BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Nuoroda


www.lietuviams.com


 

Rodyk draugams

Didieji prašymai

Rytis Gurkšnys SJ. Dideli prašymai


2008-07-20



O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. /Rom 8, 26/


Jei norime, kad Dievas darytų ypatingus dalykus, turime melstis drąsiai nebijodami prašyti didelių dalykų. Tačiau dažnai manome, kad neturėtume prašyti per daug. Manome, kad atrodysime gobšūs ir savanaudiški. Sakome, kad Dievas visada laimins mane, jei norės. Bet tai neteisingas nusiteikimas, nes parodo mūsų tikėjimo silpnumą. Šventasis Raštas (Jok 4, 2) sako: „Jūs neturite, nes neprašote.“ Taigi, nėra savanaudiška prašyti. Dievas tikisi, kad mes prašysime. Ps 2, 8 sako: „Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe.“ Jis sako, kad prašytume didelių dalykų. Savo laisvalaikiu, vaikščiodami parke ar vairuodami automobilį ar būdami vieni tyloje, prašykime Dievą savo giliausių vilčių išsipildymo.


Kartais meldžiamės: „Dieve, padėk, kad neiširtų mano santuoka. Parodyk, kaip galėčiau susimokėti šio mėnesio sąskaitas. Padaryk, kad mano vaiko neišmestų iš mokyklos.“ Turime būti drąsesni savo maldose. Turime sakyti: „Dieve, laimink mane taip gausiai, kad ne tik užtektų mano reikmėms, bet kad turėčiau kuo daugiau pasidalinti su kitais. Dieve, leisk, kad mano santuoka ne tik išliktų, bet kad mes tikrai galėtume džiaugtis savo laiminga šeima. Dieve, globok mano sūnų taip, kad jis ne tik baigtų mokyklą, bet kad galėtų tapti puikiu vadovu kitiems ir įvykdytų jam skirtą misiją gyvenime.“ Tikintiesiems jo gydančia galia Jėzus sakė (Mt 9, 29): „Tebūnie jums kaip tikite.“ Jei tikime, kad Dievas gali suteikti neįmanomų dalykų, leidžiame jam daryti nuostabius dalykus savo gyvenime.


Žinau, kad kai kurie kunigai svajoja apie dideles patalpas jaunimo sielovadai. Tikrai yra tos patalpos kiekviename mieste ir kaime. Ar ištvermingai maldoje prašome, kad gautume tai, ką Dievas nori mums dovanoti? Maldoje prašykime didelių dalykų. Gal tose patalpose sandėliai ar dirbtuvės. Niekada nėra per vėlu prašyti maldoje. Tikėkime, kad Dievas gali padaryti tai, kas šią akimirką mums atrodo naivu, nerealistiška ar visiškai neįmanoma. Jis gali panaudoti vieną žmogų dirbantį tame sandėlyje arba vieną naują idėją jo savininko mintyse tam, kad tos patalpos atitektų jaunimo sielovadai. Dievas visada yra palankus tiems, kurie jį šlovina, jam tarnauja ir dalijsi jo dovanomis su kitais.


Maldoje prašykime: „Dieve, tikiu, kad vieną dieną aš ne tik baigsiu užmokėti paskolą už savo namus, bet taip pat nupirksiu namą neturtingai šeimai.“ Kai kas man sako: „Ryti, tu nežinai, kur aš dirbu. Su mano atlyginimu tai tikrai neįmanoma.“ Tikrai nežinau, kur dirbate ir kiek uždirbate. Tačiau žinau, kad su Dievu viskas yra įmanoma. Prašykime maldoje: „Dieve, tikiu, kad vieną dieną aš paaukosiu Bažnyčiai tiek, kiek aš šiandien uždirbu per ištisus metus.“ Kai kurie sakote: „Ryti, tu per daug nori ir sieki šiandien.“ Gal kai kam taip atrodo. Tačiau, daugelis tikime, kad tarnaujame Visagaliam Dievui, kuriam nieko nėra per daug. Jis yra mylintis ir dosnus. Mums tereikia drąsiai prašyti didelių dalykų.


Girdėjau pasakojimą apie jauną vyrą, kuris maždaug prieš trisdešimt metų gimė Kongo valstybėje, vienoje iš neturtingiausių Afrikos šalių. Šeimoje buvo dar septyni broliai ir seserys. Visi jie ir jų pusbroliai bei pusseserės gyveno viename nedideliame name. Tame kaime žmonės kentė nuo visokių ligų. O artimiausia ligoninė buvo už kelių šimtų kilometrų. Žmonės mirdavo nuo paprasčiausių ligų, kurias būtų buvę galima lengvai išgydyti. Tas jaunas vyras vaikystėje labai jautriai išgyveno šią padėtį. Jis mąstė, kad taip neturėtų būti. Dievas pasėjo jo širdyje didžiulę svajonę. Jis tikėjo, kad kažkokiu būdu bus pastatyta ligoninė jų kaime. Tas vaikas buvo toks kaip ir kiti jo bendraamžiai. Jis gyveno neturtingoje šeimoje, neturėjo pinigų, jokių ypatingų talentų, jokių įtakingų pažįstamų žmonių. Tačiau jis buvo kitoks negu visi. Jis širdyje žinojo, kad jo svajonė išsipildys. Jis meldėsi, prašydamas didelių dalykų jo gyvenime. Dar būdamas vaikas, jis meldėsi: „Dieve padėk mano tautai. Tegul mano svajonė išsipildo.“


Baigęs mokyklą jis netikėtai gavo stipendiją studijuoti mediciną Georgetovno universitete JAV, viename iš žymiausių amerikiečių jėzuitų universitetų. Antraisiais jo studijų metais krepšinio treneris, pastebėjęs jo sugebėjimus aikštelėje, pakvietė jį žaisti universiteto komandoje. Baigęs universitetą, jis toliau žaidė profesionalų krepšinio komandoje. Gaudamas didžiulį krepšininko atlyginimą, prieš keletą metų jis kartu su kitais savo draugais paaukojo 29 milijonus JAV dolerių tam, kad pastatytų šiuolaikinę ligoninę savo krašte. 2007 metais jis dalyvavo tos ligoninės atidarymo iškilmėse. Dievas tikrai gali padaryti taip, kad išsipildytų kiekviena jo mums dovanota svajonė. Jis tai gali, kai mes pakankamai drąsiai prašome jo pagalbos. Jei Dievas padėjo tam afrikiečiui įvykdyti savo svajonę, jis gali padaryti, kad ir mūsų svajonės išsipildytų. Ar esame pakankamai drąsus prašyti jo? Ar tikime, kad gali išsipildyti kiekviena jo mums dovanota svajonė?


