BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Laiko nėra

Berašydama knygą “Dienoraštis apie laiką”, labai greitai (maždaug dešimtame puslapyje) supratau, kad Laiko nėra, tiksliau, Laikas negyvas. Man atsitiko panašiai tai, kas atsitiko Ničei, kuomet jis vieną dieną suprato, kad Dievo nėra, Dievas miręs. 

Ši naujiena visiškai apvertė mano rašymą aukštyn kojomis. Juk kas yra Laikas? Laiką sudaro dvi struktūros: Praeitis ir Ateitis. Tačiau mes patys niekada nebūname nei Praeityje, nei Ateityje. Mes tūnome mažyčiame taškelyje, kuris vadinasi Dabar, o apie Ateitį ir Praeitį, apie šias dvi didžiules  struktūras, galime vien tik galvoti, nes jos yra mūsų mintys. MINTYS, o ne realybės dariniai.

Taigi, jei Praeities jau nebėra, o Ateities dar nėra, kas tuomet yra mūsų gyvenimas? Gyvenimas yra amžinasis DABAR, kuris yra niekas kitas, kaip ši akimirka.

Ką aš veikiu DABAR? Dabar tyliai sėdžiu ir rašau. Už langų Londonas, dvi valandos ir trys minutės nakties. Šis laikas yra ne Laikas. Tai tik mūsų susitarimas, kitaip sakant, laikrodinis laikas. Pasakysiu jums paslaptį: mes kažkada mokėjome apsieiti be laikrodžių. Mums nereikėjo žinoti, kiek valandų. Aš dar puikiai atsimenu šį gyvenimą. Gyvenimą be laikrodžio… Ir jūs atsimenat. Visi mes kažkada mokėjome gyventi be laikrodžio.

Maždaug prieš porą mėnesių nusprendžiau, kad apsieisiu be jo ir dabar. Išmokysiu save gyventi be laikrodžio. Sakysim, jei noriu ranka rašyti vieną valandą, tai privalau prirašyti tris puslapius. Trys puslapiai ranka atitinka vieną valadą. Šiandien rašiau septynias valandas… Iš kur žinau? Suskaičiavau puslapius. 

Ir dar. Pakeičiau knygos pavadinimą. Pagalvojau, kad juk nėra jokios prasmės fiksuoti laiką, kurio nėra. Knygą perpavadinau taip: “Dienoraštis apie Oskarą”. Tai bus keistas dienoraštis. Be laiko… Tai gal jau net ir nebe dienoraštis? Gal… Bet palikau šį žodį. Man patinka rašyti dienoraščius. Tegu ir netikrus… Tai mano “arkliukas”.

Rodyk draugams

Mergelė Marija Karalienė

2009-08-21

1954 m., minint 100 metų sukaktį nuo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo, Popiežius Pijus XII visoje Katalikų Bažnyčioje įvedė Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventę, kuri minima rugpjūčio 22 d. Ši šventė buvo įvesta praėjus tik keturiems metams po kitos, Pijaus XII paskelbtos Marijos Ėmimo į dangų dogmos. Istorinis kontekstas kreipia mūsų dėmesį į tai, kaip labai aktuali yra Dievo Motina Naujųjų laikų Bažnyčiai. Iš pirmo žvilgsnio gana abstraktus Karalienės titulas paaiškėja, kai prisimename Marijos garbei skirtąją litaniją. Ten analogišku vardu Marija tituluojama angelų, patriarchų, pranašų, apaštalų, išpažinėjų, kankinių, išpažinėjų Karaliene. Marijos ypatingumas slypi tame, jog Ji tikrąja žodžio prasme yra svarbiausioji iš visų šventųjų. Marijos vieta išganymo procese, kuri taip aiškiai įvardijama Bažnyčios Mokyme, suponuoja ir Jos ypatingą išaukštinimą dangiškosios Jeruzalės pasaulyje.

Marijos svarba tikrai aktuali ir istoriniame Bažnyčios kelyje. Kaip minėta, pastarųjų amžių aplinkybės dar kartą išryškino Mergelės Motinos svarbą Bažnyčios gyvenime ir tikėjime. Bažnyčia, žengdama į naują būvį, iš naujo suvokdama savo ištakų reikšmę, dvasinės savo pasiuntinybės didybę, kartu egzistuoja neramiame ir dažnai priešiškame pasaulyje. Tikriausiai Dievo Apvaizdos planas buvo, jog būtent šiais amžiais buvo paskelbtos net dvi Mergelę Motiną liečiančios dogmos - Toji, kuri dovanojo pasauliui Išganytoją ir taip sutrupino piktosios dvasios dominavimą, yra ir tvirčiausioji Bažnyčios Gynėja ir Užtarėja, veikianti Viešpaties vardu.

