BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Apie tai, kad truksta rasanciuju

A. Žigaitytė-Nekrošienė: trūksta rašančiųjų


2008-08-13



„Prieš aštuoniolika metų padarėme esminę klaidą – neįvardijome savo prioritetų ir nepasakėme, kad valstybė negali egzistuoti be bibliotekų, teatrų, be visa tai analizuojančios spaudos.“


Kompozitorė A. Žigaitytė-Nekrošienė sako, kad reflektuojantiesiems kultūros reiškinius Lietuvos kultūros spaudoje labiausiai trūksta motyvacijos.


Kompozitorė sako, kad prieš 18 metų buvo labai svarbu įvardinti, jog valstybė be kultūros reiškinius analizuojančios spaudos negali egzistuoti.


Šiandien Lietuvos kultūrinė spauda, anot žurnalo „Muzikos barai“ įkūrėjos, redaktorės, kompozitorės ir muzikologės A. Žigaitytės-Nekrošienės, nyksta dėl rašančiųjų, reflektuojančiųjų kultūros reiškinius trūkumo.


Pirmiausia norėčiau klausti apie bendrą kultūrinės spaudos situaciją ir jūsų žurnalo vietą tame kontekste. Iš pirmo žvilgsnio žvelgiant į „Muzikos barus“ atrodytų taip, kad tai yra vienintelis žurnalas, rašantis apie muziką, taip pat leidžiantis kompaktines plokšteles, kurios pridedamos prie žurnalo.


Tai žurnalas, turintis unikalią savo nišą. Dėl to jis turėtų būti gerbiamas, stipriai finansiškai remiamas ir t. t. Apibūdinkite situaciją, kurioje šiandien yra žurnalas.


Dešimt metų aš slėpiau, kad jis vis miršta ir miršta. Šiandien jis miršta tikrąja to žodžio prasme. Ir šį kartą ne dėl lėšų stygiaus, nors ir jų mums visuomet trūko. Šįkart jis miršta dėl katastrofiško rašančiųjų trūkumo.


Kas atsitiko? Anksčiau, rodos, buvo suburtas nemažas bendradarbių ratas.


Dabar madingas žodis „motyvacija“. Labiausiai stokojama motyvacijos. Jeigu leidinys negali pakankamai užmokėti autoriui už publikaciją, rašantysis turi jausti, kad jis svarbus kultūros procesui, kad reikšminga jo nuomonė.


Jeigu pažiūrėtume ne vien į „Muzikos barų“, bet ir kitų leidinių publikacijas, pamatytume taip vadinamuosius viešuosius ryšius – tai, kas susiję su veiklą užtikrinančia sritimi.


Man kažkada labai norėjosi turėti tokį leidinį, kuris būtų panašus į mane išauginusius. Esu išaugusi su Irenos Mikšytės publikacijomis „Kultūros baruose“, su grupės autorių publikacijomis „Literatūroje ir mene“. O su Egmontu Jansonu nuolat buvo lyg vidinis mūšis dėl nuomonių skirtumo ir būtent jo rašiniai išprovokuodavo aplankyti konkretų spektaklį.


Bet ar „Muzikos barai“ nėra tokia erdvė, kurioje galėtų vykti provokacijos ir diskusijos?


Taip, ir aš tikrai nuoširdžiai svajojau, kad „Muzikos barai“ būtų tarsi reakcijos į nuskambėjusį įvykį prailginimas. Taip atsirado ir kompaktinių plokštelių žurnale idėja: skaitant aprašomą įvykį čia pat galima prisiminti ką tik nuskambėjusį koncertą ar spektaklį. Kompaktinė plokštelė tarsi prailgina ir užfiksuoja istorijoje tam tikrą būvį.


O dabar kas įvyko?


Nuomonė yra reikalinga tik tada, kai ji perdėm teigiama. Tačiau jeigu bus matomi tik teigiami dalykai, niekada nebus progreso. Reiškinius būtina analizuoti, lyginti su analogiškais pasauliniame kontekste. O į kritiką geriausiai reaguoti pirmiausia išanalizavus, ar rašantysis yra pakankamai kompetentingas tai teigti, ar ne.


Įsivaizduokit, per dešimt „Muzikos barų“ egzistavimo metų negalime užtikrinti, kad būtų atspindėta 100 proc. viskas, kas vyksta muzikoje ir aprašytas kiekvienas to nusipelnęs. Neseniai sutikau kompozitorių Feliksą Bajorą ir eilinį kartą išsakiau komplimentus jo kūrybai. O jis ir sako: „Kaip tu man gali tai sakyti – tavo žurnalas apie mane nėra rašęs“.


Na, aišku, nepuoliau jam aiškinti, kad žurnalas ne mano, ir jeigu patinka man, nebūtinai apie tai turi rašyti ir „Muzikos barai“.


Šiandien teatralai, rašytojai, šokėjai kalba, kad apskritai nėra Lietuvoje meno kritikos. Ir čia turimos galvoje ne anotacijos. Tarsi rašoma, bet iš tiesų atpasakojamas turinys, geriausiu atveju paminimi kūrėjai.


Žurnalas yra erdvė, kurioje galima analizuoti kūrinius, kultūros reiškinius, galbūt prognozuoti perspektyvas. Ar iš tikrųjų nėra drąsių rašančių žmonių?


Pagrindinis dalykas visgi yra pinigai. Šiandien, jeigu nori turėti nepriklausomą, savimi pasitikintį ir savo nuomonę galintį puoselėti žmogų, kuriam būtų nebaugi kerštaujanti tendencija iš aplinkos, turi jam bent jau sumokėti.


Iš meno kritikos šiandien muzikologas, teatrologas ar dailėtyrininkas išgyventi negali. Vadinasi, jis susisieja su kitomis struktūromis, nuo kurių jis priklauso?


Visų pirma nuo tų, kurie dalina pinigus. Nes jeigu ką nors pasakei blogai, Kultūros ministerija pinigų neduos, Spaudos rėmimo fondas neduos, o tu būsi tiesiog blogas žmogus visiems kolegoms. Tad kam tada kalbėti?


Prieš aštuoniolika metų padarėme esminę klaidą – neįvardijome kultūros prioritetų ir nepasakėme, kad valstybė negali egzistuoti be bibliotekų, teatrų, be visa tai analizuojančios spaudos.


Kai perėmiau kaip redaktorė „Muzikos barus“, su finansiniu projektu atėjau pas tuometį Seimo Pirmininką Vytautą Landsbergį. Išanalizavau, kad visas kultūros spaudai skirtas lėšas sudėjus į bendrą katilą, galėtume turėti prašmatnų, visišką nepriklausomybę rašantiesiems užtikrinantį, su komerciniais leidiniais ne tik prašmatnumu, bet ir turiniu konkuruojantį savaitraštį, nuo kurio – finansinės sėkmės atveju – galėtų tarsi spinduliai driektis ir specializuoti ne tik publicistiniai, bet ir moksliniai teatrą, dailę, muziką analizuojantys leidiniai.


Tam tikrai būtų pakakę lėšų, jeigu būtų dirbama taip, kaip dirbo „Muzikos barai“. T. y. jeigu būtų galvojama ne apie patalpas ir jų šildymą, o apie publikacijas ir atlygį už jas. „Muzikos barai“ išgyvena pirmiausiai dėl savo virtualumo: neturime redakcijos, administracijo, bet ilgą laiką turėjome tikrai gausų autorių būrį.


Ne paslaptis, kad man buvo patogu bendrauti su savo LMTA studentais, juos motyvuoti. Jeigu nėra pinigų, yra kažkas kita. Pavyzdžiui – galimybė bendrauti su atlikėjais, analizuoti reiškinius, numatyti proceso raidą, prognozuoti. Tai be galo įdomu.


Šiandien su studentais nebendrauju. Palikau, deja, ir nepaprastai talentingų mergaičių kursą, kurios buvo išaugusios jau su „Muzikos barais“. Jos jau rašė šiam leidiniui.


Kur jos dingo?


Nuėjo į kitas specialybes. Dėl to tikrai skaudu. Jeigu nesugebame išsiugdyti veiklai reikalingų žmonių ir užtikrinti jų egzistavimą valstybėje, nieko nebus.


Štai ir Bjork koncertas nuskambėjo – valstybė jam skyrė 800 tūkst. litų. Galima paanalizuoti, kas tame koncerte įvyko, be ko negalėjo mūsų Lietuva apsieiti, kas liko po minėto koncerto ir ką apskritai buvo galima padaryti už tuos 800 tūkst. litų, kad būtų atnešta gal būt tikrai daugiau naudos ne kam kitam, o mūsų valstybei kaip valstybei.


