BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Rodyk draugams

Vezys. Fotografavo mano vyras Ben Londis

Rodyk draugams

Mari Poisson. Virtualus mano vakarelis Siauliuose. Perkeliu is Bernardinai.lt. Tiksliau is Google;))

Mari Poisson. Virtualus mano vakarėlis Šiauliuose


2006-03-15




Labai šito nenoriu, bet, ko gero, informacija apie mane yra paties aukščiausio lygio. Kodėl taip manau? Todėl, kad, kaip žinoma, į vietos informacijos priemones patenka žemo lygio informacija. Aukščiausio lygio informacija ten nepatenka, nes ji turi piniginį ekvivalentą. Kuo vertingesnė - tuo slaptesnė. Tai ekonominė aksioma. Esu kažkur apie tai skaičiusi.


Tačiau man pačiai šis paslaptingumas kelia susirūpinimą. Nemėgstu būti slapukė. Imu manyti, kad esu netikra, virtuali, arba visiškai neegzistuoju. Tai ne man. Noriu būti materiali, visokiais būdais nuolat siekiu save materializuoti. Nieko gero. Nelabai man sekasi, turiu prisipažinti. Paskutinį kartą pabandžiau vasario pabaigoje. Tiksliau, vasario 2l-ąją. Tą dieną lyg ir vyko mano kūrybos vakaras Šiauliuose. Nesu tuo tikra, nes paprastai apie kiekvieno žmogaus kūrybinį vakarą galiu sužinoti iš poros vietinių laikraščių. Bent viename iš jų turėjo būti parašyta: vyko rašytojos Mari Poisson kūrybos vakaras. Juk tokių įvykių nedideliame mieste nėra labai daug. Ir apskritai – rimtų kultūrinių įvykių tenka gerokai paieškoti, norint apie juos rašyti. Štai kodėl nusprendžiau nepraleisti progos – rašysiu apie tai, apie ką nerašo niekas. Galimas dalykas to, apie ką rašysiu, net nebuvo.


Juokauju. Viskas buvo. Aš pati ten buvau ir buvau iki pat pabaigos. Vakaras išties labai pasisekė. Gal šiek tiek per ilgas? Gal ir taip. Tačiau juk tai nebuvo mano vienos kūrybos vakaras. Sykiu vyko Humanitarinės studijos „Plėviasparniai“ septintųjų metinių minėjimas. Tai išties ilgas laiko tarpas, jei turėsime galvoje, kad studija gyvuoja vien tik entuziazmo dėka. Be to, iš Mažeikių, slidžiu keliu, jau beveik tamsoje, atvairavo mano sesuo Sara Poisson. Ji, taip pat kaip ir aš, yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė, o tokių  Šiaurės Lietuvoje yra tik penki. Viso labo.


Laimė, informacija apie mano seserį Sarą nėra tokia ypač vertinga, todėl nėra ir slepiama. Apie ją nesunkiai galiu nuolat pasiskaityti vietiniuose Mažeikių laikraščiuose, kurių irgi yra du. Pakanka tik prisijungti prie tinklo.


Neslėpsiu, man labai smagu, kad Mažeikiai remia visus mano sesers kūrybingumo pasireiškimus. Pradedant projektu „Penki“ ir baigiant prašmatnia fotografijų paroda „Giminės šešėliai“ ir nauja poezijos knyga. Tai išties žavu. Dėl to, tiesą pasakius, ir man kartais pavyksta pasišildyti prie svetimų žarijų. Štai, sakysim, Mažeikių laikraštis „Būdas žemaičių“ 2005-05 24 išspausdino interviu, pavadintą „Rašytojos – seserys Poisson – klaidžioja tarp Žiogaičių kaimo ir Paryžiaus“. Su mudviejų spalvota nuotrauka.    


Tik pažvelkite, kaip žurnalistas (Virginijus Sungaila) gražiai kalbina Sarą: „Per paskutinį pusmetį meninė sklaida nedidelėm gerosiom bacilom nutūpė į visus Lietuvos kultūrinius leidinius ir interneto literatūros svetainę tekstai.lt, kuri, be tavo tekstų, pasipuošė ir tavo autoriniais fotovaizdais. Ar nepavargai tiek aprėpus?“


Į tai Sara šmaikščiai atsako: „Hm. Pavargau, bet paskui gerai išsimiegojau“.


Toliau žurnalistas sako: „Grįžkime prie menų, nes tu – ne tik rašytoja, bet ir menininkė, apsupta mūsų krašto kaimiškosios kultūros. Kaip Tau atrodo tos kultūros skonis?


Sara atsako: „Man viskas gerai. Kaip savo novelėje „Sara“ rašo mano sesuo Mari Poisson, Sara myli visus, o dar labiau tuos, kurie jos nemyli. Pasiimu iš šitos kultūros viską, kas man svarbu, o visa kita, kas nelabai svarbu, myliu per didesnį ar mažesnį atstumą“.


