BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Žilvinas Skačkauskas.HUMORAS

 


                                 


 


RĖMĖJAI


 


 


Nesulaukęs šefo skambučio, prisiverčiau pats pas jį užeiti ir išgirsti nuomonę apie savo scenarijų.


Bosas drybsojo fotelyje.


-Kaip sce..? – išlemenau be ypatingos vilties.


- Neblogas, - netikėtai išgirdau. – netgi puikus. Tiesiog šedevras: įtemptas veiksmas, ryškūs charakteriai – patiktų ir skustagalviui, ir intelektualui. Čaplino stilius, brolau!


- Tai gal? – klausiu, nenorėdamas patikėti.


           - Ne, - nudelbė akis. – Ekranizuoti bus sunku. Va, jeigu turėtum rėmėją…


 - Kam tie rėmėjai, - nesupratau, - jei veiksmas įtemptas, jei charakteriai…Jei ir plikagalviui, ir… Jei viskas – Čaplino stilium?..


- O kas už elektrą mokės, kas mokės operatoriams, montuotojams? – jis pakėlė galvą ir balsą.


Nutilau. Elektra brangi – energetikams reiki daug uždirbti. Operatoriai ir montuotojai irgi orūs – su barzdomis, tamsiais akiniais – tokiems maži atlyginimai netinka.


Bosas sušvelnėjo ir pabandė padėti.


- Na, pagalvokim kartu. Štai tu rašai: ,,Ji nusirengė – atsisegė liemenėlę, nusismaukė kelnaites…“ O kodėl neparašius: ,,Maringos“ liemenėlę, ,,Sinatros“ kelnaites?..“ Už tai iš ,,Maringos“ ir ,,Sinatros“ gerai paprašytume. Arba vėl: ,,Jis nusipirko vyno krautuvėlėje už kampo“. O kodėl ne ,,Novedos“ parduotuvėje, dirbančioje visą parą, adresas toks ir toks, telefonas…“ ,,Maringa“ apmokėtų operatoriams, ,,Sinatra“ montuotojams, ,,Noveda“ – režisieriui…


 


-2-


 


,,Logiškai galvoja“, - sumečiau. Bet tuojau ir užviriau: ,,Ar dėl to mano senelis kovojo 1917-ais, o tėvas 1944-1951 m.m.? Ar dera man, revoliucionieriaus vaikaičiui ir rezistento anūkui, su tuo sutikti?..Bet, kita vertus, scenarijus krauju parašytas, kitam scenarijui kraujo kažin ar beužteks…“


         - Sutinku su jūsų pasiūlymu… – tyliai tariau.


 


(Humoreska iš autoriaus knygelės ,,Tik nenuvertink Lietuvos!”)


-                               

Rodyk draugams

Apie rasyk.lt

Emilis Milkevičius straipsnyje „Žalia žolė, bet ne žolė“ rašo, kad „apie interneto svetainę rasyk.lt prieš kelerius metus kalbėta tiek daug, kad labai nenustebčiau sužinojęs, jog pasakyta jau viskas ar beveik viskas. Ir pagaliau, – mąstykime logiškai, – ar yra čia apie ką kalbėti? Paprasčiausia virtuali priebėga, kurioje savo literatūrinę kūrybą gali publikuoti kiekvienas – užtenka noro ir sąlygiškai gero interneto ryšio. Užsiregistravęs vartotojas gali ne tik viešinti savo kūrinį, bet ir komentuoti kitų autorių tekstus. Vartotojai taip pat įgyja teisę balsuoti už bičiulių ar priešų (kolegų ir partnerių ten nedaug) kūrybėlę, skirdami balus nuo vieno iki penkių. Tačiau gal svarbiausia, kad rasyk.lt – tai ne tik tinklalapis, bet ir žmonių bendruomenė, kurioje laisvalaikiu godžiai laukiama virtualių skaitytojų malonių ir dosniai švaistomasi įvertinimais bei komentarais. Suprantama, rašykai vieni kitus vadina internetiniais pseudonimais (nick’ais) – niekam, vai niekam internete tikrojo vardo nereikia!


Tiesa, vienu metu rasyk.lt buvo susidomėjusi „tikrosios“ literatūros bendruomenė. Internetinius profilius svetainėje turėjo Agnė Žagrakalytė, Antanas Šimkus, Gintaras Grajauskas, Viktoras Rudžianskas, Rimantas Stankevičius, Domas Razauskas. Į PDR’ą, kuris vyko žvaigždėtą valandą, kai jie dar buvo svetainėje, A. Žagrakalytė sukvietė visus vertus dėmesio rašykus (ir aš ten buvau – pirmą kartą). Vėliau visi „tikrieji“ rašytojai vienas po kito „išsitrynė“. Tuomet, menu, padariau išvadą, kad literatūros bendruomenė yra getas“.

Rodyk draugams

Leidejo Zilvino Skackausko recenzija (tiems trims mano kurineliams)

Iš tų trijų dalykų man labiausiai patiko pirmasis - ,,Kodėl
emigravau”. Ir parašymas apie praleisto ,,aš” svarbą.


Taip, mes, truputį labiau patyrę plunksnos vairuotojai, jaučiame
teksto melodijos svarbą.


   Prieš Seimo rinkimus žiūrėjau filmą apie R.Paksą - ,,Pilotas”. Ir
pagalvojau, kad tas filmas būtų dvejopai įvertintas.
T.y. jį įdomu žiūrėti, jei žinai visas aplinkybes - kaip jis buvo
atstatydintas, supranti - štai Landsbergio prototipas, štai Paulausko,
štai Brazausko… Tuomet filmas įdomus.