Marijos Karalienės minėjimas kreipia mūsų dėmesį į šį Marijos vaidmenį tikinčiųjų bendrijos gyvenime. Dažnai tikinčiųjų buvimas pasaulyje pažymėtas rezignacijos ir nepasitenkinimo ženklu. Nepaisant praeityje ar dabartyje vykstančių Dievo stebuklų, mes pasimetame prieš istorijos proceso racionalumą, įvykių nevaldomumą arba negatyvią kryptį. Tikėjimo praktika kartais paženklinta pasyvumu ir abejingumu. Ir savo gyvenimuose ne visada linkę pripažinti Dievo išgelbėjimą, kas galiausiai ir tampa pagrindine kliūtimi šį išgelbėjimą patirti. Ar nesusimąstome, jog taip atsitinka todėl, kad ne iki galo naudojamės tuo, ką Bažnyčia mums teikia kaip išganymo priemones. Vienas iš šių tikėjimo turtų yra Mergelės Marijos užtarimas. Gerai žinome apie stebuklus, kuriuos Ji atliko istorijos eigoje. Dažni Marijos apsireiškimai moderniaisiais laikais, jei autentiški, Bažnyčios patvirtinti, taip pat yra ženklas, jog savo kasdieninio buvimo aplinkybėse dažniau turėtume kreiptis į Mariją. Popiežius Benediktas XVI rašė, jog Marija “stovi” tarp Bažnyčios ir šėtono. Savo nekaltumu ir šventumu Ji yra tobuliausioji iš tikinčiųjų, todėl ir Bažnyčios Motina, kita vertus, būtent ypatingas Jos šventumas daro Ją apsauga nuo piktosios dvasios, nešančios nuodėmę ir blogį. Šėtonas jau seniai būtų nušlavęs Bažnyčią nuo žemės paviršiaus, jei Dievas jos nesaugotų, - pasak šv. Augustino. Šioje dimensijoje išryškėja ypatingas Marijos didingumas, Jos svarba Tikėjimo bendrijos gyvenime. Vienoje Viduramžių freskoje Marija vaizduojama kaip šaknis medžio, kurio kamieną ir šakas sudaro tikintieji. Mergelė - pirmoji ir garbingiausioji iš šventųjų, egzistuoja atnaujintosios kūrinijos garbingiausioje vietoje, Ji yra pasaulio atnaujinimo kilniausioji atstovė, paties Viešpaties apvalytoji nuo nuodėmės ir tapusi šventykla ateinančiam į žemę Išganytojui.

Tikėjimo kelias yra kelias į šventumą. Būdami su Mergele maldoje, taip pat iš Dievo Žodžio žinome kelias charakteristikas, kurias galima priskirti Marijai. Pirmiausia Ji - klausanti Dievo Žodžio. Marija klauso Viešpaties ir atsiliepia Jam nuolankiu paklusnumu. Įsikūnijimo stebuklas remiasi, žinoma, pirmiausia į nuostabų Dievo planą, bet taip pat į laisvą Mergelės valią, kuri nuolat eina širdies atvirumo Dievui keliu. Taip pat svarbu tai, jog Mariją visada matome sekančią paskui Viešpatį Kristų. Būdama Dievo Gimdytoja, Ji kartu yra geriausioji Jo mokinė, todėl visiems mums - neprilygstama Mokytoja. Marija nuolat rodo į Kristų, Jos gyvenimas nuolat nukreiptas į dieviškąjį Sūnų. Mariją matome besimeldžiančią su apaštalais Šventosios Dvasios atėjimo dieną, - čia vertėtų prisiminti, jog Ji buvo ypatingai paliesta Dvasios dar Įsikūnijimo metu. Ne be pagrindo su Marija tapatiname ir Apokalipsės Moterį su dvylikos žvaigždžių vainiku. Net jei laikysime, jog šioji Moteris - tai Bažnyčia, kovojančioji bendrija, su skausmu gimdanti tikinčiuosius, ir šiuo atveju atrasime, jog būtent Marija yra Bažnyčios tobulumo pirmavaizdis, jog dar prieš atsirandant Bažnyčiai kaip Nausosios Sandoros istorinei išraiškai būtent Marija nešiojo Išganytoją, sekė Jį kryžiaus kelyje ir pasitiko Jo Prisikėlimą.

Kartą teko skaityti Žolinės iškilmei skirtą tekstą. Nustebau, neradęs ten beveik nieko apie Mergelę, tik apie tiesas, kurias Ji savo Asmeniu remia, pvz., šventumo pergalę arba kūnų prisikėlimą. Pasigedau dėmesio Mergelei. Bet paskui supratau, kad tai labai atitinka biblinį tekstą - galbūt labiau tekstą nei jo vidinę mintį. Biblijoje, išskyrus Lk ir dar porą vietų, apie Mariją nieko nerašoma. Čia ir atsiskleidžia Jos “stilius” - Ji nebūna centre, Ji pati traukiasi tik į Jai vienai būdingą tylą, nuošalę, rodydama į Tą, kuris iš tiesų yra centre, tai yra Kristų Jėzų. Tačiau būtent dėl šio begalinio artumo Jėzaus Asmeniui Marija yra labiausiai Jam artima. Biblinis tekstas yra Dievo veikimo padarinys - tai turime pripažinti net tuo atveju, kai remiamės Apreiškimo tekstu kaip pagrindine refleksijos prielaida. Biblinis tekstas yra Dievo slinkties link žmonijos, galutinai išsipildžiusios mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, išraiška, taip pat ypatinga dovana tikėjimo kelyje, Dievo laiškas žmogui, o Marija, kaip žinome, užima ypatingą vietą Kristaus, Jo mistinio Kūno - Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Šia Marijos svarba, nematoma, išsamiai nedokumentuota, tačiau paties Dievo Žodžio patvirtinta, yra persmelktas visas Dievo kreipimasis į žmogų, taip pat ir biblinis tekstas.

Dievas per Kristų Jėzų jau atskleidė mums begalinę savo meilę - meilę iki beprotybės. Ir po viso to Jis dar davė mums Mariją, kaip šansą išsigelbėti per Jos užtarimą, kai atsiduriame pragaro grėsmėje per nedėmesingumą Kristui. Ką bepridurti? Dievas tikrai beprotiškas.

Parengė diak. Darius Valančius

Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Vyrų mada: stilingi šventeivos

mad  

Nors mada yra skirta moterims, o moteris yra sukurta madai, ji (mada) vienaip ar kitaip sugeba atsiduoti ir vyrams.

Per daugelį metų matėme įvairiausių skirtingų vyrų tipų: nuo tobulo pedanto iki apdriskusio Viktorijos laikų kaimiečio. Tad šį kartą norėčiau pristatyti naują vyro amplua, kurį sukūrė vienas iš pačių įdomiausių Olandijos dizainerių Francisco Van Benthum.

