BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Guntis Berelis. Profesionalai ir diletantai. Perkeliu is TEKSTAI.lt

       Šių metų kovą įžanginėje „Karogs” esė „Literatūra vasario 29-ąją” apžvelgiau beveik apokaliptinį diletantizmo vaizdą, atsivėrusį žvelgiant į kultūros valdymo viršūnę. Straipsnį baigiau teiginiu, kad rašytojo „buvimas stipriai priklauso nuo kitų žmonių paleistų muilo burbulų - tokiu mastu, jog ir jis priverstas prisitaikyti prie šio vaizdo ir persikvalifikuoti į diletantą”. Kyla logiškas klausimas - kas tada iš tikrųjų yra šis padaras, profesionalus rašytojas? Žmogus, kuris kiauras dienas sėdi prie stalo, taukšena kompiuterio klavišus ir per metus išleidžia dvi, tris, keturias, penkias knygas? Gal vis dėlto profesionalizmas yra ne vien laiko praleidimo klausimas, bet ir kokybės kriterijus, o rašytojas, jeigu jis ne profesionalas, paprasčiausiai yra neįmantrus popieriaus rašinėtojas, kurio rašiniai neturi ryšio su literatūra?

 

        Labai norėtųsi, tačiau, deja, toks rašytojo sąvokos aiškinimas nepriimtinas dėl vienos paprasčiausios priežasties - tekstų srautas neskirstomas į literatūrą ir neliteratūrą. Ši takoskyra yra pernelyg išsitrynusi, jau nėmaž nekalbant apie tai, kad ir iškilūs rašytojai kartais mėgsta šūsnimis publikuoti tekstus, kurie vargu bau ar dedami viršutinėse literatūros lentynose. Profesionalu tampi, kai tave oficialiai pripažįsta kiti rašytojai, t. y. esi priimtas į Rašytojų sąjungą? Ir vėl ne taip - daugelis Rašytojų sąjungos narių, nesvarbu, kokius profesionalumo kriterijus pasirenka, nėra jokie profesionalai - daugumai  retsykiais pasiseka parašyti kokią knygą, kuri pripažįstama tinkanti literatūrai. Be to, valdininkų požiūriu, kuriantys žmonės, kaip ir anksčiau, niekuo nesiskiria, tarkim, nuo triušių augintojų ar cigarų rūkalių, nes visos kūrybinės sąjungos yra tokios pat visuomeninės organizacijos kaip triušių augintojų draugijos ar cigarų rūkalių klubas. Be abejo, visi žino, kad rašytojas vis dėlto kažkuo skiriasi nuo cigarų rūkalių entuziastų, gal net, susidūrus su rašytojais, suvokia šiuos skirtumus, tačiau valstybiniu lygiu tai nesuformuluota, tiesiog automatiškai tiek Rašytojų sąjunga, tiek priklausymas jai nubloškia į gana dviprasmišką būseną, rašytojas patenka į tokią padėtį, kur nei jis, nei kas kitas nežino, kas jis yra kaip socialinė arba juridinė būtybė, o priklausymas Rašytojų sąjungai tik kartais sietinas su veikla, kurią jis galbūt laiko savo misija.

 

       Nekantriai laukiame meto, kai Rašytojų sąjunga galės reprezentuoti rašytojus kaip profesionalus susivienijimas, tačiau laukimo laikas užpildytas ir tokia veikla, kuria profesionalų organizacijai galbūt nederėtų užsiimti. Tačiau tai truputį kita tema, jau ne kartą apželėta. Tenka pridurti, kad ši situacija turi ir pliusų. Sakykim, bet kuris, save laikąs rašytoju, ir galbūt iš tiesų toks esąs, gali įkurti kitą, teisingesnę bei tikresnę, rašytojų sąjungą ir ji teisiniu požiūriu niekuo nesiskirs nuo dabartinės. Manding, savaime būtų suprantama, jei Latvijoje gyvuotų įvairios rašytojų (menininkų, muzikų ir t. t.) sąjungos, kurios vienytų skirtingai mąstančius žmones. Tačiau taip nėra. Ko gero, iš vienos pusės todėl, kad dar viena rašytojų sąjunga būtų toks pat bejėgis institutas kaip dabartinė, o iš kitos - rašytojo, kaip profesionalo, pasitikėjimas savimi išguitas į gilų pogrindį.

 