Ar „Muzikos barai“ rašys apie minėtą koncertą?


Tai klausimas su daugtaškiu. Priklauso nuo to, ar ims viršų tas „o kam?“


Tuomet liūdna, kai gimsta meno kūriniai, spektakliai, knygos ar muzikos kūriniai, o aplink tyla: jokio rezonanso, vertinimo, jokio konteksto.


Be abejo, pinigai suteikia nepriklausomybę. Kita vertus, iš jūsų kalbos supratau, kad net ne pinigai yra svarbiausias dalykas.


Teisybė. Jeigu pragyvenimas būtų užtikrintas, žmogus galėtų konfliktuoti su visu pasauliu, nes jis būtų materialiai nepriklausomas…


O kitaip – ne konflikto santykiu – negalima?


Kad kritika būtų suvokta pozityviai, pirmiausiai reikalingas išprusimas. Aš nepripažįstu nieko objektyvaus – visi turime savą patirtį.


Kaip kompozitorė, į kritiką išmokau atitinkamai reaguoti ir nereaguoti. Visų pirma tai yra savianalizė, lyginimas su visu pasauliu. Negalima pykti ant žmogaus, jeigu jis arba nežino to, ką aš žinau, arba nepajėgia suprasti, arba, na, galbūt, jam tą dieną tiesiog skaudėjo dantį ir jam nepatiko. Jeigu kritikuojantis sąžiningas, kitą kartą, kai jam neskaudės danties, ar jis žinos daugiau, ir parašys kitaip.


Kritikas negali būti vienadienis, vienkartinis. Jis turi nuosekliai dirbti. Pavyzdžiui, Rūtą Naktinytę, vieną iš „Literatūros ir meno“ kritikių „anais“ laikais, pakviečiau tęsti šią veiklą, paliktą prieš maždaug 15 metų. Ji man iškart atsakė labai nuoširdžiai, kad yra atitrūkusi nuo muzikinio gyvenimo pulso.


Vieno labai garsaus šveicarų muzikos kritiko paklausiau, kuo skiriasi pirkta recenzija (visi žinome, kad tai įmanoma) nuo nepirktos? Jis atsakė, jog savo prestižo niekad neaukoja – vardas jam svarbiausias. O pirkta ar nepirkta recenzija – tai jau rašančiojo virtuoziškumas. Jeigu recenzija pirkta, tai ji bus parašyta taip, kad ir eilinis skaitytojas supras, kad dalykas geras nebuvo. Bet bus vienas ar du sakiniai, kad aprašomasis tuos komplimentus galėtų cituoti su autoriaus pavarde ir leidinio pavadinimu savo biografijoje. Ir priešingai – puikią recenziją galima suregzti taip, kad nebus nė vieno sakinio, kurį galėtum pacituoti. Cituok visą recenziją – arba nieko.


Tai žavus dalykas. Prisipažinsiu, keletą vaikų (aš taip vadinu studentus) man pavyko uždegti rašymu. Sakiau, jeigu rašysi, jeigu turėsi sistemą, gali tapti nepriklausomu autoritetu, galėsi formuoti procesus, prognozuoti. Tai yra be galo įdomu.


Tačiau matome, kad Lietuvoje tai yra neparanku.


Tad kokias jūs perspektyvas matote Lietuvoje? Jeigu, kaip jūs sakėte, jauni žmonės šiandien nemato jokios motyvacijos ir nueina dirbti kitų darbų, jeigu meno kritika užsiimti šiandien yra pavojinga, nes gali susipykti su atlikėjais ar autoriais, tai mes tuomet anotacijų liūne ir murkdysimės?


Dar blogiau. Žinot, kai maždaug 1993 ar 1994 m. maestro S. Sondeckis šaukėsi pagalbos ir sakė, kad griūna mūsų mokymo sistema, atrodė, kad profesorius nesąmones kalba.


Šiandien aš remiuosi šiuo autoritetu, ir sakau, kad apskritai visa sistema sugrius, jeigu finansuosime tokius koncertus kaip Bjork ir nieko neskirsim, pavyzdžiui, nacionalinėms operoms.


Maždaug prieš savaitę ar dvi „Muzikos barų“ redakciją pasiekė suomių žurnalas, skirtas nacionalinei operai. Jame analizuojamos operos, parašytos suomių autorių per šimtą metų. Kaip manote, kiek per šimtą metų Suomijoje buvo pastatyta nacionalinių autorių kūrinių? Trys šimtai!


Pamėginom paskaičiuoti, kiek nacionalinių operų per šimtą metų buvo pastatyta Lietuvoje. Kartą suskaičiavom 25, kitą – 30. Na, tegu ir 35. Skirtumas: 300 ir 30 – tai pavadinčiau katastrofa.


Žinot, ta proga po Bjork koncerto nunešiau VEKS (įstaiga „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ – lrt.lt) pasiūlymą pastatyti operą Lietuvos tūkstantmečiui Kernavėje. Po Bjork koncerto aš tai dariau labai drąsiai, nes mano operos projektą, kuriame visiems dalyvaujantiems būtų sumokėtas gana padorus, net neįprastai tokiais atvejais didelis atlygis ir kuris būtų sėkmės atveju net ne vienkartinis projektas, be to trunkantis ne valandą, kaip Bjork koncertas, o tris, galėčiau įgyvendinti už 300 tūkst. litų, o ne už 800 tūkst.litų.


Tikrai nebesuskaičiuočiau, kiek meno kūrėjų, kiek žmonių kalbėjo apie tai, kad mes neturime prioritetų, kad tai tęsiasi metų metais.


Ar jūs matote kokias nors priemones, žingsnius, kurie mums kaip nors padėtų išeiti, sakyčiau iš aklavietės?


Matau, ką dar galėtų padaryti šiandieninis Seimas. Jis galėtų priimti nuostatą, kad kultūros ministrai negali būti nei politikai, nei teisininkai, nei dar kas nors.


Ar jūs manote, kad ministras pakeistų situaciją?


Esu įsitikinusi. Todėl, kad esu įsitikinusi, jog jokių ekspertų negali būti tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva – mes visi susiję. Gali būti vienas žmogus, kuris motyvuotai ir argumentuotai atsakys už tai, ką jis daro, ir gali būti antra pusė – mes visi, kurie į tai reaguosime.


Žinoma, galime reaguoti į asmenį: man Jonaitis ar Petraitis nepatinka, nes jis per storas, per aukštas ir pan. O galime žiūrėti į darbus, atsietus nuo to, kas juos atlieka…


Nuo penktos klasės išmintingi M. K. Čiurlionio mokytojai mus kiekvienais metais veždavo į M. K. Čiurlionio galeriją Kaune. Itin skaudu buvo, kad toks genijus kaip Čiurlionis turėjo kurti praktiškai kultūros dykvietėje – juk nebuvo nei profesionaliosios lietuvių muzikos, skurdo dailė… Ir jau nuo tada vis galvodavau: o kad man būtų lemta tapti ta vidutinybe, ta pilkąja mase, kuri padėtų iškilti tokiam genijui kaip Čiurlionis. Kuo aukštesnė bendroji kultūra – profesionalumo lygis, tuo lengviau skleistis talentams. Kad nebūtų galima daryti blogiau, nei aš darau.


Ir man nereikia, kad Lietuva būtų Europos ar pasaulio kultūros sostinė. Man reikia, kad mano vaikas išgirstų lietuviškai ir dramą, ir operą, kad būtų Lietuvos autoriai, kad Lietuva, kokia maža ji bebūtų, neišnyktų iš pasaulio žemėlapio.


Kalbėjosi Jolanta Kryževičienė


Parengta pagal Lietuvos radijo laidos „Kultūros savaitė“ pokalbių ciklą apie kultūrinę spaudą ir jos padėtį Lietuvoje.


