BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Apie padoruma

Marcin Krol. Politinė devalvacija


2008-08-12


 „Bernardinų” skaitytojams primename subtilaus lenkų mąstytojo Marcino Krolio rašinį, rašytą daugiau nei prieš ketverius metus, kuris yra labai aktualus ir  šių dienų Lietuvai. Tekstas rašytas dar 2004 metų gegužę, bet galima drąsiai teigti, jog jis išlieka aktualus ir šiandien. Pasikeitė kai kurios skandalingiausių veikėjų pavardės, tačiau tendencijos, deja, liko tos pačios.

Kaip įmanoma, kad rinkėjai prezidento rinkimuose balsuoja už  žmones, kurie patys turėtų suvokti, jog yra susikompromitavę, ir kurie iš tiesų akivaizdžiai yra viešai susikompromitavę? Kodėl Slovakijos prezidentu tampa toks žmogus kaip Ivanas Gašparovičius, o Lietuvoje neblogų šansų vėl būtų turėjęs Rolandas Paksas? Nesvarbu, kokia jų tikroji kaltė – net ne teisės, bet demokratijos taisyklių požiūriu – vis viena normalioje šalyje tai būtų neįmanoma.


Lenkijoje taip pat neįmanoma tampa įmanoma – ir parlamento, ir visuotiniuose balsavimuose. Tuo netrukus vėl įsitikinsime per rinkimus į Europos Parlamentą. Visi žino, kas su kuo ir kaip yra susaistytas, kas kur turi neva legalios, o iš tiesų su korupciniais ūkio ir politikos ryšiais susijusios naudos. Visi žino, kurie politikai bėga į parlamentą nuo teismo ir galbūt nuo kalėjimo, bet niekam tai nerūpi. Ar tai ką nors sako apie politikus, ar greičiau apie rinkėjus?


Nei apie vienus, nei apie kitus. Tai rodo politinę aklavietę, į kurią patys save įvarėme. Kai nėra padorumo, viskas įmanoma. Nėra bendro nacionalinio intereso pojūčio, savo politikus viešai puolame tarptautinėse organizacijose. Kiekvienas gali vogti, kiekvienas gali imti kyšius, o padėti draugams darytis pinigus – tai tik smulki paslauga, be to, visiškai legali. Vienas iš pamatinių žmogiškojo, o tuo labiau politinio padorumo principų sako, jog nedera kivirčytis svetimų žmonių akivaizdoje, savo reikalus reikėtų tvarkyti namie. Tačiau kas dabar gali kalbėti apie padorumą?


Kartais susidaro įkyrus įspūdis, jog mūsų padorumo jausmo slenkstis sparčiai leidžiasi. Iš kai kurių pareigų (pavyzdžiui, aukštosios mokyklos titulinio profesoriaus) žmogų galima nušalinti tik tuomet, jei jis seksualiai priekabiauja prie bendradarbio ar bendradarbės, liudininkams matant. Vienas žymus lenkų politikas man pasakojo, kaip prieš daugelį metų pavyko nušalinti kolegą tik tada, kai persekiojamoji sutiko būti vėl persekiojama, o keletas liudininkų stebėjo visa tai pro langą.


Bet galbūt netikusiai formuluojame, galbūt reikėtų sakyti, jog ne viešojo padorumo kartelė nusileido, bet padorumas tiesiog dingo iš viešojo gyvenimo? Bet ir tai bus per silpnai pasakyta, nes juk ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir Vengrijoje yra rimtų politikų, kuriems iškeltos bylos jau nagrinėjamos teismuose ar bent jau tiriamos prokuratūrose, bet tai nedaro jokios įtakos nei jų elgesiui, nei jų populiarumui. Tad nesama ir teisinio padorumo.


Kodėl tai būdinga ant socialistinio lagerio griuvėsių gimusioms naujoms demokratijoms? Nes šiose šalyse įvyko nematyto masto socialinė revoliucija. Žmonės, sugebėję pasinaudoti trumpalaikiais infliacijos ir netvarkos privalumais, o vėliau – senų ir naujų pažinčių tinklu, beveik be išimčių yra nauji žmonės. Naujų žmonių nesaisto jokie susitarimai su visuomene, o visuomenė žavisi naujais žmonėmis, turinčiais daug pinigų. Po revoliucijos ateina nusikaltėlių eilė. Ne veltui tie, kurie lėmė tai, kad Robespjeras buvo giljotinuotas, vadinami niekšeliais, nors tie patys termidorininkai išvadavo Prancūziją nuo teroro. Garsiajame portrete vaizduojama gražioji ponia Tallien buvo vieno iš šių niekšelių žmona, o talentingas niekšelis Fouche net ir Napoleono laikais liko policijos vadovas. Tačiau atėjo Napoleonas, sutvarkė valstybę ir išmetė daugumą niekšelių, o Prancūzija tapo imperija.


Mūsų šalyse dabar ne bonapartų, o niekšelių konjunktūra. Ką daryti? Turbūt niekas nepadės, kol niekšeliai neprisitaikys prie padorumo taisyklių, ir tai tikrai įvyks, tik ne greičiau, kaip po kokių dviejų dešimtmečių.


Tygodnik Powszechny, 2004-05-30, Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys.


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Mari Poisson. Ilgesys, kurio vardas Nostalgija (Perkeliu is Literaturmenio)

ILGESYS, KURIO VARDAS NOSTALGIJA


Mari Poisson


[skaityti komentarus]


 


1



Vėjo gausmas žolėj
Pučia prieš srovę,

Skamba švelniai. Be falšo.
Kaip gražiausia melodija
Ramus žinojimas, kad esame mirtingi.

Mes stovim tarp aukštų žolių
Ir laukiam vandens sujudėjimo.

Kažkur
… Pasaulis dar yra.

Mėlynių krūmeliai,
Apsipylę dar neišsirpusiom uogom.
Švelniavilniai ėriukai,
Absoliutus paklusnumas

Bandų piemenys mirę

Ornamentais virstantys tekstai,
Keistų žolynų keistas ritmas,
Metų laikai ateina šokdami ir vėl nueina


Bet mūsų ilgesys tik mums priklauso.


