BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Akmenų rinkimas (iš knygos “Plėviasparnis”)

surinkau mažne visus akmenaičius

 

man nedaug paliko

tačiau ir paskutinius

kas tik yr

surenku

 

noriu apsakyti jums

širdingai dūsaudama

aš pati

ing pakalnę

kaip akmuo

nuog svieto tolyn keliauju

 

meldžiu Dieve stebuklingas

kursai

mėnesyje gegužės

šį pat pavasarį

ir liepei ir varei

akmeningą pasaulį pažinti

duok man stiprybės

 

pats

liepei ir varei

iš tos priežasties

įdrįsau

dar daugesniai

tokių akmenaičių parinkti

 

rašiau pas kunigaikštienę

mat ant Lucko žemių

yr šiokių ir tokių

kaip kirminų ir varlių

akmenų visokių

kiek nori

 

nors man senai ir luošai

prider nepaslinkti

ir trobos kerčioj tupėti

ale judinuos

 

meldžiu jus prieteliai

drauskit savo vaikams

be reikalo juoktis

iš manęs senos ir luošos

tarp visų vienos

 

sakykit aniems tiesiai

tam ubagų ir durnių pasauly

seniai geidžiu

dar gauti išgąstį

tą peržengti

ir mirčiai ing akis ramiai žiūrėti

 

sakykit aniems tiesiai

teužlaiko meilę ir vienybę

kenčia su kantrybe

meta šalin baimę

juk ne veltui gimė

 

vainikus uždėkit

tegul auga su širdžia gera

kokios seniai nebuvo

ir dabarčion nėra

Rodyk draugams

Orhan Pamuk

Apie:

Orhan Pamuk - turkų rašytojas. Gimė 1952 metais, Istambule, kur praleido visą savo gyvenimą (išskyrus tris metus, kuriuos gyveno Niujorke). Tris metus studijavo architektūrą Istambulo technikos universitete, tačiau studijų nebaigė. Vėliau baigė žurnalistiką Istambulo universitete.

O. Pamuk reguliariai rašyti pradėjo jau 1974 metais. Jo pirmasis romanas Cevdet Bey ve Ogullari, laimėjo pirmą vietą Milliyet romanų konkurse 1979 metais. Ši knyga taip pat laimėjo Orhan Kemal premiją 1983 metais. Po metų rašytojas pelnė Madarali premiją už savo antrąjį romaną - Tylos namai (Sessiz Ev; romanas buvo išleistas 1983 m.); taip pat šio kūrinio vertimas į prancūzų kalbą pelnė Prix de la Découverte (1991 m.).

Istorinis romanas Baltoji pilis (Beyaz Kale), pasirodęs 1985 m., pelnė O. Pamuk tarptautinį pripažinimą. „The New York Times” knygų kritikai rašė, kad „rytuose sužibo nauja žvaigždė - Orhan Pamuk, turkų rašytojas”.

Vienas žinomiausių rašytojo romanų pasirodė 1990 metais, tai buvo - Juodoji knyga (Kara Kitap). Romanas, dėl savo kompleksiškumo ir turtingumo, iškart tapo viena žymiausių ir prieštaringiausių knygų turkų literatūroje. 1992 metais O. Pamuk sukūrė scenarijų filmui „Gizli Yuz” (paremtą romanu „Juodoji knyga”). Filmą režisavo turkų režisierius Omer Kavur.

Paskutinis rašytojo romanas Yeni Hayat tapo perkamiausia 1995 metų knyga Turkijoje. Iki šiol rašytojo knygos išverstos į 13 kalbų.

Bibliografija:

Vertimas į lietuvių kalbą:

Juodoji knyga : romanas / iš turkų kalbos vertė Galina Miškinienė. - Vilnius : Tyto alba, 2005. - 500 p. Gimė: 1952-06-07 Josefine Sigurthsdottir  

Įvykiai

  • 10 rašytojų, kurie pakeitė pasaulį (4) 2008-04-09 Mes daug lengviau pastebime tuos pasikeitimus, kurių atsiranda dėl naujų technologijų, dažnai nė nesusimąstydami, kad už šių išradimų slypi tam tikros idėjos. Pirmieji pribrendusių pokyčių prigimtį pajuto tie, kurie dažniau nei kiti aplenkia laiką - rašytojai. Tarp daugybės rašytojų nuolatos atsiranda keletas autorių, kurie be savo kūrybinių prozos pasiekimų padovanoja mums naują regėjimą, požiūrį. Jie gerokai įtaigiau ir įtikinamiau nei mokslininkai formavo naujas idėjas ir galų gale sukūrė  
  • Orhanas Pamukas - Nobelistas 2006
  • Viltys ir paguodos
  • Persekiojamas turkų rašytojas

Vakar dienos The Guardian yra Orhan Pamuk’o straipsnis, kuris vadinasi The Perils of Kissing. Štai citata, kuri yra apibrėžta rėmeliais straipsnio vidury. Regis, tam, kad lengviau būtų pagauti pagrindinę reikalo žiežirbą: Millions of people who live outside the west - especially those who, like me, live in Muslim countries - never get to see two lovers kissing on the lips in everyday life.