Aukso žodžiai. Tenka iš jaunesniosios sesutės mokytis meilės per atstumą meno. Be to, ji pirmoji iš mudviejų lankėsi užsienyje kaip rašytoja. Kai Sara grįžo iš Lenkijos, kur, pasirodo, atstovavo Lietuvai, aš net išsižiojau netikėtai šią informaciją aptikusi to paties „Būdo žemaičių“ internetinėje versijoje. Ir, žinoma, „Nemune“. Ko gero, tai buvo pačios aukščiausios vertės informacija, nes juk ji mane pasiekė tik po to, kai šaukštai jau popiet.


Tačiau vis dėlto šis bei tas mane pasiekia laiku. Ir, prisipažįstu, ne sykį esu pamaniusi, kad Mažeikiai mano seserį vertina daug labiau, negu Šiauliai mane. Keista, bet jiems kažkodėl nešauna į galvą ignoruoti savo daug gyvenime nuveikusių menininkų. Juo labiau mano sesers Saros Poisson, nes ji juk ne tik rašytoja, - ji dar ir „Lietuvos ryto“ žurnalistė. Talentinga žurnalistė ir graži jauna moteris, turiu pasakyti.


Pakaks. Lyg ir per daug įsijaučiau liaupsinti savo seserį. Tai gali kam nors nepatikti… Bet dabar, šią akimirką, tiesiog berašydama šias eilutes, pagalvojau, kaip gerai, kad Sara pakvietė mane į savo knygos pristatymą Mažeikiuose. Juk, kaip jau žinote, Sara Poisson visai neseniai išleido prozos knygą „Šmogus“. Ketvirtadienį mudvi kartu pristatinėsime savo knygas. Tai nuostabu. Tai tiesiog fantastika. „Šmogus“ ir „Tikra mergaitė“. Sara Poisson ir Mari Poisson. Grįžusi viską smulkiai aprašysiu. Viską viską. Nors… Gal ir ne viską. Gal ir rasiu ką nuslėpti ar nutylėti. Ką aš žinau? Kodėl gi ne?


P.S.: Tiesa, tame mano virtualiame kūrybos vakare, kurio gal net nebuvo, gavau visą glėbį gėlių. Nė viena nenuvyto. Įsivaizduojat? Išskyrus dvi gelsvas tulpytes. Tai keista. Juk viskas vyko ar nevyko be galo seniai - vasario 21 dieną. Mistika, daugiau nieko.


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Nuoroda

http://www.spauda.lt/skaityti/vizijos/poisson.htm


 

Rodyk draugams

Kažkas negerai yra mūsų karalystėje…

Antanas Kulakauskas. Ydinga privilegija


2008-07-18



Kažkas negerai yra mūsų karalystėje, jei politinių debatų ir net politinės kovos objektu tampa „gerai besimokančio studento“ sąvokos apibrėžimas. O privalomas reikalas apibrėžti šią sąvoką įstatymu ir dar remiantis vienodo pažymio kriterijumi vertinamais studijų rezultatais iškilo po šių metų pavasarį priimto Konstitucinio Teismo nutarimo.


KT nutarė, kad ligšiolinis (t. y. nuo 2003 m. įstatymu įtvirtintas) gerai besimokančio studento apibrėžimas, pagal kurį gerai besimokančiais laikoma 30 proc. geriau už kitus besimokančių kiekvienos studijų programos, kiekvieno semestro studentų, priimtų į valstybės pilnai ar iš dalies finansuojamas vietas, „iškreipia konstitucinę gero mokymosi sampratą“.


Kaip žinoma, Seimas prieš kurį laiką jau priėmė Prezidento pateiktą įstatymo pataisą, pagal kurią gerai besimokančiais studentais bus laikomi skolų neturintys ir ne žemiau kaip aštuonių balų vidurkiu per semestrą   besimokantys, mat aštuntukas dešimt balų skalėje yra įvardijamas žodžiu „gerai“.



Bet šiuo metu Seimas jau priėmė nagrinėti kitą, švietimo ir mokslo ministro pateiktą, gerai besimokančio studento apibrėžimą, pagal kurį gerai besimokančiais būtų laikomi visi, kurie mokosi be skolų.



Pedagoginio proceso, jo etikos, korupcijos prevencijos jame požiūriu – tai, be abejo, racionalesnis variantas, nors jo įgyvendinimas jau šiais metais pareikalautų papildomų 60 mln. litų.



Tokiam pasiūlymui pritarė kai kurios aukštosios mokyklos, o viena iš studentų organizacijų, jos lyderės lūpomis, pareiškė, kad jei Seimas nepriims ministro pateikto pasiūlymo, rugsėjo mėnesį studentai išeis į gatves. Savo ruožtu Prezidentūra pareiškė, kad Prezidentas ir toliau linkęs laikytis savo nuostatos. Tad, galimas daiktas, bręsta dar vienas politinis konfliktas.



