BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Ilgesys, kurio vardas Nostalgija (Perkeliu is Literaturmenio)

ILGESYS, KURIO VARDAS NOSTALGIJA


Mari Poisson


 


 


1



Vėjo gausmas žolėj
Pučia prieš srovę,

Skamba švelniai. Be falšo.
Kaip gražiausia melodija
Ramus žinojimas, kad esame mirtingi.

Mes stovim tarp aukštų žolių
Ir laukiam vandens sujudėjimo.

Kažkur


Pasaulis dar yra.

Mėlynių krūmeliai,
Apsipylę dar neišsirpusiom uogom.
Švelniavilniai ėriukai,
Absoliutus paklusnumas

Bandų piemenys mirę

Ornamentais virstantys tekstai,
Keistų žolynų keistas ritmas,
Metų laikai ateina šokdami ir vėl nueina


Bet mūsų ilgesys tik mums priklauso.


 


2



Mes gulime apsikabinę.

Naktis.
Ruduo
Paryžiuj.
Ką galvoji?

Ką dabar galvoji?

Nieko

Galvoju apie pievas,
Nušienautas tuoj po Joninių

Džiūstančių žolynų kvapą

Kai
Kvepia džiūstantys žolynai
Arba
Šviežias šienas

Gardžiai

Pasakiškai kvepia


Dar galvoju,
Kaip gardžiai kvepia žemuogės

Kokios jos kvapnios,
Kokios jos vasariškai kvapnios, galvoju,

Kokios jos kvapnios

Tarsi rausvas žemuoginis muilas
Pas mūsų senelę sekmadienį

Kai
Senelė pašildo vandens,
Stato kieme taburetę
Ir deda ant jos didelį dubenį.
Kairėj stoviu aš su žemuoginiu muilu
Ant mažytės baltos lėkštutės
Paauksuotais krašteliais,
O dešinėj
– dar visai maža Sara
Su švariu lino rankšluosčiu, kuris tįsta lig žemės…

Senelis nusivelka marškinius
Ir prausiasi linksmas.
Ką tik nusiskuto,
Pasigalandęs skustuvą
Į ploną odinį diržiuką,
Pakabintą ant sienos
… prie durų

Sekmadienis


Šviesus ir šiltas vasaros rytas

Rodos, birželis

Nes jau yra žemuogių


Štai ką aš galvoju


Bet ne.
Ne.
Ne.
Ne.
Ar tu mane myli?
Štai ką aš galvoju


3



Smulkmena

Jei nebūčiau
Tada
Pabėgusi
Su Marku į Paryžių,
Sara,
Jei būčiau visą gyvenimą
Gyvenusi
Romantiškam
Žiogaičių kaime,
Rinkusi vaistažoles,
Auginusi morkas ir topinambus,
Dabar neturėčiau
Pluoštelio tėčio laiškų,
Perrištų rožiniu kaspinu


Ir niekas iš mūsų,
Sara,
Jų neturėtų


Pasaulis būtų
Tuščias ir kraupiai nykus,
Nes nebūtų jame
Vieno mažmožio,
Vienos mažytės
Nereikšmingos
Smulkmenos,
Perrištos rožiniu kaspinu,
Sara,

Ir mes negalėtume verkti
Dabar
Skaitydamos,
Ką mūsų tėtis galvojo
Tada,
Kai gyveno
Šioj žemėje,
Sara


4



Mažas baltas namelis
Su raudonų čerpių stogu
Prie jūros.
Su mažu švariu sodeliu,
Kur auga vijoklinės rožės


Aukštos kaip medžiai.
Žydi gausiai kaip obelys.

Prie garažo stovi naujas
Raudonas “Peugeot”


Antro aukšto langai atviri.
Vėjelis kedena
Plonytes baltas užuolaidas


Laiptai mediniai.
Iš poliruotos pušies.
Kvepia pušim
Ir truputį girgžda.

Mes laive.
Tai kruizas, sako man Markas.

Mes laimingoj turistinėj kelionėj,
Kuri niekada nesibaigs.

Mes gyvenam ir klausomės,
Kaip ošia ir ošia bangos.

Vakarais susikibę už rankų
Vaikštinėjam po tuščią pliažą,
Ir Markas vis fantazuoja,
Kad iškas man karališką baseiną

Sodelyje
Už mažo balto namelio
Raudonų čerpių stogu
Ir būtinai
Apaugins visą tvorą gebenėm


Tu būsi tarsi Paryžiuje, sako man Markas


Taip.
Taip.
Aš būsiu žuvis Paryžiuje.
Baltam namely prie jūros.
Rašysiu.
Plaukiosiu.
Ir man pašėlusiai seksis.

