BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. A True Girl

Rodyk draugams

Mari Poisson. Circa The True Girl

Apie Mari Poisson noveliu romana "Tikra mergaite"

Apie Mari Poisson noveliu romana

Rodyk draugams

Circa Mari Poisson

Mari Poisson biografija

Mari Poisson biografija

Rodyk draugams

Big Ben. (Šį vakarą nufotografavo Ben Londis)

Big Ben

Big Ben

Rodyk draugams

Siuntinėlis nuo Dominikos

Roman Bridge, Guadalquivir River, Cordoba,

Alcazar Castle, Segovia

Escorial Monastery, Madrid

Plaza de Espana, Seville

Monastery of Montserrat

Avila, Castile

Simancas Castle, Castilla y Leon

City of Arts and Sciences, Valencia

Campo de Criptana, Ciudad Real Province

Consuegra, La Mancha

Consuegra

Aralar, Navarre

Beech Trees Along the Saliencia River, Somiedo Natural Park, Asturias

Picos de Europa National Park, Asturias

Ruins of Castle-Monastery of Calatrava La Nueva, La Mancha

Lake Enol, Covadonga, Picos de Europa National Park, Asturias

Rolling Waterfall, Monasterio de Piedra, Zaragoza Province

Segovia

Casares

Peniscola, Valencia

Toledo

Tossa de Mar

Plaza del Ayuntamiento, Valencia

Tozal del Mallo, Valle de Ordesa, Huesca Province, Aragon

Valle de Aezkoa, Navarre

Rodyk draugams

Kol Europa miegojo

katalikai

Europai atsisakant savo šaknų, gali nelikti pačios Europos. Sacnpix nuotr.

 

Didžiosiose Europos katedrose galime rasti labai nedaug besimeldžiančių žmonių - vos keletą ir tai tik pagyvenusias moteris. Visi kiti yra turistai. Į akis krenta ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, Škotijoje sprendžiama, ką daryti su 300 ištuštėjusių bažnyčių kaimuose - ar jas sunaikinti, ar paversti į barus ir kavines. Pati Europa savo parengtoje Konstitucijoje atsisako pripažinti krikščionybės ir judaizmo palikimą, nors Graikija, Roma bei Apšvietos laikotarpis yra įrašyti.

Europa niekaip neprisimins, kas esanti, nebent pripažins, kad yra ne tik Graikijos, Romos pasaulių bei Apšvietos, bet taip pat ir judaizmo bei krikščionybės, taigi - katalikybės ir reformacijos vaikas. Jei Europa nepripažins savo religinio paveldo, pati Europos idėja mirs. Europa šiandien yra „post-krikčioniška”. Ką tai reiškia? Ką pranašauja?

Jei kultūra pasirenka pamiršti, kas esanti, kaip atsitiko Europai, ji neabejotinai pirmiausiai kris į agnostinę kovą ir bus nepajėgi apibrėžti, kokia ji yra ir kuo tiki. O iš čia ji neišvengiamai kris į nihilizmo glėbį. Pirmas to, kad Europa nepasiliks agnostiška, bet pereis į nihilizmą, ženklas - multikultūralizmo ideologijos, darančios „skirtumą” šventu ir absoliučiu principu. Paradoksalu, kad šiose ideologijose joks principas formaliai neturi tokio statuso. Skirtumas nepasako nieko savyje ar apie save. Kai kurie gyvenimo būdai pasaulyje yra brutalūs, kvaili ir bjaurūs. Kai kurių į žmogaus teises orientuota kultūra negali toleruoti. Kiekviena kultūra turi tikėti savo kultūros atsakomybe bei misija, kad galėtų kalbėti apie tam tikras vertybes ir politiškai bei socialiai jas institucionalizuoti. Tačiau šito post-krikščioniška kultūra padaryti negali.

Monokultūralizmai nėra atsakingi vieni prieš kitus. Atvirkščiai - kultūriniai ypatumai siekia ir įgauna galią: vieną dieną, teigia jie, mes jus palaidosime. Vienas iš radikalių islamo protestuotojų Londone plakatų per protesto akciją prieš Olandų spaudoje pasirodžiusias karikatūras skelbė: „Europa - vėžys, islamas - gydymas”. Iškraipyta islamo idėja stoja prieš Europą, kuri prarado jausmą, kas esanti ir ką reprezentuojanti.

Po kurio laiko net žmogaus teisės, šiandien plačiai pripažįstamos Europoje, neteks savo vertės, nes jose nėra nieko, kas negali būti panaikinta. Jau ir šiandien daugelis nenori būti trukdomi sergančių senų žmonių ar neįgalių kūdikių problemomis, todėl surandamos priemonės juos žudyti ar įsivaizduoti, kad jie patys pasirinko tokį likimą. Šiandien Olandijoje seni pacientai nužudomi be jų sutikimo, taip pat priimtas naujas protokolas, leidžiantis pritaikyti eutanaziją neįgaliems naujagimiams.

Kas nutiks, kai Europa praras pasitikėjimo savimi jausmą apie savo kultūros nešimo ir civilinę misiją? Pirmas dalykas, kuris nutiks, yra tas, kad ji nustos užsiimti savo piliečių motyvavimu. Asimiliacija tokiu atveju tampa „nešvariu” žodžiu. Etninės bendruomenės yra atskirtos nuo bendresnių visuomenės srovių, nuo tariamai švelnaus multikultūralizmo. Per savo pyktį ir atsiskyrimą šios bendruomenės tampa tarsi pūliniais. Pakviesti laikinam darbui, atvykėliai pasilieka kartomis nepilnos pilietybės prietemoje. Nedaug yra daroma siekiant naująsias imigrantų grupes, kurios neturi demokratijos tradicijų bei atvyksta su atvirai demonstruojama neapykanta Vakarų kultūrai, įtraukti į bendrąją kultūrą.

