BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Apie Lambetho konferencija

Kardinolo Kasperio pasisakymas Lambetho konferencijoje: katalikų ir anglikonų dialogas stringa


2008-08-01



Jau artėja prie pabaigos nuo liepos 16 dienos Kenterberyje vykstanti vadinamoji Lambetho konferencija – tai yra viso pasaulio anglikonų vyskupų pasitarimas, reguliariai, kas dešimtį metų, rengiamas Anglijos Bažnyčios primo Kenterberio arkivyskupo iniciatyva. Dabartinis Anglijos Bažnyčios vadovas arkivyskupas Rownas Williamsas tokią konferenciją surengė pirmą kartą.

Šiemetinė Lambetho konferencija gana įtempta ir nuo jos gali priklausyti anglikoniškų Bažnyčių mokymo ir tradicijos vienybė. Kaip žinoma, anglikoniškos Bažnyčios nesutaria dviem pagrindiniais klausimais – dėl homoseksualizmo ir dėl moterų vyskupystės. Dauguma anglikoniškų Bažnyčių teikia moterims kunigystės šventimus, kai kurios moteris konsekruoja ir vyskupais (prie pastarųjų neseniai prisijungė ir Anglijos Bažnyčia), o e****opalų (JAV anglikonų) bendruomenės sutinka vyskupais konsekruoti taip pat homoseksualus. Pasaulinę anglikonų bendriją sudarančios Bažnyčios neturi vieno hierarchinio centro, tad laikui bėgant vis labiau skiriasi atskirų anglikoniškų Bažnyčių mokymas ir su juo susijusi kanoninė praktika. Lambetho konferencija turėtų padėti anglikoniškoms bendruomenėms vis gilėjančius nesutarimus spręsti, tačiau teisiniu požiūriu konferencija neturi jokios saistomos galios, o tėra tik pasikeitimo nuomonėmis forumas.

Šiame svarbiame anglikoniškame forume pasisakyti pakviesti ir katalikų Bažnyčios atstovai. Lambetho konferencijos nariams jau kalbėjo Londono Westminsterio arkivyskupas kardinolas Cormac Murphy O‘Connor, o taip pat svečias iš Romos – Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas kardinolas Ivan Dias.

Trečiadienį, liepos 30 dieną, anglikonų vyskupams kalbėjo katalikų Bažnyčios ekumeninius santykius su kitomis krikščioniškomis bendruomenėmis kuruojantis Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Walteris Kasperis. Gana ilga kardinolo kalba buvo užbaigta atviru ir pesimistišku konstatavimu, jog po paskutiniųjų poslinkių Anglijos Bažnyčios viduje, anglikonai ir katalikai ekumenizmo kelyje jau nebeturi bendro tikslo.

Kardinolo Kasperio kalbą sudarė trys dalys. Pirmojoje labai išsamiai pristatyta katalikų ir anglikonų dvišalių santykių istorija – tiek bendruomenių vadovų asmeninių kontaktų, tiek mišriųjų komisijų parengtų dokumentų apžvalga. Antrojoje dalyje kardinolas labai detaliai apžvelgė ekumenizmo ekleziologinius aspektus – visų pirma apaštališkosios tradicijos tęstinumo būtinumą siekiant atkurti krikščionių vienybę. Trečioje dalyje kalbėjo apie konkrečias dvi problemas – homoseksualizmo suvokimą ir moterų konsekravimą vyskupais – dėl kurių, ekumeninis dialogas praktiškai atsidūrė aklavietėje.

Katalikų Bažnyčios požiūris į homoseksualizmą labai aiškiai išdėstytas Katekizme (2357-2359). Esame įsitikinę, - kalbėjo kardinolas, - kad toks požiūris yra tvirtai įsišaknijęs Senajame ir Naujajame Testamente. Katalikų Bažnyčia jo laikosi būdama ištikima Šventajam Raštui ir apaštališkajai tradicijai. Panašus požiūris į homoseksualizmą buvo skelbiamas ir bendruose drauge su anglikonais parengtuose dokumentuose. Kardinolas Kasperis priminė Anglikonų ir Romos katalikų tarptautinės komisijos 1993 metais paskelbtą dokumentą „Gyvenimas Kristuje – moralė, bendrystė ir Bažnyčia“, kuriame, nors buvo konstatuojama, jog anglikonai ir katalikai moraliniu ir pastoraciniu požiūriais skirtingai vertina homoseksualizmą, tačiau vieni ir kiti sutaria, jog pats savaime homoseksualizmas yra „moraliai netvarkingas“. Kardinolas taip pat priminė ankstesnės Lambetho konferencijos, vykusios 1998 metais, raginimą aiškiau skelbti ir liudyti pasauliui vyro ir moters santuoka pagrįstos šeimos vertingumą.

Toliau savo kalboje pereidamas prie moterų konsekravimo vyskupais problemos, kardinolas priminė 1994 metais popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtame apaštališkajame laiške „Ordinatio sacerdotalis“ išdėstytas priežastis, dėl kurių katalikų Bažnyčia negali sutikti, kad moterys būtų šventinamos kunigais, o juo labiau konsekruojamos vyskupais. Katalikų Bažnyčia, paklusdama Kristaus valiai, nemato jokios galimybės keisti visais laikais galiojusią tradiciją. Tokios pozicijos kaip katalikai, laikosi taip pat visos kitos pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios. Sprendimas moterims teikti šventimus liudija apie anglikonų Bažnyčios tolimą nuo apaštališkąją tradiciją išlaikiusių Bažnyčių ir artėjimą prie protestantiškų bendruomenių. Kardinolas Kasperis taip pat pažymėjo, jog šiuo metu jau dauguma anglikoniškų Bažnyčių teikia arba yra pasiryžusios teikti moterims šventimus. Vadinasi, tai jau ne atskirų Bažnyčių, bet visos anglikonų bendrijos pozicija. Tad nors ir mūsų dialoge jau buvome pasiekę sutarimą dėl bendro požiūrio į kunigystės sakramentą, sprendimas moteris konsekruoti vyskupais, rimtai ir galutinai blokuoja galimybę pripažinti anglikonų kunigystės sakramentą. Tikimės, - sakė kardinolas Kasperis, - kad katalikų ir anglikonų dialogas bus tęsiamas, tačiau kartu konstatuojame, jog sprendimas konsekruoti moteris vyskupais, rimtai keičia tikslą, kurio mūsų dvišaliu dialogu siekiame.