Aš laiminga, Markai!

Tu tik džiaukis gyvenimu,
Aš tau išvirsiu kavos, sako Markas.

Rytas
Kaip pasaka.


5



Laikas laikas

Sidabrinis karosas
Nusistovėjusiam švariam vandeny
Tarp kojų sumirgės,
Išslys,
Tik drebulys

Ratilais eis nueis,
Išsisklaidys

Tik šmėstelės retai
Prabėgomis
Vytimo suvokimas,
Mirties siaubas

O užsikvempus ant stogų gaivi naktis -
Kaip netikra


Tamsu.
Tik blykteli balta balčiausia sparno apačia.

Girdėti cypia skersvėjai
Bevardžiuose miestukuose


6



Man buvo taip:
Beribis aklas ilgesys
Vis glostė nugarą
Ir plaukus,
Nutįsusius kaip vingrios žolės virš vandens,
Ir traukė galvą vandenin
Kaip akmenį.

Atrodė,
Tamsoje kažkur
Žydėjo grikiai laukuose


O kaip kvepėjo
Neįžengiami žirnynai!

Aš ploviaus kojas
Iškilmingai apsirengusi,

Su balta šilkine karališka skara
Ir ilga juoda suknele
Lig žemės


Paskui ilgai stovėjau tamsoje.

Basa.
Tiesi kaip žvakė
Arba lelija.

Jaučiau, kaip vinguriuoja
Užtrauktukas.
Per visą nugarą


Klausiaus, kaip atrajoja
Pilvotos tešmeningos karvės


Ir dar.

Kaip skauda
Mano ilgesys
Tame krašte, kur tik tylėjimas
Yra kalba.

Pašarvokit mane
Baltai baltai,
Kad karste gulėčiau
Baltai rėdyta.
Kaip privalu lietuvninkei.


 

Rodyk draugams

Mari Poisson. Dil plaukai (Perkeliu iš TEKSTAI.lt)


       Dil nusikirpo savo ilgus plaukus trečią kartą gyvenime. Plaukai pasikrauna kažkokia dvasine energija. Juos būtinai reikia nukirpti, kad galėtum pakeisti likimą, paaiškino mums. Tai yra, man ir amą praradusiam Usonifurui.
       Ji neklausiama dar mums paaiškino (o gal pasiteisino), kad visada, kai nebežino, ką daryti, kai gyvenimo projektas patiria visišką fiasko, kai akivaizdžiai reikia iš pagrindų keisti gyvenimo modelį, – nusikerpa plaukus. Tai pats pirmasis veiksmas, kurio Dil tada griebiasi. Grįžusi iš kirpyklos, ji pradeda naują gyvenimą. O tai reiškia, kad Dil ir vėl pradeda kaupti plaukuose kažkokią naują nežinomą energiją.
       Pirmą kartą Dil nusikirpo plaukus kai jai buvo keturiolika, antrą kartą,– kai jai buvo dvidešimt aštuoneri. Ir štai dabar.
       Dil ketina pradėti naują gyvenima be manęs, sušnibždėjo Usonifuras man į ausį, kai Dil išėjo į virtuvę nuplauti vynuogių.
       Gal ne, suabejojau aš, nes man baisiai pagailo vargšelio Usonifuro, tikrai nemokančio gyventi be Dil. Be to, aš iš prigimties esu labai konservatyvi. Permainos varo mane į paniką. Gal ne…
       O kodėl ne? Kodėl ne? Moterims tai būdinga, vel sušnibždėjo. Retas vyras ima remontuoti, perstatinėti, rekonstruoti ar modifikuoti savo gyvenimą. Dažniausiai geriau jau jį grubiai ar palaipsniui nutraukia, jei mano, kad pirmasis bandymas, užtrukęs maždaug keturiasdešimt metų, nepavyko.
       Patylėjo patylėjo ir pridūrė: tik ne Dil. Dil nesielgs kaip vyras. Tai yra, nesižudys, nepradės gerti ar naudoti narkotikus. Bet ji nesielgs ir kaip moteris – tai yra, nesusirgs, nesigydys visą likusį gyvenimą, nevažinės po sanatorijas ir neatradinės vis naujų savo ligų.
       Ji nesielgs nei taip, nei kitaip. Dil tiesiog jau nusikirpo plaukus ir dabar mes mane. Štai kaip ji pasielgs!
       Kodel taip manai, paklausiau atsidusdama.
       Jos plaukai staiga ėmė žilti. Žili plaukai, Dil manymu, yra nepatvarumo mudra. Tiksliau, man Dil viską paaiškino labai nuosekliai, pradėdama labai iš tolio. Sakė: pirmiausia žmogus pradedamas motinos įsčiose. Tuomet jis beveik nematomas. Po to gimsta, auga ir pagaliau sensta, taip, kaip aš dabar. Kūnas silpsta, dingsta seksualinė funkcija, iškrenta dantys, pražyla ir nuslenka plaukai. Tada žmogus miršta. Kūnas suyra ir išnyksta, nebelieka nieko. Mano žili plaukai – mano nepatvarumo mudra.
       Bandžiau ją paguosti, sakiau, kad šiaip jau plaukai yra labai netgi patvarūs. Jie nepūva. Norint juos sunaikinti tenka deginti…