Kiekvieną sezoną Francisco stebino savo gebėjimu tobulai valdyti siūles bei įvairias jų variacijas. Šį sezoną jis vyrus paverčia Romos katalikų kunigais ir papuošia moderniomis sutanomis bei išskirtinai kunigams būdingais aksesuarais. Šios kolekcijos stabilumą palaiko griežtos bei gan rūsčios spalvos, kurios suteikia banguojantiems sijonams ir aptemptiems švarkams santūrumo bei griežtumo.

Nors kolekcija yra persmelkta Vatikano dvasios, jis pastarąją kūrė įkvėptas keturių paprastų ir didelę reikšmę jo gyvenimui turinčių žodžių: herojus, vienatvė, vagis, erelis.

Thom Bara


Fmag.lt

Rodyk draugams

Queen Park Rangers

Queen Park Rangers

Queen Park Rangers

Rodyk draugams

Kipro saulės dalelė - kretingoje. Perkeliu is Tekstai.lt

Kipro saulės dalelė - Kretingai
Dalia Staponkutė       Rugpjūčio 21 dieną 19 val. Kretingos pranciškonų vienuolyno kiemelyje kretingiškiai ir svečiai turės galimybę susitikti ir pabendrauti su daugiau kaip penkiolika metų Kipre gyvenančia  vertėja, kultūrologe, knygų autore Dalia Staponkute.

 

       Dalia Staponkutė gimė Šiauliuose,  Sankt Peterburgo universitete studijavo filosofiją. Dėstė Šiaulių universitete. 1989 m. išvyko gyventi į Kiprą, ten dirbo vertėja, skaitė sociologijos kursą, iki šiol dėsto literatūros teoriją Kipro universitete. Dalyvauja tarptautiniuose akademiniuose projektuose.

       Daugeliui lietuvių skaitytojų ji pažįstama iš savitų  publikacijų kultūrinėje spaudoje - „Šiaurės Atėnuose”, „Bernardinuose” ir kt. Dalia Staponkutė verčia literatūrą iš graikų, anglų, rusų ir lietuvių kalbų. Per pastarąjį dešimtmetį į lietuvių kalbą išvertė Niko Kazantzakio „Paskutinį gundymą”, „Asketiką”, „Dievo neturtėlį”, Jakovo Kambanelio „Mauthauzeną”, pačios sudarytą poezijos rinktinę „Sala: 10 Kipro poetų”, į graikų kalbą - Sigito Parulskio eilėraščių rinktinę.

       Pirmoji  Dalios Staponkutės knyga - esė rinktinė „Lietumi prieš saulę” - 2008 metais neatsitiktinai pateko į populiariausių lietuviškų knygų dešimtuką, nes joje surinktos 2003-2006 metais rašytos esė apie moterų migraciją, apie tai ką reiškia išmokti naują kalbą ir gyventi joje, mišrių santuokų ir asmenybės dramą, atsidūrus naujoje kultūroje. Pasak autorės „Nepakanka gyventi, negalvojant, kaip gyveni naujoje situacijoje. Ši esė knyga artima kiekvienam, kas nors kartą buvo bandęs ar buvo priverstas bandyti kurti save iš nieko”. Tai Kultūros ministerijos Skaitymo skatinimo projekto „Meniu knygų gurmanams”, kurį vykdo Kretingos M. Valančiaus viešoji biblioteka, renginys.

       Projekto vykdytoja Nijolė Raudytė / skaitymometai.lt

       2009-08-12

Rodyk draugams

Seses laiskelis su nuoroda

 

Na, o savo teksto kokybe aš dažniausiai nepatenkinta. Manau, kad tikrai galėčiau geriau, jei nedirbčiau ar dirbčiau ne tiek įsikinkiusi.

Toliau skaitau Sabaliauskaitę. Tai tikrai itin kokybiškas tekstas, į kurį įdėta žvėriškai daug darbo.

O čia jos interviu. Gal Tau bus įdomu, nes juk ji daugiausia gyvena Londone:

http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=932&kas=straipsnis&st_id=16633

Bandysiu nepasiduoti nuovargiui ir vidiniam gyvulio poreikiui nueiti lengviausiu keliu, sese.

Pirmyn!!!

Tavo Sara

Rodyk draugams

Evoliucija tęsiasi: kokie bus ateities žmonės?

“Evoliucija paaukos estetiką, bet ne ekologiją”, - rašo Alessandra Retico leidinyje “La Repubblica”. - Ateities vaikai bus beplaukiai (netgi potencialiai gražios mergaitės), jie neturės barzdų (vandens ekonomija) ir puikuosis ilgais plonais pirštais - kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir kitos technikos klaviatūrai spaudinėti. Be to, jiems neaugs protiniai dantys.

Šia tema egzistuoja daugybė hipotezių ir fantazijų. Kol kas, sprendžiant iš Italijoje atlikto tyrimo duomenų, galima tvirtinti tik viena: ateities žmonės bus aukštesni už mus. Jau dabar kas penktas šalies gyventojas yra aukštesnis nei 180 cm, o po karo tokių Italijoje tebuvo vos 6 procentai.

Evoliucijos klausimas mokslininkus padalijo į dvi stovyklas. Vieni tikina, kad žmonės nesikeis ir liks tokie kaip dabar netgi po milijono metų. Antropologas Giorgio Manzi mano, jog tik dėl gamtos katastrofos gali vėl prasidėti rūsti natūralioji atranka.

Filosofas Francesco Cavalli-Sforza įsitikinęs, kad elektroninis ir informacinis progresas atves prie neprognozuojamų padarinių žmogaus nervų sistemai.