Priminsiu, kad debatai dėl gerai besimokančio studento apibrėžimo turi reikšmės ne visiems valstybinių aukštųjų mokyklų studentams, o tik tiems, kurie pagal stojimo rezultatus pateko į valstybės finansuojamas vietas.



Nors anaiptol ne visi, patekę į šias vietas, aukštojoje mokykloje mokosi geriau už dalį tų, kurie į tas vietas nepateko, bet, norėdami studijuoti, sutiko už studijas mokėti patys, tiesa, dažnai vildamiesi, kad po kurio laiko ir jiems gali atsirasti laisva valstybės finansuojama vieta.



Už mokslą moka, kad ir kaip gerai besimokytų, ir absoliuti dauguma neakivaizdinių bei vakarinių studijų studentų, nes valstybės finansuojamų vietų šioms studijų formoms bemaž neskiriama.



Taigi formali konstitucinė norma gerai besimokantiems valstybinių aukštųjų mokyklų studentams laiduoti nemokamą mokslą, t.y. valstybės finansavimą, praktikoje taikoma selektyviai, virsta viešosios politikos objektu ir privilegija tam tikrai žmonių kategorijai.


Jeigu norma būtų visuotinė, – o tik tokia, mano galva, turėtų būti konstitucinė norma, – tai ji turi būti formuluojama kitaip. Bet tai ne Konstitucinio Teismo, o įstatymų leidėjo kompetencijos klausimas.



Manau, kad aptariamos ir dabar galiojančios konstitucinės normos formuluotė grįsta uždaros, autarkinės valstybės ir piliečio, tik kaip valstybės valdinio, vaizdiniu, nors šiandieninės Lietuvos situacija yra visai kita, ne kažin ką bendra su tokiu vaizdiniu turinti. Šios formuluotės racionalumo neįmanoma pagrįsti nei Lietuvos nacionalinio viešojo intereso, nei socialinio teisingumo požiūriu.  



Tiesa, dalis politikų ir piliečių mano, kad, panaikinus aptariamą Konstitucijos sankcionuojamą privilegiją, prasidės masinė abiturientų emigracija į užsienį ir Lietuvos aukštosios mokyklos ištuštės. Bet, sprendžiant iš Estijos pavyzdžio, vargu ar taip gali atsitikti.



Išvažiuojančių studijoms srautas gal šiek tiek ir padidėtų, bet mažai tikėtina, kad taptų masinis. Mitas, kad užsienyje yra daug lietuvaičiams prieinamų ir pigių, juolab nieko nekainuojančių ir aukšto lygio studijų vietų. Ir dabar studijas užsienyje renkasi tam tikra, tiesa, statistiškai nedidelė, Lietuvos abiturientų dalis: neretai patys gabiausieji, į tarptautinę karjerą besiorientuojantys, išskirtinį statusą turinčias mokyklas baigusieji, o taip pat pasiturinčių tėvų vaikai.



Gal vieną kitą iš tokių kategorijų abiturientų galimybė Lietuvoje studijuoti nemokamai ir sulaiko nuo išvažiavimo studijuoti į užsienį, bet Lietuvos viešojo intereso požiūriu tai iš esmės nieko nekeičia.



Visiems piliečiams prieinamą aukštąjį mokslą, atsižvelgiant į jų turimų žinių ir gebėjimų lygį, galima laiduoti ir atsisakius minėtos, mano galva, ydingos konstitucinės formuluotės, tiksliau, performulavus ją kitaip.



Kaip? Tai jau politinių diskusijų klausimas. Bet viena aišku: kuo ilgiau atidėliosim šio klausimo sprendimą, tuo daugiau patirsim nuostolių kaip tauta ir valstybė.

Rodyk draugams

Mari Poisson. Sužavėti Henny Porten

Dar prieš mokyklą, būdama šešerių, Marlena buvo išmokyta skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jai ir jos sesutei Lisel tam buvo nusamdyta guvernantė. Be to, mama ją šiek tiek pamokė prancūziškai, nes, mamos nuomone, tai inteligentų ir menininkų kalba. Ir truputėlį angliškai. Nes tai tarptautinė kalba.


Mokykloje dėl šio per didelio išsilavinimo Marlena pasijuto nepaprastai vieniša. Ji pateko ne į savo amžiaus klasę, bet į aukštesnę. Buvo jauniausia. Kitos mergaitės - vyresnės vieneriais ar net pora metų - nenorėjo draugauti su maže. Šnibždėjosi paslaptis, juokėsi ir plepėjo grupelėse, neįsileido jos. Mokykla iš Marlenos atėmė ne tik laisvę, bet ir saugumą. Baugiai sėdėjo paskutinėje eilėje lyg maža pilka pelytė. Vaizdavosi esanti atstumta ir nemylima dėl to, kad yra negraži, neįdomi. Netgi nesimpatiška.


