BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Siuntinelis nuo Dominikos

Добро пожаловать в Шотландию!  

Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию! Добро пожаловать в Шотландию!

Rodyk draugams

Tiltu vaziuoja metro traukinukas. (Fotografavo Ben Londis)

Tiltu pravaziuoja traukinukas...

Tiltu pravaziuoja traukinukas...

Rodyk draugams

Fotografavo Ben Londis

Cia truputeli is arciau...

Cia truputeli is arciau...

Rodyk draugams

Dar viena nuotrauka is to paties sodelio… (Fotografavo Ben Londis)

Isivaizduoju, kiek cia valandu sudeta...

Isivaizduoju, kiek cia valandu sudeta...

Rodyk draugams

Zmones isties sugeba sukurti graziu mazu kampeliu… (Fotografavo Ben Londis)

Tikras kurinelis, tiesa?

Tikras kurinelis, tiesa?

Rodyk draugams

Prie mano nauju namu tikrai yra ka fotografuoti! (Ben Londzio nuotr.)

grazus kampelis

grazus kampelis

Rodyk draugams

Mari Poisson. Laiskai seseriai (24)

Londonas, 2009 03 29

 

Mieloji Sara,

 

Ačiū už nepaprastai įdomų laišką. Nesuprantu, kas čia, tiesą pasakius, darosi, bet vis tiek skubu Tau atsakyti, nes įvykiai, kiek suprantu, klostosi nepaprastai greitai ir išties keistai.

          Aha. Vos tik spėjau praėjusį sekmadienį išsiųsti Tau laiškelį, paskambino Markas. Pranešė, jog pastebėjo mano raštelį savo virtuvėje. Pabandžiau pajuokauti, kad gyvendamas nepriklausomai tapo tikru kulinaru, nes vurtuvėje radau prikrauta šviežių bandelių „visiems”, o kambaryje, kai norėjau pasitaisyti sau kavos, cukrinėje aptikau ne cukrų, o cukraus pudrą… Vos nepridūriau, kad pasijutau tarsi būčiau atvykusi pas amžiną atilsį jo mamą, bet greitai susivaldžiau. Mudu su Marku niekada nekalbėjome apie jo mamą. Net neužsimindavom niekada…

          Kodėl manai, kad čia aš kepiau, paklausė Markas tyliai. Na, kas gi dar mūsų bute galėtų mokėti kepti prancūziškas bendeles ir rašyti prancūžiškus raštelius? Nebent tavo mamytė… (Nė nepajutau, kaip man išsprūdo tas uždraustasis žodis).  Labai gailėjausi, užsidengiau burną ranka, bet… juk nesukiši atgal… Norėdama užmaskuoti šį savo lepsusą ėmiau  pamokslauti, kad jis galėtų juk galų gale bent kiek pramokti angliškai… Bent šiek tiek… 

          Markas patylėjo. Paskui paklausė, kodėl išėjau, kodėl nepalaukiau jo. Atsakiau, kad pagalvojau, jog gal jis šiąnakt negrįš arba grįš ne vienas… Kažkodėl ėmiau jaudintis, tarsi būčiau apimta staigios įsimylėjimo būsenos…  Manau, kad taip, ko gero, pasireiškia  kaltės jausmas… Jaučiausi kalta prieš Marką. Kalta dėl to, kad nebuvau, kaip tikėjosi jo mama, tikrai atsidavusi ir pasišventusi žmona. Ašaros užgniaužė man gerklę. Nieko negalėjau ištarti. Nė žodelio. Keista, bet tą pat akimirką mintyse stengiausi atgaivinti kokią nors atgailos maldą…

          Markas irgi nieko nesakė. Kažkaip sunkiasvoriškai patylėjo, paskui krenkštelėjo, dar kartą krenkštelėjo, tada atsiduso ir galiausiai pasakė: Buvau Esekse. Olės šermenyse… Jaučiau, kaip jam sunku sakyti va šitokią tiesą, kaip jis sako tą tiesą prisiversdamas, kaip norėtų geriau kaip nors ką nors sumeluoti… Apie darbą, apie komandiruotę, apie kažką… Kaip visada, kaip anksčiau… Tą akimirksnį nežinia kodėl man į galvą šovė mintis, kad „bandelės visiems” buvo, matyt, tų pačių Olės šermenų dalis… Dieve, pagalvojau, jei čia ir dabar nepaklausiu jo apie širdį, tai jau šito nesužinosiu niekada per amžius amen… Tiesiog bus praėjęs tiesos sakymo laikas.