2



Mes gulime apsikabinę.

Naktis.
Ruduo
Paryžiuj.
Ką galvoji?

Ką dabar galvoji?

Nieko

Galvoju apie pievas,
Nušienautas tuoj po Joninių

Džiūstančių žolynų kvapą

Kai
Kvepia džiūstantys žolynai
Arba
Šviežias šienas

Gardžiai

Pasakiškai kvepia


Dar galvoju,
Kaip gardžiai kvepia žemuogės

Kokios jos kvapnios,
Kokios jos vasariškai kvapnios, galvoju,

Kokios jos kvapnios

Tarsi rausvas žemuoginis muilas
Pas mūsų senelę sekmadienį

Kai
Senelė pašildo vandens,
Stato kieme taburetę
Ir deda ant jos didelį dubenį.
Kairėj stoviu aš su žemuoginiu muilu
Ant mažytės baltos lėkštutės
Paauksuotais krašteliais,
O dešinėj
– dar visai maža Sara
Su švariu lino rankšluosčiu, kuris tįsta lig žemės…

Senelis nusivelka marškinius
Ir prausiasi linksmas.
Ką tik nusiskuto,
Pasigalandęs skustuvą
Į ploną odinį diržiuką,
Pakabintą ant sienos
… prie durų…

Sekmadienis


Šviesus ir šiltas vasaros rytas

Rodos, birželis

Nes jau yra žemuogių


Štai ką aš galvoju


Bet ne.
Ne.
Ne.
Ne.
Ar tu mane myli?
Štai ką aš galvoju


3



Smulkmena

Jei nebūčiau
Tada
Pabėgusi
Su Marku į Paryžių,
Sara,
Jei būčiau visą gyvenimą
Gyvenusi
Romantiškam
Žiogaičių kaime,
Rinkusi vaistažoles,
Auginusi morkas ir topinambus,
Dabar neturėčiau
Pluoštelio tėčio laiškų,
Perrištų rožiniu kaspinu


Ir niekas iš mūsų,
Sara,
Jų neturėtų


Pasaulis būtų
Tuščias ir kraupiai nykus,
Nes nebūtų jame
Vieno mažmožio,
Vienos mažytės
Nereikšmingos
Smulkmenos,
Perrištos rožiniu kaspinu,
Sara,

Ir mes negalėtume verkti
Dabar
Skaitydamos,
Ką mūsų tėtis galvojo
Tada,
Kai gyveno
Šioj žemėje,
Sara


4



Mažas baltas namelis
Su raudonų čerpių stogu
Prie jūros.
Su mažu švariu sodeliu,
Kur auga vijoklinės rožės


Aukštos kaip medžiai.
Žydi gausiai kaip obelys.

Prie garažo stovi naujas
Raudonas “Peugeot”


Antro aukšto langai atviri.
Vėjelis kedena
Plonytes baltas užuolaidas


Laiptai mediniai.
Iš poliruotos pušies.
Kvepia pušim
Ir truputį girgžda.

Mes laive.
Tai kruizas, sako man Markas.

Mes laimingoj turistinėj kelionėj,
Kuri niekada nesibaigs.

Mes gyvenam ir klausomės,
Kaip ošia ir ošia bangos.

Vakarais susikibę už rankų
Vaikštinėjam po tuščią pliažą,
Ir Markas vis fantazuoja,
Kad iškas man karališką baseiną

Sodelyje
Už mažo balto namelio
Raudonų čerpių stogu
Ir būtinai
Apaugins visą tvorą gebenėm


Tu būsi tarsi Paryžiuje, sako man Markas


Taip.
Taip.
Aš būsiu žuvis Paryžiuje.
Baltam namely prie jūros.
Rašysiu.
Plaukiosiu.
Ir man pašėlusiai seksis.

Aš laiminga, Markai!

Tu tik džiaukis gyvenimu,
Aš tau išvirsiu kavos, sako Markas.

Rytas
Kaip pasaka.


5



Laikas laikas

Sidabrinis karosas
Nusistovėjusiam švariam vandeny
Tarp kojų sumirgės,
Išslys,
Tik drebulys

Ratilais eis nueis,
Išsisklaidys

Tik šmėstelės retai
Prabėgomis
Vytimo suvokimas,
Mirties siaubas

O užsikvempus ant stogų gaivi naktis -
Kaip netikra


Tamsu.
Tik blykteli balta balčiausia sparno apačia.

Girdėti cypia skersvėjai
Bevardžiuose miestukuose


6



Man buvo taip:
Beribis aklas ilgesys
Vis glostė nugarą
Ir plaukus,
Nutįsusius kaip vingrios žolės virš vandens,
Ir traukė galvą vandenin
Kaip akmenį.

Atrodė,
Tamsoje kažkur
Žydėjo grikiai laukuose


O kaip kvepėjo
Neįžengiami žirnynai!

Aš ploviaus kojas
Iškilmingai apsirengusi,

Su balta šilkine karališka skara
Ir ilga juoda suknele
Lig žemės


Paskui ilgai stovėjau tamsoje.

Basa.
Tiesi kaip žvakė
Arba lelija.

Jaučiau, kaip vinguriuoja
Užtrauktukas.
Per visą nugarą


Klausiaus, kaip atrajoja
Pilvotos tešmeningos karvės


Ir dar.

Kaip skauda
Mano ilgesys
Tame krašte, kur tik tylėjimas
Yra kalba.

Pašarvokit mane
Baltai baltai,
Kad karste gulėčiau
Baltai rėdyta.
Kaip privalu lietuvninkei.


 

Rodyk draugams

Apie akimirka, jaunyste ir uzmarsti

Leonidas Donskis: Akimirka, jaunystė ir užmarštis


2008-08-08


 10 britų mėgstamų aforizmų, į pasaulį paleistų populiarių žmonių – šių aforizmų reitingą TV kanalas Sky News paskelbė prieš metus. Šiuo rašiniu baigiu jų interpretacijų ciklą.