       Tarkime, profesionalus rašytojas yra asmuo, kurio visa veikla - tekstų kūrimas, iškart priduriu, kad iš tikrųjų nėra tiek rašytojų, kurie tik sėdėtų prie stalo ir keptų knygą po knygos. Su literatūra siejama daug platesnė veikla - čia gali būti darbas literatūriniame leidinyje, arba leidykloje (nors leidyklos labai nenori įdarbinti rašytojų, nes puikiai supranta, kad savo knygos rašymas visada nustums į antrą planą kitų autorių knygas), gali būti žurnalistika (čia veikla daug platesnė, nei žinių ar reportažų rašymas), rašytojas gali dirbti dėstytoju, tyrinėti literatūros istoriją, vykdyti kokius kitus projektus ir t. t. Iš tiesų diletantas literatūroje nėra joks blogis. Dauguma rašytojų pasaulyje yra diletantai - jie ramiai darbuojasi galbūt su literatūra visiškai nesusisiejančiose srityse, gerai, jeigu juos apninka indėvė, kažką parašo, ir dažnai turiningiau nei tariami profesionalai. Veikiau šiek tiek kitaip formuluokime klausimą - kokia diletantų ir profesionalų misija bei prasmė kultūroje? Tokiu atveju tenka kalbėti jei ne apie visiškai nežinomas, tai bent apie tiksliai nenusakomas būsenas. Kai bandome paženklinti pagrindą, ant ko laikosi šiuolaikinė latvių literatūra, tiesiog automatiškai veriasi vardai: Regina Ezera, Vizma Belševica, Ojaras Vacietis, Imantas Zieduonis, Albertas Belas, Zigmundas Skujinis, Knutas Skujeniekas, Uldis Bėrzinis - dar galima pridurti, jei vieną kitą išbrauktume, bet, mano galva, panteonas liktų panašus, nesvarbu, kad ir kokie būtų vertinimo kriterijai. Visi šie autoriai yra profesionalai - ką jie sugebėjo nuveikti svarbaus, tai vien todėl, kad dirbo lėtai, nutrūktgalviškai, kasdien, pernelyg nesiblaškydami. Tikrieji profesionalai tampa klasikais, jie kuria ir pagal jų tekstus sprendžiama apie literatūrą. Profesionalai yra toji ašis, apie kurią sukasi visa literatūra ir greta jų esantys epizodiniai diletantų šedevrai. Jų sukurti tekstai funkcionuoja literatūroje ir kultūroje - tik profesionalas pajėgus savo tekstų visuma sukurti tarsi užbaigtą ir „atvirą” ženklų sistemą, kaip pasaulį, kuris, iš vienos pusės, yra savitikslis ir patenkintas savimi, o iš kitos - neregimais ryšiais susaistytas su kitais panašiais pasauliais. Kai pažvelgiame į dabartinę situaciją literatūroje, atsiveria vos ne siaubingas paveikslas: ženklią profesionalų daugumą (tik labai retos išimtys) sudaro gana pagyvenę žmonės, kurie gauna pensijas, stipendijas už įnašą į latvių kultūrą, galbūt vieną kitą išlaiko gyvenimo draugas, dar vienas kitas užmigęs letargo miegu, pabusti maža galimybė, ir pan. Tarp profesionalų nėra trisdešimtmečių ir jaunesnių, t. y. tų žmonių, kurie bet kurioje normalioje literatūroje turėtų sukurti kūrybinį branduolį, maištauti ir rengti perversmus, žodžiu, energingai raginti ir ginti pirmyn literatūros procesą. Žmonės prasiblaško savo ir kitų džiaugsmui, šį tą reikšminga parašo, o potencialių profesionalų, kurie gebėtų formuoti literatūrą po dešimties ar keliolikos metų, prie horizonto tarsi nematyti.

 

       Konkretus pavyzdys. Dvi iš tiesų rimtai sutiktos pastarųjų metų debiutantės Margarita Pervenecka ir Inga Žuoludė. Jų tekstuose, daugiau negu kitų pradedančiųjų darbuose, juntamas bandymas kurti pasipūtusius ir savitikslius pasaulius, susikurti naują kodą, skirtingą nuo buvusių generacijų. Galbūt klystu, bet, manding, šie bandymai yra tiesiog neveiksmingi - ne todėl, kad būtų sumodeliuoti prasti tekstai, o todėl, kad nejauti tos nematerialiosios ir nenusakomosios substancijos, profesionalaus požiūrio į kuriamą tekstą. Šnekant primityviomis metaforomis - abi autores vertėtų porą metų atskirti nuo realybės ir įkalinti vienutėje, arba vienuolyno celėje, su keliolika knygų, be ryšio su pasauliu, ir pažiūrėti, kas išeis: akis į akį su savo tekstais ir kalba. Rašytojo būtyje tai reikšminga - ne tik kažką išgalvoti, išreikšti ant popieriaus, išvysti spausdinta forma ir po to gauti per galvą nuo kritikos, bet ir išmokti įkvėpti bei iškvėpti žodžius.

 

       Galima kastis dar giliau - kodėl egzistuoja literatūra ir kokia jos prasmė. Svarbiausias rašytojo veiklos tikrovėje  rezultatas - išleista knyga ir pradžiugintas ar suerzintas skaitytojas, - yra tik šalutinis produktas. Be tokios veiklos  negalima išsiversti, kad ir kaip tai būtų paradoksalu - knyga literatūroje yra antrinė. Daug svarbesni tie procesai, kaip literatūra sąveikauja su kalba. Kalba pasikeičia kas keliolika metų, nors pats permainų procesas vargu ar juntamas; tai galima konstatuoti tik tada, kai palygini, tarkime, sukurtus devintojo ir dešimtojo dešimtmečio tekstus - tuomet be jokios analitinės optikos matyti pasikeitusi visa ženklų sistema. Be to, kalbos permainos - tai ne naujų žodžių sugalvojimas, arba senų išnaikinimas, žodžių ženklų kaita, grynai stilistiniai niuansai ar kažkas panašaus. Trumpai tariant, visa tai telpa permainų procese, bet bendras permainų laukas esti daug platesnis ir apima tai, kaip žmogus mato ir aprašo pasaulį, kaip pasaulio aprašymas daro įtaką jo įžvalgos galimybėms, kaip regimybė keičia ženklų sistemą, kuria remdamasis jis mėgina aprašyti regimybę ir samprotauti, ką apskritai pastebėjęs. Baiminuosi, ar šiuose tarpusavio poveikio procesuose galima išfiltruoti ir suklasifikuoti kurio nors elemento funkciją; negalima tvirtinti, kiek kalba formuoja realybę, kiek realybė - kalbą, kaip abi pusės daro įtaką kalbai ir mąstymui, bet visa tai galima pajausti - ir tik gerai išlavintu organu, kurį išsitreniruoja vien literatūros profesionalas.

 

       Koncentracija į tekstą, į kalbą yra pernelyg brangus sumanymas ir ne kiekvienas geba užsiimti kitais dalykais, kad užsidirbtų pinigų ir paremtų savo profesionalią veiklą, o prieglauda celėje apskritai yra išlaidumo viršukalnė. Vis dėlto tai yra gana skausminga, antrinė problema, nes nuo senų senovės rašytojai nelabai ramiame kelyje pramoksta arba persikvalifikuoja į profesionalus, bet pirmiausia turi išsikovoti teisę tokiais tapti.