          Įkvėpiau, užsimerkiau ir… ir… nepaklausiau… Tik vėl apie tas nelemtas bandeles… Pasakiau, kad negaliu patikėti, jog jis moka kepti bandeles… Aš ir nekepiau, atsakė. Patylėjo ir pridūrė, kad jam iškepė, o jis tik raštelį parašė…

          Norėjau paklausti, kas iškepė, bet bandelių skonis, kvapas, forma ir visa ta cukraus pudra cukrinėje taip priminė jo mamą, kad… net nežinojau, ką ir begalvoti… Laimė, kad tvirtai žinojau, jog Marko mama tikrai nusižudė prieš dėšimtį metų ir kad mes patys su Marku tikrai dalyvavome visose tuose kremavimuose ir pelenų vežimuose į Pietų Prancūziją, iš kurios ji buvo kilusi…

          Nežinodama, ką sakyti, pradėjau veblenti, kad Sara sakė, na, Sara, žodžiu, kažkada yra minėjusi, kad Olė iš savo organizmo mokėdavo išgauti ar kažkaip pagamindavo druską… Ar tai tiesą? Jis atsake, kad tiesa.

 

          Nesusigraibiau ką dar pasakyti, nes mano galvą akimirksniu užplūdo mintys apie druską. Neseniai žurnale „Physiology & Behavior” buvau skaičiusi, kad druska pakelia nuotaiką ir veikia beveik kaip antidepresantas. Dar daugiau Elkė Borersas netgi veda analogiją tarp organizmo druskos poreikio ir pripratimo prie narkotikų. Anot jo, be druskos žmonės „tampa mieguisti ir puola į depresiją”. Ajovos universiteto mokslininkai atliko eksperimentus su žiurkėmis ir įrodė, kad maitinami be druskos gyvūnai praranda susidomėjimą tuo, kas iki tol jiems buvo teigiamų emocijų šaltinis. Žiurkės ima vengti mėgiamų užsiėmimų ir beveik liaujasi gerti pasaldintą vandenį. Tyrimo vadovas Kimas Džonsonas darė išvadą, kad druskos trūkumas ir nepatenkintas jos poreikis gali išprovokuoti simptomus, panašius į depresiją…   

          Išgirdau, kaip Markas neramiai kažką šūkalioja prancūziškai… Manė, kad nutrūko ryšys… Įsidėmėjau, kad jis šūkalioja būtent kažką, bet ne mano vardą…

          Ką tik gavau žinutę, kad druska daro žmones laimingesnius, pasakiau. Iš kur gavai tą žinutę, paklausė Markas. Pajutau, kad jo balsas netgi labai neramus. 

          Iš cukraus pudros šalies, atsakiau, ir viskas.

          Iš galvos išsikraustei? Kodėl iš cukraus pudros?  Ko gero, jį apėmė baimė ir  pamika. Matyt, panika buvo tikrai nepakeliama. Markas, aišku, neprisipažino, bet,esu tikra, jis pabūgo nakvoti vienas, nes tuojau sušnibždėjo: Grįžk, Mari… Parvažiuok…

          Kada?

          Dabar. Tuojau pat…

          Ak, Sara, aš jau kitą minutę labai gailėjausi taip kvailai jį gązdinusi… Bet jau viskas - buvau tokia - buvau viską pasakiusi, ir tiek… Pažvelgiau lauk. Už langų buvo naktis nakčiausia, aš turėčiau tuoj pat belstis iš Ročesterio į Londoną… Ne… Tik ne tai… Gal rytoj… Gal rytoj, Markai…

          Juk žinai, kad nėra jokio rytoj. Pati esi man sakiusi. Yra arba čia ir dabar, arba niekada.

          Pakąsk šaukštelį druskos, vaikeli, ir eik į lovą, paliepiau. Atvažiuosiu rytoj iš pat ankstaus ryto, nebijok. Atvažiuosiu ir pamokysiu tave, kaip reikia gyventi be moterų.

          Neįmanoma gyventi be moterų, pasakė Markas liūdnai.

          Nesąmonė, atsakiau. Mintyse šiek paburnojau ant Marko mamos, kuri, mano galva, užuot nusižudžiusi ir primetusi savo motiniškas pareigas man, būtų geriau jau išmokiusi Marką susitvarkyti su savo gyvenimu…

         

Tai štai, sesute, aš jau savaitė kaip Londone… Kol kas elgiuos ne kaip geroji mamytė, bet kaip pamotė-ragana.  Mokau Marką skalbti, virti, pirkti, valyti, naudotis kompiuteriu, banko kortele, pašto paslaugomis ir rūšiuoti šiukšles… Ai, tiesa, kaip paskui paaiškėjo, bandeles Markui iškepė nauja mūsų buto gyventoja, jauna prancūzaitė vardu Emos. Tai va…

 

Na, o dėl Olės…, nežinau, nei ką apie tą Olę ir galvoti… Gal jos dvi, ko gero…

 

                                                                                                           Bučkis;)*

                                                                                                                 Mari

Rodyk draugams

LDK idėja XXI a. globalizacijos fone

 
Virginijus Savukynas
„Kultūros barai”
undefined
 

Paskutinių

 

metų viena originaliausių ir netikėčiausių idėjų - tai Lietuvos imperijos bei LDK idėjos atgaivinimo idėja. Jos autorius yra Gintaras Beresnevičius. Šios idėjos užuomazgos matosi jo publicistikos knygoje „Ant laiko ašmenų”, o galutinai ji išskleista knygutėje „Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys”.

