BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Vakar vakare prie upes. Fotografavo Ben Londis

Rodyk draugams

Mari Poisson. Dangaus mana

 


 


 


                                                                


 


Marta, kuri man buvo ir yra pavyzdžių pavyzdys, irgi viską pasidarė pati. Man patinka, kad aš žinau Martos pradžią. Galiu bet kada apie tai pagalvoti ir pasimokyti.


 


         Arturas jai kėlė dviprasmiškus jausmus.


       Marta laikė Arturo nuotrauką aukšto darbo stalo stalčiuje po segtuvu su laidotuvių vainikų juostų užrašų pavyzdžiais. Gyvas jis daug gražesnis, nei nuotraukoje. Čia nesimato jo figūros ypatybių: pagalvėlių, vyriškos nugaros ir šypsenos… Bet aiškiai matosi, kad jis yra GERAS. Tai Martą labiausiai ir trikdė.


       Arturas dirba tešlos užmaišytoju duonos kepykloje. Jo tėvai yra skurdžiai. Neturi nei buto, nei automobilio. Tačiau sykiu jis  yra vienintelis vaikinas, galintis garantuoti jai laisvę nedirbti. Be to, jis yra GERAS.


       Gėlės tiesiog traška ir trykšta po nervingais jos pirštais. Marta labai skuba. Labai. Keli jurginų žiedai atsiskiria nuo kotelių, šlepteli žemėn ir tuojau pat yra negailestingai užminami. Tai suprantama. Juk jau tapo atliekomis ir spalvingomis šiukšlėmis.


       Viskas vyksta lyg pagreitintame nebyliame filme, kol (beveik netikėtai) baigiasi. Marta kilsteli vainiką ir šiek tiek jį pakrato. Apžvelgia pašalinių vertintojų akimis. Prisega juostą. Berniukai užmoka ir išeina nepadėkoję. Dar reikia iššluoti gėlių liekanas, virtusias šlapia mase, ir susemti jas specialiu ilgakočiu šiūpeliuku.


       Marta vėluoja daugiau nei pusvalandį. Arturas, aišku, dabar stovi, šąla ir nerimauja. Gal galvoja, kad ji susirgo, atsiprašė iš darbo ir išėjo anksčiau namo…
      Vakar baigėsi kava. Rytą išėjo nevalgiusi. Bet per  skubėjimą dabar nejautė jokio alkio. Tik kartais tyloje sugurgėdavo pilvas.


       Kai ištekės, Marta nebedirbs. Tvarkys namus. Tai ji buvo tvirtai nusprendusi. Nesvarbu, kad kol kas teks glaustis nuomojamame kambarėlyje. Ji susitvarkys. Jos namai bus jaukūs, švarūs ir pilni gėlių. Ji visada turės gėlių ir kavos. Arturas jai kasdien dovanos gėlių. Ji pati pasirūpins vazoninėmis gėlėmis… Tai brangu? Na, gal ir taip. Bet Marta negailestingai atmeta praktiškumą. Gėlės bus ta prabanga, kurią ji kol kas galės sau leisti. Kurį laiką.


       Po akimirkos Marta jau lėkė gatve nieko aplink nematydama. Jos žvilgsnis buvo koncentruotas į vieną tašką.


       Kažkiek laiko, - labai trumpai – gal akimirkos dalį – Marta buvo apimta panikos. Ji pabūgo, kad Arturo nebus sutartoje vietoje. Ne. Jis negalėtų nueiti, nes tai neįmanoma. Tiesiog galėjo įvykti kažkoks incidentas ar nesusipratimas. Ji pajuto, kad tikrai labai bijo, nes neturi jokio kito gero ir laimingo gyvenimo plano. Arturas yra vieninteliai vartai, pro kuriuos Marta gali iš gėlių parduotuvės pakelta galva patekti  tiesiai į laimę, kuri vadinasi “Laisvė nedirbti”.


       O jei jis nebelaukia? O jei jo nebebus?


       Bet jis buvo.


       Jis stovėjo mindžiukuodamas nuo kojos ant kojos. Atrodė skurdžiai apsirengęs ir gerokai per jaunas. Ir gerokai per geras, žinoma…


       Marta akimirksniu nurimo. Sulėtino žingsnį. Priejo, pabučiavo į skruostą. Ar labai išsigandai, paklausė šypsodamasi. Ne, atsakė Arturas, nes buvo įpratęs slėpti jausmus. Žinai, teko užtrukti, nes visai prieš penkias užsakė vainiką. Arturas žiūrėjo į ją su meile ir palengvėjimu. Jis buvo įpratęs tylėti Martos kompanijoje. Kodėl Arturas toks geras? Jis akivaizdžiai neturi geluonies,  padedančios toli nueiti, aukštai užkopti. Bet jis yra labai GERAS. Argi tai trūkumas?


       Kad užsimirštų, Marta ima nesustodama pasakoti dienos įvykius ir skųstis skaudančiomis ištinusiomis ir subadytomis rankomis. Supranti, ji turėjo labai skubėti. Kai laikrodis išmušė penkias, ji buvo nupynisi tik pusę vainiko.


       Jie ėjo gatve nieko aplink nematydami. Panašiai kaip tai galėtų būti ir sapne. Marta nesustodama pasakojo apie savo darbo dieną gėlių parduotuvėje. Buvo jau be penkiolikos penkios kai Marta išvydo jų atspindžius visuose trijuose veidrodžiuose. Na, taip.


           Marta akimirksniu suprato, - reikės pinti vainiką. Kas mirė? Sakė, kad klasiokas. Marta jų, žinoma, apie tai paklausė, nes juk turėjo parinkti juostą su tinkamu užrašu…


       Nuo šalto vandens rankos bjauriai raudonos, pirštai skausmingi, patinę, subadyti.  Nežinia, kaip reikės dirbti rytoj? … Aš pasakiau, kad nespėsiu. Jau greitai penkios. Bet ponia Viktorija, aišku, nė nemanė pinti pati. Kur ji badysis rankas… Nupinsi ir galėsi eiti, pasakė, lyg vergei kokiai…


        Marta atsiduso ir dar kartą papasakojo, kaip labai ji skubėjo. Ji taip skubėjo, kad net ėmė nekęsti gėlių. Nes gėlės yra žiaurios. Jos tikros pabaisos. Jos arba badosi, arba leidžia nuodingus syvus, deginančius subadytus pirštus.


       Po gero pusvalandžio Arturas sugebėjo įsiterpti į begalinių skundų maratoną, besikartojantį užstrigusios plokštelės principu. Nori, aš tau nupirksiu gėlių? Klausimas buvo tikrai nedrąsus.


       Marta sustojo ir ėmė žiūrėti jam į akis greitai mirksėdama. Staiga ji suprato, kad tikrai šito nori. Labai nori. Tai buvo tarsi jos svajonių išsipildymo pradžia. Ji dėkingai nusišypsojo Arturui. Vis dėlto jis yra daug išradingesnis, nei ji tikėjosi…


       Jie įėjo į mažą gėlių parduotuvę.


       Jaunutė pardavėja pakėlė akis ir pažvelgė į laikrodį. Buvo be penkių šešios. Mes dirbame iki šešių, pasakė negarsiai. Marta nuleido pastabą negirdomis. Ji jau buvo nusprendusi rinktis su pasimėgavimu - tiek ilgai, kiek tik jai šito reikės.


       Štai.


      Tai buvo devynios tamsiai raudonos rožės tvirtais ilgais kotais ir nepaprastai aštriais spygliais. Marta žinojo visas paslaptis. Ji pasirinko tikrai gerai ir su skoniu. Rožės tvirtos. Žydės dar ilgai. Suvyniokite, pasakė merginai.


       Mergina tylėdama vyniojo gėles į didžiulį celofano lapą. Galėjai nesunkiai regėti kiekvieną jos kūno ląstelę rodant beveik neslepiamą neapykantą. Ta neapykanta persišvietė per jos odą panašiai kaip rožės per celofaną.


      Ir ko čia šiaušiasi, galvojo Marta apie merginą-pardavėją. Juk buvau tikrai jai jautri ir gailestinga. Juk nepaprašiau nupinti vainiko, padaryti puokštės ar gėlių kompozicijos. Tiesiog išsirinkau, o ji truputį pastovėjo ir palaukė. Kas čia tokio?


      Kai jiedu išėjo, laikrodis rodė dvidešimt penkias po šešių. Aš pati pasidarysiu kompoziciją, pasakė Marta Arturui kai jiedu jau buvo gatvėje. Ji niekada nesugebės, ta ožka. Kai turėsiu savo gėlių parduotuvę, niekada tokios nesamdysiu. Tik į laikrodį žiūri… Gal užeinam nusipirkti kavos?


       Ir jie užėjo nusipirkti kavos. Marta šiek tiek išdidžiai laikė rožes. Prasideda mano svajonių gyvenimas, galvojo stovėdama šalia Arturo eilėje prie kasos didžiuliame prekybos centre. Ji buvo visiškai tikra, kad sugebės susitvarkyti su savo gyvenimu.


      Kai jie vėl išėjo į gatvę, buvo šalta, pūtė stiprus vėjas ir smulkiai snigo. Snigo mažytėmis ledo skeveldrėlėmis. Jos buvo kietesnės už plieną.


