BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Fotoarchyvas

lit

„Google“ kviečia į „Life“ fotoarchyvą


2008.11.19 12:41


Įdomiausias ir vertingiausias spaudos publikacijas į internetą perkėlinėjanti „Google“ kviečia užsukti į JAV žurnalo „Life“ nuotraukų archyvą. Jame tarsi veidrodyje atsispindi svarbiausios dviejų praėjusių amžių pasaulio gyvenimo akimirkos. Vartotojams siūloma naudotis paieška: duomenų bazė per kelis artimiausius mėnesius išaugs iki maždaug 10 mln. nuotraukų. Beje, šioje 1948 m. Niujorke padarytoje nuotraukoje užfiksuota į JAV iš Europos perkeltųjų asmenų stovyklos atvykusi šeima iš Lietuvos.

Rodyk draugams

Sara Poisson. Laiskas seseriai Mari Poisson (apie Dominykos zuvyte)

Miela Mari!


 


Kol Dominyka turškėsi duše, pakeičiau vandenį jos vargšei žuvytei, ir tuojau pat sėdau Tau rašyti, nes, galima sakyti, prinokau žuvies temai, kuri mums, manau, svarbi. Ir daug mažiau svarbu, kad ne mano eilė dabar rašyti Tau laišką.


Žuvytę, kuri, berods, yra tolima ešerio, o gal karpio giminaitė, Dominykai padovanojo per jos šešioliktąjį gimtadienį. Laikas greitas: tai buvo prieš septynis mėnesius. Kai tą dieną grįžau namo, Dominyka jau buvo išlėkusi sostinėn. Akvamarino spalvos žuvytę, kuri tarytum tyčia priderinta prie visos mūsų virtuvės spalvos, radau vyno taurėje: mano dukra buvo įsitikinusi, kad ši taurė – pati geriausia vieta jos žuvytei ilgai ir laimingai gyventi. Nieko kito neliko, tik lėkti į parduotuvę bent šiek tiek ilgesniam gyvenimui tinkamo indo. Nuo to laiko žuvytė gyvena talpioje stačiakampėje vazoje.


  Kurį laiką ši vaza stovėdavo virtuvėje ant stalo, ir aš labai mielai čia gerdavau kavą, apžiūrinėdama šios šaltakraujės poisson atspindžius vandenyje ir ant akvariumo sienelių. Kai įsigijau Ozį, tą įsikūnijusią Šventąją Tinginystę, šis beveik visada prie manęs prisijungdavo, dažniausiai neatsisakydamas numalšinti troškulį žuvytės vandeniu.


Tai pernelyg gražu, kad tuo metu galvočiau apie stalo higieną ir kaip tai suderinama su katinu ant stalo. Priekinėmis letenėlėmis,  kurios iš tarpupirščių styrančiais pelenų spalvos plaukų kuokštais man labai panašios į triušio, Ozis pasiremia į vazos kraštą, jo raudonas liežuvėlis lyg klastinga liepsnelė plaka vandenį – purslai lyg karoliai apkimba jo pilką snukelį. Palenkusi pakreipiu galvą ir stebiu, kaip katino snukio vaizdas atrodo iš apačios, įsivaizduodama, kaip jis matomas žuvytei: pasigarbanoję katino pasmakrės plaukų kuokštai kruta vandens paviršiuje tarsi koks Gorgonos galvos gyvatynas… Tiesą sakant, visas šis vandens, ugnies, pelenų, gyvatyno ir žuvies vaizdas man yra tarytum staiga pasivaidenusi pasaulio metafora, kuri beveik svaigina.


Šiaurės Afrikoje, pameni turbūt, kai pasakojau grįžusi, žuvies simbolis yra labai dažnas ir aktyvus, jis visur – ant durų, indų – žymimas, lipdomas kaip ženklas, pritraukiantis turtus, gerą derlių, moterų vaisingumą. Paradoksaliu būdu krikščionybės simboliu tapęs žuvies ženklas yra ne šio, bet kito pasaulio užuomina, ir labiau susijęs ne su visokiomis žemiškomis, o dvasinėmis, negendamomis gėrybėmis.  


