BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Virginija Dičiūtė. Rabi Saliamonas


 


 


            Prie mano kambario studentų bendrabutyje durų bolavo kažkoks vokas. Kas gi galėtų rašyti? Administracija rašė, kad mano diplominio darbo vadovas šįvakar su manim nori susitikti.


            Atsidusau iš sielos gelmių. Aš su rabi Saliamonu susitikti visiškai nenorėjau. Ką galėjau jam pasakyti, kaip į akis pažiūrėti? Šiandien visą dieną praleidau susitaikymui su pralaimėjimu, kuris grėsė man finansiniais ir moraliniais nemalonumais. Bet susitaikiau, nes kas gi man beliko? Iki diplominio darbo įteikimo buvo likę vos pora dienų ir aš jo neparašysiu. Tikrai. Kaltas atidėliojimas, nesusikaupimas, tinginystė, kas tik norit, man jau visiškai tas pats. Troškau apie tai nebegalvoti.


            Tačiau į susitikimą neiti negalėjau. Garbusis senasis rabinas, kurio pavardė angliškai Saliamonas, ateis ir manęs lauks. Privalau gerbti bent jau jo žilą galvą ir, pagaliau, atsakyti už savo veiksmus. Tad po keletos valandų teks eiti.


            Susitikimas buvo nejaukus. Ką galėjome vienas kitam pasakyti? Per visus mokslo metus taip ir nesugebėjau nueiti pas jį konsultacijos. Bet kartą bandžiau, labai gerai prisimenu. Nuėjau iki pat auditorijos durų, bet taip ir neišdrįsau jų praverti. Paskui grįžau namo ir ilgai verkiau suprasdama, kad ne rabi čia kuo nors kaltas, bet lietuviškieji profesoriai su savo a priori neigiamu požiūriu į studentą. Neišdrįsau prieiti ir ko nors paklausti, nors profesoriaus Normano Solomono kas savaitę iš tolo klausydavausi žydų filosofijos paskaitose. Ir jis manęs neieškojo ir nekalbino.


            „Tai kas gi atsitiko?“ – paklausė, kai nuostabioje vėlyvo pavasario vejoje susėdome ant plastikinių kėdžių. „Neparašiau diplominio“ – atsakiau trumpai, tetrokšdama, kad ši egzekucija kuo greičiau baigtųsi. „Visiškai nieko neparašei?“ – „Ne, parašiau kokį dešimt puslapių…“ – „Tai kur jie?“ – „Kompiuteryje…“ – „Noriu juos pamatyti!“


            Rabi Saliamonas nuėjo skaityti vakarinės paskaitos. O, jis, be abejonės, turėjo ką pasakyti! Profesorius buvo jau senas, gal kokių aštuoniasdešimties metų, vienintelis iš mūsų dėstytojų dėvintis šlikę ir kažkodėl keliantis nenusakomai didelę pagarbą. Jis išmanė Talmudą ir filosofiją, taigi jo pavardė nepaprastai jam tiko.


            Nubėgau spausdinti savo varganų dešimties puslapių. Reikalas beviltiškas, bet kas beliko… Vakarėjo, temo, aš nusiaviau batus ir vaikštinėdama po rasotą žolę laukiau, kol tarpdury pasirodys liesutė, balta rabi figūra. Viskas vyko tarsi ne su manim, atrodė, kad iš šalies beveik abejingai tiesiog stebiu, kuo viskas baigsis.


            Dėstytojas įsivedė mane į tamsią dvaro, kuriame buvo įsikūręs mūsų studijų centras, menę ir susikaupęs ėmė skaityti. Pagaliau tarė: „Tavo rašinys ne šedevras, bet nėra jis ir labai blogas - be abejonės tu gali jį užbaigti.“ – „Negaliu,“ – atsakiau. –„Esu visiškai išsekusi ir visai nebeturiu jėgų.“ Rabi įdėmiau pažiūrėjo į mane: „Tau tiesiog reikia išsimiegoti.“ Po šios jo pastabos supratau kodėl būtent žydai pradėjo psichologijos mokslą. Jie neatskiria žmogaus sielos nuo kūno, mato žmogų, kaip visumą. Tačiau netikėjau, kad čia gali padėti paprastas išsimiegojimas – blogai jaučiausi jau keletą dienų ir nemiga nesiskundžiau. Kažką sumurmėjau apie tai, kad apskritai esu nevykėlė… „Na, jei jau čia pakliuvai, vadinasi kažką gyvenime esi nuveikusi.“ O tas „čia“ buvo Oksfordo universitetas. Taip, iš Dievo malonės ir nevertai buvau pakliuvusi… Paskui rabi beveik valiūkiškai pasakė dar vieną auksinę frazę: „Padaryk darbą ir tuomet jauskis nevykėle kiek tik nori…“ Jis daug kalbėjo, aiškino, ką turiu rašyti ir pastatė mane į tokią padėtį, kur buvo kvaila nepamėginti dar kartą. Bet jėgų, Dieve, visiškai neturėjau jėgų…


