BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Virginija Dičiūtė. Senelis

Kartais senelis atsisėsdavo ant sofos ir užmesdavo koją ant kojos. Tuomet mėgdavau atsisėsti jam ant kojos ir senelis mane  supdavo, supdavo. Būdavo gera nuo tokio švelnaus ir žaismingo jo  žesto.


            Mano senelis buvo griežtas. Visi vaikai, mano draugai, aplenkdavo senelių kiemą, nedrįsdavo užeiti, sakydavo, kad bijo senelio. Keista, nes jis niekuomet nesibardavo. Tačiau turėjo tokį ypatingą žvilgsnį, kurio bijojome visi. Jam užtekdavo tik tuo žvilgsniu į ką nors žvilgtelti – jau aišku – senelis pyksta.


            Senelis neleisdavo lipti ant tvarkingai paklotos lovos ir mokė kultūringai valgyti. „Nesiblėniok“ sakydavo jis prie stalo. Į tą žodį sutilpdavo visas valgymo kultūros liepinys.


            Prisimenu jį nuolat dirbantį: matuojantį, kerpantį, daigstantį, siuvantį. Taip ir užaugau tarp medžiagų atraižų ir siūlgalių. Abu mano seneliai buvo siuvėjai ir geri siuvėjai.


            Dabar papasakosiu apie vieną vakarą, kuris man įsiminė visam gyvenimui.


            Kartą buvau nuėjusi aplankyti senelio. Tuomet jau buvau paaugusi, gal kokių dešimties metų ir dienas leisdavau mokykloje, o ne pas senelius. Tuo metu močiutė gulėjo ligoninėje, o senelis buvo vienas namie. Jis, prisimenu, nedirbo ir mes apie kažką šnekėjomės. Paskui ėmiau dainuoti jam dainas, kurias buvau išmokusi muzikos mokyklos chore.


            Artėjo vakaras, jau ruošiausi namo, tačiau senelis prašė ir prašė dar padainuoti. Ir aš dainavau jam. Buvo taip keista, taip nepaprasta – aš reikalinga seneliui… Dabar suprantu – jis tada jautėsi be galo vienišas. Mama sakė, kad rasdavo tomis dienomis ir maistą šaldytuve nepaliestą – taip jis liūdėjo dėl močiutės ligos.


            Senelis nebuvo iš tų, kurie sektų pasakas ar žaistų su vaikais, veikiau jis nekreipdavo į vaikus dėmesio. Ir štai tarsi sakytų  - „Neišeik, tu man labai reikalinga“…


            Daug metų praėjo nuo to laiko. Senelis jau seniai anapus mūsų būties. Tačiau mane vis dar šildo tas skaidrus dainuojančio vakaro atiminimas, ta savotiška ir tyli senelio meilė man.

Rodyk draugams

Mano anukelio Evaldo laiskelis

Labas.
Kaip jums sekasi?
Pas mus viskas gerai.Pora dienu turejom tvarkyti miska,nes buvo keli nudziuve medziai.Vakar baigem dirbt,parsivezem namo malku.Miske labai daug kraugeriu net purskalas nuo vabalu nepadeda,kai pasipurski kelias minutes nelenda,bet po to visi iskart uzpuola.Ju ir nenubaidysi,jei pradedi baidyt ant zemes sutupia o po to pakile vel puola.Dabar labai dziaugiames,kad baigem tvarkyt miska ir ten grysti nebereikes.
Tai tiek ziniu.Ate

Rodyk draugams

Sketukai. Fotografavo Ben Londis

Rodyk draugams

Kornelijus Platelis apie kulturine spauda

Kornelijus Platelis: kultūra traukiasi į paraštes


2008-07-30



Šiemet daugiau kaip 5 mln. litų buvo skirti kultūros ir švietimo projektams žiniasklaidoje, bet daugėjant lėšų esminės kultūros leidinių problemos nesikeičia.


Skaitytojai vis dar pasigenda analitinių tekstų, esminių procesų apžvalgos, platesnio kultūros konteksto. Savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis sako, kad šiandien kultūrinė spauda yra nuskurdusi ir skaitoma nedaug.


Jis pripažįsta, kad trūksta tikrosios, originalios kultūros reiškinių kritikos ir svarsto, kad pajėgos užpildyti visus egzistuojančius kultūros leidinius gerais straipsniais yra nepakankamos. 