Jei nežinai tos mūsų virtuvės - filmas blankus.


Lygiai taip pat - man įdomu buvo skaityti tuos tris Tavo dalykėlius,
nes žinojau, apie ką kalbama.


Tačiau eilinis mūsų žurnalo skaitytojas to nežinos. Taip, jis
primityvas, jis daugiausia galvoja apie pinigus. Tad ir duokim jam
tokį skaitalą - kur kokios ,,babkės”. Nes tai ir savotiškas žmogaus
įvertinimas.


Tu parašei ,,vyras penkta diena dirba karališkajame Vindzore”. Puiku!
Kodėl neparašius, kad tai Karalienės rezidencija, kad ir jos pavardė
Vindzor? Kad jie pakeitė savo pavardę per Pirmąjį pasaulinį karą.


  Ar atsimeni, kaip rašydavo Albertas Laurinčiukas? Jis pateikdavo
daugybę istorinių faktų, nuomonių, svarstymų ir t.t..


  Mūsų rašytojai tarybiniais laikais mėgdavo papilstyti, ir pas Tave
yra toks ,,bla-bla-bla”.


Tu didesnė rašytoja už mane, bet noriu išsakyti savo nuomonę: būtų
patraukliau, jei būtų glausčiau, paprasčiau.


  Aišku, kad klimato pasikeitimas veikia žmogų. Ir nebūtinai - kuo
vyresnis, tuo labiau. Mano brolis., 30-metis grįžęs iš Sibiro, turėjo
dėl to negalavimų. Aš, grįžęs iš Leningrado, negalėjau atsikvėpuoti
Šiaulių oru. Kodėl neaprašyti daugiau tokių atvejų, patį Londonio
klimatą?


   Kaip patarinėjo Čechovas: ,,Reikia, kad žodžiams būtų ankšta, o
minčiai - erdvu.” Gal dėl to visas pasaulis ir žino Čechovą?…


Rodyk draugams

Mari Poisson. Ka as parasiau, ikvepta Svajuno Sabaliausko interviu su manimi “Siauliu krastui”, komentaru po tuo interviu ir savo jubiliejinio vakaro Siauliuose.







 

Mari Poisson. Kodėl emigravau










Perskaičiau, ką apie mane parašė Svajūnas ir nustebau. Taip ir yra. Viską jis parašė teisingai. Viskas tiesa. Tačiau sykiu ir viskas ne taip, viskas netiesa, tiksliau, viskas per žemai, per arti ir per mažai. Tas gyvenimas, kurį jis užfiksavo, o aš papasakojau per kelias mūsų nuoširdaus pokalbio minutes, akivaizdžiai yra man per ankštas - seniai išaugtas.

 

Visų pirma, niekada nebūčiau emigravusi iš Lietuvos dėl tokių neromantiškų priežasčių kaip skurdas, vargas, badas ir sunkus gyvenimas. Emigravau dėl to, kad norėjau iš pagrindų viską pakeisti. Troškau patekti į visiškai man nežinomą pasaulį viena - be kalbos, šeimos, draugų, pinigų, namų, daiktų, palaikymo, pagalbos, užtarimo ir sužinoti, koks iš tiesų yra mano likimas. Norėjau pradėti nuo nulio ir pasižiūrėti, kas man bus. Išvažiuodama buvau tvirtai apsisprendusi, kad kas man beatsitiktų, viskas bus teisinga. Del to, kad tai, kas man atsitiks, taip man ir turejo būti.

 

Lygiai del tų pačių priežasčių pasivadinau Mari Poisson. Ne del to, žinoma, kad unžsienyje lengviau gyventi su trumpa ir patogia prisiminti pavarde, bet vien tik dėl to, kad taip jaučiuosi, kad mano dvasia netelpa i tikrąją mano pavardę. Jeigu tilptų, jei būčiau savo pavardėje visa, argi man prireiktų slapyvardžio? Aišku, kad ne. Man butu patogu savo kailyje.

 

Tiesa, grižusi iš Lietuvos, pagalvojau, kad, ko gero, emigravau dėl fantazijos ir išmonės pertekliaus, dėl to, kad kvaila būti talentingai ir gyventi taip, tarsi mano talentas, išradingumas, žaidimai, fantazijos, atradimai ir gyvenimo būdas trukdytų aplinkiniams. Tarsi būčiau ne tokia, kaip visi, o daug daug kartų geresnė už kitus, geresnės prabos, tobulesnė ir dėl to labai nepatoginčiausi. Bijočiau, kad žmonės neįsižeistų, kad nepagalvotų, jog žeminu juos, nes puikuojuosi savimi. Tai savisaugos instinktas - mat iš patirties žinau, kad žmonėms labai nepatinka tokie, kaip aš. Žmonės mėgsta lygybę, nori, kad kiti gyventų paprastai ir nykiai, kad mestų iš galvos savo įdomius gyvenimus-negyvenimus ir galvotų vien tik apie pinigus.

 

Tiek to, nekalbėkim apie tai. Aš jau penkta diena namie Londone ir penkta diena kaip geriu piliules su vitaminais akims, kurias man davė Dariaus mama, o mano vyras penkta diena dirba karališkajame Windsore.  