Rodyk draugams

Mari Poisson. Sodnelis (iš knygos “Plėviasparnis”)

ilgai ilgai auginau sodnelį

aplink savo namą

aplink savo lizdą

aplink savo irštvą

žemėje

dešimt žingsnių ilgumo

ties pačiu langu

 

sėjau kvietkus visokius

erškėtrožes ramunes

nagetkas dobilus

metėles kviečius saidrius

žemčiūgus žirnikus

saulėgrąžas

aguonas

gvazdikus

šešpirščius

 

medžius visokius

obelis vašoklius

ąžuolus putelius avietes

beržus klevus epušes

šermukšnius alksnius

karklus gluosnius

vinkšnas

ievas

 

dabar ir gyvenu šioj žemėj

aš ir dar sentimentai

už lango kalnelis

už kalnelio upelis

antroj pusėj upelio

vėl kitas kalnelis

 

vaidiname romantišką tragikomediją

šviečiant mėnulio rampai

o ką daugiau daryti

kur mums dėtis

 

kaip paprasta užduoti klausimą

ar tu ką nors

šiame gyvenime pasiekei

lygiai taip pat ir atsakyti

“taip” arba sakysim “ne”

 

tykau tavęs

akimirksni žavingas

nors kuo pakeist gyvenimą galėtum

ilgą ar neilgą

kurio vienintelis turtas

štai tas sodnelis

aplink mano lizdą

aplink mano irštvą

kuo pakeist galėtum mielą kvailą praeitį

netelpa į galvą

 

ką galėčiau pakeisti pati savyje

kai tupiu atsitūpus nuoga prieš likimą

ir nesykį ne du perkratau savo gyvenimą

nieko

nė trupinio

ir gėda gėda amžinais savo nagais

man širdį drasko

drasko net tada

kai rodos net nedrasko

 

vienas sako:

man nemaž teko matyti

pūvančių dūlančių pūzrų

kol bokštą mūrijau

 

kitas sako:

ir vakaroju ir rytuoju

vis nieko neturiu

gyvenu po grynu dangum

tarp dangaus ir žemės

Rodyk draugams

Thomas Mann

 

Apie:

Tomas Manas (Thomas Mann) - vokiečių rašytojas ir kritikas, viena žymiausių pirmosios XX-ojo amžiaus pradžios literatūrinio gyvenimo asmenybių. 

Tomo Mano kūriniams būdingas tikslus tiek šiuolaikinio, tiek senovės gyvenimo detalių atvaizdavimas, įžvalgi ir subtili intelektualinė idėjų ir charakterių analizė, kiek ironiškas, atsiribojęs, tačiau persmelktas giliu tragizmo suvokimu žvilgsnis į pasaulį. Jo herojai, dažnai priklausantys vidurinei miestelėnų klasei, patenka į dvasinius konfliktus, kylančius tarp kūrybingo menininko, išskirtinio individo ir jį ribojančios miesčioniškos aplinkos.

T. Manas gimė 1875 m. birželio 6 d. Liubeke. Jo tėvas buvo pirklys, karališkasis Olandijos konsulas, vėliau ir laisvojo Hansos miesto Liubeko senatorius, o motina buvo kilusi iš Pietų Amerikos, vokiečio plantatoriaus ir portugalų-kreolų kilmės brazilės šeimos. Manų šeimoje buvo keturi vaikai. Jo brolis, Heinrichas Manas (Heinrich Mann), taip pat buvo žymus rašytojas.

Literatūrinis Tomo Mano talentas atsiskleidė dar jam besimokant gimnazijoje, jo darbai buvo spausdinami meno, literatūros ir filosofijos žurnale „Pavasario audra”, prie kurio leidybos jis ir pats prisidėjo. Po tėvo mirties jam teko pačiam rūpintis savo išlaikymu. Studijuodamas literatūrą, istoriją ir ekonomiką, jis ir toliau domėjosi literatūra. Prieš pradėdamas rašytojo karjerą, T. Manas dirbo klerku draudimo bendrovėje ir prisidėjo leidžiant satyrinį žurnalą „Simplicissimus”. 1896-1897 m. kelionės į Italiją kartu su broliu Heinrichu metu jis pradėjo rašyti savo garsųjį romaną Budenbrokai (Buddenbrooks).