            Išėjome į vėlyvą gegužės vakarą. Aplink kvepėjo žiedai. Pasiguodžiau rabi, kad labiau širdis trokšta gėrėtis pavasariu, nei džiovinti smegenis prie mokslų. „Bus laiko ir gamtai, tik užbaik darbą.“ - Saliamonas šypsojosi lyg neštųsi kažkokią gražią paslaptį… Paskui įsėdo į savo automobilį ir man truputį suspaudė širdį pagalvojus, kad jis grįžta, ko gero, į tuščius ir tamsius namus, nes tik prieš keletą mėnesių buvo mirusi jo žmona. „Nieko tokio, po kelių metų galėsi tiesiog pasakoti, kaip viskas buvo…“ – atsisveikino profesorius.


            Užmigti neskubėjau. Klausiausi muzikos ir nardžiau po gausius dienos įspūdžius. Pagaliau panirau į gilų ir saldų miegą.


            O iš ryto atsitiko stebuklas. Atsibudau nepaprastai žvali ir pilna jėgų – to niekaip nebuvau tikėjusis. Be abejo, kažkokie senojo rabino žodžiai padarė tą stebuklą, nes žodžiai turi nepaprastą jėgą. Nuo to laiko nepajudinamai tikiu, kad ir Dievas viską sukūrė ir palaiko kažkokiu tik jam žinomu Žodžiu.


            Man reikėjo tik dar trupučio laiko, kurį administracija geranoriškai parūpino. Viskas baigėsi gerai. Aš netgi nustojau bijoti lietuvių profesorių ir ėmiau oriai kovoti už savo ir kitų studentų teises. Ir viskas tik išmintingojo rabi Saliamono dėka.


 


           


 

Rodyk draugams

Mano redaktores Virginijos Diciutes laiskelis

Na ka gi, Mari, suprantu, kad reikia padaryti viska iki galo, kad butu ramu ir aisku, jog padaryta viskas kaip imanoma geriau. Kitaip, zinoma, ir nesinori leisti knygos i pasauli. O jei taip iskart nesidaro, tai reikia laukti tos galutinio paaiskejimo akimirkos. Gerai prisimenu kaip man buvo su magistriniu, kuri Jus skaitete. Taip ilgai kankinausi as su juo, velavau parasyti metus. Staiga perskaicius viena straipsni gime aiski koncepcija, pagaliau supratau, ka noriu tuo darbu pasakyti. Tuomet tik beliko apauginti tuos kaulus mesa.
 
Dar Jusu bloge skaiciau apie bibliotekos projekta. Butu saunu, jei Jus paimtu i komanda. Tas darbas Jums turetu labai tikti.
 
Linkiu visokeriopos sekmes!
 
Virginija

Rodyk draugams

Sis suolelis stovi Windsore… Noreciau tokio po mirties… Kur nors prie namu, sodely…


Fotografavo Ben Londis


 

Rodyk draugams

Keista, kazkada gyvenau Siauliuose, rasiau Bernardinams Kulturos apzvalgas ir tebebuvo gyvas Pranas Piaulokas…

KULTūROS KOMENTARAI


Mari Poisson. Gyvenu Šiauliuose: kur kviečia, ten ir einu


2006-02-20



Vladas Baranauskas, žymus mūsų teatro aktorius (kaip visada ištikimas šalikui, skėčiui ir šypsenai), neslepia, kad filmuotis reklamoje sutiko dėl pinigų. „Svarbu kas kiek ir ką siūlo. Kur kviečia, ten ir eini. Aktoriai yra dažniausiai save parduodantys žmonės, o provincijos aktoriai nėra išpaikinti ir išlepę” (Savaitė su Splius. 2006-02-03).