2008-09-28 07:53

 

Mari Poisson. Kaip romanas










Mano gyvenimas tarsi romanas. Paveldėtas romanas. Ne nuosavas, ne pirktas, ne skolintas iš viešosios bibliotekos. Visos idėjos man atiteko iš mano tėvų ir protėvių. Ilgai tikėjau, kad negaliu pradėti kurti ko nors visiškai savo, autentiško. Negaliu, galvojau, nes privalau tęsti ir tęsti pradėtąsias temas, numatytąsias linijas, o paskui viską tvarkingai perduoti savo vaikams ir vaikų vaikams kaip amžinąjį palikimą.

 

Aš ir tęsiau. Tęsiau tol, kol vieną gražią dieną mano pagrindinė herojė, man nė neįtariant, tapo visiškai nepriklausoma, laisva nuo manęs, nuo mano giminės, mano kultūrinės tradicijos, mano protėvių palikimo ir net savo pačios vaikų. Staiga ji pasielgė visiškai netikėtai. Ji pasipriešino. Aš daugiau nebetęsiu, pasakė. Tęsk, kad nori, tęsk, jei matai prasmę, pridūrė. Aš išvažiuoju, sako. Ir išskrido į Londoną. Be mantos, be pinigų ir net nepranešusi mano mamai. Tiesa, ji vis dėlto turėjo su savimi tą seną rožinį lagaminą su miegmaišiu, jei kartais tektų nakvoti gatvėje… Į mažą juodą rankinuką, kurį visada nešiojo pakabinta ant siauro odinio dirželio skersai krūtinės, buvo atsainiai įsimetusi pasą, dantų šepetuką ir vienpusį lėktuvo bilietą.

 

Aš, žinoma, persigandau. Juk vis dar negalėjau jos net įsivaizduoti atskirai nuo savęs, tapatinau ją su savimi, nepaleidau. Maniau, kad ji dar nesubrendusi, per jauna būti nepriklausoma. Dabar ji tikrai žus, galvojau. Žus! Dieve, galvojau, juk jei ji, mano pagrindinė herojė, žus, ateis natikėta mano gyvenimo romano pabaiga. Bet ji nežuvo. Anaiptol. Iš Londono pradėjo siuntinėti keistus narsius elektroninius laiškelius, panašius į esė, kartais pasikalbėdavo su mano dukra per Skype.

 

Ji ėmė gražiai, įdomiai ir romantiškai gyventi. Be reikalo bijojau.

 

Šiemet, tiesa, pirmą kartą trumpam buvo grįžusi į Lietuvą rugsėjo pabaigoje. Tai buvo baisu! Ne tas žodis - tai buvo tragedija, nes jai visiškai nebetiko Lietuvos klimatas. Akių vokai ištino, pakraščiai paraudo, apsibėrė mažyčiais skausmingais leptoidiniais taškeliais, panašiais į tuoj tuoj beatsiversiančias smulkias žaizdeles. Ją ėmė krėsti neapibrėžtas šaltis, koks krečia sergant maliarija, apniko sloga ir vienu kartu suskaudo visi dantys. Jos kūnas pasidarė tarsi būtų sudaužytas, tapo sunkus, beveik nepakeliamas. Skaudėjo raumenis, kaulus, gėlė nugarą.

Noriu namo, pasakė nusiminusi. Ir aš jos pasigailėjau. Keliauk, pasakiau. Aš vis tiek tave myliu labiau už viską savo gyvenime, pasakiau. Ji nusišypsojo, bet nieko nepasakė,- akys buvo sklidinos sklidinos vos besulaikomų ašarų. Neverk, pasakiau. Nebijok. Aš skrisiu kartu ir visur tau padėsiu. Ji ir vėl nieko neatsakė. Be jokių žodžių paėmė mane už rankutės lyg būčiau  šešerių ir mudvi išskridome atgal į Londoną.

 

Lėktuve ji man leido sėdėti prie lango ir padėjo užsisegti saugos diržą. Ji buvo man gera. Tarsi mamytė. Mes rašysim antrą mūsų romano tomą, gerai? Ji šypsojosi. Aha, atsakiau nusiraminusi. Buvo rugsėjo 23. Vakar buvo mano gimtadienis.  

2008-09-28 16:03

 

 

 

Mari Poisson. Jei aš būčiau Marija










“Jei aš būčiau Marija” taip vadinasi mažytis spektakliukas, kurį man suvaidino mano Plėviasparnės. Jos buvo apsirengusios geltonai, kai kurios ant kaklų ryšėjo skepetaites su plunksna, mūsų Humanitarinės grupės simboliu, sukurtu ir padarytu Lolitos rankomis. Aš tai žinau. Prisimenu iš senų gerų laikų, kai kūrėme studijos simboliką. Plunksnelės nupieštos gelsvame šilke auksiniais dažais. Tai tarsi nuoroda į nepaprastas kūrybinio rašymo galias.