       Marta nusimovė pirštinę ir ištiesė delną. Dangaus mana, pasake lyg ir pati sau šypsodamasi. Dangaus mana? Taip, - dangaus mana. Ji reiškia gausą. Tai geras ženklas.



      Jie vėl susikibo už rankų. Turėjo gėlių ir kavos. Iš dangaus biro dangaus mana. Einam pas mane, pasakė Marta. Ir jie nuėjo pas Martą.



                                                                  


 

Rodyk draugams

Apie lyderyste

Alexandre Havard. Grąžinti žmogų


2008-08-25


Europos lyderystės ugdymo centro direktorius Alexandre’as Havard’as j Lietuvą atvyko dalyvauti „Verslo žinių” konferencijoje, skirtoje šalies garbingiausių įmonių rinkimams. Negalėjau praleisti progos pakalbinti gruzinų, prancūzų ir rusų aristokratų palikuonį, užaugusį Prancūzijoje - juoba kad jo idėjos, būdamos itin paprastos, gali nuskambėti neįprastai mūsų ausiai.

Jūsų knyga vadinasi „Dorinė lyderystė”. Pradėsiu nuo labai banalaus ir labai naivaus klausimo - kas yra lyderis?


Taip, labai įdomus klausimas – kas yra lyderis. Mano požiūriu, lyderis yra žmogus, kuris turi gebėjimų pastūmėti žmones didelio tikslo link ir kartu galintis padėti žmonėms, kurie keičiasi patys ir tampa geresni siekdami šitų didelių tikslų. Taigi lyderis nėra manipuliatorius, jis nėra tas, kuris tiktai atveda žmones į tam tikrą tikslą – jis gali būti neutralus arba blogas, gali būti geras. Lyderis yra žmogus, kuris trokšta didybės - tai yra lyderystės pradžia. Tai žmogus, kuris supranta, kas yra didybė, tai žmogus, kuris sugeba svajoti, kuris ieško didybės – ir kuris supranta, kad žemėje nėra nieko didingesnio nei padėti žmonėms tobulėti ir realizuoti save, kurti, tarnauti bendram gėriui.


Taigi lyderis yra ne tas, kuris turi galios, ne tas, kuris pasiekia galią, bet tas, kuris gali padėti kitiems realizuoti save kaip žmogiškas būtybes. Lyderystė prasideda šeimoje. Šeimos esmė – vesti vaikus į brandą. Tai, ko mes tikimės iš tėvų, iš mokytojų, yra ir tai, ko mes tikimės iš įmonės ar organizacijos vadovo. Nes jis turi galios ką nors veikti. Mes, kaip krikščionys, suvokiame, kad galia ateina iš Dievo, galia nėra tai, ką pats pasiimi. O kai gauni galios, esi atsakingas.


Arba atvirkščiai – tu gauni galios, kadangi esi atsakingas.


Būtent. Yra tiesioginis ryšys tarp galios ir atsakomybės – Poncijus Pilotas to nesuprato, bet Jėzus jam labai aiškiai priminė. Taigi, tėvai, mokytojai, vadovai - mes tikimės iš jų labai konkrečių dalykų. Mes tikimės iš jų, kad jie patys tobulėdami kaip žmogiškos būtybės sugebės padėti tiems, kas juos supa, tobulėti. Ir tik tuomet visa organizacija tobulės. Ir tai visiškai priešinga tam, kas paprastai manoma apie verslą.


Ir iš to plauktų kitas klausimas. Iš esmės jūs vis tiek esate konsultavimo versle. Kaip galėtumėt įvardyti skirtumą tarp to, ką jūs darote, ir ilgo ilgo sąrašo garsių pavardžių verslo konsultantų, mokytojų ir patarėjų?


Aš nežinau, ką daro tie mokytojai. Žinau, ką darau aš. Tai aš vadinu dvasiniu vadovavimu. Mes sugalvojome tokius žodžius kaip „treniravimas, mokymas”, nes bijome žodžių „dvasinis vadovavimas”. Bet tai, ką iš tikrųjų daro tie, kas moko, - tai dvasinis vadovavimas. Ir ką mes darome? Žmonės, atėję j dorybės lyderystės seminarus, išgirsta kalbant apie tokias sąvokas kaip teisingumas, kuklumas, sveikas protas, tvirtybė, didžiadvasiškumas, savikontrolė. Sužino ir apie tai, kaip šios sąvokos taikomos verslo gyvenime. Seminare, vien tik išgirdus ką nors kalbant apie, regis, abstrakčius dalykus, to suvokti neįmanona. Dorybė yra praktikos, nuolatinio darbo, nuolatinio veiksmo rezultatas. Tai nėra kas nors, ką galėtum nusipirkti, tai nėra vien intelekto sritis, tai širdies dalykas. Jeigu tu nori ką nors pasiekti, turi pradėti nuo paties savęs vertinimo – turi pamatyti savo ydas ir jėgą. Tik tuomet galėsi suvokti, kuria kryptimi turi eiti ir dėl ko ar su kuo kovoti.


Ar tai nėra žmogaus prigimties prievartavimas? Žmogus yra pakeliui iš gyvulio į Dievą, jis turi ir to, ir to savyje. Ta trapi pusiausvyra ir judina mus pirmyn. Ar nėra natūralu, kad žmogus turi silpnybių – gal nereikia su jomis kovoti?


Reikia nubrėžti skiriamąją liniją tarp temperamento ir charakterio. Temperamentas yra tai, ką mes gauname iš gamtos, – žmogus gali būti karštas, gali būti drovus. To nereikia keisti, tai duota gamtos, duota Dievo – tai Dievas nori, kad jūs būtumėt tokie. Bet Dievas nori, kad ant šio temperamento pagrindo jūs pastatytumėte savo charakterį - realizuodami savo asmeninę laisvę. Jūs turite sukurti savo charakterį ant temperamento, kuris jums duotas, pamato, jūs jo negalite pakeisti. Jeigu esate drovus žmogus, nesistenkite būti karštas - jūsų asmenybė nėra tokia, tai bus netikra. Tai nėra dalykas, kurio iš jūsų tikimasi. O ko tikimasi? Kad tobulindami savo charakterį jūs įgysite priemonių kontroliuoti savo temperamentą. Taigi, jūs liausitės būti tik biologinė būtybė ir tapsite tikrai dvasiniu individu, kurio laisvė skleidžiasi veikloje. Ir jūs įgysite tų dorybių, kurios yra dvasiniai charakterio įpročiai, charakterio pamatas. Jos suteiks jums neįtikėtinai daugiau energijos ir laisvės. Kuo mažiau turite charakterio, tuo mažiau laisvi esate, nes jūs neturite sugebėjimo priimti teisingus sprendimus ir jų laikytis. Laisvė ateina iš dorybės.


Tai, ką jūs kalbate, skamba panašiai kaip riterių ordinų principai.


Neturiu supratimo apie riterių ordinus, niekada iš esmės nestudijavau šių dalykų. Suprantu, kad daugelis jų gyvenimo sandaros dalykų plaukė iš idealizmo. Bet jeigu tokia buvo riterystė, tada taip - mes visi turime tapti riteriais. Nes tai tiesiog paprasčiausia antropologija – žmogus turi širdį, protą ir valią. Ir visi šie trys dalykai turi veikti kartu, kad būtum vientisas žmogus. Manau, kad daugybė žmonių, kurie nebuvo riteriai, tiesiog gyveno ir veikė taip, kaip aš pasakoju. Dorybės ugdymas nepriklauso vien nuo valios, nuo savikontrolės. Pirmiausia jis priklauso nuo žmogaus atsakymo į pačią vertę – nuo to, kaip žmogus suvokia grožį, ką grožis kalba jums. Prisimenate Platoną – jis sakė, kad grožis suteikia žmogui sparnus. Jeigu jūs esate nuoširdus ir kuklus žmogus, vien grožio suvokimo užtenka, kad galėtumėt skristi. Ir tai dorybės pradžia - kuklios, atviros širdies atsiliepimas į vertybę: grožį, gėrį. Toliau jau prabyla valia, ji, vadovaujama proto, ugdo dorybę.


Dorybė nėra tas pats kaip vertybė. Vertybė yra tai, kas yra už mūsų, – grožis, Dievas, darbas, nuosavybė. Tai yra tai, ką jūs pripažįstate esant gerais dalykais, tai, ką vertinate. Dorybė yra tai, kas jūs esate, tai, kas yra viduje. Didžiadvasiškumas, savikontrolė, drąsa, kuklumas, sveikas protas nėra tai, ką turite. Tai yra tai, kas esate. Ypač tai pasakytina apie kuklumą ir didžiadvasiškumą - nėra taip, kad žmogus turi kuklumo, jis yra kuklus. Arba ne. Dorybė yra paties buvimo dalis.


Visose kultūrose buvo suvokiama, kad ugdydamasis dorybes tampi žmogiškesnis. Būtent apie tai rašė graikų poetas Pindaras šešis šimtus metų prieš gimstant Jėzui: „Tapk, kuo esi.”


O Rytų tradicijoje – ar jūs matote kokių skirtumų tarp rytietiško ir vakarietiško požiūrio į žmogų?