Po sėkmingo novelių rinkinio Mažasis ponas Freidemanas (Der kleine Herr Friedemann) debiuto 1898 m., T. Manas pradėjo savo, kaip laisvojo rašytojo, karjerą. Be romanų Budenbrokai, Daktaras Faustas (Doktor Faustus), Užburtas kalnas (Zauberberg), keturių dalių romanų serijos Biblijos motyvais apie Juozapą ir jo brolius, jis taip pat yra parašęs daug novelių ir apsakymų: Tonis Kriogeris (Tonio Kröger), Marijo ir burtininkas (Mario und Zauberer), Karališkoji Didenybė (Königliche Hochheit) ir Feliksas Krulis (Felix Krull) ir kt.

T. Manas daug keliavo skaitydamas pranešimus - į Prahą, Vieną, Budapeštą, Stokholmą, Lundą, Paryžių ir Ciūrichą, taip pat ir į Ameriką, gavo garbės daktaro vardą daugelyje universitetų, pvz. Bonos universitete (1919), Kolumbijos universitete (1938), Rutgerio universitete (1939), Princtono universitete ir des Hobart koledže (1939), Kalifornijos universitete (1941), Oksfordo ir Lundo universitetuose (1949), Jenos Freidricho Šilerio universitete (1955) ir kt. 1926 metais jis buvo priimtas į Prūsijos poetų akademiją ir tapo ten profesoriumi. 1929 m. Tomas Manas literatūrinę Nobelio premiją, iš esmės už romaną Budenbrokai.

T. Manas taip pat buvo pripažintas literatūros kritikas. Savo kritiniuose esė jis pabrėžė, kad menininkas turi aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. 1933 metais vienos iš savo kelionių į užsienį metu, jis buvo griežtai pasmerktas Adolfo Hitlerio režimo atstovų ir visas jo turtas buvo konfiskuotas. Tomas Manas liko Prancūzijoje, 1934 m. persikraustė į Šveicariją. 1936 m. jis neteko Vokietijos pilietybės ir Bonos garbės daktaro vardo. Emigravęs į Jungtines Amerijos valstijas, 1944 m. priėme Amerikos pilietybę. 1953 m. T. Manas apsigyveno Šveicarijoje, netoli Ciūricho ir, atmetęs visus kvietimus grįžti į Vokietiją arba bent apsilankyti joje, ten liko iki savo gyvenimo pabaigos. 1954 m. jis atsisakė Stalino vardo taikos premijos. Mirė 1955 m. rugpjūčio 12 d. Iš šešių jo vaikų sūnus Klausas Manas (Klaus Mann, 1906-49) buvo rašytojas, dukra Erika Mann (Erica Mann, 1905-69) - aktorė.     

Rašytojo kūriniai: Der kleine Herr Friedemann (1898); Buddenbrooks. Verfall einer Familie (1901); Tristan (1903); Tonio Kröger (1903); Fiorenza (1906); Königliche Hoheit (1909); Der Tod in Venedig (1913); Betrachtunges eines Unpolitischen (1918); Herr und Hund (1919); Rede und Antwort (1922); Der Zauberberg (1924); Bemühungen (1925); Unordnung und frühes Leid (1926); Mario und der Zauberer (1930); Die Forderung des Tages (1930); Joseph und seine Brüder. Geschichten Jaakobs (1933); Joseph und seine Brüder. Der junge Joseph (1934); Leiden und Grösse der Meister (1935); Joseph und seine Brüder. Joseph in Ägypten (1936); Lotte in Weimar (1939); Joseph und seine Brüder. Joseph, der Ernährer (1943); Doktor Faustus (1947); Der Erwählte (1951); Bekentnisse des Hochstaplers Felix Krull (1954); Versuch über Schiller (1955).

Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Budenbrokai : romanas / iš vokiečių k. vertė J. Vaznelis - Vilnius : Vaga, 1968. - 668 p.
Lota Veimare : romanas / iš vokiečių k. vertė V. Petrauskas - Vilnius : Vaga, 1969. - 400 p.
Avantiūristo Felikso Krulio prisipažinimai : romanas / iš vokiečių k. vertė V. Petrauskas - Vilnius : Vaga, 1981. - 290 p.
Jokūbo istorijos : romanas / iš vokiečių k. vertė A. Gailius - Vilnius : Alma littera, 1996. - 414 p.
Jaunasis Juozapas : romanas / iš vokiečių k. vertė A. Gailius - Vilnius : Alma literra, 1996. - 302 p.
Juozapas Egipte : romanas / iš vokiečių k. vertė A. Gailius - Vilnius : Alma littera, 1999. - 655 p.
Juozapas Maitintojas : romanas / iš vokiečių k. vertė A. Gailius - Vilnius : Alma littera, 2003. - 573 p.