       Staiga nutilome, nes iš virtuvės grįžo Dil su lekšte šlapių žaliųjų vynuogių.
       Tau labai tinka trumpi plaukai, pagyriau, nes reikėjo juk ką nors sakyti, kad Dil neįtartų, jog ją apkalbame.
       Usonifuras perbraukė per savo plinkantį pakaušį ir kažkaip, sakyčiau visai šmaikščiai, pajuokavo: sako, kad pliki vyrai ir plaukuotos moterys yra labai seksualūs.
       Ką?! Dil pažvelgė taip rūsčiai, kad Usonifuras tuojau pat susigūžė, o aš akimirksniu patikėjau, kad jo valandos po Dil sparneliu tikrai suskaičiuotos. Bet tai truko vos keletą akimirkų. Tuojau papurčiau galvą su seniai nekirpta savo ševeliūra ir nurimau. Kai nusikerpi plauku, esi labai pažeidžiama, jautiesi tarsi vėžlys be šarvo, pagalvojau. Dil dabar tiesiog yra be plaukų, ir viskas… Nebijokime…
       O kur tu, Dil dėjai savo kasą, paklausiau, nors gal ir nelaiku-nevietoje paklausiau… Gal reikėjo palūkėti patogesnės progos… Bet man tikrai buvo įdomu. Be galo įdomu, atvirai pasakius.
       Pirmąją savo kasą Dil tiesiog paliko kirpykloje tuo privesdama iki ašarų ne tik savo mamą, bet ir tėtį. Antąją laikė supintą ir dailiai padėtą spintos apačioje dėžutėje nuo itališkų batų…
       Sudeginau, – burbtelėjo Dil.
       Kažin kodėl pagalvojau, kad tai, ko gero, šventa tiesa.


       2005 m.

Rodyk draugams

Rožinė… Fotografavo mano vyras Ben Londis

Rodyk draugams

Apie Bjork koncerta Lietuvoje

Islandų gulbės skridimas per lietuvių rūką


2008-07-14



Ilgai lauktas ir išlauktas, apipintas gandais ir iki galo neišpildytas, bet pats savaime tapęs išpildyta muzikine misija, Bjork koncertas visus apsupo islandiškomis plunksnomis ir bent truputį pakėlė nuo žemės. Užburiančią atmosferą padėjo sukurti ir Lietuvos gamta:  drėgmė ir rūkas – tokioje erdvėje gali visiškai panirti į garsus.


Unikalioji islandė paruošė geriausių savo dainų programą, kuri, deja, sutrumpinta, truko vieną valandą. Iš visų albumų išrinktos populiariausios dainos nuskambėjo naujai, pritariant merginų chorui-pučiamųjų orkestrui iš Islandijos.



Koncertą pradėjo Lietuvoje šiuo metu kokybiškiausiai skambanti žinoma dainininkė Jurga Šeduikytė su savo kompanija, atlikę geriausias savo dainas ir dar visai šviežią kūrinį. Galima būtų ginčytis dėl to, kas iš Lietuvos atlikėjų ar grupių būtų pajėgiausias apšildyti Bjork, aišku, iš Lietuvos žvaigždžių be Jurgos nieko kito ir neįmanoma įsivaizduoti, tačiau, mano nuomone, vieninteliai, tikrai pajėgūs pradėti Bjork koncertą – lietuviai „FusedMARc“.


Po gana trumpos Jurgos įžangos, žiūrovai buvo priversti dar truputį palaukti ir po gero pusvalandžio visus užliejo galinga Bjork energija. Puikiai žinomos dainos „Joga“, „Bachelorette“ iš albumo „Homogenic“, „Pagan poetry“ iš geriausiojo Bjork albumo „Vespertine“, privertusi publiką įsilieti į judesį „Army of me“ iš albumo „Post“ – visos dainos vedė į kulminaciją, šiek tiek prigesindamos tokiomis dainomis kaip „Cover me“, kol buvo pasiektas visiškas garsų išsiliejimas su paskutine daina „Declare independence“ iš albumo „Volta“. Dainų atlikimą būtų galima išskirti į du polius – skaidrus pučiamuju orkestro ir Bjork derinys bei tiršta elektronika, apsivyniojanti aplink Bjork balsą. Vidinė ramybė ir kartu didžiulė energija – Bjork išties padovanojo Lietuvai stebuklingą ir turiningą sekmadienio vakarą.


