BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Man nesvarbu, kur gyvenu…

M.Poisson: „Man nesvarbu, kur gyvenu…“ - Menas - Klaipėda

17 spalio 2008 Mari Poisson * Tikrasis vardas – Marija Lukoševičiūtė-Jurgelevičienė – poetė, rašytoja, fotografė. * Gimė 1948 m. rugsėjo 22-ąją Šilalės
klaipeda.diena.lt/dienrastis/priedai/menas/m-poisson-man-nesvarbu-kur-gyvenu-162805 - 55k - Google kopija - Panašūs puslapiai

Rodyk draugams

Good morning, Mister President

Siandien “Metro” laikrastis isejo su sia antraste. Zemiau, siek tiek mazesnemis raidemis parasyta: Obama Elected first black ruler in White House…


Taigi, Amerika Baltuosiuose rumuose turi pirma juoda prezidenta.


Manau, kad tai gerai. Amerikai ir visiems.


 


Pas mane dabar uz langu juodukai vaikinai leidzia raketas. Dziugauja… Hmmmm….

Rodyk draugams

Pleviasparniai

Plėviasparniai - humanitarinė studija

Mari Poisson. Birutė KUIC. Regina Dalgė. Genovaitė Vaiginytė. Ramutė Saulė. LOLITA BRAZA. Gražina Narbutaitė. Ieva Jurgelevičiūtė – Kaunelė. Alina Kavolė
pleviasparniai.lt/mes.php - 7k - Google kopija - Panašūs puslapiai

Rodyk draugams

Fredis, guzikas ir kiti

Fredis, guzikas ir kiti


2008-10-30


Fredis, guzikas ir kiti

Kaip rugpjūčio – rugsėjo mėn. „Metuose“ sako Valentinas Sventickas, kritinis mąstymas yra žmogaus bėda. Tačiau be to kritinio mąstymo literatūra taptų išsklidusi ir nesuvokiama (nors šiaip jau ji iš tiesų minta tik pati savimi), ir kiekvienas, išleidęs mažiausią literatūrinę brošiūrą, galėtų save laikyti literatūros centru. Taip, beje, yra ir dabar. Bet literatūrologinė refleksija padeda orientuotis bent jau tiems, kurie dar skaito. T. Venclovos ištarmės tuose pačiuose „Metuose“ turėtų priversti suklusti ir kūrėjus: „Tai, kas dabar rašoma, dažnai yra ne eilėraščiai, o nežinia kokį tikslą turintys ir nežinia kam skirti tekstai“. Reikia pripažinti, kad, skaitant rugsėjo literatūrinę periodiką, šis įspūdis nuolat lydėjo: ši maksima taikytina ne tik poezijai, bet ir prozai. Keistoka: iki šiol esame įpratę galvoti, kad bendras mūsų poezijos lygis gana aukštas, tik stingame atskirų, savarankiškų poetų. T. Venclova mus ir čia pataiso: „Bendrasis lietuvių poezijos lygmuo man dabar neatrodo aukštas, ir apie daugelį jos garsenybių esu gana prastos nuomonės“. Asmeniškai aš, priešingai, apie kai kurias garsenybes esu gana geros nuomonės, tik gaila, kad, išskyrus tą patį T. Venclovą, rugsėjo periodikoje nė vienos garsenybės neaptikau. Neradau ir jau pripažinto aukšto mūsų poezijos bendrojo lygio. Gal kiek labiau bandymu keistis ir transformuoti poetinę formą išsiskiria Gasparo Aleksos publikacija „Literatūroje ir mene“ (rugsėjo 12). Jis bando keisti ne formą apskritai, o savo įvaldytąją, vis labiau toldamas nuo prozos diskurso. Bet jei atmestume paties autoriaus ieškojimų kontekstus, tektų pripažinti, kad publikacijoje nieko ypatinga: teksto daug, o poetinės informacijos – nepernelyg. Iš visų jėgų bando persikeisti Petras Panavas („Literatūra ir menas“, rugsėjo 5) savo „Praamžio paunksmėje“, bet paradoksalu – ir šiaip buvęs nuobodus savo ketureiliais, dabar jis tampa dar nuobodesnis, nes abstrakcija jam nepasiduoda, taip ir lieka svetima. Apdovanotas A. Miškinio premija už aukštaitiškos dvasios sklaidą poezijoje, geriau jis tą dvasią ir skleistų, o intelektualinės poezijos dirvonus paliktų kitiems. Beje, prabilus apie tai, norisi nusistebėti: nesakau, kad Alvydo Valentos „Komentarai Svetonijaus „Dvylikos cezarių gyvenimams“ („Literatūra ir menas“, rugsėjo 19) yra gera publikacija. Pasirinkta forma tiesiog neatitinka temos, ir kiekviename tekste atsiranda beviltiškas poetinės minties ir prasmės vakuumas. Stebiuosi dėl ko kito: kaip liko nepastebėta paskutinė šio poeto eilėraščių knyga, prisodrinta visuotinės istorijos pažinimo ir jos apmąstymo? Matyt, iš tiesų neturime žmonių, nuosekliai ir atidžiai skaitančių visą poeziją. Ties knygomis pasilenkiame tik tada, kai reikia rinkti kokį nors penketuką, dešimtuką knygų mugės proga. Bet jokio literatūros gurmano skonio nereikia, kad pasakytum: Mindaugo Peleckio „Eilės laukimo ir pabaigos“ („Literatūra ir menas“, rugsėjo 26) netvers ilgiau, negu tveria savaitraštis skaitytojo rankose (nors autorius skelbia gana intriguojančius straipsnius tame pačiame leidinyje). Zita Mažeikaitė „Šiaurės Atėnuose“ (rugsėjo 12) bando grįžti į savo jaunystę, kai buvo parašiusi kelis gerus eilėraščius, bet keliai atgal jau seniai atkirsti, lieka empirika ir dūsavimas. Ilzė Butkutė tuoj pat pasuks satyrikės ar humoristės keliu (tie patys „Šiaurės Atėnai“). Tai nėra savaime blogas kelias, juoba kad čia būtina ypatinga poetinės formos precizika (o formą I. Butkutė valdo), bet reikalingas ir ypatingas socialinės tikrovės pažinimas. To tikrovės jutimo nestokoja Artūras Liutvinas („Šiaurės Atėnai“, rugsėjo 19). „Čia vokiečiai ir lenkai būriais / Šlifuoja mūsų akmenis kas dieną / Gatvėje pilies ties Gedimino atminimu“. Skaityti įdomu, bet ar tai poezija, ar bent kas nors artima poezijai, tikrai nežinau. Panašiems pasažams praverstų ironiška arba intelektualinė distancija, o dabar tokios publikacijos išties atrodo kaip T. Venclovos įvardyti „tekstai nežinia kam“. Tačiau tai vis vien geriau už Ievos Toleikytės greta spausdinamus eilėraščius, grakščius, subtilius, bet galimus priskirti bet kuriai šiandien „rašinėjančiai poniutei“. Apskritai šiandieniniai jaunieji labai bijo biografiškumo, autobiografiškumo, nors kaip tik tai galėtų būti jų savitumo šaltinis. T. Venclova jau cituotame interviu sako: „Biografija, žinoma, nėra tekstų kokybės rodiklis, bet gali virsti dar vienu (ir labai svarbiu) tekstu“. Vien dėl to nieko negaliu pasakyti apie Aistę Vilimę („Nemunas“, rugsėjo 11 – 17). Užtat pritariu tokiam jaunų autorių ugdymo principui, kai iš duotų žodžių žmogus turi sukurti eilėraštį („Nemunas“, rugsėjo 25 – spalio 1). Kadaise, dalyvaudamas respublikiniuose moksleivių konkursuose, duodavau panašias užduotis, tik ne vieną žodį įprasminti, o sujungti du skirtingų leksinių klodų žodžius. Nieko nepavykdavo, bet susidomėjimas buvo didžiulis. Šį eksperimentą, man regis, sėkmingai įveikti pavyko tik jau žinomam Vainiui Bakui. Tad, kaip matote, rugsėjo poezijos kaip ir nėra. Jei nėra rugsėjį, ką pjausime pavasarį? Tiesa, tuštumą užpildo mirusieji. Manau, dar ne viena publikacija bus skirta Vidui Valaičui („Nemunas“, rugsėjo 25 – spalio 1), itin subtiliam lyrikui, kurį ir aš gerai pažinojau studijų laikais. Bet pavyti šiandieninio kultūrinio mąstymo tendencijų jam jau nepavyks. Kaip ir visai daugmaž jo kartai: R. Belickaitei, H. Bakanui ir kt.