Nuotraukos ACNS


 


Rodyk draugams

Astrida Petraityte apie Thomo Manno festivali

Astrida Petraitytė. Thomo Manno vardas įpareigoja, bet neriboja


2008-08-04



Ir vėl – jau dvyliktą vasarą – Nidoje savaitę „siautė“ Thomo Manno festivalis. Žinoma, tik savo fantazijose regiu visą Neringą išjudintą, visus poilsiautojus įtrauktus į kone permanentinį kultūros vyksmą: štai svarūs giliamintiški pranešimai (Žodžio programa), štai šmaikščių bei kruopščių jaunųjų menininkų pri(si)statymai (Dailės programa), štai nuostabūs kasvakariniai koncertai liuteronų bažnytėlėje (Muzikos programa), štai romantiškosios kino naktys prie švyturio (Kino programa)… Didysis (vis dėlto, vietinių gailavimui, sumažėjęs) atvykėlių srautas, sėkmingai išvengęs „kultūrinių barjerų“, dėmesį sutelkė į praktinį festivalio temos – „Mare Balticum“ (taip šiemet detalizuotas „Kultūros kraštovaizdžių“ ciklas) – pažinimą. Visai neironizuoju „paralelinių pasaulių“ egzistavimo; šis kontekstas kaip tik išryškina tą saujelę prisiekusiųjų – ir lietuvių, ir vokiečių, atvykstančių specialiai į festivalį, jau tapusių tarsi „privaloma“ jo dalimi; nuolatiniai klausytojai–žiūrovai ne tik aktyviai įsitraukia į visos savaitės vyksmą, bet ir savo „regėjimo lauke“ fiksuoja festivalio kaitos tendencijas, reaguoja (skirdami pliuso ar minuso ženklą) į kiekvieną naujovę… Štai nuo pirmojo festivalio kasmet iš Dortmundo atvykstantys Heidgard ir Jürgenas Tägeriai tikrai gali jaustis turį ką pasakyti Thomo Manno kultūros centro kuratoriumui (formuojančiam festivalio koncepciją, temą, struktūrą). Gal nors viena ausim paklausykim ir mes „vox populi“. Ponios Heidgard nuomone, suprantama, jog visas festivalis jau nebesisuka apie Thomą Manną, tačiau ji pasigendanti šio rašytojo kūrybos skaitymų – viena diena, anot jos, turėtų būti skirta tam. Jos vyras Jürgenas pritaria: Frido Mannas gal ir tarnauja kaip „alibi“, bet jo autobiografinė knyga (ištraukos skaitytos vieną festivalio popietę Th. Manno vasarnamio terasoje) toli gražu neprilygstanti senelio kūrybai; kartu p. Tägeris, apibendrindamas įspūdžius kaip komplimentą pasako: festivalis esąs „unfertig“, o tas nebaigtumas – tai atvirumas pokyčiams, nesustabarėjimas…

Naujų festivalio idėjų bei formų paiešką, matyt, lemia ir kuratoriumo (vadovaujamo Antano Gailiaus) intelektinis aktyvumas, ir – ne itin pageidaujami, bet neišvengiami „etatinės komandos“ pokyčiai. Th. Manno muziejaus direktorė Vitalija Jonušienė ir šįkart buvo ta rūpestinga bitelė, dūzgusi visas festivalio dienas, bet jau yra išsakiusi apsisprendimą perleisti šio renginio organizavimo naštą jaunesniems pečiams. Festivalio programėlėje šiemet nurodyti du koordinatoriai: Th. Manno muziejaus direktorė V. Jonušienė bei Kultūros centro direktorius Laurynas Katkus; pastarasis savo pareigas pradėjo eiti visai neseniai. Šis derinys – senbuvis ir naujokas – gali būti tikrai produktyvus; tad nutarėme pasiaiškinti abiejų koordinatorių požiūrius.


Thomo Manno kultūros centro direktorius (be to, vertėjas, poetas ir mokslininkas) LAURYNAS KATKUS pirmiausia buvo paklaustas:


Kaip nutiko, kad atsidūrėte šiame poste?

Buvo paskelbtas konkursas, dalyvavau ir jį laimėjau.

Ir kokių turėjot ambicijų, nuostatų, idėjų, veiklos vizijų, eidamas į šį postą?

Pirmiausia man reikia apsidairyti, kaip čia viskas vyksta. Kai pamatai festivalio virtuvę, supranti, koks tai sudėtingas reikalas, reikalaujantis įdirbio. Gerai, kad yra žmonės, dirbantys čia seniai, tuos dalykus išmanantys. Aš dabar į viską žiūriu mokinio akimis. O šiaip šį festivalį reikia tęsti, išlaikyti jį tokį pat smagų, gyvą, įvairų.

Ar Jūsų kompetencijai priklauso to festivalio koncepcijos, programos formavimas, ar esate tik vykdytojas?

Tuo užsiimame kartu su kuratoriumu.

Į festivalį atvykstu ketvirtus metus, ir man susidarė įspūdis, kad esama šiek tiek blaškymosi formuluojant jo koncepciją ir pagal ją formuojant programą, vis dar ieškoma vienijančios idėjos; o gal tai tiesiog atvirumas naujovėms, pastangos nesustabarėti?


Galima tai pavadinti ir blaškymusi, ir ieškojimais. Festivalio įvairumą lemia pati koncepcija. Čia susitinka skirtingi menai, skirtingos menininkų kartos. Visada yra netikėtumo momentas, bet mano nuomone, dažniausiai jis būna malonus.


Pirminė festivalio koncepcija, matyt, vis dėlto rėmėsi Thomo Manno kūryba ir asmenybe. Ar, Jūsų nuomone, sąsajos su rašytoju reikalingos?

Nemanau, kad reikia privalomų sąsajų. Festivalis yra savaime įdomus, tad nėra reikalo visko sieti su Thomo Manno kūryba ar gyvenimu. Ši figūra, žinoma, niekur nedingsta, ji jaučiama; be to, visada galima prie jos grįžti.

Suprantama, kasmet galima formuluoti naują koncepciją, idėją. Šiemet, dar prieš festivalį, paskaičius programą, man sukirbėjo: ar Žodžio programoj natūra nenustelbia kultūros? Antra, dar gilesnė abejonė kilo Muzikos programoje – ją iki šiol žinojau esant nuosekliausiu, konceptualiausiu festivalio komponentu – išvydus indų muzikos koncertą; nors nesu orientalistikos priešininkė, bet šis koncertas su koncepcija man visai nesiderina – jau, regis, turėtų būti ne „Mare Balticum“, o kokia nors „Mare Globalicum“…

Gamta yra kultūros dalis ir atvirkščiai. Festivalio tema tikrai svarbi – ji pastaraisiais metais dar aktualesnė (jūros užterštumas, klimato kaita, ketinamas Baltijoj tiesti dujotiekis). Dabar ir Lietuvoje ekologinėmis temomis (kurios anksčiau labiau keltos Vakaruose) domisi ir žiniasklaida, ir šiaip žmonės. Be praktinio klausimo „ką tu asmeniškai gali padaryti?“, svarbus yra ir šiame festivalyje keliamas teorinis situacijos vertinimas. Ekologinė savimonė remiasi į bendresnius kultūrinius, filosofinius pagrindus; mūsų programoje ir bandoma juos apčiuopti, rasti sąsajų tarp kasdienio gyvenimo ir giliųjų kultūros klodų.

O dėl indų muzikos reikėtų klausti muzikos kuratorių. Šis ansamblis – tai lietuvių atlikėjai – niekad Nidoj nėra grojęs, norėta jį suaktualinti…

Kalbamės festivaliui įsibėgėjus, ar kokių nors išvadų, pamokų ateičiai jau turėsite?