Didžiojoje Britanijoje prieš liepos 17 atakas 2005-aisiais radikalūs imamai pritraukinėjo karius, puoselėjančius antisemitizmą, panieką demokratijai, civilinių įstatymų pakeitimą šarijos įstatymais bei panieką bet kam vakarietiškam, prisidengdami religijos laisve. Britanija nežinojo, ko griebtis, o tuo tarpu neapykanta liejosi gatvėse, metro bei autobusuose.

Prancūzijos musulmonų bendruomenė gyvena pykčio kupinoje subkultūroje, pilnoje paniekos Prancūzijai ir Europai. Ši subkultūra pasižymi dideliais nusikaltimų mastais bei netolerancija, dažnai užsiima praktikomis, nukreiptomis prieš žmogaus laisvę, pavyzdžiui, iš anksto suplanuojamais priverstiniais mergaičių ištekinimais bei garbės kerštu ir užpuolimais. Nedemokratiška ir neliberali zona egzistuoja didesniame demokratiniame kūne. Tuomet Prancūzijos vyriausybė nusprendžia, kad reikia kažką su tuo daryti, ir uždraudžia burką. Apmaudas tik auga.

Nenuostabu, kad rugsėjo 11-osios žudikai buvo radikalizuoti Europoje.

Demokratijos dažnai susiduria su problemomis, kaip spręsti vidines grėsmes, susitelkusias prieš bendrąjį politinį modelį, kaip atsitiko su Veimaro nesugebėjimu susitvarkyti su Hitleriu. Greičiausiai šiandien europiečiai yra pernelyg patenkinti savimi ir įsitikinę, kad ekonominės teisės bei ekspresyvistinis suverenumas gali būti geriausias sprendimas. Tačiau nė vienas neturėtų praleisti pro akis Europos kultūrinio suglebimo bei išsekimo, pasklidusių per visą kontinentą.

Europa šiandien kenčia nuo daugelio pačios sukeltų žaizdų - abejingumo, savęs absorbavimo. Ar ji sugebės susitvarkyti su bauginančiomis destabilizacijos, ekonominės stagnacijos bei kitomis problemomis? Tik jei prisimins, kas esanti, su daug kuo vertu ir brangiu - tai yra religiniu paveldu bei jos nešamomis normomis kas leidžiama ir kaip galima tai daryti.

Nenorėdama prisiminti savo šaknų, Europa vis giliau kris į tai, ką Vaclavas Havelas pavadino „arogantiškuoju antropocentrizmu”, kuriame matome Europos nihilistinį veidą. Vienoje iš savo esė Romos katalikų Bažnyčios popiežius Benediktas XVI rašo, kad šiandien Europoje tie, kurie kalba prieš judaizmą bei islamą yra gėdinami ar baudžiami, tačiau kai tai daroma prieš krikščionybę „žodžio laisvė tampa didžiausia vertybe”.

Šis atvejis rodo keistą vakarų „savęs neapykantą”. Yra pagirtina, kad vakarai bando būti atviresni, supratingesni autsaiderių vertybėms, tačiau ji prarado gebėjimą mylėti save pačią. Visa, ką ji mato savo praeityje, yra žema ir destruktyvu. Multikultūralizmas, kuris yra nuolat ir aistringai skatinamas, gali tapti savo pačios paveldo išsižadėjimu.

Europai, kaip rašo Benediktas XVI, reikia „savęs priėmimo - tokio, kuris yra kritiškas ir kuklus, jei ji nori ir toliau išlikti. Europa turi įsisavinti tai, kas yra geriausia jos pavelde ir tokiu būdu imtis patarnauti žmonijai”.

Jean Bethke Elshtain

Rodyk draugams

Internete aptikau puikią savo knygos reklamą(www.sena.lt)

100 marginalinių novelių

Poisson Mari Tikra mergaitė: 100 marginalinių novelių Parduoda
Grožinė literatūra
2004
Lietuvių kalba
“Ciklonas”, 260 psl.