 

Rodyk draugams

Perkeliu is Lietuviams.com






 
















 
 
 












Niujorko dangoraižis „Empire State Building“ nušvis lietuviška trispalve
JAV
 








Niujorko dangoraižis „Empire State Building“ nušvis lietuviška trispalve
Rugpjūčio 22 dieną aukščiausias Niujorko dangoraižis „Empire State Building“ nušvis Lietuvos vėliavos spalvomis. Garsusis Niujorko pastatas nuo rugpjūčio 7 dienos kasdien keičia savo spalvas. Taip jis darys iki rugpjūčio 24-osios, t. y. tos dienos, kai baigsis Pekino olimpinės žaidynės. Per 16 dienų keturi dangoraižio šonai bus švytėję 68 olimpiadoje dalyvaujančių valstybių, tarp jų ir Lietuvos, vėliavų spalvomis. >>

Rodyk draugams

Vaidilosvainio komentaras po R. Staselio straipsniu






Bloga darosi nuo to, kad net, regis, protingi žmonės nuolankiai muilinasi ausis noriai ir už dyką brukamu NATO oficiozikos muilu.
R.Staselis stebisi, kodėl taip mažai ir taip nenuosekliai reportažinami įvykiai Gruzijoje. O kiek mūsų “nepriklausomų” žurnalistų buvo Cchinvale? O kiek pasaulio žurnalistų iš ten atsiuntė objektyvių, o ne užsakytų reportažų? Rusijos TV parodė vieną laidą, kurioje dalyvavo iš Osetijos po įvykių grįžusi mama su dukra, kurių buvo paprašyta papasakoti apie Rusų armijos žiaurumus Gruzijoje. Ten, matyt, žmonėms ausys tokios muiluotos, kad jie nė nežino, prie ko ta Osetija Rusijos-Gruzijos konflikte. Tai va, kai ir mergaitė, ir mama ėmė pasakoti apie tai, kad tai Gruzija užpuolė Osetiją, vedantysis neteko žado ir, neleidęs joms pabaigti, pasiųlė žiūrovams eilinę dozę reklamos.
Arba jau juokingiau,- Kondoliza apsikvailino tiek, jog pareiškė, kad Rusija turi tik vieną savo interesų gynymo metodą- karinę jėgą prieš bejėges šaleles. Ji tikriausiai pamiršo, kokioje šalyje gyvena ir keliuose savo interesų gynimo kompanijų prieš didžiules superkaro mašinas JAV naudojosi ne kuo kitu, bet karine jėga- Irakas, Ruanda, Serbija… Kiek prisimenu geografiją, šios šalys lyg ir nesiriboja su Valstijomis. Nors aš nežinau amerikoniškosios geografijos,- gal būt pagal ją JAV ribojasi su visu pasauliu…
Dar man patiko vieno Turkijos reporterio mintis- kas valdo maisto resursus, tas valdo šalį ( Lietuvoj- VP?); kas valdo energetinius resursus, tas valdo kontinentą (tiktų Rusijai); o kas valdo finansinius resursus, tas valdo pasaulį…
Ir dar apie kvailinimą. Sakote Rusija kvailina demokratinį pasaulį. Bet pagalvokite, kam lengviau ką apkvailinti- Lietuvos valdžiai 3 milojonus, ar Rusijos- … Vienok Rusijoje virš 80 procentų gyventojų palaiko savo prezidentą ir vyriausybę. O kiek procentų Lietuvių už prezidentą, vyriausybę ir seimą? Išvadas, kuri valdžia kvailesnė, pasidarykite patys.

Parašė VaidilosSvainis 2008-08-20 08:32

Rodyk draugams

Apie dvi Gruzijos kariuomenes dienas

Rytas Staselis. Dvi Gruzijos kariuomenės dienos


2008-08-19



Labai pasistengus atmesti dėl trumpo Rusijos ir Gruzijos karo kilusias emocijas (jeigu tai apskritai įmanoma), užsikimšus ausis nuo kai kurių mūsų politikų griaudėjimų, pavyzdžiui, blokuoti karinį rusų tranzitą į Kaliningrado sritį (bent jau iki tol, kol griaudėtojai sukaups ganėtinai drąsos patys gulti ant geležinkelio bėgių), yra vilties, kad viešojoje Lietuvos erdvėje rasis didesnių pastangų karštus praėjusių savaičių įvykius Kaukaze rimtai išanalizuoti.


Rimtos analizės deficitas - lakmuso popierėlis, netiesiogiai rodantis Lietuvos viešosios erdvės skurdumą Kaukaze vykusio karinio konflikto metu. Jokių specialių laidų televizijose (gal išskyrus trumpus LTV įsijungimus tiesiogiai iš daugiatūkstantinio gruzinų mitingo Tbilisyje), jokių diskusijų, jokių specialistų, ekspertų požiūrio laikraščiuose apie iš esmės pirmą nuo 1991-ųjų pabaigos Rusijos agresiją prieš nepriklausomą valstybę. Paradoksas - 17 metų savo žiūrovus, skaitytojus, klausytojus ir naršytojus Lietuvos politikų lūpomis Rusijos grėsme gąsdinusi šalies žiniasklaida net pranašystėms išsipildžius, be gana padriko faktų bei įvykių konstatavimo (lyginti gruzinų komunikavimo priemonių, CNN, BBC, rusų žiniasklaidos pateikiamą informaciją buvo kur kas prasmingiau) daugiau neturėjo ko pranešti.


Kitaip tariant, pastaruoju metu retai už savo 6 arų kiemo tvoros žvilgsnį metančiam lietuviui, niekas nė nemėgino paaiškinti, kaip po penkių dienų karo pasikeitė jo šalies geopolitinė padėtis ir kokios iš to išplaukiančios grėsmės bei iššūkiai. Kad padėtis kitokia nei dar šių metų liepos pabaigoje, akylesni galėjo netiesiogiai įtarti iš tarptautinio bruzdesio. Tarkime, įvertinę, kodėl pastaruoju metu rimtai strigusios Lenkijos ir JAV derybos dėl priešraketinio ginklo dislokavimo kaimyninėje šalyje (į kurių diplomatines bangas veik nuo pavasario buvo įvelta ir Lietuva) baigėsi staigiomis amerikiečių nuolaidomis. Jeigu neklystu, JAV dėl to savo sąskaita perduos lenkų kariuomenei 10 modernių (išbandytų 1991-ųjų Persijos įlankos kare - daugiau lyg ir nebuvo kur) priešlėktuvinės gynybos kompleksų „Patriot“.


Gal ir ne pats svarbiausias klausimas, kylantis iš visos šios košės: kodėl taip greitai - vos per dvi dienas - buvo sutriuškinta Gruzijos kariuomenė? Moderni struktūra, sukurta pagal panašius į NATO standartus (visgi šalies, formaliai tik dėl politinių priežasčių netapusios oficialia kandidate į Šiaurės Atlanto aljansą), parengta ir išmokyta JAV, Izraelio specialistų. Kariuomenė, kuriai kurti palyginti skurdi Gruzija po šiemet atliktų korekcijų skyrė ketvirtadalį savo valstybės biudžeto - 2 mlrd. litų.


Toksai klausimas kyla visiškai pagrįstai, nepaisant objektyvių išlygų (formaliai Gruzija nebuvo NATO narė, taigi karinės pagalbos nė negalėjo tikėtis), tačiau esant hipotetinei tikimybei, kad kuriam nors šalies politikui ar jo atstovaujamai partijai in corpore užteks drąsos gultis ant bėgių stabdant Rusijos karinį tranzitą į Kaliningradą. Galbūt tokios hipotetinės tikimybės net nėra, o Rusijos siekis praėjusio amžiaus pabaigoje susigrąžinti pabėgusias imperijos ląsteles niekada nebus toks įžūlus, kaip atrodo dabar. Tačiau vis dėlto - ar dvi dienos yra maksimalus laikas, kurį atsilaikyti prieš Rusijos karo mašiną geba pagal artimus NATO standartams parengta nedidelės šalies kariuomenė?


Nesu profesionalus kariškis ir visa mano karybos patirtis - dveji metai sovietų armijos priešlėktuvinės gynybos daliniuose, tačiau plika akimi matau kelias politinių ir karinės strategijos (doktrinos) problemas, į kurias atsakyti arba jas patikslinti turėtų politikai su ekspertais. Akivaizdu, kad rusai, siekdami dezorganizuoti gruzinų kariuomenę, savo tikslą pasiekė ne žlegsėdami tankais, o nukreipdami smūgius į komunikacijas, po kurių net gruzinai nebegalėjo atpažinti, kurioje vietoje dar vis turi priešintis gebančią kariuomenę, o ne panikos apimtą minią uniformuotų žmonių. Iš to kyla klausimas: ar pulti, stabilizuoti padėtį svečiose teritorijose ir palaikyti taiką iš principo galinti NATO modelio kariuomenė išvis moka ginti savo teritoriją?