Daugelis iš mūsų, nematydami aiškaus problemų sprendimo, prarandame tikėjimą tuo, kad Dievas veikia antgamtiniu būdu ir gali pakeisti tai, kas mums logiškai mąstant atrodo neįmanoma. Gal turime svajonę parašyti knygą. Gal svajojame surasti gyvenimo draugę ir sukurti puikią šeimą. Gal norime išsivaduoti iš kokios nors priklausomybės. Gal norime atsikratyti savo viršsvorio. Dažnai per daug pasitikime vien tik savo jėgomis. Neprašome Dievo pagalbos ir neleidžiame jam daryti stebuklų savo gyvenime. Tikrai nereikia daug tikėjimo, jei meldžiame vien tik tų dalykų, kuriuos ir be Dievo pagalbos galėtume pasiekti. Prašykime tokių dalykų, kuriems pasiekti tikrai reikės jo palankumo ir galios. Dievas gėrisi matydamas, koks stiprus yra mūsų tikėjimas. Jis džiaugiasi matydamas, kad nuolankiai pripažįstame savo silpnumą ir leidžiame jam veikti savo gyvenime.


Kai kam gali atrodyti tokie prašymai labai savanaudiški. Bet kaip jums atrodo tokia malda: „Dieve, dėkoju, kad man duodi visa tai, ko man reikia. Gyvenu labai neturtingai ir esu patenkintas tuo, ką turiu. Esu laimingas ir nesiekiu nieko daugiau.“ Manau, kad tai labai savanaudiška malda. Savo maldoje turime prašyti tiek, kad galėtume dalintis savo turtais ir laiku su kitais. Maldoje prašykime daugiau Dievo palaimos, kad galėtume paremti našlaičių namus. Prašykime tokios gausios jo globos, kad galėtume statyti naujas klinikas besivystančiose šalyse. Melskime tokios jo pagalbos, kad galėtume paremti vienišą motiną su didele šeima, kuri gyvena mūsų gatvėje. Jei turime pakankamai pajamų savo šeimai, prašykime malonės, kad galėtume daugiau savo laiko skirti tarnavimui vargstantiesiems.


Kai kurie dabar teisinamės: „Esu nepakankamai talentingas. Niekas mano šeimoje nieko ypatingo nepasiekė. Neturiu įtakingų pažįstamų žmonių. Neturėjau tinkamo išsilavinimo. Padariau daug klaidų. Esu jau per senas, siekti ko nors daugiau.“ Šiandien turime atsikratyti tokio mąstymo ir nusiteikimo. Šiandien turime pasirinkti ir priimti tai, ką Dievas mums yra paruošęs. Turime atgaivinti tas svajones, kurias apleidome. Turime tikėti tais Dievo pažadais mums, kuriuos baigiame užmiršti. Dievas tikrai nepanaikina savo plano ir reikalingų malonių mums. Jos visos dar laukia tam, kad mes jas priimtume.


Gal šiandien gyvenu mažame bute. Bet širdyje jaučiu, kad esu sukurtas ir gimęs didesniems dalykams. Turime tikėti, kad Dievas mums ruošia naujus namus. Turime išdrįsti prašyti. Gal vargstame nuo ligos. Bet širdyje jaučiame, kad turime būti sveiki. Turime nesitaikstyti su ta negalia ir išdrįsti paprašyti pilnos sveikatos. Gal dirbame kokioje nors firmoje. Tačiau širdyje jaučiame, kad turėtume pradėti savo verslą. Nesustokime ir prašykime šios malonės. Gal tai neatsitiks per vieną dieną. Tačiau prašykime šių svajonių išsipildymo. Mt 7, 7 sako: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir jums bus atidaryta.“ Net ir jeigu reikėtų prašyti 20 ar 30 metų, turime nuolat prašyti. Turime prašyti tikint, kad Dievas pamažu viską tvarko. Jis nori praplėsti mūsų tarnavimo, turtų, veiklos ir mąstysenos ribas. Kasdien turime prašyti daugiau nuostabių dalykų. Turime prašyti daugiau dovanų tam, kad galėtume laiminti kitus. Tai nėra savanaudiška. Turime siekti daugiau tam, kad galėtume labiau dalintis savo gausiu turtu ir brangiu laiku su kitais. Jei prašome didelių dalykų, parodome savo tikėjimo stiprumą ir dar labiau atsiveriame Dievo veikimui ir visų savo svajonių išsipildymui.


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Mari Poisson. Didysis planas

Mari Poisson. Didysis planas


2005-09-25




Mano minčių eiga buvo maždaug tokia: tik moterys gali pasišvęsti apmąstymams, nes jos nėra vyrai ir gali sau leisti nedirbti. Vyrai šito negali. Jie privalo dirbti ir išlaikyti šeimą. Be to, moterims nėra svarbi valdžia. Todėl joms nusispjauti į karjerą ir savo reikšmę visuomenėje. Jos puikiausiai sugebėtų likti nematomos, nes tik būtinybė patikti verčia jas nuolat budėti dėmesio centre.


Tiksliau jos jau įpratusios, nes tūkstančius metų karta iš kartos yra tiesiog privatūs asmenys. Vyrai niekada nėra laisvi nuo visuomenės. Jie daug reikšmingesni už moteris, todėl jiems neįmanoma gyventi šalia visuomenės, nebūnant vienuoliais.


Teoriškai moterys gal ir turi laisvo laiko, kurį lyg ir galėtų skirti apmąstymams. Jei tik sugebėtų, žinoma, įterpti apmąstymus tarp tarnaitės, namų šeimininkės, mamos ir sugulovės pareigų. Bėda tik, kad nesugeba. Net nebando, nes nesuvokia, kad tai turėtų būti vien tik puiki maskuotė, o ne gyvenimo būdas.


Namų šeimininkės gyvenimas man pačiai buvo netikėta, bet nuostabi niša. Aš galėjau nedirbti. Beliko nepanirti buityje. Tai buvo labiau negu sunku. Buitinių rūpesčių jūra siūbavo visiškai čia pat. Tiesiog mano virtuvėje, vonioje ir šaldytuve. Buvo dar viena problema – miegamasis. Bet su ja nesunkiai susidorojau - pakako vien tik apsisprendimo. Vieną rytą tiesiog persinešiau patalynę į savo kambarį ir patogiai įsitaisiau ant sofos. Tyliai nusišypsojau pati sau viena. Jei būčiau senovės prūsė, už šį veiksmą būčiau sudeginta ant laužo.


Bet aš nebuvau senovės prūsė ir netgi nebuvau eilinė šiuolaikinė moteris. Aš buvau pradėjusi eiti karalienės keliu. Norėjau perkurti pasaulį. O norint perkurti pasaulio modelį reikėjo turėti planą. Bet, žinoma, visų pirma reikėjo tą planą sukurti. Tai sunki užduotis. Tam reikia švarios galvos.


Pagaliau, lankstydama rankšluostukus ir pašluostes, stovėdama šalia sieninės spintos virtuvėje, kišdama į juodą polietileninį maišą seną šlamštą, suformulavau Didžiąsias savo Didžiojo plano sukūrimo prielaidas.