Per ilgąją pertrauką viena suko ratus mokyklos stadiono bėgimo taku nešina kokiu nors medžio, krūmo ar žolės lapeliu. Žalias-gyvas. Toks buvo jos mėgstamiausias žaidimas, sukeliantis saugumo iliuziją.


Žiemą, kai neišeidavo į lauką ir tekdavo sukti ratus mokyklos koridoriuje akylai stebint budinčiai mokytojai, lapelį Marlena pakeisdavo pieštuku. Jis buvo šiltas. Iš tikro medžio. Irgi teikiantis saugumo iliuziją.


Savaitgaliai tapo tikra švente. Važinėjosi dviračiu, riedučiais. Žiemą ėjo į čiuožyklą.


Vasaros atostogas leido pas dėdę Willį, mamos brolį, kuris turėjo vasarnamį Wandlitz‘e, tiesiog ant ežero kranto. Beveik kasdien maudėsi. Taip pat beveik kasdien jodinėjo. Jai paskyrė pagyvenusią arklių porą, kurią pati privalėjo ir prižiūrėti. Be to, mama nusprendė leisti ją į šokių pamokas.


Bet labiausiai viskas persimainė po to, kai Marlena pradėjo mokytis muzikos. Pradžioje lankė fortepijoną, o vėliau smuiką. Muzika buvo didžiausias jos vaikystės džiaugsmas, tad greitai ėmė groti dar ir liutne, kurią romantiškai išpuošė ryškiais kaspinais. Ir dainuoti. Dažniausiai paprastus sentimentalius romansus ir liūdnas dainas.


Pamėgo eiti į teatrą ir kiną. Kaip ir visos panelės, paauglės ir jaunos moterys, ėmė kolekcionuoti aktorių atvirukus, tapo aktyvia Henny Porten aistruole, kopijavo jos šukuoseną, rengimosi manierą ir, savaime suprantama, jos kuriamą gražios jaunos nekaltybės įvaizdį.


Jai pavyko gauti Henny Porten adresą. Rankomis nuspalvino keletą juodai-baltų jos atvirukų ir ėmė siuntinėti Henny, linkėdama laimės gimtadienių proga, per šventes ar filmų premjeras. Ji taip pat sekiojo Henny gatvėje. Jei tik galėdavo, styrodavo užsislėpusi netoli Henny namo paradinių durų tykodama, gal toji išeis lauk. Ir jei ši išeidavo, sekdavo iš paskos slapstydamasi už kioskų, stulpų ar tarpuvartėse. Persekiojimai baigėsi blogai. Henny pastebėjo ją ir rimtai apibarė.


Marlena trumpam aprimo, tačiau netrukus jos galvoje blykstelėjo kita idėja. Atsinešė smuiką, atsisojo ant šaligatvio ir ėmė smuikuoti tiesiog priešais Henny namo duris. Ji jau puikiai grojo. Tai buvo „Angelo daina“. Sentimentalus romansas.


Henny Porten neištvėrė. Išėjo žvilgtelti, kas groja, ir visiškai nenustebo pamačiusi „tą pačią mielą mažą mergaitę su šviesiomis garbanomis“, kuri ją persekiodavo. Henny liepė Marlenai tuojau pat išnykti iš akių ir, ryžtingai nusisukusi, grįžo į vidų.


Bet netrukus Marlena padarė kažką, kas nustebino Henny Porten.


Buvo taip. Marlenos mokykla vyko į ekskursiją, į Mittenwald‘ą, Vokietijos miestą prie Austrijos Alpių. Kaip tikra save gerbianti fanė Marlena susižinojo, kad Henny su vyru tuo metu atostogaus didesniame gretimame mieste Garmisch-Partenkirchene, maždaug už 15 kilometrų nuo ten. Ji jau turėjo planą.


Iš vakaro pasistatė kopėčias prie mergaičių miegamojo lango ir ankstyvą kitos dienos rytą išlipo lauk su savuoju smuikeliu juodame dėkle. Ji įsėdo į pirmutinį traukinį į Garmisch. Iš stoties nuėjo tiesiai prie viešbučio, kuriame buvo apsistojusi Henny, ir ėmė smuikuoti po jos langu.


Henny pabudo, išgirdusi serenadą. Atitraukė naktines užuolaidas ir pamatė tą pačią šviesiaplaukę mergaitę. Tik šį kartą Henny išties labai susinervino. Perpykusi atidarė langą, tarstelėjo keletą ypač piktų žodelių, vėl jį užtrenkė, aklinai užtraukė užuolaidas.