 

       Dar egzistuoja literatūros „infrastruktūra”. Ko gero, tai nėra itin tikslus žodis, bet antraip sunku apibrėžti visą šią santykių sistemą, į kurią yra įtrauktas autorius. Į ją patenka publikacijos spaudoje, periferiniai literatūros žanrai, vieši skaitymai, įvairūs abejotini interneto reikalai, profesionalūs susivienijimai, literatūros festivaliai, seminarai, konferencijos ir dar be galo daug kitų dalykų. Rašytojas, kiek jo celė jam prie širdies, nori nenori, turi „socializuotis” ir įsijungti į abejotinus reikalus, kurie tik probėgšmais sietini su literatūra. Manau, kad šiuolaikinio diletantizmo priežastys iš dalies tiesiogiai surištos su šia „infrastruktūra”, tiksliau, su jos trūkumais. Ir čia galima be galo daug ką išvardyti, ko nėra, kas sunaikinta, kas miręs natūralia mirtimi. Jeigu konkrečiau - esu jau rašęs apie mirusią kritiką, bet aš nežinau nė vieno pasiturinčio kritiko, kuris galėtų save finansuoti profesionaliai veiklai šioje srityje. Baisiai sumenkusi ir smulkioji proza. Paprastai prozininkas, jei dėl kažkokių mąstymo savybių nėra tendencingai nusiteikęs prieš šį žanrą, apsakymo griebiasi dėl trijų priežasčių. Pirma, „netikėtai šovė į galvą” protą užvaldęs toks tekstas, kuris, perkeltas į popierių, gali tapti tik apsakymu. Tai idealus variantas. Antra, apsakymai, surinkti į rinkinį, bet dar kelių trūksta, nori nenori, tenka pajudinti smegeninę ir užpildyti tuščią vietą. Trečia, ir, manau, svarbiausia - „redaktorius prašo”. Tarkime, kokio nors spaudos leidinio redaktorius gatvėje netikėtai sutinka prozininką, maloniai pasiteirauja, kaip jam sekasi, ir tada iškart klausia, ar nėra parašęs naujo apsakymo, jeigu ne, ar artimiausiu metu nežada sukurti. Todėl „redaktorius prašo” priežasties nevalia pernelyg nuvertinti - apsakymo kūrimo procese ji atlieka bemaž tokį pat vaidmenį, kaip ir mūzų akivaizda. Latvių apsakymo istorija, pradedant Blaumaniu ir Puoruku, yra gyvas pavyzdys. Mūzos gali inspiruoti apsakymo gimimą, tačiau jo parašymo pabaigą pagreitina nekantrūs redaktoriaus skambučiai. Ir, žiū, šiuo metu ši svarbi priežastis „redaktorius prašo” sumažėjo iki tiesiog juokingų apimčių, nes, išskyrus literatūros mėnraštį „Karogs”, nebėra spaudos leidinių, kurie spausdintų smulkiąją prozą, o smulkioji proza, jeigu ji dar nėra mirusi, - miršta be dūdų orkestro ir piliečių dūsavimų.

 

       Kritikos bei smulkiosios prozos situacija - tai tik pora į akis kritusių pavyzdžių, tokį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Tarkim, apie sunkią smulkiųjų leidėjų padėtį. Arba apie poeziją, kuri bemaž paskelbta už įstatymo. Arba apie kultūrinės periodikos trūkumą apskritai. Blogos žinios apie kompleksinį rašytojų lavinimą (Literatūros akademija, pradedančiųjų autorių seminarai, Rašytojų sąjungos konsultantai): potencialiems rašytojams suformuojama nuovoka apie literatūrą kaip apie profesionalią veiklą. Jeigu kuris nors šios sistemos elementas girgžda, tai galima laikyti „natūralia atranka”, arba normaliu vystymusi, kai atsijoja svariausias nuo netikėto ir neesminio. Bet jeigu išnyksta, arba ramių ramiausiai sunaikinama, „infrastruktūra”, rašytojas, kad ir ką jis darytų, yra nepajėgus tapti visaverčiu profesionalu, tada tikrai viskas pakišama po šuns uodega.

 

       Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis      

       Versta iš: „Karogs”, 2009, Nr. 8      

 

      Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai”, 2009 m. Nr. 10 (spalis)

Rodyk draugams

Mari Poisson. Pasirink mane. (Is knygos “Tikra mergaite”)

070. PASIRINK MANE

 

 

Aš visada norėjau, kad mano tikslas būtų nuostabus ir pats pasirinktų mane.

Taip.

Ne aš jį, o jis mane.

Svajojau sutikti tokį tikslą, kuriam galėčiau sušukti: pasirink mane!

Svajojau apie kažkokį kitokį gyvenimą. Nematerialų. Pakylėtą…

Bet jei labai įsigilindavau į save, paaiškėdavo, kad aš noriu tik vieno dalyko - rašytojos gyvenimo su Marku.

        Mano gyvenimo tikslas buvo rašymas. Markas buvo mano gyvenimo paslaptis.

        Giliai tikėjau, kad gyvenimas be paslapties - nykus gyvenimas.

 

        Mano tėvas, kuris mane įpratino skaityti, tiksliau, užkrėtė mane skaitymo liga, niekada nevertino rašymo labiau negu skaitymo. Jis visiškai nemanė, kad būtų pravartu pasigilintis į tai, kaip atsiranda knygos.

        Tarsi jos perėtųsi ar dygtų knygynuose.

        Jis buvo didis skaitytojas. Džiūgaudavo, kai nusipirkdavo norimą knygą ir tiesiog triumfuodavo ją perskaitęs.

        Jis beveik niekada nežinojo autorių pavardžių. Tik antraštes.

        Dėl šito jo įpročio aš kartais net nebenoriu rašyti. Kartais man atrodo, kad autoriai visiškai nerūpi skaitytojams. Gal ir neturi rūpėti… Ką aš žinau…

        Net jeigu tai aš pati.