Vieną saulėtą dieną, mažaug prieš mėnesį, idilė, arba ant mano virtuvės stalo įsikūrusi pasaulio metafora, liovėsi būti tuo, ką jai buvau paskyrusi. Priežastis buvo žuvelės akis: kai pastebėjau ją neproporcingai išpūstą, jau kitą dieną Dominyka perkėlė vazą su savo dovana ant palangės. „Mane pykina! Prarandu apetitą”, – paaiškino, o aš nebeieškojau, ką galėčiau jai atsakyti. Žuvytei buvo sukurta kažkas panašaus į prieglaudą. Ji nustojo būti grožėjimosi ir džiaugsmo objektu. Nutarėme, kad ji apako, spręsdamos pagal tai, kad beveik visiškai nebereagavo į vandens paviršiuje pabertą ir į vazos dugną besileidžiantį maistą. Nebyliai laukėme, kol žuvytė baigs savo šviesias dienas. Apžiūrinėdama subliuškusį ir parudavusį jos akies burbulą, galvojau apie savo senatvę. Kartais prisimindavau savo skurdžias lyginamosios zoologijos žinias – mokyklos vadovėlio paveikslėlius, iš kurių matyti, jog ankstyvuoju gemalo laikotarpiu žuvies ir žmogaus gyvybės savo išvaizda labai panašios. Išgyvenau savo ir žuvies giminystę.


Knyga „From fish to philosofer“, apie kurią man užsiminei, yra, beje, lyginamosios fiziologijos studija – joje gretinami įvairių organizmų inkstai. Šiek tiek paskaičiau, su šypsena suvokdama, kad filosofą kaip ribinę, tačiau vis dėlto įmanomą studijuoti aukščiausią būtybę, knygos autorius pasirinko kaip tikras europietis ir iš pagarbos graikams – šiems filosofas buvo tas, kuris iš žmonių arčiausiai dievų. Tad logiška įžvelgti nuorodą, kad tokio žmogaus inkstai turbūt yra toliausiai dvasinio progreso keliu ar/ir mitybos grandinėje pažengusio individo inkstai. Platonas, kaip žinoma, dar jam gyvam esant, neretai buvo laikomas beveik pusdieviu… Iš tiesų, jei negailėčiau spausdintuvo rašalo, tai atsispausdinčiau šią knygą ir pastudijuočiau kartu su knygos atoriumi inkstus, nes inkstas – pašėlusiai įdomus daiktas, Senojo Testamento siejamas su jausmais. Tuo metu, pasirodo, tai buvo organas, kuriuo žmogus jaučia.


Jeremijo knygoje inkstai minimi ne sykį. Pavyzdžiui, „Aš, Viešpats, perprantu širdį ir ištiriu inkstus, idant kiekvienam atsilyginčiau pagal jo kelius, pagal darbo vaisius“ (Jer 7, 10). Arba: „Bet tu, galybių Viešpatie, sprendi teisingai, ištiri inkstus ir širdį“ (Jer. 11, 20). Įdomu tai, kad kituose vertimuose vietoje „inkstų“ jau rašoma „jausmai“. Galbūt vertėjai nutarė, kad šių laikų inkstų fiziologija šiandien pernelyg tolima Senojo Testamento inkstų fiziologijai ir kad inkstą reikia tiesiog apeiti.


Jei tektų rimuoti, „inkstas“ puikiai tiktų gretinti su „inkščia“, o ieškant įspūdžio inkstą būtų galima lyginti su poriniu inkilu.  O štai pranašui Jeremijui inkstai svarbūs irgi, matyt, todėl, kad Dievas jam, galima sakyti, prabilo ne tik per širdį, galvojimo ir pasisprendimo organą, bet ir per inkstus:  Dievo žodį jis išgyveno savo vidumi, dar prieš jį suvokdamas. Kai kas sako, kad pranašas Jeremijas labai artimas moteriškai pasaulėjautai.