Raktiniai žodžiai: romanas, novelės, romanai, lietuvių
Būklė: Labai gera

Kaina: 14 Lt „Tikra mergaitė. 100 marginalinių novelių” - trečia rašytojos Marijos Jurgelevičienės knyga yra debiutinė, nes ja rašytoja debiutuoja kaip prozininkė (pirmos dvi buvo poezijos). Pati autorė teigia, kad knygą rašė visą gyvenimą, todėl nenuostabu, kad knygos storis daug ką pasako, nors tikro skaitytojo tai neturėtų gąsdinti, tuo labiau, kad knyga lengvai ir greitai skaitoma. Lengvas skaitalas? Jokiu būdu! Tik iš pirmo žvilgsnio galėtų taip pasirodyti, nes čia koją kiša labai paprastai dėstomos mintys. Labai paprastai parašyti apie paprastus dalykus - didis menas. Prieš akis - šimtas marginalinių novelių, bet jos viena su kita jungiasi, todėl „Tikra mergaitė” - tarsi novelių romanas, kadangi visas jungia pagrindinė herojė Mari. Kas ji? Pati save pristato kaip mergaitę, bet amžius nenuspėjamas (tiesa, vienoje novelėje pasakoma, kad jai buvo penkiasdešimt penkeri). Pradžioje atrodo lyg paauglė, ieškanti ir svajojanti apie pirmąją (o gal tikrąją) meilę, po to ji prisistato mokytoja, fotografe, namų šeimininke ar net dėstytoja, filosofe. Aišku tik viena, kad ji yra viena, bet ne vieniša. Todėl tam, kad papasakotų savo gyvenimą, pasidalintų su kitais savo mintimis, rašo. Ji - rašytoja. Rašo knygą apie save tarsi dienoraštį, tuo labiau, jog dėmesio centre yra pirmasis asmuo „aš” ir dar labiau - klausimų virtinės, ypač pamėgtasis: „ką tai galėtų reikšti?”. Atsakymą pati herojė žino, bet jį užduoda nebyliajam skaitytojui, kad šis žaistų su ja jos pačios išgalvotą žaidimą ir ieškotų atsakymo į pagrindinį klausimą: kas vis dėlto yra tikra mergaitė. Koks herojės pasaulis? Įprastas, paprastas, o sykiu ir neįprastas, mistiškas, ką dažnai pati mėgsta pabrėžti. Ji verda valgyti, skalbia, dažosi, vilki čia džinsus, čia - suknelę (kad būtų labiau panaši į mergaitę), eina į kavinę, muziejų, važiuoja dviračiu, traukiniu ir t.t., ir pan. Bet! Autorė pasako lyg ir esminę paslaptį: jos pagrindinė veikėja sėdi namuose, užsirakinusi (princesės irgi buvo įkalintos pilyje), nenorinti, kad ją aplinkiniai (kaimynė) stebėtų, su kitais bendrauja telefonu ar elektroniniu paštu. Vadinasi, galima tokia prielaida, kad Mari neišeina iš namų, nes negali!! Ne vienoje novelėje skundžiasi: „man skauda nugarą”, pyksta ant jos, dažnai išsiduoda, jog jai mieliausia (be fotoaparato, filmavimo kameros ir ypač rašymo) - lova. Taigi visa kita - jos vaizduotės, svajonių darinys. Tikra yra tik rašymas, jo technika. Tai bene pirmąkart lietuvių literatūroje plačiau išplėtota rašymo kaip meno tema. Į ką skaitytojas atkreips dėmesį, jo reikalas, aišku tik viena, kad šios knygos traktavimų yra begalės (jau vien ką pasako novelių skaičius, t.y. šimtas. Šimtas - pats paslaptingiausias skaičius, reiškiantis begalę, o kartu ir išsipildymą). Žinoma tik tiek, bandydama įminti mergaitiškumo paslaptį, autorė ją įminė. O skaitytojas? Priklausys nuo to, kaip ją skaitys: nuo pradžios, nuo vidurio, esminės novelės, ar nuo galo (galimi ir tokie variantai). Išduosiu: vienas akcentas yra - tai puiki rašytojos dukros Ievos Jurgelevičiūtės iliustracija.

Fad94565d7787e3b3024810766ab1438 Pardavėjas:
truputi
Įvertinimas: Rating_emptyRating_emptyRating_emptyRating_emptyRating_empty (0)
Miestas: Kaunas
El. paštas: nuskink_zhvaigzhde@hotmail.com
Telefonas: +37062754244

Rodyk draugams

Rašytojo sutramdymas (perkeliu iš TEKSTAI.lt)

 

Marcelijus Martinaitis. Rašytojo sutramdymas
martinaitis marcelijus       Šiandien ne vienas literatas įvairiom progom išgirsta maždaug tokių priekaištų: kur jūs, rašytojau, dingot? Kodėl jūs tylit, kai mus visokie plepiai ir perėjūnai mulkina, iš mūsų tyčiojasi? Kodėl jūs nematot, ką iš mūsų nori padaryti naujieji ponai? Ne vienas dar saugo pageltusius Atgimimo metų leidinius ar iškarpas su meno ir kultūros žmonių kalbomis, nuotraukomis, straipsniais, kurių, rodos, dabar niekam jau nereikia. O pasinaršius internete galima užtikti gana bjaurių ar tiesiog vulgarių komentarų. Kartais net nesinori lįsti į tą kloaką, kurioje murkdomi iškilesni ir drąsesni žmonės, publicistai, politikai, o ir patys rašytojai.       Kas šiandien yra rašytojas? Maištininkas, tautos protas ir sąžinė, kaip kažkada būdavo sakoma, ar prekiautojas savo tekstais, marginalas, kurį visuomenė dar ir turi išlaikyti? Rašytojas, ypač vyresniosios kartos, kad ir kaip jam būtų skausminga, jau nėra tas ir toks, koks jis buvo netolimoje praeityje, todėl jam gana sunku su tuo susitaikyti, prie viso to priprasti. Buvę Nepriklausomybės akcijų lyderiai dabar savo suvažiavimuose, susirinkimuose jau nesugeba paskelbti kokio nors drąsesnio pareiškimo, protesto, kaip anksčiau ginančio kultūros, kalbos, paminklosaugos, meno dalykus, pagaliau - savo profesinį statusą. Kartais dėl to, kad jų balso tikriausiai niekas neišgirs, tai ir sako: kam to reikia? Viešas bendruomeninis rašytojų gyvenimas pasidarė nuobodokas, netraukia jaunųjų kūrėjų. Žinoma, čia nekalbu apie kūrybą.       Šiandieninio rašytojo jau nematome populiariausių Lietuvos asmenybių sąrašuose, visokiuose dešimtukuose ar šimtukuose. Valstybė savo autoriteto, kitaip tariant, įvaizdžio, jau nesieja su „literatūrine produkcija”, nors mūsų knygų vertimai rodosi įvairiomis pasaulio kalbomis, ko dar niekada tokiu mastu nėra buvę. Tačiau literatūra jau lyg ir nebepriklauso prestižinei valstybės sričiai. Atsiperkama premijomis, pasveikinimais jubiliejų proga, laidotuvių vainikais.