Negera tik buvo matyti didelį tuščią plotą, kurio neužpildė brangesnius bilietus pirkusieji, tad, atrodo, mintis skirstyti erdvę į atskiras zonas – visai nevykusi. Pinigais meilė muzikai ir atlikėjams neišmatuojama, tad daugybė žmonių lieka iš tolo stebėti reginį, pasistiebę ant pirštų galų, kai tuo tarpu dar daug vietos arčiau… Aišku, paskutinį akcentą galėjo stebėti visi – dūmų ir milžiniško konfeti šturmas pasklido nuo scenos, skambant žodžiams „From Iceland to Lithuania!“


Bjork – asmenybė, galinti paliesti visus savo išskirtiniu dainavimu ir giliu balsu, garsais ir judesiu, tai ji ir padarė, tad belieka iškelti savo vėliavą ir dėkoti Bjork už gėrį ir unikalumo dozę ilgam laikui.



Mantė Valiūnaitė


Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Perkeliu is Literaturmenio

DENDIS, ARBA NUOTRAUKA SU IEŠMELIU


Mari Poisson


 


Oscaras sako, kad vyras, kuris gali dominuoti prie Londono pietų stalo, gali dominuoti ir pasaulyje. Ateitis priklauso dendžiams. Tai įmantrumas, kuris akivaizdžiai jau ima virsti taisykle, sako Oscaras.

Pirmą kartą gyvą dendį pamačiau eidama dvyliktus. Keista, bet tai buvo mūsų pačių tėvelis. Tik, žinoma, be savo nutrintų džinsų, išblukusių marškinėlių ir mylimųjų teniso batelių. Vilkėjo balintos kavos spalvos kostiumą su liemene, baltus puikaus šilko marškinius, ryšėjo baltą atlasinį kaklaraištį, avėjo baltas puskojines, baltus batelius, kvepiančius tikra oda, o ir pats jis maloniai kvepėjo kažkokiu nauju, švelniu, bet itin vyrišku kvapu. Betrūko plonytės lazdelės su auksiniu bumbulu… Bet ją puikiausiai atstojo fotoaparatas.

Lūkuriavome šventoriuje. Diena nebuvo eilinė. Ką tik priėmėm Pirmąją komuniją.

Kur mamytė, paklausiau labai nustebusi. Be galo jauni mūsų tėvai visur vaikščiojo tik kartu ir tik susitvėrę už rankų. Manau, jie gyveno tarsi žaisdami šeimą. Jiems patiko, kad mes, trys jų vaikai, vadiname juos tėveliu ir mamyte. Jiems patiko vaidinti tėvelį ir mamytę.

Mamytė išėjo namo, atsakė tėvelis.

Be mūsų? Mamytė išėjo be mūsų? Kodėl išėjo?

Turi svarbių reikalų.

Nutilau supratusi, kad visi aplink nuščiuvo suklusdami. Dėl neįtikėtino tėvų jaunumo buvome tikros miestelio įžymybės. Visi šnibdėjosi mums už nugarų, rodė į mus vienas kitam akimis ir pirštais, mums praeinant pro šalį kumščiojo vienas kitam į pašones, pasakojo apie mus būtus ir nebūtus dalykus.

Tačiau, kad TOKIĄ dieną nėra mamytės, buvo išties daugiau nei neįtikėtina. Kokie dar svarbūs reikalai!? Kokie reikalai? Negali mūsų mamytė turėti jokių svarbesnių reikalų už mus, galvojau vos sulaikydama ašaras.

Tačiau nerimauta buvo be reikalo. Netruko paaiškėti, kad mamytė išbėgo namo vien tik norėdama pasitikti mus grįžtančius kartu su kunigėliu, kuris buvo ta proga pakviestas pietų. Puiki idėja. Aišku, tai mamytės idėja. Ir ta idėja man labai patiko. Man patiko ir pats kunigėlis: nepaprastai jaunas, lieknas, tamsiaplaukis, rudaakis, su juoda ilga suknele.

Jo akys pašėlusiai spindėjo. Kaip du antracito gabaliukai, apšviesti saulės.