 

Spektakliuką režisavo Genovaitė. Nors man atrodė, kad viskas idealu, Genovaitė turėjo savo aktorėms rimtų priekaištų. Kai po renginio sėdėjome mūsų mylimoje kavinėje “Prie teatro”, režisierė pabandė trumpai šiuos priekaištus išsakyti. Tačiau Ramutė į tai švelniai atkirto, kad buvo per mažai repetuota…

 

Apie ką tas spektakliukas? Ko gero, apie mane… Kažkada visos kartu esam rašiusios tokį keistą rašinėlį, kuris prasidėjo žodžiais “Jei aš būčiau Marija…”. Dabar štai jos deklamuoja savo tekstus šalia scenos, o aš sėdžiu ten, aukštai, ant scenos, šalia gražiosios vakaro vedėjos aktorės Irenos Liutikaitės. Esu apsivilkusi mėlynus nutrintus džinsus, šiltą mocherinį oranžinių siūlų megztinį stačia apykakle ir tamsiai mėlyną jūreiviško šinėlio stiliaus puspaltį, o ant žemės šalia kėdės drybso žalias didelis krepšys, kurį atsivežiau iš Londono ir pasiėmiau į sceną vien tik dėl mirtino saugumo poreikio - tarsi kokią seną draugę. Mane krečia nežemiškas šaltis, sąmonė čia prapuola, čia vėl atsiranda. Tačiau spektakliukas man išties patiko. Puiki idėja, pagalvojau. Nuostabi idėja. Iš paskutiniųjų stengiausi įsiklausyti į žodžius ir suvokti, kaip mano mokinės įsivaizduoja mane. Kokios jos būtų, jei būtų .

 

Tačiau po keliolikos minučių jau nieko nebeprisiminiau. Nieko. Ničnieko. Tik kažkokias savo pačios pastangas, desperaciją, įtampą, poreikį įsigilinti į spausdintą tekstą…

 

Grįžusi į nekūrenamus tuščius namus atsisėdu virtuvėje ir atsiverčiu antrąją Ramutęs Saulės knygą “Apkask mane lapais”, kuri yra tokia nauja, kad tiesiog karšta nuo švėžumo, ir susieškojau vietelę, kur ji rašo tekstą, pradėdama minėtaisiais žodžiais “Jei aš būčiau Marija…”. Štai tas gabaliukas:

 

Jei būčiau Marija, turėčiau būrį manekenių ir modelių namus kur nors Prancūzijos pietuose. Kalbėčiau prancūziškai ir išsiugdyčiau subtilų prancūzišką skonį. Jei aš būčiau Marija, bendradarbiaučiau su didžiausia Skandinavijos biblioteka ir įgyvendinčiau projektą, pagal kurį grąžinamas knygas, kaip ir anoje bibliotekoje, skirstytų du oranžiniai robotai: ji ir jis. Pas mus dar tokio nėra buvę. Ją, lietuvę, išskirčiau ramune, nes ir jos kolegė skandinavė pasipuošusi geltona plunksna. Jos moterys-robotės. Jei būčiau Marija, mano kambario didžioji siena būtų nukabinta Evajotos paveikslais, o ant rytinės, šalia vienas kito, kabėtų tik du: papūga Skutis ir moteris-drugelis Madrigalas. Jei būčiau Marija, sėdėčiau prie kompiuterio užsidėjusi telefoną-ausines ir nardyčiau ramiai po internetą. Porolono pagalvėlė, ant kurios pasidedu alkūnę, kai kalbu 8 valandas per dieną telefonu, gulėtų netoliese ir sentimentaliai puoštų stalą it žavus suvenyras. Nes mano anūkas įdiegtų laisvų rankų pasikalbėjimo sistemą. Jei būčiau Marija, būčiau išleidusi dvi knygas. Rašyčiau atsikėlusi anksti ryte ne todėl, kad toks mano amžius, o todėl, kad laukčiau sugrįžtant Mamerto. Vakare dėliočiau iš kriauklelių pasiansą ir sakyčiau jam: na, būk sveikas.  Tai būtų tikra romantika.

 

 

Tai va, vos tik perskaičiau, tuojau pastebėjau, kad sakinio pradžia Ramutės knygoje yra be žodžio ”“. O tuomet jau visiškai pasikeičia teksto ritmika ir, žinoma, prasmė. Štai kodėl nieko neprisiminiau, pagalvojau. Akivaizdu, kad ne ten ieškojau, ne tame segtuve… Ir dar pagalvojau, kad mano mokinės visiškai nesusitapatina su manimi. Jos nenori būti manimi. Jos tik taip rašo, nes tokia užduotis…   

2008-09-28 19:56


Rodyk draugams

Pasirasykit visi, kas tik esat gyvas!

 



      DĖMESIO: NEBUKIM ABEJINGI 



 



 



“IKI ko nusirito zmonija, padekime sustabdyti tai, zusta vandenyno grozis, masiskai naikinami delfinai, pasirasykit ir jus, nebukit abejingi. Pirmasis linkas apie delfinu zudyma, antrasis- vieta pasirasyti. Zusta mieli ir niekuom nekalti protingiausi vandenyno gyvunai platinkit kam galite. Sunku žiūrėt iki galo…




 



 



 



Balsuoti galima čia:


Rodyk draugams

Jonas Matuza.Legenda apie demokratiją


 



Žynio Kratijaus pareiga buvo galvoti apie piramidės statybos tempą ir kokybę. Daug kas buvo sugalvota jo pirmtakų, nemažai įgyvendinta ir jo paties pasiūlymų. Bet Kratijus suvokė, kad, nežiūrint begalės žynių sugaišto laiko statybos proceso tobulinimui, jis veikia blogai. Labai blogai. “Vergai simuliuoja darbą, bet kokia proga stengdamiesi daryti kiek įmanoma mažiau ir kiek įmanoma blogiau; prižiūrėtojai ilgainiui aptingsta juos raginti rimbais, susibičiuliauja su sargybiniais, kurie taipogi pro pirštus ima žiūrėti į prievaizdų neveiklumą”- galvojo Kratijus, stebėdamas vangią piramidės statybą nuo gretimos šventyklos bokšto aikštelės. Reikia kažką iš pagrindų keisti, bet ką ir kaip…

Jaunasis žynys pakilo, pakvietęs tarną, liepė surasti jam vergo apdarą ir pašaukti sargybinių viršininką.