        Kodėl turėčiau rūpėti skaitytojui? Kodėl?

        Gal autorių išties nėra.

        Knygos atsiranda pačios.

        Kaip vaikai, kaip daiktai, kaip idėjos. Kaip namai, didžiuliai pastatai, dangoraižiai, miestai, tiltai, greitkeliai, kurie supa mus iš visų pusių.

        Jie atsirada patys.

        Patys savaime.

 

        Tik tai nėra tiesa, nes niekas neatsiranda savaime. Viskas atsiranda savaime, bet tačiau niekas neatsiranda savaime. Tai paradoksas.

        Kartais mane apspinta būriai nelaimių ir tragedijų… Iš kur atsiranda nelaimės ir tragedijos? Jos juk neišdygsta iš niekur. Jas kažkas sukuria. 

        Kadangi jos yra mano, darau prielaidą, kad jas, ko gero,  sukuriu aš pati.

        Tai varo mane į neviltį, bet aš laikausi. Tikiu, kad jos išeis ten, iš kur ir atėjo.

       

        Bandau įsivaizduoti, kaip tai atsitinka.

        O tai atsitinka štai taip: staiga netikėtai-nelauktai iš nežinia kur ataidi aiški frazė: pasirink mane.

        Kas nors, koks nors žmogus, reiškinys ar daiktas, o gal nelaimė ar tragedija,  pasiprašo  materializuojami, kažkas pasibeldžia į mano sielą iš anapus, iš to pasaulio, kur viskas egzistuoja nematerialiu pavidalu.

        Ten skrajoja viskas - mūsų vyrai, mūsų vaikai, mūsų kelionės, mūsų kūriniai, mūsų knygos… mūsų neišsipildžiusios meilės, tragedijos, ligos…

        Jei aš noriu, aš renkuosi štai šią knygą, kurią dabar ir rašau.

        Jūs jos nematote?

        Negali būti…

        Aš ją puikiausiai matau ir tuojau, palūkėkite, paversiu ją matoma.

        Ir štai jūs jau ją liečiate.

        Aš pasiekiau tikslą, aš padariau magiją. Stebuklas įvyko… Svajonė virto realybe.

 

        Atsitinka keistas dalykas: nors, rodos, visiškai nieko nekuri - vis tiek kažką sukuri. Nuolatos kažką sukuri. Numezgi pirštines, parašai e.laišką, pasidarai tatuiruotę…

        Juk gyveni, kažką veiki, kažką nuolat darai…

        Tai ir reiškia, kad neišvengiamai kažką sukuri. Dažnaisiai nesąmoningai.

        Aš kuriu sąmoningai.

          Kuriu tai, ką noriu sukurti.

          Šį kartą aš kuriu knygą, kurios dar nėra buvę šiame pasaulyje.     

          Ji atsiras, ji bus… Nes aš ją sukursiu. Ir sukursiu gerai.

          Kodėl?

        Nes jei sukurčiau blogai, man nemalonu būtų prisipažinti, kad tai sukūriau aš.  Man būtų gėda.

        Aš kuriu tik tai, kuo galėčiau didžiuotis arba kas teiktų man malonumą.

        Tai labai lengva, - reikia kurti tik tai, ką tikrai nori, sako Usonifuras.

Rodyk draugams

Mari Poisson. Paskutinė spalio savaitė Kaune

Spalio 28 kartu su lapais žemėn iš dangaus nukrito anūkėlis.

Sauliukas pirmą kartą keliauja namo

Sauliukas pirmą kartą keliauja namo

Sauliukas su mama

Sauliukas su mama

Sauliukas su tėčiu

Sauliukas su tėčiu

Rodyk draugams

Svajuno laiskelis ir nuotrauka su maestro Raudonikiu

Sveikute,
aš šiandien sugalvojau kepti kugelį, tad ryte nuėjau į turgų ir nupirkau “Aladino” veislės bulvių. Dar vištienos kumpelių ir kefyro. Tad jau pradedu skusti morkas, bulves ir svogūnus.

O su svogūnais, vakar buvo mažas juokelis. Maestro Algimantas Raudonikis surengė jubiliejinį koncertą Šiauliuose. Kadangi jį žinau, nuėjau pasikalbėti.

Svajunas sega maestro Raudonikiui "varlike"

Svajunas sega maestro Raudonikiui

Maestro, buvo geros nuotaikos, tad padėjau jam užsirišti varlytė ir “kolonikus”. O jis man ant kompakto rašo “nuoširdžiam Svogūnui…” ir sako: “ojei, ai gi tu Svajūnas…” O, kadangi, rašė su markeriu, tai nuo kompakto net nežinau, kas galėtų tai nuvalyti :)

Bet koncertas praėjo nuostabiai. Susitikau du buvusius konservatorijos bendramokslius, jie dabar groja “Trimite”. Ir Sigitą Vozbutienę, tą, kuri kažkada dirbo LTV, mes nuo Vilniaus laikų esame puikūs bičiuliai :)

O ketvirtadienį išvedu į lauką Lotą ir palieku mobilųjų. Man rytais iki 10 niekas neskambina, nes žino, kad tuo metu skaitau rytinę spaudą. Ir surandu grįžęs praleistus 6 skambučius. Pasirodo, skambino Laima Andrikienė, nes ji taip pat rašo atsiminimus apie Piauloką. O su Andrikiene mes laaaaaaaaabai daug metų pažįstami. Kai buvo man sunku, ji moraliai itin padėjo. Prieš maždaug 4 metus vienas laikraštis apie mane parašė labai šlyštų straipsnį, tai Andrikienė iš Briuselio parašė, kad nekreipčiau dėmesio ir pan. Užteko tų 2 minučių, kad pasijusčiau puikiai ir atsigaučiau :)