Tiesą pasakius, kunigėlis nebuvo solidus. Ir, aišku, jis nė iš tolo nebuvo dendis. Greičiau priminė išstypusį paauglį, vaidinantis kunigą mokyklos vakarėlyje. Bet jo automobilis buvo tikrai prabangus. Didžiulis. Juodas.

Mus visus tris susodino ant galinės sėdynės. Tėvelis priekyje. Kunigėlis už vairo. Vairavo viena ranka, tiksliau, dviem pirštais. Kitos rankos alkūnę šauniai iškišo pro atvirą automobilio durelių langą.

Jaučiausi lyg vaidintume kine.

Sėdėjome pamaldžiai susikaupę. Dvi mažos mergytės su baltomis trumpomis šilkinėmis suknutėmis ilgomis rankovėmis ir rūtų vainikėliais ant galvų, ir mūsų brolis Liu su baltais marškinėliais jūreiviška apykakle ir juodomis aksominėmis kelnėmis iki kelių. Visi avėjome vienodais baltais bateliais ir vienodomis baltomis puskojinėmis. Rankose iškilmingai laikėme pavytusiomis rūtomis apipintas tikro geltono vaško žvakes, kvepiančias medumi, ir lošimo kortos dydžio Mergelės Marijos paveiksliukus, kuriuos ką tik pašventino tas pats šaunusis kunigėlis.

Važiuoti buvo netoli. Nespėjome nė įsijausti, o jau riedėjome tiesiog per mūsų pievą, o paskui jau ir per sodo veją. Plačiai atlapotų paradinių durų link. Niekas nesitikėjo, kad atvažiuosim ne taip, kaip įprasta. Mamytės nesimatė. Mačiau tik už daržinės pavėsyje pririštą senelio arklį Barį, rupšnojantį šėką. Tai reiškė, kad seneliai pas mus atvažiavo mažu dviviečiu vežimaičiu su lingėmis. Jis dabar įstumtas į daržinę. Širdis suspurdėjo. Man patiko, kad turime svečių.

Staiga kunigėlis taip netikėtai užspaudė stabdžius, kad automobilis sustojo lyg priklijuotas. Akivaizdu, tai nebuvo numatyta scenarijuje. Paveikslėliai ir žvakės išlėkė iš rankų. Visi trys bemat įsitvėrėme priekinės sėdynės atlošo.

Po minutės supratau, jog stabdymo priežastis gana primityvi. Vidury kiemo, visai netoli paradinių durų, prismeigta prie žemės dailiai nudrožtu maždaug pusmetrio aukščio iešmeliu, merdėjo nedidelė graži rupūžė.

Tai mūsų senelės darbas. Ji dar žiemą prisidroždavo kelias dešimtis specialių rupūžėms prismeigti iešmelių, kuriuos, atėjus tinkamam metui, visada imdavo nešiotis savo rankinėje. Mat vasaros pradžioje ji tapdavo akyla rupūžių medžiotoja.

Rupūžės – vaistai nuo visų ligų. Gyvulių ir žmonių. Tačiau ne visos rupūžės. Tik tos, kurias senelė vadina Rožanomis. Rožanos nelabai didelės, dailaus sudėjimo, elegantiškos ir būtinai su specialiu ženkleliu ant galvos. Su karūna, kaip sako senelė.

Tokios pasitaiko itin retai.

Prismeigtos Rožanos turi gerokai apdžiūti saulėje. Tada senelė jas išrauna su visu iešmeliu ir susmeigia į nendrinį svirno stogą. Tarsi mažyčius vėjarodžius. Ten rupūžės baigia džiūti. Jos turi būti tokios sausos, kad lengvai susitrintų į miltelius. Lyg džiovinti mėtų lapai.

Taigi, kaip sakiau, sustojome ir stovėjome.

Po kelių akimirkų iš namo iššoko mamytė, apsisuko ir bemat nėrė atgal. Tuojau pasigirdo įsakmus jos balselis. Manau, ji liepė senelei atsiimti Rožaną.

Senelė išėjo nuleidusi akis, susigėdusi ir gerokai pasimetusi. Ji buvo pakviesta pietų, bet akivaizdžiai neištvėrė, pamačiusi tinkamą rupūžę. Kaltai šypsodamasi linktelėjo kunigėliui ir, nuėjusi prie iešmelio, išrovė jį su visu grobiu. Tada atsuko mums nugarą ir ėmė dairytis kitos, tinkamesnės, vietos Rožanai prismeigti. Mes vis dar sėdėjome automobilyje, nors iki namo buvo vos keletas žingsnių.

Pagaliau senelė apsisprendė. Nuėjo tolyn nešina iešmeliu. Rupūžė buvo absoliučiai gyva, nes spyruokliavo kojomis.