       Tik vargu ar čia galima kalbėti vien apie kultūrinį mūsų valdžios apsileidimą? Ar kažkas neatsitiko ir patiems rašytojams, ar nėra iš esmės pasikeitęs jų visuomeninis bei socialinis statusas? Rodos, ką tas rašytojas gali padaryti, kai jis ir jo kūryba įmontuojama į naujas struktūras, kuriose dominuoja verslas, pinigai, konkurencija, partijos? Struktūriškai persitvarkant demokratinei visuomenei persiskirstomi vaidmenys, iškyla naujos valdančios bei slopinančios galios, viešumoje ima dominuoti vadinamieji finansiniai bei kriminaliniai „autoritetai”.

       Šiandien rašytojo, apskritai menininko, jau beveik nematome masinės žiniasklaidos leidiniuose, kaip buvo kylant Atgimimo bangai, kai jų poveikis buvo tiesioginis ir visuotinis. Dabar į TV ir spaudos puslapius savo valia ir savo paties žodžiu niekaip neįsiterpsi. Jeigu ten kas ir pasirodo, tai kalbinamas reporterio ar laidos vedėjo sumanyta tema, net jo teksto individualumas ištrinamas toje masinio pobūdžio žiniasklaidoje. Todėl autorinis dalyvavimas čia yra didelė retenybė, su autoriumi paprastai atsirasdavo tam tikri kalbos, kalbėjimo stiliai, temos, publicistinės figūros. Mūsų žinomi klasikai būdavo ir geri publicistai. Dabar įsigali tokia trafaretinė žurnalistų ir politikų kalba, kurią vartodamas apie daugelį svarbių dalykų nieko nepasakysi. Vartojant dabar įsigalėjusias sąvokas, labai suprastėjo viešumos kalba. Vis dėlto literatūra plėtė ir plečia kalbos galimybes.

       Ar tokiu būdu nesusitaikyta su ta vieta, kurią rašytojams, meno žmonėms parodė naujasis politinis bei verslo elitas, užėmęs visą žiniasklaidos plotą, kuriame nuolat pliekiasi vienas su kitu, lyg jau nieko be jų svarbesnio Lietuvoje nebūtų? Juos „aptarnauja” vadinamieji komentatoriai, analitikai, laidų vedėjai, ekspertai, konsultantai, rėmėjai, kad niekas kitas neįgytų didesnio autoriteto, moralinės įtakos, kuri vienaip ar kitaip yra valdoma, neretai ir nusiperkama. Štai kodėl dabar pajuokiami visokie moralistai. Pagaliau rašytojo veidas „nepritraukia reklamos”. Tai kaip jį parodysi nenugrimuotą per visą puslapį ar TV ekraną?

       Sunku įsivaizduoti, kad, sakykime, žinomi rašytojai mūsų televizijose turėtų savo autorinę laidą ar skiltį spaudoje. O juk Vakarų šalyse tokios laidos gana populiarios. Iš tokių skilčių prancūzų spaudoje atsirado naujas literatūros žanras - novelė, Rusijoj - A. Čechovas.

       Kitaip tariant, mūsų literatūra beveik neturi kuo kvėpuoti. Užėję į knygyną matome, kaip puošni komercinė „produkcija” laiko mažame kampelyje užspaudusi visą mūsų literatūrą ir jos klasiką. Jaunesniems žmonėms J. Basanavičius, V. Kudirka, Maironis - jau tik gatvių pavadinimai, ir daugiau nieko.

       Kada nors kultūros bei literatūros istorikai, naršydami šiandieninę „masinę” spaudą, beveik nieko neras apie tai, kas buvo ryškiausi kultūros, meno, moraliniai autoritetai, išskyrus visokias bulvarines banalybes. Tikrų žinių teks ieškoti neišvaizdžiuose, šiandien beveik neskaitomuose leidiniuose, taip ieškoma duomenų sovietmečio savilaidoje, rankraščiuose, prisiminimuose. Kūrybinė asmenybė dabar neprasimuša pro tokį kietą viešumos kiautą, tampantį visuotiniu abejingumu ar net kurtumu. Tyla, tylėjimas, nutylėjimas yra gerai veikianti naujoji cenzūra. Rašyk ir sakyk ką nori, tavęs neišgirs ir nesiklausys tie, kurie turėtų išgirsti.

       Šiaip kūrėjo prigimtinis bruožas yra maištas, priešgyniavimas prieš visokias dogmas, įpročius, valdžią, kad ir kokia ji būtų - svetima ar sava. Tačiau šiandien tas rašytojo maištas ribojasi tokia pusiau uždara klubine veikla: diskusijos tarp savųjų, mažo tiražo, platesnio visuomeninio poveikio neturinti kultūrinė spauda, susitikimai su negausia publika, tarpusavio santykių aiškinimaisi ir pan. „Maištaujama” gana siauroje profesinių bei socialinių interesų sferoje. Iš savo gelmių literatūra nebeišmeta to, kas padarytų tikrą poveikį, verstų suklusti, kaip, sakykim, Vandos Juknaitės kūryba ar Renatos Šerelytės publicistika. Beje, moterų kūryba dažnai yra socialesnė, kažkuo tikresnė nei  vyrų. Imu pavydėti latvių rašytojams, kurie pasako ir parašo tai, kas jau dingo iš mūsų literatūrinės publicistikos.

       Esu įsitikinęs, jog rašytojo publicistika, jo viešas dalyvavimas suteikia visai naujų reikšmių kūrybai, iš jos tarsi išvedami laidai į įvairias kultūros, gyvenimo sritis, padaro labiau matomą patį kūrėją ir jo kūrinius. Dabar lyg ir gėdinga kaip nors viešumoje pasireikšti, išskyrus savo brangią, šventą, neliečiamą saviraišką, asmenybę, kuri kartais neką didesnė už genitalijas, kurios šiandien taip pagerbiamos literatūriniuose rašiniuose.