Antra vertus, nors Gruzijos karo patirtį politiniu atžvilgiu sieti su NATO narystės Europoje kontekstu nėra iki galo korektiška, tačiau ar mūsų regione kilus hipotetiniam proto sąmyšiui ir NATO skėtis neatrodys kaip nors panašiai: laikinai ar ilgam okupuota kuri nors iš Baltijos šalių arba visos iškart, o skėčiui atstovaus tarp Europos Sąjungos sostinių besiblaškantis, tačiau už sąjungininko (prisimenant Gruziją - politinio, energetinio etc.) interesą labiau savo taikdario įvaizdį, t. y. politinį išskaičiavimą, saugantis Nicolas Sarkozy?


Diletanto žvilgsniu, čečėnų kovotojų pasipriešinimas teritoriniu principu abiejuose karuose su Rusija vis dėlto buvo daug efektyvesnis (atmetus toli gražu ne svarbiausias, tačiau nepriimtinas terorizmo formas) ir vienąsyk vos nesibaigė faktine pergale. Jeigu neklystu, Lietuvoje teritorinės gynybos koncepcija į šiukšlių dėžę buvo išmesta įsibėgėjus deryboms dėl NATO narystės. Regis, daugelis tos sistemos šalininkų vėliau turėjo atsisveikinti su tarnyba krašto apsaugos sistemoje. Galbūt kas nors iš KAM štabo karininkų malonėtų toje šiukšlių dėžėje darsyk pasirausti? Nauju žvilgsniu į tą koncepciją pažiūrėti, iš naujo įvertinti NATO sistemos kontekste, gal suderinti, suskaičiuoti, kiek tai kainuotų šalies mokesčių mokėtojams.


O už ant bėgių gulinčio politiko įvaizdį turime padėkoti Seimo nariui Audroniui Ažubaliui. Kartais ir hipotetinis politiko žodis gali išvirsti apčiuopiamu kūnu.


 Autorius yra žurnalo „Verslo klasė” žurnalistas


“Alytaus naujienos”

Rodyk draugams

Virginijos laiskelis…

Mieloji Mari,
 
kaip gyvuojate, kaip knyga?
 
Dabar atostogauju Birzuose, o tai reiskia bendrauju su mama ir seseria, kuri kaip tycia siom dienom susirgo ir atvaziavo i Birzus gydytis. Gera, labai dziaugiuosi, kad mama graziai tvarkosi namus, pasidare remonta virtuveje ir vonioje, taip malonu ir norisi sedeti vien virtuveje. Bandziau paraveti darza, tai dabar skauda visus raumenis, nes gi esu visiskai atpratusi nuo fizinio darbo. Dar pradejau megsti eiline staltiesele. Aisku, eiles laukia skambinimas pianinu ir skaitymas, cia gi dezese guli labai daug mano knygu. Dar atsiveziau savo sena Anglijoje rasyta darba apie Dekaloga. Ruosiuosi padaryti is jo pranesima. Cia mes su pora draugiu sumaneme steigti kazka panasaus i intelektualiu merginu kluba: pasidalinti savo moksliniais darbais ar kokiais idomesniais atradimais, pristatyti ar aptarti kokia knyga, kartu paziureti ir padiskutuoti apie koki gera filma. Uzsidegiau as sia ideja. Susitikimus darytume koki karta per menesi ar per du. Pora draugiu irgi labai uzsidegusios, gal atsiras ir daugiau norinciu prisijungti.
 
Taigi kol kas esu Birzuose, atostogos tesis iki rugsejo 1, tuomet turbut ir grisiu i Vilniu. Pirmasyk pagalvojau, kad gal ir Birzuose butu visai neblogai gyventi, ne dabar, bet gal kada senatveje. Jei gyvenciau viena, noreciau padaryti savo namus poilsio, ar kazka panasaus i rekolekciju namus. Kviesciausi zmones pagyventi, pabuti ramybeje su Dievu. Pati rupinciausi tvarka ir auginciau geles bei sviezias darzoves savo poilsiautojams… Pirma karta mane aplanko tokios mintys, anksciau tik baisiausiame kosmare galejau pagalvoti apie grizima gyventi i Birzus.
 
Dievo palaimos Jums,
 
Virginija  

Rodyk draugams

Literatura. Perkeliu is Balsas.lt

Literatūra     





Pristatomos naujausios knygos, skirtos stalinizmo istorijai


2008.08.12 11:38


Antradienio popietę Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyks naujų Rusijos knygų, kurias Nacionalinei bibliotekai dovanojo Pagalbos kultūros centrų užsienyje plėtrai fondas, parodos atidarymas.

 

eco

U. Eco jaunystėje rėmė sovietų invaziją į Čekoslovakiją?  2


2008.08.07 16:09


Po kelių dešimtmečių netikėtai paaiškėjo, kaip mados besivaikantys Vakarų kairieji intelektualai buvo stipriai įklimpę į sovietinės propagandos pinkles: žymus italų žurnalistas teigia, kad mokslininkas ir populiarus rašytojas 1968 metais rėmė sovietų invaziją į Čekoslovakiją.

 


Blookas, kuris sužavėjo Peru


2008.08.05 15:45


Knygų mugėje, kuri vyko Pietų Amerikos valstybėje Peru, laimėjo blogeris. Pasirodo tam, kuriam nesiseka meilėje, sekasi versle. Tarptautinės mugės Limoje įvykiu tapo knyga, išleista remiantis tinklaraščiu apie jauno žurnalisto meilės nesėkmes.

 

sigitas_parulskis

Lenkai apie S. Parulskio romaną  6


2008.08.05 14:47


Lenkijos leidykla „Czytelnik“ neseniai išleido Sigito Parulskio romaną „Trys sekundės dangaus“ („Trzy sekundy nieba“, vertė Izabela Korybut-Daszkiewicz). Ta proga viename iš populiariausių Lenkijos dienraščių „Dziennik“ publikuojama romano recenzija.

 

alisanka

Mančesteryje, Edinburge ir Londone bus pristatoma lietuviška poezija


2008.08.04 12:58


Rugpjūčio mėn. Mančesteryje, Edinburge ir Londone bus pristatoma nauja lietuvių poezijos antologija „Six Lithuanian Poets“ (Šeši lietuvių poetai, redaktorius ir įžanginio žodžio autorius - Eugenijus Ališanka), kurią parengė poezijos leidyboje besispecializuojanti anglų leidykla „Arc Publications“.

 


I. Mero apsakymai – „Jeruzalės žurnale“


2008.08.02 13:33


Naujausiame, 26-tame Izraelyje rusų kalba leidžiamame literatūros ketvirtiniame žurnale „Jeruzalės žurnalas“ publikuojami  penki lietuvių rašytojo Icchoko Mero apsakymai iš rinkinio „Stotelė vidukelėj“. Į rusų kalbą juos išvertė Sofija Šegel.

 


Šešių poetų kūriniai sugulė į antologiją


2008.07.31 15:11


Rugpjūtį Mančesteryje, Edinburge ir Londone (Didžioji Britanija) bus pristatoma naujoji lietuvių poezijos antologija.

 


S. Rushdie gali gauti ketvirtą Bookerio apdovanojimą


2008.07.30 18:33


Rašytojas Salmanas Rushdie yra įtrauktas į pretendentų į Mano Bookerio apdovanojimą už grožinės literatūros kūrinį sąrašą, praneša „BBC News“.

 

grajauskas

G. Grajauskas dalyvaus Edinburgo knygų festivalyje


2008.07.30 13:57


Rugpjūčio 4-12 d. poetas ir muzikantas Gintaras Grajauskas dalyvaus poezijos ir muzikos dirbtuvėse „Kalbos muzika“ Crear kūrybos centre Agrilyje, Škotijoje. Kartu su kolegomis kūrėjas parengs bendrą programą, įrašys ją profesionalioje įrašų studijoje bei atliks Crear kūrybos centre. Rugpjūčio 11 d. programa bus pristatyta Edinburgo knygų festivalyje.

 

orwell

G. Orwello dienoraščiai taps tinklaraščiu  1


2008.07.30 13:43


Lygiai 70 metų po pirmojo įrašo (1938 m. rugpjūčio 9 d.) žinomo rašytojo George’o Orwello dienoraštyje, Orwello apdovanojimo (The Orwell Prize) tinklapis pradės publikuoti visus šio dienoraščio įrašus – iki pat 2012 m., kai 70 metų sukaks paskutiniajam įrašui.

Rodyk draugams

Siuolaikines lietuviu literaturos antologija

http://www.tekstai.lt


 


 


 

Rodyk draugams

Mari Poisson daktarinės pavadinimas yra “Lėkštumo trauka”. Nežinau, ar tai pretenzinga, ar banalu. Gal ir taip, ir taip. Kaip ir viskas šiame margame pasaulyje;))

Tekstai » Tikra mergaitė » 3 psl.