 

Vėliau šios idėjos buvo plėtojamos įvairiuose publicistiniuose rašiniuose.

Savaime suprantama, kad šios idėjos nebuvo sutiktos vienbalsiai šaukiant bravo. Siauruose intelektualiniuose ir ypač akademiniuo

 

se rateliuose šios knygos dažnai buvo vertinamos kaip šarlatanizmas. Tačiau platesniuose skaitančiuose sluoksniuose - tarp žurnalistų, viešųjų ryšių, marketingo, reklamos specialistų - šios idėjos tapo itin populiarios.

Ir vien tai verčia įdėmiau pasižiūrėti, o ką iš tikrųjų Gintaras Beresnevičius norėjo pasakyti ir pasakė šiais rašiniais. Ir pagaliau reikia atsakyti į klausimą, kodėl taip radikaliai išsiskiria akademinio pasaulio ir - pavadinkime juos tiesiog skaitančiaisiais - nuomonės.

Šiame straipsnyje parodysime, jog kaip ir mitus, taip ir jo publicistiką galima perskaityti dvejopai: skaitant paviršutiniškai turime nelogišką, chaotišką pasakojimą, tačiau įžvelgus gelmines struktūras, galima suprasti jo publicistikos pagrindines žinias. Ir čia tikriausiai slypi akademinių sluoksnių priešiškumas šiai publicistikai, tačiau iš kitos pusės, tai paaiškina populiarumą tarp platesnių sluoksnių.

 

Tai kaip mitai, kuriuos reikia mokėti iššifruoti, norint suprasti/ekstrapoliuoti jų reikšmes. Tačiau intuityvios pagavos lygmenyje tos reikšmės įsisąmoninamos be pagalbinio akademinio diskurso atributų.

Mitologijos moderniame pasaulyje

G. Beresnevičius visų pirma buvo religijotyrininkas, mitologas. Jo teoriniai pagrindai rėmėsi į R. Otto šventybės sampratą bei tolimesnius Mirca Eliade mitologijos tyrinėjimus. Beje, M. Eliade tyrinėjo ne tik įvairias senojo pasaulio mitologijas, bet taip pat aiškinosi, kiek ir kaip mitologinio pasaulio likučiai veikia mūsų mąstymą bei kultūrą (šiuolaikinė popkultūra stebėtinai daug turi su mitologijomis).

 

Šį klodą galima atpažinti G. Beresnevičiaus darbuose. Jis labai dažnai norėdamas paaiškinti dabartį, savo žvilgsnį nukreipia į mitologiją. Štai aiškindamas sovietinę klišę „gniloj zapad” pasitelkia mitologinius vaizdinius, pagal kuriuos tiek slavų, tiek baltų mitologijose vakarai buvo siejami su vandenimis, pelkėmis, pragaru (senuosiuose lietuviškuose raštuose krikščioniškas pragaras būdavo įvardijamas kaip paskandos). Ir tokių pavyzdžių galima pateikti daug.

 

Tačiau yra ir kitas aspektas. Jau nuo Roland`o Barthes`o pradėta kalbėti apie moderniąsias mitologijas, t.y. mitus, kurie funkcionuoja šiandien ir kurie neturi sakralinio matmens. Šiandien mitologijos sąvoka įvedama tiek į politinius, tiek į marketingo tyrinėjimus, siekiant geriau suprasti realybę.

G. Beresnevičius apie moderniąsias mitologijas irgi kalba. Jis rašo: „Pati istorija sugeba veikti dabartį tada, kada ji mitologizuojama ir ideologizuojama, kada ji pateikiama kaip deramų precedentų aibė (istorija - gyvenimo mokytoja)”.

 

Mitai daug kam reikalingi, o pirmiausia - kuriant tautą. Juk tauta - tai didelis mitas apie tam tikros žmonių bendruomenės ryšius. Juk kodėl aš turiu jausti bendrumą su kitu asmeniu, gyvenančiu kur nors Raseiniuose? Vien todėl, kad esame lietuviai? Tačiau kas yra lietuviai? Kalbantys lietuviškai?

 

Tačiau kol K. Jablonskio sunorminta suvalkiečių tarmės pagrindu lietuvių kalba nebuvo įteisinta, žemaičių ir, sakykim, dzūkų dialektai buvo pakankamai skirtingi. Ir tas iš dalies dirbtinis darinys - lietuvių kalba, kurią dabar mes vartojame - stipriai apnaikino kitas tarmes.

 

XIX amžiuje mūsų didieji atgimimo šaukliai nieko kito nedarė, kaip tokius mitus kūrė. Jie kūrė pasakojimus apie lietuvių tautą, kuri verta didžiuotis, pasakojimus, kurie padarė lietuviais.

 

Ir tie mitai buvo galingi. Juk jų vedant buvo sukurta Lietuvos valstybė 1918 metais, buvo kuriama Lietuva per du nepriklausomybės dešimtmečius. Anot G. Beresnevičiaus, „nuo 1918 iki 1940-ųjų m. Lietuvos „precedentika” aiškiai orientavosi į Simono Daukanto išryškintą „kunigaikščių epochą”. Ir daugelis lietuvių išėjo po karo į mišką šių metų vedimi. Taigi jie - Daukantas, Basanavičius, Kudirka ir kiti - sukūrė galingus pasakojimus, kurie mūsų bendruomenę veikia jau daugiau kaip šimtą metų.