Tada beveik tekina nubėgau prie kompiuterio ir akimirksniu viską užsirašiau tiesiog bet kaip. Negalvodama. Rašiau: jei aš tikrai noriu sukurti Didįjį planą, o ne tik pliurpti apie jį, turiu:


1.  Turėti laiko apmąstymams


2.  Būti nematoma


3.  Nesirūpinti prasimaitinimu ir nesijausti dėl to kalta prieš vyrą


4.  Dieną ir naktį turėti tiesioginį ryšį su kosmosu


5.  Atsitolinti nuo visuomenės, bet iš jos neišeiti


6.  Neeikvoti energijos valdžiai, garbei, pinigams ir seksui


7.  Susikaupti ties kokiu nors paprastu darbu, kad žmonės neapkrautų manęs savo rūpesčiais


8.  Nedirbti įprastine šio žodžio prasme, bet visą laiką dirbti


9.  Nekalbėti, nes kalbos ir diskusijos yra vyrų darbas


10. Neužsiimti jokiu diskursu


11. Visą laiką paskirti Didžiojo plano sukūrimui ir apmąstymui


12. Nebijoti bado, benamystės ir vienatvės


Tada vėl nuėjau į virtuvę prie savo sieninės spintos.


Kai jau beveik buvau viską iškuopusi, atvyko mama. Jai labai patiko, kad nesėdžiu prie kompo, bet tvarkausi, valausi ir apskritai, kad esu virtuvėje. Bet po kelių minučių ji tiesiog nustėro pamačiusi, kaip mano vyras pasiėmė iš šaldytuvo dešros, skardinę alaus, atsipjovė riekę juodos duonos ir nuėjo prie televizoriaus. Tu ką, sušnypštė ji, vos tik likome virtuvėje dviese, nežinai, kad vyro meilė eina per skrandį? Nė nepajusi, kaip tavo vyras susiras kitą ir išeis pas ją su visa alga. Galėsi badu dvėsti. Gal ir miegi atskirai?


Klausimas apie miegojimą tikrai nebuvo retorinis. Mama buvo įsitikinusi, kad vyras žmoną myli už tai, kad ji jį maitina, palaiko namuose idealią tvarką, apskalbia, aptarnauja ir su juo miega. Be to, žmona dar gražiai atrodo ir yra visada maloni.


Mama žiūrėjo į mane išpūtusi akis ir laukė atsakymo. Ji buvo mano mama. Ji bijojo dėl mano ateities.


Aišku, kad nemiegu. Vyras anksti keliasi, jam reikia pailsėti, o man kartais tenka rašyti naktį, dažnai kyla noras padirbėti ramiu paros laiku, kai niekas netikėtai negali įeiti ar paskambinti, atsakiau labai kvalifikuotai.


Belieka laukti, kada tavo vyras tave mes, sušnypštė mama baisiausiai pasipiktinusi.


Mama, bet jis juk mane myli. Ir aš jį myliu, atsakiau kuo ramiausiai, bet pašnibždomis.


Kvaiša, ar nesupranti, kad kitos laksto aplink pasikėlusios sijonus ir siūlosi kiek begalėdamos. Tik nemanyk, kad kuri nors tinginti dirbti jauniklė tavęs pasigailės. O neturėsi vyro, turėsi dirbti ir pati pasirūpinsi, kaip užsimokėti mokesčius ir išsinuomoti kambarį. Mama šnypštė taip įspūdingai, kad kilo nuodėminga mintis ją nufilmuoti. Bet, žinoma, susivaldžiau.


Žinau, atsakiau nė kiek nesuglumusi. Kai reikės ir pasirūpinsiu. Kol kas, nereikia. Ar ne?


Bus po laiko, kai reikės, pasakė šaltai ir staiga nusisukusi nuėjo į vonią prie veidrodžio.


Puikiai supratau, ką sako mama. Daugelį kartų buvau apgalvojusi savo padėtį. Ji buvo tarsi be išeities. Tarsi be laimingos pabaigos. Aš negalėjau „rinktis gyvenimo”, jei neturėjau seksualinių santykių su kokiu nors vyru. Tu dirbsi, neturėsi laiko rašymui. Jei tu rašysi daktarinę, neturėsi laiko kitokiam rašymui, o ir daktarinė tau negarantuoja jokių pajamų, sakė Aurora. Tik prarasi laiką. Jei nenorėsi „rinktis darbo”, privalėsi „rinktis seksą” ir tokiu būdu užsitikrinti sau prasimaitinimą.


Tai buvo šventa tiesa. Juk, kaip sako Douglas Couplandas, tie žmonės, kurie turi daug laiko, pavyzdžiui, chroniški bedarbiai, ko gero, juo visai nesidžiaugia, nes turi rūpintis, kur gauti pavalgyti. Be to, Couplandas mano, kad jokiame visuomenės sluoksnyje neberastume žmonių, gyvenančių savo malonumui. Jei jie miestiečiai, jie paklaikusiai skuba. Jei jie vidutinio amžiaus, turi vaikų bei šiokios tokios nuosavybės, yra visiškai panirę į šiuos rūpesčius. Jei jie vyresni, tarkim, šešiasdešimties ar septyniasdešimties, tai kaip nors stengiasi pasirengti jų laukiančiam galui.


O jeigu tai moterys? Jei jos pusamžės, bet neturi darbo? Jei jos neturi vyro ir kol kas negauna pensijos? O jei jos neturi progos tą pensiją užsidirbti? O jei nebetinka seksui? Tai buvo budinčios baimės, kurios vis dar šmėžavo aplink mane tarsi samdomi žudikai.


Gerai pagalvok, ką darai, dukryte, švelniai pasakė mama ir apkabino per pečius. Ji jau buvo šiek tiek mažesnė už mane, todėl pabučiavo ne į skruostą, o į ranką, kažkur ties petimi.


Mama, išsivirkim kavos, pasakiau su užuojauta. Tu juk pasėdėsi truputį pas mane?


Na, tik truputį… Esu užsirašiusi pas manikiūrininkę.


Tada gerai, pasakiau ir pastačiau ant ugnies arbatinuką.


Kol mama vėl kažką veikė vonioje priešais veidrodį, patikrinau elektroninį paštą. Buvo laiškelis nuo Richardo. Spėjau perskaityti tik vieną, pirmąjį, sakinį: „Nemanau, jog kada būčiau sutikęs bent vieną žmogų, kuris tikrai gyventų savo malonumui”.


Na, kur ta tavo kava?


Jau nešu.


Bet mudvi net nepagalvojome eiti ten, kur vyras valgė dešrą ir žiūrėjo televizorių gurkšnodamas alų. Aš tik pašaukiau iš mandagumo: gal išgersi su mumis kavos, saulute? Bet jis atsisakė. Futbolas…


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Apie Lietuva ir Lenkija

Krzysztofas Kolanowskis. Lietuvos ir Lenkijos santykiai šiandien: stiklinė pustuštė ar puspilnė?