Todėl kartais mano bičiuliai juoka, kad neturiu “normalių ” draugų, o bičiuliaujuosi su Aleksu Lemanu, Andrikiene, Vozburtiene ir pan :) O aš atsakau: man su jais miela, nes ir jie man įdomūs, ir aš jiems reikalingas :D
Antradienį Šiaulių teatras atidarė Nacionaliniame teatre Nacionalinės dramaturgijos festivalį Versmės. Prieina literatūrologė  Aušra Martišiūtė ir pakviečia į atidarymo balių. Sako, neikite namo, o aš jai atsakau, kad būtinai būsiu, nes šiauliečiai parveš į namus. Ta nustemba: tai jūs nebe Vilniuje gyvenate, tokie žmonės tik Vilniuje gyvena :) Nors manęs Vilniuje nebėra 6 metai, bet “kvapas”, pasirodo, liko :)
Kai pagalvoji, gal mano vieta Vilniuje, bet ką Lota, Dalius be manęs Šiauliuose veiks :) Tai ta džiugia žinute laukiu Tavo laiškų :)
Ai, ryt einu pasiimti savo “Angelų”, kuriuos perskaitė ir suredagavo redaktorė. Tad jaučiu, jog jie iki Naujųjų tikrai išeis.
Ačiū, kad rašai apie Praną.
Tavo Svajūnas

Rodyk draugams

Ramutes Saules laiskelis su KARTAIS filosofija

Mieloji Marija,

 

kartais žodelis KARTAIS pareguoliuoja mūsų gyvenimą. O buvo va šitaip: viename pektadienio savaitraštyje Šiauliai plius užtikau Marijos nuotrauką ir didžiulį didžiulį straipsnį apie Ją :)) To paties Svajūno Sabaliausko, kuris ruošėsi pas Jus vasarą atvažiuoti. Matyt ir buvo užsukęs. Kol Diplomatas ruošė šiltą vakarienę, perskaičiau. Garsiai. O pirmadienį man paskambino sesė ir taip pat sakėsi skaičiusi straipsnį apie Mariją. Ir perskaičiusi jį iki galo. O tada ir  paskambinusi man, kad pasakytų, jog rašyčiau Marijai dažniau….

Taip ir pasakė :)  

Kartais man parašo Ramutė Saulė….

Kartais….

KARTAIS ėmė tuksenti mano galvoje. Savo sąmoningu protu bandžiau KARTAIS pakeisti į kas savaitę, pirmadieniais, dažniausiai, labai dažnai, reguliariai, bet KARTAIS taip ir liko KARTAIS. Kaip tie trupiniai, lyg ir kažkas vyksta, lyg ir ne, lyg ir paslaptys kažkokios…

Žinoma, norėčiau savo laiškų rašymus, kuriuos vadinu literatūriniais rašymais, rašyti labai dažnai. Bet kai žurnalistas Svajūnas užkodavo štai tokią programą, menkai ką begaliu pakeisti, nors, pasakysiu, beprotiškai stengiuosi. KARTAIS visuomet paima viršų. Ne vieną kartą mintyse liejosi eilutės, girdėjau pokalbį su Marija, rodos, jau tuojau užrašysiu. Bet taip ir lieka viskas ore. Va taip besistengiant ir mėnuo praėjo. Mašina burzgia, bet nevažiuoja. Bet aš noriu pasakyti, KARTAIS būnu stipri :))

Kartais taip sėdu po pietų, imu ir parašau.

Man džiugu, kad Jūsų vaikai tvarko savo namus ir tas tvarkymas daro juos laimingus. Labai juos suprantu ir man gera kartu su Jumis.

Mūsų namukas šiuo metu velkasi kailinukus, taip švelniai sakė Diplomatas, grįžęs iš statybų. Mat šiuo metu vyksta šiltinimo darbai. Kailinukai kaip to zuikio - šiai žiemai bus balti iš putplasčio, o atėjus pavasariui spalva turės keistis. Pamatysim. 

Bet aš, Marija, skirtingai negu Jūs, nemanau, kad mano vaikai norės ką nors tęsti. Nekuriu tokių svajonių. Mano namai reikalingi tik man, na ir dar Diplomatui. Žinoma, ir jam. Kai prieš kelis metus pabaigėme remontą bute, žiūrėjau į naujai sukabintus paveikslus ant sienos ir visą dieną mąsčiau, kas bus su jais, kai manęs nebus. Mano mama pav. net nesupranta, kas nupiešta, o vaikų skonis, matau, kitoks. Tada mąsčiau, kad jie gali likti naujiems savininkams, arba gali kas nors juos nupirkti, jeigu patiks, arba galiu kam nors padovanoti, arba… Tai jau ne mano valioje. Ir taip apie visa, kas šiuo metu susiję su manimi ir man yra miela. Todėl mūsų namai reikalingi tik mums ir tepadeda mums Dievas juos puoselėti :)

O mūsų vaikučiai kuria savus namus, vieni Suomijoje, kiti Vilniuje. Pas juos nauja, švaru, patogu, šilta, estetiška ir miela. Jie kaip susitarę domisi fotografavimu, lankosi baseinuose, iškylauja gamtoje, svečiuojasi pas mus. Turėdama laiko Rūtelė siuva skiautinius, o Gediminas mokosi paskutiniame kurse Dailės akademijoje ir net lanko paskaitas :) Tiesa, Kalėdoms ar Naujiesiems mes vėl laukiame mažutėlio žmogučio, dabar jau pas vilniečius :) Anūkėlis Joris užvakar pirko roges, o vakar kaip tik pas juos pasnigo. Mažoji Saulutė pirmą kartą pasilaikydama į radiatorių prie didžiojo lango pati atsistojo.

Įdomu, ar jau sulaukėte Ievos mažutėlio? Pagalvojau, jau ir lapkritis…

 

KARTAIS VASARĄ PARAŠAU VIENĄ KITĄ EILĖRAŠTĮ,

 

kartais pasitaikius progai juos paskaitau.