Nemačiau tos reklamos, bet pjesė, kurioje vieną vasario pradžios šaltą penktadienio vakarą Šiaulių dramos teatre mačiau vaidinant Vladą Baranauską, man labai patiko. Turiu galvoje „Gonzago nužudymą”.


Garbės žodis, ten tikrai buvo pasiektas tas nuostabusis efektas, kai aiškiai suvoki meno ir gyvenimo dvilypumą. Keletas išgalvotų žodžių - ir gali prarasti viską. Mene, lygiai kaip ir gyvenime, visada yra didelis pavojus netekti garbės, padaryti mažų ar didesnių sąžinės išlygų, prarasti orumą, saugumą, gyvybę. Viskas šalia. Čia už tą patį žodį esi baudžiamas mirties bausme, čia, žiūrėk, jau esi skelbiamas didvyriu.


Pjesės autorius - bulgaras, poetas, dramaturgas, režisierius, dainų kūrėjas ir atlikėjas, - tarsi toks bulgarų Okudžava, - Nedialko Jordanovas. Spektaklio režisierius šveicaras - Peteris Stoičevas.


Apie ką ši pjesė?


Skaičiusieji Šekspyro „Hamletą”, manau, puikiausiai prisimena epizodą, kur Danijos princas Hamletas liepia jo palinksminti pakviestiems klajojančio teatro aktoriams šiek tiek modifikuoti vaidinamą pjesę - įterpti epizodą, atkartojantį karaliaus nužudymo sceną. Princas tikisi visų akivaizdoje demaskuoti savo motiną ir dėdę, nužudžius jo tėvą, Danijos karalių.


Bet ši pjesė ne apie tai. Ji apie šešių aktorių trupę, apie klajojančius aktorius, kurie džiūgaudami sutinka vaidinti kas kiek ir ką pasiūlo, nes jiems pažadėta sumokėti, jie netgi gauna avansą. Nes jie yra aktoriai, o aktoriai visada eina ten, kur yra kviečiami (šiuokart į rūmus). 


Tik vėliau iš laikraščio sužinojau, kad tą pačią dieną, tą pačią valandą galėjau „Laiptų“ galerijoje pasižiūrėti Birutės Mar monospektaklį „Poetė”, sukurtą Salomėjos Nėries eilėraščių ir dienoraščių, kuriuos ji rašė nuo 14 metų, motyvais.


Salomėja Nėris - prieštaringai vertinama asmenybė. Ji kaltinama Tėvynės išdavimu, kiti sako, jog ji buvo stipri poetė, bet silpna moteris. Kokia Salomėja Nėris jums?, klausia Svajūnas Sabaliauskas (Šiaulių kraštas. 2006-02-06).


Birutė Mar sako: „Man artimiausia ir įdomiausia Salomėjos gyvenime – atotrūkis ir kontrastas tarp jos genialios kūrybos ir paprasto moters gyvenimo.


Neretai nustebdavau: atrandi dienoraščio fragmentą ir tą pačią dieną parašytą eilėraštį, ir net negali patikėti, kad kūryboje ji sugebėdavo tarytum šoktelti virš savęs, transformuoti išgyvenimus visai kitose dimensijose.


(…)


Salomėja savyje turėjo tiek daug – todėl buvo ir bus vertinama prieštaringai. Atrodo, ji pati tai ir provokuodavo, neretai minėdama, jog jos kelias – eiti bedugnės pakraščiu”.


Akivaizdu, kad viskas greta: ta pati ranka gali rašyti jaunatviškus eilėraščius ir „Poemą apie Staliną”. Ji gali būti visokia. Nes ji yra talentinga. Nes yra kitas, paralelinis, gyvenimas. Ta proga atitrūksiu nuo temos ir pacituosiu Jozefą Kirschnerį: „Jūsų gyvenime nieko nėra tikrai saugaus. Todėl iš anksto mokykitės elgtis nesaugumo atvejais”.