Nuorodos:

http://www.uib.no/ped/thomasmann.html
http://www.cwru.edu/artsci/modlang/german380/mann.html
http://www.dhm.de/lemo/html/biografien/MannThomas
http://nobelprize.org/literature/laureates/1929/mann-autobio.html
Gimė: 1875-06-06 Mirė: 1955-08-12 sminga  

Įvykiai

Rodyk draugams

Mari Poisson. Nauja patirtis

Vakar, birželio 4-tąją, mudu su vyru pirmą kartą savo gyvenime balsavom UK. Turiu pasakyti, kad įsijausti visiškai nesunku. Ramiai įsigilinome ir stengėmės būti labai atsakingi rinkėjai.

Rodyk draugams

Mari Poisson. Iš knygos “Plėviasparnis”

BIJAI NEJAUSTI SALDŽIOS PALAIMOS

bijai verksmo nksty

bijai būti gyvas palaidotas ?

 

ateik prie mano Ledjūrio

sėskis ir sėdėk

estetiškas

švarus

dailus

ir išrankus

kalbėsimės skęstančiais žodžiais

tirpstančios mūsų kalbos

apie nežemiškus žodžius anapus žemės.

 

nebūk kambariuose

įeis mirtis per langus

o tu bijai mirties

laikais tylos ir rimties

kaip bažnyčioj

nors jau senai žinau

kad mirtį tu taip pat pamilsi

kaip viską ką aš myliu

tik nepraeik pro šalį

tartum sapnas

būk greta

tarsi Jos šuo

ir viskas

viskas.

Rodyk draugams

Mari Poisson. Baltas sydas. (is knygos “Tikra mergaite”)

052.  BALTAS ŠYDAS

 

 

 

Malvida Lora von Meysenbug merdėjo keletą dienų.

Balandžio 21-ąją, jos mėgstamiausiojo miesto - Romos gimtadienį, ji susikvietė  artimuosius ir atsisveikino.

Visi gėrė šampaną.

Toks buvo jos pageidavimas.

Malvida Lora von Meysenbug šventė ne tik savo gyvenimo baigtį, bet, kaip ji pati sakė, „ir atgimimą kitame gyvenime”.

Ji buvo pašarvota kaip karalienė.

Gulėjo baltai aprengta.

Uždengta baltu šydu ir apklota baltomis rožėmis.

 

Mes dabar žinome, kad mirtis yra puikus išgyvenimas, ir niekas nemiršta vienas. Dar nebuvo taip, kad žmogus mirtų vienas. Net jei jis vienas kažkur nuslydo nuo ledkalnio, kaip Marko tėvas, arba buvo paguldytas ligoninėje į palatą Nr. 12a (13 numerio nėra dėl prietarų), kaip mano tėvas, kad numirtų, o seselė kas porą valandų patikrindavo, ar jis dar nemirė. 

Prieš numirštant, čia susirenka visi tie žmonės, visos sielos, kurios išėjo prieš jį, su kuriomis jis susietas meile. Daugelis mirštančiųjų pasakojo apie tai. Jei skaitėte ponios dr. Kubler-Ross knygą, žinote.

 

Malvidos Loros von Meysenbug gyvenimas buvo nuostabus.

1889 m. atvykęs į Farnezės rūmus tyrinėti rankraščių ir dokumentų 23 metų Romainas Rollandas su rekomendaciniu laišku rankose pravėrė Malvidos Loros von Meysenbug salono duris.

Jį pasitiko maža, pilkšvai mėlynomis akimis ir ilgais baltais, lygiai sušukuotais plaukais, pridengtais juodu šydu, 73 metų dama - pati Malvida Lora von Meysenbug.

Protinga, geros atminties, išgyvenusi daugybę įvairių susižavėjimų.

Savo ramumu ji stebino 50 metų jaunesnį būsimą prancūzų rašytoją.

 

Austrų rašytojas S. Zweigas vėliau parašys, kad šiuos žmones siejo „tas pats idealizmas: senutės protingas bei patirties apvalytas ir jaunuolio - neperkrautas ir fantastinis”.