Marlena buvo labiau patenkinta, nei susikrimtusi. Ji pamatė Henny. Henny pamatė ją. Ypatinga akimirka. Rimtas ir tikras iššūkis.


Suvokė: Henny Porten sužavėti neįmanoma. Ją galima tik nugalėti. Aš tave nugalėsiu, Henny, prisiekė mintyse.


Atsitūpė. Ramiai įsidėjo smuiką į juodą, išmuštą skaisčiai mėlynu aksomu, dėklą. Atsistojo. Kilstelėjo smakrą. Krestelėjo šiaudines garbanas. Apsisuko ir nužygiavo geležinkelio stoties link. Ateis diena, aš tave nugalėsiu, sakė jos liesutė, tiesi ir mirtinai įsitempusi nugara.


Jai buvo dvylika su trupučiu. Gruodžio 27 bus trylika. Smuiko dėklą laikė apkabinusi, abiem rankom kietai prispaudusi prie krūtinės.

Rodyk draugams

Žuvis. Fotografavo mano sesė Sara Poisson


Beje, vis užmirštu pasakyti, kad kai sekmadienį važiavau iš Vilniaus, pro autobuso langą tamsiame danguje staiga pamačiau žuvies formos properšą, pro kurią žiro auksinė šviesa… Kol karštligiškai krapščiaus fotoaparato, žuvis jau buvo ne tokia simetriška, bet vis dar žuvis… Dar suspėjau… Ir po to gavau Tavo laišką, sese. Ką manai?

Prikabinsiu tą foto.

Sara 

Rodyk draugams

Perkeliu is Tango balsas





Paryžius. Trijų minučių romanas

Mari Poisson







Tikrieji patriotiškumo, meilės, nostalgijos, mirties ir garbės bei ilgesio jausmai išreiškiami vien tik kojomis… Taip mano šokių mokytojas patetiškai apibūdina tango. Dar jis sako: jausmų ir aistros šokis porai. Būtent porai. Bet neužsimirškite ir sykiu užsimirškite. Nes tango – ribotas laike. Jis dar kitaip vadinamas trijų minučių romanu.

Išjunk savo kūną, sakė mano šokių mokytojas. Palik įjungtą tik laiko pojūtį. Tik tu ir aš. Ir demoniška gyvenimo aistra. Šokdama argentinietišką tango, Marusia, užmiršk net savo





pačios kojas. Aistra. Demoniška aistra. Nei manęs, nei tavęs. Mes. Bendra judesių ir kvėpavimo sistema. Trys minutės. Viskas.





























































Mano šokių mokytojas pasimėgaudamas vadino mane Marusia. Prie visų. Tai mane labai erzino. Mudu šokome tango Paryžiuje. Tiksliau, jis mane mokė šokti tango viename iš vakarėlių, kur susirenka užkietėję šio šokio gerbėjai arba trokštantieji tokiais tapti. Aš priklausiau tiems, trokštantiesiems. Taip. Pati nežinau kodėl, bet pašėlusiai troškau išmokti šokti tango. Dar daugiau. Aš trokšte troškau kuo greičiau pamiršti Rytų Europą, iš kurios atsibeldžiau į Paryžių vos prieš porą mėnesių. Bijojau, kad nepritapsiu. Be to, man buvo siaubinga netgi mintis, kad kas nors iš naujųjų pažįstamų palaikys mane ruse.

Žodžiu, kenčiau. Leidau jam šaipytis iš manęs. Nors, prisipažinsiu, sykiu ir slapta džiūgavau, mat žinojau jo paslaptį. Jis irgi tik dėjosi tikru paryžiečiu. Nė iš tolo juo nebuvo. Mane pasiekė informacija, kad šokių mokytojas yra (!) lenkas emigrantas. Jam tuomet buvo gal keturiasdešimt.

Buvau nusprendusi ištverti viską, kad tik kaip nors įsitvirtinčiau. Mano svajonės akivaizdžiai pildėsi. Buvau priimta į uždarą tango klubą. Štai. Aš čia. Šoku tango Paryžiuje. Gegužė. Romantiškas pavasaris. Tai nepaprastai audrino mano ir šiaip jau per daug lakią vaizduotę. Esu laiminga, nors man ir nepatinka mano šokių partneris, visą šį naivų romantizmą verčiantis velniop. Nesvarbu. Aš ištversiu, galvojau beveik alpdama.