Septintojoje vietoje – „The Beatles“ įkūrėjo ir sielos Johno Lennono aforizmas: „Gyvenimas yra tai, kas įvyksta, kai jūs kuriate kitus planus“.


Apie akimirkos ir spontaniškumo vertę esu rašęs, todėl pernelyg nesikartosiu. Mums atrodo, kad laimė slypi didelių svajonių ir ambicijų įgyvendinime. O iš tikrųjų ji slypi detalėse ir net buityje – kasdienybės garsuose, spalvose, mėgstamuose daiktuose, senose knygose, „viniluose“, rytinės arbatos gėrimo rutinoje. Tereikia vieną gražią dieną visa tai prarasti, kad suprastum šitų dalykų vertę.


Žinoma, pasikartojamumas ir mielos mūsų gyvenimo rutinos yra prasmingos bei teikia didelį džiaugsmą tada, kai mes žinome, jog mūsų laukia ir kelionės, ir intensyvus profesinis gyvenimas. Juk brangini akimirką už jos baigtinumą ir nesikartojamumą. Jei ji tampa vienintele mūsų gyvenimo tonacija, ji jau nebe akimirka, o beprasmiškai ir monotoniškai tiksintis gyvenimo laikrodis – tiksli ir tvarkingai ateinanti mirties nuojauta.  


Kas įvyksta, kai mes kuriame gyvenimo planus? Mes nepastebime to, kas vyksta su mumis – pro mūsų akis praslysta žmonių žvilgsniai, veidai, akys, rankos, bylojančios apie dar nepradėtą, bet svarbų, o gal net ir visą mūsų gyvenimą galintį pakeisti pokalbį. Mes negirdime nebaigtų sakinių ir užuominų. Norime tik aiškių dalykų ir iki banalumo akivaizdžių tiesų, nes pustoniams ir niuansams nebeturime laiko. Nematymas ir negirdėjimas yra būtent tai, kas vadinama svaigia karjera, už kurią paprastai sumokama asmenybės bei charakterio pokyčiais ir draugų praradimu.


Kada mes suprantame, jog laimė slypi tyloje, pauzėse, detalėse ir intervaluose tarp kelionių bei planų kūrimo? Tada, kai mus aplanko liga ir kai netenkame artimųjų. Arba kai ambicingų planų įgyvendinimas radikaliai keičia mūsų gyvenimo būdą ir priverčia mus tyliai kęsti aplinką, kuri yra tarsi mums reikalinga, bet iš tikrųjų iki koktumo svetima ir laipsniškai suardanti mūsų asmenybę. 


Devintojoje vietoje – airių rašytojo Bernardo Shaw aforizmas: „Jaunystė – žavus dalykas. Eikvoti ją vaikams – nusikaltimas“.


Lygiai kaip laimingose šeimose vaikai nėra priversti pernelyg greitai tapti suaugusiais ir panirti į gyvenimo prozą, taip ir visuomenėse, kuriose nestokojama pagarbos žmogaus laisvei ir spontaniškumui, jauni žmonės nėra brutaliai bloškiami į suaugusiųjų gyvenimo nuspėjamumą ir priverstinę socializaciją – profesinę karjerą, sėkmės kūrimą ir panašiai. Dėstant įvairiose šalyse, man teko pastebėti, kad amerikiečiai studentai, lyginant su mūsiškiais, neretai atrodo juokingai naivūs, infantilūs ir sentimentalūs. Juos stebinčius mūsų studentus aplankytų jausmas, panašus į tą, kurį patiria universiteto studentas, šaipydamasis iš gimnazijos mokinius jaudinančio ir virkdančio salsvo, sentimentalaus filmo.


Beje, iš tikrųjų įspūdis yra kiek klaidingas ir apgaulingas. Už amerikiečių atvirumo, mums neįprastai atviro savo pažiūrų bei jausmų demonstravimo (beje, kam jau kam, o dėstytojui ten labai lengva pajusti, ar jis mėgstamas, ar ne – tai tikrai ne Šiaurės šalys, kur būsi mandagiai sutiktas ir palydėtas, bet tik retkarčiais sužinosi, ką apie tave iš tikrųjų galvoja studentai) ir sentimentalumo neretai slypi nesugedę ir spontaniški žmonės.


Jie tiesiog dar nemoka gudrauti ir manipuliuoti kitais žmonėmis bei jų pasitikėjimu. Vėliau išmoksta. Tam pasitarnauja ir profesinio gyvenimo kodai, ir masinė kultūra – šita sugebėjimo save ir kitus paversti vartojimo reikmenimis begalinio tobulinimo terpė. Tiesa, egzistuoja ir kategorija tokių žmonių, kurie niekada šito neišmoksta. Juk neretai kalbama apie didelius vaikus – atvirus, nesugadintus ir neslepiančius savo išgyvenimų.


Tik nepainiokime egzistencinio vaikiško atvirumo su infantilumu, kurį mumyse provokuoja ir palaiko globalinė masinė kultūra, kurianti morališkai ir psichologiškai niekada nebręstantį, bet manipuliatyvų ir nejautrų vartotoją – sociokultūrinį paauglį, kuriam kontroliuojanti ir poreikius bei vaizduotę formuojanti sistema neleidžia subręsti. Masinės kultūros kuriamas infantilizmas kuo puikiausiai koegzistuoja su žiaurumu ir moraliniu nejautrumu. 