Ir visai nesvarbu, kad savo laikmečiu jie buvo keistuoliai ir nepritapėliai prie visuomenės: Jonas Basanavičius sirgo psichinėmis ligomis, Kudirka - nepritapęs provincijos gydytojas. Savo amžininkams jie nebuvo charizmatinės asmenybės. Tokiomis jie tapo vėliau - atsiminimuose, rašytojų raštuose, mokykliniuose vadovėliuose. Jų sukurta tauta juos šiek tiek sudievino.

Pagaliau „Sąjūdis” ir išsivadavimas iš Sovietų imperijos buvo grįstas tais pačiais XIX amžiaus veikėjų sukurtais mitais. G. Beresnevičius patikslina - „Sąjūdinė Lietuva” rėmėsi tarpukario Lietuva. Tačiau po to Nepriklausomybės mitas subliuško, štai kodėl netikėtai 1992 metais laimėjo netikėta politinė jėga - LDDP.

 

Toliau G. Beresnevičius kalba apie ląstelių mitologijas, t.y. apie tai, kad kiekviena grupė turi savo mitologijas, kurios konfrontuoja viena su kita: „Taigi šiandieninė lietuviška mitologija yra gana įdomiai išplėtota: joje užprogramuota visiškas nuolatinis nesusikalbėjimas tarp genčių ir kitokių mitologinių grupių, ideologinis „visų karas prieš visus” ir individo laisvės eliminavimas”.

Tad tam tikra prasme galima sakyti, kad mus ištiko tautinės mitologijos krizė. Ar mes dabar turime mitų, kuriais tikėtume? Ir atrodo, kad tokių nebeliko.

Ar daug ką mums sako Lietuvos kaip miškų krašto mitas, taip gražiai aprašytas ir apdainuotas Daukanto, Maironio ir Baranausko? Nieko, nes miškas - prekė, gerai parduodama Vakaruose. Be to, jei šalia yra ežeras, gerai jį privatizuoti. Tiesa, dar turime Vytauto Didžiojo mitą, bet nelabai žinome, kur jį dėti. Nevarysime gi į Juodąją jūrą žirgų girdyti. Be to, šis mitas vargiai tinka tautai, kuri siekia integruotis į Europą. Juk šio mito vektorius kaip tik tįsta priešinga kryptimi - į Rytus.

Netikime mums kišamu lietuvio charakterį geriausiai simbolizuoja Rūpintojėlis, kažkada sakė poetas Jonas Aistis. Taip jau yra - mes susirūpinę, dejuojantys ir kenčiantys. Kančia tikriausiai nutaurinti ir pakelti kūrybiškumui galėjo XIX amžiaus romantikus. Savo laiku šis mitas gal ir buvo gyvybingas (nors ir šventvagiškas - krikščionybės simbolis buvo nacionalizuotas ir paskelbtas atitinkąs lietuvišką charakterį, - įžūlumo poetams visuomet užteko). Dabar šis mitas mums trukdo gyventi - jis kausto mūsų veiksmus, varžo, neleidžia veikti.

Beje, prieš keturiasdešimt metų apie mitus ir ideologijas yra kalbėjęs Algirdas Julius Greimas: „Jeigu priimsime tezę, kad niekada teisybės negalima pasakyti, kad nuo mitų negalima atsaikratyti, kad ideologija yra prilipusi prie žmogaus, kad ji yra žmogaus būties būtinybė, - tai lieka, tiek asmeniniam žmogui, tiek žmogui visuomenininkui, tik vienas kelias - tai sąmoningo mitų ir ideologijų kūrimo problematika. Galima ieškoti ir reikia ieškoti, kaip demitifikuoti vieną ideologiją, tik su sąlyga, kad turi ir gali duoti naują ideologiją, leidžiandžią žmogui arba tautai gyventi”.

 

Štai šiame kontekste ir atsiskleidžia G. Beresnevičiaus įnašas: jis ne tik naudoja mitologinę medžiagą, aiškindamas architepus, kurie valdo šiandienos lietuvio sąmonę, ne tik kalba apie modernias mitologijas ir jų krizę, bet ir pats kuria mitologiją, kitaip tariant, mitą, kuris galėtų įprasminti šiandienos lietuvių tautos egzistenciją.

„Bricolage” efektas

Claude`as Levi-Straussas analizuodamas mitologijas pasiūlė „bricolage” terminą. Levi-Straussas aiškina, kuo skiriasi taip vadinamasi mitinis mąstymas nuo racionalaus, „mūsiškio” mąstymo. Anot šio antropologo, racionalus mąstymas eina nuo vienos struktūros prie kitos. Tuo tarpu mitinis mąstymas struktūras kuria iš „daiktų”, kurie yra po ranka: upė, kelias, kiškis… Kitaip tariant, mitinis mąstymas, pasinaudodamas esamais skirtumais įvairiose taksnomijose jas apjungia. Taip gimsta mitas. Ir toks mąstymas nėra blogesnis - jis puikiai išsprendžia jam iškeltus uždavinius. Tačiau toks mąstymas yra kitoks.