Tas pats ir kalbant apie prozą. Tiesa, viena staigmena čia yra. Po daugiatomių memuarų Alfonsas Bieliauskas „Metuose“ skelbia naujo romano ištraukas. Žinant šio autoriaus ideologines orientacijas, sudomina romano tema ir problematika. O labiausiai – publikacijos pradžia: vis dėlto rašo ilgametę patirtį turintis meistras, ir nors kaišiok kiekvienam jaunajam po nosimi, rodydamas, kaip kurti grožinį tekstą. Keliasluoksnis, keliaprasmis, žaižaruojantis kalbos vingrybėmis. Deja, toliau, kai įsibėgėja siužetas, kalba slopsta. Vietomis net banalėja, nors siužetas netampa banalus. Keliasluoksniu pasakojimu nustebino Levo Kovarskio „Šokių mokytojos laidotuvės“ (rugpjūčio – rugsėjo „Metai“): supintos kelios stilistikos. Keli mąstymo būdai. Nežinau, ar sėkmingai, bet pasikėsinta ir į lietuvių bei žydų santykius. Korektiškai, subtiliai. O toliau, autoriai, būkite atlaidūs: Aistės Kisarauskaitės „Porcelianinės bylos“ („Literatūra ir menas“, rugsėjo 12) dvelkia tokiu paslaptingu chaosu, kad jos pasiskaitęs žmogus niekada daugiau į rankas neims nei A. E. Poe, nei F. Kafkos. Inezos Juzefos Janonės „Virsmas“ darytų gėdą net intymiausiam asmeniniam dienoraščiui, nes taip apnuoginti savo tuštybę turėtų būti gėda net prieš save. Saulius Spurga („Guzikas“ – „Literatūra ir menas“, rugsėjo 26) bando mistifikuoti ir stilizuoti (nuolatiniai stilistiniai pakartojimai kiekvienoje pastraipoje), tačiau vis vien tekstas lieka ne literatūrinis, o kažkoks paraliteratūrinis, ir pabaigos moralinė parabolė jau nieko nekeičia, L. Kovarskiui puikiai sekasi žaisti įvairiais stilistiniais, leksiniais kodais, o S. Stomai tai beviltiškai nesiseka.


Nesinori kalbėti apie rašliavas, kurias „Nemunui“ teikė Petro Cvirkos konkurso dalyviai. Šio konkurso privalumas vienas: parodyti, kad apsakymą šiandien gali parašyti kiekvienas (vieną autorių net aš esu pristatęs) ir kad bendras mūsų novelistikos lygis yra katastrofiškai kritęs. O novelės reikia, nes ji, greta poezijos, buvo stiprioji mūsų literatūros šaka. Iš visų kandidatų į premijos laureatus išskirčiau Irnos Labokės „Fredį“: nieko nesakantį kūrinėlį. Bet jis sufantazuotas taip, kaip pats nesufantazuotum. Aiškiai matyti Lotynų Amerikos romano tradicija, tik parašyta švaria ir gražia lietuviška kalba. Be to, autorė puikiai žino, kur yra pasakojimas, o kur – finalas.


Šįkart apžvalga trumpa: nieko nepadarysi, išvardijau bemaž visus rugsėjį skelbtus autorius. Bet nė apie vieną nieko gero pasakyti negalėjau. Tad tuo labiau – kam juos analizuoti? Vietoj įsimintiniausios publikacijos išskirsiu šių metų „Krantų“ antrąjį numerį, skirtą prancūzų kultūrai. Va ką išties buvo įdomu skaityti. O mūsų brolių ir sesių cechas serga. Linkiu sėkmingai jam pasveikti.