       Kažkoks keistas apsidraudimas vengti smūgių iš išorės, kritikos, skaitančios publikos, tampant tokiais neliečiamaisiais, prie nieko skaudesnio neprisiliečiant. Nėra literatūrinės, kūrybinės vizijos, kai rizikuojama stambiai, ne vien savo reputacija. Gėda kurti vadinamąjį socialinį romaną, arba apie tokį rašyti, jo pasigesti, laikant tai sovietmečio atgyvena.

       Priešingai buvusiam rašytojo visuomenininko vaizdiniui, šiandien kyla toks profesionalo tipas, tiekiantis rinkai vienokią ar kitokią paklausą turinčius tekstus, atliekantis tam tikrus netiesioginius užsakymus. Jis pastebimas tada, kai pasiduoda masiniam skoniui, sukelia skandalą, patenka į pirmuosius laikraščių puslapius, reklaminius klipus ar kaip nors neįprastai numiršta. Neretai puikiai susigyvenama su tokiu vaidmeniu, mažai ką bendra turinčiu su literatūra. Apskritai didesnė žiniasklaidos tekstų dalis šiandien yra kriminalizuojama! To neišvengia ir kūryba.

       Lyg ir nėra tokių viešų galimybių, kurios visuomenėje suaktualintų rašytojo kaip moralinio, intelektualinio autoriteto vaidmenį, nes ir jis pats dažnai tokių galimybių neieško. Jis pats toks nėra ir negali būti, nes ir jo socialinis statusas yra žemesnis už šalies gyventojų vidurkį, net ir žinomam rašytojui kartais gana toli iki vadinamosios vidurinės klasės, kuriai tarpukario Lietuvoje priklausė dažnas žinomesnis kūrėjas. Tai kas tada gali rašytojo klausti, kaip reikia gyventi, kas yra gera ir bloga, kaip užsidirbti pragyvenimui, jeigu į tai atsako visokie ekspertai, konsultantai, seimūnai, reklaminės firmos, iškilę avantiūristai? Ir ar rašytojas turi tai daryti?

       Iš buvusio maištautojo, kurį sovietmečiu persekiojo cenzūra, skurdas ar net beprotnamis, dabar jis turėtų tapti sektinu sėkmės vaizdiniu, kuris sukuriamas ar padaromas ne vien jo paties kūrybinėmis galiomis, bet pasitelkus masinės kultūros bei reklamos priemones. Štai „žinomiausią”, „skaitomiausią”, „populiariausią” renka su žiniasklaida ir prekyba susiję ekspertai, patys leidėjai. Skelbiami visokie jau parinkti penketukai, dešimtukai, iš kurių siūloma kaip tik tokį vieną išrinkti. Nepaisydami savo profesinių ambicijų, šiame turguje dalyvauja net ir literatūros vertintojai, kurie turėtų gerai suvokti, kad literatūros vertybiniai kriterijai vis dėlto yra kiti.

       Taip neretai į neišrankaus skaitytojo rankas įbrukamas autorius, kuris būna išreklamuotas kaip gastroliuojantis po įvairias muges, apsirūpinęs reklaminiais tekstais apie savo kūrybinę sėkmę, premijas, tarptautinį garsą ir pan. Įvairiose šalyse yra tokių tarptautinių gastroliuojančių poetų, kuriuos sutiksi neįtikėtinuose kitų kraštų užkampiuose bei mūsų Poezijos pavasariuose. Toks rašytojas, saugodamas savo reklaminę reputaciją, nemaištauja ir jau prieš nieką nemaištaus. Juo labiau, kad sėkmės publika jokio maišto iš jo nenori ir nelaukia.

       Tad jau ir Lietuvoje pastebimai veikia tam tikri leidėjų bei verslo įvesti standartai. Nesusiformavusi mūsų viešoji kultūrinė opinija tebėra gana neatspari, iškyla tie, kuriems pritaikoma sėkmės formulė.

       Taigi rašytojas yra vienaip ar kitaip sutramdytas, iš jo daroma paklausi prekė, kad jis imtų reikštis kaip laimėtojas knygų rinkoje. Viskas čia tinka, net autoriaus mirtis. Juk štai vos iš gyvenimo išėjus Jurgai Ivanauskaitei, atrodo, viskas buvo iškrapštyta, išgramdyta, tiesiog išsunkta iš jos palikimo, keliant rašytojos knygų paklausą, kol dar ją gaubė pomirtinė emocinė aureolė. Panašiai buvo pasielgta ir su Gintaro Beresnevičiaus kūryba. Kada ir kaip po viso to bus grįžta prie jų kūrybos, jos tikrojo įvertinimo? Bijau, jog panašiai gali atsitikti ir Sigitui Gedai. O juk net mūsų senosios tradicijos ir papročiai reikalauja, kad metus mirusiajam būtų suteikta ramybė, per tą laiką nejudinamas net kapas, kad žmogus kitu, dvasiniu, pavidalu apsivalęs nuo savo gyvenimo naštos vėl grįžtų. Ta prekyba mirtimi tampa vienu nemaloniausių dalykų.

       Literatūra netenka tiesioginės galios daryti įtaką žmonių mintims, jų savimonei, postmoderni kūryba to jau net nesiekia. Juo labiau, kad sėkmės visuomenė, kuri šiuo metu telkiasi Lietuvoje, yra užsiėmusi vien savo materialiniu egzistavimu, šitaip ji apsigina nuo visokių jai neparankių maištininkų. Tam tikrais laikotarpiais maištininkai jai nereikalingi, nes žmones patenkina butaforinės politikų batalijos, kriminalinės istorijos, nusikaltimų aprašymai, pinigų ir žemių grobikai. Tokių istorijų rašydamas neišgalvosi. Rinkimų kampanijos imituojamos kaip maištas, pasitelkiant teisines institucijas, žiniasklaidą, sukuriama būsimo perversmo iliuzija, kuri baigiasi niekuo.