2008-07-15



Skaitant Lietuvos ir Lenkijos spaudos komentarus apie abiejų šalių bendradarbiavimą susidaro įspūdis, kad lietuviams labiausiai rūpi ekonomikos ir infrastruktūros klausimai, pavyzdžiui, jau seniai planuojamo energetinio tilto ir „Via Baltica“ tiesimo reikalai, o lenkams – tautinių mažumų, ypač Vilniaus krašto lenkų, problemos. Ir vienoje, ir kitoje srityje daug reikia padaryti, nors problemos ne visada glūdi ten, kur įprastai įsivaizduojama. Ko abi šalys gali pasimokyti iš pastarųjų 17–18 metų bendradarbiavimo istorijos ir kodėl mūsų bendra stiklinė vis dar tebėra pustuštė?


Pamoka Nr. 1. Jei nori sužlugdyti projektą, būtinai suteik jam aukštą valstybinį lygmenį


Pažvelkime pirmiausia iš lietuvių požiūrio taško, t. y. į abiejų valstybių ekonominio bendradarbiavimo kliūtis. Žinoma, kad labiausiai skauda dėl vis dar tik vaizduotėje egzistuojančio energetinio tilto tarp Elko ir Alytaus, juolab kad apie jį pradėta kalbėti jau 1997 metais. O kalbama buvo daug ir iškilmingai – apie šią viziją ne kartą atsiliepė abu Lietuvos prezidentai – Valdas Adamkus ir Rolandas Paksas, vos ne visi ministrai pirmininkai, daugelis ministrų ir kitų įžymybių. Iš pradžių visa tai atrodė kaip lietuvių monologas, nes daugmaž iki 2004 m. Lenkijos politikai ir žiniasklaida apskritai jokio dėmesio šiai temai neskyrė. Retkarčiais pasigirsdavo balsų, kad Lenkijai toks tiltas neatneštų jokios naudos dėl jau esamo elektros energijos pertekliaus. Tik praėjusių metų pabaigoje projektas pajudėjo iš pradinio taško, nors Lenkijos atstovai jam pritarė tik mainais už energijos tiekimo garantijas palankiomis sąlygomis iš būsimos Ignalinos atominės elektrinės (žr. „Veidas“, 21/2008). Kai kurie politikai (pavyzdžiui, J. Kalinowskis, Lenkijos Seimo vicepirmininkas) dar reikalauja susieti energetinio tilto tiesimą su kai kurių Lietuvos lenkų problemų sprendimu.


Čia verta pažymėti, kad nuo 1997 iki 2004 m. buvo nutiesta, išplėsta ar modernizuota 12 energetinių tiltų, jungiančių Lenkijos energijos tinklą su Vokietija, Čekija, Slovakija, Švedija ir Ukraina (pagal W. Kaminskį, EPC SA energetikos konsultantą). Šie tiltai niekada nesulaukė strateginių projektų statuso, jie nebuvo pavadinti valstybiniais prioritetais, apie juos nekalbėjo nei Lenkijos prezidentai, nei Vokietijos kancleriai, nei Švedijos karalius. Gal dėl to niekas ir nepagalvojo, kad tų tiltų statybą būtų buvę galima atidėti, kol vienas iš Lenkijos užsienio reikalų ministrų atsiprašys už lenkų kariuomenės dalyvavimą malšinant 1968 m. Prahos pavasarį ar kol Vokietija pakels nuo nacių nukentėjusiems lenkams išmokamų kompensacijų dydį. Kaip sako rusai: lėčiau važiuosi – toliau nuvažiuosi.


Pamoka Nr. 2. Kantrybė reikalinga, ypač su didesniais kaimynais


Kodėl „Via Baltica“ (ir „Rail Baltica“) statyba taip užtruko? Dalyvaujant vienoje 2002 m. vykusioje konferencijoje apie Lenkijos ir Baltijos šalių ekonominį bendradarbiavimą man teko išgirsti vieną pranešėją kalbant, kad „Via Baltica“ Lenkijai, skirtingai negu Baltijos šalims, – ne strateginis koridorius, o veikiau šalutinis projektas. Galima teigti ir taip, tačiau iškart kyla klausimas: kokie koridoriai svarbūs Lenkijai? Turint omeny, kad 2007 m. buvo atiduota naudoti vos 25 km naujų automagistralių (žr. http://www.hotmoney.pl/, 2008 04 18), nors Lenkijos keliai priskiriami prie pačių prasčiausių visame Vidurio Europos regione, susidaro įspūdis, kad naujų kelių tiesimas išvis nėra joks valstybinis prioritetas. Žinoma, tikroji šių problemų priežastis turi struktūrinį ir procedūrinį pobūdį, pavyzdžiui, daug ką lėtina sudėtingi viešųjų pirkimų reikalavimai (žr. „Polityka“, 20/2008). Panašiai ir yra su „RailBaltica“ statyba: kai abiejų šalių geležinkelių kompanijos nepajėgia išbristi iš skolų bei organizacinių sunkumų ir uždaro egzistuojančius geležinkelio maršrutus, sunku kalbėti apie tarpvalstybinės infrastruktūros plėtojimą. Šiuo atveju puspilnę stiklinę galima laikyti nemažu laimėjimu ir nėra reikalo įtarinėti ką nors pikta valia.


Pamoka Nr. 3. Prieš kritikuodamas kaimyną pažiūrėk į savo kiemą


O dabar pažvelkime iš lenkų požiūrio taško į tai, kas jiems labiausiai rūpi, – į tautinių mažumų reikalus. Priminkime pastarojo meto karščiausias temas: pavardžių rašyba, dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės kai kuriose Vilniaus apskrities vietovėse ir t. t. Pridurkime dar, kad sunku surasti tarp Europos valstybių tokių, kurios ginčytųsi dėl pavardžių rašymo. Iš tikrųjų Lietuvoje taikomas neįprastas variantas – lenkiškos (ir rusiškos) pavardės rašomos fonetiškai, nors be galūnių, pavyzdžiui, Majevski (vietoj Majewski), Milevič (vietoj Milewicz) ir pan. Kadangi tokia rašyba nėra panaši nei į lietuvių, nei į lenkų kalbą, nestebina, kad pasiektas kompromisas sukelia kontroversijų abiejose valstybėse. Tačiau pažiūrėkime, kokiomis teisėmis kalbiniu atžvilgiu gali naudotis Lenkijoje gyvenantys lietuviai.


Jų pavardės nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. buvo rašomos lenkišku pavidalu, t. y. Birgiel vietoj Birgelis, Janulewicz vietoj Janulevičius, Niewulis vietoj Nevulis. Toks variantas galiojo iki pat abiejų šalių įstojimo į Europos Sąjungą, o visi norintys susigrąžinti originalią pavardės rašybą turėjo kreiptis į teismą dėl pavardės „pakeitimo“.