- Amati,- kreipėsi į jį vos tik jam įėjus jau persirengęs Kratijus,- nuvesk mane, kaip naują iš šventyklos išvytą vergą, prie piramidės. Niekam neprasitark, kas aš. Niekam. Su manimi turi būti elgiamasi kaip su vergu. Kiekvieną dieną, du kartus privalėsi suieškoti mane vergų tarpe ir tol, kol aš pats, palikęs piramidę, grįšiu kartu su tavimi.

Amatis, įpratęs besąlygiškai klausyti žynių, netaręs nė žodžio, užnėrė Kratijui kilpą ant kaklo ir išvedė žynį pas vergus.

Kurį laiką Kratijus stengėsi niekuo neišsiskirti. Pratinosi prie sunkaus darbo, prasto maisto ir šiurkštaus elgesio. Tik akylai stebėjo begalę kartų apmąstytą statybos proceso organizavimą. Taip pat pastebėjo vieną jauną, skvarbaus žvilgsnio vergą, kuris kelis kartus, nebodamas nei sunkaus savo paties nešulio, nei prižiūrėtojų rimbų, padėjo Kratijui pakelti sunkią akmenų prikrautą pintinę. Kratijus ėmė stengtis kuo dažniau būti arčiau jo- ir darbe, ir ilsintis. Neilgai trukus susidraugavo su Nomčiu- toks buvo jaunojo vergo vardas. Nomtis buvo ne tik sveikas, jėgų kupinas darbininkas, bet ir protingas, nuovokus jaunuolis. Iš jo Kratijus sužinojo, kad vergai su Nomčiu priešakyje rengia sukilimą. Žynys bandė jį atkalbėti, nes pats neva labai bijąs griežtos bausmės už sąmokslą, tačiau Nomtis karštai tikino, kad jo išsivadavimo planas gerai pasvertas:

- Faraonas išsiuntė didžiąją dalį kariuomenės prie rytinių sienų. Ji jau nužygiavo taip toli, kad pasiuntinys, norėdamas juos pasiekti, užtrunka dvylika dienų- paskutinį kartą, išsiųstas su faraono laišku, grįžo tik po dvidešimt keturių. Tai reiškia, kad kariuomenei grįžti prireiks mažiausiai tiek. Bet kariuomenė nėra tokia mobili, kaip vienas pasiuntinys- vargu ar jie galės grįžti greičiau, nei per mėnesį. Mus nuolat saugo šimtas prižiūrėtojų ir pusšimtis sargybinių. Prižiūrėtojų galime labai nepaisyti, nes jie turi tik rimbus; sargybos vadas dabar ateina pas mus du kart per dieną, o jis turi raktus nuo ginklų sandėlių ir nuo kalvės. Jei pulsime kai jis ateis, išmušime visus sargybinius akmenimis, atsirakinsime ginklų saugyklą, apsiginklavę sumušime likusią įgulą- mūsų juk dešimtimis kartų daugiau. Užimsime rūmus ir apsauginę sieną. Kol grįš kariuomenė, spėsime pasiruošti apgulčiai, kurią be vargo galėsime ilgai atremti- po šių metų gero derliaus aruodai kupini.

- Ką darysime su faraonu?

- Faraoną ir jo šeimą paliksime gyvus- jie gali praversti derybose su grįžusia kariuomene. O visus rūmų didikus ir kitus veltėdžius išžudysime.

- O žyniai, kaip su jais?

- Žyniai… Žyniai mums nekenksmingi, galės toliau melstis dievams už mus.

Taip, pagalvojo Kratijus, planas geras, visiškai įmanoma, kad Nomčiui pasiseks. Pamatęs atėjusį sargybos viršininką, Kratijus pakilo ir be žodžių nuėjo su juo, palikęs iš išgąsčio žado netekusį draugą.

Grįždamas šventyklon, papasakojo Amačiui apie ruošiamą sukilimą, jo būsimą vadą ir artimiausius bendražygius. Paklaustas, ko vergai nusipelnė už sąmokslą, atsainiai paliepė nieko nebausti, tik laikinai sustiprinti sargybą- Kratijų jau buvo apėmusi grandiozinės idėjos nuojauta.

Grįžęs į šventyklą, visą likusią dieną ir naktį žynys praleido savo pamėgtoje vietoje- atviroje bokšto aikštelėje. Jo protą ir jausmus buvo užvaldžiusi mintis, nuo kurios didingumo ir detalių Kratijų apėmė ekstazė- tai jo skruostais tekėjo ašaros, tai jis šypsojosi, nejausdamas nei nuovargio, nei alkio, nei nakties vėsos…

Rytą, nusileidęs nuo bokšto, nuskubėjo pas vyriausiąjį žynį, kuris nė kart nepertraukdamas išklausė Kratijaus sugalvotą naująją tvarką. Išklausęs liepė jaunajam žyniui pailsėti lig vakaro, kuomet jie kartu perduos šią žinią valdovui.

- Kalbėk, Kratijau,- po trumpos oficialios įžangos tarė vyriausiasis žynys, kai vakarop jiedu stojo prieš faraoną.