Išvykus Rollandui iš Romos, prasidėjo jų susirašinėjimas, trukęs iki jos mirties.

Su Malvidos Loros von Meysenbug mirtimi baigėsi ir Rollando romantiškasis periodas. Jis staiga paseno lyg būtų praradęs sielą.

 

Pildant mirusiosios valią, jos pelenai buvo palaidoti „po kiparisais prie Cestijaus piramidės Romos Dieviškajame mirusiųjų sode”.

Ką tai reiškia? Štai ką.

Dieviškasis mirusiųjų sodas daug daug kartų didesnis už bet kurį didžiausią žemiškąjį sodą. Todėl jis ir neišpasakytai galingesnis. Jo trauka beribė. Jo jėga pasakiška.

Ir ten, Dieviškajame mirusiųjų sode, tikrai yra daug daugiau jus mylinčių ir laukiančių, negu čia, šiame gyvenime.

Štai kodėl mes nesugebame atgaivinti savo mylimų mirusiųjų. Štai kodėl neįmanoma parsivesti Euridikės iš Hado.

Žemiška meilė - tik žemiška meilė, ir nieko daugiau.

Mums, gyviesiems, nepakanka energijos.

 

Tačiau jei jūs su kuo nors iš Dieviškojo mirusiųjų sodo esate susiję meilės energija, galite būti tikri - jis ar ji jus pasiims, jei išėjo ten anksčiau už jus.

Jūs vėl pasimatysite.

Išsiskyrimas neegzistuoja.

O tai, ką sakome civilinės metrikacijos metu ar bažnyčioje: „… kol mirtis mus išskirs”-  gryna nesąmonė. Iliuzija. Mirtis neišskiria. Mes išsiskiriame, kai patys išsklaidome mus siejančią meilės energiją.

Jei manęs su kitu niekas nesieja, tai mes esame išsiskyrę jau čia, šiame gyvenime, ir juo labiau - anapus.

 

Tik gyvieji šitos paslapties nežino.

Kad sužinotum, reikia gyventi ir sykiu būti mirusiai. Kaip žemei, apklotai baltu žiemos šydu.

 

Mes, mirusieji, turime pakankamai energijos po baltu mirties šydu. Pakankamai, kad …

Rodyk draugams

Javų lauke milžiniškas medūzos formos piešinys. Ar tikite ateiviais?

Jellyfish crop circle appears in field

2 hours 34 mins ago

ITN

A spectacular crop circle shaped like a jellyfish has appeared on farmland in Oxfordshire. Skip related content

Related photos / videos

Jellyfish crop circle appears in field

The 250m (600ft) design, which turned up in a field near Ashbury last week, is believed to be the first of its kind in the world.

Crop circle expert Karen Alexander said: “We have seen butterfly and bird patterns in the past, but this is the first jellyfish crop circle in the world.

“It is absolutely huge - roughly three times the size of most crop patterns and extremely interesting. People have been aghast at the size of it. It is a complete monster.

“We are looking into the meaning of it, but at present it just seems to have appeared out of nowhere.”

The owners of the land say whoever created the design caused about £600 of damage - but they called the shape “beautiful” and say they have reported the trespassers to the police.

Rodyk draugams

Mari Poisson. Laiškai seseriai (20)

Ročesteris, 2009 kovo 1 d.

 

Mieloji Sara,

 

Atleisk, praėjusį sekmadienį neištvėrusi įsivėliau į ginčus apie psichologinę padėtį - nebaigiau pasakoti to, ką buvau pradėjusi vasario 16-tosios laiške. Esu dėl to labai susigėdusi;)

          Šiandien rašau Tau nelaukdama Tavo laiškelio,- bijau ir vėl kur nors užsikabinsiu. Taip aš čia amžiais nebaigsiu pasakoti. O juk noriu pagaliau užbaigti.

 

          Tai va. Kaip jau rašiau tada, pasikalbėjau su lėle ir pasiieškojau internete informacijos apie Ročesterį. Tuomet negailestingai išjungiau internetą, o taip pat ir kompiuterį. Mobilujį telefoną jau buvau išjungusi anksčiau. Susiruošiau į parduotuvę. Reikėjo šio to nusipirkti pastininkui, kurį ketinau tuojau pat pradėti.

          Šį kartą nešiojamo kompiuterio neėmiau su savimi - palikau namuose. Pasiėmiau tik Little Dorrit, - įsimečiau ją į puspalčio kišenę, kad visada būtų po ranka. Nusipirkau laimo sulčių, klevų sirupo ir keletą laimo vaisių popieriniame maišelyje. Atsargai. Ketinau nieko nevalgyti, gerti tik vandenį, sumaišytą su laimo skultimis ir klevų sirupu.