Ne, aš kaip tik manau, kad kinų, japonų tradicija yra artimesnė graikų ir romėnų mąstymui negu visa tai, ką mes turėjome Europoje po Immanuelio Kanto. Jie niekada nepasiekė tokio žmogaus vientisumo sugriovimo lygio, koks buvo po I. Kanto.


O ar jums niekad niekas nepasako, kad kalbate banalybes? Juk dar Sokratas ragino – pažink save. Jūs nuo to ir pradedate.


Banalybes? Tai kad ne. Kaip tik atvirkščiai - kai aš pasakoju visa tai verslo žmonėms, jie žiūri nustebę – tai atrodo visiškai nauja, tai atradimas. Žmonės, su kuriais aš kalbuosi, iš esmės nėra girdėję apie graikišką ir romėnišką Europos tradiciją Žmonės net nežino tokios sąvokos – dorybė.


Tai gal šioje vietoje galima jau būtų ir apgailestauti, kad nebeliko klasikinio išsilavinimo?


Žinoma. Mokyklose tokio išsilavinimo nebėra. Žmonės žino, ką reiškia lotyniškas žodis virtus - jėga, galia ir kartu dorybė. Žmonės negirdėjo graikiško žodžio arete (dorybė, aukščiausio lygio pasiekimas) – o tai apskritai lavinimo pagrindas. Ir Marxas čia niekuo dėtas. Vakarų visuomenė tiesiog nebuvo mokyta kurių ne kurių esminių dalykų pastaruosius tris šimtus metų. Susitelkiama į sistemą, struktūrą, mechanizmo veikimą, bet ne į žmogų.


Jūs tris šimtus metų skaičiuojate turbūt nuo prancūzų revoliucijos?


Taip, buvo toks prancūzų filosofas ir jis pateikė tokios ideologijos pagrindą: mes sukursime sistemą, o joje nebus svarbu, geras ar blogas žmogus, nes sistema bus tobula. Tokioje sistemoje nelieka to, kas žmogaus viduje. Taip prasideda visuomeninė inžinerija, o marksizmas yra tik paskutinė šito eksperimento stadija. Nuodėmės nėra, reikia tik sureguliuoti visuomenę, ir sistema veiks amžinai. Ir nebelieka vietos klausimui: kas tu esi, kokios tavo dorybės, koks tavo charakteris. Lieka tokie klausimai: už ką balsuosi - tu už pažangią žmoniją ar ne? Tai aš vadinu grupiniu mąstymu – ar tu sistemos žmogus, ar tu tiki sistema? Bet – kas tu esi kaip žmogiška būtybė, visiškai nieko nedomina. Tave suklasifikuoja pagal tai, kaip tu mąstai, bet ne pagal tai, kas tu esi. Tokioje sistemoje dorybei nebelieka vietos, vienintelis atskaitos taškas – prisidedi prie sistemos tobulėjimo ar ne?


Mes kalbame apie gėrį. Bet jau porą šimtų metų teigiama, kad gėris yra reliatyvus – tai, kas gera vienam, nebūtinai gera kitam.


Net jeigu šiais laikais žmonės daug kalba apie subjektyvų tokių dalykų pobūdį, aš vis dėlto pasakyčiau, kad jūsų charakterio sklaida, augimas yra objektyvus gėris. Mes tai galime matyti studijuodami filosofiją – ne tik graikų, bet ir kinų, japonų, arabų – visi kalba apie dorybę, taip buvo nuo laikų aušros. Tai nėra tiktai kažkokios senienos, kurias graikai bandė paaiškinti. Tai yra žmogaus prigimties dalis. Tai buvo visada. Mes Vakaruose tai praradome, kai pradėjome žaisti su subjektyvizmu, agnosticizmu – nesugebėjimu suvokti, kas vyksta aplink, - bet tai juk tik trys šimtai metų, smulkmena Vakarų civilizacijai. Ir mes žinome pasekmes – nacizmas, marksizmas. Taip, tai buvo ir mokslo pažangos sprogimas, bet kur tai atveda – kad ir prie eksperimentų su žmogaus embrionais. Mokslas be moralinio matmens yra žmogaus mirtis. Gal tai ir banalybės. Bet šiuolaikiniam žmogui šitie teiginiai nebeskamba kaip banalybės. Iš tikrųjų tai yra mąstymo revoliucija.


O ar nėra jūsų rašiniai, jūsų mintys kur nors draudžiamos? Juk šiuolaikiniame visuotinio liberalizmo kontekste kvietimas laikytis tvarkos ir ieškoti dorybės turėtų skambėti labai konservatyviai, labai netolerantiškai.


Taip, tai netolerantiška, nes tai aristoteliška. Visur, kur aš mokiau dorybe grįstos lyderystės, – Baltijos šalyse, Suomijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Valstijose – visur yra žmonių, kurie mato savo širdimi. Visur verslo bendruomenėje yra žmonių, kurie galvoja apie dorybę, apie žmogų, bet ne apie sistemą, skaičius, valdymą ir kitus įrankius. Yra daugybė mokyklų, kuriose žmonės mokomi naudotis įvairiais įrankiais. Bet taip pats žmogus tampa įrankiu. Reikia tiktai žmonėms suteikti galimybę elgtis kaip žmogiškoms būtybėms. Ir tai yra daug efektyviau – kai žmogus elgiasi kaip žmogus, o ne kaip sistemos dalis.


Bet charakterio ugdymas – ilgalaikis dalykas, o balansą man reikia baigti, pavyzdžiui, poryt…


Žmonės, kurie galvoja apie ilgalaikius dalykus, paprastai sugeba ir uždirbti daugiau. Bendrovės, kurios yra rinkoje šimtus metų, veikia remdamosi būtent šitais paprastais dalykais, apie kuriuos kalbu. Kitaip jos būtų išnykusios jau seniai. Be viso to neįmanoma sukurti tikros įmonės kultūros, o be tikros įmonės kultūros, be tapatybės tu išnyksti. Žmonės, kurie sukūrė verslo imperijas, statė ne tik kad ant vertybinių, bet būtent dorinių pamatų. Aš stengiuosi parodyti šitą – dorinę – kryptį ir iš to, ką aš girdžiu bendraudamas su žmonėmis, galiu pasakyti kalbėdamas verslo terminais, kad yra didelė tokio mąstymo ir veikimo būdo paklausa. Žmonės pavargę nuo rutinos, nuo materialistinio požiūrio į žmogų, nuo žmogaus, kaip vartotojo, homo economicus, suvokimo. Toks buvo marksizmas. Toks yra ir liberalizmas ekonomikoje. Manęs konferencijoje klausė – kas pasikeitė per dvidešimt metų Lietuvoje. Niekas nepasikeitė. Iš esmės liberalizmas yra lygiai tas pats kaip marksizmas. Į žmogų žiūrima kaip į objektą, bet ne kaip į kūrėją, turintį Kūrėjo atspindį savyje. Mes turime išeiti už šios sistemos ribų, nes pati sistema kuria problemas. Marksizmas kuria liberalizmą, liberalizmas kuria marksizmą. Tai reikia stabdyti. Reikia grąžinti žmogų. Reikia pradėti galvoti apie žmogų kaip apie dvasinę būtybę.


Kalbino Aurelijus Katkevičius


„Verslo žinių“ specialus priedas „Top 1000“



Daugiau verslo naujienų: www.verslozinios.lt

Rodyk draugams

Mari Poisson. 008. FREDIS ARBA NAUJAS DVIRATIS (is knygos “Tikra mergaite)

 



 


Niekas manęs neverčia. Pati mėginu kažką keisti savo gyvenime. Lietaus prilytame pasaulyje tobulinu savo išradingumą. Einu gatvės viduriu, nesisaugoju mašinų ir veduosi už ragų savo naująjį dviratį Fredį.


Anksčiau, kol neturėjau savo dviračio, visada jį iš ko nors skolindavausi. Pavyzdžiui, iš Martos, arba vėliau iš Simo. Daugiau to nebebus.


Simas gyvena tiesiog virš manęs, todėl skolintis iš jo labai patogu techniškai, bet labai nepatogu psichologiškai.


Paprastai darydavau taip: sušnipinėdavau, kada jis namuose, įsidrąsinusi lipdavau iš savo trečiojo aukšto į Simo ketvirtąjį ir skambindavau prie jo buto durų. Tada nudelbdavau akis žemyn ir laukdavau, kol Simas apžiūrės mane per akutę. Buvau ištyrusi, kad jei Simas namie, jo žmona niekada neina atidaryti durų.


Taip dariau gal keliolika kartų ir Simas jau net ėmė vadinti savo dviratį mano dviračiu.


Pamatęs mane tarpduryje, sakydavo: tai ką, vėl nori to savo dviračio? Aš atsakydavau: aha. Galėjau sakyti ir „noriu“, bet tuomet reiktų stengtis nenudelbti akių ir tekstas galėtų būti suprastas labai dviprasmiškai. To man tik ir betrūko!


 


Simas patylėdavo, nenorėdamas išsiduoti, kad dviratį man skolina su entuziazmu. Truputį pasimuistydavo tarpduryje. Vėl patylėdavo, paklebendavo durų rankeną, pavarstydavo duris, kol jo žmona iš virtuvės ar miegamojo imdavo šaukti: Simai, kas ten atėjo?