Beje, ir Dovydui inkstai ne mažiau svarbūs nei širdis.  139-ojoje  psalmėje yra toks tekstas: „Šlovinu Tave, nes esu nuostabiai padarytas… aš tai gerai žinau. Tu sukūrei mano inkstus, numezgei mane mano motinos įsčiose“. Ar tebemezgi ką nors, sese?


Kai vakar pas mane atėjęs Albinas pasiskundė skausmais inkstų srityje, pirmiausia pamaniau, kad kažkas skausmingo vyksta jo jausmų sferoje. Ar tai reiškia, kad tikiu inkstų ir jausmų tiesioginiu ryšiu? Į šį klausimą atsakyčiau, kad tokio klausimo apskritai nekeliu, nes neturiu galios, jėgų ir tinkamų aplinkybių tai, ko klausiama, ištirti. O kad tokia mokslo tyrimo idėja gali būti iškelta ir tikrinama, nereikia nė tikėti. Be to, man nereikia kaip nors specialiai tikėti, jog jausmų ir inksų ryšys yra, nes juk Tavo Sarai visa susiję. Sarai tik nėra aišku, ar tai, apie ką dabar kalbame, susiję tiesiogiai, ir, be to, Sara nemato prasmės šiandien kelti dėl to problemos.  Taip, Sara sutinka su tuo, kad žmonės neretai labai savavališkai (ir tai sudaro dalį gyvenimo grožio, gyvybingumo bei įdomumo) susieja dalykus priežasties-pasėkmės ryšiais, suteikdami jiems “nes”, “todėl, kad” savybių… Tačiau šiuo metu nejaučiu jokio savo inkstų postūmio tiesiogiai sieti inkstus su jausmais, nors pasiųsk. O kad Albino inkstų skausmą akimirką susiejau su jo jausmų pasauliu, mano pozicijai, kuri vadinasi „visa susiję“, nekliūva.


Ir dar man labai neatsitiktinis dalykas pasirodė, kad paprastosios rykštenės (lot. Solidago virgaurea), kurios labai tinkamos inkstų, šlapimtakių ir šlapimo pūslės ligoms gydyti, yra pamėgusios kaip tik tą miško kirtimo vietą, kuria tiesiausiu keliu galima pasiekti Albino sodybą. Tai geltonai žydintis augalas, kurios giminaitę – kanadinę rykštenę – auginu savo gėlių darželyje. Net pamaniau, kad galbūt mudu su Albinu turėsime kokių nors bėdų dėl jausmų vienas kitam, nes rykštenių takas tarytum užsimena, jog teks gydytis. Ta mintis mano galvoje blykstelėjo kaip trumpas žaibas, ir kažkas dilgtelėjo… na taip, manu, kad inkstų srityje…


  Turėjau paprastųjų rykštenių iš pernai, nes šiemet, kaip jau sakiau, dėl statybos ir remonto darbų antroje vasaros pusėje nelabai turėjau kur džiovinti savo vaistažoles. Todėl tiek daug, kiek ankstesniais metais, jų ir nerinkau. Džiaugiausi, kad turiu atsaką į Albino skausmą: tai suvokiau kaip kažką abipusišką.


Kai Albinas pasiskundė savo skausmais, pasakiau jam, kad galbūt akordeono muzika, kurią girdėjau iš jo sodybos, galėjo išjudinti jo inkstų akmenis, apie kuriuos jis nė nežino. Pasirodo, lepterėjau ten, kur man galbūt nederėjo. Albinas išraudo kaip gimnazistas. Netrukus net kakta išrasojo. Tada pasakiau jam, kad nusivilktų paltą. Net pagrasinau savo šiek tiek įžūlia maniera: jei nesivilksi, tau gali nebereikėti eiti tualetan,  viską išprakaituosi, ir tavo inkstai neteks nedidelės progos apsivalyti.