Man buvo svarbi pažintis su programų rengėjais, pačiais menininkais. Festivaliai prasmingi ir dėl užmezgamų kontaktų, jie kartais gan netikėtai inspiruoja naujas idėjas. Svarbu ateityje į šį procesą įtraukti gausesnį būrį žmonių.

Thomo Manno kultūros centras turbūt neapsiriboja festivalio rengimu, kokią dar veiklą planuojate?

Kultūros centras organizuoja ir konferencijas, seminarus. Seniai man rūpi, dabar ketinu surengti tarptautinę (Baltijos šalių ar platesnę) konferenciją, skirtą kultūrinei spaudai – „Literatūrai ir menui“ tai irgi aktuali tema. Kitas sumanymas susijęs su naujai įkurtu tarptautiniu literatūros namų tinklu „Halma“ (Th. Manno kultūros centras yra jo narys steigėjas); kaip žinia, rašytojai gali gauti stipendijas ir gyventi keliuose iš tokių namų; manome, kad ir mes galėtume juos priimti. Galbūt kitais metais šią tarptautinę rašytojų kūrybinės viešnagės programą jau galėsime pradėti.

Sumanymų būtų daug, deja, administraciniai, finansiniai centro pajėgumai nedideli. Jau esame pasiekę galimybių ribą: festivalis kartu su kitais renginiais pranoksta centro finansines galimybes. Visuomenei ir politikams atrodo, kad festivaliai vyksta savaime, organizatoriai turėtų dirbti entuziazmo vedini. Lyginant Th. Manno kultūros centro galimybes (finansus, personalą) su analogiškais Europos centrais, skirtumas didžiulis, nors veikla neką jiems tenusileidžiame. Kultūros ministerija remia festivalį kaip projektą, šiaip mūsų nefinansuoja.


Ir pabaigai – kaip pavyksta suderinti Vilnių ir Nidą, vis dėlto atstumas nemažas?..


Šiais interneto laikais tai ne problema. O festivalyje man labai padėjo visi darbuotojai, pirmiausia – p. Vitalija.


Tad ir tęsiame pokalbį su p. VITALIJA JONUŠIENE, daugelį metų rūpestingai globojusia ir festivalio vyksmą, ir jaunuosius, vis besikeičiančius talkininkus…


Thomo Manno festivalis neįsivaizduojamas be Jūsų, jam kiekvienais metais skiriate ir daug triūso, laiko, ir šilumos, dėmesingumo… Bet jau nuskambėjo Jūsų ketinimas trauktis…

Tai tiesa. Festivalyje darbavausi, galima sakyti, dvylika metų. Pernai turėjau kiek lengvesnę dalią – pagrindinė koordinatorė buvo Živilė Etevičiūtė, aš jai tik talkinau. Šiemet, deja, man teko visas parengiamasis darbas. Laurynas dar gauna stipendiją, turi kitų įsipareigojimų; jį priimdami į darbą, mes tai žinojome. Vis dėlto visas parengiamasis darbas turi būti padarytas, tad šiemet man teko išties didelis krūvis, bet tikiuosi, kitais metais jau galėsiu žvelgti į festivalį iš šalies. Labai noriu, kad šio darbo imtųsi jauni žmonės – juk reikia ir naujų idėjų, naujo požiūrio. Galbūt tada festivalis būtų veržlesnis.

Taigi tiek metų buvusi pačiame įvykių centre, dabar traukdamasi į periferiją, kaip niekas kitas galite ir iš vidaus, ir iš šalies įvertinti festivalio vyksmą, jo koncepciją – ar kas nors kelia abejonių, ką reikėtų keisti, ką nuosekliai tęsti?..

Manau, kad festivalio struktūros daugiasluoksniškumas turėtų išlikti. Savo struktūra mūsų festivalis ir skiriasi nuo kitų, įtraukia gana plačią auditoriją. Būtinai turi išlikti Žodžio programa – Thomo Manno vardas tam įpareigoja; ji turėtų prilygti Muzikos programai, manau, ir pernai, ir šiemet sugebėjom tą pasiekti. Šių dviejų festivalio dalių tikrai nereikia keisti (žinoma, naujų idėjų gali rastis). Ir Neringos valdžia yra suformulavusi nuostatą: šiame nacionaliniame parke, „kamerinėje“ gamtos aplinkoje triukšmingi renginiai netinka. Mūsų muzikinės dalies kameriškumas tikrai yra festivalio privalumas. Dailės programa dabar skirta šiuolaikiniam menui, tai gali likti; tik, manyčiau, galima būtų eksponuoti ir garsiosios Nidos dailininkų kolonijos palikimą, jį pristatyti – tai mes anksčiau darydavome, parodos sulaukdavo didelio susidomėjimo. O Kino programa, atrodo, kasmet gerėja, šiemet ji tikrai puikiai sudaryta. Ypač džiaugiuosi, kad būtent Kino programa jau turi savo auditoriją, neabejingą tam kinui, kurio (kaip šiemetinės Baltijos šalių dokumentikos) per mūsų televizijas beveik nepamatysi. Dar linkėčiau naujajam direktoriui pritraukti akademinį jaunimą, įkurti tarsi diskusijų klubą – galima būtų aptarti ir šiuos vakarinius filmus. Diskusijų klubo idėją kažkada aptarinėjom su Vytautu Balčiūnu (buvusiu festivalio organizatoriumi), mums nelabai pavyko ją įgyvendinti, tam, matyt, reikia jaunų entuziastingų žmonių.

O kokia Jūsų pozicija dėl pačios festivalio koncepcijos? Tenka išgirsti klausytojus diskutuojant, verta ar neverta grįžti prie paties Thomo Manno…

Manau, nėra blogai, kad esame kiek nutolę nuo Thomo Manno. Žinoma, jo kūryba neišsemiama, bet gal į ją orientuodamiesi pernelyg įsipareigotume, be to, ne visiems būtume įdomūs? Taip, ir aš girdžiu tą diskusiją – vieni klausytojai pageidauja būtinai festivalį sieti su Thomu Mannu, kiti pritaria esamai jo krypčiai. Šiemet jau trečias festivalis skirtas „Kultūros kraštovaizdžiams“ (dar ir kitais metais šį ciklą pratęsime), tai gera idėja. Viena diena – liepos 16-oji, kai pažymimas Thomo Manno namelio „gimtadienis“ – yra ir, manau, turėtų būti skirta Thomui Mannui „priminti“. Šis vardas mus įpareigoja, reikalauja tam tikros festivalio kokybės.