Naujoji vieta, ko gero, nebuvo labai tinkama. Žemė sausa, kietai suplūkta. Kaip asfaltas. Sunku įsmeigti… Be to, senelė akivaizdžiai stengėsi nenulaužti iešmelio. Pasilenkė ir sukiojo iešmelį pusračiais, bandydama kaip nors jį įtvirtinti. Abi storos ilgos jos kasos nutįso iki pat trumpai kirptos kiemo žolės.

Dabar ji iš tolo priminė mergytę, nekaltai smaigstančią lazdeles žirnių lysvėje. Buvo gražiai pasipuošusi. Vilkėjo ilgą žalio šilko suknelę su retomis mažomis baltai rausvomis gėlytėmis ir avėjo storapades basutes.

Laikas sustojo.

Mes sėdėjome automobilyje, mamytė stovėjo ant namo slenksčio, senelė vis zulino ir zulino iešmelį su Rožana į kietą kiemo plutą.

Praėjo ištisa amžinybė. Kunigėlis nebeištvėrė. Abiem rankom kilstelėjo savo juodosios suknelės skvernus, stryktelėjo iš automobilio ir nužirgliavo prie senelės. Jis lengvai įbedė iešmelį ir, apglėbęs senelę per pečius, demonstratyviai papozavo tėveliui. (Tėvelis žaibo greitumu iššoko į priekį ir juodu nufotografavo).

Senelė, aišku, šito labai nenorėjo. Bandė išsprūsti, nedrąsiai šypsojosi murmėdama pasiteisinimus, spyriojosi, norėjo atstumti kunigėlį ar atsiplėšti nuo jo. Todėl kunigėlis buvo priverstas prisitraukti ją artyn ir apglėbti abiem rankomis.

Nuotraukoje jiedu atrodė labai įdomiai - lyg dvi šokančios polką panelės. O Rožanos nėra. Nesimato. Bet ji tikrai ten yra. Va, čia. Gerai įsižiūrėjus, ties senelės basutės storu padu aiškiai galima matyti plikai nužievintą baltą šermukšninį iešmelį. Po juo ir yra Rožana.

Tą dieną mums neliepė persirengti. Mes iki pat vakaro lakstėme, karstėmės ir dūkome gražiai pasipuošę.

Rodyk draugams

Šaunus Gi komentariukas po mano nevisai šauniu įrašu;))

Rytas man zadejo, kad









diena bus laiminga, sauleta ir tikrai puiki. Bet paskui uzejo kraupus liudesys… Gi sakytu, neliudek… Dieve, kaip tai padaryti???

2008-07-14 20:35














Taip pasakytu ne gi, o kalbantis Chuano elnias.

Gi pasakytu, kad liudesys yra tavo galvoje, kopustagalve tu :-) . Tu juk joje seimininke.

Vienok zinau, kaip sunku kartais buna nenoreti liudet. Beveik neimanoma. Bet jei tokiu momentu nebutu, kaip gi patreniruotume savo liudesio nenorejima?..

O dar gi pasakytu, kad bepigu tau nenoreti liudeti, kai esi tik kopustagalve,- o ka daryti paciam gi, kuris yra teshla-kopusta-viedra-tuscia-buroka-bulviagalvis?

Vienok vis dar manau, kad liudesys- viena is savisvarbos israisku, vejais eikvojanciu musu energija. Tai as paskutiniu metu is liudesio vaduojuosi suvalkietiskai- man per daug gaila savo energijos. Nors kur ja desiu prisitaupes, nenumanau. Gal kam nors suzgadys…

Besusisuvalkejantis zemaitis
gi

Parašė VaidilosGiSvainis 2008-07-15 09:40

Rodyk draugams

Mari Poisson. Galva

 


Savo galvą pirmą kartą gyvenime įdėmiai apžiūrėjau po to, kai sužinojau, jog yra giljotina. Man buvo truputį daugiau nei penkeri.


 


Kai visi buvo bažnyčioje, nuėjau į tarnaitės kambarį, atsidariau spintą, kur vidinėje durų puseje kabėjo nedidelis vielutėmis apipintas veidrodis, prisitraukiau kėdę, pasilipau ant jos ir iš arti gerai apžiūrėjau savo kaklą, o paskui ir galvą. Lyg jie būtų ne mano. Lyg kažkieno.


 


Taip. Tikrai. Aš turėjau galvą. Tai logiška, nes, niekas negali gyventi be galvos.  Net vaiduoklis be galvos daug baisesnis už vaiduoklį su galva. Sakysim, Raitelis be galvos… O kelios galvos niekada neatstos vienos. Juk ir pasakose viengalvis karalaitis nesunkiai nugali devyngalvį slibiną.