       Vis dėlto norėčiau pranašauti stagnaciją, kuri gali ištikti mūsų literatūrą. Ji negali stiprėti, įgauti visuotinumo, atsisakiusi bet kokio visuomeninio paveikumo, kieno nors nuolat, sakykime, jos analitikų, kritikų ar pačių skaitytojų neprovokuojama. Reikia klausti, ar šiandien yra Lietuvoje tokių provokatorių? Beveik jų ir nėra, jie tiesiog nepageidaujami. Kai nėra tokių varovų, provokatorių, ima rodytis be galo daug infantiliškos kūrybos, apie kurią nėra ką pasakyti.

       Mums aiškiai stinga literatūrinio sąmoningumo, konflikto, aštraus žvilgsnio į tai, kas parašoma ir skaitoma. Maža tikrų profesionalių skaitytojų, t. y. kritikų. Tie rašymai apie knygas neretai primena reklaminius tekstus, kai apie paskutinį niekalą parašoma kaip apie didžiausią šedevrą, didelę teksto dalį skiriant pasipuikavimui, kokius pasaulinio garso teoretikus ir filosofus rašantysis yra perskaitęs ir pritaikęs grafomaniškiems tekstams išaukštinti. Kai nėra tokių tikrų varovų, kūrybos provokatorių, randasi be galo daug infantiliškos kūrybos. Atrodo, kad štai vis nauji pasirodantys poetai pradeda rašyti ir spausdinti vien tik patys sau.

 

       2009. IV. 28

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai”, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

Rodyk draugams

Mari Poisson. Identitetas (Iš knygos “Tikra mergaitė”)

062. IDENTITETAS

 

 

Atsistojau priešais veidrodį.

Keista, kad aš turiu kūną, pagalvojau..

Jei neturėčiau kūno, neturėčiau ir savęs.

Mano kūnas turi trūkumų, tačiau aš su jais taikstausi. Bet… kaip tik dėl šių trūkumų, tiesą pasakius, aš ir nemėgstu žiūrėti į veidrodį, nes veidrodyje nesu panaši į save.

Tik nežiūrėdama į veidrodį, aš visiškai susitapatinu su savimi, nes tuomet identifikuoju save su Marlena Dietrich. Tyliai niūniuoju vokiškus prieškarinius šlagerius, laikau kairę ranką pakištą po smakru, o dešiniojoje įsivaizduoju atsainiai smilkstančią cigaretę ilgame baltame kandiklyje.

Mano nagai tokie ilgi, kokių beveik niekada negaliu užsiauginti, o blakstienos - tankios, lenktos į viršų ir storai priteptos tušo.

 

Ar įmanomas identiškumas be kūno identiteto?

Aš daug apie tai galvoju.

Viena mano kolegė, šokdama nuo tramplino į vandenį, nusilaužė sprandą ir buvo visiškai paralyžiuota.

Tai siaubinga, bet ji mėgo žiūrėti į save veidrodyje.

Norėjo įsitikinti, kad jos kūnas vis dar tebėra arba kad jis nėra sudarkytas. Tačiau ar jos kūnas išliko jai realus? Tikriausiai nebe toks realus kaip man ir jums…

 

Tokios mintys man kilo ne šiaip sau.

Prieš keletą dienų buvau perskaičiusi O. Sacksą, kuris mane visiškai pakerėjo. Neberadau sau vietos. Vaikščiojau kaip girta ir ieškojau prie ko prikibti.

Toje aplinkoje, kurioje tada man teko būti, aišku, niekas nesidomėjo identitetu… Ką man daryti? Juk tiesiog nebetilpau savyje, nebežinojau, kur dėtis…

Galiausiai pavyko prikibti prie Richardo.

Tuomet redakcijoje mudu turėjome bendrą stalą. Tai ir buvo motyvas.

Prisėdau greta ir negarsiai papasakojau jam tokį štai pavyzdį iš minėtosios knygos: jaunuolis buvo visiškai paralyžiuotas prieš dvidešimt penkerius metus. Šiandien jis gali vaikščioti ir net vairuoti automobilį. Taigi jis atrodo visiškai normalus, bet vos tik užgesinama šviesa, jis tuojau pat pargriūva, kartais net pats to nepastebėdamas.

Be to, pasakiau apsidžiaugusi, kad Richardas susidomėjo, O. Sacksas pasakoja apie rusų kareivius, kurie buvo visiškai paralyžiuoti Antrojo pasaulinio karo metu. Iš pradžių jie negalėjo savęs identifikuoti. Kai kurie net apako, juos apniko panika - jie nebesugebėjo orientuotis, nes jiems tebuvo likusi vien tik kalba.

O jeigu jie būtų dar ir apkurtę?  Kaip tada būtų su identitetu?

Tada jiems teliktų sena patirtis, kaip sako O. Sacksas. Tačiau ir jis pats abejoja, ar be pojūčių įmanomas identitetas.

 

Matai, kokia trapi kūno identiteto konstrukcija, pagąsdinau Richardą. Iš dalies ji priklauso nuo matymo, iš dalies - nuo įsivaizdavimo, kitaip sakant, nuo manymo.

 

Richardas įsistebeilijo į mane kaip mažvaikis.

Jis akivaizdžiai susidomėjo.

Man apsalo širdis.

Nuo matymo ir nuo manymo, pakartojo Richardas.

Taip, pasakiau, nuo matymo ir nuo manymo…

 

Kas atsitiktų, jei dingtų visa informacija, paklausė Richardas.

Aš nežinojau, ką atsakyti, todėl pasakiau, kad, mano manymu, identitetui svarbiausias yra kūnas.

Mes esame savotiškos kūniškos mašinos.