Tik dabartinis, t. y. 2005 m. priimtas, tautinių ir etninių mažumų įstatymas leidžia atkurti (patiems suinteresuotiesiems pageidaujant) originalią pavardžių rašybą, bet apie nelenkiškų raidžių vartojimą negali būti nė kalbos. Todėl Janulewicz gali tapti Januleviciumi (o ne Janulevičiumi), o jo žmona – Januleviciene.


Neseniai Lenkijos politikai ir žiniasklaida aštriai kritikavo Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos inspekcijos sprendimą nubausti kai kurias Vilniaus apskrities savivaldybes, kurių teritorijose buvo pakabintos „dvikalbės“ gatvių pavadinimų lentelės. Tiesa, toms lentelėms buvo dar toli iki tikros dvikalbystės, nes dažnai tie patys lietuviški pavadinimai buvo perrašyti lenkiškomis raidėmis (pavyzdžiui, Wilniaus = Vilniaus, Mokikłos = Mokyklos ir pan.). Pačioje Lenkijoje leidžiama vartoti ne lenkų kalbą kaip pagalbinę tuose valsčiuose, kur gyvena daugiau nei 50 proc. vienos tautinės mažumos atstovų. Prieš priimant tautinių mažumų įstatymą buvo planuojama įvesti tik 20 proc. slenkstį, tačiau Lenkijos Seimo dauguma turbūt bijojo suteikti tautinėms mažumoms „per daug“ teisių, kad jos tik neužmirštų, kokioje valstybėje gyvena. Taigi Lenkijos lietuviams leidžiama vartoti lietuvių kalbą kaip pagalbinę tik Punsko valsčiuje, o Seinų krašte toliau vyrauja lenkų kalba. Lietuviškų gatvių pavadinimų kol kas niekur Lenkijoje nėra.


Būtų gerai, jeigu kalbant apie tautines mažumas būtų minimi ne tik Lietuvos lenkai, bet ir Lenkijos lietuviai. Juk Lenkijos politikai dažnai keldavo reikalavimus dėl Lietuvos lenkų, pamiršdami, kad pačioje Lenkijoje tautinių mažumų padėtis ilgai buvo apverktina. O Lietuvos atstovai, oficialiai to nepastebėdami, tikriausiai nenorėjo erzinti didesnės kaimynės.


Kalbant apie tautines mažumas, nereikia pamiršti pirmosios mūsų „pamokos“: problemos, kurioms suteikiamas pernelyg aukštas lygis, bus visų demonizuojamos ir liks neišspręstos. Dėl tautinių mažumų turėtų derėtis atitinkamų tarpvalstybinių komisijų atstovai, o ne ministrai ir prezidentai.


Pamoka Nr. 4. Geras sąjungininkas – tikras lobis


Atrodytų, kad bendradarbiavimas geriausiai klostosi europinėje ir geopolitinėje srityse – čia jokių „pamokų“ lyg ir nereikia, nes abi valstybės dažnai turi panašių interesų ir kartu jiems atstovauja. Tačiau neužmirškime, kad čia turime reikalo su tomis pačiomis Lietuva ir Lenkija, kurios nemoka ramiai susitarti dėl energetinio tilto ar tautinių mažumų reikalų. Ypač Lenkijos politikams būtų gerai priminti, kad pernelyg šantažuodami savo mažesnę kaimynę gali prarasti gerą geopolitinę sąjungininkę.


Pamoka Nr. 5. Prieš bendradarbiaudami susipažinkime


Lietuviai savo žiniasklaidos yra gana gerai informuoti apie tai, kas vyksta kaimyninėje valstybėje, o lenkams Lietuva tebėra balta dėmė. Tiesa, jie sužino apie svarbiausius įvykius (rinkimai, skandalai, susitikimai su Lenkijos atstovais), tačiau į daugelį klausimų žiūrima per Vilniaus krašto lenkų prizmę. Jei vyksta rinkimai, Lenkijos televizijos žiūrovai iš karto sužino, kiek balsų surinko Lenkų rinkimų akcija, lyg Lietuvos politinėje scenoje veiktų tik du monolitai: Vilniaus lenkai ir juos „skriaudžiančių“ lietuvių atstovai. Jei kalbama apie žemės reprivatizavimą, visi administraciniai sunkumai tampa „diskriminacine praktika lenkų atžvilgiu“.


Nors pastaraisiais metais nemažai lenkų turistų aplanko Lietuvą, daugelis vis dar ją painioja su Ukraina, o Vilnių su Gardinu ar Lvovu. Visa posovietinė erdvė neretai apibūdinama kaip „Rytai“. Kaip tik todėl taip lengva užsienio reikalų ministrui W. Sikorskiui sudėti Lietuvą ir Baltarusiją į vieną maišą kalbant apie užsienio lenkų problemas, o buvusiam Seimo vicepirmininkui A. Lepperiui pasigirti vieno „lietuviško“ žodžio mokėjimu: „Zdravstvujte“. Šis tarp lenkų paplitęs Lietuvos problemų ignoravimas ir stereotipai kartu su „vyresniojo brolio“ kompleksu tebėra vos ne didžiausia kliūtis abiejų valstybių ir tautų santykiams gerinti.


Į straipsnio antraštės klausimą nesunku atsakyti: pustuštė stiklinė yra puspilnė stiklinė. Atrodo, kad Lietuva, nors ir mažesnė, į mūsų bendrą stiklinę įpylė daugiau vandens. Tai patvirtina buvęs lenkų disidentas, o dabar „Gazeta Wyborcza“ leidėjas A. Michnikas, sakydamas, kad Lenkija, būdama 10 kartų didesnė valstybė, daro 10 kartų didesnių klaidų. Tačiau kiekvienam bendradarbiavimui reikia dviejų šalių, o iš klaidų reikia mokytis. Savo namų užduotis turi atlikti abi valstybės, bet Lenkijai reikia padirbėti daugiau. Siūlyčiau pradėti nuo paskutinės pamokos – nuo tarpusavio pažinimo ir stereotipų atsikratymo.


Geopolitika.lt



Rodyk draugams

Dar viena rekomendacija

Recenzija. Daiva Ausėnaitė. Kur dėti tą antrą kūną?


2008-07-15



Milorad Pavič. Antrasis kūnas: romanas. Iš serbų kalbos vertė Vytas Dekšnys. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.


Ar kada pagalvojote, kad galite turėti antrą kūną? Ne, aš ne apie klonavimą. Apie antrą kūną, kuris yra tarsi antrasis jūsų „aš“. Rašytojas Miloradas Pavičius knygoje rutulioja be galo patrauklią ir „kabinančią“ idėją. Perspėju, skaityti šią knygą reikia kantriai. Ji nėra lengva, pasakojimas painus ir viskas aiškėja labai jau po truputį. Tačiau už kantrybę būsite apdovanoti. Apdovanoti nuostabia idėja, nepakartojamais personažais ir visiškai laukta atomazga.