Tas jo paltas atsiduoda pelėsiais. Tiesą sakant, tai geriau nei žmogaus senatvės kvapas, kurį kartais užuodžiu, Albinui atėjus. Tačiau šiandien kažkodėl ėmiau manyti, kad Albino senatvės kvapas – tas pats pelėsių kvapas, ir tik aš šį kvapą savavališkai susiejau su senatve. Lygiai kaip ir žuvytės „pūvančią akį“.


Geroji šios dienos naujiena, miela sese, yra ta, kad žuvytė, akvamarininis mūsų namų simbolis, pasveiko. Šįryt pažvelgiau į jos skaidrias akių sferas, ir tučtuojau perkėliau ją atgal ant stalo. Slaugos namų laikas ant palangės mažajai poisson baigėsi. Pasaulio metaforos laikas ant mano stalo pratęstas.


Nesulaukiau, kol Dominyka atsibus, kad praneščiau jai apie šį didelį įvykį – varsčiau jos kambario duris, vis tikrindama, ar ji jau prasimerkė, pailsėjusi po vakarykščio vakarėlio.  Galbūt šis nutikimas su žuvyte jos gyvenime reikš, kad nereikia prarasti vilties ir kad daugelis dalykų, kurie atrodo negrįžtami, sugrįžta. Pasakiau turbūt kaip tikra žydė, sese?


 


Bučiuoju Tave, sese Poisson, ilgesingai.


 


Tavo Sara


 

Rodyk draugams

Ramites Saules laiskelis

Miela Marija,


 


sakote, kad kronikos visai nereikia mokytis rasyti? Truputi nusivyliau, nes manau, kad mokytis visuomet yra gerai. Stai Jus intensyviai mokotes italu kalbos, Benelis be jokios pagalbos jau susikalba angliskai, Luka ismoko valtimi apiplaukti savo sala neirkluodama (prisimenate, pasakodavau Jums viska apie Luka), Joris ismoko sedeti ant puoduko, o darzelyje mokosi kalbeti suomiskai. Paugejes, po keleto metu, jis mokysis ir rasyti. Keliaudama po Italija ismokau kelis italiskus zodzius: bella, Grazie! Ciao! Buon giorno! ir kelis kiekinius skaitvardzius. Siu zodziu kelioneje mus ismoke Laima Pangonyte, jeigu prisimenate sia zinoma ponia. Ji  - dokumentiniu filmu rezisiere. Dirbo Lietuvos kino studijoje, buvo Sajudzio metrastininke, Lietuvos TV korespondente Italijoje ir zurnaliste prie Sv. Sosto Vatikane. Kalba italiskai, susikalba angliskai, lenkiskai, rusiskai. Turi tris vaikus, ketvirtas - videokamera. Tokia smaikscia biografija grizusi radau internete. Ponia Laima dabar gyvena Italijoje ir lietuvaiciams organizuoja koncertines keliones i sia sali. Si karta ji neturejo pasiemusi nei videokameros, nei fotoaparato. Pastebejote, ji buvo sajudzio metrastininke! Tada to nezinojau. Tik kazkodel griztant, dar net neisvaziavus is Italijos, uzsimaniau ismokti rasyti metrasti?


 


Tai tikra egzotika, buti metrastininku. As vilkeciau grietines spalvos su dviem peltakiais tunika, per liemeni susijuosusi auksine silkine virve, pecius gobtu iki zemes besidriekiantis sydas, kvepiantis kapucino kava, ilgus mano plaukus puostu rausvas sulanzo magnolijos ziedas. Su savimi visada (visada!) tureciau nesiojama kompiuteri, per peti permestame drobiniame krepsyje, kad, kaip sakote, nepatingeciau ir uzrasyciau viska, kas tik beivyktu musu Karalysteje. Mano krepsio gerojoje puseje bus issiuvinetas akmeninis gyvenimo labirintas, kaip gerio ir blogio lygsvaros simbolis, nes Jus, Mari, sakote, kad reikia uzrasyti gera ir bloga. Absoliut viska. Visus svarbiausius ivykius.