- Šlovingasai valdove, suskaičiavę statybos tempus mes priėjome išvados, kad, net ir gavę dukart daugiau vergų, nei dirba dabar, nespėsime laiku pastatyti dangaus namų tavo dieviškajai šeimai. Bet aš sugalvojau, ką pakeisti, kad viskas būtų baigta net mažesnėmis pajėgomis ir žymiai greičiau. Apsilankyk rytoj ryte prie pradėtos piramidės, ir aš perduosiu vergams tavo atneštą džiugią žinią. Aš pasakysiu tik kelis sakinius, bet po jų pasaulis jau niekuomet nebus toks, koks buvo.

Faraonas buvo išauklėtas žynių, žinojo, kad jie tuščiai žodžiais nesišvaisto, todėl kitą dieną nustatytu laiku jau stovėjo ant pakylos kartu su šventiškai išsipuošusiais žyniais prieš suklupdytus vergus. Jam linktelėjus, Kratijus žengtelėjo priekin ir aiškiu, skardžiu balsu paskelbė:

- Didingojo faraono, Dievo vietininko ir jūsų valdovo maloningąja valia nuo šios dienos jūs- nebe vergai, bet laisvi Egipto piliečiai. Faraonas leidžia jums bet kada palikti vergų stovyklą ir keliauti kur jums patinka. Faraonas ne tik maloningas, bet ir dosnus- jis supranta, kad jūs kol kas neturite nei kur, nei už ką gyventi, todėl veltui visam laikui atiduoda jums vergų stovyklą- galite joje pasilikti kiek tinkami. Dar daugiau, tiems, kurie liks, faraonas mokės po vieną pinigėlį už kiekvieną piramidei atneštą akmenį, kad ilgainiui galėtumėte pasistatyti savo būstą ir aprūpinti savo šeimas.

Po trumpo sąmyšio per vergų gretas nuvilnijo nuostabos ir džiaugsmo šurmulys, o po to prasidėjo nenusakoma linksmybė- vergai šoko, dainavo, glėbesčiavosi, visi kaip mat pamiršo skriaudas, mintis apie sukilimą, visų akys švietė iš džiaugsmo ir staiga užgriuvusios laisvės jaudulio. Faraono paliepimu buvo išritintos vyno statinės, ir buvę vergai šėlo ir linksminosi it išprotėję…

Faraonas, stebėdamas reginį, tarė vyriausiajam žyniui:

- Kažkodėl abejoju, kad bent jau mano piramidė bus pastatyta laiku.

- Neskubėk spręsti, išmintingasis valdove, ateik čia vėl rytoj,- ramiai tarė Kratijus.

Kitą dieną, susirinkę žyniai ir faraonas apstulbo, išvydę neregėtą vaizdą- vergai, nepaisant visą naktį švęstos išlaisvinimo šventės, paknopstomis tampė ne po vieną, bet po kelis akmenis! Kad nereikėtų gaišti laiko pietums ir atsigaivinimui, kai kurie vergai už pinigėlius ėmėsi nešioti vandenį ištroškusiems ir maistą išalkusiems. Vergai noriai jiems mokėjo, nes, greičiau papietavę ir atsigaivinę, galėjo nunešti dar daugiau akmenų; vergų niekas nebesaugojo, o prižiūrėtojai ir sargybiniai irgi tampė akmenis, nes už prižiūrėjimą niekas nebemokėjo. Kai kurie sumanesnieji nešiotojai ėmė meistrauti naščius, kuriais du buvę vergai galėjo nunešti dar daugiau akmenų, po to- karučius ir vežimus, visokius įtaisus, palengvinančius ir pagreitinančius akmenų gabenimą link piramidės…

- Iš tiesų viskas pasikeitė. Jie patys dabar tobulina įtaisus ir sistemą, be to daro tai su tokiu užsidegimu ir tokiais tempais, kad per vienai piramidei skirtą laiką pastatys dešimtis. O kiek dar visko prikurs ir prigalvos!.. Kad tik pinigėlių faraonui užtektų,- garsiai pagalvojo vyriausiasis žynys.

- Užteks,- abejingai tarė Kratijus,- visi pinigėliai vis tiek grįš valdovui, nes vergams reikės ne tik maisto, bet ir gydytojų, teisėjų jų ginčams spręsti, paskolų našesniems įrengimas, o visa tai jie bus priversti pirkti iš faraono. Todėl vergai tik iš pirmo žvilgsnio- laisvi, nepriklausomi ir patys sprendžia, kaip jiems gyventi. Atidžiau pažiūrėjus, jų gyvenimas nė kiek nepasikeitė- jie toliau tampo akmenis!

- Na ir demonas tu, Kratijau. Nuo šiol tavo sugalvotoji tvarka tavo vardu te vadinasi, ir vardas jos nuo šiol te bus demokratija…




Rodyk draugams

Apie nebuvima galimybes rinktis

Valdas Kilpys: Neturinčiojo galimybės rinktis godos


2008-10-30


Viskas prasidėjo gerokai anksčiau, nei radosi šis tekstas. Su motinos pienu buvo skiepijama mintis, kad visada galiu rinktis sau tinkamiausią sprendimą (krūtys dvi: net čia egzistuoja pasirinkimo laisvė). Niekas nevertė mokytis – kartais tėvas net užmiršdavo, kokią klasę lankau. Gimdytojai kartais net pyktelėdavo, kai kaišiojau panosėn pažymių knygelę, prašydamas, kad pasirašytų. Pažymiai, namų darbai ir panašūs dalykai visada buvo tik mano reikalas. Galėjau mokytis, galėjau ir tinginiauti.