          Šiek tiek paklaidžiojusi, užsukau į elektros prekių parduotuvę ir nusipirkau neaukštą toršerą su dideliu gaubtu, puikiai imituojančiu senovinį pergamentą. Kotas buvo ne tiesus, bet su alkūne, kuri sukiojosi. Lemputę nusipirkau atskirai. Stiprią - šimtinę. Ketinau šį šviesos šaltinį naudoti kaip savo pačios akumuliatoriaus pakrovėją;) Šviesa ir šiluma mane visada pakrauna.

          Mažytis nesklandumas, (o gal tik sutapimas): toršeras buvo paskutinis. Jis stovėjo vitrinoje, ir jo gražusis gaubtas buvo keliose vietose įžūliai perlaužtas. Aišku, jis buvo taip eksponuotas, kad lūžių visiškai nesimatė.

          Aha, jis buvo sulūžęs, bet vis tiek man labai patiko. Paprašiau nuolaidos, paprašiau iškelti jį iš vitrinos, sumokėjau kortele, paėmiau už koto ir taip parsinešiau iki pat namų -  visiškai nesupakuotą. Pliką ir sulūžusiu gaubtu. Tokį, va, gatavą invalidą;)

          Kai Little Dorrit vėl pasodinau ant palangės, o toršerą pastačiau prie lovos ketindama jau tuojau ir pradėti ruošti sau didesnį kiekį gėrimo, išgirdau lyg ir kažkokį tylutėlį vidinį balsą. Įtariai pažvelgiau į Little Dorrit. Taip ir buvo - ji pakartojo klausimą. Ji klausė: jei tu išjungei kompiuterį ir telefoną, neturi kalendoriaus ir ketini ničnieko nerašyti, tai yra, jokio dienoraščio, tai kaip susioriantuosi pasaulyje? Atsakiau, kad susioriantuosiu labai paprastai. Kiekvieną vakarą, leidžiantis saulei, įmesiu į popierinį maišelį nuo vaisių po vieną degtuką.

          Little Dorrit trumpai sukikeno plonu liaunu juokeliu, lyg bijotų ką nors prižadinti. Aš net grįžtelėjau atgal. Aha. Toršero gaubtas buvo tikrai rimtai perplyšęs… Šiek tiek paremontavau jį balta siaura lipnia juostele. Buvau stropi, lyg pleistru ant žaizdų klijuočiau tvarsliavą.

 

          Popietę praleidau žiūrėdama į debesis. Gulėjau ant lovos, žiūrėjau pro langą, kaip ramiai ir be jokio garso debesys nuolat keičia ir keičia formas… Gal ir kažką svajojau. Nebepamenu. Visiškai nesekiau savo minčių.

          Pagaliau dangus nuo saulėlydžio žarų pasidarė raudonas su oranžiniu pakraščiu. Taip ir atėjo laikas. Persižegnojau ir įmečiau vieną degtuką į nedidelį popierinį maišelį nuo laimo vaisių. Užtraukiau užuolaidas, užžiebiau toršerą, Litle Dorrit perkėliau ant stalo, ant kompiuterio viršelio.

          Tada ėmiausi malonaus darbelio, kurį buvau sugalvojusi sau iš anksto - pradėjau perrašinėti ranka. Su savimi buvau pasiėmusi tik vieną, perrašinėjimo malonumui tinkamą, knygą - Džono Stiuarto Millo biografiją. Ji buvo pakankamai stora. Tikslaiu, labai stora.

          Viskas atrodė taip: jaukiai įsikūriau lovoje, įjungiau toršerą, pasidėjau krūvelę liniuotų lapų ant specialaus juodo padėkliuko, prispaudžiau juos laikikliu ir pradėjau perrrašinėti. Ramiai ir su tylia šypsena. Eilutė po eilutės.

          Buvau jau perrašiusi visą pirmąjį lapą apie netradicinį Millo išsilavinimą, kai tyloje išgirdau prabylant Little Dorrit. Ji prakalbo viską paversdama klausimu: ar nori pasakyti, kad esi visiškai neapsibrėžusi, neturi jokio plano ir net jokio supratimo, kiek taip sėdėsi šitame kalėjime, žiūrėsi į debesis ir perrašinėsi ranka? Atsakiau, kad tikrai neturiu jokio supratimo. Ji patylėjo ir dar šio to paklausė: tai ko tu sieki?