Į jaunus žmones K. Platelis žvelgia su viltimi, nes jie yra, jo nuomone, pajėgūs permąstyti ir pažvelgti į kultūrą kitu kampu.


Ar jums neatrodo, kad šiandien kultūrinė spauda yra pasitraukusi ne tik iš visuomenės gyvenimo akiračio, bet ji atsidūrė ir kultūros žmonių gyvenimo paraštėje?  


Sakyčiau, kad pati kultūra traukiasi į paraštes. Nebėra įtampos kultūros lauke, kultūra prarado ontologinę dimensiją žmonių sąmonėje ir dalies kūrėjų sąmonėje. Kultūrinė spauda yra nuskurdusi, nedaug skaitoma, nors savaitraštį internete aplanko maždaug 7 tūkst. žmonių.


Popierinė sklaida nėra labai didelė – iki 2 tūkst. egzempliorių, bet taip yra visose šalyse.


Jei sakytume, kad kultūrinė spauda iš viso nereikalinga, tuomet nelieka vietos, kurioje galima spausdinti recenzijas, analitinius straipsnius. Nors šie žanrai irgi didelė bėda – mes nesugebam nei aprėpti, nei įvertinti viso to, kas vyksta. Tai skurdo pasekmė ir to, kad pajėgos išsiskaidžiusios po kitus savaitraščius.


Sakėte, kad neliko įtampų, bet analitikui tarsi yra veikti, nes kultūroje skandalų vyksta ne mažiau nei politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Bet ar yra žmonių, kuriais galite remtis?  


Kaip pastebėjau skaitydama jūsų savaitraštį, daugelis autorių yra pasitraukę, kiti apskritai nerašo.


Žmonės nenori rašyti už 100 litų už puslapį. Geriau užsiima kitais dalykais, rašo užsienio spaudai, galiausiai geriau nieko neveikia negu dirba už tokius pinigus. Kritika labai sudėtingas dalykas.


Mes gauname 3 rūšių straipsnius. Tikroji kritika, kurią iš paskutiniųjų stengiamės palaikyti, yra knygų anotacijos-recenzijos, kurias rašo Aleksandra Fomina ir kitų meno sričių kritikai. Tie, kurie vertina reiškinius atsietai, remdamiesi tik savo patirtimi ir savo skoniu. Tai geroji, tikroji kritika, kuri tapo labai deficitinė – mes tų žmonių negalime išlaikyti, nes kritiką užauginti reikia 5 metų laikotarpio, kol visuomenėje atsiranda pasitikėjimas.


Kita kritikos straipsnių rūšis būtų susižavėjusių kolegų parašymas apie koncertą ar knygą. Bet tai yra nuoširdūs tekstai ir mes juos priimam. O trečioji rūšis, kai paskambina iš viešųjų ryšių agentūros ir sako, kad yra geras aktorius ar atlikėjas, ar nepriimtume interviu su juo. Tada dėkojame ir atsisakome.  


Tačiau yra labai svarbi paties laikraščio ar žurnalo pozicija. Jūs sakote 5 metų reikia išauginti kritiką. Tačiau paskaičiavau, kad vien iš Spaudos, radijo ir televizijos fondo jūs gaunate 18 tūkst. litų per mėnesį. Tai nėra labai maži pinigai. Ar neįmanoma jų taip išdėlioti, kad galima būtų ugdyti žmogų?


Atrodo pinigai nemaži, bet kai skaičiuoji ir spaudą, ir nuolat dirbančių žmonių atlyginimus, tų pinigų ne tiek jau daug lieka. Kartais bandau pakelti honorarus, bet buhalterė iš karto sako – reikia mažinti, nes neužtenka. Jei turėtume daug pinigų, žinoma, mokėtume didesnius honorarus, turėtume bent jau po du žmones kiekvienai meno sričiai.


Tačiau aš nesu už kažkokias redakcijos pozicijas. Mes stengiamės atspindėti įvairias nuomones, jeigu jos argumentuotai reiškiamos, jei tekstas yra geras. Pozicija turėtų būti diskusija, įtampa tarp vertinimų.


Sakydama pozicija turėjau galvoje redakcijos viziją, kokį leidinį norima sukurti. Štai ir jūs nuolat ieškote naujos formos, keičiate formatą, ieškote naujų rubrikų. Tačiau kartais atrodo, kad nėra rimtų provokacijų.  


Kalbėkime kad ir apie kultūros paveldo gana pavojingą situaciją – aštrių tekstų, kurie provokuotų visuomenę – jų pasigendu jūsų laikraštyje. Tai yra autorių stygius ar kitokos priežastys?  