Kartais naktį gaminu troškinį su brokoliais ir morkomis,

kartais obuolių pyragas su šlapiu cukrumi iškepamas man.

Kartais važiuojame į prekybos centrą gelsvų bulvių,

kartais užsisakome didelį puodelį kapučino kavos.

Kartais ant stalo netikėtai kažkas pamerkia tikrų rožių,

kartais grėbiu sniege pastirusius šerkšnotus lapus.

Kartais mano rankos žvilga migdolų aliejumi,

kartais dykinėdama slyvų kauliukais žaidžiu.

Kartais išsiunčiu laiškus draugams ir pasiūlau ką nors,

Kartais jie atsako su meile švelniai.

Kartais aš liūdžiu, kartais visą dieną šypsaus,

 

Kartais man norisi šokti vienai.      

 

Kartais vaikštau ir kartoju: aš myliu Tave.

 

*********

 

Marija, ar tai reikšia, kad ir aš tampu namisėda???

 

Su šiluma

Ramutė

2009-11-11

Rodyk draugams

Mari Poisson. 69. Sapnas.(Is knygos “Tikra mergaite”)

069. SAPNAS

 

 

Po tėvo mirties pardaviau butą.

Pažvelgusi paskutinį kartą pro langą į bukinistų kioskus palei Seną, nusibraukiu krokodilo ašaras.

Mandagumo ašaros. Kokia nesąmonė.

Juk viską nusprendžiau pati. Nusprendžiau, kad taip reikia. Kad turiu eiti savo keliu.

Nors, tiesą sakant, kai sulaukiau Marko,- viskas šiek tiek pakito.

Nebelaukiu. Noriu sustoti. Noriu pradėti gyventi sėslų gyvenimą.

Gal senstu?

Vakarais einu kur nors palošti arba šiek tiek išgerti.

Nebesėdžiu iki išnaktų savo kavinėje.

Neinu ir namo.

Turiu keletą pamėgtų vietelių. Keletą. Gal keliolika…

Bijau prisijaukinti kurią nors vieną, kad tik nepamilčiau jos taip, kad panorėčiau nusipirkti. Tai būtų pasibaisėtina.

 

Aš pavargau bastytis. Aš prarandu mergaitiškumą…

 

Dabar, kai sulaukiau Marko, kai jau gyvenu viena, kai esu laiminga vienatvės laime, galiu skirti vien tik sau viską, ką dar turiu karališko savo sieloje.

Būtent sau.

Nebijokite, mano meilė sau yra asketiška ir santūri.

Niekas nė neįtartų.

Kaip ji pasireiškia?

Ėmiau leisti sau tik absoliučiai prabangius rūbus. Nusprendžiau, kad esu jau pakankamai sena, kad galėčiau tai sau leisti. Mane visiškai nustojo dominę jaunystės žavesiai.

 

Vakar rytą, kalbėdama telefonu, kai rodės nė nebuvo kada pagalvoti, staiga pagalvojau, kad anksčiau rūbai nebuvo mano silpnybė. Ne. Kur ten. Jie buvo tik eilinė būtinybė.

Rūbai tapo silpnybe dabar, kai pardaviau butą ir įsirengiau du nedidelius miegamuosius virš kavinės. Nežinau, kodėl nuo tos dienos ėmiau save laikyti sena kilminga mergaite.

Ką reiškia šiai senai kilmingai mergaitei rūbai?

Jie nereiškia nieko.

Tik malonumą.

Nenusakomą malonumą vilkėti brangius ir puikius rūbus.

Be to, su laiku imu suprasti, kad nieko nėra beveik tobulo šiame pasaulyje.

Gal tik kavinė „Marijos nostalgija” ir gerai pasiūta tamsiai mėlyno šilko suknelė tarsi iš praėjusio šimtmečio.

Arba anas šalis. Baltas ir sunkus. Kvepiantis kvepalais „Opium”. Vis dar kvepiantis kvepalais „Opium”.

 

Šis laimės vakaras šiltas ir ramus.

Aš beveik netikiu, kad sėdžiu su Marku kavinės terasoje, ir mudu kuriame ateities planus.

Tai netiesa, tai grynas sapnas. Fantazijų fantazija. Man jau gal dešimt kartų norėjosi įsižnybti į ranką, - patikrinti ar nemiegu.

Gal sapnuoju?

Be jokios abejonės, sapnuoju.

Juk negali viskas baigtis taip laimingai, negali būti taip.

Aš bijau, kad sapnuoju…

Bet sapnuoju.

Bijau ir sapnuoju vienu ir tuo pačiu metu. Ir sykiu esu laiminga.

 

Sėdžiu čia. Markas sėdi priešais, ir aš matau jo akis.

Aš šį tą suprantu iš akių, todėl ir esu laiminga. Aš drįstu būti laiminga.

Man viskas patinka.

Man patinka žiūrėti, kaip gražuolis juodaodis padavėjas atneša žvakę ir prieblandoje jo rankos, degančios ją, taip natūraliai ir iškilmingai juodos. Lyg antracitas.

 

Vakare uždegti terasoje žvakes - įprastinis ritualas. Bet mums su Marku atrodo, kad tai kažkoks svarbus ir labai reikšmingas ženklas.

Mudu išraiškingai pažsiūrime vienas į kitą. Tai mums kažką sako. Tai kažkas, ką tik mudu du suprantam.

Viešpatie, kokia naktis…

 

Visas pasaulis kvepia kvepalais „Opium”…

Rodyk draugams

Urbanistiniai klonai: kviečiame siųsti kūrinius naujai parodai!

 

 

Parodos “Urbanistiniai klonai: nuo emocijos iki realybės” organizatoriai Austėja Mackelaitė ir Ernestas Parulskis kartu su Lietuvos ambasada Londone kviečia teikti paraiškas dalyvavimui naujame projekte, kuris vyks 2010 metų gegužės 10-23 dienomis St-Martin-in-the-Fields galerijoje (Trafalgaro aikštė, Londonas).