“Kultūra nulėmė mūsų biologiją”, - sako mokslininkas.

“Dabartiniai vaikai jau turi gebėjimų, apie kuriuos nė neįtarė praeitos kartos, - antrina Italijos pediatrų asociacijos atstovas Giuseppe Sagesse. - Bus gerų dalykų technikos dėka, tačiau rasis ir naujų ligų - nuo nutukimo iki depresijos.”

Dienraštis "Vakarų ekspresas"

Rodyk draugams

Mari Poisson: Address

 

 

                                                       http://maripoisson.blog.co.uk/

Rodyk draugams

Mari Poisson.How we made wax figures in the dark

007 HOW WE MADE WAX FIGURES IN THE DARK

  

           In autumn and in winter I like to stay inside and not go anywhere. I belong to that human species, who do not need summer.

           I usually use summer for preparation. I prepare for the gloomy and the wet season. I dream about what I shall do, when I’ll be staying home long hours. I visualize my jobs in the rooms and at the writing desk. I plan my winter and take care to have enough activities.

           Sometimes, after having planned too many things, I even go to some place at the beginning of summer. Somewhere, where it is colder.

           But sometimes even in winter one has to go outside.

           Last week, for instance, Martha and me decided to make wax figures in the dark. Namely in the dark.  But not quite in the dark, as it appeared later.

           We at first lit seven candles and later two more candles, the red ones, the thin ones. They did not want to burn, though.

           So we turned the light on. And started dropping the wax into the water. Later we made some things out of the warm wax. Martha made herself a string of beads. I wanted to make some figurines. Oh, I forgot to tell that we were at Martha’s place, had quite a bit of wax and that the whole sight was unbelievably mythic.

           The wax was hardly visible in the dark and it seemed as if we were taking it from nowhere. Huge shadows of our hands could be seen on the walls and with no effort from us they made motion figures as in the theatre of shadows.

           Then I thought that I would be afraid to sit in the light of the candles all alone. I could not do that. I would be afraid. But of what? I don’t know. Sometimes I am afraid to stay alone, though I taught myself not to be afraid of loneliness or darkness. But still… I am scared. What am I saying here? Afraid? I get horror-struck. I feel the most real horror. I become all ears and listen to every sound. It seems to me that somebody is walking around scratching or even knocking… it is good I have only one room, so there is no problem to look at every corner.

           Martha’s place is very interesting.

           She has made one big room out of her three rooms.

           She has had all the partition-walls removed.

           The only space in her house, where you can close yourself, is the toilet. So it is difficult for me to tell in which space we are sitting now. Most likely it is the kitchen, because Martha warms up the wax and makes some tea on an electrical stove.

           But Martha’s bed, covered with a light flowery cover, stands close by, either. The fringe of the cover is lace. It looks very much like an ancient skirt, which always has an underskirt, the fringe of which must necessarily be seen.

           Martha has hands of gold. She has taught me a lot of things. Sometimes I just steal Martha’s ideas. I confess, I do.

           Martha’s main idea is this: if you want a thing, first of all you must make some space for it in your house. It is a fascinating idea, isn’t it?

           I stayed at Martha’s for the night as we had agreed before.

           She decided to sleep on the floor and let me sleep in her bed.

           Sure enough she could have slept on the sofa. But the sofa was at the other end of the room and belonged to the reading zone. So the sofa stood too far from me to talk before falling asleep. And we were planning to do that.

           I felt a little bit uncomfortable, because I occupied Martha’s bed.

 

           But I was the guest and Martha did not like to sleep with somebody in the same bed. So everything was done according to her rules.

           But still I told myself that in the future I would not make such silly agreements.

           Sure enough, I still could call a taxi, instead of going to Martha’s shiny bathroom. But… I washed myself, put on Martha’s embroidered nightgown with long sleeves and went to her chic bed, in which I immediately felt as if I were in Paradise.

           In the morning I looked at what we had done through the night.

           Nothing impressive, really. Just some primitive wax figurines, which could only be made by people, who had never dealt with wax in their lives. And even more… by people, who had no real inborn talent for that.

           We could have done something which we know better. I started considering what we could do better by the candlelight in the dark.

           There are some ways of casting lots. But I did not want to mention them, because a crowd of people, who are hungry for something interesting, might gather around us. Then I should solve other people’s problems, as if I did not have enough of my own.

           I must admit that the string of beads, which Martha made, looked beautiful. She hung the string on the window. Meanwhile the figurines, which I had made, lost all their fascination in the daylight. They looked regrettable.

           Some things can only be created at night. Namely, at night. And you should look at them only at night. There is such a thing as night art. Night aesthetics. A night spectator and a night estimator. There is a night audience, night music and night conversations. Night is much more complicated than day. It is deeper.

           Last night I forgot that we were planning to make wax figurines. It was past eight already and we were still standing on the stairs of the editorial office.

           The front door was not yet closed but it was dark as hell on the stairs.

           At times I forgot myself but then the smell of cat and vagabond urine would bring me back. I also felt the smell of the mould or something. I wanted to get outside as soon as possible. But at the same time I wanted to stay inside. For Richard.

           So we were stamping at the top of the staircase, smoking, laughing and shouting. We had a really good time. I even forgot I was hungry.

           Then unexpectedly it grew dark.

           What’s the time, Richard? - asked Zu.

           Past eight already.

           It’s nonsense, - said Zu. Where does the time disappear?

           We were ready to go out and started descending the stairs.

           Halfway down, Richard put his arm over my shoulders.

 

           As far as I can remember, I was waiting for that mysterious motion.

           A thought came to my head about not going to Martha’s that night and another thought, that Richard probably mixed me up with Zu.