Sakau šitą atsargiai, puikiai suprasdamas, kad visada esama išimčių ir kad Lietuvoje yra puikaus jaunimo, kuriuo pats žaviuosi, bet… Jaunieji amerikiečiai ir vakarų europiečiai mūsų jaunimą neretai pranoksta emociniu intelektu ir moraline branda – empatijos galiomis, jautrumu, gebėjimu išklausyti ir nežeisti kito žmogaus, tuo sukuriant jam psichologinį komfortą. Jauni žmonės juk yra savosios visuomenės atspindys – mano akimis, mūsiškiai vis dėlto esti gan brutalūs ir negailestingi, besinaudojantys kitais kaip greitos  karjeros priemone. Bet ne apie tą aš dabar kalbu. Esmė ta, kad jauni žmonės ten ilgiau išlieka jauni. Kuo ilgiau žmogus gali studijuoti, keliauti, dėvėti ne jauno miesto profesionalo kostiumą ir baltą apykaklę (kad patiktų suaugusiems ir klientams), o džinsus ir megztinį, tuo ilgiau tęsiasi savęs ieškojimo ir brandinimo procesas.


Ar versdami nieko apie save dar nežinančius aštuoniolikmečius apsispręsti dėl savo ateities ir priimti kone viso savo likimo sprendimą studijuoti tą, o ne kitą dalyką mes nerašome būsimosios tragedijos scenarijaus? Ar laimingi yra vaikai, anksti pradedantys mėgdžioti suaugusius dėdes ir tetas? Beje, vaikystė ir jaunystė yra visuomenės laisvės ir humaniškumo kriterijus Nr. 1 – jos abi visada radikaliai paneigiamos totalitariniuose režimuose. Nei naciai, nei bolševikai neleido vaikams būti tiesiog vaikais. Jie buvo ruošiami režimui ir iškart tapdavo partijos, kariuomenės bei slaptosios policijos rezervu – techniniais darbuotojais ir informatoriais.


Vaikus masiškai gimdančios paauglės ir socialumo bei žmonių įsipareigojimo vienas kitam dar nesuvokiantys, bet besituokiantys jaunuoliai tampa gyvu priekaištu visuomenei – iš jų nejautri ir nehumaniška aplinka atima lėto savęs atradimo ir kultivavimo džiaugsmą. Todėl jie tampa gyvomis dėdžių ir tetų imitacijomis, iš anksto nustatytų socialinių vaidmenų atlikėjais, o ne laisvais ir save kuriančiais žmonėmis.


Švelnesniu mastu, bet vis dėlto tą patį galima taikyti ir žiaurioms ankstyvojo kapitalizmo fazėms, suardančioms šeimas ir verčiančioms vaikus augti be tėvų – Airijoje dirbančių tėvų Lietuvoje palikti vaikai, kuriuos geriausiu atveju prižiūri seneliai ir tetos, dar sugrąžins šią traumą savo šaliai ir visuomenei. Jau dabar šitą matome ir jaučiame. Paauglių žiaurumo protrūkis juk yra kerštas juos apleidusiai aplinkai.  


Galiausiai, dešimtoje vietoje atsidūrė komiko, sparnuotų frazių meistro ir kino aktoriaus Groucho Marxo aforizmas: „Aš niekada neužmirštu veidų, bet jūsų atveju man bus malonu padaryti išimtį“.


Atmintis ir užmarštis yra dvi lygiavertės gyvenimo strategijos. Įsidėmėdami ir prisimindami mes ne tik formuojame savo pasaulio suvokimo horizontą, bet ir pratęsiame kitų egzistenciją. Jei ne organizuota atmintis, nieko nebūtų – nei Dante’s, nei Shakespeare’o, nei Rembrandto, nei Bacho, nei Mozarto. Žinoma, tai visos Europos ir net žmonijos atmintis. Bet be atminties būtų neįmanoma ir tapatybė – nustotų egzistavę mūsų tėvai, vaikystės gatvės, daugelis žmonių, kurie be mūsų pastangų išsaugoti būtų pasmerkti užmarščiai. Tad prisimindami mes pratęsiame kitų žmonių buvimą pasaulyje, lygiai kaip mūsų pačių egzistencija įmanoma tik mus atpažįstančių ir prisimenančių ar net išsaugančių ateičiai kitų žmonių dėka.


Tai ir yra socialumo paslaptis. Ne šiaip lengvas bendravimas, o istorijų pasakojimas, patirties dalijimasis, atmintis ir vienas kito pratęsimas per atmintį ir yra socialumas (ne veltui XVIII amžiaus italų filosofas Giambattista Vico atmintį, socialumą ir pilietinę visuomenę laikė pakankamais Dievo buvimo įrodymais). Bet ir užmarštis yra socialumo bei normų laikymosi aspektas. Neįmanoma visko prisiminti. Dar daugiau – viską prisiminti būtų žmonijos prakeikimas. Mes negalėtume gyventi ir psichologiškai žūtume, jei mumyse neveiktų atminties ir užmaršties mechanizmas.


O pati svarbiausia Groucho Marxo išmintingo aforizmo žinia yra ta, kad yra dalykų, kurie nusipelno tik ignoravimo. Prisimename ir kalbame apie tai, ką gerbiame ir rimtai traktuojame, net jei ir nesutinkame. Nusikalstama neapykanta žmonėms ar fizinis ir psichologinis teroras niekada negali būti užmiršti, bet neadekvatus kalbėjimas ar tiesiog nejaukus nusišnekėjimas ir smulkus niekšiškumas labiau už viską nusipelno tylios paniekos ir ignoravimo. Atsisakymas pažinoti yra mums gerai pažįstama bausmės forma – frazė „nenoriu tavęs daugiau pažinoti“ yra ne kas kita, o aktyvi ir sąmoninga užmaršties forma. Juk jei neužmirši ir nuolat kalbėsi apie kažką, kas neturi ir turbūt niekada netaps norma, tik pratęsi to reiškinio egzistavimą.


Tad kartas nuo karto valykime savo atmintį. Ji yra svarbi žmonijai. Palikime joje vietos visų pirma tam, kas turi egzistuoti ir likti žmonijai ir po mūsų.


Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika, BFL © Baltijos fotografijos linija


 



Rodyk draugams

Apie mane ir Sara. Perkeliu is TEKSTAI.lt







 


Poisson Mari






Mari Poisson (tikr. Marija Jurgelevičienė, g. 1948) prozininkė, poetė, eseistė ir fotografė. 1972 m. baigė lituanistikos studijas Šiaulių pedagoginiame institute. Dirbo bibliotekinnke, mokytoja, redaktore. Nuo 1996 m. Šiaulių universiteto lietuvių literatūros katedros asistentė. 1981 m. žurnale „Nemunas” pasirodo pirmasis M. Jurgelevičienės eilėraštis „Paslaptis“. 1987 m. leidykla „Vaga” išleido pirmąją M. Jurgelevičienės poezijos knygą „Dvišalis eismas“, kuri buvo įvertinta kaip geriausias metų debiutas. 1988 m. autorei įteikta Zigmo Gėlės premija. 1998 m. išleido antrąją eilėraščių knygą „Plėviasparnis“. Netrukus, 1999-aisiais, įkūrė humanitarinę kūrybinio rašymo studiją „Plėviasparniai“, kuri padėjo atsiskleisti ne vienam jaunam literatūriniam talentui. 2001 m. Maironio muziejuje Kaune surengė pirmąją fotografijų parodą „Skiriu draugams“. 2004 m. slapyvardžiu Mari Poisson išleido savo trečiąją knygą – novelių romaną „Tikra mergaitė. 100 marginalinių novelių“. Šiuo metu laisva meninkė. Nuo 2006 m. gyvena ir kuria Londone. „Dvišaliame eisme“ vyrauja pratrūkstančio sąmonės srauto eilėraščiai, fragmentiški ir laisvos sandaros, atspindintys nepagražintą šiuolaikinės moters pasaulėjautą. „Plėviasparnyje“ atskleidžiami vitališkieji moters pasaulio jutimai. Novelių romanui būdingas elegantiškas rafinuotas stilius, laisvas ir sąmojingas kalbėjimas, buitinių bei egzotiškų detalių intarpai. Toks romantiškosios Mari Poisson braižas.

 

 

 

 








Poisson Sara





Sara Poisson (tikr. Rasa Čergelienė, g. 1964) – poetė, prozininkė, eseistė, žurnalistė. 1983–1990 m. studijavo Vilniaus universiteto istorijos fakulte ir įgijo žurnalistės kvalifikaciją. Dirbo „Panevėžio balso“ redakcijoje (1988–1992), vėliau, iki 2007-ųjų – dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondente. Nuo 2007 m. dirba bendrovėje „Mažeikių nafta“ komunikacijos specialiste. Nuo 2001 m. – Mažeikių literatų klubo narė, nuo 2002 m. – viceprezidentė. Išleido tris eilėraščių rinkinius: „Nelygybė“ (1999), „Kūno išganymas“ (2002), „Pasienis“ (2006). 2005 m. išleido novelių rinkinį „Šmogus“, kuris Metų knygos akcijos metu buvo išrinktas į metų geriausių prozos knygų penketuką. 2007 m. išleido pirmąją esė knygą „Čiupinėjimo malonumas“. Novelių rinkinys „Šmogus“ tapo nemenku literatūros įvykiu, buvo palankiai įvertintas specialistų ir skaitytojų. Jame žaidžiama itin subtiliais žmonių santykių niuansais, nuotaikomis, fizinio pasaulio detalėmis ir jų įspaudais sąmonėje. Registras plečiasi nuo psichologizmo iki magiškojo realizmo ir siurrealizmo. „Čiupinėjimo malonume“ – novelės žanrui artimų esė rinkinyje vyrauja subtilus psichologizmas, grakščiais paradoksais žavinti ironija ir intelektuali provokacija: pasakotoja gina tai, kas šiaip jau laikoma silpnybėmis, – tinginystę, neracionalumą, teisę išdidžiai ir išraiškingai klysti. „Apie Saros Poisson poeziją jau iš pat pradžių norisi kalbėti palyginimais: perskaitęs tekstą iki galo, iš tiesų jautiesi kaip išlaukęs ilgą pasų kontrolės eilę pasienyje į (post)idėjinę valstybę – driekiasi žodžių virtinės, sudarydamos klampius, tirštus vaizdų, aštrių kampų, daugiaprasmius sakinius, tačiau tai nereiškia, kad, pagaliau kirtęs užkardą, ką nors suprasi. Ši valstybė sukonstruota sąmonės srauto principu, ir – svetimos sąmonės, taigi gana hermetiška. Jai perskaityti reikia tam tikro kodo“ (Neringa Mikalauskienė).

Rodyk draugams

Mari Poisson. Kartą, kai nuleidau kojas nuo sofutės

 


 


 Niekas nežino kodėl stengiuosi viską sukomplikuoti. Nešioju galvoje begalę atsitikimų, versijų, detalių ir interpretacijų. Jei Marta paklausia manęs apie ką nors (nesvarbu apie ką), mano sąmonė akimirksniu išmeta lentelę su keliaisi atsakymo varijantais. Aš nė nemirktelėjusi renkuosi trumpiausią, nes Marta neturi kantrybės įsiklausyti, tačiau pati sau viena tyliai žinau, kad buvo ir daugiau atsakymų. Daug keistesnių, daug ilgesnių, su papildomais išvedžiojimais, nukrypimais nuo tiesos, panašių į paslaptį, kurios net pati negalėčiau išnarplioti. Nemokėčiau nei išreikšti, nei išaiškinti.


          Tuo tarpu Marta yra perregima kaip kalnų krištolas. Visada keliasi šeštą ir gulasi dešimtą. Kiekvieną antradienį plaukioja, kiekvieną rytą bėgioja. Visada dėvi kostiumėlį arba juodą siaurą suknelę ir aukštakulnius batelius. Visada tvarkingai pakirptais plaukučiais, visada sutvarkytais nagučiais… Aš amžinai ją pamėgdžioju. Noriu būti tokia pat dalykiška, praktiška, tiksli, tvarkinga, grakšti, pasitempusi,- kaip ji. Marta metė rūkyti. Ir aš mečiau. Marta viską išmetė iš spintos ir antrasolių – ir aš išmečiau. Martai patinka Oskaras – ir man jis patinka. Marta vadina Oskarą katinėliu ir aš vadinu jį katinėliu.