Dėkodama pašnekovams, turiu pripažinti, jog festivalis Thomo Manno vardo nediskredituoja. O patyrus puikių, gilių – intelektualiai ar estetiškai, emocionaliai žadinančių – įspūdžių, nelabai knieti kvaršinti galvą: turi renginys kokį nors Thomo Manno „įspaudą“ ar ne (nors tų ženklų tikrai būta – ne tik Frido Mannas liepos 16-ąją skaitė ištraukas iš autobiografinės knygos, bet ir trys jaunos menininkės – metalo plastikos darbus pristačiusios juvelyrės Eglė Čėjauskaitė ir Jurgita Erminaitė bei fotografė Kristina Pipiraitė savo parodą V. ir K. Mizgirių menininkų namuose, sužaisdamos žodžio skambesiu, įvardijo: „MANNO relikvija“). O mano priekabės dėl natūros gviešimosi išstumti kultūrą pasirodė nepagrįstos – trijuose Žodžio programos pranešimuose Baltijos jūros problema buvo įausta į platesnį kultūrinį, psichologinį ir politinį kontekstą. Štai buvęs aktyvus Vokietijos politikas Björnas Engholmas savo pranešimą taip ir įvardijo: „Kultūra Baltijos jūros regione – tapatybės pagrindas“, jame akcentuotas šiaurės šalių kultūrinės sąsajos (renginį moderavo dr. Nerija Putinaitė). Kitas svečias iš Vokietijos – teologas, vadovaujantis ekumeniniam Kūrinijos išsaugojimo (gal ir ne visai tiksliai nurodau pavadinimą) fondui, Arndas Helingas savo pranešimą „Vanduo ir miškas Baltijos jūros regione. Gamtos ir kultūros kraštovaizdžiai XXI amžiuje“ pradėjo cituodamas Martino Kakies susižavėjimo, rūpesčio ir ilgesio žodžius apie Kuršių neriją (iš vokiečių kalba išleistos jo knygos). Nors ir nukrypstant į geografinę „empiriką“, šiuo pranešimu, regis, siekta priminti žmogaus „išaugimo“ iš konkretaus kraštovaizdžio prasmingumą, paraginti gamtosauginio darbo neatsieti nuo estetinių ir emocinių komponentų (pranešimo moderatorė – prof. Ruth Leiserowitz). Na, o Lietuvai atstovavusio prof. Vytauto Landsbergio pranešimas „nekaltai“ įvardytas „Baltijos jūra“ buvo itin aktualus kaip tik tradiciškai dvitautei festivalio auditorijai – vokiečiams ir lietuviams (moderatorius – A. Gailius). Palengva įsibėgėjęs (aptaręs Baltijos jūros vardo variacijas ir reikšmes), profesorius galiausiai įkaitino klausytojus nedviprasmiška savo pozicija dėl „Schröderio–Putino pakto“, numatančio Baltijos dugne tiesti dujotiekį (iškeldamas skaudžius ekologinius ir politinius šio projekto padarinius). Mūsų svečiai, regis, buvo priversti į situaciją pažvelgti jiems neįprastai. Vis dėlto klausytojų (vokiečių) pageidavimu profesoriui dar paskambinus M. K. Čiurlionį, dvasios bendrystės, kultūros viršenybės virš savanaudiško materialumo viltis suplazdeno…

Festivalio Kino programa, jos misija – nekomerciniais kūriniais sutraukti gausų žiūrovų ratą, tiesiog tikiu: vadovaudamasi priesaku „visų turgų neapšoksi“, į tą festivalio dalį nosies nekišau. Tuo labiau kad mano vakarai baigdavosi sielos švente liuteronų bažnytėlėje; puikią muzikinę festivalio programą (nors skeptiško požiūrio į indų muzikos koncertą neišsižadu) vainikavo finalinis koncertas, kuriame nuolatinis festivalio dalyvis „Aidijos“ choras (ne tik vadovaujamas, bet, matyt, ir įkvepiamas Romualdo Gražinio) kartu su Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepioniniu duetu sukūrė kerintį muzikinį spektaklį.

Matyt, dar lieka paminėti, jog Žodžio programą rengė A. Gailius, Muzikos – Vytautė Markeliūnienė ir Edmundas Gedgaudas, Dailės – Tautvydas Bajerkevičius, Kino vakarus – Dainius Makūnas, o tiltus tarp vokiško žodžio ir lietuviškos sąmonės (bei atvirkščiai) tiesė vertėja Kristina Sprindžiūnaitė.

Savaitė buvo smagi, nors praktinis sąlytis su Mare Balticum ir nukentėjo…


1 nuotraukoje: dvitautė auditorija klausosi prof. Vytauto Landsbergio pranešimo „Baltijos jūra“.
2 nuotraukoje: festivalio organizatoriai Laurynas Katkus ir Vitalija Jonušienė bei vertėja Kristina Sprindžiūnaitė
3 nuotraukoje: festivalio dalyviai Antanas Gailius, Björnas Engholmas, Nerija Putinaitė ir Arndas Helingas. Rašinio autorės nuotraukos.


Rodyk draugams

Apie lietuviska sekso turizma








Lietuva – sekso turizmo rojus?
2008-08-04
 










D.Dokšaitės nuotr.

Neringa Bereišytė, Artūras Tereškinas

Ar Lietuva tampa sekso turistų rojumi? Kas skatina sekso turizmą? Į šiuos klausimus pabandė atsakyti Vytauto Didžiojo universiteto sociologai. Kiek sekso turistų atvyksta į Lietuvą, pasakyti sunku, nes nė viena šalis neskelbia oficialios statistikos.

Kita vertus, tai padaryti trukdo ir pats sekso turizmo sąvokos daugiaprasmiškumas: ne visi vyrai, viešnagės metu užmezgantys intymius santykius su moterimis, laiko save sekso turistais, kai kurie tokius santykius vadina „romantiškais kelionės nuotykiais“.

Daugiausia sekso turistų traukia į Aziją bei Lotynų Ameriką. Kuba, Brazilija, Dominykos respublika, Kosta Rika laikomos populiariausiomis šalimis, o Tailandas neginčytinai tituluojamas sekso turizmo centru.

Europoje intymių santykių ieškantys vyrai daugiausia važiuoja į Vokietiją, Olandiją, Rusiją, Vengriją, Ukrainą, Bulgariją, Lenkiją. Tačiau pasaulio spaudoje bei internetiniuose puslapiuose vis dažniau pasirodo straipsnių ir pasisakymų, kuriuose Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – pristatomos kaip sekso turistų atrastos valstybės.

Kaip jau minėta, jokie oficialūs Lietuvos statistikos metraščiai neskelbia apie šios kategorijos turistų srautus. Suskaičiuoti kiek turistų priklauso šiai kategorijai sudėtinga ir dėl to, kad viešai nėra pripažįstama apie sekso turizmo reiškinio paplitimą mūsų šalyje.

Remiantis neoficialios statistikos duomenimis, galima manyti, kad iš visų į Lietuvą atvykstančių turistų 10 proc. sudaro intymių santykių ieškantys ar viešnagės metu juos užmezgantys šalies svečiai.

Žinoma, šie skaičiai nėra tokie grėsmingi ir bauginantys kaip Azijos ar Lotynų Amerikos šalyse, tačiau jie rodo, kad, rinkdamiesi savo kelionių maršrutus, sekso turistai vis dažniau aplanko ir Lietuvą.