 

Peržiūrėkite publikuojamą parodos koncepciją, paraiškos teikimo sąlygos ir, jei kils kokių klausimų, rašykite mums: urbanistiniaiklonai@gmail.com

 

Jūsų kūrybos lauksime iki 2010 m. kovo 1 d.  

 

***

 

Kiek kartų, einant kokio nors miesto gatve, aš mintyse dejavau, kad esu ypač blogas fotografas? Fotografas be kompozicijos nuojautos, o dažnai - ir be fotoaparato. Net ir telefonus stengdavausi pasirinkti tokius, kuriuose nėra kameros. Dejuodavau labai retai - kai neturi kadro nuojautos, svetimi miestai (o ir savi taip pat) tampa nuotykiu, patirtimi, šaltiniu straipsniui - viskuo, išskyrus objektu nuotraukai.

 

Bet kartais gailėdavausi smarkiai. Krokuvoje, einant link Vavelio, yra gatvės kampas, už kurio, jutau, turiu išeiti į Vilniaus rotušės aikštę. Glazge, lietingą rytą keliaujant į miesto muziejų, radau gatvę, neapčiuopiamai identišką Vilniaus Kalvarijų gatvės atkarpai tarp “Baldų rojaus” ir sankryžos su Kareivių gatve, kur stovi sovietų karininkams 1950-aisiais pastatyti triaukščiai namai. Arba - prisimenu daugiabutį Londono Est Ende: prie įėjimo plepa dvi senutės - ir jos, ir suoliukas, ir pamindžiota žolė su varganais krūmokšniais buvo tobulas mano vaikystės emocinis atitikmuo. Štai tuomet ir pagalvodavau - jeigu būčiau bent šiek tiek fotografu… Nors prisimenu ir sėkmę - Londone radau ne emocinį, a faktišką urbanistinį Vilniaus kloną - abiejuose miestuose yra nauji tiltai (Mindaugo ir Battersea), kurių kairėje stovi XX amžiaus pradžioje pastatytos elektrinės (Vilniaus centrinė elektrinė, dabar Technikos muziejus ir Battersea elektrinė), o dešinėje - XXI amžiaus pradžioje pastatyti šlykštūs beformiai stikliniai daugiabučiai. Šitą situaciją aš nufotografavau - nebuvo sudėtinga.

 

Ir, jei mano darbas - abiejų situacijų užfiksavimas ir sukomponavimas viename lakšte - bus ekspertų atrinktas, jį bus galima pamatyti parodoje su kol kas darbiniu pavadinimu “Urbanistiniai klonai; nuo emocijos iki realybės”. Beje, šioje parodoje bus ir jūsų darbai.

 

Lietuvių bendruomenė Jungtinėje Karalystėje yra palankiausias darinys sukurti tokią parodai - tai žmonės, kurie jaučia ir žino abi šalis. Jas abi mato. Ir jas abi gali fiksuoti: juk reikalingas prietaisas, su kelių ar net keliolikos megapikselių kokybe dažniausiai guli kišenėje arba rankinėje. Tereikia pamatyti, prisiminti ir užfiksuoti.

 

Galimame pavadinime specialiai naudoju žodį “urbanistiniai”, nes manau, kad įdomiausios situacijos, kurias rasite, bus miestuose. Laukai visur šiek tiek panašūs. O miestuose erdvės stebėjimui daugiau: langas, panašus į Lietuvoje palikto miesto namo langą, gatvės fragmentas, šaligatvio plytelė, nuotaika ar net paradoksalus Lietuvos elemento dublis - nebūtinai tiesioginis, bet suvokiamas Britanijoje.

 

Įsivaizduodamas ekspoziciją, aš matau dvigubas nuotraukas vieną šalia kitos - lietuviškas situacijos, įspūdžio ar fragmento originalas bei jo britiškas klonas. Kai virtualiai priartėju prie būsimų nuotraukų, pastebiu, kad originalai ne visuomet yra to paties autoriaus. Kartais jas padaro giminė ar draugas, kartais autorius panaudoja klasikinę kokio nors žymaus Lietuvos fotografo autoriaus nuotrauką - nes būtent ji priminė vaizdą, kurį autorius pamatė Londone. O kartais tai nuotrauka iš kokio nors lietuviško blogo. Mūsų parodos autorius tiesiog gavo leidimą ją pacituoti.

 

Priėjęs dar arčiau, pamatau, kad nuotraukas lydi gana išsamūs aprašymai - kokie tai objektai, kodėl jie čia, kaip atsitiko, kad jie atsirado nuotraukoje?

 

Visa tai pamatęs, nusprendžiu - šauni paroda. Dabar ją  tereikia padaryti.

 

Ernestas Parulskis

 

PARAIŠKOS TEIKIMO SĄLYGOS:

 

1.    Paroda vyks 2010-ųjų gegužės 10 - 23 dienomis, St-Martin-in-the-Fields galerijoje, Trafalgaro aikštėje, Londone. Jei turite laiko, būtinai aplankykite šią įdomią erdvę - galbūt ji suteiks idėjų ir įkvėpimo medžiojant urbanistinius klonus.

 

2.    IKI 2010 kovo 1 dienos adresu urbanistiniaiklonai@gmail.com prašysime siųsti savo darbus.

 

3.    Nuotraukų nemaketuokite, nedėkite į word puslapius, tiesiog persiųskite pačias fotografijas .jpg formatu.   

 

4.    Taip pat prašysime prie kiekvieno darbo (t.y. nuotraukų poros) pridėti trumpą aprašymą (pasistenkite neviršyti 100 žodžių). Tai turėtų būti darbo atsiradimo istorija ar tiesiog lakoniškas pastebėjimas apie vietą, laiką, kuris padėtų atskleisti eksponuojamo darbo kontekstą.

 

5.    Taip pat būtinai pridėkite savo vardą, pavardę, elektroninio pašto adresą, pageidautina telefoną (kad prireikus greitai ir lengvai galima būtų susisiekti) ir adresą.