Tai nebuvo lengva. Ypač mane siutino šnibždėjimas į ausį. Atsipalaiduok, Marusia. Nebūk tokia išsitempusi, mano meile… Žinoma, aš buvau naujokė šiame keistame pasaulyje… Šokau išsitempusi tarsi styga. Tuoj, rodos, trūksiu zvimbdama. Turėčiau jausti malonumą, bet nieko nejaučiu. Jokio orgazmo. Tik pastengas. Nieko daugiau. Taip labai stengiausi, kad imdavo skaudėti nugarą. Akivaizdžiai persistengiau. Galima būtų sakyti, kad taip nieko gero neišeis. Ir tai būtų buvusi gryniausia tiesa. Turėčiau elgtis nuolankiai. Maloniai. Intymiai. Nesvarbu, kad šokių mokytojo koketiškas familiarumas varė mane iš proto. Atsipalaiduok, Marusia… Dieve, tuojau spirsiu jam į tarpukojį… Bet valdžiausi. Netgi šypsojausi…


Juk viskas atitiko mano svajonių gyvenimo scenarijų. Du emigrantai Paryžiuje. Šokantys argentinietišką tango. Ji – esu aš. Dieve! Sapnuoju! Tačiau jis yra štai šis tipas, juodai nusidažęs plaukus ir per daug prisikvėpinęs. Turėčiau prie jo glaustis. To reikalauja šio šokio specifika, o iš tikrųjų kiekviena mano kūno ląstelė trokšta jį stumti, užmušti ir netgi klykti iš pasišlykštėjimo….

Ištver-ti, sukomanduodavau sau. Nežinau, kam man šito prireikė, bet aš tvirtai nusprendžiau ištverti.

Nesusitapatink su savimi, įsakydavau sau. To jau per daug. Galvok, kad vaidini. Esi aktorė ir vaidini šokėją…

Bet vis tiek negalėjau atsikratyti jausmo, kad vaidinu ne šokėją, bet prostitutę. Nepurkštauk, pabardavau pati save. Gerai, jau gerai, sutikdavau su savo pačios priekaištu. Nusprendžiu, kad jausiuosi tarsi būčiau čekė Lisabonoje. Man tikrai pavyks viską užmiršti, galvoju. Net savo kūną. Net savo kojas…

Staiga praradau amą – man atsivėrė slaptingoji partnerio kūno kalba! Partnerio, kurio nekenčiau visa siela!

Netikėtai jo kūnas kažką pasakė, o manasis tą „kažką“ suprato. Ak. Jis tikrai buvo puikus šokėjas…

O pasakė (jo kūnas) štai ką: Graikija turi būti sugriauta.

Tą pačią akimirką pajuntu jį išraiškingai dedant ranką ant mano nuogos nugaros. (Vilkėjau juoda suknute su iškirpte per visą nugarą). Tai buvo labai tvirtas, vyriškas ir daug žadantis judesys. Graikija turi būti sugriauta… Dieve…

Išriečiu sprandą, įtempiu blauzdas, pasistiebiu, nors ir taip mūvėjau aukštakulniais batukais. Įkvėpiu per nosį ir drąsiai kilstelėju kairę ranką link jo peties, – net nesakyčiau, kad visas viltis reiktų sieti su Portugalija, – reiškė šis mano judesys.

2005 m.






 






Šaltinis: http://www.tekstai.lt/tekstai/poisson/paryzius.htm#top
Iliustracija: Leonardo Faillace,
Serie “Afrodita”, 1987





Rodyk draugams

Ka apie moteru kunigyste mano R. Williams









norėtumėte pasakyti tiems katalikams, kurie mano, kad moterų įšventinimas iškėlė rimtų kliūčių anglikonų – katalikų tarpusavio santykiams?


Atkreipčiau dėmesį į tai, kad pradinėse Anglikonų-Romos katalikų tarptautinės komisijos (Arcic I) diskusijose apie tarnystę, mums pavyko surasti daugybę sutarimo elementų, susijusių su kunigystės prigimtimi ir kad anuomet nė vienai iš pusių neatrodė, jog moterų kunigystė šį sutarimą galėtų pritemdyti. Norėčiau kreiptis į tuos, kurie Katalikų Bažnyčioje tai vertina kaip rimtą kliūtį, kviesdamas rimtai persvarstyti tą turtingą bendrų sutarimų paveldą, ir tada vėl paklausčiau: argi moterų kunigystė kažkaip nuvertina visa tai? Anglikonams ir ypač tiems, kurie priima Arcic komisijos pateiktą tarnystės sampratą, nėra visiškai lengva suprasti, kodėl dabar tai tapo pirmos svarbos problema.


Kokie yra sudėtingiausi iššūkiai, kuriuos tenka pasitikti anglikonų bendrystei?


Didžiausias iššūkis yra tai, ar kada nors turėsime adekvačių sprendimų priėmimo įrankių, galinčių pelnyti viso pasaulio pasitikėjimą ir pritarimą. Šiuo metu daugelis priimtų sprendimų ir lokaliai vykdomų politikų didina susiskaldymą, tiek kalbant apie liberalesnių požiūrių sferas, tiek ir apie labiau tradicionalistines mūsų Bažnyčios sritis.