Tada grįžteldavo ir per petį šūkteldavo: kaimynė. Dviračio. Tik tuomet įkišdavo ranką į užpakalinę kelnių kišenę, kur nešiodavosi sandėliuko raktą.


 


Raktą paduodavo lyg ir atsainiai, bet su aiškiai juntamu dėmesingumu. Netgi su blogai paslėpta simpatija, pasakyčiau. Tai mane gerokai trikdė.


 


Aš imdavau raktą ir leisdavausi į rūsį, o Simas, palikęs atviras buto duris, grįždavo vidun pasiimti cigarečių.


Atsirakindavau Simo sandėliuką, sugėdindavau save, kad neturiu tiek stiklainių su atsargomis kaip Simo žmona, pasiimdavau Simo dviratį ir nekultūringai atsukdavau tiems puikiems ištekliams nugarą.


Mano nugara neturi nei akių, nei ausų, nei liežuvio, nei uoslės, tai yra nosies. Jai ištverti visus tuos šeimyninės laimės gundymus, - vieni juokai.


Prisipažinsiu, kiekviena kartą, vos tik nusisukdavau, tuojau pat nuspręsdavau, kad esu tūkstantį milijonų kartų pranašesnė už Simo žmoną. Antroji mintis būdavo ši: kokia laimė, kad Simas ne mano vyras…


 


Simas man niekada nepadėdavo iškelti dviračio iš rūsio.


Atsistodavo apačioje, prie laiptinės durų, rūkydavo aiškiai pigią cigaretę ir laukdavo, kol aš išsikapstysiu pati ir grąžinsiu jam raktą.


Atgavęs raktą, įsikišdavo jį į užpakalinę kelnių kišenę, numesdavo nuorūką ir neatsisukdamas nueidavo į vidų. Visa tai jis darė dėl žmonos, kuri  mirdavo iš pavydo, žiūrėdama pro virtuvės langą. Mintyse jai palinkėdavau sveikatos ir ilgų gyvenimo metų.


Nes, jei ji netyčia pasiligotų ir, neduokdie, pasimirtų, turėčiau kuo skubiausiai palikti šį gana mielą butuką. Jaučiau, kad Simas jau pirmąjį vakarą po laidotuvių išbandytų romano su manimi perspektyvą.


 Vyrai visada labai gerai apie save galvoja. Galimas dalykas, Simas įsidrąsins ir ims daryti nepageidaujamus žygius jau dabar, prie gyvos žmonos, kaip sakoma.


Reikėtų, kol laikas, pasiieškoti kokio kito buto…


Bet buvau išsekusi nuo atsiskyrimo su tėvų namais, nuo kraustymosi, mamos priekaištų ir ašarų. Todėl  kol kas kiekvieną kartą vis prisiekdavau sau tiesiog daugiau nebesiskolinti iš Simo dviračio.


 


Staiga svarbiausiu mano gyvenimo tikslu pasidarė tai, ko niekada nebūčiau nė sapne susapnavusi -  kuo greičiau palikti Simą ramybėje.


Manau, Simo žmona į tai atšautų: jei norėtum palikti jį ramybėje, tai jau seniai būtum nusipirkusi dviratį. Garantuoju, ji taip sakytų. Kartą ji net rodė man skelbimus laikraštyje, kur kažkas parduoda dviratį. Rodos, beveik visiškai naują, kaip rašė.


 


Ir štai – pagaliau.


Pagaliau aš jį parsivedu.


Tai mano pirmasis nuosavas dviratis.


Fredis.


Naujutėlis, su garantija ir kai kuriomis atsarginėmis detalėmis maišelyje.


 


Kaip sakiau, prieš pusvalandį smarkiai lijo, bet dabar jau ne. Aš einu viduriu gatvės. Pažįstami vairuotojai pypsi išsišiepę. Mūsų kaime aš visus pažįstu, tai yra beveik visus, ir mane beveik visi pažįsta. Tai labai malonu, turiu pasakyti.


 


Vos tik mudu su dviračiu pasirodome kieme, Simas nužvelgia mus nuo galvos iki pat asfalto lyg būtume kokie XVIII a. bepročiai portugalai, gyvenę tokiame krašte ir tokiais laikais, kai klestėjo prietarai ir liepsnojo inkvizicijos laužai, kai dėl vieno karaliaus tuštybės ir šlovės troškimo buvo pastatyti vienuolynas, rūmai ir katedra, turėję nustebinti visą pasaulį.


 Bet mudu su dviračiu laikomės. Stengiamės nenudelbti akių. Tikrai, garbės žodis, jaučiausi labai saugi. Fredis buvo rimta užuovėja.


 


Kai skolindavausi Simo dviratį, man atrodė, kad šis manevras Simui buvo gerokai įgrisęs. Bet dabar, kai aš įsigijau savo dviratį, Simas tuo, rodos, nėra labai patenkintas. Sunku pasakyti, kodėl. Gal jis pasijuto atstumtas? Gal pavyduliauja?


Vyrai visada taip elgiasi, sakytų Marta. Jei juos vejiesi – bėga, kai nebesiveji, sustoja ir ima koketuoti. Jiems svarbu, kad tik tu pati pasisiūlytum. Tuomet jie gali dėtis, kad nieko nežino. Tu pati užmetei meškerę ir pati ant jos užkibai.


Marta pažįsta nemažai vyrų. Galimas dalykas, ji žino, ką kalba.


Man vyrai visada atrodė pasyvūs ir pasipūtę. Bet tai paslaptis. Taip negalima kalbėti. Juk ir sienos turi ausis.


 


Simo žmona, kaip visada, žiūri pro virtuvės langą, galvoja, aišku, kad aš vaizduoju. Bet aš nevaizduoju ir nenoriu jai ką nors įrodyti. Tiesiog gyvenu savo nestandartinį gyvenimą. Viskas. Nieko daugiau. O šiandien, turėkite galvoje, kaip tik prasidejo mano  beveik šeimyninis gyvenimas. Gyvenimas dviese.


Kas galėtų dabar prie manęs prikibti?


 


Kadangi neturiu nuosavo sandėliuko, nusivedžiau Fredį į trečią aukštą, pastačiau prieškambaryje, ir mudu užsirakinome iš vidaus.


 


Pirmąją savaitę blogai miegojau.


Šimtą kartų per naktį ėjau į tualetą.


Eidama vis nužvelgdavau savo naująjį sugyventinį ir nuolatos nustebdavau, kad jis vis dar čia.


Galėčiau smulkiai aprašyti jo išvaizdą, bet nepradėsiu. Patikėkite, jis gražus. Nepaprastai.


Esu skaičiusi daugybę sentimentalių romanų, kur aprašoma gražuolių išvaizda. Tuos gražuolius lengva įsivaizduoti. Yra gražuolio vyro štampas. Aš neleisiu atsirasti mano gražuolio štampui. Tai jau tikrai. Bet sunku ištverti…


Nesigiriu, bet Fredis tikrai gražus ir geras (ir brangus). (Ir vėl prasiskolinau Martai, jį pirkdama).


Atvirai pasakysiu, pirkau visam likusiam gyvenimui. Mano pirkinys buvo labai rimtas. Beveik santuoka. Marta mielai paskolino pinigų, nes jai nusibodo nuolat skolinti man savąjį dviratį.


 


Kai tu emigruosi, šaipėsi iš manęs Sara, galėsi perleisti Fredį man.


Aš tik atsidusdavau.


Juokai juokais, bet kartais aš valandų valandas praleisdavau galvodama, kur padėsiu kompiuterį, spausdintuvą, skaitytuvą, televizorių, mėlynąją sofą, numylėtąją lovą, o dabar jau ir dviratį, kai emigruosiu.


 


Laimė, kad neturiu vyro, galvojau.


 


Jei nieko neturi, lengviau numirti,- sako viena sena kaimynė iš 16 buto. Netyčia ji pataiko į dešimtuką. Aišku, - tik netyčia. Bet aš jau pradedu ją be galo gerai suprsti. Ji turi penkis katinus… Pagalvojau, kad jos problema tikrai sudėtingesnė už manąją. Kur kas sudėtingesnė.


 


Stoviu prie lango apnikta nostalgijos tiems laikams, kai nieko neturėjau ir žiūriu, kaip smulkiai, beveik neregimai, lyja.


Tai vadinasi dargana.


Viskas kaip nors vadinasi, galvojau.


Mano nostalgijos vardas, matyt, yra Paryžius. Mano dviračio vardas, kaip sakiau, yra Fredis (Merkurio garbei). Viskas turi vardus. Nuo Adomo laikų.


Stoviu jau seniai. Mėginu įsivaizduoti, kad stoviu kažkur – svetimame mieste, svetimoje valstybėje, kažkokiame išsinuomotame kambarėlyje trečiame aukšte ir stengiuosi būti visiškai neapibrėžta ir neapsibrėžusi. Kaip Sara. Bet vis tiek – manyje kirba apibrėžtumas. Nes man labai svarbu, koks tos nežinomos valstybės ir to nežinomo miesto vardas… Labai norėčiau jį žinoti…


Tai Paryžius, lindo įkyri mintis. Tai Paryžius. Ir Marlen Dietrich mirė Paryžiuje…


 


Emigruojant man nieko nereikėtų imti, galvoju.