Valdemaras Kukulas

Rodyk draugams

Apie interneto itaka zmogaus evoliucijai

Kaip internetas veikia žmogaus evoliuciją



Internetas keičia ne tik mūsų gyvenimo būdą, bet ir smegenis. Neurologai teigia, jog įsitvirtinti naujajame pasaulyje daugiau galimybių turės technologijas išmanantys žmonės.

Rodyk draugams

Londoniete

LONDONIETĖ: Lietuvos rašytoja Londone atrado jaunystę ir gyvenimo

Lietuvoje, Šiauliuose gyvenusi ir kūrusi rašytoja Marija Jurgelevičienė, pasivadinusi slapyvardžiu Mari Poisson, jau treti metai gyvena Londone.
www.londoniete.lt/_959.1.lietuvos-rasytoja-londone-atrado-jaunyste-ir-gyvenimo-prasme - 43k - Google kopija - Panašūs puslapiai

Rodyk draugams

Sara Poisson. Laiskas seseriai Mari Poisson (apie romyjima)

Miela sese! Puella vera!


 


Atvirai sakant, Tavo smagus, mano gyvenime vienas smagiausių laiškų, sujaukė mane ir sugraudino. Gali būti, kad kažkas mus naudoja pagal pusiausvyros dėsnį, ir dėl to mes amžinai banguojame, jei tik sykį išdrįstame pajudėti iš mirties taško. Vos tik įsibėgėjame juoktis iš širdies, tuojau pat įsijungia saugiklis: „Na, tai tikrai ne į gera“… Po švenčių, kuriose nevengiu linksmintis, beveik visada paslapčia bent truputėlį paverkiu, spaudžiama kažin kokio ilgesio… Galbūt mane slegia tai, kad šventės, kuri visada yra daugiau ar mažiau karnavalas, metu, visada jaučiu savo svetimumą prisiimtam vaidmeniui, kaukei? Suprantu, kad tai yra savotiškas gobšumas: užuot tenkinusis vienu tiesos (arba Platono „kosminio gyvūno“) fragmentu, kuris visiškai neprieštarauja tiesai, kaip visumai, aš geidžiu tos tiesos daugiau nei man josn siūlo konkretus momentas – tarytum vienu metu geisčiau tokio tiesos gabalo, kurio nepajėgčiau apžioti… Manau,  kad tai yra kažkas panašaus į meilės kančią, miela Mari.


Taip nutiko ir su Tavo laišku, kuriuo taip džiaugiausi. Iš mano sąmonės ar pasąmonės dugno sukilo prisiminimų drumzlės, tarytum net kažkokie blizgūs burbulai, pilni šiek tiek nuodingų dujų… Kažkoks progresistas per kažkokią paskaitą yra aiškinęs, jog žmogui pavojinga kad ir mintimis grįžti į savo praeitį, nes jam ankšta joje lyg ankštuose drabužiuose – dėl to žmogus neišvengiamai sutrikdomas, ir tokio atsigręžimo į praeitį metu patirti suvaržymai nubraukia net ir tai, kas tuose prisiminimuose galėtų būti gera… Aš, Mari, staiga kažkodėl prisiminiau… tik nesijuok, nes iš tiesų tai graudu… mūsų varškę, tą pačią, kurią anomis dienomis valgydavome su cukrumi ir kakava. Arba su cukrumi ir cinamonu. Pameni tą varganą, o tada mums karališką, pavėsinę, kurioje dideliais aliumininiais šaukštais iš emaliuotų dubenėlių kabindavome šviežiai nusunktą, pačią skaniausią gyvenime varškę? Ar Tau ji buvo tokia pat skani, kaip ir man?.. Kas dabar pasakys? Buvai man tada visa pana, kvepėjai miestu, Tavo suknelė man visada atrodė šventinė, pavydėjau Tau krūtinės ir net apžėlusių pažąstų, kurios mane versdavo jaustis nepilnaverte, kai Tu vakarais rengdavais miegoti… Mylėjau Tave, tikėjau, kad Tu žinai, kokia varškė skaniausia, tiksliau: pažįsti, kuris skonis labiausiai dera prie žmogaus, prie merginos, kuri mums reikštų geriausią mūsų būties išraišką, kuri geriausiai dera prie mūsų abiejų… Tikėjau, kad jau esi pažinusi būtiną, reikalingą ir palaimintą varškės skonį!!! Nepaisant šito, paslapčia, savo viduje, buvau gundoma ištirti ir kitą skonį, padaryti tai savarankiškai, o jei reikės, jei to reikalaus mano meilė ir pagarba Tau, savo sesei, padaryti tai slapta, kad Tu niekada nesužinotum, jog susikūriau kitus nei Tavo gerumo, skonio, netgi grožio kriterijus! Manau, kad mylėjau Tave. Ir ant šios meilės altoriaus aukodavau savo susikurtas meilės kančias. Galbūt tai reiškė, jog manyje bunda rašytoja, keista svetimtautė, kuri pati sau susikūrė savo tautą, o jei būsime kulklesni – pašaukė šią tautą iš kokio nors paralelinio gyvenimo, platoniškų eidų karalijos?


Pamenu, jau tada man sunku būdavo apsispręsti, kokią varškę man valgyti, Tau matant – be priedų ar su priedais, nes, suvokiau, ji buvo skani visokia, ir norėjosi neprarasti nė vieno iš visų galimų jos skonių! Tai buvo mano pirmosios didžiųjų apsisprendimų repeticijos! Regis, išgyvenau net tam tikrą beveik fizinį akimirkos skausmą, kuris vėliau mane lydėjo visada, kai nenorėjau prarasti nieko, nors buvau verčiama rinktis ką nors vieną iš dviejų ar daugiau… Tarkim, man ir dabar dažnai nesinori prarasti sakinio, kurį iš būtinybės keičiu kitu sakiniu: kartais jaučiu, kad norčiau išsaugoti juos abu, nors jie panašūs kaip broliai… Galbūt dėl to panašumo kartais ir nenoriu ko nors atsisakyti? O gal tai – specifinis moteriškas bruožas?  Juk mes abi esam susidūrę su tuo nuolatiniu daugelio moterų vidiniu nenoru riboti savo kalbą, cenzūruoti save iš vidaus. Jos, moterys, jauča savy nenumaldomą norą vieną po kito lieti vienas kitą tikslinančius sakinius, užuot pasakius vieną iš jų ir prie jo nebesugrįžus! Jos gina kiekvieną savo išsakytą ar net neišsakytą sakinį tarsi jis būtų gyvas ir jo atsisakyti joms reikštų jį tiesiog nužudyti! Tarsi sakinys būtų koks kūdikis!