Jėzus turėjo antrą kūną?


Knygą rašo miręs vyras, kuris, kaip sakoma, nuo „Adomo ir Ievos“ pradeda pasakoti visą istoriją. Kaip jis susipažįsta su moterimi, paskui jie vis ieško ir bando įsigyti keistų daiktų: užkalbėjimą, spalvas keičiantį žiedą. Vėliau išaiškėja, kad tie keistai daiktai yra labai svarbūs. Žiedas yra įrodymas to, kad žmonės turi antrus kūnus.


Sąvoka „antras kūnas“ įsuka minčių ratą: gal ir jums kada teko pasijusti tarsi būtumėte susidvejinę? Atsiduriate kažkokioje erdvėje, kur yra kažkokie žmonės. Nesvarbu, patinka jie jums ar ne, bet jus su jais bendraujate. O kai grįžtate vakare namo pagalvojate, kad porą kartų matėte save lyg iš šalies. Jus žiūrėjote į tą kitą savo kūną, kuris tuo metu juokėsi iš juokelių, pats kažką sakė juokingo, o gal, atvirkščiai, bandė būti labai rimtas, svarstyti globaliai tuščiomis temomis. Atrodė, kad tas jūsų kūnas, kuris viską stebėjo nebuvo labai patenkintas tuo, ką darė tas kitas kūnas…


O kartais būna, kad ne itin draugui imi ir išlieji savo vidines mintis ar kokį savo praeities įvykį? Ir kol aistringai pasakoji, vėl matai savo kūną iš šalies. Stovintis šalia norėtų tą kitą kūną užčiaupti, bet kažkodėl negali to padaryti. Stebintysis kūnas mano, kad nereikėjo taip atvyrauti…


Šizofrenija? Galbūt taip ir pasakytų medikai. Tačiau knygos autorius šią teoriją gina remdamasis net Naujuoju Testamentu, tiksliau apaštalo Jono rašyta evangelija:


<...> Prie Tiberiados ežero Jėzus savo mokiniams pasirodė savo antruoju kūnu, „Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama“. Tik kai Jis paklausė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ ir kai atliko stebuklą, ir jie sugaudė daugybę žuvų, Jonas pasakė Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Taigi jie pažino jį iš darbų ir iš balso, o ne iš kūno ir veido.“


Vėliau sąvoka „antras kūnas“ dar papildoma. Kai žmogus miršta, reikia jam uždėti tą stebuklingą žiedą ir jis parodys, ar žmogus bus laimingas, turės pasisekimą meilėje ar jį lydės gera sveikata. Bet. Kieno ateitį buria žiedas? Mirusio žmogaus? Ne. Jis rodo jūsų antrojo kūno ateitį. Šiuolaikiniais terminais tai, matyt, galima būtų pavadinti reinkarnacija.


Apie personažus


Tik jau gale atsiskleidžia paini romano konstrukcijos logika. Glumina, kad kiekviename skyriuje vis nauji herojai, o pasirodo, tai yra kūnai – pirmieji ar antrieji. Neatimsiu to džiaugsmo, kai staiga „neaišku“ tampa „aišku“. Pats skaitytojas lai išsiaiškina, kurie kūnai buvo pirmieji, kurie antrieji; kurie kieno.


Galima žavėtis rašytojo išmone. Jis sukūrė tikriausiai patį originaliausią velnio paveikslą. Tai maža, švepluojanti mergaitė su trimis nosimis, kanopėlėmis ir gražia suknyte. Ir nuolat šniurkščiojanti viena iš nosių.


Romano herojus, tiksliau, autorius (nes kai kuriuose skyriuose rašoma pirmuoju asmeniu) nuo pirmųjų eilučių neslepia, kad dabar jis yra miręs. Knygos gale, kai išaiškinama ir patvirtinama antrojo kūno hipotezė, autorius atskleidžia, pagal jį, elementarią tiesą. Jis yra miręs, bet parašė šią knygą savo žmonos rankomis, nes turėdamas antrą kūną bendravo su ja. Painu be galo ir ne mažiau keista. Tačiau romanistas vertas pagyrų, nes keistai savo idėjai surado pagrindimą. Nors pastaruoju metu visi kažkodėl dažniau ėmė žvagytis į Evangeliją ir ten ieškoti visokių idėjų pagrindimų ir hipotezių patvirtinimų.


Smagiausiai gal skamba tiesiog šiuolaikinio, viskuo norinčio tikėti žmogaus argumentas, kodėl verta tikėti antrojo kūno idėja. „Pagalvok, kas tokią tobulą kompiuterinę ir programinę įrangą kurtų tik vienkartiniam naudojimui?“


Mielas ir netradicinis lietuvio skaitytojo akiai turėtų atrodyti serbiškas kunigas, kuriam po mirties išburiama Meilė. O šiame gyvenime jis atsisako šventvagiškos meilės su moterimi ir netgi ryžtasi išgerti kokių tai žolių nuoviro ir susijungti su medžiu, kad visa jo praeitis būtų ištrinta. Smagiai skaitėsi šio kunigo dialogas su kitu kunigu, kuris pagal keistus įsitikinimus, turėjo jį nužudyti. Kodėl? Taip liko ir neaišku. Pacituosiu keletą šio pokalbio minčių: „<...> Žmogus, kaip Kristus, negali prisikelti savo šios žemės kūnu, jo siela nuneša anapus kapo jo ar jos kitą kūną, nes žmogus dar neperėmė Kristaus misijos ir nesutapatino savo žemiškojo kūno su savuoju dvasios kūnu tame pačiame laiko momente, toje pat dabartyje, kaip padarė Kristus. Tačiau Kristus savo pavyzdžiu mus moko: žiūrėkite, galbūt ir jūs, nuėję mano keliu, pajėgsite įgyti abu kūnus vienu metu! Taigi tai reiškia eiti ne tik Kristaus sielos, bet ir Kristaus kūno keliu…“


Kur dėt tą antrą kūną?


Mano skaitymo skubą pristabdė vienas sakinys: „<...> susirandi savo antrąjį kūną, save ir po to nežinai, kaip nuo savęs pabėgti.“ Išties, gilių apmąstymų vertas sakinys. Kaip sunku kartais susigyventi, kiekvieną dieną susitarti, priprasti, susitaikyti, atleisti ir priimti savo pirmąjį, aiškiai suvokiamą kūną. O jeigu dar būtų antras? Kuris galbūt ne visada elgtųsi taip, kaip priimtina pirmajam jūsų kūnui. Ką su juo daryti?..