„Turi savo galvą – daryk kaip išmanai“, – toks buvo devizas šeimoje.


Įstojus į universitetą situacija beveik nepasikeitė. Tiksliau pasikeitė į dar geresnę pusę. Anuomet Vytauto Didžiojo universitetas Lietuvoje buvo vienintelė aukštoji mokykla, kurioje studentas galėjo iš tikrųjų rinktis ką studijuoti. Negali klausyti vieno dėstytojo – eini pas kitą. Nepatinka „Dailė“ – mauk į „Kino įvadą“. Galiausiai nėra ūpo sėdėti paskaitoje – pėdink į „Gildiją“ („Pegasą“, „Chaosą“, „Desertbarį“, „Laumę“). Viskas priklauso nuo tavo paties pasirinkimo.


Besimokant magistrantūroje atsirado darbas. Nors naktinis, nors pamaininis, bet darbas. Laisvė rinktis buvo gerokai apribota. Tam tikromis dienomis, tam tikromis valandomis privalėjai sėdėti konkrečioje vietoje ir atlikinėti konkrečią funkciją. Užtat laisvės smegeninėje nesumažėjo: kai mokaisi įdomius dalykus, visas pasaulis gula tau po kojomis. Tik ta būtinybė „atlikti funkciją“ kišo koją…


Atėjo vadinamasis Dabar. Vidinės laisvės trūkumo lyg ir nėra. Kritinis protas, atrodo, taip pat neišbarstytas. Tačiau kūnas „įsifunkcinęs“ iki beprotybės. Pradėkime nuo rūbų: nekenčiu kaklaraiščio (pagarba Mahmoudui Ahmadinejadui ir Artūrui Zuokui už šio išmislo vengimą), tačiau yra renginių, kur be jo negali pasirodyti. Panašiai ir su kostiumu. Krisk negyvas, bet turi ateiti kostiumuotas.


Gyvenu bute. Kiekvieną kartą atėjus sąskaitoms už visokius ten patarnavimus susinervinu. Jei manėte, kad dėl kainos – klystate (nors ir ji, aišku savaime, nedžiugina). Žmogus atėjusių sąskaitų atžvilgiu neturi jokios pasirinkimo laisvės. Nekalbu apie iš oro surašytų formulių, taikomų skaičiuojant šildymo kainas, nepagrįstumą – tai kažkaip galima „nuryti“. Svarbu kita: jei gyveni bute – tampi įkaitu. Gyvenimas nuosavame name iš esmės nesiskiria: prasukus LEO LT aferą visi parduoti su nuosavais, nuomojamais ir kitokiais būstais. Mokėsi tiek, kiek užsiprašys. Šildysies taip, kaip pasakys, renovuosies tada, kai leis. Pasirinkimo galimybės čia tiesiog nėra. Baudžiava, ir tiek.


Praėjo rinkimai. Antrąjame ture privalėjau balsuoti už vieną iš dviejų politikų, kurių nei vienas man nekelia pasitikėjimo. Pirmasis prisidirbęs visokių darbelių, kita – tiesiog nepasižymi protu. Ar tai yra pasirinkimas? Pasirinkau mažesnį blogį – proto trūkumą – tačiau jaučiuosi lyg viščiukas, kurio klausiama, kaip jis norėtų keliauti orkaitėn: nukertant galvą ar užmušant elektra.


Paskutinis lašas: šiandien grįždamas namo pašto dėžutėje radau AB „TEO LT“ laišką. Jame rašoma: „Gerb. V. K., džiaugiamės, kad naudojatės internetu ir kviečiame išbandyti iki dviejų kartų didesnį interneto greitį. <...> Jums nieko nereikia daryti – nuo lapkričio 1 d. spartesnis internetas bus aktyvintas automatiškai ir nemokamai. <...> Jei norėsite grįžti prie senojo interneto, iki 2008 m. gruodžio 1 d. apie savo apsisprendimą praneškite telefonu…“


Turbūt nereikia aiškinti, kad naujasis internetas bus dar ir brangesnis. Prijungs automatiškai (t.y. kažkas nuspręs už mane), o jei nenorėsiu, privalėsiu kažkur skambinti. Bet kodėl kažkas man nori įgrūsti tą internetą? Neatsiklausęs ims ir prijungs.


Aš ne baudžiauninkas, girdit!  Nereikia man tų greitų internetų, smauglių-kaklaraiščių ir funkcijų visokių nereik. Gyventi leiskit…


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Mari Poisson. Laiškas apie pinigus

 Kiniečių išmintis:


galima nusipirkti namą, bet ne namų židinį;
galima nusipirkti lovą, bet ne miegą;
galima nusipirkti laikrodį, bet ne laiką;
galima nusipirkti knygą, bet ne žinias;
galima nusipirkti padėti visuomenėje, bet ne pagarbą;
galima užmokėti daktarui, bet nenusipirksi sveikatos;
galima papirkti sąžinę, bet ne gyvenimą;
Galima nupirkti seksą, bet ne meilę;


 