          Kodėl manai, kad nori būti tokia kaip aš, klausia Marta. O! Žinau, jai tai tikrai įdomu. Ji rimtai susidomėjusi. Ji įdėmiai žiūri į mane nemirksėdama. Marta laukia, kad imčiau ją liaupsinti. Ji dievina liaupses. Jaučiasi jų verta. Norėčiau atsakyti, kad, kaip ir ji, svajoju būti garsi, turėti prabangius apartamentus madingame Niujorko rajone, spintą, pilną Manolo Blahniko batų ir pavydėtiną sutuoktinį – Niujorko „Sity Ballet“ solistą. Bet, kaip visada, pasirinkau trumpąjį atsakymą.


          Man patinka viskas, ką tu darai ir kaip tu gyveni, Marta, pasakau.


          Marta negali patikėti, kad tai ir viskas. Tik tiek. Ji žiūri į mane prisispyrusi. Tyli. Laukia. Gal imsiu ir pasakysiu dar ką nors. Taip ir atsitiko. Man išties pagailo Martos ir aš akimirksniu išpoškinau vieną savo slaptųjų- nepublikuolamųjų svajonių. Pasakiau, kad norėčiau nugalėti Dakaro ralyje. Na, bent jau finišuoti dešimta, kad gaučiau auksinę Top dešimtuko plokštę. Daugiau nieko nebesakiau, bet ir to buvo gana - miriau iš gėdos. Marta tuojau pat išjuoks mano slaptąją didžiąją svajone, galvojau. Ir kodėl išsižiojau… Kam reikėjo išsižiuoti… Panarinau galvą, nudelbiau akis ir apsimečiau, kad domiuosi jos svetainės parketu. Mudvi sėdėjome Martos name Londone, apatiniame aukšte, prie nekūrenamo židinio ant nedidelės sofutės parietusios po savim kojas. Viena priešais kitą.


          Marta atsitiesė, atpalaidavo nugarą ir pasakė, kad kai kuriems tikslams pasiekti tenka sunaudoti dvidešimtį gyvenimo metų. Dvidešimtį? Taip, atsakė Marta. Prieš pasirinkdama tikslą, pagalvok, ar turi pakankamai laiko. Aš pagalvojau. Mikliai pagalvojau. Beregint atsisakiau Dakaro ralio ir pasirinkau rašytojos karjerą. Nepamiršk – dvidešimt metų, pagąsdino mane Marta. Žinau jau, žinau, sumurmėjau nepatenkinta.


          Bet noras atsiverti Martai jau buvo visai prapuolęs. Marta visada dėjosi esanti pranašesnė už mane, bet šiandien – šiandien aš jai nepasiduosiu. Viskas. Ji amžinai vaizduoja didžiąją mokytoją, užsispyrusiai galvojau. Amžinai auklėja, amžinai moko. Na, kad ir dabar. Pagalvokit tik – dvidešimt! Labai norėtum! Bet man nereikės dvidešimties! Man pakaks ir dvylikos! Mano vidus tiesiog kunkuliavo, bet garsiai nesakiau nieko.      


          Sėdėjau kietai sučiaupusi lūpas ir prikandusi liežuvį, kad neiššoktų kokia neregėta-negirdėta bjaurybė.


          Marta nujautė, kad kažką verdant mano sieloje. Nėra ji kvaila. Pažvelgė su šypsena, lyg būtų geroji fėja. Bet neklausė, ko užsiraukiau. Ėmė pasakoti šimtąsyk girdėtus savo kurortinius nuotykius, tarsi norėtų prajuokinti ar pralinksminti. Nieko panašaus. Žinau aš ją! Jai svarbu tik pasipuikuoti ir pasigirti. Aš esu jai tik laisvos ausys. Ir ko aš čia sėdžiu?! Kad klausyčiausi jos pagyrų, galvojau negalėdama nusiraminti. Bet pagaliau susiėmiau ir nuleidau kojas nuo karališkos Martos sofutės. Eisiu savo keliais, pagalvojau.

          Va, tą akimirką tai ir įvyko. Štai tą lemtingą akimirką ir prisiekiau sau važiuoti automobiliu per Lamanšą į Prancūziją. Tik nesakykite apie tai Martai. Ir apskritai – niekam nesakykite.           

Rodyk draugams

Evaldas ir papuga. Ievos nuotrauka

Rodyk draugams

Mano anukelio Evaldo laiskelis

Labas.
Aciu uz sveikinimus.Gimtadienio nesvenciau su draugais,tik namuose su mama ir teciu.Susitvarkiau kompiuteri gimtadienio proga:prisidejau ramu ir atminties.
Buvo atvaziave i svecius Ieva su Darium.Lauke virem plova.Beverdant pradejo lyti lietus,tad turejome eiti i vidu.
Tetis parode kur yra “Bruklinas”.Ten Darius pirko Simukui dovanu.
Vakar prasidejo olimpiada,ziurejome atidaryma.Olimpiada prasidejo per mano gimtadieni,kinai tiki,kad ta data yra labai sekminga.Siauliuose labai daug vazineja masinu su lietuvos tautinem velevelem.Taip jie parodo,kad yra sirgaliai.Tetis irgi nusipirko velevele ir zada ja prisikabinti prie masinos,nori buti sirgaliu.
Gruzijai ta diena labai nesekminga jiems prasidejo karas su Rusija.Rusai apsimeta kad gelbeja Osetinus.
Tiek naujienu,ir geru ir blogu.Laukiam laisku.
Ate.