Atvirai sakant, šis „moteriškas“ kalbėjimo ir gyvenimo stilius, kažkuo primenantis kai kuriuos muzikos stilius ar dainas (juk ir jose yra tokie kartojimus atitinkantus priedainiai, kartais su nedidelėmis variacijomis), man buvo didžiulė pagunda! Tačiau susidūriau su tuo, kad vyrus, kurie man buvo bent kiek artimesni, labiau erzino ne mano kategoriška nuomonė, o būtent tas nenoras ar nesugebėjimas apsispręsti, rinktis kažką iš keleto, sirgti už kurią nors vieną komandą ir panašiai! Moters neapsisprendimas, kažkoks beveik nesąmoningas tarnavimas gyvybei, užuot tarnavus kokybei, formai, kategoriškai apibrėčiai, vyrus siutina. Tokią moters poziciją jie išgyvena kaip pasibjaurėtiną beformiškumą, nestilingumą. Bobiškumą!


Vieną sykį pakelės kavinėje mane pribloškė, kai vienas šių vyrų įniršo dėl to, kad ilgiau nei įprasta rinkausi patiekalą! Tai buvo beveik neapykanta! Kitą gi siutino tai, jog visada gindavau savo kritikus – šalia to, kad tai, kas jų parašyta, jau būdavau sukritikavusi! Vienas vyras, kuris kažkada tarėsi mane mylįs, netgi yra sakęs: Tu neturi savo nuomonės. Ir dar jis sakė, kad šalia manęs jaučiasi impotentas, nes manęs nėra nuo ko ginti! Mat aš, kur buvus, kur nebuvus, vis puldavau ginti tuos, kurie mane puolė ar tuos, nuo kurių prieš akimirką gyniausi pati… O juk gyniau, kaip man dabar atrodo, iš kažkokio instinktyvaus siekio išsaugoti patį prieštaravimą ir kritiką kaip tai, kas yra gyva ir ne tik turi teisę egzistuoti, bet iš esmės puoselėja ir pačią gyvybę!…


 Štai kokias drumzles ar vėją atmintyje, kuri jau atodė kaip ilgam nurimusi dykuma, sukėlė prisiminimas apie varškę!..


Dar prisiminiau, kaip vieną vasarą mes atradome žolėje kurmį – jis buvo tarytum gyvas, o  mes netgi tikėjome, jog jis tik atrodo negyvas… Išgyvenau tą kurmį nelyg šventą auką, vaizdavausi, kad jis tik dėl mūsų negyvas, kad jis žuvo dėl to, kad jam kažkodėl norėjosi pasirodyti mums… Kad išlindo į dienos šviesą, peržengė jo pasaulyje jam uždraustą ribą, tarytum nusidėdamas, ir dėl to žūdamas dėl aukštesnio, daugeliui nesuprantamo tikslo! Įsivaizduok kurmį-Prometėją, sese! Iki šiol prisimenu jo švelnų kailiuką, kietas, mano manymu, nelabai dailias letenėles, kurių didžiausia vertė buvo tai, kad leidosi pamatomos – tapo mums netikėta naujiena, kuri man  pabrango dėl to, kad už ją buvo sumokėta tokia didelė kaina – gyvūnėlis turėjo žūti!  Kai laidojome tą kurmį, jaučiausi lyg dirbčiau šventą darbą, pagerbčiau tą auką, kuri buvo paaukota dėl to, kad nuo šiol žinotume, kaip atrodo kurmis, tas keistas mažutis tamsos gyvūnėlis… nenorėjau patikėti, kad jis neturi akių, tada ir nepatikėjau! Man buvo mieliau tikėti, jog žmonės tiesiog dėl savo neišmanymo nepajėgia pamatyti jo mažučių akyčių… Ir tai buvo vienas iš pirmųjų mano keistų tikėjimų, beveik erezijų. O galbūt tai buvo maištas, nesąmoningas priešinimasis nusistovėjusiai nuomonei, aprobuotoms žinioms. Ar tai buvo archajiško būsimos protestantės maišto aidas? O gal – mokslininkės protesto atavizmas? Kas, pagaliau, aš tada buvau labiau – puella mala ar puella vera?


 Na štai, rašau Tau dabar antru prisėdimu. Tiesą sakant, kol sukau galvą ties pastaruoju klausimu, mano galvosūkius teikėsi pertraukti vienas Žiogaičiams ir Tavo sesei Sarai svarbus asmuo. Jis pasirodė būtent tą akimirką, kai šis kategorijų trejetas – gera, bloga ir tikra mergaitė – yra gana gudrūs spąstai, gal net egzisgtenciniai spąstai. Iš to, kaip gražiai bandai atskirti blogą nuo tikros ir tuo pat metu išlaikai jas mistinėje prieštaravimo vienovėje, sprendžiu, kad Tu pati labai gerai žinai, apie ką galvoju, kalbėdama apie egzistencinius spąstus. Juk mes žinome tam tikrą mąstymo ir gyvenimo praktiką, kurioje gėris ir blogis nėra atskirti arba yra sąlygiški. Prisimenu mūsų pokalbį apie Rusijos jurodivus, nuogus šventuosius. Apie tam tikros kategorijos šventumą, kurį galėtume grubiai pavadinti paradoksaliu. Įsivaizduoju, kaip kai kas iš tų, kurie skaitytų mūsų laiškus, pamanytų: na žinai, ogi šitai Mari turbūt pasimaišė protas!  Kaip ji – ta, kuriai mokytojas yra Kristus – gali sąmoningai, planuotai būti bloga mergaite ir tuo netgi didžiuotis! Tai štai, sese, žinok: tiek, kiek Tu pati didžiuojiesi savimi, padaugink dvigubai – tiek aš didžiuojuosi Tavimi, puella vera! Ir esu tikra, kad šią akimirką tiek Kristus, tiek Buda, tiek Olės Rūstusis Erelis – Tavo, o vadinasi – ir mano, pusėje!