Claude`as Levi-Straussas taip rašo: „Be to, tarp mūsų vis dar gyvuoja tokia veiklos rūšis, kurios dėka mes galime techniniame lygmenyje pakankamai aiškiai įsiaizduoti tia, kas spekuliagtyviame lygmenyje galėjo tapti mokslu, kurį aš būčiau linkęs vadinti ne tiek primityviu, kiek „pirminiu”.

Prancūzijoje ši veikla vadinama meistravimu (bricolage). Seniau žodis bricoler buvo vartojamas kalbant apie žaidimą su kamuoliu arba bilijardą, medžioklę arba jodinėjimą, bet visada reiškė netikėtą judesį, pavyzdžiui, atšokusį kamuolį, pasiklydusį šunį arba arklį, kuris išsuka iš tiesaus kelio, kad išvengtų kliūties.

Ir mūsų laikais meistrautojas yra tas, kuris viską daro pats, savo rankomis ir naudodamasis, priešingai negu tam tikros srities meistras [specialistas], visokias, dažnai atisitiktines priemones. Mitiniam mąstymui būdinga išreikšti save heteroklitinėmis priemonėmis, kurių skaičius, nors gana didelis, vis dėlto yra ribotas”.

G. Beresnevičius pasirodo kaip tas meistrautojas. Jis vartoja tokius terminus, kurie jau seniai sukritikuoti socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Jis kalba apie tautos charakterį (kas tai yra? XX amžiaus pradžioje dar buvo skoninga apie tai kalbėti, bet po nacizmo - tai jau politiškai nekorektiška), šneka apie kažkokias lietuviams įgimtas savybes. Nė vienas rimtas mokslininkas tokių sąvokų nevartoja. O Beresnevičius žino, kad niekas nevartoja, ir vis tiek šiomis sąvokomis pjausto mūsų praeitį, o paskui drąsiai braižo ateities vizijas.

Beresnevičius paradoksaliai supina senuosius mitus apie mūsų garbingą praeitį su naujomis ateities vizijomis. Juk šiaip esame įpratę, kad tie, kurie žvalgosi į praeitį, tai ir nori joje pasilikti, visus gąsdindami nutautėjimo ir dvasingumo praradimo pavojais. O čia viskas apversta aukštyn kojomis. Beresnevičius žvelgia kuo gilesnėn praeitin tam, kad nubrėžtų kuo platesnes ateities perspektyvas.

Tad iš esmės jis naudoja „bricolage” efektą (beje, tai galėjo daryti ir sąmoningai, nes, be jokios abejonės, šią Levi-Strausso mintį jis puikiai žinojo), jis kūrė mitus, tik naudojo ne lokio, miško ar kiškio figūras, bet tai, kas yra intelektualui po ranka - psichoanalizės, religijotyros, politologijos sąvokas ir jas pynė kaip meistrautojas, tuo sukeldamas kai kuriems meistrams (specialistams) pasibaisėjimą. Tačiau, reikia prisiminti Levi-Straussą, toks būdas nėra žemesnis ar blogesnis - jis tiesiog kitoks.

Kaip kitokia yra ir Beresnevičiaus publicistika: jis paima įvairias teorijas, faktus ir iš jų kuria struktūrą, naują mitą, kuris brėžia mūsų tautos trajektoriją. Gintaras Beresnevičius laužo mūsų supratimus, įsisenėjusius stereotipus. Jis jų nedemistifikuoja, o pakeičia naujais. Antanas Kulakauskas savaitraštyje „Panorama” (nr. 34) rašo: „Šiandien gal dar sunku patikėti, kad Gintaro Beresnevičiaus kūrybos palikimas Lietuvos istorinei savikūrai ir raiškai Europoje bei pasaulyje gali reikšti ne mažiau, netgi daugiau, nei Simono Daukanto kūryba XIX amžiuje”. Kodėl sunku patikėti?

Iš esmės Gintaras Beresnevičius padaro tai, ką XIX amžiaus pabaigoje padarė Simonas Daukantas. Šis istorikas taip pat tuo metu egzistavusius stereotipus apvertė aukštyn kojomis. Iki jo jau egzistavo Lietuvos kaip miškų krašto stereotipas. Ir tai europiečiams asocijavosi su barbariškumu. Daukantas tai apvertė aukštyn kojom: miškas simbolizuoja Lietuvos didybę. Šis apvertimas pasirodė labai įtaigus, nes šią metaforą vėliau išnaudojo Baranauskas, Maironis ir daugelis kitų kultūrininkų.