 


Bežiūrėdama į savąją, akimirksniu prisiminiau, kaip senelė vienu kirvio šmaukštelėjimu lengvai nukerta vištai galvą. Ir aš privalėsiu taip daryti užaugusi, galvojau stengdamasi nepasibaisėti. Taip paskui ir įvyko…  Žinoma… Toks yra gyvenimas… Visko išmoksti begyvendama… Kraujas įpareigoja, kaip sakytų mūsų tėvas.


 


Jis domėjosi karalysčių istorija, garsiai skaitė mums knygas ir liepdavo patiems žiūrinėti įvairiausius paveiksliukus. Kraujas įpareigoja, - buvo mėgstamiausias jo posakis. Aišku, man tuomet tas krališkas kraujas, karaliai, karalienės, brolžudystės, intrigos, monarchijos ir apskritai – istorija, buvo lyg baisios pasakos. Nuo jų bijodavau viena likti namuose ar tamsoje nueiti į kitą kambarį. Bet sykiu tai buvo labai įdomios pasakos. Nes tai buvo ne pasakos. Tai buvo tiesa.  


 


Ir dar, tėvo manymu, kraujas mane įpareigojo didžąją paauglystės dalį skirti arkliams.  Tai buvo puikus įpareigojimas. Aš juos mylėjau, o jie mylėjo mane. Jie buvo nuostabūs dori didžiagalviai padarai. Subrendusi pora. Manau, jie laikė mane jaunikliu, o save pačius suaugusiais gyvūnais. Aš buvau lyg jų vaikas.  


 


Kartą visai sutemus, jojau į ganyklas. Jojau be balno, vien tik su išaugta melsva vasarine suknele trumpomis rankovėmis ir mėgavausi arklio kūno šiluma. Antrasis arklys, kumelė, ėjo visai greta, šonas prie šono. Nuoga dešinioji mano blauzda jaukiai lietė jos išpampusį pilvą, kurio gelmėse tūnojo didžiagalvis doras kumeliukas su balta žvaigžde ant kaktos. Gemalo galva visada didesnė už kūną. Ji susiformuoja pirmiausia, nes yra svarbiausia.


 


Buvo vėsu. Artinosi ruduo. Mums iš burnų kilo garas.


 


Vos tik įsukome į didžiulį kopūstų lauką, per kurį vedė keliukas, kažkas netikėtai įvyko mano galvoje - pasaulis staiga persimainė.


 


Sustabdžiau arklius ir apžvelgiau peizažą.


 


Kiek tik užmatė akys – vien tik galvos. Mano vaizduotė užsipleskė ir ėmė piešti po žemėmis slypinčius tvirtus šarvuotų vyrų kūnus, sustingusius rikiuotėse. Kurį laiką susikaupusi išdidžiai žvelgiau į visa tai karvedės akimis. Jaučiausi Žana d‘Ark. Bet po keleto akimirkų ryžtingai save sutramdžiau. Jokių kūnų nėra. Tik galvos. Kopūstų galvos. Darbininkai gal net rytoj specialiais kirvukais lengvai jas kapos, neš ir kraus į konteinerius. Aitrios deginančios sultys persunks jų rūbus ir kiaurai pragrauš odą ant  pilvų.


 


Galva turi šią savybę – ji sugeba kandžiotis, pakovoti už save, - netgi būdama be burnos. Todėl visais atvejais blogai neturėti galvos. Net jei esi visiškai miręs. Vienas žmogus (bet ne Oskaras) buvo man pasakojęs, kad Jonas Krikštytojas guli kape kaip tik be galvos. Tas žmogus buvo lankęs Jono Krikštytojo kapą Palestinoje, nes ten prie jo visada veda turistus. Kaip jam blogai, galvojau. Visada ir visiems blogai be galvos, galvojau


 


Ar ką nors žinai apie Jono Krikštytojo galvą, kartą paklausiau Oskaro. Kodėl jis palaidotas be galvos?


 


Aišku, kad žinau, žmogau, atsakė Oskaras. Ir išties jis visai nemažai žinojo. Karaliaus Erodo žmonos Erodiados duktė vardu Salomė už šokį paprašė karaliaus, kad jai duotų Jono Krikštytojo galvą ant padėklo. Ir gavo.


 


O kur ją padėjo gavusi?


 


Manau, kad išmetė. Juk nukirstos galvos greitai genda. Prisimink žuvį. Nuo kurios vietos žuvis pradeda gesti? 


 


Baik čia juoktis, akimirksniu užsiplieskiau. Geriau pasakyk, kaip ji sugalvojo prašyti tokių dalykų. 