(3130)


002.VISIŠKAS ATVIRUMAS

Nusprendžiau save perauklėti. Nusprendžiau niekada nebemeluoti ir netgi atlikti viso gyvenimo išpažintį.
Dabar jūs galite pagalvoti, kad aš keistuolė arba kvailė. Nieko panašaus. Man tik nusibodo meluoti. Kraupiai nusibodo.

Aišku, galima buvo visiškai niekam nieko nepasakoti, tačiau aš juk apsisprendžiau. Todėl viską išsipasakojau Žanai. Pamaniau, reikia viską kam nors papasakoti, kad galėčiau nelaikyti savęs melage ir slapuke.

Patyriau baisų šoką, kadangi viskas, ką išsipasakojau, charakterizavo mane vien tik iš blogosios pusės. Norėjau ką nors nuslėpti, bent šiek tiek pagražinti, bet neleidau sau.

Žana išklausė ir keistai pažiūrėjo į mane. Ji tikriausiai pamanė, kad visiškai išsikrausčiau iš galvos. Juk tokių dalykų amžiais niekas niekam nepasakoja. O jei ir pasakoja, tai ne taip, kaip čia pasakius, atvirai.

Iš kur ji galėjo žinoti apie tokius keistus apsisprendimus, kai apsisprendžiama visiškai savęs nesigailėti.



Po šios išpažinties tikėjausi pradėti naują gyvenimą. Bet kur ten. Pasidairiusi po savo sielos užkampėlius, aptikau krūvą seno šlamšto, primityvių dalykėlių, kurių neprisipažindavau net sau pačiai. Ką jau kalbėti apie viešą išpažintį.

Iki šešių vakaro sėdėjau ant sofos užsirakinusi duris ir užsitraukusi naktines užuolaidas. Išjungiau šviesą, kompiuterį ir abu telefonus. Švarinau savo dvasines palėpes.

Buvau pasiryžusi visiškai nieko nepalikti. Vien tik sienas. Paskui, galvojau, iššluosiu viską, išmesiu šlamštą… Gal net kurį laiką pabūsiu visiškai tuščia.

Ką jūs manote? Nespėjau ir iki vienuoliktos. Pasitaisiau užkąsti. Išsiviriau arbatos. Ir vėl susiriečiau ant sofos. Ketinau šiam reikalui pašvęsti dar ir naktį. Rytą, galvojau, turėsiu bent jau gerokai apkoptą erdvę.

Naktis prabėgo akies mirksniu. Nežinau, ar padariau, ką buvau sumaniusi, bet rytą nusprendžiau nulipti nuo sofos. Nuėjau į vonių, išsitrinkau galvą, išsivaliau dantis, pasitepiau veidą kremu, pasipudravau, pasidariau makiažą ir apsivilkau naujuosius rūbus. Buvau tam reikalui juos anksčiau nusipirkusi.

Tuomet išsiviriau puodelį stiprios kavos, apžiūrėjau visiškai tuščią dėžutę, kurioje šiaip jau laikydavau kavos atsargas, atsidusau, atsinešiau segtuvą su nebaigtu rankraščiu ir atsisėdau virtuvėje.

Už lango skaisčiai švietė saulė ir buvo nepaprastai šalta. Vasara ėjo į pabaigą.



Man pavyko parašyti kelis nekaltus sakinius. Tačiau jie buvo tokie nekalti, kad nesinorėjo net perskaityti. Išbraukiau.

Taip besikrapštant atėjo laikas rašyti dienoraštį. Įsiklausiau. Vyravo visiška pusiausvyra. Joks nerimas ar abejonė negadino kraujo. Vadinasi, tikrai buvau visiškai tuščia.



Maždaug dvyliktą išėjau pirkti kavos. Eidama negalėjau atsikratyti minties, kad mano segtuvas, popierius, rašiklis ir mobilusis telefonas atvirai guli virtuvėje ant stalo. O mano ranka prirašytas lapas tiesiog visiškai nepadoriai atverstas visa atvirybe į viršų.

Buvau begrįžtanti. Norėjau viską surinkti, užversti, nunešti į kambarį ir sudėti į stalčių. Stalčių užstumti, uždaryti dureles ir pasukti mažą geltoną raktelį. Bet susilaikiau. Parduotuvė buvo visai nebetoli.

Vilkėjau tik languotus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir džinsus. Marškinėliai buvo skaisčiai geltoni, tačiau nerėžė akių. Visas pasaulis šiandien buvo šaltas ir ryškiai geltonas.

Nerimas vis augo. Kol kas pajėgiau su juo susitvarkyti.

Pagaliau pajutau, kad beveik nebegaliu. Nebegaliu.

Dar paėjau gal ketvertą žingsnių. Darėsi bloga. Pabandžiau dar vieną. Bet… Apsisukau.

Parbėgau beveik tekina. Lyg būčiau palikusi įjungtą lygintuvą. Įpuoliau į virtuvę. Buvo jauku. Kvepėjo kava. Ant stalo ramiai gulėjo segtuvas ir krūvelė švarių lapų. Rašiklis buvo padėtas šalia segtuvo, o mobilusis telefonas ant stalo šalia palangės.

Kilo mintis visus juos sugriebti ir nešti į stalčių. Bet kažkas staiga kokią dalį sekundės mano viduje įtikinamai tvirtino, kad tai beprotybė. Manau, tai buvo mano naujoji tuštuma.

Apsisukau ir vėl išėjau kavos.



Nuo tos dienos ėmiau rašyti virtuvėje.



Praėjo mėnuo. Turėjau laiko viską užmiršti arba pergalvoti.

Ilgėjausi savęs tokios, kuri nebuvo tuščia. Kuri buvo užkietėjusi slapukė ir vienišė. Bet labiausiai ilgėjausi savęs tos, kuri nebuvo išsipasakojusi Žanai.

Prieš mėnesį, tik prieš mėnesį, aš buvau visai kita moteris - kaip ir pridera, turėjau visas paslaptis savyje. Jų buvo daug ir jos buvo intymios. Net neįtariau, kad vieną gražią dieną jos skrajos po pasaulį kaip rugsėjo voratinkliai.



Ėmiau mėginti įvairias metodikas, visokiausius būdus, verčiančius Žaną į paprastą nepažįstamą traukinio bendrakeleivę, kuriai išsipasakojus tik palengvėja ir daugiau nieko.

Ėmiau skaityti magijos knygas.

Pabandžiau net nuoga išsimaudyti naktį ežere.

Stengiausi galvoti, kad tai sapnas. O sapną, kaip žinia, lengva užmiršti.




 

Rodyk draugams

Apie laimes ilgesi

Laura Krivelienė. Kur šeimos pavyzdys?


2008-08-16



Skelbiame ištrauką iš neseniai pasirodžiusios knygos “Motinystės paslaptys. Iš širdies į širdį”. Tai unikali knyga, skirta padrąsinti, paguosti, sustiprinti mamas, auginančias vaikus.


Esu iš tų žmonių, apie kuriuos ką nors bloga nepasakytum. Jie paprastai būna ramūs, draugiški, atviri. Žodžiu, padorūs, gerai išauklėti piliečiai, ir tiek. Tokia aplinkinių nuomonė lėmė ir mano pačios požiūrį į save – pažvelgusi į veidrodį anapus sutikdavau gana malonią personą. Deja… gyvenimas šeimoje išryškino tokius mano vidinio veido bruožus, kurių nė neįtariau esant ir kurie toli gražu nebuvo patrauklūs. Nustojau stebėtis, kaip motinos gali be gailesčio tampyti savo vaikus už rankų ar ausų, vadinti dukras „varnomis“, o sūnus „drambliais“, kaip vidury gatvės nesigėdi demonstruoti pasilpusių savo nervų ir pliekti mažylių… Nemiga. Kartėlis. Įvairios baimės. Pavargusios, savo dalia nepatenkintos sielos, neturinčios kam atiduoti savo skundų… Jei ne Viešpaties gerumas, kurį patyriau dar prieš gimstant mūsų vaikams, nelengva motinystės atsakomybė turbūt seniai būtų mane palaužusi. Bet ačiū Dievui, spėjau pažinti Tą, kuris naktį keičia diena, nerimą – poilsiu, naštą paverčia atgaiva, o pyktį – gaivinančiu nuolankumu. Šiandien esu laiminga žmona ir mama tik dėl vienos vienintelės priežasties – pažinau Kristų.