O nepagalvojate, kad kartais mūsų vaikai ar sutuoktiniai, su kuriais gyvename šimtus tūkstančių metų tampa antraisiais mūsų kūnais. Juk juos pasirinkome, nes įžvelgėme tame žmoguje savo atspindį – geresnį ar blogesnį, drąsesnį ar tylesnį, nuolankesnį ar labiau maištingą. Jame radome tai, ką savyje slopinome ir po to ilgus metus žavėjomės juo, o gal tomis jo savybėmis. Po kurio laiko tos savybės ėmė erzinti, nes teko vėl apsiprasti gyventi su savimi. Antruoju savimi, kuris turi antrą kūną ir vaikšto šalia, guli šalia ir valgo šalia. Vaikas – tai jau, matyt, trečiasis jūsų kūnas, gimęs iš pirmojo ir antrojo jūsų kūno. Painu? Šizofreniška? Taip! Bet būtent dėl tokios minčių atakos, kurią sukelia ši knyga ji įgyja amžinumo atspaudą. Tai reiškia, kad po daugelio metų gal ir neprisiminsi siužeto, tikrai nežinosi herojaus vardo, tačiau prisiminsi tas mintis skaitymo metu. Dėl to jos ir yra amžinos, nes priverčia ne tik bukai stebėti herojų gyvenimo peripetijas, bet ir mąstyti. Knyga, kuri atitraukia žmogų nuo minčių apie buitį, verta amžinumo ženklo, nes kol jis mąstė, antrasis kūnas galėjo matyti, kaip viduje jis augo.


Bernardinai.lt



Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su

Rodyk draugams

Rekomendacija

Anchee Min „Paskutinė imperatorė“


2008-07-14



Anchee Min. Paskutinė imperatorė: romanas. Iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė. - Vilnius: Vaga, 2008. - 408 p.


Kinų kalbos vadovėlyje, leidžiamame nuo 1945 iki1991 metų, paskutinė Kinijos imperatorė Tsu Hsi, valdžiusi šalį XIX amžiaus antroje pusėje ir XX amžiaus pradžioje, prieš Č‘ing dinastijos žlugimą, vadinama „blogio ir intrigų valdove“. To meto Vakarų spauda ją kritikavo ir pašiepdavo, tačiau kinų kilmės rašytoja Ančy Min (Anchee Min), remdamasi autentiškais dokumentais, slaptai gautais iš Kinijos muziejų ir Nacionalinės bibliotekos, ir savo moteriška įžvalga, sukūrė visiškai kitokį valdovės paveikslą. Jos romano herojė – išskirtinė asmenybė: jautri motina, gabi diplomatė, turinti įgimtų politikės bruožų, ryžtinga, išmintinga ir mylinti moteris.


„Paskutinė imperatorė“ yra pirmos Ančy Min knygos „Imperatorė Orchidėja“, pelniusios tarptautinį pripažinimą, tęsinys. Pirmojoje knygoje autorė pasakoja, kaip jauna, graži mergina tapo Kinijos imperatore, o antrojoje knygoje rašoma jau apie jos valdymo metus.


Ančy Min, 1984 emigravusi į JAV, nepriekaištingai išmoko anglų kalbą ir rašo angliškai. Pasak pačios autorės, „kol jos knygos nėra išverstos į kinų kalbą, jos šeimai, gyvenančiai Kinijoje, pavojus negresia“.


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Keistas daiktas yra Dienorastis - atsiverciu ir galiu pasiskaityti, ka galvojau 2006 kovo 9 diena;)) Aciu Google’ui, kad issaugojo kopija;))))*

Mari Poisson: Kovo devintoji


2006-03-18



Jei turėčiau pinigų, neinvestuočiau jų nei į malkas, nei į knygą, kurią dabar stropiai rengiu. Ne. Malkos man neteikia įkvėpimo – sudega, ir nėra. Be to, reikia eiti jų atsinešti, prižiūrėti ir kurstyti „buržuiką“, išsemti ir išnešti pelenus, sekti, kad neuždaryčiau per anksti kamino, nes nugaruosiu… Tam man išties gaila laiko. Tuo tarpu žiema pati kaip nors juk eina ir savaime praeina. Štai dėl šios priežasties, o ne dėl to, kad neturiu pinigų malkoms, gūžiuosi virtuvėje nuolat įjungdama ir išjungdama garsiai pučiantį orą elektrinį šildytuvą. Tas jo kaukimas ir pūtimas… Kartais beveik negaliu jo pakęsti. Dažnai man būna kur kas lengviau ištverti šaltį. Ir vis dėlto jis yra mano geriausias draugas. Šildo greitai ir efektyviai. Vadinu jį Brizeliu. Be jo mano virtuvėje nebeliktų visai jokios romantikos.


Sėdžiu ne viena. Nešiojamas kompiuteris – kitas mano geriausias draugas. Jį pagarbiai vadinu Kolega. Įdomu, ką daryčiau, jei jo neturėčiau? Tiksliau, kaip gyvenčiau, jei jam būčiau pagailėjusi pinigų, bet užtat nusipirkusi malkų. Ne tokia aš kvaila. Nė nemirktelėjusi įsigijau šį prašmatnų daikčiuką. Mudu mylime vienas kitą.


Visaip galima galvoti. Galima galvoti, kad geriau nusipirkti malkų, galima galvoti, kad geriau išsileisti knygą ir prasukti reklaminę agitaciją, be kuriuos, kaip sako liaudis, knygos neparduosi, bet galima juk galvoti ir taip: geriau jau užsidaryti virtuvėje, šiek tiek pasišildyti elektra, nesvajoti apie dangiškus migdolus, tai yra knygos leidimą, leisti laiką su nešiojamuoju kompiuteriu ir tobulinti profesiją. Tiksliau, rašymą.


Šįryt mudu su Kolega naršėme internete. Mat neseniai Vilniuje vyko knygų mugė, kurioje mano sesė Sara Poisson pristatinėjo savo prozos knygą „Šmogus“. Daug visko apie tą mugę prirašyta, tačiau apie Sarą – nė žodelio.


Toks pat likimas buvo ištikęs ir mane, kai pernai toje pačioje knygų mugėje pristatinėjau savo „Tikrą mergaitę“. Niekas mūsų nereklamuoja… Todėl niekas apie mus nieko nežino. Kažin ar tai blogai, ar gerai? Nes kai pasižiūri į reklamos dievukus, kai paskaitai, ką rašo Sigitas Parulskis apie tuos, kurie viską gali už pinigus, net nejauku pasidaro. Kai kas net atvirai pučiasi, jog be didžiulės reklaminės kampanijos neprasiverši, neišlįsi. O tam, sako, reikia ne šiaip sau pinigų, bet didelių pinigų. Ne talento.


Nors… geriau jau pacituosiu Parulskį, nes argi aš drįsčiau taip parašyti… „Didžiausią paslaugą jiems (suprask, analfabetams. - M.P. pastaba) teikia leidyklos, kurios siekia bet kuriomis priemonėmis išspausti iš kiekvieno mėšlo nors kruopelytę vaško, tai yra pelno. Todėl rašytojais dabar padaromi visi, kurie tik turi bent menkiausią norą jais tapti. Žinoma, rašyti gali visi ir apie viską, bet, po velnių, kodėl užmirštama, kad reikia mokėti rašyti“.