           But I decided not to pay any attention to my doubts and for the second time thought about not going to Martha’s. I pressed closer to Richard and hugged him around the waist.

           We silently walked downstairs hugging each other. I could hear Zu’s steps far ahead. I pressed to him still closer. Richard hugged my shoulder and asked: Are you hungry?

           Would you like to eat out? - he whispered .

           Yes, - I answered and again we pressed to each other. I thought Zu would be waiting for us downstairs, but said nothing. Instead I only pressed closer to him.

           Earlier whenever a guy would put his arm around my shoulders, I always tried to get liked by him, to flatter him.

           I always thought the guys did not like me and I probably would never be liked by them. My friend Maria told me once that I was not sexually attractive. I said nothing to her but I knew that I just did not want to put any efforts in that. There was no such guy, whom I would like as much as to make efforts.

           Do I like Richard?

           I do not know.

           But I know one thing: I really liked the fact that he hugged me, not Zu. That he whispered words to me, not to her.

           I felt dizzy with victory, with joy of total victory. I triumphed. As some adolescent. As a teenager. I managed to turn the triangle upside down. It used to be: Zu, Richard and me. Now it is: me, Richard and Zu.

           Zu was shouting something from downstairs. Most likely she was standing on the threshold, because some dim light could be seen coming from outside.

           When we almost reached downstairs, Richard took his arm off my shoulders. He did not want Zu to understand what was happening. I felt a painful stab into my heart. It only lasted a second. Then Richard took me by the hand and I felt happy again.

           Freedom has always been the most important thing in my life.

           But it seemed that others did not really value freedom.

           Freedom - it seems to me it is better not to talk about it aloud, because people could think that the only thing I want, is to work for myself, to take care of myself, to live for myself. Otherwise, to become a spinster. And that would mean I am an incurable egoist. And more to that, my friend Maria had mentioned once that spinsters had no charm. I did not want to have no charm. Though… it is hard to tell…

           Everyone wanted to find a good job, all girls wanted to marry. So I thought I had to desire the same things. To work for somebody, to serve somebody, to do laundry for someone, to cook for that special someone, to iron his shirts, to darn his socks.

           I started scratching Richard’s hand with my thumb nail. I expected some reaction from him. But he only firmly held my hand or rather squeezed it firmly. I noticed him touch Zu’s fingers on the door knob.

           We went outside hand in hand. All three of us. Me, Richard and Zu. Or rather Zu, Richard and me. Then we walked silently through the night town.

           Girls, do you want to eat something? - asked Richard.

           I said no, Zu said yes. How terrible. I did not know what to do.

           We walked further. All three of us. There had to be a way out of the situation.

           And there was a way. I caught a taxi and went to Martha’s. Later we made figurines from wax and still later it was another morning. And then Saturday came and I did not have to go to work.

           We had agreed to do that about a week ago. We had decided to spend the evening together, to make figurines from wax and to chat while lying in beds. Friendship with Martha gave me inspiration.

           Sure enough, I could easily change all those female pleasures into sitting with Richard in some cheap cafè (or more exactly in a beer bar) or just in his untidy room. I thought about his untidy bed, either. (Richard calls it “a bachelor bed”. It sounds better.)

           All of a sudden I remembered how Zu boasted last week that she washed Richard’s bed linen and bought him two new pillowcases. She said she could not stand pillows with no pillow cases.

           I just gasped and said nothing. I did not want to look naive because it had never occurred to me to buy pillowcases for Richard’s pillows.

 

           I returned home.

           I entered my flat and looked it over with a glance of a person, who was finding a place for a new thing.

           Yes…

           Clearly there was no space for a man.

           That’s why I don’t have one, I thought.

           I tried to imagine where I could put a man, if I had one. I had to create a place for a man in my flat.

           Sure enough, he would sit in front of TV.

           So it was necessary to create a zone for a TV set and a man.

           And that meant I had to buy a TV, to place some armchairs in front of it and also a little table for an ashtray, a beer, newspapers and food.

           Because I would not drive my man to smoke on the stairs, read newspapers in the toilet, eat and drink in the kitchen. No. He would have his own zone.

           I was baffled by the thought that a man would sleep in my bed. I tried not to think about it. Maybe the problem would be solved spontaneously. I did not need to dramatize the situation. I would stand it somehow.

           But the man will not only sleep in my bed, he will also sit at my computer whenever he wishes. He will ask for food whenever he desires… will bring his friends into the flat… will never wash the bathtub after himself. And he will take our joint money whenever he pleases…

           Still more… I will have to serve my man’s zone. I will have to buy food and beer for him, wash his clothes, make dinner for him every day and give him my flat and car keys…

 

           I decided to overcome all the difficulties and inconveniences and to create a zone for a man in my flat. I wanted to have a man. Strange but such was the truth.

           I decided to buy a TV and a black terrier, so that my man would be occupied with something. That he would feel needed in the house.

           And still more… my man will be free and happy, because I will guarantee independence for him. I will be different from other women. I will not regulate my husband. The moment he talks about freedom to me, I will let him go. Grant independence for him.

           I took my phone, placed a chair where two armchairs would stand in the future and called Martha. I explained everything to her. I consulted her.

           Martha laughed but finally admitted that my thoughts were really original.

           She liked the combination of a man’s zone with making figurines from wax in the dark.

           Probably your ideas are good, she said. We have to protect men.

           Not long ago she found some information in the internet about the mutation of male chromosomes and the possible disappearance of men. She informed me that, as science declares, in some thousand years men will disappear.

           I raised my chin up and shook the hair. I felt as if I were the saviour of the world. That was even more exciting than making figurines from wax. There was only one more thing to decide-what breed of a dog I should buy for my husband to take for walks.

           First make a place for a dog, - suggested Martha.