Mums kaip niekad anksčiau būtina atgauti abipusį pasitikėjimą, kuris mums padėtų, kaip sako Paulius savo pirmajame laiške korintiečiams, laukti vienas kito, kai sėdame už Viešpaties stalo, neįsitraukdami į iniciatyvas, kurios pakenktų mūsų ar kito misijai. Tai vienas iš mazgų, kuriuos Lambetho konferencija mėgins išrišti.


Ko tikitės iš artėjančios Lambetho konferencijos?


Viliuosi, kad visi supras, jog verta dėti pastangas siekiant abipusio pasitikėjimo; visi pademonstruos gebėjimą įvertinti lemiamą vyskupų svarbą Bažnyčios misijoje. Šiuos centrinius elementus esame išsikėlę konferencijai.


Neabejoju, kad, kaip visada nutinka, pasitaikys itin stiprios įtampos akimirkų, bet tikiuosi, jog kaip lygiai dažnai nutinka, kartu gyvenant keletą savaičių, žmonės gali keistis.


Anglikonizmas buvo viena iš ekumeninį judėjimą skatinusių jėgų. Šiandien atrodo, kad kai kurios Anglikonų Bažnyčios mieliau renkasi „pranašo“ vaidmenį.


Gana skeptiškai vertinu terminą „pranašiškas“. Pranašiškoms iniciatyvoms būdingas bruožas yra tai, kad tuo metu, kai jos vyksta, dar nesimato, jog jos pranašingos. Jei tai būtų žinoma iš anksto, jos tiek daug nekainuotų, tuo tarpu pranašystė visad turi labai aukštą kainą. Raginčiau žmones atsargiau vertinti save kaip pranašus.


Kita vertus, nesiliauju tikėjęs, kad mes, anglikonai, turime savitą dovaną, su kuria įsiliejame į platų krikščionybės spektrą, dovaną, kuri mėgina išlaikyti katalikišką sakramentų sampratą kartu su labiau paskleista, išdalinta valdymo forma.


Daugybė problemų anglikonizmo viduje ir tarp atskirų Bažnyčių, regis, kyla ir dėl skirtingo požiūrio į Šventąjį Raštą.


Kalbant apie tai reikia pasakyti, kad savo paskutiniame susitikime anglikonų primai nusprendė sudaryti Biblijos interpretacijos komisiją. Būtų tikras pritempimas sakyti, kad vadinamųjų Vakarų Bažnyčių požiūris į Šventąjį Raštą yra liberalus ir kritinis, tuo tarpu besivystančių šalių toks nėra. Nemanau, kad įmanomas toks supaprastintas skirstymas. Tokia poliarizacija ganėtinai nuvalkiota ir nebemadinga.


Daug svarbesnis yra klausimas, ar Šventąjį Raštą laikome žodžiu, skirtu mums ir kviečiančiu į atsivertimą. Kaip įrodo keletas iš didžiausių XX amžiaus teologų - Karlas Barthas in primis – galima pilnai tikėti Šv. Raštu kaip perkeičiančiu žodžiu ir tuo pačiu metu sutikti, kad yra visai natūralus poreikis užduoti kritinių klausimų, kurių visai nereikia bijoti.


Jus paskyrus 2002 m., sakėte nenorįs primesti savo darbotvarkės. Ar nebuvo tokių, kurie mėgino primesti savo darbotvarkės Jums?


Tai vienas iš atsakingų pareigų trūkumų: visad esi projekcijų objektas.


Nuolat kartodavau jauniems kunigams: „Kai gausite šventimus, prisiminkite: dabar jūs tampate kitų žmonių sapnų dalimi“. Neretai gyventi tokiomis sąlygomis gana sunku.


Rodyk draugams

Apie moteru kunigyste

Tomas Viluckas. Moterys su mitra?


2008-07-16



Anglikonų Bažnyčios Sinodas praėjusią savaitę balsavo už tai, kad moterys galėtų būti įšventintos į vyskupes. Manoma, kad toks sprendimas išprovokuos skilimą šioje Bažnyčioje, nes daugiau kaip 1 300 anglikonų dvasininkų pagrasino pasitraukti iš šios Bažnyčios.


Viena vertus, šis žingsnis yra logiškas, juk anglikonai nuo 1992 m. moterims suteikia šventimus, o Škotijos, JAV, Kanados, Naujosios Zelandijos ir Australijos Anglikonų Bažnyčios jau šventino moteris į vyskupes.


Kita vertus, toks sprendimas sudavė stiprų smūgį ekumenizmui. Jis reiškia, kad skilimas gresia ne tik pačiai Anglikonų Bažnyčiai, bet ir tai, kad ji negrįžtamai pasuko ir iš ortodoksinės krikščionybės kelio, tiksliau jos krypties, tuo ortodoksiais palikdama vien Katalikų ir Rytų Bažnyčias.