Patikimiausias kelrodis


Biblija jau buvo tapusi pagrindiniu mano patarėju, kai būdama 21-erių ištekėjau. Kadangi Šventasis Raštas formavo mano vertybes, jame aprašytos moterų gyvenimų istorijos buvo tie pavyzdžiai, į kuriuos norėjau lygiuotis. Tikinčių moterų širdies tyrumas, jų išmintis ir dievotumo grožis traukte traukė. Tarytum užuodžiau jose pilnavidurį moteriškumo žiedą. Sara, Estera, Rebeka, Elžbieta, Marija… Dievobaimingos moterys, santūriai nešiojusios Viešpaties pažinimą bei didį pasitikėjimą Juo.


Tapti mama labai norėjau. Vos tik susituokėme, prabėgus kukliam pirmajam santuokiniam mėnesiui, užvaldė mintis apie kūdikį. Kadangi nebuvo paprasta jo susilaukti, šis troškimas mano gyvenime greitai užgožė visa kita. Mokslai tapo nepakeliama našta: atsiėmiau dokumentus iš universiteto, sukeldama didelį tiek tėvų, tiek uošvių nepasitenkinimą, bet rankos nekilo nieko daryti. Panirau į juodą debesį, kol galiausiai po metų, kurie, rodės, ištįso iki begalybės, mane vėl aplankė viltis.


Pamenu, kartą skaičiau istoriją Senajame Testamente apie vieną nevaisingą moterį, kuriai Viešpats pažadėjo, jog po trijų mėnesių duosiąs jai sūnų. Netikėtai širdis ėmė smarkiai plakti, rankos drebėti, o iš akių pasipylė ašaros… Patikėjau, kad Viešpats šiuos žodžius tądien ištarė asmeniškai man. Nusprendžiau niekam šito nesakyti ir tyliai laukiau. Juk jei tai tiesa, svarsčiau, tai laukti teks labai neilgai. Po trijų mėnesių miela mano daktarė Ilona su šypsena veide vedėsi mane šiltais poliklinikos koridoriais link echoskopijos kabineto. Abi ekrane išvydome taškelį. Žinojau, kad tai sūnus.


Apie tai, kaip sekėsi ir tebesiseka auginti sūnus, kurių vienam šiandien dešimt, o kitam – septyneri, galėčiau kalbėti daug. Tai dažniausiai motinoms neišsemiama ir nepabostanti tema. Tačiau esame ne tik mamos. Visų pirma tapome žmonomis, ir jei šiandien gyvename kartu su vyru, tai, manau, kiekviena sutiks, kad šie santykiai mums be galo svarbūs. Santykiai su sutuoktiniu gali suteikti sparnus, bet gali ir nužudyti. Manau, būtent vyro ir žmonos santykiai lemia visos šeimos harmoniją, kurios paunksmėje džiaugiasi arba kenčia mūsų vaikai.


Vyro ir moters santykiai – išties beribė tema. Lyg beribė jūra, tai džiuginanti ramiu bangavimu, tai netikėtai sušėlstanti ir gąsdinanti pražūtingomis audromis. Ji man tebėra kupina paslapties ir greičiausia tokia liks iki gyvenimo pabaigos, tačiau mudviejų meilės jūra šiandien daugiausia džiugina ramybe. Ji buvo stebuklingai Viešpaties nutildyta. Tad leiskite apie tai papasakoti.


Amžinoji santykių dilema


Didžioji dauguma šių dienų žurnalų, skirtų moterims, mirgėte mirga straipsniais ir psichologų patarimais, kaip darniai sugyventi vyrams ir moterims. Nesibaigianti virtinė panašių straipsnių liudija, kad sutarti labai norime, bet tai ne taip paprasta. Žiūrėk, mes vėl nesutariame. „Kodėl?“ – klausiau savęs ne kartą. Šventasis Raštas sako, kad meilė niekada nesibaigia, tačiau žmonės iš skaudžios savo patirties kuria liūdnas dainas: „Meilė baigėsi, sudie tariu…“ Kas tad meluoja – Dievas ar žmogus?


Nors į santuokinį gyvenimą „įtekėjau“ su gana ryškiai susiformavusia nuostata, jog sieksiu gerbti savo vyrą, tačiau ir tarp mūsų kyla nesklandumų. Tiesa, iš pažiūros gal kiek santūresne forma nei karštesnio temperamento sutuoktinių gyvenime. Mūsiškiai barniai labiau panašūs į šaltąjį karą. Pagal charakterio stilių man priimtinesnis „ledinės ledi“ vaidmuo. Na, o mano brangusis, pajutęs, kad žmona laikinai užšalo ledkalnyje, paprastai kantriai laukdavo, kol atitirpsiu. Taigi apie mus būtų galima pasakyti, jog esame „niekada nesipykstanti“ pora. Tačiau ne veltui liaudyje gyvuoja posakis, jog išorė apgauna. Kai virsdavau ledo gabalu, viduje be gailesčio kunkuliuodavo pykčio lava, žiauriai ėsdama visa, kas manyje gyva. Draskydavausi tarp baimės ir kartėlio, o tuo pačiu jausdavausi kalta, nes mylėjau savo vyrą ir nenorėjau jo skaudinti. Tačiau kartais imi, žmogus, ir pritrūksti tiek jėgų, tiek noro tvardytis.


Panašios situacijos vis kartojosi, nors, regis, darydavome viską, kad užkirstume joms kelią: atsiprašydavome, atleisdavome, išsiaiškindavome, išsikalbėdavome, kad net burnos džiūdavo… Tačiau tos pačios problemos, tik pakeitusios savo rūbą, vėl susirinkdavo į „kaukių balių “.


Seniai žinomas sindromas


Vieną dieną, man sprendžiant santuokinių problemų kryžiažodžius, susidėliojo gana įtikima šios skausmingos realybės versija. Teko pripažinti: mudviejų nesutarimų (9 iš 10) giluminė priežastis būdavo klasikinė diagnozė, kuriai sugalvojau terminą „Vyro dėmesio stoka“ (toliau VDS). Pažįstama daugumai moterų… Gal tik ne visos įvairias nesutarimų formas išveda iš tos pačios šaknies. Gerokai patyrinėjusi savo širdį aptikau, jog, pavyzdžiui, dažnai ant vaikų pratrūkusi neteisėta mano rūstybė kildavo būtent dėl VDS neatsakyto poreikio. Vargšai berniukai kartais išvysdavo savo vienintelę mamą, nuostabiausią pasaulyje, tūkstantį milijonų kartų gražesnę už visas barbes drauge sudėjus, virstančią į piktą, žaibus iš akių leidžiantį vaiduoklį. Neaišku, nei kodėl, nei už ką…


Nekart dar beskeldama jiems moralą išgirsdavau save tarsi iš šono ir pašiurpdavau. Ką aš darau? Juk pykstu ant jų tik dėl to, kad man trūksta vyro dėmesio, jo švelnumo. Kada paskutinį kartą mudu buvome draugiškai susėdę ir tiesiog pasišnekėję? Kada skaniai juokėmės ar vaikščiojome, apsivynioję vienas kitam aplink liemenį? Kada mūsų širdys alpo iš meilės ir atrodė, kad tuoj vienas kitą prarysime?


Patyriau ir priešingą poveikį: kai vyras mane pagirdavo, parnešdavo „stebuklingą gėlelę“, prispausdavo prie savo krūtinės, kad net šonkauliai braškėdavo, o plaučiuose nebelikdavo oro, – kitaip tariant, kai parodydavo dėmesį, – atsirasdavo jėgų VISKAM! Būti kantriai su vaikais, viską pakęsti, nudirbti visus darbus; kasdienybė prarasdavo savo pilką atspalvį ir tonos svorį. Tuomet galėdavau visam pasauliui įrodyti, kad esu laiminga ir stipri. Be galo. Tačiau tik iki kito nesutarimo. Iki kito VDS’o…


Toks nestabilumas varė iš proto, kol vienąkart supratau, jog žmogiška mano kantrybė ir jėgos tuoj išseks. „Kodėl tokia beviltiška padėtis, – galvojau, – jei stengiesi, kaip išmanai, o vis tiek kokią naktį atsiduri vonioje ir susirangiusi ant grindų didžiuliu rankšluosčiu šluostai nosį?“ Norėjau būti nuolanki, kantri, išmintinga, norėjau visada paklusti – ir ne dėl to, kad taip reikia, šito pati troškau, – norėjau visa pakelti ir apsaugoti šeimą nuo nesutarimų, bet nuolat ir nuolat papuldavau lyg į kokį akligatvį.