          Man patiko, kad Little Dorrit tardo mane. Atsakydama jai, tarsi atsakau sau pačiai, sau pačiai pasiaiškinu. Ko aš siekiu? Siekiu sustabdyti savo gyvenimo upę, ir tada pasukti jos vagą kita linkme. Kokia tokia linkme, vėl paklausė Little Dorrit nežinia kodėl šiek tiek suirzusi.

          Nežinau. Pastininkausiu tol, ko pamatysiu viziją. Tada ir suprasiu viską, ką reikia suprasti, atsakiau. O kiek laiko pastininkausi? Na, kiek reikės… Gal savaitę, gal daugiau… Gal 40 dienų, pratęsė Little Dorrit pamėgdžiodama mano neapibrėtą toną. Gal…, atsakiau ta pačia maniera, bet širdies gilumone nemaniau, kad teks taip ilgai pastininkauti. Nors… Kristui juk prireikė…

          Little Dorrit nutilo. Perrašinėjau tol, kol įsinorėjau miego. Buvo jau po trijų, nes trečią pradeda čiulbėti juodieji strazdai. Išjungiau toršerą ir truputį pasiklausiau užsimerkusi kaip jie gražiai čiulba. Pašnibždėjau labanakt Little Dorrit, kurią nakčiai buvau pasikišusi po  pagalve, ir užmigau.

          Tikėjausi, kad susapnuosiu ką nors svarbaus… Taip ir įvyko, kaip paskui paaiškėjo.

 

          Ak, mieloji Sara, jauti? Čia labai gera vietelė nutraukti pasakojimąJ) Apie sapną papasakosiu kitame laiške. Ar ne? Jau ir taip prirašiau daugiau, nei buvau ketinusi.

 

          Bučkis;)* Iki;)

 

                                                                                                        Su meile

                                                                                                         Mari

Rodyk draugams

Mari Poisson. Laiškas Janinai Jovaišaitei

Londonas, 2009 gegužės 4 d.

MARI POISSON

 

iliustracija

Mieloji Janina,

rašau Tau ne dėl to, kad ką nors pasakyčiau, norėdama pasveikinti jubiliejaus proga. Keistai rašau. Nei pati nežinau, kaip, - gal noriu užburti arba gal noriu apžavėti, arba gal tikiuosi papurtyti jazminų krūmą ar mėtų kerą, arba gal viliuosi sužydėti vilkdalgiu apie Tave ir Tau vienai, arba gal ketinu tiesiog pastovėti šalia, tarsi būčiau dar viena liepa prie tvoros Dubijos gatvėje su trim kovais ant galvos…

  •  
    •  
      •  
        •  

            kai vaivorykštės vėduoklė
            duoda ženklą
            poetams,
            atliekantiems upės pareigą -
            sutartis su vasara
            pasirašyta -
            jausmai
            šokio judesy
            laiptų pakopose,
            ir požemių stotyse,
            ir viržių kvepėjime -
            įvairūs temperamentai -
            įvairus tempas -
            artėjimo giesmė -
            katinas jaukus lange
            ir visuomenės požiūris
            į veidrodžių provinciją,
            o moterys
            prieš vitriną stovi.

 

 

Šiomis eilutėmis Tu prabilai viename iš savo eilėraščių rinkinių - „Saulėgrąžų veidrodžiuose” (2006). O aš štai dabar, kai rašydama stengiuosi grįžti į kažkurį savo likimo momentą, prisimenu Tave su švelnia rožėta suknele ir su didele rože prie akių. Dar prisimenu lietų. Kartais Tu mane palydėdavai per kiemą iki vartelių. Ak, būdavo baisus vėjas - lauždavo skėtį. Rudeninis lietus, žvarbi dargana. Kartais būdavo net ne ruduo, o lietinga žiema… Gerai įsiklausiusi, net ir dabar girdžiu, kaip laša vanduo per stogą į metalinį dubenėlį Tavo mansardoj, kur Tu rašai eilėraščius, gulėdama lovoj. Tavo mylimi gyvūnai ant laiptų… Šunys. Varna. Aukšta Žalčio gūžtos tvora… Gėlės, kurių niekas nesėja, nelaisto ir neravi, bet jos dygsta, kur nori, ir žydi, jei nori. Tai mamos palikimas, sakydavai. Na, ir žinoma, Tavo laimingosios vaikystės nuotraukos. Kalėdinė eglutė, puošnūs drabužėliai, dovanos… Tu mažytė, graži ir fotogeniška Palangos kurorte. Pušys, sūpynės, Birutės kapo akmenys. Esi man sakiusi, kad būdama gal penkerių, atradai savo filosofiją. Tu jau tuomet supratai, kad gera augti vieninteliu vaiku turtingoj šeimoj. Tai tiesa. Kaip ir tie gražūs žodžiai, kuriuos išmokau iš Tavęs įdėti į savo eilėraščius: altana, dvaras, tvenkinys, senelės kolonija…

Tavo poezija, Janina. Ji tikra. Ne šiaip sau tikra - tikra nuostabiai specifiniu, giliai asmeninius tikrumu. Apie tą specifinį tikrumą, manau, tiksliausiai yra pasakęs Donaldas Kajokas. Jis rašė apie pačią Tavo esmių esmės esmę - vadino Tave Poezijos Karaliene.