Tai štai, šitaip man Tavimi besididžiuojant, pamačiau, kad už lango šmėkštelėjo kažkas, kas man buvo labai panašus į vyrą… Akimirką pasijutau išsigandusi, kad tai gali būti kas nors iš policininkų, ir tas Kas Nors mane vėl ilgam laikui išmuš iš vienu metu saldžių ir aštrių apmąstymų, kurių skonis šiek tiek atitiktų kraujo skonį – būtent tokiu būdu mąstyti, kaip Tu žinai, aš taip mėgstu… Tačiau, išgirdusi rankenos klebenimą, supratau, kad tai ne kas kita, o Albinas, apie kurį Tau esu šiek tiek užsiminusi telefonu. O kaipgi būčiau galėjusi neužsiminti? Mano vienkiemiui prabanga ne tik jauna mergina, ne tik policininkai, bet ir šešiasdešimtmetis vyras, kuris, be viso kito, yra dar ir akordeonistas. Arba – buvęs akordeonistas: Albinas yra sakęs, kad nebeprisimena, kada paskutinį sykį grojo. Ir į vienkmiemį Žiogaičiuose jį atviliojo ne šaip sau kas nors, o, pasakyčiau, Kito Garso alternatyva, kuri užbūrė Albiną taip, kad jis paliko sostinę ir atsikraustė į sodybą, kurią paveldėjo po savo bevaikės tetulės mirties. Tas Kitas Garsas, arba, sakyčiau, garso gausa, sklido iš avilio, ir ji taip pranoko akordeono garso transliuojamą garso gausą, kad Albinas pajuto tarytum apreiškimą.


Ir ko gi tas garso gausos apsėstasis Albinas ieškojo mano sodyboje? Kadangi jo vienkiemį supantis žemės sklypas beveik ribojasi su manuoju, jei nekreipsime dėmesio į valstybės žemės juostą pagal jam priklausantį mišką, nenuostabu, kad tas vyras pas mane kartais užsuka. Nepaisant to, kad sykį jam daviau suprasti, jog netikėti vizitai mane kartais gerokai sutrikdo. Kartais būna ir blogiau nei šiandien – ypač karštomis vasaros dienomis, kai ką nors dirbu ir apisnuoginu taip, kad net pati nebenorėčiau savęs matyti veidrodyje, nes ten, be kitko, pamatau, kad mano jaunatviška savijauta gerokai kertasi su raukšlelėmis mano paakiuose ir panašiais dalykais.  Šiuo metu droviuosi savo apsinuoginimų labiau nei paauglystėje, tiesą sakant…


Sutrikdė jis mane ir dabar. Vietoje to, kad baigčiau laišką savo mielajai puella vera, turėjau kalbėtis su tikru berniuku, ir ginti ne ką nors kita, o katinų romyjimą… Tegu jau Dievas man atleidžia, bet Albinas mane taip puolė tarsi būčiau vadas moterų kariuomenės, pasirengusios iškastruoti visus vyrus… Dėl šitokio Albino įkarščio, tiesą sakant, užsidegiau ir aš pati: buvo momentas kai jau buvau vos vos  bepravirkstanti, o paskui akimirka, kai staiga pasijutau, kad kažkuri mano dalis norėtų nusitempti tą senį į savo lovą, ten gerai jį papurtyti, ir po to tęsti pokalbį jau daug ramesnėje, vėsesnėje atmosferoje… O vieną akimirką aš pagriebiau savo pastaruoju metu gerokai apsivėlusį Ozį ir tiesiog grūdau Albinui panosėn kaip įrodymą, jog šis mano katinas, panašiai kaip ir daugelis kitų veislinių katinų, yra ne natūros, o kultūros, žmogaus veiklos produktas. „Ar nemanai, kad šis katinas labiau panašus į gėlę, o ne į katiną?“ – šaukiau Albinui beveik į ausį.


Pretekstas mūsų pokalbiui buvo tas, kad, vos tik atrakinau Albinui duris, tuojau turėjau pulti… grubiai tariant, paskui katino uodegą. Kaip žinai, mano katinas ilgaplaukis, ir jeigu jam laisvi viduriai, tai su jo uodega man bėdų daugiau nei su kūdikiu… Savo katiną kastruoti buvau nuvežusi vos prieš kelias dienas, ir nuo visokių nuskausminamųjų, antibiotikų ir narkozės jo organizmas,  matyt, išgyveno stresą.


Buvau priversta savo kaimynui aiškinti, kad nešukuojamas ir paleistas į laisvę mano Ozis  tiesiog neišgyventų, nes persų veislės katinų plaukai bematant susivelia į kaltūnus, kurie galiausiai gali katiną tiesiog užsmaugti. Aiškinau jam taip pat apie tai, kad nekastruoto katino, purškiančio savo šlapimą ant sienų ir šitaip žyminčio savo teritoriją, neperauklėtum nė žiauriausiomis bausmėmis – gamta šiuo klausimu neperkalbama. Tik po to, kai mano Oziui visiškai paleido vidurius (jis viduriavo kelias dienas po kastravimo), ir buvau priversta numaudyti jį iki pusės (Albinas tuo metu kantriai laukė mūsų virtuvėje), Albinas sušvelnėjo. Galbūt jis tikrai suabejojo, ar toks į gėlę panašus plaukuotas katinas laisvėje pajėgtų pasirūpinti savo higiena taip, kaip ja pasirūpina kiemo katinai.


-                    Ar ir mane reikia kastruoti už tai, kad man patinka antros dienos marškiniai, kurie mano prakaito kvapo pažymėti? – klausė manęs Albinas, ir jo akys, regis, skrodė mane.


-                    Na, gal ne, už tai nekastruočiau, – atsakiau jam, – Tačiau jei imtum purkšti ant sienų, tai vis dėlto tektų imtis kokių nors priemonių, – galų gale ėmiau juoktis, nes man staiga atlėgo.