Pamenu, kaip po eilinio nesusikalbėjimo, vyrui liūdnai nusisukus į sieną ir užmigus, gulėjau bumbančia širdimi, tvardydama didelį norą kaip reikalas spirti jam į minkštąją, bet šiaip taip susilaikiau ir tik suspaudusi kumštį spoksojau į lubas, o viduje rėkiau: „Viešpatie, paaiškink! Duok suprasti!! Pasakyk ką nors pagaliau!!! Ar neturiu teisės sulaukti iš vyro tokio dėmesio, apie kokį svajoju? Ar visada žmona turi aukotis ir aukotis, ir aukotis, nurydama apkartusius savo poreikius, o vyras gali palaimintai karaliauti, nes jis vis tiek visada teisus? Tu matai, kad stengiuosi nebūti egoiste, bet nejaugi NIE-KA-DA taip ir nebūsiu suprasta? Nejau nieko nesitikėti?!“


Šiandien galiu pasakyti viena: nebepamenu, kada mane buvo apėmęs VDS’as. Pamenu tik, kur stovėjo mūsų lova, kai tą lemtingą naktį iš pykčio per ją trenkiau kumščiu. Tai buvo paskutinis kartas, kurį atsimenu, o lova stovi kitoje vietoje jau dvejus metus…


Taigi po kurio laiko, kai apie savo desperatišką reikalavimą Dievui buvau, rodos, pamiršusi, į širdį ėmė plūsti naujos mintys. Tikiu, jog jos ne mano. Jos atėjo skaitant ir apmąstant Dievo žodį ir iš esmės pakeitė daugelį mano nuostatų, o santykius su vyru pakylėjo į naują, iki tol dar nepatirtą lygį. Pamiršau vidinį savo draskymąsi, pamiršau maudžiantį, įkyrų nepasitenkinimą ir priekaištų naštą, kuri smaugė visų pirma mane pačią, o kartu sunkė laimę iš šeimyninio gyvenimo.


Šeimos pavyzdžio beieškant


Trokšdama suprasti, kaip išsaugoti taiką šeimoje, sutarti su vyru ir išsilaisvinti iš periodiškai sukylančio nepasitenkinimo, ėmiau svarstyti, jog turėtų kažkur būti šeimos pavyzdys. Tačiau visuomenėje niekur jo nemačiau. Juk visa, ko žmogus mokosi nuo pat gimimo, jis daro kopijuodamas. Mokydama sūnelį raidžių, pirmiausia pati parašiau raidę „A“, į kurią vaikas žiūrėdamas mokėsi. Pradžioje sekėsi nekaip, bet pavyzdinė raidė netrukus padėjo sūnui pasitempti ir beveik tobulai ją atkartoti – taip jis išmoko. Norėjau ir aš, kad kas nors man, kaip mažam vaikui, patyrusia ranka prieš akis užrašytų: ŠEIMA. Kad tai būtų patikima, ir žiūrėdama į tą pavyzdį galų gale nustočiau blaškytis. Šeimos institucija, panašu, nesustabdomai griūna. Skyrybos vadinamos laisve. Gyvenimas nesusituokus tampa norma, tačiau žmonių tarpusavio santykiai liudija vis tą patį: žmogus ilgisi pastovumo, ištikimybės, pagarbos, priėmimo. Negi tobulų santykių tikrai niekur nėra? Kodėl tuomet mes jų ilgimės?


Tikiu, jog Viešpats panoro atsakyti į mano klausimą, ir leido akies krašteliu išvysti Tobulą Šeimos Pavyzdį. Nustebau, tačiau be galo apsidžiaugiau supratusi, kad juo neabejotinai gali būti pati Šventoji Dievo Trejybė! Juk Dievo Tėvo ir Jėzaus santykis – tai santykis Tėvo ir Sūnaus! O ir visa žmogaus egzistencija įtraukta į nepertraukiamą šeimyninį ratą: absoliučiai kiekvienas turi tik vieną tėvą ir tik vieną motiną ir būtinai yra kieno nors vaikas. Žmogus neateina į gyvenimą kitaip, kaip per vyrą ir moterį.


Kodėl žemiškos šeimos pavyzdžiu gali būti Trejybė? Mąsčiau apie tai, jog žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą. Jo kūnas, tiesa, buvo paimtas iš žemės dulkių, kaip parašyta Pradžios knygoje, bet dvasią žmogui įkvėpė pats Dievas. Ar ne iš čia mūsų vidinio pasaulio beribiškumas, gebėjimas mąstyti, kalbėti, svajoti, įsivaizduoti? Ar ne iš čia žmoguje tobulumo, amžinumo, meilės, prasmės, pažinimo siekis ir nenumaldomas ilgesys?


Nuspręsdamas sukurti žmogų, Dievas sukūrė ne vieną, bet du – vyrą ir moterį. Pradžios knygos žodžiai: „sukurkime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir pavidalą“ – liudija, jog Dievas nėra vienas asmuo. Jei Dievo atvaizdas ir pavidalas buvo išreikštas vyro ir moters sukūrimu, vadinasi, tiek vyras, tiek ir moteris atspindi tą patį Dievą ir yra dieviškos prigimties, tačiau skirtingai pasireiškiančios.


„Ir du taps viena“ – aidi ausyse gerai žinomi žodžiai, skirti sutuoktiniams. Tai paties Dievo valia. Bet kodėl „viena“? Ar ne todėl, kad žmogus sukurtas panašus į Dievą, esantį Viena Trijuose Asmenyse? Tačiau kaip dviems suaugusiems žmonėms tapti viena? Kas mus gali padaryti viena? O gal geriau klausti kitaip – kas mus iš esmės atskiria vienas nuo kito? Šventajame Rašte radau atsakymą ir į šį klausimą. Būti viena – tai būti vienos minties, vienos valios. Argi ne tuomet ir kyla konfliktai tarp sutuoktinių, kai vienas mano vienaip, o kitas – kitaip? Kai vieno valia vienokia, o kito – kitokia? Ar ne dėl to šeimos skiriasi? Taigi būti viena – tai vienaip mąstyti. Tačiau panašu, kad tai ne taip paprasta.


Beviltiškai skirtingi ar tiesiog kitokie?


Nuo seniausių laikų žmonės pastebėjo, jog gamtoje egzistuoja priešybės. Jos tarsi kovoja viena su kita, bet drauge ir palaiko pusiausvyrą. Juokaudama kartais vyrą ir moterį lyginu su baterija. Vienas žymi neigiamą polių, kitas – teigiamą. Vyras ir moteris niekaip netaps vienodi, t.y. niekaip nepakeis savo prigimties, nesuniveliuos jos skirtumų, tačiau visgi jie pašaukti būti kartu.


Deja, skirtumus esame linkę suvokti kaip kažką negatyvaus. Tačiau baterijos teigiamo poliaus juk nevadiname „geru“, o neigiamo – „blogu“. Pusiausvyra visoje žemėje sugriūtų, jei staiga neigiamas polius supanašėtų su teigiamu. Supratau, jog taip pat didelė klaida vyrų bei moterų prigimtinius skirtumus vertinti panašiomis kategorijomis – kas už ką geresnis? Mes tiesiog skirtingi. Deja, lyčių skirtumai dažnai traktuojami kaip kliūtis ir jiems skubame suversti visą kaltę dėl kylančių konfliktų.


Pamenu, kartą abu su vyru buvome puikiai nusiteikę ir kelias valandas aiškinomės, kaip kas ką suprantame. Uždaviau jam devynias galybes klausimų, į kuriuos jis nuoširdžiai stengėsi rasti kuo tikslesnį vyrišką atsakymą, idant ir aš galėčiau jį geriau pažinti. Nėriausi iš kailio, bandydama išsklaidyti savo lūkesčių rūką ir padėti jam ateityje susigaudyti, iš ko reikėtų atpažinti, kad man jau trūksta jo dėmesio… Kaip šiandien pamenu jo žodžius: „Man reikia konkretumo. Pasakyk, pavyzdžiui, apkabinti – dukart vakare po darbo, savaitgaliais – kas tris valandas, atnešti gėlę – kartą per mėnesį, ar panašiai…“ „Na, ne, brangusis, – tariau, – taip neišeis, kokia gi čia dabar romantika pagal grafiką?“


Tačiau tąkart supratau šį tą naujo. Matydama, kad mano vyras vis tiek nuoširdžiai nesuvokia, apie kokį jo dėmesį svajoju (o ir aš pati ėmiau abejoti, ar suprantu, ko noriu), nelauktai priėjau išvados: NEKALTAS. Mačiau, kaip jis nuoširdžiai stengėsi suprasti mane ir suteikti, ko trokštu, bet tąkart man tapo akivaizdu, kad visas jo mąstymas sutvarkytas visai kitaip. Vyrui sunku suvokti, kaip aš jaučiuosi, nes jis neturi tokių poreikių. Jam netrūksta romantikos. Tą vakarą supratau, kad jam ir meilės netrūksta, – tokios, kaip aš ją suvokiu per savo sielos prizmę. Jo meilės supratimas išreikštas kitokiais poreikiais – būti gerbiamam, palaikomam ir priimtam. Iki galo priimtam tiek kūnu, tiek siela. Taigi tą vakarą visiškai patikėjau jo geranoriškumu, tačiau visgi nesupratau vieno – ką daryti man, kai patenku į akligatvį, kai vyras „neatspėja mano minčių“, kai aš laukiu iš jo kažko, kas, manau, padarytų mane, nors akimirkai laimingesnę?.. Iš kur tas įkyrus kirminas širdy? Iš kur jis toks, bjaurybė, sėdi manyje ir neleidžia ramiai gyventi?