Aš moku rašyti ranka. Juk daugelį metų vien tik taip ir rašiau… Man pakaktų tušinuko ir labai pigaus popieriaus, galvoju.


Staiga akys užkliūva už kažko pažįstamo. Į kiemą įsuka baltas brangus Gi automobilis. Nematytas paukštis mūsų skurdžiame kieme.


Gi išlipa ir beveik bėgte perbėga kiemą, susigūžęs nuo darganos.


Jis vilki rudą odinę striukę.


Po keleto minučių išgirstu durų skambutį. Nubėgu atidaryti nežinia kodėl garsiai plakančia širdimi.


Gi atvežė kasetę juodo rašalo mano spausdintuvui.


Ne. Gi neužėjo. Nors kviečiau.


Pasakė, kad atvežė rašalo.


Aš atlapojau chalato kišenę. Nežinau kodėl, bet man buvo labiau negu liūdna. Liūdnai šypsojausi, nepraverdama burnos. Gi įmetė rašalą į tą atlapotą chalato kišenę. Turiu daug darbo, pasakė.


Į „ačiū“ aš sudėjau viską, ką gero galvojau apie Gi. 


Stovėjau ir žiūrėjau, kaip Gi bėga žemyn laiptais. Girdėjau, kaip apačioje trinktelėjo durys ir kaip Gi užvedė mašiną.


 


Uždariau duris. Kaltai pažvelgiau į Fredį.


Vėl turime rašalo, pasakiau.


Fredis niūriai tylėjo.


Aš neprašiau, Fredi, aš tik užsiminiau anądien. Tikrai nekaulijau, jei tą turi omenyje, pasiteisinau.


Bet Fredis buvo mirtinai užsiraukęs.


Nieko neatsitiko, pamėginau dar kartą pasiteisinti. Tiesiog Gi remia skurstančius menininkus. Ne mane vieną asmeniškai, dar pasakiau. Kas čia tokio? Ir tikrai, - kas čia tokio. Tai tik sėkla. Viso labo tik sėklelė, kuri gali sudygti, bet gali ir nesudygti. Kaip panorės Dievas, dar pasakiau.


Na ir tylėk sau, kad nori…


 


Keletą minučių dar pastovėjau, laikydama ranką chalato kišenėje. Rašalo dėžutė buvo didesnė už mano delną.


Nusisukau.


Nusliūkinau į kambarį ir tylėdama įstačiau kasetę į spausdintuvą.


Tą akimirką mano apsibrėžusi siela pirmą kartą tvirtai suvokė, kas yra tas Saros garbinamasis neapibrėžtumas… Tai spausdintuvas, pagalvojau, kuriam reikia rašalo, bet jis to nežino.

Rodyk draugams

Windsor. Fotografavo Ben Londis

Rodyk draugams

Apie dvi Europas

Leonidas Donskis: 1968-ieji Prahoje ir Paryžiuje - dvi Europos


2008-08-22



Lygiai prieš keturiasdešimt metų, naktį iš 1968 metų rugpjūčio 20-osios į 21-ąją Sovietų Sąjungos kariuomenė kartu su savo Varšuvos pakto sąjungininkėmis Lenkija, Bulgarija, Vengrija ir Rytų Vokietija įsiveržė į Čekoslovakiją.


Gilias reformas šalies kompartijoje ir informacijos sferoje pradėjęs ano meto Čekoslovakijos kompartijos sekretorius Aleksandras Dubčekas buvo iškviestas pasiaiškinti į Maskvą ir suimtas, o po to iškart įvyko sovietų ir jų satelitų invazija į Čekoslovakiją.


Taip buvo nužudytas garsusis „Prahos pavasaris“, o kartu su juo viltis sukurti socializmą su žmogišku veidu. Laisvės kvėptelėjusi Čekoslovakija buvo uždusinta sovietų tankų, karinio ir psichologinio teroro, agresyvaus melo ir propagandos apie Čekoslovakijos kompartijos reformatorių pasidavimą Vakarų agresorių kurstymams, keliaklupsčiavimą prieš buržuazinį pasaulį ir siekius leisti reakcingiausioms pasaulio jėgoms nužudyti socializmą. Sovietai su nepaklusnia čekų ir slovakų inteligentija dorojosi ypatingai cinišku ir naujovišku būdu – ne fiziškai represuodama ir viešai žemindama, o masiškai, tyliai ir metodiškai atleidinėdama iš darbo tylėti, režimui pataikauti ir bendradarbiauti su juo atsisakančius medikus, rašytojus, menininkus, mokslininkus ir žurnalistus.


Pakanka prisiminti Milano Kunderos romano „Nepakeliama būties lengvybė“ pagrindinį personažą Tomą, po 1968-ųjų rugpjūčio iš garsaus chirurgo tapusio Prahos namų langų valytoju. Tai, kas įvyko Čekoslovakijoje, dar 1953 metais buvo išpranašauta Czesławo Miłoszo „Pavergtame prote“ – kad vienu iš baisiausiu išmėginimų inteligentijai taps net ne pavojus saugumui ir gyvybei, o tapimo niekuo siaubas netekus savo kūrybinės profesijos ir mylimo darbo. Masinė inteligentijos diskvalifikacija ir emigracija Čekoslovakijoje lemtingai paženklino visą Václavo Havelo, Milošo Formano ir Milano Kunderos kartą.


Kunderos „Juoko ir užmaršties knygoje“ esama epizodo, kuriame aprašomas čekų atmintį ir istoriją palaidojančio „užmaršties prezidento“ Gustavo Husako laiškas Kunderos „muzikos idiotu“ vadinamam garsiam popmuzikos dainininkui Karelui Klausui. Jame emigravusi čekų popmuzikos žvaigždė nuoširdžiai kviečiama grįžti į tėvynę ir darbuotis jos labui. Nieko panašaus nesulaukė apie pusė milijono darbo netekusių, išvaikytų ir emigravusių čekų istorikų, rašytojų, filosofų ir medikų. Anot Kunderos, „užmaršties prezidentui“ ir jo režimui buvo būtinas „muzikos idiotas“. Užmaršties režimuose ir visuomenėse ypač mylima popmuzika ir muzikos idiotai – šie organizuotos užmaršties šventieji, garantuojantys lėtą klasikinės kultūros ir kanono mirtį.


Kad ir kaip būtų, pats probleminis Kunderos atminties ir interpretacijos lauko centras yra dvi viena kitą radikaliai paneigiančios 1968-ųjų interpretacijos „Nepakeliamoje būties lengvybėje“. Šveicarijoje atidūrę Tomas ir jo mylimoji Tereza netrunka susidurti su dviem tikrovėm – savo tiesiogiai patirtąja ir naująja, prieš kurią jie paprasčiausiai pastatomi kaip prieš faktą. Jaudinančios ir užfiksuotomis akimirkomis unikalios Terezos nuotraukos nedomina Šveicarijos žurnalų, nes jos neaktualios – vaizduoja jau įvykusios ir praėjusios sovietų invazijos į Čekoslovakiją vaizdus.  


Dar daugiau – visas Prahos pavasaris ir jį sunaikinusi sovietų karinė intervencija, pasirodo, yra viso labo tik pasenusios naujienos. Tai anaiptol nėra sukrečianti patirtis, į kurią būtina atsiliepti, o tiesiog jau nebeaktualios žinios. Absoliučios beprasmybės ir moralinės tuštumos pojūtį Tereza išgyvena, kai jai pasiūloma fotografuoti kaktusus moteriškam žurnalui.  Ji nedelsdama palieka nepakeliamą būties lengvybę Vakaruose ir grįžta į trumpų tikro, nemeluoto džiaugsmo akimirkų, jas lydinčių ilgų nevilties periodų ir tvirtai pažadėtos greitos mirties teritoriją – sovietų žudomą tėvynę.


Tomas iškart grįžta į Prahą paskui Terezą, nes negali išsivaduoti iš savo mylimo 16-ojo Beethoveno styginių kvarteto partitūros užrašo, paskutinėje dalyje padaryto paties vokiečių genijaus ranka – jo klausimo „Muss es sein?“ (ar taip privalo būti?) ir atsakymo „Es muss sein“ (taip privalo būti). Prestižinėse Šveicarijos klinikose operuoti ir puikų, saugų gyvenimą turėti galėjęs Tomas, kaip ir Tereza, nedvejodamas renkasi prasmės, intensyvios gyvenimo akimirkos ir garantuotos pražūties teritoriją – savo lėtai naikinamą tėvynę.


Bet, skirtingai nuo Terezos, Vakaruose patekusios į kičo ir popkultūros – šių totalitarizmo kambarinių – erdvę, Tomas patiria ir autentiško Europos kultūrinio dialogo akimirkos džiaugsmą. Kolegai medikui pasiteiravus, kodėl jis meta viso gyvenimo šansą ir grįžta į Prahą, Tomas jam primena Beethoveno kvartetą. Viską supratęs šveicaras kolega šypteli ir paklausia: „Muss es sein?“. Tomui belieka tik patvirtinti: „Es muss sein“.