Kas skatina sekso turizmą į Lietuvą?
Galima išskirti kelis pagrindinius sekso turizmo plėtrą lemiančius faktorius. Pirmiausia, tai jau Lietuvoje viešėjusių vyrų atsiliepimai ir pasakojimai, kuriuose apie šalį kalbama kaip sekso turizmo rojų. Nemaža dalis užsieniečių į Lietuvą atvyksta vedini draugų ir pažįstamų rekomendacijų – „informacijos iš lūpų į lūpas“.

Antra, prie „seksualios“ Lietuvos įvaizdžio prisideda ir internetas, kuriame galima rasti daugybę sekso turistams skirtų puslapių. Vienuose intymius santykius svečiose šalyse turėję asmenys su kitais portalo lankytojais dalinasi savo kelionės patirtimi, nuotykiais, teikia patarimus būsimiems šalies lankytojams.

Lietuva čia nėra išimtis: internetinėse pokalbių svetainėse kalbama apie tai, kur Lietuvoje galima sutikti į nuotykius linkusių merginų ir kaip joms atsilyginti. Kituose interneto puslapiuose merginos reklamuoja save užsieniečiams, iš anksto siekia užmegzti pažintis su jais. Visa tai rodo, kad į šalį atvyksta šios kategorijos turistų ir kad Lietuvos kaip sekso turizmui tinkančios šalies įvaizdis nuolat skleidžiamas ir palaikomas.

Tokį sekso turizmui palankios šalies vaizdinį skatina ir pačios Lietuvos pristatymas. Pažvelgus į turistams skirtus Lietuvą reklamuojančius leidinius, galima pastebėti keletą turistams siūlomų „lietuviškų“ produktų, kuriais didžiuojamasi: šalies gamta, istorija ir vietinės merginos.

Lietuvos moters atvaizdas, kaip etnokultūrinė prekė, dažnai pasitelkiamas norint pritraukti kuo daugiau užsieniečių. Akivaizdu, kad tai, kaip šalis save pristato, į kokį turistų kontingentą orientuojasi, veikia ir apsilankančių turistų sudėtį.

Koks tas sekso turistas?
Anot tyrimo, sekso turistais dažniausiai būna 25 – 35 metų amžiaus, materialiai apsirūpinę (turintys aukštąjį išsilavinimą, dirbantys), vieniši, šeimų nesukūrę vyrai, kurie į tokias keliones dažniausiai leidžiasi nedidelėmis grupelėmis.

Dauguma iš jų prisipažino, kad į Lietuvą atvyko savo draugų pasakojimų apie linksmas, draugiškas ir nesunkiai prieinamas Lietuvos merginas paskatinti. Užsieniečiai į Lietuvą atvyksta norėdami atitrūkti nuo kasdienybės, pailsėti nuo darbų. Jie dažnai švenčia savo bernvakarius. Kartais intymūs santykiai su vietinėmis merginomis yra neatskiriama bernvakario vakarinės programos dalis.

Kalbantis su tyrime dalyvavusiais turistais iš Švedijos, Didžiosios Britanijos, Turkijos, Italijos, Prancūzijos, Danijos ir Vokietijos, išaiškėjo, kad dauguma gavo to, „ko iš viešnagės tikėjosi“. Ne vienas liko sužavėtas vietinių merginų grožio, draugiškumo, paslaugumo, dėmesingumo, atviro požiūrio į trumpalaikius santykius su užsienio svečiais.

Kai kurių nuomone, savo nesukaustytu elgesiu su vyrais, pomėgiu linksmintis sutiktos merginos gerokai skyrėsi nuo jų gimtųjų šalių moterų. Lietuvos merginų „kitoniškumas“ ir žavi, ir vilioja užsienio turistus.

Dažnas pašnekovas be jokių užuominų kalbėjo apie Lietuvą kaip sekso turizmo šalį. Kiti mėgino paneigti, kad jų kelionės į Lietuvą tikslas – užmegzti intymius santykius su vietinėmis merginomis. Tačiau pokalbiui įpusėjus vyrai prisipažindavo, kad pasitaikius galimybei, jie intymiai suartėtų su lietuvaitėmis.


Ką daryti, kad Vilnius netaptų sekso turistų rojumi?
Ir Vilnius, ir Ryga, ir Talinas internetiniuose puslapiuose bei įvairių šalių spaudoje pristatomi kaip bernvakarių sostinės, miestai, sulaukiantys vis didesnio sekso turistų antplūdžio.

Tačiau šiuo požiūriu Latvija išsiskiria iš kitų Baltijos šalių, ji patenka į populiariausių sekso turistų kelionių krypčių dvidešimtuką. Latvija minima tarp tokių sekso turizmo šalių kaip Tailandas, Kuba, Korėja, Rusija ar Ukraina. Žinoma, į Rygą keliaujančių sekso turistų kiekiai neprilygsta vykstantiems į Azijos ar Lotynų Amerikos šalis.

Sekso turizmo mastai Lietuvoje ir Estijoje gerokai mažesni, jos nėra tokios populiarios kaip Latvija. Sekso turistų skaičių Lietuvoje riboja jos geografinė padėtis (Vilnius yra nutolęs nuo jūros, iki pajūrio – kelios valandos kelio), nedidelis, lyginant su kitomis šalimis, skrydžių iš įvairių Europos valstybių į Lietuvą skaičius.

Pastebėtina, jog Latvijoje ir Lietuvoje požiūris į sekso turizmą skiriasi. Latvijos valdžia tai suvokia kaip šalies problemą, įgyvendina prevencines programas, visuomenę informuoja apie sekso turizmo pasekmes valstybei, jos gyventojams.

Lietuvoje apie šią problemą kalba tik nevyriausybinės organizacijos, moterų centrai.

Straipsnis parengtas pagal Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedroje atliktą pilotinį tyrimą apie sekso turizmą Lietuvoje. Tyrimo autorė – Neringa Bereišytė, tyrimo vadovas – Artūras Tereškinas.


Rodyk draugams

Kad neapkraučiau Karalienės Pašto, naująjį savo romaną Mari Poisson “Karališkoji medžioklė” publikuoju kitame savo BLOG’e

http://www.blogas.lt/acceptance/


 


 

Rodyk draugams

Mari Poisson 2. Pasiimk savo šansą

 


                                     




Kaip tai – pasiimk savo šansą?


       Paprastai. Šansas niekada niekur nebėga. Jis kasdien atsiranda priešais ir skrajoja apie veidą. Šansas yra gyvas ir, tavo atveju, nepaprastai panašus į mažytį kibų šikšnosparnį. Jei tu jį nustveri, bet nesinaudoji, o nori pasilaikyti kitai dienai, bandai įmesti jį į tamsų kambariuką, jis ištrūksta, užskrenda iš už nugaros, aštriais nagučiais pradeda raižyti pečius, sprandą ir viršugalvį. Kartais taip įsivelia į plaukus, kad tenka juos tiesiog nukirpti žirklėmis.


       Šanso ataka nėra maloni. Tu, suprantama, paradedi mosikuoti rankomis, cypti ir spurdėti kaip šuo, apniktas bičių. Pagaliau tau pavyksta nuvyti savo šansą. Tačiau kitą dieną atskrenda jau kitas mažytis kibus šikšnosparniukas – naujas šansas. Tau reiktų jį tiesiog pasiimti ir įsikišti į užantį. Ten, kur paprastai moterys laiko savo pinigus.