        Tada staiga prisiminiau laikus, kai man buvo keturiolika ir kaip buvau įsimylėjusi penkiolikametį Artūrą, su kuriuo atostogaudavome toje pačioje sodyboje. Sykį, kai Artūras išėjo žvejoti, įsmukau į jo kambarį ir ėmiausi uostyti jo megztinio pažąstis. Kitaip sakant, nesąmoningai paliudijau, jog esu praktiškai pripažinusi vyriško teritorijos žymėjimo savo kvapu ar smarve teisę.


        O Albinui pasakiau, kad mano Ozis vis dėlto yra tos pačios kultūros produktas, kaip ir prancūziškas sodas – ogi šis vienaip ar kitaip yra tai, kas apkarpyta ar net iškastruota. Ir dar paskui jam priminiau, kad Australijos mokslininkai neseniai paskelbė pranešimą, jog kastravimas yra vienas iš būdų vyrų ilgaamžiškumui užtikrinti. Mat vyro organizmą silpnina testosteronas, kuris slopina imunitetą. Todėl kastruotas vyras, nebegaunantis šio hormono, gyvena vidutiniškai penkiolika metų ilgiau negu normalūs vyrai. Tada Albinas manęs paklausė, ar ilgas gyvenimas yra geras gyvenimas ir apskritai: kodėl kam nors, taip pat ir moteriai, būtų verta gyventi penkiolika metų ilgiau. Pasakiau, kad tikrai nežinau, ar verta. O taip pat nežinau, kodėl avilys, arba žmogaus sukultūrintos bitės, turėtų tarnauti ne tik muzikos instrumentu, bet ir leistis, jog iš jų būtų atimamas medus, o jo vietoje pakišamas kažin koks saldus, gero vardo nevertas tirpalas. Kol Albinas galvojo, ką man atsakyti, iš popierių krūvos išsitraukiau savo recenziją šių metų Nobelio literatūrinės premijos laureato Jeano-Marie Gustave’o Le Clezio romanui „Dykuma“. Šios recenzijos pradžioje kaip tik rašau apie tai, kad žmogus be kultūros – lyg kopūstas be kopūstlapių. Apie tai, kad kai kurie vis dar tebėra įsitikinę, kad prie žmogaus esmės galima prisikasti, vieną po kito nulupant nuo jo tai, ką galbūt būtų galima pavadinti kultūriniais sluoksniais ar kultūrlapiais. Esą šitaip išaiškės, kas iš tikrųjų yra žmogus – tereikia jį apnuoginti, atimti iš jo kultūrinį antstatą ar, teisingiau, išlaisvinti nuo šio antstato. Apie tai savo „Samprotavimuose apie mokslus ir menus“ ir  „Samprotavimuose apie nelygybę“ rašė dar Jean-Jacques Rousseau. Tačiau ką gi iš tikrųjų reiškia nulupti nuo žmogaus jo mentaliteto sudedamąsias – kultūrlapius? Ar ne tas pats, kas kopūsto galvai reikštų nulupti kopūstlapius? Ir ką gi mes pamatytume, juos nulupę? Greičiausiai išvystume, jog lupdami lapus, praradome ir patį kopūstą. Ar ne tas pats nutinka ir žmogui, kai analogiškai „išlaisviname“ jį nuo to, ką įsivaizduojame kaip kultūros nelaisvę? Ar jį nulupę neišvystame gyvulio, žvėries – kad ir labai žavaus, kad ir tokio, kuris pajėgus mus užburti ir kurio mes nuolat ilgimės, nujausdami jį kaip kažką mums labai svarbaus?


          Tai štai, Albinui dar nespėjus atsigauti, pareiškiau jam, kad jis turi teisę į savo akordeoną ir į savo avilį lygiai tiek, kiek aš turiu teisę į katino romyjimą ir į širdperšą – ją dėl šio nusikaltimo gamtai jutau beveik visą savaitę po operacijos, kurios metu mano Ozis neteko vyriškumo. Paskui pacitavau savo recenzijos pradžią ir susigraudinau. Išeidamas Albinas leido sau paglostyti mano plaukus ir net paguosti: „Nesisielok dėl Ozies. Taip reikia“. Padėkojau jam už naują Ozio, tapusio Ozimi, vardą, pridurdama, kad šis vardas nuo šiol bus linksniuojamas kaip ir „neapibrėžtis“.


           Kai vėlai vakare jau gulėjau lovoje, man pasigirdo, kad nuo Albino vienkiemio sklinda vos girdima muzika, labai panaši į akordeono melodiją. Na, ir tada jau susigraudinau kaip reikiant…


           Tiesą sakant, labai saldu graudintis lovoje, skambant akordeonui iš seno viengungio sodybos.


     Bučiuoju.


     Tavo Sara

Rodyk draugams

Mari Poisson. Atsakymas i sesers Saros Poisson laiska apie romyjima

Londonas, 2008 10 26


 


Mieloji sese,


 


Niekada nesu turėjusi katino. Esu, kaip žinai, šunų gerbėja. Tačiau man kartą teko savo akimis regėti, kas per morčių darėsi su Gi žmonytės kate. Tai buvo pirmasis jos morčius. O aš tuomet rengiau spaudai savo „Tikrą mergaitę“ – pirmąją savo prozos knygą.


 


Buvau nusamdžiusi Gi žmonytę, nes ji tuomet niekur nedirbo, todėl maždaug mėnesį ji buvo mano sekretorė. Rytą anksti atsikeldavau ir jau apie pusę dešimtos būdavau jos namuose. Mudvi sėdėdavom susistačiusios dvi kėdes greta viena kitos jos namuose, svetainėje, prie kompiuterio. Aš diktavau, o ji greitai rinko. Kartais mes sustodavom ir intensyviai ieškodavom tinkamesnio žodžio ar išsireiškimo. Katė Mirka, šeimos numyletinė, neramiai snaudė prie lango ant sofos atlošo. Labai neramiai… Krūpčiojo per miegus, iškišdavo ir vėl įtraukdavo nagus, aiškiai kažką sapnavo… Staiga, lyg kas ją būtų kiaurai pervėręs neregimu virbalu, pašokdavo, surikdavo kaip skrodžiama, praskriedavo pro mus ir mesdavosi į gobelenu aptrauktą prieškambario sienelę, akimirksniu atsidurdama pačioje palubėje. Ten ji kurį laiką siūbuodavo stūgaudama, įsitvėrusi visų keturių kojų nagais, pašiaušusi kailį ir išlenkusi nugarą, paskui dar keletą kartų nušokdavo ant parketo, vėl įsibėgėjusi žaibo greitumu užlėkdavo į pačią palubę klaikiai aimanuodama ir dejuodama. Balsas buvo labai panašus į moters netramdomą seksualinio podūdžio dejonę.