Bet tai negelbėja nuo fundamentalaus vakarų ir vidurio europiečių nesusikalbėjimo. Tomo meilužė dailininkė Sabina iš siaubiamos Prahos taip pat patenka į kaimyninę Šveicariją. Ten ji pradeda romaną su filosofijos profesoriumi Francu – rafinuotu, intelektualiu ir žaviu žmogumi, su kuriuo Sabina vis dėlto nepajėgia susikalbėti esminiais žmogiškos patirties klausimais. Jis – tipingas kairuoliškas Vakarų Europos intelektualas, kuriam 1968-ieji visų pirma reiškia jaunimo maištą, Naująją Kairę, Lotynų kvartalą ir pasaulio atnaujinimo ar net pakeitimo galimybę. Jo nė kiek nešokiruoja plakatai Paryžiuje, vaizduojantys Leniną, Staliną, terorizmo teoretiką Frantzą Fanoną ar Mao. Juk visa tai – bendrojo pažangiųjų pasaulio jėgų maišto simboliai.


O Sabinai visi šitie ženklai simbolizuoja jos žudomą tėvynę. Lenino, Stalino, Mao ir jų adeptų vardan sunaikinama Praha. Šveicarų akademikui 1968-ieji tampa pasaulio atsinaujinimo ir, Kunderos žodžiais tariant, didžiojo istorijos žygio epocha. Čekei dailininkei gi 1968-ieji tereiškia visų šitų žodžių, frazių ir simbolių legitimuotą bei palaimintą jos pačios, jos kartos ir visos jos šalies pražudymą. Vakarų europiečių frazeologija ir kalbos apie istorinę pažangą jai leidžia suprasti tylią ir paprastą tiesą – visos vakarietiškos teorijos praktiškai išmėginamos jos žemėje. Ne ten, kur jos garsiai gimė, o ten, kur nuo jų tyliai kenčia paprasti žmonės. Vardan naujakalbės ir jos raktažodžių Vakaruose nežudoma. Žudoma Rytuose.


Kas pasikeitė nuo 1968-ųjų Europoje? Beveik niekas. Skiriamoji linija tarp Rytų ir Vakarų ir toliau lieka atminties riboženklis tarp Prahos ir Paryžiaus Lotynų kvartalo. Tie, kuriuos labiau už viską sukrėtė 1968-ųjų Praha ir Jano Palacho susideginimas, priklauso vienai istorinės atminties, politinio jautrumo ir moralinės vaizduotės zonai. Tie, kuriem iki šiol atrodo, kad centrinis Europos įvykis buvo antiburžuazinė vakarietiško jaunimo revoliucija, vėliau tik leidusi papildyti tą pačią buržuaziją ir Vakarų Europos establishment’ą buvusiais maištininkais (abejojantieji tegu akimirkai apsisunkina ir prisimena buvusį Vokietijos užsienio reikalų ministrą Joschką Fischerį ar Europos Parlamento narį, 1968-ųjų herojų Danielį Cohn-Benditą), gyvena visiškai kitame atminties režime ir kitoje jautrumo zonoje.


Mūsų akyse 2008-ieji gali pasaulį vėl padalinti į tokias tarpusavy nekomunikuojančias zonas – tuos, kuriems šitie metai yra visų pirma Pekino olimpiados metai, ir kitus, kuriems visi olimpiniai idealai ir chartija mirė tą pačią akimirką, kai Gruziją užpuolusi ir nusiaubusi naujoji Rusija nebuvo pašalinta iš olimpinių žaidynių. Vieniems šitie metai taps JAV prezidento rinkiminės kampanijos ir naujųjų Europos vilčių, kad George’ą W. Bushą pakeitęs naujasis prezidentas atkurs JAV autoritetą pasaulyje bei Europos ir JAV solidarumą, laikotarpiu. Kiti gi turės visas priežastis manyti, kad XXI amžiuje karo nusikaltėlį ir KGB maniaką Vladimirą Putiną nuo respektabilaus ir Vakarų gerbiamo ryžtingo Rusijos politiko bei aistringo savo šalies patrioto Vladimiro Putino skiria viso labo tik sėkmingas smurtas.


Juk ne kas kita, o tik pavykusi karinė operacija, laimėtas karas ir savo brutalumu atvirai fašistinės smurto bei jėgos kalbos sėkmė nulemia, ar šito žmogaus laukia teisiamųjų suolas Hagos tribunole, ar džiaugsmingas bendravimas su visą jo sielą ir toliau jo akyse įžvelgiančiais bei su juo šampaną geriančiais Vakarų valstybių vadovais. Operacijai nepavykus ar smukus finansinei bei karinei galiai, galingas veikėjas virsta nusikaltėliu. Tiesa yra jėga, o jėga yra tiesa. Karo pradėjimas ir gėdingas jo pralaimėjimas yra karo nusikaltimas. O kuo gi dar skiriasi Radovanas Karadžičius ir Slobodanas Miloševičius nuo Vladimiro Putino?


Kuo skiriasi 1968-ieji nuo 2008-ųjų? 1968-ieji suformavo visą Europos atminties ir jautrumo sluoksnį, nesvarbu ar mums didesniu herojumi lieka Havelas, ar Cohn-Benditas. O 2008 metai gali būti JAV ekonominės krizės, Pekino olimpiados ir naujųjų lokalinio bei globalinio kičo švenčių nublokšti į istorijos paraštę. Pasaulis po dešimtmečio bus toks, kaip jis traktuos Rusijos ir Kinijos smurtą bei agresiją savo buvusių ar esamų kolonijų atžvilgiu. Poimperiniu ir pokolonijiniu jis taps tik galutinai atskyręs nebaudžiamą smurtą nuo civilizuotos politikos.


Ar mes judame orvelizacijos link, kada, kiek perfrazuojant George’ą Orwellą ir „1984-ųjų“ personažo O’Brajeno žodžius, 1968-aisiais dar buvo žudoma vardan idėjos (kad ir pamišėliškos), o 2008-aisiais kareivišku batu mindomas žmogaus veidas tikrai ne tam, kad būtų įtvirtinta kokia nauja ar sena ideologija, o tik tam, kad jis įsisąmonintų, kieno rankose galia?


Šis klausimas žmonijai jau užduotas.


Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika, BFL  © Baltijos fotografijos linija



Rodyk draugams

Apie atminties metamorfozes

Hervé Morin. Atminties metamorfozės. Prusto hipokampas


2008-08-22



Mokslas ir literatūra ilgai laikėsi skyrium. Marselis Prustas (Marcel Proust) šias dvi sritis sujungė. Be kalno interpretacijų, kurias sukurstė jo kūryba, „prustiškasis fenomenas“ nulėmė gausybę psichologinių ir neurobiologinių analizių. Šis „fenomenas“, be abejo, yra susijęs su „madlenos“ epizodu romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ pradžioje: pasakotoją, pas savo motiną ragaujantį arbatoje pamirkytą sausainį, staiga užplūsta ryškūs jausmai.

Apimtas smalsumo jis knaisiojasi savyje ir suranda šio susijaudinimo priežastį. Štai sekmadienio rytas Kombrė, sugrįžus metų metus į praeitį, kai pasakotojo teta Leoni duodavo jam gabalėlį „madlenos“, pamirkytą arbatoje.


Tai prisiminimas su įtrūkiais, blyškaus turinio. Bet Prustas rašo: „Tačiau kai išmiršta būtybės, sudūla daiktai ir nieko iš tolimos praeities nebelieka, skonis ir kvapas, trapesni, bet gyvybingesni, patvaresni ir ištikimesni, ne tokie materialūs, dar ilgai – tartum vėlės – mena, laukia, tikisi ant visa ko griuvėsių, vieni
nepalūždami, neša ant beveik neapčiuopiamo savo lašelio milžinišką prisiminimo rūmą.“
i


„Turiu visą aplanką straipsnių, kuriuose mėginama moksliškai interpretuoti šį epizodą“, – teigia neurobiologė Paskalė Žizkė (Pascale Gisquet, Prancūzijos nacionalinis mokslinių tyrimų centras), – ir mane pačią Prustas yra labai įkvėpęs“. Keistas potraukis… Pirmasis mokslininkų refleksas – saugotis subjektyvaus liudijimo. Tačiau Prustas keri atminties specialistus. Be abejo, tvirtina neuropsichologas Fransisas Estašas (Francis Eustache, Prancūzijos nacionalinis sveikatos ir medicinos tyrimų institutas, Kano universitetas), kadangi šis vizionierius gerokai anksčiau už mus nujautė, kad atmintis yra psichikos visumos centras: ji sudaro sąlygas tam intymiam susitikimui su savimi ir kitu, esamu ar nesančiu“. Galbūt taip pat ir todėl, kad kiekvienas iš mūsų tariamės vieną dieną patys atsikandę savosios „madlenos“…


Tai ką gi mokslas išsiaiškino apie tai, kas Prusto galvoje, bet taip pat ir po mūsų kiaušais saugo prisiminimus, juos palaiko ir atgaivina? „Kai kas yra žinoma, tačiau dar daugiau dalykų – neatskleista, – įspėja Seržas Liarošas (Serge Laroche, Prancūzijos nacionalinis sveikatos ir medicinos tyrimų institutas, Mokymosi, atminties ir komunikacijos neurobiologijos laboratorija). – Atminties mokslas labai jaunas ir domisi organu, kuris ilgai buvo neprieinamas – smegenimis.“ Per pastarąjį amžių mokslininkai suprato, kad smegenys sudaryti iš tarpusavyje susijungusių grupių, o pagrindinis smegenų ląstelinis vienetas – neuronas. Ispanų neuroanatomijos specialistas Santjagas Ramonas y Kachalis (Santiago Ramon y Cajal, 1852–1934) manė, kad už atmintį atsakingos neuronų „ataugos“. Jo sekėjai jam pritarė.