Manau, kad Salomėjai Nėriai atsitiko tas pats kas mums visiems, meno žmonėms, ima ir atsitinka. Ji ėjo ten, kur buvo kviečiama. Todėl net neabejoju, kad kiekvienas talentingas menininkas, tinkamai pakviestas, kraustytųsi į Šiaulius, imtų gyventi ir kurti Šiauliuose. Viskas juk priklauso nuo to, kas kiek ir ką siūlo.


Bet dabar siūlau dar vieną nuomonę. Oksana Laurutytė savaitraštyje „Savaitė su Splius” (2005-12-16) kalbina Šiaulių dramos teatro aktorių Juozą Žibūdą. Šiuo metu J. Žibūda yra ir aktorius, ir įmonės direktorius, ir Šiaulių universiteto dėstytojas – dėsto Menų fakulteto Estrados meno mokomajame teatre vaidybą ir scenos judesį. „Taip jau atsitiko. Aš nemoku atsisakyti – kas ką pasiūlo, ten ir einu. Pats niekada nieko neprašinėju: pasiūlo vaidmenį – vaidinu, pasiūlo kitokį darbą – jo imuosi”.


Jo teigimu, valstybė nekreipia į aktorius dėmesio. „Mes net ne tarnautojai, o tarnai. Sakome, kad esame meno tarnai didžiąja raide, o valstybė į mus žiūri kaip iš mažosios raidės. Ką reiškia gauti apie 700 litų į rankas? Juk reikia vaikus auginti, apsirengti. Nori nenori esi priverstas kažko imtis, kad galėtum gerbti save kaip vyras.


Vadovavimas įmonei (Šiaulių „Horno” langai) mano gyvenime atsirado netikėtai. Mane susirado ir paklausė, ar norėčiau vadovauti įmonei. Sutikau. Vadovavimas įmonei – gyvenimo mokykla: kiti žmonės, kita aplinka, kitokie santykiai, darbo organizavimas, bendravimas su pavaldiniais.


Kaip šlapias bebras murkdžiausi ir tebesimurkdau tame versle. Noriu įrodyti, kad galiu dirbti, ir pamažu lipu į kalną”.


J. Žibūdos tvirtu įsitikinimu, aktorius būna laimingas tik tada, kai gauna vaidmenį. Kitų profesijų atstovai priešingai – džiaugiasi, kai neturi darbo ir algą gauna.


„Nevaidinantis aktorius – pavojingas visuomenei žmogus: jis depresuoja, būna piktas, kyla problemų šeimoje. Mes norime tos satisfakcijos (lot. „patenkinimas”), norim parsiduoti, esame prostitutės gerąja prasme. Juk neįkainojamas jausmas aplanko, kai jauti publikos alsavimą, tylą, juoką. Kiekvienas žmogus nori būti įvertintas, tik, pavyzdžiui, knygos autorius, dailininkas įvertinimo sulaukia vėliau – skaitydamas atsiliepimus. Aktorius jo sulaukia tiesiogiai vaidindamas. Aktorystė nėra auka, o džiaugsmas. Dėl kūrybos negalima aukoti šeimos, kitų svarbių dalykų. Iš savo darbo reikia gauti džiaugsmo – jei nors viena grandis sušlubuos, laimingas nebūsi”,- sako J. Žibūda ir cituoja rašytojos V. Jasukaitytės žodžius: „Nė viena kūryba nėra verta gyvenimo”.


Šie žodžiai, nuskambėję spektaklyje apie Žemaitę, aktorių šokiravo. „Tikrai nereikia aukoti gyvenimo. Reikia turėti šeimą, vaikų, anūkų – tai turi teikti džiaugsmą”.


J. Žibūda su žmona Marija užaugino du sūnus, abu jie gyvena savarankiškai. Savo vaikais tėvai gali didžiuotis: vyresnysis Martynas studijavo Vilniaus universitete norvegų kalbą, vėliau baigė Tarptautinę verslo mokyklą ir šiuo metu dar studijuoja ISM Ekonomikos ir verslo universitete. Jaunėlis Tomas mokosi Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje ir kitais metais gins magistro diplomą Roterdamo universitete.