 


Pamenu, anksciau, kai dar nebuvote isvykusi i Londona ir kantriai mokete mane kurybinio rasymo, sakydavote, kad su rasymu reikia elgtis atsargiai, nes autorius gali issirasyti sau visokiu dalyku, ir kad rasinio pabaiga visuomet turi buti pozityvi, kaip geroje pasakoje. Zinau, metrastininkas tik uzfiksuoja įvykius, jam nereikia nieko prikurti, jokios cia interpretacijos naudoti nereikia, bet ka daryti, jei norisi aprasyti tik prasmingus, reiksmingiausius, isliekamaja verte turincius ivykius, o kilusius saliu nesutarimus, intrigas, negarbingus poelgius, santaza norisi pamirsti, sudeginti ant lauzo ar zvakiu liepsnos, kad nesidaugintu. Juk metrastininkas turi tokia galia. Mes iprate praeiti matyti suherojinta, isgarbinta, per tris uolektis kilsteleta virs realybes. Gal tai irgi musu ainiu ar kriviu-krivaiciu darbas? O gal, kaip sako Susan Gregg, nera siame pasaulyje nei gero, nei blogo? Viskas, kas vyksta, vyksta pagal Didiji plana. Ji sako, kad yra tik jausmai. Esame dvasia, ir mums reikia ismokti gerbti savo tikraja prigimti. Tai vienintelis budas atsikratyti baimes, raso daktare. Reikia, kaip sakote Jus, prisikaupti velniskos kantrybes, kad ismokciau suvokti pasauli naujai.


 


Vis delto, isklausiusi Jusu kvepuojanciu patarimu, as nusipirksiu labai stora ir didele knyga, nes rasyti ranka yra pats didziausias malonumas! Ypac piestuku, automatiniu.


 


Su meile –


Ramute Saule


 (Ar galiu Jums rašyti lietuviškai?)


 


P.S. Tiesa, knygos „Apkask mane lapais“ pristatymas vyks sia savaite, ketvirtadieni, 17 val. J.Janonio gimnazijos konferenciju saleje. Dauguma tos knygos tekstuku gime parasyti piestuku. Po to juos suvesdavau i kompiuteri, atspausdindavau ir kiekviena ketvirtadieni eidavau i kursus.


Prasau Jus sio ketvirtadienio vakara palaikyti energija kartu.


 


 

Rodyk draugams

Tikra sesuo

Šiaurės Atėnai. RASA ČERGELIENĖ. Tikra mažojo princo sesuo

Mari Poisson taip pat turi Angelą Sargą, savo svajonių vyrą Marką, romantišką draugužį Richardą, pirmąjį vyrą ir – jūs nepatikėsite – savo antrąjį vyrą
www.culture.lt/satenai/?leid_id=735&kas=straipsnis&st_id=3765 - 30k - Google kopija

Rodyk draugams

Be pavadinimo

Jolita Linkevičiūtė savaitraštyje “Nemunas” kalbina šokėją, multimedijos artistą Virgį Puodžiūną, kuris, prisimindamas savo profesinės karjeros pradžią, pasakoja: „Man sekėsi. Sekėsi kaip šokėjui. Pakviestas į Niujorką 1991-aisiais, nuvykau savaite anksčiau. Man rodė studijas, supažindino su trupėmis. Stebint repeticiją, susižeidė vienas žmogus, ir manęs paprašė pastovėti, ranką pakelti. Ir štai po trijų dienų Niujorke su garsiausia postmoderno kompanija aš dalyvauju gala koncerte, nors buvau šokęs tik „Auroje“. Benningtono (Masačiusetse) koledže, kuriame iš viso pasaulio į kursą buvo atrinkta dešimt studentų, atsiradau aš – vienintelis lietuvis, gaunantis stipendiją.