 


Mudvi su Gi žmonyte užmiršdavom viską pasauly: kad dirbam, kad redaguojam, kad skubam, kad esam kultūringos ir su siaubu bei užuojauta įsistebeilydavom į Mirkos kančios ciklą iki pat proceso pabaigos, kuomet ji nusileisdavo nuo sienelės, panarindavo galvą ir nukiūtindavo prie durų. Ten atsistodavo ir stovėdavo, plonai maldaujamai kniaukdama.


 


Gi žmonytė pasisukdavo mano pusėn ir pašnibždom pasakydavo: matai, kaip jai be proto skauda… Ji gali pablūsti… Kodėl jos neleidžiat, paklausdavau. Dėl to nelemtojo grynaveisliškumo. Juk už ją brangiai mokėjom, ji turi kilmės dokumentus… O aplink nesimato jokio veislinio katino… Įdėjau skelbimą į laikraštį, sakydavo Gi žmonytė ir giliai atsidusdavo. Bet niekas neatsiliepė… dar… kol kas…


 


Gal įdėk pakartotinai, patardavau… Arba paprašyk kokių vaistų vaistinėj… Mes kalbėjomės visiškai pašnibždomis iš pagarbos kraują stingdančiam Mirkos skausmui. Pašnibždukais, kaip sakydabo Gi žmonytė, pridėjusi prie lūpų rodomąjį pirštą su gražiu ilgu nagu, palakuotu persikų spalvos laku.


 


Staiga iš už anapus durų pasigursdavo patino kniaukimas. Švalnus, dramatiškas ir daugiabalsis. Lyg tolumoj sklandanti akordeono muzika. Tai kaimynų katinas, paaiškindavo Gi žmonytė. Jis prastos kilmės, pridurdavo. Jei tik išleisčiau Mirką pro duris – tuojau su juo susiporuotų…


 


Tas kaimynų žemakilmis dabar tuojau pat atsidurdavo prie Mirkos buto durų, vos tik jį kaimynė išleisdavo į lauką. Pradžioje kniaukdavo, paskui imdavo nagais braižyti juodu brangiu dermantinu aptrauktas buto duris. Gi žmonytė nebeištverdavo. Įmesdavo Mirką į miegamąjį, paimdavo iš virtuvės rankšluostuką baltais-mėlynais langeliais ir, išėjusi pro duris, drąsiai nuvaikydavo žemakilmį nuo savo buto durų… Kad širdelė Mirkai nesprogtų, paaiškindavo man, kai vėl susėsdavom redaguoti…


 


Prisimenu, tomis akimirkomis, kai Mirka lipdavo sienomis, nebesuvaldydama gamtos šauksmo, aš visada pagalvodavau, kad mudvi su Gi žmonyte irgi esam gyvūnai. Patelės. Štai kodėl mūsų užuojauta katei yra tiesiog beribė, tarsi ji gimdytų arba dvėstų, arba būtų prievartaujama mūsų akyse. (Dieve, kodėl apie kates sakoma, kad jos dvesia, poruojasi, vaikuojasi, o apie moteris sakoma, kad jos miršta, mylisi, gimdo…) Ir dar prisimindavau D.H Lawrence „Women in love“… Gal jis matė būtent tokią – beveik išprotėjusią iš poravimosi poreikio - moterį…


 


Dar galvodavau apie savo mėlyną kraują. Ar reikia jį saugoti, ar reikia jo paisyti… Kas žino… Dažnai pasakose karalius-tėvas, užpykęs ant savo dukters už išrankumą ar užsispyrimą, paskelbia, kad išleis ją už pirmo pasitaikiusio elgetos. Kitaip sakant, pagadins jos kraują. Tai būdavo tolygu dukters nužudymui arba įmetimui į kareivines, kad ją išprievartautų kareiviai.


 


Va dabar, berašydama, prisiminiau garsiąją Brawno knygą „Da Vinčio kodas“. Ten rašoma apie Jezaus Kristaus kraujo tyrumą. Jis yra karališkos kilmės. Iš Dovydo namų, kaip rašoma. O Marija Magdalietė, kuri knygoje pavaizduota kaip Jėzaus Kristaus žmona, irgi yra karališkos kilmės. Tai visų svarbiausia. Tai svarbiau už mirtį. Žmonės, kurie per amžius, šimtmečiais, saugo judviejų vaikus, sykiu saugo ir tų vaikų kraujo švarumą. O tai reiškia, kad Marijos Magdalietės ir Kristaus vaikai gali poruotis ir privalo daugintis, bet grynakraujiškumas turi būti bet kuria kaina išlaikytas. Štai taip. Karališkas kraujas privalo būti išsaugotas per amžius. Bet kuria kaina.


 


Dieve, kai pagalvoji… kraujas ir pienas… Tik dabar, perskaičiusi Tavo laišką, prisiminiau tą varškę, tą kvapą… Iš esmės labai patelišką kvapą, jei imi galvoti, iš kur atsiranda varškė… Tik man, vis dėlto, tada buvo svarbiau ne varškė, o šaukštas. Aš, kaip vyresnė ir gudresne, stengdavausi pasičiupti sidabrinį desertinį šaukštuką, kuris buvo tik vienas… Kažkodėl neprisimenu, kad mudvi būtume dėl jo kaip nors savitarpy varžiusisis (Dieve, kas per žodis!!). Gal Tau buvo svarbiau varškė, o man šaukštas… Arba, gal Tu manei, kad privalai man visada jį užleisti… Niekada net neįtariau, kad kėliau Tau kokius nors gilios pagarbos jausmus… O gal nesigilinau… Buvau užsiėmusi kitkuo, - gal morčiumi;)


 


Atleisk. Buvau tikra bjaurybė.