Žinoma, tokių autorių trūksta. Būna, kad žmogus išsako daug įvairių dalykų, tačiau į mikrofoną atsisako kalbėti. Tokių aštrių tekstų trūksta, o sensacijų dėl sancijų mes nesistengiam vaikytis. Tačiau jei diskusija kyla, stengiamės ją palaikyti.  


Prisimenu Algimanto Bučio keletą tekstų apie literatūrą, kuriais jis specialiai norėjo išprovokuoti diskusiją. Tačiau diskusija nekilo. Gal tai lemia mūsų kultūrinės visuomenės „drungna“ situacija? Gal reikia užsakyti tokius tekstus?


Kai spausdinom A. Bučio tekstus, jaučiau, kad diskusija gali įsiliepsnoti. Tačiau niekas į ją nenorėjo veltis – nei kritikai, nei kūrėjai. Niekas nenori ginčytis, visi nori kalbėti aptakiai. O jeigu aštriai kas nors pasisako – matai, kad tai ne to lygio autorius.


Lietuva yra maža, kurtuaziškų santykių šalis. Kitų šalių literatūroje yra grupuotės, kurios kovoja viena prieš kitą, o pas mus niekas prieš nieką nekovoja. Nesakau, kad kova yra geras dalykas, bet tuomet egzistuoja kažkokia įtampa, privalai argumentuoti savo teiginius ar kritiką. Lietuvoje tokių dalykų nėra ir vienam žmogui prieš ką nors šiauštis tarsi nėra prasmės.


Kita vertus, vis tiek turime ir anotacijas, ir recenzijų, turime kritikų, kurie reiškia savo argumentuotą nuomonę, su kuria galima nesutikti, bet tai žmogaus, kuris domisi literatūra, nuomonė.  


Tačiau kartais pasirodo tikrai reikšminga knyga, o niekur negali aptikti jokios refleksijos. Išeina populiariosios literatūros knygos – kur, jeigu ne „Literatūroje ir mene“ galima būtų tikrai aštriai ir atvirai kalbėti, kokio lygio yra ši literatūra?  


Galbūt tai ne vien pinigų, bet ir intelektualinio potencialo problema?


Taip, ir intelektualinio potencialo problema. Pavyzdžiui, mano senas noras, kad būtų rašomos šios literatūros, kurios nelaikome tikrąja literatūra, apžvalgos, taip ir liko neįgyvendintas. Vienas žmogus, kuris parašė net magistrinį darbą iš tos srities, žadėjo, bet taip nieko ir neparašė.


Mokslo žmonės nerašo populiariojoje spaudoje. Yra aukštųjų mokyklų, institutų leidiniai, už straipsnius juose mokslininkai gauna balus. Tačiau tokie leidiniai neišeina į viešumą. Kitose šalyje, pavyzdžiui Vokietijoje, kiekvienas mokslininkas iš savo tyrinėjimų srities turi parašyti po du straipsnius – tiksliųjų mokslų atstovas į mokslo populiarinimo spaudą, humanitaras – į kultūrinę spaudą.


Manau, jeigu Lietuvoje mokslininkai būtų įpareigoti tą daryti, gautų balų, turėtume gilesnės analizės, kitokios perspektyvos straipsnių.


Tai iš kur semtis tų impulsų?  


O kodėl mes pradėjome rengti jaunimo puslapius? Manau, kad būtent jauni žmonės turi permąstyti ir kitaip pažvelgti į kultūrą, iš mūsų kartos jau nesitikiu naujo požiūrio. Yra labai įdomių, perspektyvių jaunų žmonių.


Kaip jūs žiūrite į leidinių susijungimus? Jeigu būtų sujungti kelių savaitraščių intelektualiniai ir finansiniai rezervai, gal atsirastų tikrai geras, gilus naujas leidinys? Jūs prieš kelis metus susijungėte su savaitraščiu „Dienovidis“,   pasidalinkite patirtimi.


Visi savaitraščiai atsirado iš „Literatūros ir meno“. Prisiminkime devintojo dešimtmečio pabaigą: tada savaitraščio tiražas siekdavo 70 tūkst. egzempliorių, visiems atrodė, kad kultūrinė spauda yra neblogas verslas.