Neturėjau pinigų bilietui į Niujorką. Ir vėl mane lydėjo sėkmė – Duisburgo festivalyje, kuriame šokome su „Aura“, mecenatui skirtam spektakliui iš 100 artistų išsirinko tris lietuvius. Aš buvau susižeidęs koją, tačiau koncerto metu išėjau į sceną. Mačiau lyg per rūką, nes ašaros nuo skausmo užpylė akis. Paties pavojingiausio pakėlimo metu, kai mergina pašoka, ir aš ją turiu sugauti nuo nugaros pašokdamas ant kojų, manyje kažkas lūžo, padariau tai, ko nepadarydavau būdamas sveikas. Patyriau „viršūnių pojūtį“. Tada sakiau – vien dėl šito jausmo galima numirti. Po spektaklio choreografas ir šokėjai padovanojo pinigų bilietui į Niujorką. Kur nueidavau, ten pasiūlydavo studijuoti. Modernaus šokio pionierius Ericas Hawkinsas mane priėmė kaip sūnų. Jis buvo 75-erių metų aukštas, žilas senukas. Kai kalbėdavo, niekas nekvėpuodavo, girdėdavai skrendant musę. Pusantros valandos filosofijos ir pusvalandis šokio, judesio. Tamaros Roggof principas buvo panašus – „judink savo širdį“, keliauk po savo vidų“.

Rodyk draugams

Apie Marie Menken



Sveiki, persiunciu Tate Modern informacija apie lietuviu kilmes menininke ir filmu kureja Marie Menken (1909-1970), kurios filmai si savaitgali bus rodomi Tate Modern. Kvieciu apsilankyti! Pagarbiai, Daiva

 


—————————
Daiva Parulskiene
Cultural Attaché
 
Lithuanian Embassy in the UK
84 Gloucester Place
London W1U 6AU
Tel.: +44  (0) 20 7935 9872
Fax +44 (0) 20 7486 6403
Mob. +44 (0) 798 996 8815


 


Lithuanian culture and arts related events in the UK


http://www.lithuanianembassy.co.uk/index.php?-1753064926


 


To learn more about Vilnius - European Capital of Culture 2009 visit


www.culturelive.lt


 





AN ARABESQUE FOR MARIE MENKEN
15 – 16 November 2008
Tate Modern

 



Until recently, Lithuanian-American artist and filmmaker Marie Menken (1909-1970) was known only as the wife of filmmaker and poet, Willard Maas who tinkered with filmmaking and acting (she played Gerard Melanga’s alcoholic mother in Chelsea Girls, starred in Warhol’s The Life of Juanita Castro, and was muse for Edward Albee’s play, Who’s Afraid of Virginia Woolf). For those more in the know (i.e. filmmakers like Kenneth Anger, Stan Brakhage, Jonas Mekas, Tony Conrad, and Carolee Schneemann) Menken was a gifted painter and filmmaker whose ease with a hand-held camera inspired a generation of filmmakers. As Brakhage noted, her ‘free swinging, swooping hand-held pans’ challenged the norms of the seamless dolly shot promoted by Hollywood.

This weekend of screenings presents a selection of rarely seen films by Menken and others in her milieu (such as Brakhage, Warhol, Maas and Charles Henri Ford) and considers the legacy of a filmmaker who is still better known for her influence on other filmmakers than for her own lyrical work.

 

Curated by Lucy Reynolds

……….

GLIMPSES
Saturday 15 November at 7pm

‘There is no why for my making films. I just liked the twitters of the machine, and since it was an extension of painting for me, I tried it and loved it.’

Marie Menken’s films are fragmentary encounters with friends, landscapes and her urban surroundings. Their playful experimentation with formal techniques culminate in rhythmic montages of abstracted light and colour, from the image of New York constructed over several years of time-lapse filmmaking in Go, Go, Go, to the scratched, painted frames and delicate animated sequences of Notebook.

Moonplay, 1962, 5’
Glimpses of the Garden, 1957, 5’
Sidewalks, 1966, 6.5’
Go, Go, Go, 1962-64, 11.5 mins’
Arabesque for Kenneth Anger, 1961, 4’
Hurry! Hurry!, 1957, 3’
Bagatelle for Willard Maas, 1961, 5’
Notebook, 1963, 10’

Programme duration 50’

This screening is introduced by Melissa Ragona, Assistant Professor of Visual Culture and Critical Theory at Carnegie Mellon University, Pittsburgh, and author of Swing and Sway: Marie Menken’s Cinematic Events (in Women Experimental Filmmakers, Duke University Press, 2007). A conversation between Ragona and curator Lucy Reynolds will follow the screening.