Rodyk draugams

Sveikinu

savo pati mylimiausia anukeli Evalda 16 gimtadienio proga. Siunciu geliu is seneles darzelio. Jas nufotografavo Darius ir Ieva, kai buvo nuvaziave saneles aplankyti. O dovaneles, Evaldai, gausi kai mes su seneliu atvaziuosim i Lietuva. Teks Tau truputi palaukti… Bet neilgai;)))


 




 Mielas Evaldai,


Tu esi musu pats sauniausias anukelis ir mes su seneliu Tavimi nepaprastai didziuojames. Kaip gerai, kad mes Tave turime ir kad Tu uzaugai toks didelis ir grazus. Buciukas;)*** Linkejimai mamai ir tetukui;)***


                                                                                                                                                      Senele


 


 

Rodyk draugams

Virginijos laiskelis…

Miela Mari,
 
pasiilgau Jusu laisku ir labai idomu kaip einasi su knyga? Zinoma, paskaitineju Jusu bloga, tai sioki toki rysi su Jumis tarsi mintyse palaikau…
 
As dabar jau atostogauju. Dar kol kas esu Vilniuj, uzsiimu savo kuklaus “ukio” pasitvarkymais. Vakar susitvarkiau visus stalcius bei lentynas - turiu toki iproti kasmet per atostogas ismesti visokius nereikalingus daiktus. Dar perkraciau visus drabuzius ir didziaja ju dali teks kokiai draugei padovanoti ar atiduoti labdarai, kadangi pasikeite smarkokai kuno sudejimas. Na jei kada vel sulieknesiu, bus proga isigyti nauju, o dabar tik vieta uzima.
 
Neprisimenu, a rasiau, bet atradau nauja meile - pradejau mokytis naujaja graiku kalba. Internete yra toks labai saunus tam skirtas puslapis. Pasak vieno pazistamo meksikiecio, su kuriuo susitikau tame paciame puslapyje, Naujojo Testamento supratimui labai gelbeja ir naujosios kalbos mokejimas, nes ta kalba yra gyva, ja galima kalbeti. Senosios graiku, deja, esame mokomi kaip negyvos raides.  O dar paaiskejo, kad, galimas daiktas, senosios graiku tarimas, kurio buvome mokomi, visiskai neteisingas. Vienas svedu filologas istyre senoves graiku irasus akmenyse bei rankrascius ir pagal juose esancias klaidas nustate, kad greiciausiai senoves graikai jau nuo kokio 6 a pr. Kr. tare taip, kaip ir dabartiniai graikai. Taip kad, galimas daiktas, Erazmas Roterdamietis su savo tarimo teorija klaidina visus jau 500 metu… Na nezinau, tik dabar rimciau susimasciau apie tarima. O naujosios mokytis smagu, jos buvau siek tiek pradejusi mokytis universitete, kai buvo destytoja graike, bet paskui ji isvaziavo. Dabar po truputi prisimenu, ka mokejau, be to yra nemazas panasumas su senaja, tai kol kas mokytis dar nesunku. Na nezinau, kiek man uzteks tam kantrybes, ar ilgai tuo uzsiimsiu. Na bet turbut verta, ypac del to, kad svajoju kada butinai nuvaziuoti i Graikija.
 
Lauksiu laiskelio,
 
Jusu
 
Virginija

Rodyk draugams

Bronislovas Genzelis apie busima karalystes svente

Bronislovas Genzelis. Negi kitais metais tik šoksime, ūžausime?


2008-08-07


Artėja reikšmingi mūsų gyvasčiai metai - prieš tūkstantį metų pasaulis išgirdo, kad yra tokia šalis Lietuva. Kitais metais Vilnius bus ir Europos kultūros sostinė. Gera proga ilgam save įprasminti, priminti, kad Lietuva ne koks pasaulio užkampis, o visuotinio dėmesio verta šalis. Kaip pasirodysime? Norime būti ar norime susilieti su visuma? Ką minėsime? Vienuolio nužudymą? Savo valstybės egzistavimo paskelbimą?

Jau daugiau kaip dešimtmetį, neturėdami aiškios savo valstybės vizijos, kalbame apie tą artėjantį jubiliejų, pabrėždami jo ritualinę pusę. Nieko naujo negalime pasakyti apie ikimindauginius laikus, išskyrus tai, kad tada buvo nužudytas vienuolis. Atrodytų, valstybės vyrams neįdomu, kokia buvo tada Lietuva. Ar kas girdėjo apie valstybinę programą, kuri sudarytų prielaidas istorinės atminties gaivinimui?


Kol kas nežinoma, ką saugoja Armėnijos, Bizantijos ir kitų Rytų šalių archyvai. Kažką esame girdėję apie Gintaro, Šilko kelius. O kaip jie susiję su mūsų kraštu? Reikia būti istorikais ir išmokti senąsias armėnų, hetitų, graikų, chaldėjų ar kitas kalbas. Gal ten mūsų šalis ir mes vadinti kitais vardais? Studijuoti nežinant, ar ką nors surasi, reikia pasiaukojimo ir finansinių išteklių. Be šitų dalykų beliks kurti mitus ir jais maitintis. Tūkstantmečio minėjimas turėtų mus sutelkti ir paskatinti inventorizuoti savo vertybes bei pateikti jas pasaulio visuomenei. Lietuvių novelistai ne prastesni negu kitų tautų. Esame išleidę italų, prancūzų, švedų, norvegų, lenkų ir daugelio kitų tautų novelių rinktinių, deja, neturime savo novelių rinktinės. Kodėl neorganizavus tokios rinktinės vertimo į kitas kalbas. Turime konceptualių kultūrologinių darbų, kai kurie be mūsų paramos išversti į kitas kalbas, o apie tai, išskyrus jų autorius, nelabai kas žino. Turime puikią tautodailę. Taigi turime nemaža vertybių, kurios būtų įdomios kitiems, tik kol kas jos lieka “vertybės sau”, bet - ne valdžiai.


Kiekviena šalis įdomi kitai savo egzotika, savitumu, kultūra. Ateinantieji metai - patogi proga pasirodyti, kad mes verti pagarbos ir susidomėjimo. Tik ar to norime? Valstybingumą galima prarasti ir atgauti, tačiau nė viena tauta neatgimė praradusi savastį, savo kultūrą. Lietuvių tauta, praradusi valstybingumą, stropiai saugojo savo kultūrą ir tai buvo pagrindinė sąlyga išlikti.