 

Nuo seno lenkai lietuvius pravardžiavo „batviniais”. Šią paplitusią pravardę Daukantas aiškino taip: lietuviai karo žygiuose valgydavo batvinius ir jiems to pakakdavo, nes jie buvo stiprūs vyrai. Ir šios naujos interpretacijos dėjo pamatus naujai kuriamai lietuvių tautai. Panašiai dirba ir Beresnevičius. Jis irgi siūlo naujas sampratas, naujus tautos veiklos modelius.

Kažkada Algirdas Julius Greimas rašė, kad mums, lietuviams, reikia naujų mitų. Demitologizacija yra labai reikalingas darbas, tačiau be jokių mitų palikti žmogų būtų labai žiauru. XIX amžiaus nacionalizmo mitai - Vytautas Didysis, lietuvių kalbos senumas ir grožis, geltonkasės lietuvaitės - jau seniai demitologizuoti. Kitaip tariant, mums reikia naujų tapatybės šaltinių ir naujų jus pagrindžiančių mitų. Tačiau niekas nepasiūlė naujų mitų. Pirmasis tai padarė Gintaras Beresnevičius.

Svarbu tai, kad LDK regiono idėjo atgavinimas, mano supratimu, padėtų išspręsti šiame pranešime iškeltas lietuvių tapatybės problemas. Lietuviai save ir savo tapatybę galėtų apsvarstyti ir įkontekstinti ne bekraštėje Europoje, kurios vis sieksime, sieksime ir nepasieksime, bet mažesniame ir kultūriškai bei istoriškai jaukesniame regione. Antra, LDK laikotarpis galėtų tapti dabartinių lietuvių „aukso amžiumi” taip pakeisdamas dabartinį „prarastą sovietinį rojų”.

Be jokios abejonės, tokia vizija skamba šiuo metu utopiškai. Tačiau panagrinėkime atidžiau: bent dalis visuomenės (tebūnie dals elito) yra užsidegusi tokiomis idėjomis.

Istorikai jau seniai pradėjo kalbėti ir rašyti, kad LDK palikimas nėra vien tik lietuvių kalba rašytas. Kaip savo palikimą pradedama suvokti ir kitomis kalbomis parašytus kūrinius, į mūsų akiratį įtraukiamas kitų LDK gyvenusių tautų kūryba.

Šis noras ištrūkti vien tik iš lietuvių kalbos apibrėžtų kultūrinių rėmų matosi ir plačiau, ne vien tik istorikų ceche. Apie LDK kaip galimą Lietuvos veikimo erdvę jau yra kalbėjęs Gintaras Beresnevičius savo knygose ir straipsniuose . O jo veikalų populiarumas rodo, kad žmonėms šios idėjos patinka.

Taigi lietuviai jau išsiilgę kitų tapatybių ir kitų erdvių nei jas yra užbrėžę XIX amžiaus lietuviškos tapatybės statytojai. Tad visai yra natūralu, kad atsiremiame į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės palikimą - juk į ką daugiau mums atsiremti.

Ir tokia nostalgija nėra atsitiktinė. Tai susiję su Europos Sąjungos plėtra. Akivaizdu, kad Europa yra per daug didelė ir per daug įvairi, kad būtų visiems vienodai sava (neskaičiuokime „šaltojo karo” metų, kuomet Europos Sąjunga buvo suvokiama kaip atsvara Sovietų Sąjungai).

Tačiau negalima užsisklęsti vien tik nacionalinės valstybės viduje. Pasaulis globalizuojasi, ir gyvenimas jau senokai yra tapęs platesniu. Štai todėl senieji valstybiniai dariniai, kurie buvo multikultūriniai ir kuriuose sugyveno kelios tautos tampa šiandien aktualūs.

Juk čia nekalbama apie tai, kad bus atkurta LDK. Kalbama apie tam tikro regiono atgaivinimą ir veikimą jame. Juk jie gali įprasminti dabartinę mūsų veiklą, suteikti jai kryptį. Tad kaip XIX amžiuje - XX amžiaus pradžioje veiklos kryptį brėžė įsivaizduojami pagoniškos Lietuvos kunigaikščių darbai, taip šiandien ne mažiau paveikiu orientyru gali tapti daugiakultūrinė ir įvairiatautė XVI-XVII amžiaus Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Labai tikėtina, kad besiplečianti ir besivienijanti Europa bus labai dėkinga tokių naujų, paremtų senomis istorinėmis tradicijomis, regionų atgaivinimui. Ir tai bus patrauklu vis daugiau ir daugiau žmonių, nes šie buvę istoriniai dariniai, kuriuose sugyveno skirtingos tautos ir kultūros, puikiai atitinka šiandienos emigracijos procesų vis labiau margėjantį pasaulį. Be to, atsiveriant sienomis, gyventi pagal senus nacionalizmo pasiūlytus modelius nėra itin patrauklu. Tad senieji istoriniai dariniai suteikia istoriškumo pojūtį naujoms formoms.