……….

FACTORY FRIENDSHIPS
Sunday 16 November at 12pm

Two films which show the hand of Marie Menken: playing the lead in Andy Warhol’s film The Life of Juanita Castro, and back behind the camera as a Gryphon Film Group collaborator for the artist and poet Charles Ford Henri’s collage document of Factory luminaries.

Andy Warhol, The Life of Juanita Castro, USA 1965, 60’
Menken takes the title role of Fidel Castro’s wife in Ronald Tavel’s satirical take on the Cuban revolution. Both hilarious and disquieting in equal measure, Menken is a commanding central presence.

Charles Henri Ford, Poem Posters, USA 1967, 24’
This invaluable historical document shows Factory stars Edie Sedgwick and Gerard Malanga cavorting with Beat legend William Burroughs, musician Ned Rorem, film critic Parker Tyler, literary enfant terribles Frank O’Hara and Ted Berrigan, pop artists James Rosenquist and Andy Warhol, and many fabulous unknowns. Jayne Mansfield makes a show-stopping appearance, probably one of her last images. The soundtrack mixes free jazz, ambient sound, Charles Henri Ford reading his own poetry, and a wry commentary by Al Hansen. It is a collaborative enterprise, with camerawork by such luminaries as Marie Menken, Willard Maas, Charles Boultenhouse, Gregory Markopoulos, Robert Whitman, Andy Warhol, Rudy Wirtschafter, and Stan VanDerBeek. One can track the influence of almost all of them in the final mix, a luscious colour print rich in superimpositions, fish-eye views, and pixelations.

Programme duration 84’

……….

GEOGRAPHIES
Sunday 16 November at 3pm

‘We share equipment, ideas, dreadful experiences, debts and hopes.’

Along with her husband the poet Willard Maas, Menken was a founding member of the Gryphon Film Group, comprised of filmmakers and poets including Charles Boultenhouse, Charles Henri Ford and Gregory Markopoulos. The group predated the New York Film-Makers’ Co-op and Anthology Film Archives in their desire to provide a support network, forum and production fund for artist filmmaking. A selection of their rarely seen work includes Maas’ lyrical film Geography of the Body, filmed by Menken, and Boultenhouse’s mythical Dionysus.

Stan Brakhage, The Way to the Shadow Garden, 1954, 11’
Willard Maas, Geography of the Body, 1943, 7’
Charles Boultenhouse, Dionysus, 1963, 26’
Ben Moore, Willard Maas, The Mechanics of Love, 1955, 6’
Willard Maas, Narcissus, 1956, 59’

Programme duration 110’

This screening is introduced by Thomas Beard, editor of Cinematograph 7—Live Cinema: A Contemporary Reader (San Francisco Cinematheque, 2008), founder and director of Light Industry, and programmer and researcher on the Gryphon Film Group.

……….

VISUAL VARIATIONS
Sunday 16 November at 6.30pm

‘In film every frame is a picture and what a joy that is!’

Beginning as a painter before turning to film, many of Menken’s films make mischievous reference to the New York art world and artist friends. Her camera performs an anarchic dance around Noguchi’s inscrutable sculptural forms in Visual Variations on Noguchi, playfully animates Mondrian’s famous painting in Mood Mondrian, and Fluxus artist Robert Watts’ sculpture Box with Eggs in Watts with Eggs.

Watts with Eggs, 1967, 2.5’
Drips and Strips, 1963, 2.5’
Dwightiana, 1957, 3.5’
Mood Mondrian, 1963, 5.5’
Visual Variations on Noguchi, 1945, 4’
Eye Music in Red Major, 1961, 5.5’
Andy Warhol, 1965, 22’

Programme duration 45’

 

……….

 

Prints courtesy Arsenal, The Film-Makers’ Cooperative NY, LUX, Light Cone, and The Museum of Modern Art NY.