Kiekvienas neuronas iš tiesų geba perduoti informaciją elektrocheminio impulso ir molekulinės sintezės būdu ir patirti sąlytį su tūkstančiais kitų neuronų. Šie sąlyčio taškai, Kachalio pavadinti „ataugomis“, yra sinapsės. Gyvūnų tyrimai parodė, kad jų veikla gali būti sustiprinta, netgi kad jų gali daugėti mokymosi proceso metu ir kad tas daugėjimas gali būti ilgalaikis.


Šių tinklų, turinčių milijonų milijardus jungčių, kombinatorika yra neaprėpiama! Tai kas gi yra prisiminimas šiose neuronų džiunglėse? „Tai konkreti neuronų tinklų ląstelinio suaktyvinimo priežastis“, – atsako Seržas Liarošas. Konkrečiau kalbant, kiekvienas jaunojo Marselio pojūtis suaktyvina tam tikrą smegenų dalį. Įtraukiamas visas neuronų tinklas. Šios percepcijos sustiprina šio tinklo mazgus – sinapses. „Kiekvieną prisiminimą atitinka tinklas, kurį reikia suaktyvinti tam, kad prisiminimas iškiltų,“ – teigia Seržas Liarošas.


„Kai tiriama nesudėtinga atmintis, pavyzdžiui, tokio bazinio organizmo kaip jūrinės sraigės vengimo refleksai, mes labai gerai suprantame, kas vyksta, – sako amerikietis Erikas Kandelis, 2000 metų Nobelio premijos už mediciną laimėtojas. Tačiau sudėtingesnius dalykus, tokius kaip uoslę, labai daug aprėpiantį jutiminį gebėjimą, kartais veikiantį kartu su rega, jau sunkiau paaiškinti. Mes tiksliai nesuprantame, kaip visa tai apdorojama hipokampo lygmeniu.


Hipokampas! Jau pusę amžiaus atminties specialistai suka galvas vien tik dėl šios giluminės smegenų struktūros. Kaip dažnai atsitinka, viską atskleidė klinikinis atvejis. Jaunam amerikiečiui, sirgusiam epilepsija, 1953 m. buvo pašalintas hipokampas ir dalis smegenų smilkininių skilčių, manant, kad ši operacija padarys galą jo ligos priepuoliams. Tačiau nuo tada jaunuolis tapo laiko kaliniu: jo apirę prisiminimai sustingo laikotarpyje iki operacijos. Jo intelektiniai gebėjimai nebuvo pažeisti, tačiau šis žmogus nebepajėgė įsiminti naujos informacijos ilgiau nei kelias sekundes. Be atminties neįmanoma kurti ateities.


Psichologė Brenda Milner sugebėjo įrodyti, kad jo amnezija nebuvo absoliuti: jaunuolis žinojo, kad jo tėvai mirę ir kad Kenedis buvo nužudytas, be abejo, suvokdamas šių įvykių emocinį krūvį. Jis taip pat išmoko perpiešti piešinį, matydamas jį veidrodyje – tai gebėjimas, kuris mobilizuoja pasąmoninę atmintį. Tačiau po dešimtmečius trukusių konsultacijų jis vis dar nesugebėjo atpažinti Brendos Milner!


Šio jaunuolio ir eksperimentinės psichologijos tyrėjų dėka pažintiniai mokslai išskiria įvairius atminties tipus, tarpusavyje siejamus smegenų jungčių, kurias dar reikia įvardyti. Viena vertus, jie išskiria trumpalaikę arba darbinę atmintį, kita vertus, – ilgalaikę. Šioji gali būti implicitinė (kitaip – procedūrinė). Ji mums leidžia „nesąmoningai“ minti dviratį arba jaunuoliui amerikiečiui piešti priešais veidrodį. Ilgalaikė atmintis gali būti ir eksplicitinė (sąmoninga). Dar didesnis subtilumas – kad remdamiesi šia eksplicitine atmintimi nesumaišome, kas yra reikšminga (žinojimas: Kombrė netoli nuo Germanto), o kas – epizodiška (asmeninė istorija: sekmadienio rytą užsukdavau pasveikinti tetos Leoni).


Siekdama geriau apibrėžti šią autobiografinę atmintį, Fransiso Estašo (Francis Eustache) komanda apklausė 65-erių metų moteris apie jų praeitį. „Kad ir koks senas būdavo iškilęs prisiminimas, prisimenamo gyvenimo laikotarpis, visada būdavo suaktyvinamas hipokampas“, – pažymi tyrėjas. O sausainis „madlena“, koks jo vaidmuo? Tai raktas, be kurio praeitis taip ir liktų prarasta: „O ar jį aptiksime prieš mirdami, ar neaptiksime – lemia atsitiktinumas.“ – rašo Prustas. Jo pasakotojui ne vieną kartą pasitaikė proga pasukti šį raktą: Germante suskeldėjęs grindinys sukelia jam mintis apie Švento Marko aikštės Venecijoje nelygias plokštes. Arba šaukšto skambtelėjimas nuneša jį į miškelį, ties kuriuo kadaise sustodavo jo traukinys.


Tyrėjai labiausiai domėjosi kvapais. Laikoma, kad daugiausia jų galioje yra atverti „tas mūsų metų aukštumoje stovinčias vazas“, kaip rašo Prustas, kur slypi tiek praeities jutimų. Aromachologija (uoslės psichologija) siekia apibrėžti jų vaidmenį atgaivinant senus prisiminimus. Laboratorijoje atliekant atminties testus, kuriuose kvapai susieti su skaičiais, vaizdais arba veiksmais, kvapai nėra labai reikšmingas rodiklis. O eksperimentinės psichologijos atstovas Alenas Ljori (Alain Lieury, II Reno universitetas) įtaria, kad ne tiek kvapas, „kiek madlenos vaizdas buvo lemiamas“.


Džono Eigltono (John Aggleton) ir Luizos Vasket (Louise Waskett) iš Kardifo universiteto atliktas tyrimas Jorko miesto Vikingų muziejuje vis dėlto įrodo kvapų galią iššaukti prisiminimus. Ekspozicijoje su kiekvienu pateiktu vaizdu – žemės, apdegusio medžio, mėsos – buvo susietas tam tikras kvapas. Po šešerių metų atlikta apklausa parodė, kad muziejuje apsilankiusiems žmonėms davus pauostyti tų pačių kvapų, jie įstengė prisiminti daugiau ekspozicijos detalių nei davus jiems pauostyti kitų kvapų ar iš viso nepateikus jokio kvapo.


Tokie stebėjimai iš tiesų nepaaiškina „prustiškojo fenomeno“, kuris apima stiprių senų prisiminimų, kuriuos lydi emocijos, prikėlimą. Simonas Ču (Simon Chu) ir Džonas Daunsas (John Downes) iš Liverpulio universiteto tyrė šešiasdešimtmečius, kuriems davė uostyti kvapų arba pateikė žodinių ženklų ir prašė jų apibūdinti praeities patirtis, kurios jiems ateidavo į galvą. Žodžiai iššaukdavo prisiminimus iš apklausiamųjų praeities, kai šie buvo 11–25 metų, o reminiscencijos, sužadintos kvapų, siekdavo jų ankstyvąją vaikystę – tą amžių, kai ragaujame „madlenas“.


Taigi apibendriname: jaunasis Marselis – keliame hipotezę, kad Prustą įkvėpė tikri atsitikimai – sekmadieniais kramsnoja „madleną“ pas savo tetą. Ši daugybę jutimų apimanti patirtis Marselio smegenyse pavirsta neuroninėmis jungtimis perduodamu pliūpsniu, apimančiu ir elektrocheminius reiškinius, ir proteinų gamybą, kuris stimuliuoja ir ilgą laiką stiprina tam tikras grandines. Jos ir sudarys prisiminimą, „saugomą“ hipokampe. Praėjus dešimtmečiams, užmirštas skonis iš naujo suaktyvina šį apleistą tinklą, iš pradžių sukeldamas emociją be objekto, kuri neuronų pinklėse vis dėlto – o stebukle! – suranda savo ištakas, nutiesdama tiltą tarp vis dar gyvos meilės motinai ir iš naujo atrastos meilės jau mirusiai tetai. Visa kita – literatūra: „(…) visas Kombrė, ir jo apylinkės, – visa, kas turi kontūrus, kas yra apčiuopiama, – miestas ir sodai – išplaukė iš mano arbatos puodelio.“


Pagal Lemonde.fr parengė Aušra Gudavičiūtė



iRomano ištraukos – iš Marselio Prusto „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“ – Vilnius, „Vaga“, 1979. Iš prancūzų kalbos vertė Aldona Merkytė.