Tad labai gali būti, kad mes šiuo metu gyvename, kai išrandama ir sukonstruojama nauji regionai. Tipologiškai panašūs procesai vyko XIX amžiuje, kai buvo sukonstruojamos „įsivaizduojamos bendruomenės” - tautos. Dar sykį pabrėžiame, kad šiuo atveju kalbame tik apie naujo regiono konstravimą, ir šis procesas tikrai nesibaigs naujos valstybės atsiradimu (o juk žinome, kad nacionalizmo išdava - nacionalinių valstybių atsiradimas). Tačiau šiuo atveju svarbu tai, kaip kultūriškai formuojami įprasminamos erdvės - kurios tampa savomis, o kurios laikomos svetimomis.

Aišku, galbūt tai yra utopinis projektas. Tačiau pradžioje visi projektai atrodo utopiškai. Juk kas XIX amžiaus pradžioje ar net viduryje galėjo pagalvoti apie Lieuvos valstybę? Lietuviškomis senienomis besidomintys asmenys išsilavinusiam to meto „elitui” kėlė pašaipą. O „litvomanai” daugumai tuometinės visuomenės atrodė keisti marginalai. Tačiau tie marginalai ir sukūrė dabartinę modernią tautą ir Lietuvos valstybę.

Tokiame kontekste perskaityta Gintaro Beresnevičiaus eseistika neatrodo kaip „nesąmonių rinkinėlis”, priešingai - tai modernios lietuvių mitologijos formavimas, atliepiant tikriausiai mūsų globalaus pasaulio iššūkius. Todėl nenuostabu, kad šios mintys pagauna tiek daug protų.

Straipsnis buvo publikuotas žurnale „Kultūros barai” nr. 6.

Rodyk draugams

Rasa Čergelienė (Sara Poisson) - “Graži tu mano”

Rasa Čergelienė ( Sara Poisson)

Iš „Graži tu mano”. 

Peršokti į: navigaciją , paiešką

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 4,8 / 5 (265 balsai)

Nuotr. paimta iš

http://www.mazeikieciai.lt/lt/naujienos/zmones/1126-vilniaus-literat-gatvje-maeikiks-raytojos-pagerbimas-foto
Rasa Čergelienė - poetė, prozininkė, eseistė, fotografė, žurnalistė. Visoje Lietuvoje ir užsienyje dabar žinoma kaip Sara Poisson. Žodis „poisson” prancūziškai reiškia žuvį, o tai plačios reikšmės simbolis, turintis įvairiausių išraiškų mitologijoje ir krikščionybėje. Pirmoji slapyvardžiu Mari Poisson pasivadino poetė Marija Jurgelevičienė iš Šiaulių, o Sara, pasirinkusi tokį pat vardą, tapo lyg ir Mari seserimi. Rasa yra rašiusi ir recenzijų, kurias pasirašinėjo ne tik Rasos Čergelienės, bet ir Rasos Tamonytės vardais. „Sara”, - vardas, kuriuo mažeikiškę jos kolegos ne tik atpažįsta spaudoje, bet jau ir vadina lyg tikruoju vardu, taip ji pašaukiama ir gatvėje.

Rasa gimė 1964 m. birželio 30 d. Plinkšiuose, Mažeikių raj. 1982 metais baigė Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinę mokyklą. 1983-1990 m. studijavo Vilniaus universiteto istorijos fakulte ir įgijo žurnalistės kvalifikaciją. Viena pirmųjų darboviečių - „Panevėžio balso” redakcija (1988-1992). Dirbo dokumentinių filmų bei radijo laidų redaktore. Vėliau, iki 2007-ųjų rudens, dirbo dienraščio „Lietuvos rytas” korespondente - dvejus metus Panevėžyje ir 13 metų Mažeikiuose. Nuo 2007 metų spalio mėnesio dirba bendrovėje „Mažeikių nafta” komunikacijos specialiste. Nuo 2001 m. yra Mažeikių literatų klubo narė, nuo 2002 m. - klubo viceprezidentė. Nuo 2003 m. - Lietuvos Rašytojų Sąjungos narė.

Kai kas sako, kad Rasos poezija eseistinė ir proziška, o poezijoje - pernelyg daug poezijos. Taip greičiausiai yra todėl, kad Rasa tituluojama kaip Neapibrėžtumo Karalienė (kažkas panašaus į „laisvo oro direktorę”).

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos ir Lietuvos Respublikos nacionalinės televizijos surengtos Metų knygos akcijos metu Saros Poisson knyga „Šmogus” buvo išrinkta į 2006 metų geriausių prozos knygų penketuką ir nominuota geriausios metų prozos knygos rinkimuose. Šią knygą rašytoja pirmiausia pristatė Baltijos šalių knygų mugėje, Vilniaus parodų centre „LITEXPO”, po to Mažeikiuose, Telšiuose, Panevėžyje, Klaipėdoje.