Štai čia esu aš, pasakiau, rodydama į savo geltoną megztinį stačia apykakle. Kaip mano identitetą veikia paveldėjimas, likimas, kultūra, kiek aš pati čia ką nors lemiu?

Richardas tebesiklausė. Jam vis dar buvo įdomu.

O. Sacksas pasakoja, pasakiau beveik paskubomis, apie Nickolą Sandersoną, kuris buvo neregys.

XVIII a. pradžioje jis Oksforde skaitė paskaitas apie optiką.

Ar gali žmogus, niekada neregėjęs šviesos, būti jos žinovu? Mane ypač stebina mūsų psichikos sugebėjimas vienur apsiriboti, kitur priešingai - išsiplėsti.

 

Richardas tebesiklausė. Jam vis dar tebebuvo įdomu.

Esu skaičiusi, pasakiau lyg būčiau Richardo klasės auklėtoja, kad O. Sacksui didelę įtaką padarė rusų neuropsichologo Aleksandro Lurijos knyga „Žmogus su neribota atmintimi”. Toks žmogus apibūdinamas ne tuo, kad jis mato, supranta ir viską prisimena, o tuo, kad pamiršta apsiriboti.

Identitetui tai labai naudinga.

Aš tave myliu, netikėtai pasakė Richardas ir palietė mano ranką. Paskui švelniai pasislinko ir įkišo dešinės rankos pirštus į mano geltonojo megztinio rankovę.

Ką jauti, paklausė Richardas pašnibždomis.

Praradau identitetą, atsakiau.

Mudu patyliukais sukikenome ir pažvelgėme vienas kitam į akis taip, lyg būtume pirmą kartą susitikę.

 

Tai buvo kažkas… Kažkas panašu į meilę iš pirmo žvilgsnio, jei taip galima pasakyti.

 

  

Rodyk draugams

Emiro Kusturicos fenomenas (parašė Lina Sabaitytė)

kusturica

Emiras Kusturica. Reuters/Scanpix nuotr.

 

Ar daug menininkų gali pasigirti turintys savo enciklopediją, kurioje surašytos nuosavo „pasaulio” detalės ar savo įkurtą miestelį? Gyvenimas savame pasaulyje regimas ir jo kuriamuose filmuose, kur pasikartojantys motyvai - Gorano Bregovičiaus muzika, čigoniška dvasia. Naujuoju F. Feliniu vadinamas Emiras Kusturica nenusileidžia maestro talentui, o galbūt ir pralenkia.

Biografiniai elementai, galbūt padėsiantys atsekti fenomenalumo pėdsakus

Emiras Kusturica gimė 1954 metais, Sarajeve. Tėvas, nors ir būdamas musulmonas, turėjo atsisakyti savo tikėjimo ir tapti komunistu, kaip ir visi tuometiniai jugoslavai. Vėliau vienintelis sūnus, Emiras, atsisakė šeimos komunistinių pažiūrų, kad galėtų tapti režisieriumi. Kino meno mokėsi Prahoje, grįžęs namo, į Sarajevą, pamatė savo gimtinės galimybes, kaip pats minėjo, „tik tada supratau, koks turtingas yra mano kraštas, vaikystė ir asmeninė patirtis, iš kurių galima kurti įvairias istorijas.”

O buvo taip…

Dar būdamas studentu, startavo 1978 m., su trumpu filmu „Guernica”, pagal Pablo Piccaso paveikslą. Filmo siužetas susietas su žydų genocidu. Jau tada Kusturica pasižymėjo, kaip perspektyvus ir išsiskiriantis savo stiliumi, režisierius. Kitoks žvilgsnis į situaciją, kai mažam berniukui paaiškinama, kad žydai persekiojami dėl jų didelių nosių. Likęs vienas, jis pagal Piccaso paveikslą sudėlioja savo giminaičių nuotraukas, tik iškirpęs nosis. Trumpa ištrauka iš filmo:

Neilgai trukus jis sulaukė pasisekimo ir pripažinimo, kai Kanuose buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele”. Tai buvo pagrindinis įėjimas į didžiojo kino pasaulį - didesni biudžetai ir galimybės kurti.

Kurdamas filmus, režisierius gilinasi į subtilius dalykus, daro tai, kas jam pačiam įdomu ir aktualu. Kurdamas filmą „Čigonų laikas” (Time of the Gypsies”, 1988 m.), jis keletą mėnesių pragyveno viename didžiausių čigonų tabore, Makedonijoje, filmuodamas ir tuo pačiu pajausdamas tikrąjį buvimą ten. Žmogaus gyvenimo realijos persipina su mistiniais motyvais bei socialine problematika. Čigoniški ritmai, dainos pripildo visa Kusturicos filmo taurę, telieka ją išgerti.

Kilus neramumams Balkanuose, Kusturica kūrė New York‘e, ten gimė ir filmas „Arizonos svajonės” („Arizona Dream”, 1993 m.), kuris nėra panašus į kitus režisieriaus filmus. Jame vaidina tokie aktoriai kaip Johnny Depp, Vincent Gallo, Faye Dunaway ir kiti. Filme sudėta visko po truputi ir gražiai sulieta į vieną visumą, su sveiko humoro doze (ko vėlesniuose filuome galima pasigesti, nes juose nepaisoma kai kurių ribų) , ironija, meilės istorijomis, amerikietišku gyvenimo būdu, psichologiniais simboliais ir žmogaus egzistencija. Tokiais atvejais tik iš nedaugelio dalykų galima atpažinti Kusturicą. Išskirtinis bruožas lieka muzika, kurios autoriai: Iggy Popas, Goranas Bregovičius. Be pastarojo neapsieina nei vienas režisieriaus filmas, tokiu būdu paliekamas ženklas, kad Kusturica čia buvo ir paliko savo kūrinį žiūrovų teismui, koks bebūtų nuosprendis.