           She is right, - I thought.

Rodyk draugams

Mari Poisson. Kaip mes lipdėme iš vaško tamsoje (Iš knygos “Tikra mergaitė”

007. KAIP MES LIPDĖME IŠ VAŠKO TAMSOJE

 

 

Rudenį ir žiemą mėgstu niekur neiti iš namų. Priklausau tai žmonių rūšiai, kuriems nereikia vasaros.

Vasarą paprastai ruošiuosi niūriajam ir drėgnajam sezonui. Svajoju apie tai, ką veiksiu užsidariusi namuose. Fantazuoju apie darbus kambariuose ir prie stalo. Planuoju, kaip žiemosiu. Iš anksto pasirūpinu, kad nepristigčiau veiklos.

Kartais, jei per daug prisiplanuoju, netgi išvažiuoju kur nors pradžioje vasaros. Kur šalčiau.

Tačiau retkarčiais juk ir žiemą tenka kur nors išeiti. Taip jau būna.

 

Praėjusią savaitę, pavyzdžiui, susitarėme su Marta, - lipdysime iš vaško tamsoje. Būtent tamsoje. Na, ne visai tamsoje, kaip vėliau paaiškėjo.

Užsidegėme septynias žvakes ir paskui dar šiaip taip uždegėme dar ir tas dvi raudonas, plonąsias. Nežinia, kodėl jos nenorėjo degti.

Tuomet išjungėme šviesą. Lašinom vašką į vandenį. Paskui lipdėm šį bei tą iš šilto vaško. Marta pasidarė puikius vaškinius karolius. Aš norėjau nulipdyti keletą figūrėlių.

Tiesa, pamiršau pasakyti, kad mes sėdėjome pas Martą, kad turėjome tikrai nemažai vaško ir kad vaizdas buvo neįtikėtinai mistiškas.

Vaškas skendėjo tamsoje, rodės, imam jį iš niekur, iš nebūties. Ant sienų plevėsavo didžiuliai mūsų rankų šešėliai ir visai be mūsų pastangų komponavo keistas  judančias figūras, tarytum kokį šešėlių teatrą.

Pagalvojau, kad, ko gero, bijočiau sėdėti prie žvakių viena. Negalėčiau. Ko bijočiau? Nežinau. Kartais bijau būti viena, nors esu save išmokiusi nebijoti nei vienatvės, nei tamsos. Bet bijau, ir tiek… Ką aš sakau?! Kartais mane apima pats tikriausias siaubas. Pradedu nežmoniškai klausytis. Visu kūnu. Rodos vaikšto kažkas, krebžda, gal net negarsiai beldžia… Gerai, kad turiu tik vieną kambarį. Apžiūrėti visus kampus - jokių problemų.

 

Martos namai labai įdomūs.

Iš savo trijų kambarių buto Marta padarė vieną didžiulį kambarį. Išgriovė visas pertvaras.

Užsidaryti jos namuose galima tik tualete. Todėl man sunku pasakyti, kur mes dabar sėdime. Ko gero - virtuvės zonoje, nes Marta pašildo vašką ir išverda arbatos ant didelės elektrinės viryklės.

Bet visiškai netoli stovi Martos lova su šviesia gėlėta lovatiese. Lovatiesės kraštas apmegztas kabliuku plačiu ažūriniu mezginiu. Lyg senovinis apatinis sijonas, kurio prašmatnus kraštas būtinai privalėjo kyšoti iš po viršutinio sijono.

Marta - tikra auksarankė. Aš daug ko iš jos išmokau. Kartais tiesiog vagiu Martos idėjas. Prisipažįstu.

 

 Pagrindinė Martos idėja yra ši: jei nori, kad koks nors daiktas atsirastų tavo namuose, -  pirmiausia padaryk tam daiktui vietą. Žavu, ar ne?

 

Nakvojau pas Martą, kaip ir buvom susitarusios.

Marta pasiklojo ant grindų ir užleido man savo lovą.

Aišku, galėjo pasikloti ir ant sofutės. Bet ši stovėjo jos didžiulio kambario priešingame gale ir atstovavo skaitymo zonai. Tai buvo gerokai per toli, o mes juk dar norėjome paplepėti prieš užmigdamos.

Šiek tiek nesmagiai jaučiausi.

Užėmiau Martos lovą.

 

Bet aš juk buvau viešnia, o Marta nemėgo su kuo nors dviese miegoti vienoje lovoje. Taigi viskas buvo pagal taisykles.

Bet aš vis tiek mintyse prisiekiau, kad niekada daugiau taip kvailai nebesusitarsiu.

Aišku, galėjau ir dabar,  užuot ėjusi į išblizgintą Martos vonią, išsikviesti taksi. Bet… nusiprausiau, apsivilkau išsiuvinėtus Martos naktinius marškinius ilgomis rankovėmis, įlipau į išpuoselėtą Martos lovą ir akimirksniu pasijutau beesanti rojuje.

 

Rytą apžiūrėjau, ką mudvi nulipdėme naktį.

Nieko įspūdingo. Visokius primityvius niekučius, kokius gali nulipdyti niekada nedirbę su vašku žmonės. Ne tik nedirbę, bet  ir neturintys labai ryškaus prigimtinio talento.

Galima buvo, žinoma, veikti ir kažką, ką mes gerai mokam. Aš pasvarsčiau, ką mes gerai mokam veikti tamsoje prie žvakių.

Yra keletas būrimo būdų, bet apie tuos dalykus nenoriu niekam net užsiminti - tuojau ims rinktis įdomybių ištroškusi publika. Galėsiu tada spręsti svetimas problemas - lyg savų neturėčiau.