      Bet aš juk galiu jo nepastebėti…? …


      Šanso neįmanoma nepastebėti. Jis labai aikštingas. Bet galima apsimesti, kad jo tiesiog nėra. Tu paprastai taip ir elgiesi.


     Man labai nepatiko Loros priekaištas apie mano neveiklumą, bet aš nusukau kalbą į kitą šoną. Kasdien? Tai man tikra naujiena. Nejaugi kasdien, Lora?


      Taip. Kasdien. Jis atskrenda kasdien. Šanso medžioklė labai įdomi. Tai karališkoji medžioklė. Jo nereikia sekti, statyti jam spąstų, regzti pinklių. Jis atskrenda pats. Tiesiai tau iš priekio. Jis yra skirtas tik tau. Reikia jį tiesiog pasiimti. Dar daugiau. Šansas  skrenda tiesiai į tave ir NORI būti sumedžiotas. Todėl jis priklauso būtent tau. Tu imi savąjį šansą. Būtent, savąjį.


     Aha, dar reikia pasakyti apie troškimą. Šanso mes nenorime, nesiekiame ir netrokštame. Troškimas – štai kas priverčia mus kentėti. Bet kai tik mes išmokstame sunaikinti savo troškimus, kiekviena sumedžiota smulkmena tampa neįkainuojama dovana. Būk rami, šansas atskrenda kasdien ir tu gali kasdien pasiimti savąjį šansą. Jis visiškai nieko nekainuoja. Jo nereikia pirkti už pinigus. Skurdas, nepritekliai – tai tik mintys. Taip pat tik mintys yra neapykanta, badas, skausmas.


       Aš negaliu tuo patikėti, Lora! Kaip badas ir skausmas gali būti tik mintys?
      Taip yra. Juk tau kyla mintys apie tai, kad esi kvaila, nuskurdusi, negraži, nelaiminga, sena, nepripažinta ir mirštanti badu. Ir tu nenuveji tų minčių. Argi ne?
      Bet juk tai gali būti mano šansas?


      Ne, negali, kvaiša. Šansas nėra tik mintys. Jis yra gyvas. Dar daugiau, jis yra koks nors gyvūnas. Gal nesiklausei apie ką čia visą pusdienį kalbu?
    Man buvo sunku ką nors atsakyti, nes įsižeidžiau. Tylėjau išraudusi ir užsičiaupusi.  Bet Lora kažkaip atlyžo pati savaime. Ji pasakė, gerai. Gerai, aš tau tai paaiškinsiu pavyzdžiu, pasiskolintu iš senosios Kinijos apeigų.


       Kaip sako vienas reikšmingiausių „Didžiosios Permainų Knygos“ komentatorių, Čen-I-čuan, jau dinastijos Čžou laikais egzistavo kultinės karališkosios medžioklės apeiga. Tokios medžioklės metu varovai buvo statomi tik iš trijų lauko pusių. Ketvirtoji gi pusė buvo atvira, ir grobis, kuris bėgo nuo medžiojančio valdovo, galėjo lengvai išvengti mirties. Tokiu būdu buvo sumedžiojami tik tie gyvūnai, kurie ėjo tiesiai į medžiotoją, kuriems „gyvenimas buvo nereikalingas“ ir jie „patys jam jį atidavė“. Buvo manoma, kad toks karaliaus veiksmas yra nepaprastai stiprus įvaizdis, kad visi valdiniai gali juo vadovautis, todėl nebereikalingi jokie draudimai. Čia išreiškiama laisvė vis dėlto buvo apibrėžta būtinybės rėmais. Supranti?


       Prisipažinsiu, - apakau, atsakiau sunerimusi. Man akimirksniu teko susivokti, kad esu ne auka, ne medžiotoja, bet - karalienė. Teko skubiai permąstyti savo rolę šioje karališkojoje medžioklėje.


       Tai mane kažkodėl labai sukrėtė. Ėmiau jaudintis. Man buvo siūloma akimirksniu keisti visą savęs vertinimo sistemą. Bet ne tik ją. Jaudulys kilo iš gilumų, iš genetinės mano pačios atminties. Pasijutau lyg būčiau sugrįžusi į savo tikrąją vietą, pajutusi savo pačios tikrąją prigimtį ir esmę.


       Visa tirtėjau nuo staiga apnikusio psichologinio šalčio. Ar tai aš ketinu tęsti karalienės Bonos gyvenimą? Privalau tęsti? Žinau, kaip reikia jį tęsti? Lora atsakė, kad tai mano vienos reikalas.


       Bet aš nemačiau jokio šanso. Buvau tikra, kad Lora jį tiesiog išgalvojo. Dar kartą atidžiai perskaičiau, kaip atsirado karalienė Bona. Tai buvo labai reikšminga informacija apie tai, kaip apskritai atsiranda karalienės.


        „1518 m. titulinė Milano kunigaikštytė Bona Sforca iš pietų Italijos miesto Bario per Austrijos sostinę Vieną atvyko į Lenkijos Karalystės sostinę Krokuvą.


       Šioje ilgoje daugiau nei du mėnesius užtrukusioje varginančioje kelionėje jos globėju buvo giminaitis kunigaikštis Prosperas Colonna (1452-1523). Tai buvo žymus karvedys, skynęs ne vienos pergalės laurus. Jis ir Žygimanto Jogailaičio seserėnas Brandenburgo markgrafas Kazimieras buvo svarbiausi ir garbingiausi svečiai IV. 18 Vavelio pilyje įvykusiose sutuoktuvių ir karūnacijos ceremonijose. Tada ne tik Lenkija, bet ir Lietuva gavo naują valdovę, nes atskiro vainikavimo Vilniuje nebuvo“.

      Jau mėnuo vaikščioju nežinodama kaip pradėti tęsti karalienės Bonos gyvenimą. Kaip prie jo prisijungti? Ką man daryti? Bet šiandien, tiksliau šį vėlyvą vakarą, beveik naktį, mano draugė Marija parašė štai tokį e. laiškelį:


       Miela Mari, prieš kurį laiką skaičiau tokios radikalios feministės Valerie Solanas tekstą kraupiu pavadinimu „Vyrų pjaustymo draugijos manifestas“, gal ir Tau teko… Iš ten man labai įstrigo mintis, kad vyrai turi dirbti, nes nesugeba bendrauti ir mylėti, kitaip sakant, dykinėti. Tas sugebėjimas esą būdingas tik moterims, tačiau vyrų sukurta pasaulio sistema tam trukdanti. Aš tai, prisipažįstu, išmokau dykinėti mokymosi ir protinio darbo (dar kartais miego) proceso sąskaita. Kadangi tokios veiklos rezultatas neapčiuopiamas ir neparodomas, dažnai nėra jokio skirtumo yra jis, ar nėra. Per tokio „darbo“ laiką galima gyventi… Gal tai ir nelabai sąžininga, bet kitaip išsisukti kol kas nemoku.