Režisieriaus plaukimas prieš srovę ir tuo pačiu pasroviui, jo filmams suteikia prieštaringų pojūčių, ypatingai kino juostoje „Pažadėk!” („Promise me this” 2007 m.). Gėrio ir blogio supratimas čia neperskiriamas, tik skirtingų kultūrų įtakoti žiūrovai gali darytis sau išvadas ir interpretacijas - Kusturica jau būna atlikęs savo darbą. Meistras paperka laisvo humoro doze, kartais be jokių tabu, didžiuliame chaose.

Neilgai trukus, dar viena „Auksinė palmės šakelė” už barokinį ir spalvingą filmą „Pogrindis” („Underground” 1995 m.) - genialu. Po šio filmo jo krašte atsirado nauji vertinimo kriterijai - kusturiciškas ir nekusturiciškas požiūris, kino juostoje vaizduojama buvusi Jugoslavija ir su tam tikra pagieža ironizuojama daug nemalonių realijų, tiek politinių, tiek socialinių. Sulaukęs kritikos iš prancūzų intelektualų, režisierius pasijuto nesuprastas ir net norėjo palikti režisūrą ramybėje, tačiau po kiek laiko, tiesiog pabandė dar kitaip žvelgti į kiną. Tada gimė vienas žymiausių jo darbų - „Katinėlis juodas, katinėlis baltas” („Black Cat, White Cat”, 1998 m.), o jame tiesiog buvo pridėta daugiau optimizmo prieskonių ir mažiau tragiškų gyvenimo realijų.

Svajotojas, filosofas, realistas ir sąmokslininkas - visa tai apie režisierių pasakoja jo filmai. Jo pasaulyje išnykusi riba tarp tvarkos ir chaoso, tarp mistikos ir tikrovės, tarp gėrio ir blogio, tarp doros ir iškrypimo. Beprotybe kvepiantys filmai, paleidžiantys nuo virvelės bet kokius susivaržymo jausmus ir taiklus sarkazmas, turbūt daugelio viduje pažadina seniai užmigusį laukinį žmogų.

Tradicijų ir ritualų vaizdavimas filmuose sudomina žingeidžius žmonės, ypatingai Balkanų šalių mylėtojus, jaučiasi vakarietiškos kultūros invazija ir neįprastas jos pritaikymas vietinėje aplinkoje.

Keletas simbolinių bruožų, kaip atpažinti E. Kusturicos filmą

Pakaruokliai ar bent jau bandymas pasikarti. Gyvūnai, net keisčiausiose situacijose (zoofilijos motyvas filme „Pažadėk!”), religija, daug humoro ir kičo. Neapsieinama be skrydžio, pagarbos žymioms asmenybėms, kurios režisieriui išliko atminty, juos savo filmuose vaizduoja įvairiais būdai, kad ir anekdoto forma. Žmogiškos savybės, tokios kaip susitaikymas, blogiukai ir gėrienčiai paspaudžia vieni kitiems rankas ar susigiminiuoja. Dažnai galima pamatyti filmą filme, veikėjų pomėgiai geram kinui specialiai pavaizduojami. Kartais naudojama tam tikra simbolika ir tik ją supratus, galima įžvelgti, kai kurių dalykų esmę. Vestuvės - ryškus elementas, ir žinoma - čigonai ir muzika. Pastaroji visa permirkusi G. Bregovičiaus temperamentu ir muzikiniais sugebėjimais, dūdų orkestrai, kurie groja ir vestuvėse ir laidotuvėse, būgnai ir verksmingi Balkanų moterų balsai su periodiškai išgirstamu paties Bregovičiaus „opa opa”.

Visų galų meistras

Įdomu, ar įmanoma vienoje asmenybėje sutalpinti begales talentų, bet kalbant apie E. Kusturica, galima daryti išimtį. Muzikantas, režisierius, aktorius, humoristas, politikuojantis visuomenės veikėjas, scenaristas, dėstytojas, dizaineris ir miestelio meras.

Pirmiausia norisi papasakoti apie miestelį, kurio įkūrėjas ir yra Emiras Kusturica. Mažas miestelis Kustendorfas, netoli Belgrado, kuriame stovi 25 namai - ten gyvena Kusturicos šeima. Miestelis turi ypatingą dvasią, nes jo įkūrėjas yra pats Emiras, vien jo pavadinimas pažymi, kad jis priklauso charizmatiškajam režisieriui („Dorf” - vokiškai „kaimas”, žodis „Kusten” žymi patį savininką - E. Kusturicą). Ne veltui režisierius kuria tokias įspūdingas istorija, jis pats pasaulyje jaučiasi, kaip pasakų herojus, kuris užvaldė kažkieno žemes, įkūrė savo miestą ir tapo jo karaliumi. Realybėje istorija šiek tiek paprastesnė, bet nemažiau įspūdinga - Kusturica yra kaimelio meras ir jame kuria savo filmus bei rengia kūrybines stovyklas jauniesiems režisieriams ir menininkams.

Savam pasaulyje gyvenantis menininkas randa laiko ir muzikai. Jis turi savo grupę, pavadinimu „No Smoking Orchestra” su cigarą dantyse laikančiu Kusturica priešakyje. Daug keliaujantis ir koncertuojantis su grupe bei kitais reikalais, jis tapo įkurto miestelio meru, savo pasaulio stebukladariu ir viso pasaulio gyventoju.

Vieno jo filmo pavadinimas - „Gyvenimas yra stebuklas”, tokią filosofiją ir gyvenimo būdą propaguoja pats režisierius. Pažiūrėjus bent vieną filmą, paklausius muzikos ar pasidomėjus Kusturicos biografija, galima tuo lengvai patikėti.

Lina Sabaitytė

Rodyk draugams