Vertėtų pažžymėti, kad Anglikonų Bažnyčia buvo šioms Bažnyčioms artimiausia ekumeninio dialogo partnerė, nes išlaikė septynių sakramentų tvarką, tačiau po sprendimo įšventinti moteris į vyskupes anglikonų ryšiai su apaštaline įpėdinyste nutrūksta. Tai reiškia ir pokytį sakramentų tvarkoje, ne tik kai kalbama apie Šventimus, bet ypač apie Eucharistiją.


Tiesa, svarbu žinoti, kad Anglikonų Bažnyčia tik du sakramentus (Krikštą ir Eucharistiją) laiko įsteigtais paties Viešpaties, kiti sakramentai yra „vadinami sakramentais“, bet jie nėra „Evangelijos sakramentai“. Gal tai kažkiek paaiškina, kaip buvo apskritai įmanomos tokios reformos šventimų teikimo tvarkoje.


Būtent skirtingas požiūris į šventimus lemia tai, kad Katalikų Bažnyčioje moteris su mitra yra priskirtini veikiau fantastinės literatūros žanrui nei katalikiškumo tikrovei. Juk katalikams moterų kunigystė būtų prilygintina sekmadienio atšaukimui. Tad šis klausimas yra labiau hipotetinis ir teologinių spekuliacijų objektas nei turintys kažkokį apčiuopiamą pagrindą katalikybėje. Tai dar 1994 m. aiškiai pabrėžė Jonas Paulius II savo apaštaliniame laiške Ordinatio sacerdotalis, kur glaustai išdėstė argumentus prieš moterų kunigystę ir tuo šį klausimą užskliaudė, primygtinai tvirtindamas, jog tai nėra vien kanonų teisės problema.


Anglikonų sprendimo ekumeninis aspektas vėl verčia pasaulio krikščionys žvilgterėti į moterų kunigystės problematiką. Pats didžiausias nesusipratimas ir nesusikalbėjimas, kad moterų kunigystės klausimas visuomenei yra pateikiamas lyčių lygybės, žmogaus teisių, t. y. politiniame, kontekste. Čia atrodytų problemų neturėtų kilti, juk dėmesį šiai temai skyrė beveik visi XX a. popiežiai, skelbę lyčių lygybę ir moters teises. Pijus XI 1930 m. enciklikoje Casti connubii reikalavo, kad valstybės teisėje moters - žmonos teisės būtų apgintos. Jonas XXIII enciklikoje Pacem in terris skatino remti moteris, vadindamas tai „laiko ženklu“. Vatikano II Susirinkimas Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje reikalavo sustabdyti lyčių diskriminaciją (plg. §9;29; 52), o Dekrete dėl pasauliečių apaštalavimo pasisakė už aktyvesnį moterų dalyvavimą įvairiose Bažnyčios apaštalavimo srityse (plg. §9). Tačiau išsamiausiai „moters klausimą“ aptarė bei plėtojo Jonas Paulius II.


Be to, Katalikų Bažnyčia į lyčių lygybę nežvelgia kaip į niveliuojantį dalyką. Ji pabrėžia, kad egzistuoja akivaizdžios psichologinio, biologinio pobūdžio skirtybės, kurių nepaisymas reiškia realizmo stoką ir gali atvesti prie neigiamų pasekmių. Hipotetinė moterų kunigystė paneigtų įsikūnijimo slėpinio realizmą, kai atpirkimo proceso įgyvendinimas konkretizuojamas vyro kūne. Taip diskutuojant šiuo klausimu dažnai apeinama antgamtinė reikalo pusė, pamirštant ir pašaukimą kaip sąlygą priimti „kunigystės jungą“.


Debatai dėl moterų kunigystės tik aštriai parodo, kiek daug krikščionių sąmonėje yra klerikalizmo. Juk iš esmės kalbama apie karališkosios (visų tikinčiųjų) ir tarnybinės kunigystės santykį. Pirmiausia reikalingas naujas pasauliečių vaidmens Bažnyčios misijoje apmąstymas, įvairių charizmų atskleidimas, tarnysčių liturginimas. Taip pat, jei kunigas yra suvokiamas tik kaip bendruomenės lyderis, broliškos šventės vadovas arba patarėjas iškilus asmeninėms problemoms, tada tikrai nelabai aišku, ko tas moteris diskriminuoja…


Kol kunigystė bus suvokiama kaip valdžia, tol šis klausimas vis iškils. Kai pamirštame, jog mes tik dalyvaujame Kristaus kunigystėje, kuria Viešpats dosniai pasidalija su mumis, tuomet nustumiame į šalį slėpinį, kurio akivaizdoje nublanksta bet kokia galia.


Bernardinai.lt

Rodyk draugams