 

6.    Visi gauti darbai ir juos lydinčios istorijos bus paskelbti svetainėje www.stebetojas.lt

 

7.    Darbus parodai organizatoriai atrinks iki kovo 14 d.  Po pirmo atrankos etapo visiems, atsiuntusiems nuotraukas, organizatoriai parašys atsakymą, kuriame praneš, ar darbas atrinktas, ar jį dar reikia pašlifuoti, ar kūrinio organizatoriai vis tik nuspręs jo atsisakyti.  Atrinktų fotografijų autorių lauks papildomi darbai - gal reikės patikslinti kūrinio idėją, gal šiek tiek pasikrapštyti su nuotraukomis. Atrinktiems autoriams taip pat teks sutikti, kad jų darbai gali būti panaudoti parodos plakatuose ir skrajutėse.

 

8.    Siekiant sukaupti lėšų patalpų nuomai, kūrinių eksponavimui, reklamai ir kitokioms susijusioms išlaidoms, parodai atrinktų darbų autorių prašysime sumokėti £20 dalyvio mokestį. Tai padengs tam tikrą dalį su paroda susijusių išlaidų.

 

9.    Darbų įrėminimu taip pat prašysime pasirūpinti pačių autorių.

 

Kol kas tiek. Linkime sėkmingos klonų medžioklės!

 

Ernestas Parulskis ir Austėja Mackelaitė

Parodos organizatoriai

Rodyk draugams

Karalius Vytautas Didysius

Mane pasieke gandas, kad Vytautui Didziajam siuloma suteikti Karaliaus titula…

Galvoju, kazin ko verta si ideja? Gal tai reiskia, kad kazkokiu paslaptingu budu truputeli greziames i Karalystes puse ir sykiu truputeli nusigreziam nuo Kunigaikstystes? 

O jei taip, tai ka tai galetu reiksti mums ateityje? Juk negali nieko nereiksti? O gal gali?

 Manau, kad vis delto kazka reiskia, nes nieko nera atsitiktinai. Viskas turi pasekmes.

O jei viskas turi pasekmes, tai kokia galetu buti sio menko zingsnelio link Karalystes pasekme?

Rodyk draugams

Apie emigracija

Mudvi su Sara paraseme romana. Tai laisku romanas - seseru susirasinejimas. Viena Londone, kita - Ziogaiciu kaime. Mums buvo baisu ir idomu rasyti. Mes prisilieteme prie mistiskos temos, kuri dabar pasauly laikoma tema Nr.1- emigracijos. Sykiu mes pasiekeme tokio nezemisko atvirumo, koks imanomas vien tik seseru laiskuose. Mes atjungem save nuo kasdienybes, darbo, vargu, pinigu ir rupesciu. O taip pat ir nuo laiko. Patikslinu: mes nerasem ese ar apybraizos. Ne, ne, ne. Tai romanas - fikcija, fantazija persipynusi su realybe. Nieko tikro ir sykiu - viskas tikriau negu tikra.

Jei jus kada nors galvosite apie mus, mielieji skaitytojai, galvokite apie mus kaip apie dvi mazas zvaigzdutes milziniskame kosmose, prisiminkit, kad mes buvom kestos, domejomes kosmetika, o romana rasem tik del vienos vieninteles elegantiskos priezasties, kuria laikau paslaptinga, - kad kosmose butu graziau;) Taip. Del grazumo…

Kai as stai rasau, kazkur prapuole mano lietuviskas raidynas… Dieve, as turiu svepluoti… del to jauciuos dar labiau emigrante ir dar labiau atitolusi bei neteisinga. Taciau as nesigailiu nieko, ka padariau siame gyvenime. Net jeigu ir ne lietuviskai,- vis tiek su meile;)*

                                                                               Buckis;)*

                                                                                Mari

Rodyk draugams

Mari Poisson. Apie gotus

Jūratė Statkutė de Rosales savo knygoje “Senasis aisčių giminės metraštis”  pateikia ištraukas iš “Pirmosios visuotinės Ispanijos kronikos“, surašytos karaliaus Alfonso X Išmintingojo (1221-1284) nurodymu. Ispanijos aukštuomenė kildino save iš gotų (isp. godo, gudo), todėl nenuostabu, kad Kronikoje nemažai rašoma apie jų šlovingus žygius. Autorė išvertė gotams skirtas Kronikos vietas.

Kronika aprašo gudų žygius nuo maždaug XIV a. pr. Kr., kada jie paliko savo gimties vietą prie Vyslos žiočių, iki VI mūsų eros amžiaus, kada jis įsiviešpatavo Italijoje, Pietų Prancūzijoje, Ispanijoje. (410 m. gudai užėmė Romą).

Citata: Barbarai į Ispaniją plūdo keliomis bangomis. Svarbiausi įsibrovimai buvo vandalų ir (nuo 414 m.) vestgotų, save vadinusių “godų” ar “gudų” vardu (…) Patys vestgotai Ispanijoje visada pabrėždavo, kad tikroji jų kilmės vieta yra tarp Vyslos žiočių ir Rygos įlankos - o tai yra žemės, kuriose gyveno tiktai baltai nuo savo istorijos pradžios. (…)

Kai [Pirėnų] pusiasalio politinė padėtis po gudų pergalės nusistovėjo, buvo įkurta gudų karalystė, kuri apėmė Ispaniją, Pietų Portugaliją ir Pietų Prancūziją. Karalystės oficialioji valdžia iki 587 metų buvo gudų, bet karališkieji dokumentai buvo rašomi lotynų kalba. Ją pakeitė ispanų kalba tik XIII-XIV a. (…) Iki Ferdinando ir Izabelės laikų, net iki XVI a. vidurio, visas valdančiųjų sluoksnis buvo gudiškas. 

Šaltinis: Balsas.lt

Rodyk draugams