Skaudžiausia, kai savo tautos kultūrą naikina savieji, įsitikinę, jog garbinga prisišlieti prie kitos tautos kultūros. Taip mūsų istorijoje būta ne kartą. Pavyzdžiui, Renesanso didikai, nors save dar vadino lietuviais, bet kildino iš romėnų, italų, tik ne iš tų, kurie kalbėjo lietuviškai ir laikėsi protėvių papročių. Tuo jie skyrėsi nuo lenkų ar rusų didikų, kurie vartojo savo gimtąją kalbą. Kuo baigėsi šis nusiteikimas lietuviams, šiandien žinome.


XVIII amžiaus pabaigoje jie savanoriškai pasiskelbė, esą Lietuva yra vieningos Lenkijos provincija. Taip žengta Lietuvos išdavystės link. Per nepaprastas kančias, pasiaukojimą Lietuva ir jos kultūra atgijo. Aukso amžius lietuvių kultūrai buvo tarpukaris. Po to vėl atėjo mūsų kultūros niokojimo metas. Tik šį kartą tai darė svetimieji. Lietuvių tauta atsilaikė. Atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje vėl - kaip Renesanso didikams, dabar save vadinantiems elitu - knieti būti vien europiečiais ar amerikiečiais, o ne lietuviais. Skirtumas tik tas, kad porenesansinėje Lietuvoje absoliuti gyventojų dauguma buvo kaimiečiai ir jiems užsienietiškos prašmatnybės mažiausiai rūpėjo. Dabar mes lietuviško kaimo jau neturime, tad nebus iš kur semtis stiprybės. Kiekviename žingsnyje stengiamės pamėgdžioti užsieniečius. Kodėl turistai turėtų plaukti į Lietuvą? Kad pamatytų jų muziejų likučius arba jų sendaikčių turguose įgytus daiktus? Lietuvos valdantieji, priskiriantieji save elitui, neturi nei tautinės savimonės, nei vertybinės orientacijos pajautos. Kaip kitaip paaiškinsi, kai kultūros ministrais tampa tokios asmenybės kaip Roma Žakaitienė, neturinčios žalio supratimo, kas yra lietuvių kultūra ir į žymiausius tarptautinio masto mūsų kultūros veikėjus žiūrinčios kaip į savo tarnus. Įsimintinos jos intrigos prieš prof. Saulių Sondeckį ir kitus mūsų kultūros veikėjus. Bet tai ne vien tos poniutės problema, o ir tų, kurie ją paskyrė ministre. Paminklosaugininkai prisimena jaunąjį verslininką Artūrą Zuoką, kuris išgarsėjo bandymu Gedimino kalno papėdę paversti teniso kortų ir malūnsparnių nutūpimo aikštelėmis, kurios būtų aplipusios restoranėliais. Tada jam nepasisiekė. Ir A.Zuokas nusprendė tapti politiku. Jam atsivėrė platesni veiklos horizontai… Jo požiūris į kultūrą nė kiek nepasikeitė. A.Zuoko, Broniaus Bradausko ir jų bičiulių iniciatyva stengiamasi ištrinti iš miestų ir gamtos viską, kas unikalu. Mat jie - europiečiai, o ne kokie neišprusę kaimiečiai, kuriems viskas, kas sava, brangu.
Okupantai siekė sunaikinti Lietuvos valstybingumo simbolius. Tad jų atkūrimas - Lietuvos valstybingumo tąsos įtvirtinimas, istorinės atminties atgaivinimas. Sąjūdžio išvakarėse prabilta apie Valdovų rūmų atstatymą. Konservatorių iniciatyva Seimas nutarė atstatyti Valdovų rūmus. Ar galėjo Algirdas Mykolas Brazauskas, tapęs Vyriausybės vadovu, nevykdyti to nutarimo? Neautentiški? Argi apie Trakų pilį daugiau žinota? Kaip šiandien atrodytų Trakai, jeigu jie būtų tokie, kokius juos apdainavo Maironis? Ar nedžiugina lietuvio ir jo svečio akies atstatyta Trakų pilis? Niekas pasaulyje neatstatyta visiškai autentiškai (nei Varšuva, nei Berlynas). Problemų atsiranda, kai kultūra tampa verslo objektu. Kokia Valdovų rūmų paskirtis? Žinoma, jie neatliks senovinės paskirties. Kas juose bus eksponuojama? A.Brazausko sušaudytų žvėrelių iškamšos? Vakarų Europoje nupirkti su Valdovų rūmais nieko bendro neturintys baldai? O gal litvakų papuošalai? Girdime apie muziejinį verslą: perkame senus antikvarinius užsienietiškus baldus (taip investuojame kapitalą, nes jie ateityje pabrangs - negi kitur kvailesni už mus?).


Visuomenė nežino, kas bus veikiama tuose rūmuose (jų veikla turėtų būti plačių aptarimų objektas, o ne vien biurokratų, nežinančių, kas yra tautiškumas, kultūra, sumanymų įgyvendinimas). Kad ir kaip sukčiau galvą, kito atsakymo, jog kiti metai gali tapti didžiausia mūsų istorijoje “pinigų plovykla”, “atkato gavykla”, nerandu. Juk kalbama apie momentinius renginius. Bijau, kad po visų “švenčių” Vilniuje bus išnaikinta viskas, kas bent kiek lietuviška, girdėsime šūkaliojimus: “Pagaliau mes tapome europiečiais…”


Tad vargu ar verta stebėtis, kad jokioje komisijoje negirdėti balsų tų, kurie “atkasė” 1009 metus ir pasiūlė tuometiniam prezidentui A.Brazauskui juos pažymėti… Ar Vilnius, užuot buvęs Europos kultūros sostinė, netaps metine šoumenų sueiga?



Rodyk draugams