 


Jai liepė mama, atsakė Oskaras. Taip parašyta, pridūrė. Ir apskritai, kam mirusiam galva. Štai jei gyvas žmogus neturėtų galvos, ant ko užsimautų skrybėlę?


 


Tai buvo ne šiaip sau juokelis. Oskaras išties sunkiai įsivaizdavo save be skrybėlės. Būdamas Amerikoje įprato dėvėti ilgaaulius batus, ryšėti skarelę ir nešioti dešimties galonų talpos kaubojišką skrybėlę. O jau ir prieš tai buvo išsimiklinęs dramatiškai sveikintis su moterimis ir merginomis žemai  nusilenkdamas ir tuo pat metu plačiu rankos mostu nukeldamas skrybėlę.


 


Bet Salomė irgi juk turėjo galvą.  Visi ją turi. Ant jos ji nešiojo veidelį. Ji, matyt, buvo labai graži… Ji buvo visa graži, - ne tik veidas, žinoma… Bet kokia? Kokia ji buvo? Šiuo klausimu aš kankinau Aubrey, Oskaro draugą, kurį jis visada kvietėsi eidamas pirkti naujos skrybėlės. Aubrey įsivaizdavo Salomę kaip minkštą storulę plačiu užpakaliu. Štai tokia ji buvo jo manymu… Ji juk Rytų gražuolė, šoka pilvo šokį, kaip pati supranti, sakė labai patenkintas savimi. Jis piešė Salomę iš nugaros. Sėdinčią ant dvigulės lovos.


 


Atidžiai apžiūrėjau eskizus. Jie man visi buvo labai gražūs, bet sykiu labai bjaurūs. Taip Salomę gali įsivaizduoti vien tik patinas, sumurmėjau kažkodėl labai įsižeidusi. Ir tas storas užpakalis… Na, nežinau… Argi tu ją tokią įsivaizduoji?  


 


Obrei šypsojosi. Oskarui patiko jo piešiniai. Ypač, žinoma, storasis Salomės užpakalis. Jiedu susižvalgė virš mano galvos, perprato, kad aš pykstu, ir, lyg būtų susitarę akimis, skaniai nusižvengė.


 


Eikit šikti, šūktelėjau, perrėkdama jų juoką, ir trenkiau durimis. Nors, tiesą pasakius, kodėl pykau? Neturėjau jokio pagrindo. Be to, privalėjau daug geriau sekti, kad mano kalba būtų švari ir subtili. Kraujas įpareigoja. Taip. Žinoma. Bet taip jau tuokart atsitiko… Mano galva kažkodėl netikėtai užvirė…


 


Bet grįžkime prie to, ką aš pradėjau pasakoti. Ganyklose paleidau arklius ir persėdau ant dviračio, kurį laikiau piemenų namelyje. Jo balnelis buvo šaltas kaip ledas. Ir visas jis buvo šaltas ir geležinis. Žinojau, kad mano  kūno šiluma tuojau jį sušildys. Stipriai įsitvėriau į ragus ir pradėjau minti.


 


Kai įsukau į kopūstų lauką, dideliai mano nuostabai galvos buvo vėl tapusios žemėje užkastais milžinais. Vizija buvo tokia stipri, kad net neįmanoma buvo jos atsikratyti. Todėl tik palinkau pirmyn ir myniau.  Funkcionavo vien tik kojos. Galva paniro į šaltą blaivią koncentraciją. Myniau ir myniau. Važiavau atmintinai, nudelbusi akis žemyn, užblokavusi vaizduotę. Mano melsva suknelė tamsoje nuožmiai švytravo tarp kelių ir buvo tapusi visiškai balta.


 


Myniau ir myniau. Kol tik tolumoje pamačiau šviesą antrame aukšte - tėvo kambario lange. Pagalvojau, kad jo galva kaip visada rymo prie istorijos knygų. Jis skaito kažką baisaus, bet tai tik istorija, pagalvojau. Nieko tokio. Istorija visai nepavojinga. Ji kaip baisi pasaka, nors ir yra tiesa.


 


 

Rodyk draugams

Zaidimai su ugnimi. (Rafas, pilnai - Rafaelis, is Trinidado ir Tobago;))

Rodyk draugams

Rytas man zadejo, kad

diena bus laiminga, sauleta ir tikrai puiki. Bet paskui uzejo kraupus liudesys… Gi sakytu, neliudek… Dieve, kaip tai padaryti???

Rodyk draugams

Pirmadienio rytas is musu balkono. Fotografuota pries 5 minutes;)

Rodyk draugams