      Monarchija tikrai nebuvo pati blogiausia valdymo forma ir kodėl jos neatgaivinus?

      Marija

      P. S.: Ar galėsiu pretenduoti į Tavo karalystės pilietybę? Kokie tam skirti reikalavimai?

      Aišku, tai ji parašė juokais, bet aš atsakiau jai visiškai rimtai. Atsakiau, kad pilietybės kol kas suteikti negaliu, nes mano karalystė neturi teritorijos, tačiau vadovaujantis tarptautine teise, puikiausiai galiu suteikti titulą. Ketinu išsilavinusioms ir daug kūrybinėje veikloje nuveikusioms moterims suteikti ledės titulą.
      Į tai Marija atsakė, kad turėti bendražygių – gera mintis. Ir apskritai, ji galvojanti, jog labai gerai, kad Dievas yra Trejybė, antraip Jis nuo vienatvės tikrai išprotėtų. Būtina kūrėjui su kažkuo dalintis savo kūriniais, kartu su kažkuo išgyventi dėl jų likimo, nes kūriniai turi savo likimą, juk jie tarsi vaikai vieną dieną tampa nepriklausomi nuo kūrėjo.


       Toliau mano draugė Marija rašė: Dabar dėl monarchijos. Jos žavesys ne šiaip kokia seniena… Štai liuksenburgiečiai netaip seniai nubalsavo, kad jų valdovui būtų suteikti dar didesni įgaliojimai, nes jis grasinosi atsistatydinsiąs ir piliečiai išsigando. Kaipgi be gerojo kunigaikščio, kuris kaip tėvas rūpinasi visais? Prezidentūra – trumpa ir laikina garbė, o karalystė – visas gyvenimas, pareigos ir atsakomybė, kuriai ruošiamasi nuo vaikystės. Niekada nepamiršiu vieno jordaniečio, kuris su manimi kartu Anglijoje mokėsi, atsakymo į banalų klausimą „Kaip gyveni?“. „Blogai“, - atsakė jis, - „mirė mano karalius“. Tas „MANO karalius“ buvo ištarti su tokia didele meile ir švelnumu, kad supratau, ne šiaip kažkas, ne kažkoks oficialus asmuo, bet asmeniškai brangus ir artimas… Ir keliavo Machmudas specialiai iš Anglijos laidoti savo karaliaus. Tiesa, ir jis pats buvo kilmingos šeimos, besiruošiantis politiko keliui, tarnavimui savo šaliai.


       Šis laiškas man suteikė įkvėpimo ir šiek tiek drąsos. Atsisėdau prie kompiuterio ir ėmiau kurti priesaikos tekstą. Nežinau, ar kada juo pasinaudosiu, tačiau maniau turinti jį sukurti, užrašyti ir ištobulinti, jei kada nors atskristų šansas, kad kažkuri moteris nori prisiekti savo karalienei ir yra to verta.


        Bet… neturėjau jokios patirties. Negalėjau išspausti iš savęs nė vieno žodelio. Todėl parašiau trumpą laiškelį Richardui: Mielas Richardai, papasakok man ką nors apie Romą.


       Ir jis žaibiškai atsakė su trigubomis šypsenėlėmis: OK, mano Karaliene;)))



Karaliene? Iš kur jis žino? Juk to net aš pati nežinau… Bet jis niekada man nieko neparašė apie Romą, kaip paskui paaiškėjo… Turėjau gyventi toliau. O begyvendama šį tą apie save sužinojau. Visų pirma tai, kad vienu ir tuo pačiu metu gyvenu du gyvenimus.                                                          

                                                       

Rodyk draugams

Parko muzikantai. Fotografavo Ben Londis

Rodyk draugams

Mari Poisson 1. Karališkoji medžioklė

  


         Prisimenate, aš jums jau ne sykį pasakojau apie Lorą ir kaip viskas prasidėjo. O prasidėjo viskas nuo transcendentinio įvykio. Įvykio, kuris apibrėžė visą tolimesnę mano gyvenimo tėkmę. Tiksliau, aš susitikau Lorą. Jau ir tada ji buvo labai sena. Bet nuostabiausia buvo tai, kad ji akimirksniu pasiūlė man tapti jos mokine, nors niekada anksčiau mudvi nebuvome nei susitikusios, nei mačiusios viena kitos per televizorių.


       Pirmasis mūsų pasimatymas įvyko, kaip jau sakiau, ant šaligatvio priešais didžiulį prekybos centrą ir po šio susitikimo mane sukaustė ilgalaikis neryžtingumo, abejonių ir svyravimų paralyžius, absoliučiai vien dėl to, kad aš labai bijojau Loros. Bet galiausiai įveikiau save, susiradau jos prašmatnią vizitinę kortelę, pasiskambinau, pasiprašiau priimama ir pradėjau pas ją mokytis, jeigu taip galima pavadinti labai keistus mudviejų santykius.



       Lora rengėsi taip, tarsi gyventų žiloje senovėje ir būtų mažų mažiausiai grafiene ar karalienės rūmų freilina. Ji turėjo įgimtą subtilų skonį ir savigarbą, kurie ją darė labai įtakinga. Jos veidas buvo liesokas, blyškus ir griežtas. Plaukus nešiojo susuktus į kuodą ant pakaušio, o akys buvo tiesiog nenusakomos - didžiulės, tamsios ir švytinčios. Loros balsas buvo šiek tiek prikimęs, manau, nuo rūkymo, o juokas nuostabiai linksmas ir jaunas.


       Lora buvo daugiau negu keista mokytoja. Kartais aš pagalvodavau, kad ji tiesiog beprotė. 


        Bet šis pasakojimas nėra pasakojimas apie Loros metodiką, nors dabar jau tikrai ir iš širdies galiu pasakyti, - Loros įtaka ir idėjos paženklino viską, ką aš dabar veikiu.


       Prisipažinsiu, Lora vertė mane mokytis visokiausių keistų dalykų, būdingų tik vyrams. Tai mane gerokai šokiravo ir beveik ginė į isteriją. Galiausiai ji pasiekė savo, ir aš sutikau būti karaliene, kad galėčiau, kaip Lora sakė, patirti, ką reiškia buvimas valdžioje. Ir dar. Tokiu būdu, anot Loros, galėjau išmokti perprasti vyrus.


        Priešinausi kiek įmanydama. Sakiau, kad be karalystės būti karaliene tiesiog nonsensas, kad tai tas pats, kaip mokytis vairuoti neturint mašinos ir taip toliau. Bet Lora pasakė, kad sugalvojo labai paprastutę ir iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltą strategiją. Reikia tik apsispręsti ir žengti pirmąjį žingsnį, kuris sąlyginai vadinasi ,,Karališkoji medžioklė“. Tik tiek.


       Kadangi ,,tik tiek“, pamaniau, gal ir galiu sutikti. Gerai, pasakiau. Tiek jau to. Pažadu, kad nuosekliai vykdysiu tavo strateginį planą. Nesipriešinsiu. Bet vis tiek,– pirma pasakyk, ką reiškia ta ,,Karališkoji medžioklė“. Šiuos žodžius pasakiau išvertusi akis, nes tikėjausi paties baisiausio, virpėjau ir drebėjau, bet apsimečiau, kad esu labai narsi.