2009 m. tradiciškai poezijos festivalyje „Poezijos pavasaris” renginiuose dalyvaujanti mažeikiškė rašytoja Sara Poisson kartu su kitais gyvais ir mirusiais autoriais buvo pagerbta originaliame Literatų gatvės projekte Vilniuje. Gegužės 28-ąją šioje gatvėje buvo atidengta dedikacijų siena lietuvių žodinės kūrybos autoriams. Restauruotoje, naujai pertinkuotoje Literatų gatvės sienoje - beveik 100 keramikos, metalo, medžio, stiklo dedikacijų, tarp jų - ir Sarai Poisson. Keramikinę lentelę su Saros Poisson kūrybos motyvais sukūrė dailininkė Ina Lukauskaitė. Šioje dedikacijoje įkomponuotas rašytojos novelių knygos „Šmogus” (2005) pavadinimas ir tekstas su nuoroda į jos esė knygą „Čiupinėjimo malonumas” (2007). Daillininkė savo kūrinyje įkūnijo gyvenimo kultūrinėje atskirtyje, pasienyje motyvą - kartu tai yra ir užuomina į rašytojos eilėraščių rinkinį „Pasienis” (2006). Visas dedikacijos tekstas toks: „Gyvenantis kultūriniame pasienyje, čiupinėjimo malonumo apimtas, atsargiai atplėšia laišką nuo Saros”. Saros Poisson tekstai jau elę metų publikuojami tradiciniame „Poezijos pavasario” almanache.
Rasa fotografuoja, dalyvauja parodose, yra surengusi keletą autorinių parodų. Jos nuotraukos savotiškos, kupinos poetinių pastebėjimų, jautriai užfiksuotų nuotaikų žaismingumo, o poezija labai jausminga. 2003 m. - tarptautinės parodos „Gyvos žemės mintys” dalyvė ir diplomantė, 2004 -2005 m. surengė personalines parodas Mažeikiuose ir Panevėžyje, 2007 m. dalyvavo Pasaulio žemaičių dailės parodoje kaip fotografė.
Bibliografija:

Nelygybė: eilėraščiai.- Vilnius: Vaga, 1999. Kūno išganymas: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002. Šmogus: novelės. (slapyvardžiu Sara Poisson) - Vilnius: Ciklonas, 2005. Pasienis: eilėraščiai. (slapyvardžiu Sara Poisson) - Vilnius, Vaga, 2006. Čiupinėjimo malonumas: esė. (slapyvardžiu Sara Poisson) - Vilnius, Tyto alba, 2007. Šmogus [Garso įrašas]: novelės. - Vilnius: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2007.

Sudarė:

Gyva oda: Mažeikių rajono literatų kūrybos almanachas. - Šiauliai: Lucilijus, 2004.
Šaltiniai:

1. Rašytojos -seserys Poisson - klaidžioja tarp Žiogaičių kaimo ir Paryžiaus: Virginijaus Sungailos interviu su Sara Poisson // Būdas žemaičių, 2005, gegužės 23 d., p. 4.

2. Sara Poisson - pripažinta provincijos moteris: Virginijaus Sungailos interviu su Sara Poisson // Būdas žemaičių, 2006, lapkričio 10 d., p. 4.

3. http://maripoisson.blogas.lt/apie-sara-poisson-301.html

4. http://www.rasytojai.lt/writers.php?id=269&jaunieji=0&sritis=rasytojai

5. http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=32994

6. http://maripoisson.blogas.lt/rasytoja-sara-poisson-kalbina-valdone-budreckaite-618.html

7. http://www.mazeikieciai.lt/lt/naujienos/zmones/1126-vilniaus-literat-gatvje-maeikiks-raytojos-pagerbimas-foto

Gauta iš „http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Rasa_%C4%8Cergelien%C4%97_%28_Sara_Poisson%29Kategorijos: VISA LIETUVA | ŽEMAITIJA | Žemaitijos žymūs žmonės | Žymūs žmonės

Rodyk draugams

Mirė Michael Jackson…

Daugybę sveikatos problemų turėjusi žvaigždė nuo liepos 13 dienos Didžiojoje Britanijoje turėjo surengti sugrįžimo koncertų turą.

Pastaruoju metu Jacksonas repetavo būsimą pasirodymą savo namuose Los Andžele.

Michaelas Jacksonas su savo broliais ir seserimis grupėje „The Jackson 5″ pradėjo muzikinę karjerą daugiau nei prieš 40 metų. 1971 metais jis išleido pirmąjį solinį įrašą „Got to Be There”, o 1972 metais jo pirmasis singlas „Ben” užėmė pirmąją vietą populiariausių JAV dainų sąraše.

Pirmasis solinis Michaelo Jacksono albumas išleistas 1975 metais. 1982-ųjų jo albumas „Thriller” įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip sėkmingiausiai parduodamas visų laikų albumas: JAV buvo parduota 26 mln. plokštelės kopijų, o visame pasaulyje - 65 mln.

2005 metų birželį baigėsi teismo procesas dėl Jacksono kaltinimo vaikų tvirkinimu bylos nagrinėjimo - prisiekusieji išteisino dainininką. Nuo to laiko jis retai rodydavosi viešumoje, pastaruoju metu dainininkas turėjo finansinių problemų.

M.Jacksonas augino tris vaikus - Michael Joseph Jackson Jr, Paris Michael Katherine Jackson ir Prince Michael Jackson II.

AFP/REUTERS/SCANPIX nuotraukos

Rodyk draugams