Kur nelygybės šaknys?


Gręžiausi atsakymo ieškoti Biblijoje. Tuomet ir prisiminiau Adomą su Ieva. Parašyta, jog nepaklusę Dievui pirmieji žmonės buvo išvaryti iš Rojaus, nešini kiekvienas savo bausme. Prakeikimas, kritęs Ievai, skambėjo taip: „Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus.“ Štai kur pradžia tos nelygybės, su kuria ligi šiol lyg su kokiais vėjo malūnais kovoja moterys! Štai iš kur ir tas nepasotinamas vyro dėmesio poreikis, ši chroniška liga! Tai krito ant mūsų, moterų, dar tada, kai pirmoji moteris nepakluso. Ji persidavė iš kartos į kartą, iš šimtmečio į šimtmetį, tūkstančius metų – tai Dievo bausmė. Supratau, kad ne mūsų jėgoms ją nuo savęs nusiimti ir ne mūsų jėgoms išdildyti šį įspaudą iš savo sielų.


Taip aptikau VDS’o šaknį. Tai prakeikimas. O prakeikimas – tai kančia, vargas… Tikėjau, kad mirdamas už mus Kristus sunaikino prakeikimo galią, tad Jo mirties paveiksle ieškojau laisvės ir nuo šios slegiančios priklausomybės. Vyras ir moteris buvo sukurti pagal Dievo atvaizdą, – vienodai vertingi ir lygūs, – tačiau dėl neklusnumo nuodėmė šią lygybę suardė. Per nuodėmę vyro ir moters santykiuose ėmė viešpatauti destruktyvi konkurencija dėl teisės vadovauti, nuolat įžiebianti konfliktus. Tokia buvo skaudi nuodėmės pasekmė. Tačiau per Jėzų atsivėrė galimybė dievišką tvarką vėl atstatyti. Gal šioje žemėje – ne tobulai, tačiau net lėtas artėjimas link tos dieviškos tvarkos atneša daug ramybės… Ėmiau matyti, kad Jėzaus mirtis įveikė patį stipriausią nuodėmės nuodą – maištingą neklusnumą, paveikusį visą žmoniją. Ar ne dėl šitos priežasties neįstengiame tapti viena? Nuodėmė sugriovė ir norą atsiduoti visu kuo vienas kitam, kaip Biblijoje randame Šventosios Dievo Trejybės Asmenis atsidavusius vienas kitam. Viešpats siunčia savo Žodį, o Šventoji Dvasia jį besąlygiškai ir klusniai vykdo, taigi Dievas ne tik valdo ir įsakinėja, – Jis ir paklūsta, ir dėl to nėra mažiau šlovingas.


Nelaimė ta, kad paklusnumą vyrui moteris dažnai tapatina su savo asmenybės suvaržymu ar teisių pažeidimu. Vyro vadovavimas suprantamas kaip išskirtinė privilegija, o moters paklusnumas – kaip silpnybė, kažkas antrarūšio, menkaverčio… Matydama ne tik Dievą, sėdintį soste ir viską valdantį, bet ir Dievo Dvasią, globojančią, guodžiančią ir patarnaujančią mūsų sieloms, vyro ir žmonos santykiuose tarsi galiu įžiūrėti šių dieviškų santykių tolimą atspindį. Ar ne taip ir įsivaizduojame „tobulą šeimą“? Taigi skaitydama tiek apaštalo Pauliaus, tiek Petro paraginimus žmonoms gerbti savo vyrus ir būti visame kame klusnioms, atpažinau paties Dievo braižą: „Tegu puošia jus ne išorė – supinti plaukai, aukso papuošalai ar ištaigingi drabužiai, – bet paslėptas širdies žmogus: nenykstančia, romia ir taikinga dvasia, kuri labai brangi Dievo akyse“ (1 Petro 3, 3).


Savo pavyzdžiu Jėzus ėmė mokyti mane romumo. Nuolankumo. Klusnumo. Viso to, koks Jis pats yra, ir rodė, kaip tai šlovinga! Tai Jo tobula meilė padarė mane iš tiesų laimingą, o Jo šviesoje ėmiau įžiūrėti ir savo klaidas. Mano vidiniai slapčiausi motyvai iškilo kaip kokie povandeniniai laivai į paviršių ir tuomet išvydau, su kokiais varganais norais tapatinau šeimyninę laimę ir vyro bei žmonos meilę… Aš pykau ant vyro, nes laimę tapatinau su malonumais, kurių norėdavau daugiau, nei gaudavau. Skaičiau Šventajame Rašte, kad meilė kantri, bet aš kantri būti nenorėjau, nes tai sunku. Skaičiau, kad meilė – visa pakelia, o aš norėjau „tobulo“ gyvenimo, kad nebūtų ką pakelti. Skaičiau, kad meilė neieško savo naudos, bet būtent to dažniausiai ir siekiau, – būdavau nepatenkinta, kad ne viskas taip, kaip aš noriu ir įsivaizduoju… Kančia ir laimė man buvo nesuderinami dalykai. Tol, kol neįsižiūrėjau į Kristų, kurio širdyje išgirdau plakant kančią, romumą ir atgaivą vienu metu…


Taigi ėmiau „eksperimentuoti“ ir kiekvienąkart paklusti didesniam ar mažesniam savo vyro sprendimui, noriai pritarti jo nuomonei, nors man kartais gal ir atrodydavo, kad reikėtų daryti kitaip. Paradoksalu, bet nesijaučiu nė kiek pažeminta, nuskriausta ar kaip kitaip nukentėjusi. Priešingai, paklusdama vyrui tarytum pakilau ir su juo „susilyginau“! Paklusdama nors ir netobuliems jo sprendimams, išgyvenu tobulą ramybę ir giliai širdyje girdžiu malonų Viešpaties pritarimą, tylią harmoniją, kuriai, atpažįstu, ir buvau sukurta. Kita vertus, akivaizdžiai matau, kaip ir vyro širdis skleidžiasi, prisipildo oriu pasitenkinimu ir ramybe.


Man dar daug kas neišeina, bet pakanka pakelti akis į Dievą, Tobuląjį Pavyzdį, ir širdį apima nenusakomas įkvėpimas. Matau, koks Jis ištikimas, ir noriu pati būti ištikima. Matau, koks Jis gailestingas, ir pati siekiu būti gailestinga. Matau, koks Jis šventas, ir pagauna noras pačiai Jo šventumu pasipuošti. Stebiuosi, koks Jis kantrus, ir to mokausi. Bet saldžiausias skonis – tai vienybė, kurią sukuria vadovavimo ir paklusnumo derinys. Šito skonio kitaip nepavadinsi, kaip tik dievišku.


Galiausiai pasikeitus santykiams su vyru pasikeitė ir mano santykiai su vaikais – dabar daug mažiau nervinimosi, įtampos, nesutarimų… Manęs nebegraužia tas nelemtas kirminas, todėl ir aš „nebegraužiu“ vaikų dėl to, kad jaučiuosi nelaiminga. Negaliu sakyti, kad juos auklėti tapo lengviau… Anaiptol. Tai didelė ir daug reikalaujanti atsakomybė, bet labai gera, kai jos netemdo VDS’o kančios.


Mielosios, kelkime akis į Dievą – mūsų šeimyninės laimės Autorių, Kūrėją bei Pavyzdį. Jis nemeluoja. Meilė niekada nesibaigia!


Motinystės paslaptys. Iš širdies į širdį

Rodyk draugams

Dariaus Kaunelio nuotr.

Rodyk draugams