Marta, tiesa, nulipdė puikius karolius. Suvėrė ant siūlo ir pakabino ant lango. Tuo tarpu mano figūrėlės dienos šviesoje prarado visą savo žavesį ir atrodė tiesiog apgailėtinos.

Kažką galima sukurti tiktai naktį. Būtent naktį. Tą kažką ir pamatyti galima tiktai naktį. Yra nakties menas. Nakties estetika. Nakties žiūrovas ir nakties vertintojas. Yra nakties publika, nakties muzika ir nakties pokalbiai. Naktis yra daug sudėtingesnė už dieną. Ji - gilesnė.

 

Vakar vakare aš jau net buvau pamiršusi, kad lipdysim. Jau buvo po aštuonių, o mes vis dar trynėmės redakcijos laiptinėje.

Lauko durys dar nebuvo užrakintos, bet laiptinėje buvo tamsu kaip pragare. Vos tik šiek tiek užsimiršdavau, pajusdavau, kad dvokia kačių ir valkatų šlapimu, pelėsiais… dar kažkuo. Norėjau kuo greičiau išsmukti į lauką. Bet sykiu ir nenorėjau. Dėl Richardo, žinoma.

 

Trypinėjome laiptinėje, pačiame viršuje, rūkėme, juokėmės ir plepėjome perrėkdami vienas kitą. Buvo visai smagu. Užmiršau net alkį.

Paskui netikėtai sutemo.

Kiek valandų, Richardai, paklausė Zu.

Jau po aštuonių.

Kažkokia nesąmonė, pasakė Zu. Kur dingsta laikas?

Mes susiruošėme eiti. Leidomės laiptais žemyn.

Maždaug pusiaukelėje Richardas  apkabino mane per pečius.

 

Kiek atsimenu, slapta seniai laukiau šio paslaptingo judesio.

Dingtelėjo mintis, kad geriau jau neisiu šiandien pas Martą, liksiu su Richardu, jei tik jis panorės. Ir dar tuo pat metu pagalvojau, kad Richardas tamsoje supainiojo mane su Zu.

Bet nusispjoviau į abejonę, dar kartą apsisprendžiau tikrai neiti pas Martą. Glustelėjau prie Richardo. Kaire ranka apkabinau jį per liemenį.

Mudu apsikabinę lipome laiptais žemyn ir tylėjome.

Zu kulniukai kaukšėjo toli priekyje. Aš dar labiau prisiglaudžiau. Richardas spūstelėjo mano petį. “Nori valgyti?”, sušnibždėjo. “Noriu”, atsakiau ir mes dar kartą spūstelėjome vienas kitą. Pagalvojau, kad Zu mūsų lauks apačioje ir ja bus sunku atsikratyti. Bet nieko nesakiau. Tik dar labiau prisiglaudžiau.

 

Anksčiau, kai koks nors vaikinas apkabindavo mane per pečius, visada jausdavausi pagerbta, stengdavausi įsiteikti, patikti.

Man visada atrodė, kad nepatinku vaikinams. Gal net niekada nepatiksiu. Mano draugė Marija yra man sakiusi, kad aš nesu seksuali. Tąsyk nieko nesakiau, bet gerai žinojau, kad aš tingiu stengtis. Nėra tokio vaikino, kuris man taip labai patiktų, būtų vertas pastangų.

 

Ar man patinka Richardas?

Nežinau.

Viena tik aišku, - man patinka, kad jis dabar apkabino mane, o ne Zu. Kad šnibždasi su manimi, o ne su Zu.

Mane apėmė pergalės svaigulys. Absoliutus pergalės džiaugsmas. Aš triumfavau. Kaip kokia paauglė. Kaip nepilnametė. Man pagaliau pavyko apversti trikampį: Zu, Richardas ir aš. Trikampis apverstas. Aš, Richardas ir Zu.

 

Zu šūkavo apačioje. Matyt, stovėdama tarpduryje, nes iš gatvės į laiptinę įšliaužė šiek tiek šviesos.

Kai mes jau buvome beveik ten, kur ir ji, Richardas nukėlė ranką nuo mano peties. Jis nenorėjo, kad Zu mudu perprastų. Man skaudžiai nudiegė širdį. Tai truko lygiai akimirką. Staiga pajutau, kaip Richardas paėmė mane už rankos. Stovėjome susikibę už rankų. Vėl pasijutau laiminga.

Svarbiausia mano gyvenime visada buvo laisvė.

Tik niekas aplinkui laisvės nevertino.

Laisvė - apie ją geriau garsiai nekalbėti, nes atrodys, kad nori dirbti sau, rūpintis savimi, gyventi sau. Vadinasi, nori būti senmerge. Vadinasi, esi nepagydoma egoistė. Be to, mano draugė Marija yra man sakiusi, kad senmergės be šarmo. Aš nenorėjau būti be šarmo. Nors… net nežinau…

Visi mano pažįstami ieškojo pas ką įsidarbinti, visos merginos norėjo ištekėti. Aš maniau, kad turiu norėti to paties. Kam nors dirbti, ką nors aptarnauti, kam nors skalbti, kam nors virti, kam nors lyginti marškinius, kam nors adyti kojines.

 

Ėmiau braižyti nykščio nagu Richardo ranką. Tikėjausi, kad jis man kaip nors atsakys. Bet jis tik stipriai laikė mano delną, galima sakyti, klaikiai spaudė. Pastebėjau, kaip kita ranka Richardas palietė Zu pirštus ant durų rankenos.

 

Laukan išėjome susikibę. Trise. Aš, Richardas ir Zu. O gal Zu, Richardas ir aš. Kurį laiką taip ir ėjome tylėdami per naktinį miestą. “Mergaitės, norite valgyti?” Aš atsakiau - ne. Zu atsakė - taip. Tai buvo siaubinga. Dabar aš tikrai nežinojau, ką man daryti. Tikrai nežinojau.