Paskui įsisteigė „Šiaurės Atėnai“, „7 meno dienos“, „Dienovidis“ ir netrukus visi pamatė, kad tiražai sumažėjo ir pajėgų visus užpildyti gerais straipsniais nėra daug. Dabar mes visi esame skirtingos organizacijos.


„Literatūros ir meno“ steigėjas – Rašytojų sąjunga. Yra viešosios įstaigos, kurių steigėjas vienas žmogus ar fondas. Nėra juridinio pagrindo jungtis. Čia turėtų kilti noras visiems likviduotis ir steigti vieną leidinį. Bet nėra tokio impulso, visi galvoja: jeigu likviduosimės, tai ir neliks mūsų, o kas atsiras – nežinia.


Čia matyčiau šiokią tokią aklavietę.


Ką jums davė susijungimas su „Dienovidžiu“?  


Mūsų buvo skirtingos kryptys – mes esame liberalus savaitraštis, o „Dienovidis“ daugiau krikščioniškos krypties. Pagalvojome, kad galime pabandyti suvienyti jėgas. „Dienovidis“ turėjo daugiau skaitytojų ir autorių užsienyje, tikėjomės, kad pritrauksime juos, tačiau nepavyko.


Susijungę su „Dienovidžiu“ tikėjomės gauti didesnę paramą, ją ir gavome. Tačiau po jungimosi mes ir likome tokie dideli – leidžiame 24 puslapių „Literatūrą ir meną“, nors iki susijungimo turėjome 16.


Šiandieninė situacija greičiausiai netenkina nei skaitytojų, nei leidėjų, nei pačių redaktorių. Kokią kultūrinės spaudos perspektyvą matote Lietuvoje?


Jeigu didžioji mūsų spauda, dienraščiai įsteigtų solidžius savaitgalio priedus, kokie yra užsienyje, mums neliktų laisvos nišos. Kol to nėra, turėtume dirbti geriau ir tikėtis, kad mus daugiau skaitys.


Kalbėjosi Jolanta Kryževičienė


Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL
© Baltijos fotografijos linija


Paruošta pagal Lietuvos radijo laidos „Kultūros savaitė“ pokalbių ciklą apie kultūrinę spaudą ir jos situaciją Lietuvoje.

Rodyk draugams

Arklys. Fotografavo Ben Londis

Rodyk draugams

Memorialas airiams emigrantams. C.Karzenausko nuotraukos. Atsiuntė “Man idomu” leidejas Zilvinas Skackauskas

Rodyk draugams

Memorialas airiams emigrantams Dublino krantinėje

Rodyk draugams

Ačiū, Sara,

kad užmokėjai už mano BLOG’ą. Dabar bandau įkelti nuotraukas, kurias atsiuntė Žilvinas:))

Rodyk draugams

Siandien gavau stai toki laiskeli is Siauliu Viesosios bibliotekos:


Labas Marija,
noreciau tavo jubiliejui suruosti renginuka. Girdejau, lyg Tu  zadi
sugristi trumpam i Siaulius. Jei taip, tai gal sudalyvautum jame ir
pati. Kada tai galetu ivykti.. Parasyk.
                    Valerija Ziliniene

Rodyk draugams

Mano visa šeima esam Žilvio “Man įdomu” gerbėjai. Aš jį vadinu žurnalu vyrams. Mano vyras juos tiesiog perskaito visus man garsiai virtuvėje kol verdu pietus. Mano dukra Ieva su žentu visada jų ieško kai tik atvažiuoja į Šiaulius.

 


Štai įdedu Žilvio laiškelį… Nuotraukų įdėti kol kas neturiu galimybės… Gal kada nors vėliau… Bet jos išties labai įdomios. Būtų labai naudinga Jums jas pamatyti;))


 


ČIA PRIĖJO  KINDZIULIS


Du pagyvenę vyriškiai kalbasi apie Lietuvos politiką bei ekonomiką.


- Gal tu ir teisus, gal mes ir apsigavom…-sako vienas. – Užtat mūsų vaikai ir anūkai geriau gyvens!


Čia priėjo Kindziulis ir tarė:


-Anglijoje…


(Mano kūryba, žurnale rašau, kad Airijoje)


 


Prie siunčiamų nuotraukų prierašas: Airijoje, Dublino krantinėje pastatytas skulptūrų memorialas airių emigrantams. Gal tokį kur nors (sakykim, Kauno oro uoste) reikėtų pastatyti ir Lietuvoje?


Memorialo nuotraukos – Česlovo Karženausko.

Rodyk draugams