Protingi vaikai? „Mes investavome į jų ateitį. Nepastatėme namų, o stengėmės suteikti išsilavinimą. Buvo sunkoka su mažais atlyginimais. Mūsų „turtai” nukeliavo vaikams,-dividendai turėtų grįžti jų vaikams“, - šypsosi J. Žibūda.


Perskaičiau ir pagalvojau: viskas taip. Viskas, žinoma, taip ir yra. Bet man vis tiek knieti pacituoti dar keletą mintelių iš jau minėto interviu su Birute Mar. Apie slapyvardį.


„Keista, bet kai tapau Mar – daug kas pasikeitė. Atėjo šviesesnis laikas, keitėsi pasaulėjauta. Gal slapyvardis tarsi atpalaiduoja tave nuo savęs? Pradedi taip nebesureikšminti savęs. Skaitai recenziją, o joje rašoma apie Birutę Mar. Tarsi ne tu ten būtum. Mar kūrybai suteikė lengvumo, žaidimo”.


Tik tiek. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad visada, kai sėdžiu mūsų nedideliame jaukiame teatre, pagalvoju - be Prano Piauloko būtų tikras skurdas… Ir dar. Apie Petrą Geniušą, kurio interviu (Š. K. 2006-02-08) neseniai citavau, - tikrasis menininkas turi būti vienas, bevaikis, visatos pilietis, fanatikas ir pasišventėlis. Tai tas pats, ką Nyčė vadino antžmogiu… Gal mums patiktų, kad tokia būtų buvusi ir Salomėja Nėris? Ir man pasidaro neapsakomai lengva galvoti apie save kaip apie ne save, kaip apie kažkokią tolimą ir garsią rašytoją Mari Poission. Iš kito, geresnio, tobulesnio, gyvenimo. Iš gražesnio pasaulio. Iš šilumos, šviesos ir nostalgijos. Ir, žinoma, aš ten eičiau, bėgčiau tekina,- tegu tik mane pakviestų.


Mane apėmė begalinis ilgesys. Todėl nuėjau į teatrą ir pamėginau susirasti Faustą Laurinaitytę. Neberadau. Ji išėjo iš teatro ir išvažiavo į užsienį, - užsidirbti pinigėlių. Perimti visus jos vaidmenis buvo pakviesta Irena Liutikaitė… Girdėjau kalbant, kad Faustą į užsienį pakvietė draugė. Ėjau nukabinusi norį ir galvojau, kad kažkada Virginija Kochanskytė buvo išėjusi iš Šiaulių dramos teatro ir nuėjusi dirbti į spaustuvę. Į „Titnagą”. O paskui ją kažkas, matyt, pakvietė. Ji nuėjo ten, kur buvo pakviesta…


O kaip Unė Babickaitė atsidūrė Amerikoje? Ji buvo pakviesta mokyti Amerikos lietuvius vaidinti. Tačiau atgal į Lietuvą ji juk nebuvo pakviesta. Šiaip taip pati įsisiūlė… Ir tai jai gerai nesibaigė. Nėra taip lengva grįžti į mylimą Tėvynę ir dirbti jos labui… Mane šildė tik tai, kad pasaulyje yra gal kokia vietelė, į kurią būsiu pakviesta. Nes visi juk turi savo vietą ir savo vaidmenį šiame margame spektaklyje, paprastai vadinamame pasauliu.


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Siulau pabandyti suprasti mano seseri Sara per jos nuotraukas

Dar galvoju, kad ji tikisi tiksliau išsakanti save nuotraukose. 


Lengviau, paprasčiau, be papildomo vargo… Ne. Ji nebijo vargo. Žinoma, kad ne. Ji tik bijo varginti. Ji nori, kad aš lengvai įsitraukčiau, kad man būtų paprasta pagauti jos mintis, lengva fiksuoti prasmes, užuominas, niuansus, nes juk nuotraukose visa tai tarsi lyg ir paviršiuje, tarsi visiškai akivaizdu, plika akimi matoma… 

Rodyk draugams

Langai. Fotografavo Sara Poisson

Rodyk draugams

Arbatinuko seselis. Fotografavo Sara Poisson

Rodyk draugams

Anapus I. Fotografavo Sara Poisson

Rodyk draugams

Anapus II. Fotografavo Sara Poisson

Rodyk draugams

Raide. Fotografavo Sara Poisson

Rodyk draugams