Nežinau, ar kas nors kada nors Šiauliuose dar rašys taip, kaip Tu. Greičiausiai niekas ir niekada.

  •  
    •  
      •  
        •  
            Pilis ant kalno -
            Bokštai lyg simfonija -
            Simfonijoj - mano mansarda, -

 

 

sakai Tu, įsižiūrėjusi į savo praeitį. O juk niekas ir niekada Šiauliuose nebeturės tokios praeities, kurioje bajorai joja į Seimą, kur vyrai kloja geležinkelį, o Tavo tėvelis yra inžinierius, baigęs mokslus Paryžiuje. Kur moterys ir jaunos panelės vaikšto po dvarą, po seną žydintį sodą baltai pasipuošusios, o Tavo mama su tamsiai žalio aksomo suknia, nes ką tik grįžo iš baliaus…

Tu mėgdavai šokti. Labai mėgdavai šokti. Tik staiga nebeliko nei kur, nei su kuo… Ak, Dieve, mąstau, kodėl gi tas gražusis pasaulis taip kardinaliai pasikeitė? Kas būtų nutikę, jei jis nebūtų pakitęs? Kokia būtum Tu? Kokia būčiau aš? Kokios būtume? Žinau, kad taip net klausti negalima, bet noriu paklausti.

Miela Karaliene, kas būtume mes, tos mergaitės, kurioms krito laiminga korta gimti gražiomis šviesių dvarų panelėmis? Jūsų Didenybe, Šiaulių Karaliene, klausiu šito su gyva viltimi, kad kada nors man vis tiek atsakys. Bent po mirties. Kodėl tas mūsų laimingasis, turtingasis ir fantastiškai romantiškas pasaulis taip ėmė ir apsivertė, prasmegdamas į niekur? Nors būtent tas apvirtęs pasaulis mudvi ir suvedė, supažindino, panardino į tą pačią versmę, į tą pačią žvilgančią ledinę sietuvą… Gal čia jo prasmė?

Bet aš esu tikra, kad Tu žinojai kažkokią savą paslaptį, Janina. Man visada patiko tas Tavo fatalizmas. Viskas turi atsitikti savaime, sakydavai. Savaime eilėraščiai turi sukristi į knygą, savaime turi atsirasti pinigai, rekomendacijos, leidyklos, palaikymas. O jei ne? Jei neatsiranda? Taip negali būti, sakydavai. Kas mums priklauso, tas būtinai turi mums atsitikti. Ir atsitikdavo! Visada tas stebuklas įvykdavo! Tu tuomet tiesiog džiūgaudavai. Nes visada buvai be galo žavi šiuo savo stilingu tikėjimu…

Sunku man rašyti, Janina, bijau ko nors svarbaus nepaliesti, pražiūrėti… Tačiau juk viliuos, Tu perskaitysi ir tą ką nors, kas nepasirašė, kas slydo praslydo ir nuplaukė… Gal tas kas nors yra geležinkelio pabėgių kvapas, Kalėdos, sniegas - kai sninga miesto langų žiburiais ar alyvom. Arba didžiulėm geltonom saulėgrąžom… Arba gal vasaros rytas ar vakaras po obelim su knyga. Gal Joninės, šiltas saulėtas sekmadienis Bubiuose, senelės kolonijoj…

Visko nesurašysi. Viskas tiesiog yra, nes nėra praeities. Juk žinai, - visada dabartis. Visada amžinasis dabar. Anot Tavęs:

  •  
    •  
      •  
        •  
            Rytas pažadina spalvas ir formas -
            šviesos meistras tapo mėlyno porceliano
            poeziją

 

 

Ir dar. Švęsdama gimtadienį, nepamiršk, kad nuolat jaunėji - kaip stebuklinga fantasmagorija (atleisk už šį gremėzdišką tarptautinį žodį - ranka nepakilo išbraukti, nes nemokėjau kitaip užbaigti.).

 

Su pagarbia meile ir padėka Marija

Rodyk draugams