O kodėl niekas nepasako, ką daryti, jei moki rašyti, bet neturi pinigų?


Na, bet nesvarbu.


Naršome toliau. Keistas sutapimas. „Bernardinuose“ kaip tik radau Norberto Bolzo straipsnį „Žinojimo modeliai anapus knygos“. Man patiko šio straipsnio pabaiga: „Technokratijos vaiduoklis įveikiamas ne asketišku medijų nevartojimu, o kompetetingu jų vartojimu. Technokratija gresia ten, kur stinga, Fluserio žodžiais tariant, techno-vaizduotės“. Vienintelė protinga laikysena naujųjų medijų ir technologinių inovacijų atžvilgiu yra paskališkos lažybos: lošimas jau prasidėjo ir statomos sumos jau pastatytos. Belieka suvokti, kokie dideli yra šansai“. Nusprendžiau, kad mano šansai dideli. Taip galvoti labai pozityvu, pamaniau.


Bet pažvelkime pro langą. Tai išties įspūdinga. Pro mano virtuvės langą visada matyti visas kaimynų seno stiliaus mažo namelio kiemas. Ten anksčiau gyveno Mykolas Šnaras. (Graži pavardė, tiktų kokiam tikram poetui ). Jo jau nebėra šioje žemėje. Namelyje dabar gyvena protiškai neįgalus jo sūnus, vardu Gėnka. Jis jau maždaug aštuoneri metai kaip vienas, nors, kiek atmenu, našlys jo tėvas vis kalbėdavo: kad galėčiau dar pagyvent… kaip tas Gėnka susitvarkys be manęs…


Mykolas irgi buvo neįgalus – vietoje dešinės kojos turėjo protezą. Dėl to tais laikais, kai čia nebuvo jokių namų, o plytėjo šlapia, po kiekvieno didesnio lietaus patvinstanti ganykla, su karvėmis ir veršiukais tampėsi jo žmona. Vyrai sėdėdavo namuose, nes abu buvo neįgalūs. Kiek atmenu, ji visada kalbėdavo: kad tik Dievas mane kuo ilgiau palaikytų. Kaip tie mano vyrai be manęs susitvarkys. Bet ji greitai mirė. Gal antrais ar trečiais metais po to, kai mes pirkome iš jų devynis arus žemės savo namui.


Kai mirė Elzė (toks buvo žmonos vardas), Mykolas staiga labai atkuto ir viską ėmė tvarkyti pats. Be to, atidžiai rūpinosi Gėnka. Karvių, tiesa, nebelaikė, - mat į ganyklą atsikraustė privačių namų kvartalas - Medelynas. Tačiau jo garbei turiu pasakyti, kad Mykolas kiekvieną vasaros vakarą, apžergęs dviratį, užsikabinęs ant rankenos žalią emaliuotą kibirą, važiuodavo į Ginkūnų kapines prie Elzės kapo. Ir taip gal kokį dešimtmetį. Jis tapo toks dėmesingas mirusiai žmonai, kad net sunku buvo tuo patikėti. Aš net ėmiau juo badyti akis savo vyrui, sakiau, kad reiktų taip gyvas žmonas mylėti, kaip Mykolas myli mirusią Elzę.


Taigi kovo devintąją sėdėjom su Kolega virtuvėje, buvom įsijungę Briziuką, tvarkėm prekiniu požiūriu neperspektyvią mano eilėraščių rinktinę vis užmesdami akį į Gėnkos kiemą. Ten stūksojo malkų krūva, o Gėnka kaifuodamas mosavo kirviu. Jis labai patiko skaldyti malkas. Dvi Gėnkos seserys, gyvenančios su savo šeimomis mieste, stengdavosi kaip galima dažniau nupirkti neskaldytų malkų. Tiksliau Gėnka jų tiesiog išsireikalaudavo. Kad ir kokia išvaizdi būtų buvusi krūva, jis akimirksniu viską suskaldydavo ir, apėjęs iš kitos pusės, tuojau pat imdavo perskaldyti dar smulkiau. Dieve, jis paversdavo malkas tikrais šakaliais. Bet tai buvo pats didžiausias jo pomėgis. Anksčiau, kol Sabalis nebuvo nudvėsęs, jis dar kartais išeidavo pažaisti su juo ir kasdien šerdavo. Atnešdavo jam dubenėlį su vakarykšte sriuba.


Man pasidarė linksma ir lengva ant širdies. Pagaliau, pagaliau atėjo tikras pavasaris, pamaniau. Ir tikrai. Pažvelkite pro langą. Skaisčiai šviečia saulė, o Gėnka, išsirengęs iki kūno spalvos apatinių, linksmai skaldo malkas. Tiesą pasakius, pradžioje pamaniau, kad Gėnka visiškai išsirengęs iki pusės, bėgau net akinių atsinešti… Juk lauke gal penki laipsniai šalčio… Bet ne. Jis tiesiog vilki kūno spalvos apatinius marškinius ilgomis rankovėmis, kaip koks šokėjas, šokantis pusnuogį vyrą.


O vakar buvo kovo aštuntoji - Moters diena. Dar vienas tikro pavasario ženklas. Ir aš buvau pasveikinta. Marti padovanojo daugiau kaip dešimt įvairių įvairiausių tušinukų. Nemanykite, kad mano marti juos pirko. Ne. Ji tiesiog juos sukaupė per ilgesnį laiką, nes sūnus, kuris remontuoja automobilius, nuolatos randa jų po sėdynėmis. Visi iki vieno, kad ir kaip būtų keista, rašo juodai. Ta pačia proga norėčiau pasipuikuoti, kad praktiškumu mano marčios niekas niekada neaplenks. Tai jau buvo aišku iš pat pradžių. Pavyzdžiui, praėjus vos kelioms dienoms po vestuvių, ji man padovanojo vestuvines nuotraukas, sudėjusi į polietileninį maišelį nuo cukraus.


Aha, pamiršau, ką čia norėjau dar pasakyti… Bet nesvarbu. Tiesiog pacituosiu Liudmilą Gurčenko. Ji neseniai koncertavo Vilniuje. Esu jos gerbėja, bet, aišku, koncerte nedalyvavau. Skaičiau, kad dvilypumas ją kankino, bet vaidybai labai padėjo. „Savaime suprantama, turiu išlaikyti savo lygį, reputaciją, kartelę. Turiu omeny elgesį, stilių – būtinai savitą. Niekada neatrodysiu „avangardiškai“ – patikėkite, po mėnesio jau gali atsidurti paskutinėse gretose. Tai labai pavojinga. Nebent reikėtų vaidmeniui. Bet sekti ką nors, būti antroje eilėje – ne man“.


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Gulbiu seimynele. Fotografavo mano dukra Ieva Kaunele

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Veziai. Fotografavo mano vyras Ben Londis

Rodyk draugams