Toliau ėjome susikibę. Trise.

Turėjo būti išeitis. Išeitis turėjo būti.

Ir ta išeitis buvo.

Aš pasigavau pro šalį važiavusį taksi ir nuvažiavau pas Martą. O paskui mes lipdėme iš vaško. O paskui buvo rytas. O paskui buvo šeštadienis ir nereikėjo eiti į darbą.

 

Kokia nesąmonė buvo net ir ta mintis, kad neisiu pas Martą. Juk jau gal prieš savaitę buvau su ja susitarusi. Mudvi ketinome vakaroti, lipdyti iš vaško tamsoje ir  plepėti atsigulusios. Draugystė su ja man visada teikė įkvėpimo. Marta buvo auksarankė ir pilna gerų idėjų apie gyvenimą. Pas ją buvo jauku.

Argi visus šiuos žavingus moteriškus malonumus, būčiau taip lengvai iškeitusi į pasisėdėjimą su Richardu kokioje nors pigioje kavinėje (tiksliau, alinėje) arba jo prišnerkštame kambaryje? Pagalvojau ir apie nešvarią Richardo lovą. (Aišku, Richardas ją vadina ne nešvaria, bet viengungiška. Taip gražiau skamba.) Juokas, ir daugiau nieko.

 

 

Staiga prisiminiau, kad Zu praėjusią savaitę gyrėsi išskalbusi Richardo patalynę ir nupirkusi du naujus užvalkalus pagalvėms. Mat ji negalinti pakęsti, kad pagalvės būtų be užvalkalų.

Aš žioptelėjau, bet nieko nesakiau. Bijojau pasirodyti naivi, nes man kažkodėl neatėjo į galvą mintis nupirkti užvalkalus Richardo pagalvėms.

 

Taigi pernakvojau pas Martą ir grįžau namo.

 

Vos tik įėjau į savo butą, tuojau pat priekabiai jį apžvelgiau žmogaus, ieškančio vietos naujam daiktui, akimis.

Taip…

Mano namuose akivaizdžiai nebuvo vietos vyrui.

Tai štai kodėl aš jo ir neturiu, pagalvojau.

Pabandžiau įsivaizduoti, kur padėčiau vyrą, jei jį turėčiau. Privalau sukurti vyrui vietą savo bute. Tai neišvengiama.

Aišku, jis sėdėtų priešais televizorių.

Todėl būtinai reikėjo sukurti vyro zoną su televizoriumi.

Tai reiškia, kad tuojau pat perku televizorių, pastatau priešais jį porą fotelių ir stalelį,- peleninei, alui, laikraščiams ir maistui.

Juk nevarysiu savo vyro rūkyti į laiptinę, skaityti laikraščių į tualetą, o valgyti ir gerti alų į virtuvę. Ne. Jis turės savo zoną.

Mane gerokai trikdė mintis, kad vyras miegos mano lovoje. Stengiausi apie tai negalvoti. Tai turėtų išsispręsti savaime. Tai juk savaime suprantama, nėra čia ko dramatizuoti. Kaip nors ištversiu.

Tačiau vyras ne tik miegos mano lovoje. Jis sėdės prie mano kompiuterio, kada tik užsimanys. Prašys ką nors suvalgyti irgi kada užsimanys… Vedžiosis savo draugus, kada užsimanys… Niekada išsimaudęs neišplaus vonios ir ims bendrus pinigus, kada tik užsimanys…

Be to, man pačiai teks aptarnauti vyro zoną. Tai yra, pirkti maistą ir alų, skalbti  rūbus, kasdien gaminti pietus, duoti jam savo buto ir mašinos raktus…

Dar daugiau. Jis netgi turės teisę reikšti man pretenzijas dėl netvarkos.

 

Tačiau nusprendžiau įveikti visus sunkumus ir nepatogumus. Tai yra, sukurti savo bute vietą vyrui. Aš norėjau turėti vyrą. Keista, bet faktas.

Nupirksiu tevevizorių, pagalvojau, ir juodųjų terjerų veislės šunį, kad vyras turėtų ką kasdien veikti. Kad jaustųsi reikalingas namams.

Be to, mano vyras visada bus linksmas ir laisvas. Mat aš jam garantuosiu nepriklausomybę… Aš nebūsiu tokia, kaip kitos. Nelaikysiu vyro po padu. Vos tik jis man užsimins apie laisvę, - aš akies mirksniu suteiksiu jam nepriklausomybę.

 

Paėmiau telefoną, pasistačiau kėdę toje vietoje, kur stovės du foteliai priešais televizorių,  ir viską išdėsčiau Martai. Ketinau su ja pasikonsultuoti.

Marta ilgai juokėsi už mano pinigus. Tačiau galiausiai pripažino, kad mintis labai  originali.

Jai visai patiko vyro zonos ir lipdymo iš vaško tamsoje kombinacija.

Gal ir neblogai sugalvojai, pasakė Marta. Reikia gelbėti vyrus.

Ji neseniai buvo radusi internete svarbios informacijos apie tai, kad, kaip nustatė mokslininkai, vyrų vyriškoji chromosoma mutuoja ir jie nyksta. Po kažkiek tūkstančių milijonų metų vyrai išnyks - taip teigia mokslas, informavo mane Marta.

 

Pakėliau aukštyn smakrą ir pakračiau plaukus. Pasijutau pasaulio gelbėtoja. Tai kur kas įdomiau, negu lipdyti iš vaško. Liko tik nuspręsti, kokios veislės šunį vedžios mano vyras, pasakiau.

Pirma padaryk šuniui vietą, - nusijuokė Marta.

Ir tikrai, pagalvojau.

Rodyk draugams