Miela Reginute,

 

gerai, kad atsiuntei sia kinieciu isminti, nes tikrai - sventi zodziai ten parasyti. Bet, kaip zinai, geriau jau miegoti lovoje ir dar geriau - savo lovoje, nei kur nors kitur. Pinigu itaka musu gyvenimui ir konfortui per amziu amzius buvo ir, ko gero, bus diskutuojama, kol tik pinigai egzistuos ir uz juos bus galima ka nors nusipirkti. As, va, bandau nusipirkti ramybe;)) Sunkiai dirbau visa gyvenima, kad nusipirkciau pensija ir pasalpas, uzsimokeciau uz kambari, galeciau duoti mamai ir vaikams… kad galeciau ramiai sau rasyti. Juk kai turi pinigu, viskas labai paprasta. Nori sedeti namie ir rasyi - prasom. (Jei turi pinigu pragyvenimui). Nori issileisti knyga ar kur nukeliauti - prasom, (jei turi pinigu ir noro). Man labai patinka Lidijos Simkutes gyvenimo modelis. Vasara ji gyvena Vilniuje, ( nes nusipirko cia buta), o vasara gyvena Australijoj, nes, kiek zinau, turi ten buta ar nama ir tuo tarpu, kai pas mus ziema - ten vasara.

 

Jei Tu neturetum pinigu - daug ko negaletum daryti,- negaletum vazineti automobiliu i savo numyletaja teviske, negaletum ten daryti remonto, negaletum leisti sau grazesniu rubu ir geresnio maisto. Pagaliau, ir ta pati lova juk nestovi vidury misko. Be to, as nesu visai tikra ar negaleciau kaip nors patobulinti savo gyvenimo cia ir dabar tiesiog turedama daugiau pinigu… Mane visada domina va toks paprastas klausimas: Ka darytum, jei turetum pinigu tiek, kiek tau reikia? Atsakymas (mano) yra stai toks: Nusipirkciau angliska nameli Londone su sodeliu ir del nieko nesisielociau. Visa kita as galiu ir su tais pinigeliais, kuriuos dabar turiu;)

 

 

O kaip Tavo rasytojiski reikalai. Ar jau turi kokiu nors ziniu?

 

Buciukas;)*

 

Atsiprasau, kad ilgai neparasiau. Tai vis del to, kad reikejo skubiai priduoti projekta stipendijai. Vakar buvo paskutine diena, kai galima buvo issiusti. Tai taisiau ir taisiau ta projekta iki paskutines minutes. Vis tie nelemti pinigai;)))))))))))) Nelabai tikiu, kad stipendija gausiu, taciau pasiunciau projekta. Kaip sako mano Ieva: nesiskusk, kad amziais neislosi loterijoj, jei niekada neperki bilieto;))

 

Laukiu laiskelio;)

 

                                                                                           Su meile

                                                                                           Marija

Rodyk draugams

Geriausias Europos dokumentinis filmas

Išrinktas geriausias Europos dokumentinis filmas  



 



 
  




Please install Flash plugin



Geriausiu šių metų Europos dokumentiniu filmu Europos Kino Akademija (EKA) išrinko Helenos Trestikovos „RENE“.
Europos kino apdovanojimų dokumentinio filmo laimėtojas išrenkamas kitaip nei vaidybiniai filmai. Jis renkamas ne balsuojant visiems EKA nariams, bet vadinamos „Dokumentinės konklavos“ metu, kai sudaroma speciali žiuri, kuri keletą dienų dirba izoliuota (kad netrikdytų galimi pretendentai į apdovanojimą bei nebūtų spaudimo) ir priima galutinį verdiktą.


Šiemetinė „Dokumentinė konklava“ įvyko Berlyno Arsenal kino teatre, kur nepriklausoma žiuri (kurią šiemet sudarė danų prodiuserė Karoline Leth, Maskvos filmų festivalio meno vadovė užsienio filmams iš Suomijos Kirsi Tykkylainen ir britų prodiuseris Alanas Haylingas) peržiūrėjo dokumentikos nominantus ir išrinko laimėtoją.


Žiuri nuomone, čekų „RENE“ – „tai filmas, kuris pasakoja labai galingą istoriją apie keistą ir ypatingą herojų, gyvenantį visuomenės paribiuose. Filmas buvo filmuojamas 20 metų. Tai išskirtinės kokybės dokumentika, žiuri narius patraukusi žaviu ir tuo pačiu provokuojančiu ryšiu tarp filmo subjekto ir filmo kūrėjo“.


EKA apdovanojimas už išskirtinius nuopelnus dokumentikai, H. Trestikovai bus įteiktas per 21-ąją EKA apdovanojimų ceremoniją Kopenhagoje, šių metų gruodžio 6.


Kitais metais garbė rengti „Dokumentinę konklavą“ bus perduota Vilniui, kaip Europos kultūros sostinei 2009 (Europos menų programos projektas „3E-dokumentika“), ir tai bus pirmieji geriausio Europos dokumentinio filmo rinkimai Rytų ir Centrinėje Europoje.


Per visą EKA istoriją lietuvių dokumentiniai filmai buvo nominuoti 2 kartus: 1992-aisiais Audriaus Stonio „Neregių žemė“, kuris ir tapo laimėtojas, bei Arūno Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“ 2005-aisiais, kuris į EKA istoriją įėjo kaip kol kas vienintelis nominuotas filmas dar net neįvykus oficialiai filmo premjerai.


Rodyk draugams

Rekomendacija

 


 


Skinhead‘ų judėjimas: nespręskime apie knygą pagal viršelį?

Rodyk draugams