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Apie tai, kad kelios zmonos prailgina vyru gyvenima

www.balsas.lt (mokslas ir IT)


 


 

Rodyk draugams

Woody Allen apie nepaklusnumo akcijas

Woody Allen: Trumpas, bet naudingas nepaklusnumo įvadas


2008-08-21



Viliamės, kad šis žymaus aktoriaus ir režisieriaus ironiškas tekstas pralinksmins, o gal net paskatins ieškoti savų maišto būdų.


Revoliucijai kilti būtinos dvi sąlygos: reikia turėti prieš ką maištauti ir realių maištautojų. Apranga neturi reikšmės, dėl laiko ir vietos – paprastai dalyvaujantieji gali nesunkiai prisitaikyti vienas prie kito. Svarbiausia, kad į šį reikalą įsitrauktų abi pusės, antraip visas sumanymas bus pasmerktas žlugti. Vykstant 1650 m. Kinijos revoliucijai, nė vienas priešininkas taip ir nepasirodė, tad už salės nuomą paliktas užstatas nuėjo šuniui ant uodegos.


Partijos ar žmonės, prieš kuriuos maištaujama, vadinami „engėjais“. Jie nesunkiai atpažįstami iš geros nuotaikos. Dažniausiai „engėjai“ vilki kostiumus, valdo žemės sklypus ir vėlyvais vakarais garsiai leidžia savo radijo imtuvus, nebijodami, kad kaimynai už tai juos aprėks. Jų rūpestis – išsaugoti status quo, t. y. būvį, kuriame viskas lieka taip pat, net jei kartą per porą metų ir kyla noras perdažyti sienas.


Jei „engėjai“ tampa itin griežti, susiformuoja vadinamoji policinė valstybė, kurioje draudžiamas bet koks nuomonių skirtumas, krizenimas ir suglamžyti kaklaraiščiai, o miesto mero neleidžiama vadinti peniukšliu. Policinėje valstybėje visiškai nepaisoma žmogaus teisių, ribojama žodžio laisvė, tačiau paliekama galimybė žiopčioti pagal fonogramą. Netoleruojama jokia vyriausybės narių kritika, ypač jei pastaroji susijusi su jų gebėjimu šokti. Be to, varžoma spaudos laisvė: valdančioji partija „prižiūri“ žiniasklaidą, todėl piliečiai supažindinami tiktai su priimtinomis politinėmis idėjomis ir tokiais varžybų rezultatais, kurie negalėtų sukelti visuotinių neramumų.


Maištaujanti liaudis vadinama „engiamaisiais“. Jos atstovai paprastai išsiskiria nuolatiniu niurzgėjimu ar nusiskundimais galvos skausmu. (Pastebėtina, kad „engėjai“ niekada nekelia revoliucijų ir nemėgina tapti „engiamaisiais“, nes tai juos verstų išsižadėti savo įprastų apatinių.)


Geriausi revoliucijas iliustruojantys pavyzdžiai būtų šie:


Prancūzijos revoliucija. Jos metu valstiečiai jėga užgrobė valdžią ir skubiai pakeitė visas rūmų spynas, kad kilmingieji neįsibrautų atgal į vidų. Jie surengė prašmatnų vakarėlį, kuriame ištaigingai prisipuotavo. Galų gale dvarininkai atsikovojo rūmus, tačiau buvo priversti gerokai paplušėti, kol nušveitė visas dėmes ir išrankiojo nuorūkas.



Rusijos revoliucija. Pastaroji brendo metų metus, tačiau pratrūko tik tada, kai „engiamieji“ galiausiai suvokė, kad „tėtušis caras“ – tai vienas ir tas pats asmuo.


Pastebėtina, jog pasibaigus revoliucijoms „engiamieji“ dažniausiai pasikeičia ir ima elgtis kaip „engėjai“. Akivaizdu, kad tuo metu jiems itin sunku prisiskambinti, o apie pinigus, kuriuos vykstant gatvių mūšiams paskolinote cigaretėms ir kramtomajai gumai, galite iš viso pamiršti.


Pagrindiniai pilietinio nepaklusnumo būdai yra šie:


Bado streikas. Šiuo atveju „engiamasis“ atsisako valgyti tol, kol jo reikalavimai bus patenkinti. Klastingi politikai neretai greta badaujančiojo palieka sausainių ar čederio sūrio, tačiau šitokioms pagundoms privalu atsispirti. Jei valdančioji partija vis dėlto priverčia streikininką užkrimsti, tai maištas dažniausiai numalšinamas be didesnių pastangų. O jei maištininką pavyksta įtikinti ne tik pavalgyti, bet ir apmokėti sąskaitą, tai „engėjų“ pergalė nebegali kelti nė menkiausios abejonės. Pakistane bado streikas buvo nutrauktas, kai vyriausybė į apyvartą paleido aukščiausios kokybės veršienos žlėgtainių, kuriems masės nepajėgė atsispirti; tačiau tokie gurmaniški patiekalai pasitelkiami itin retai.


Didžiausias bado streiko keblumas tas, kad po kelių dienų gana smarkiai praalkstama. Ypač kai iš specialiai samdytų, aplink aikštę važinėjančių automobilių garsiakalbių ištisą dieną skelbiama: „Mm… kokia skani vištytė! Mmm… kokie gardūs žirneliai!“


Ne tokius radikalius politinius įsitikinimus išpažįstantys protestuotojai linkę rinktis švelnesnę bado streiko formą – atsisakyti česnako laiškų. Šis nežymus gestas vyriausybei gali padaryti milžinišką įtaką, jei tik bus pasitelktas tinkamai. Visi puikiai pamena, kaip Mahatma Gandis, primygtinai reikalaudamas tiekti jam salotas be prieskonių, sugėdino britų vyriausybę ir pastaroji buvo priversta padaryti nemenkų nuolaidų.


Kiti dalykai (be maisto), nuo kurių galima susilaikyti, kol bus patenkinti reikalavimai, yra šie: preferansas, šypsenos ir stovėjimas ant vienos kojos imituojant gervę.


Sėdimasis streikas. Nuvykę į paskirtą vietą atsisėskite, jūsų užpakalis turi tvirtai priglusti prie žemės arba grindų. Antraip bus laikoma, kad jūs tūpčiojate, o toks veiksmas neturi jokios politinės prasmės, nebent vyriausybė taip pat tūpčiotų. (Tai pasitaiko retai, tačiau neatmestina, kad atslinkus šalčiams, vyriausybė netikėtai gali ir susigūžti.) Sėdinčiojo tikslas – likti šioje padėtyje tol, kol valdžia padarys nuolaidų. Panašiai kaip ir bado streiko atveju, vyriausybė mėgins įvairias klastas, kad priverstų maištautoją atsistoti. Pavyzdžiui, valdžios atstovai gali sakyti: „Gerai jau, prašom stotis, mes užsidarom.“ Arba: „Gal galėtumėte minutėlę atsistoti? Mes tik norėtume pamatuoti jūsų ūgį…“


Demonstracijos ir protesto eisenos. Pagrindinis demonstracijos tikslas tas, kad ji turi būti pastebėta. Iš čia ir pati „demonstracijos“ sąvoka. Jei asmuo nutaria surengti demonstraciją privačiai, savo namuose, tai toks veiksmas laikytinas ne politine akcija, bet „paikyste“ ar „visišku idiotizmu“.


Puikus demonstracijos pavyzdys – vadinamoji Bostono arbatėlė, kurios metu indėnais apsimetę įžeisti amerikiečiai į jūrą išvertė partiją angliškos arbatos. Vėliau, įžeistais amerikiečiais apsimetę indėnai į jūrą išvertė ir pačius anglus. Netrukus arbatos partija prisidengę anglai į jūrą sumėtė vienas kitą. Galiausiai į uostą įplaukė būrys vokiečių samdinių, vilkinčių spektaklio „Trojietės“ personažų kostiumais (tai įvyko be jokių aiškių priežasčių).


Vykstant demonstracijai, rankose pravartu laikyti plakatą su aiškiu šūkiu. Galima pasirinkti vieną iš šių šūkių: 1) Reikalaujame mažinti mokesčius! 2) Reikalaujame didinti mokesčius! 3) Liaukitės šaipęsi iš persų!


Kiti pilietinio nepaklusnumo būdai:


– stovėti priešais municipaliteto rūmus skanduojant „pu-din-go!“ ir nesitraukti tol, kol bus įvykdyti reikalavimai;
– į prekybos rajoną atginus avių bandą blokuoti eismą;
– skambinti į namus isteblišmento atstovams ir į ragelį dainuoti: „Mama, esi tu moteris“;
– persirengti policininku ir šokinėti per šokdynę;
– apsimesti artišoku ir, einant žmonėms pro šalį, juos žnaibyti.


Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas


 


Rodyk draugams

Dariau, su gimtadieniu;))

Linkiu Tau, visko, ko trokšta Tavo širdelė;) Tegu išsipildo viskas, apie ką Tu svajojai stovėdamas savo viso gyvenimo kelio pradžioje;)

Rodyk draugams