       Vietoje atsakymo Lora pabučiavo man į smilkinį, padvelkė tiesiai į veidą savo įprastiniais kvepalais ,,Alchimie“, paėmė už rankos ir nieko nesakydama patraukė žemyn. Mudvi atsiklaupėme ir garsiai pasimeldėme, klūpėdamos ant geltono kilimėlio prie mano lovos. Tada Lora vėl paėmė mane už rankos, – mudvi atsistojome. Žiūrėdama man tiesiai į akis, ji iškilmingai perspėjo, kad valdžia yra labai stiprus narkotikas. Nemėgink būti atsaini. Aš pažadėjau nebūti atsaini. Pažadi? Pažadu.


       Čia jau prasideda universalūs dalykai, pridūrė Lora. Valdžios trauka milžiniška. Dėl žmogaus prigimties ypatumų. Mat mes, žmonės, sunkiai atsisakome ilgaamžės ir įprastos binarinės žiūros: gera – bloga, žmogiška – nežmogiška, vyriška – moteriška, – bet pamažu vis dėlto atsisakome. Juk taip? Todėl tu privalai peržengti pasaulio binariškumą. Kad įsitikintum, jog jo nėra. Tai prietaras. Prietaras, supranti?


       Kadangi iki šiol man net į galvą nebuvo atėję, kad valdžia yra ne tik valdžia, bet ir stiprus narkotikas, o pasaulis visiškai nėra binarinis, ko aš, be abejonės, tikėjausi, – mano sąmonė ėmė pamažu dengtis nepasitikėjimo savimi putomis. Lyg veršienos buljonas ant smarkios ugnies. Juk iki šiol tokie ir panašūs dalykai manęs absoliučiai nedomino. Ne tik nedomino. Jie man neegzistavo.


       Aš, ko gero, bijau… Argi tai ne juokinga, Lora?


       Bet Lorai nebuvo juokinga. Ji rimtu veidu pasakė, kad be jokių išsisukinėjimų turiu patirti buvimą valdžioje savo kailiu. Kitaip nieko nesuprasiu. Pasaulis man taip ir liks binarinis. O aš pati kaip buvau, taip ir liksiu kvaila višta.


       Valdžia svaigina. Valdžios svaigulys, sakė Lora, yra svaigulys nuo savo didybės išgyvenimo ir nuo išgyvenimo tokių santykių, kurie kiekvieną veiksmą daro ypatingą ir laisvą, nes pačioje aukščiausioje valdžioje nebėra taisyklių ir stabdžių, vienintelis siekis, idėja ir ideologija – pati valdžia.


       Tik dabar suvokiau, ką prieš keletą minučių pažadėjau. O pažadėjau nebūti atsaini. Dieve, kas man užėjo? Ką aš darau? Juk visada buvau ir dabar esu atsaini. Aišku, kad atsaini. Būti aukščiausioje valdžioje, būti pačia aukščiausia valdžia ir tuo pat metu nebūti atsainiai,– tiesiog neįsivaizduojama. Man darėsi šalta, karšta, silpna… bloga… Akivaizdžiai apsirgau.


       Aš sergu, Lora. Kaip tik dėl to negaliu būti karaliene. Nes aš sergu atsainumu, mieloji nuostabioji gražioji Lora…


       Atsainumas ne liga. Tai jautrumas kvadratu. Gyvybinė išlikimo kaukė. Juk pasaulis nežmoniškai greitai kinta. Taip greitai, kad baigia virsti vienu statišku ir, sakyčiau, tobulu monitoriaus vaizdu.


       Bet ką, ką aš turėsiu sumedžioti? Lora?


       Nežinau, atsakė Lora. Tai juk tavo karališkoji medžioklė, ne mano.


       Pamaniau, kad ji juokauja.


       Bet Lora nejuokavo. Ji niekada nejuokauja. Ji tikra pabaisa.


       Bent jau pasakyk, nuo ko pradėti, sumurmėjau netekusi vilties.


       Aš juk sakiau. Nuo apsisprendimo.


       Mane apėmė pyktis, koks apimdavo vaikystėje, kai suaugėliai šaipydavosi iš manęs, kritikuodavo ir juokdavosi, susižvalgę virš mano galvos. Ak, taip? Gerai. Aš sumedžiosiu. Tai bus tikrai karališka medžiokle. Tikrai karališka. Nes aš sumedžiosiu princą.


       Tačiau garsiai pasakiau tik du žodžius: gerai… Lora. Mano balsas buvo toks pakitęs ir žemas, kad Lora įtariai pasižiūrėjo, bet nieko neklausė. Juk pati ką tik buvo sakiusi, kad tai mano vienos reikalas.


       Po dviejų minučių Lora susiruošė išeiti. Lik sveika, ištarė negarsiai. Tos dvi minutės buvo tokios ilgos, kad būčiau į jas sukišusi televizijos reportažą ir dvidešimt vieną tritaškį.


       Pagaliau Lora išėjo. Užrakinau duris ir tuojau pat atsiguliau. Nenusirengusi ir nenusipraususi. Žinau, kad taip negalima pradėti karališkosios medžioklės… Bet aš pradėjau. Kai pabudau, nebebuvau tokia tikra, kad viską atliksiu viena, be Loros pagalbos. Bandžiau atsilaikyti, bet neištvėriau. Paryčiais paskambinau Lorai. Buvo be dvidešimt dvieju keturios. Paskambinau ir paprašiau tolimesnių instrukcijų. Ką daryti toliau, Lora? Ką dabar man daryti? Pasiimk savo šansą, ramiai atsakė Lora.


 

Rodyk draugams

Vietele. Fotografavo Ben Londis

Rodyk draugams

Gintaras Grajauskas. Apie tai

 


***


 


apie ką visa tai? apie vikrųjį driežą,


nuvilnijusį rankų gyvaplaukiais


apie du gurkšnius šiltos degtinės


ant įkaitusių akmenų


 


apie ką visa tai? apie slyvas ir kriaušes,


apie arbūzo sėklas, abrikosus ir skobtus moliūgus


apie sklidinus moterų indus, žemdirbystę


ir vyriškus įnagius


 


apie ką visa tai? apie gėles ir mirusius,


salsvą jų kvapą, siaubą ir slaptus


pasimėgavimus, užsirūkymus


drebančiom rankom


 


apie ką visa tai? apie senas lentas,


sausų dulkių kvapą, apie pyrago riekę


ir knygą, ir pieno puodelį, viskas


apyvakarę, tolimos zeimerio aimanos


 


apie ką visa tai? apie pagautą žuvį ir


apie nepagautą žuvį, apie taip vadinamą


sėkmę, apie žmones o taip,


ir apie juos


 


ir, žinoma, kaip visada: tūkstantį,


tūkstantįkart apie nieką.

Rodyk draugams

Photo Finish. Fotografavo Ben londis

Rodyk draugams