 


Aha. Dabar dėl vardo. Tavo katinėlis vardu Ozis, ar ne? Kažkokio garsaus gitaristo garbei? Tiesa?… Nelabai limpantis vardas lietuviui, tegu ir katinui… Bet, kita vertus… Va, štai pas mus atsikraustė gyventi labai šaunus ir gražus maždaug trisdešimties metų vaikinas vietoj Seržo, kuris neištvėręs grįžo į savo Braziliją. Ir dabar tas „šaunusis princas“ gyvena vienam kambary su Flavijum.


 


Tai įvyko prieš gerą mėnesį. Kai virtuvėje pirmą kartą SYSĄ pamačiau, net išsižiojau. Aukštas, raumeningas, juodaakis, tamsiaplaukis, - šypsena dieviška, tikrąja to žodžio prasme. Tuojau galantiškai prisistatė. SYSA, sako… Sužinojau, kad jis iš Kolumbijos. Kokia laimė, kad jis ne Lietuvoj, pagalvojau. Su tokiu vardu žūtų jis Lietuvoj. Jam niekada nepavyktų išlaikyti štai šią ramią ir prakilnią antikinio didvyrio (beveik pusdievio) povyzą ir karališką stotą.


 


O šiandien atsitiko štai kas. Šiandien po pietų, kai Flavijus maudėsi duše, o aš rinkau nuo džiovyklos antrame aukšte savo skalbinius, Sysa pravėrė kambario duris ir pašaukė mane vardu. Tuo pačiu metu prasivėrė ir vonios durys. Flavijus, aišku, buvo pamiršęs pasiimti rankšluostį. Sisa, atnešk man rankšluostį, paprašė ispaniškai. Sysa nuėjo, o aš turėjau progą dar kartą pasakyti nuogam ir šlapiam Flavijui, kad jis yra una poeta, įsivaizduodama, kad galūnė –a parodo moteriškąją daiktavardžio giminę.  


 


Sysa, paklausiau, kai jis vėl sustojo priešais mane, švytėdamas savo archangeliška šypsena, ar Tavo vardas yra populiarus Kolumbijoj? Ar jis dažnas? Ne, nelabai. Tai retas vardas. Jis iš filmo… Žinai tokį filmą „Sysa“,- tai iš jo, paaiškino. Aš mandagiai linktelėjau, apsimečiau, kad puikiai žinau tą filmą. Sysa padavė voką su nuoma. Norėjo,  kad perduočiau pinigus šeimininkei. Juk sekmadienis… Sekmadieniais Simonija ateina rinkti rinkliavos…


 


Kai įėjau į savo kambarį, akimirksniu žvilgtelėjau, kas parašyta ant voko. Vienas žodis, - Sysos vardas: Cesar…


 


Ach, tai štai kaip, pagalvojau. Jis, ko gero, iš vergų… Prisiminiau, kad senovėje kastruodavo eunuchus, sergstinčius haremą ir dar kastruodavo berniukus, bažnytinių chorų dainininkus, giedančius angeliškais diskantais… Kad nemutuotų balsas… Ir dar prisiminiau, kad senelis kastruodavo paršiukus. Nekastruotą palikdavo tik tą, iš kurio tikėdavosi padaryti veislinį kuilį. Kuilio mėsa nevalgoma. Ji taip dvokia šlapimu, kad jos net išvirti neįmanoma… Namai dvoktų mažiausiai metus…


 


Tiesa, kažko taip ramu aplinkui… Ar nieko negirdėjai apie Olę? Gal aš Tau būsiu ją praradusi… Net nežinau, kas man užėjo nuo jos slapstytis…


 


Bučkis;)*


 


Laukiu laiškelio;)


 


                                                                                                                    Mari    

Rodyk draugams

Virginijos Diciutes laiskelis. Re.:Planas

Mieloji Mari,
 
iš tikrųjų baisus planas ir, ko gero, baisesnis negu dabar atrodo. Darbo kalendoriuje jis toks puikus ir įkvepiantis, bet kai reikia įvykdyti… Viliuosi, kad tame plane yra numatytas ir kūrybinio dykinėjimo malonumų laikas :))
 
Aš šiandien vėl iš dalies pradėjau naują gyvenimą. Labai anksti rytą palydėjau savo buto šeimininkę į Šiaurės Airiją dirbti, o rūpintis butu, bendrauti su kitomis nuomininkėmis bei mokėti mokesčius ji patikėjo man. Kol kas likau bute viena, lapkričio 6 atsikrausto viena nuomininkė, paskui turėtų būti dar viena. Taigi šiandien gerai išsimiegojusi (miegas - viena iš didžiausių mano silpnybių) ėmiausi butą tvarkyti, nes paskutiniu metu per visus darbus ir išvažiavimo rūpesčius mes abi nelabai spėjome tą daryti. Truputėlį kai ką perdėliojau pagal savo skonį, žodžiu, ėmiausi šeimininkavimo. Galiausiai atejo šeimininkės mama, viešinti šalia pas giminaitę ir su ja prasikalbėjome ilgokai. Taigi vertimo šiandien padariau tik pusę puslapio. Bet galva šviesi, jaučiuosi pailsėjusi. Rytoj po bažnyčios planuoju eiti pasivaikščioti. Manau šios dvi poilsio nuo sukaupto vertimo dienos man bus labai naudingos. Tai tokie pasikeitimai mano gyvenime.
 
Einu pažiūrėti “Triumfo arkos”, neblogas operinio dainavimo konkursas per LRT…
 
Palaiminto Jums sekmadienio!
 
Virginija

Rodyk draugams

Mari Poisson. Laiskelis Virginijai Diciutei. Planas

Mieloji Virginija,
 
Pranesu, kad nusikopijavau nuo Taves veiklos modeli - “5 puslapiai per diena” ir pasikabinau virs kompiuterio. Taip dirbsiu 80 dienu ir per si laika (iki 20 sausio) visiskai pribaigsiu “Karaliskaja medziokle”. O paskui griebsiu uz ragu ”Dienorasti apie Oskara”;)))
 
Ziuriu, jei as nepribaigsiu jau visiskai parasytu knygu - jos pribaigs mane;))


Aciu, mieloji Virginija. Tu esi tiesiogine sio mano ryzto ikvepeja;))
 
Buckis;)*
 
                                                                                                                           Su meile
                                                                                                                               Mari

Rodyk draugams