 


……….

 

Tate Modern
Bankside, London, SE1 9TG
Nearest Tube: Southwark / London Bridge / Blackfriars

Tickets: £5 / £4 concessions
Box Office: 020 7887 8888

www.tate.org. uk/modern/film

Rodyk draugams

Knygu revoliucija

Iš lentynų – į internetą: „Google“ pradeda knygų revoliuciją  



Netrukus interneto vartotojai, pasitelkę „Google“, galės juos dominančios informacijos ieškoti milijonų popierinių knygų puslapiuose.

Rodyk draugams

Energetine tvirtove

supergrid

ES technologinis atsakas Rusijai – energetinė tvirtovė  


08:33


Šiandien Europos Komisija pristatys ambicingą būsimosios ES energetinės supersistemos, kuri turėtų apsaugoti Europą nuo neprognozuojamos Rusijos veiksmų, planą. Ši „energetinė tvirtovė“ bus statoma nuo Skandinavijos ir Baltijos šalių iki Viduržemio jūros, skelbia britų dienraštis „Times“.

Rodyk draugams

Viki

Marija Jurgelevičienė - Vikipedija

1998 m. išėjo poezijos knyga „Plėviasparnis“, o 2004 m. novelių knyga „Tikra mergaitė“, pasirašyta Mari Poisson slapyvardžiu.
lt.wikipedia.org/wiki/Marija_Jurgelevičienė - 19k -

Rodyk draugams

Mari Poisson. Apie svajones

Jeigu norite, kad (bet kuri) jusu svajone issipildytu, privalote svajoti ne tik ka, bet ir kaip.


Sakysime, svajojate tureti stabilu gyvenima. Ka tai reiskia? Ka asmeniskai jums reiskia stabilus gyvenimas? Jis gali reiksti stai ka: isteketi, tureti seima, darba, namus, mylima vyra ir sveikus vaiku. Arba tai gali reiksti: tureti pastovu gerai apmokama darba, namus ir vaika. Arba tai gali reiksti: tureti namus ir mylima vyra. Na ir panasiai. Tai visiskai priklauso nuo to, apie ka svajojate.


Jei esate moteris, butinai svajojate tureti savo namus, o visa kita gali atsirasti veliau, begyvenant.


Kaip igyvendinti sia svajone?


Mano giliu isitikinimu, reikia pradeti nuo svarbiausio dalyko, tai yra, nuo namu. Vienokie namai bus jei jus svajojate gyventi vienises gyvenima ir visai kitokie, jei jus svajojate gyventi dviese su kokiu nors mylimu vyru. Stai kodel svajojant apie gyvenima su mylimu vyru reikia pagalvoti apie jo komforta, jo erdve, jo poreikius ir pomegius. Kitaip jis netures savo vietos jusu svajonese (reiskia, ir gyvenime).


Jei svajojate tureti vaikeli, privalote pirma sukurti jam vieta savo svajonese, o paskui ir savo namuose. Kokie mazyciai bebutu jusu namai, visada galima sukurti jauku kampeli vaikeliui. Juk, kai jusu svajone issipildys, parsinesite ji i namus tarsi koki daikteli. Mylima grazu prabangu, bet pacia savo esme - gyva daikteli. Jam prireiks vietos. Pradzioje jos prireiks tikrai labai nedaug. Svajokite mazdaug taip: Aha, islipu is automobilio (ar is taksi) su savo nuosavu nuostabiu vaikeliu ant ranku. Greitai begu namo, kad nesusaltu ar kad jo neperpustu koks skersvejis ir padedu vaikeli… na, sakysim, ant sofos. (Juk ne ant stalo virtuveje ar dar kur nors). Kol nesukursite jam vietos, tol ir neturesite vaikelio. Nes apie ji nesvajojate.


Lygiai tas pats ir su vyru. Jis neuzsibus pas jus, jei jusu namuose nebus jam vietos. Nes jus apie ji nesvajojate.  


 

Rodyk draugams