BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Laiškas seseriai (19)

Ročesteris, 2009 vasario 22 d.

 

Mieloji Sara,

 

Jau gavau du Tavo laiškus psichologėmis tema;). Atleisk, kad nesuskubau išsamiau atsakyti. Turiu visokių įdomių minčių ir darbelių šia tema, tik kad mano gyvenimas teka kažkaip nestandartiškai. Kartais nebenoriu nieko rašyti,- netgi laiškų, netgi įsijungti kompiuterio nebenoriu… Kartais lyg ir reiktų su kuo nors pasikalbeti, išsipasakoti, lyg ir jaučiu tokį poreikį, bet aš laikausi – gydau šį poreikį rašymu. O rašant juk nebūtina rašyti visą tiesą. Galima ir pafantazuoti. Arba sukurpti laimingą pabaigą…

 

Tačiau paskutinysis Tavo laiškas transliuoja tokį stiprų Tavo bandymą spėlioti apie mano  laikyseną Georgo atžvilgiu ir įteigti man pačiai, kad mudu bendraujame taip, lyg aš būčiau jo klijentė, o jis mano psichologas… Nebeištvėriau. Nusimečiau visas literatūrines kaukes ir nusprendžiau šį tą tiesiog Tau paaiškinti. Nenoriu, kad galvotum, jog nesu atvira, jog skraibstausi išmone ar metaforomis. Gal kartais taip ir būna, tas tiesa, tačiau dabar taip tikrai nebus. Bent jau šį sykį.

 

Oi, tiesa, paskui dar man labai įdomi Tavo mintis apie persirengusią karalienę. Manau, man tas irgi netinka. Nes ir su paradiniais rūbais, ir su prijuoste stengiuosi būti ta pati. Tiksliau, ta pati Karalienė, bet vis kitais rūbais. Karalienė juk, kaip žinai, irgi skuta bulves, verda pietus, eina į tualetą, serga, apanka viena akimi, nusikalba, perpyksta, netenka kantrybės, yra geros ar blogos nuotaikos, sėdi kavinėje, mokosi, verkia, mezga, ardo… Esu tikra, kad man reikia labai daug repetuoti (repetuoti dieną ir naktį), kol būsiu visiškai tikra, kad jau nebevaidinu, kad jau tikrai (iš tiesų) esu Karalienė, kad jau „įėjau į rolę“. Ak, juk vis dėlto Karaliene yra viso mano gyvenimo rolė ir aš už ją negaunu nei algos, nei honoraro. O tas, žinok, labai gelbsti;) Lieka grynasis manes, kaip žinai. Menas menui.

 

Priešpaskutiniame laiške prabėgom paklausei, kai mudu su Georgu sėdėjome bare, kas iš mudviejų tuomet kalbėjo, o kas dėjosi, kad klausosi. Manau, sesute, esi neteisingai įsitikinus ar įtikintai, kad tas, kuris kalba, įsimyli tą, kuris klausosi. Tačiau tas, kuris klausosi, visiškai nesidomi tuo, kuris kalba. Jis nuobodžiauja, bet neparodo šito. Dėl tam tikrų savų išskaičiavimų arba mandagumo.  

 

Noriu pasakyti, kad tai ne visada tiesa. Kad ir mūsų su Tavimi atvejis. Visų pirma, mes su Tavimi tikrai jau iš prigimties nesam gydytojos-psichologės ir mums gaila laiko išpažinčių klausymui plius neturim įpročio apsimesti, kad įdomu nors iš tiesų be proto nuobodžiaujam. Iš karčios patirties žinau, kad tai ne išimtis, bet taisyklė. Būna, žinoma, talentingų pasakotojų, bet jų tikrai nedaug. Todėl, manau, taip sunku surasti kantrybės pilną klausytoją. Na, žinoma, labai būtų panašu į tiesą, kad Karalienė privalėtų lyg ir turėti begalę tokios kantrybės. Jei tai apie mane, tai žinok, – neturi ji tos kantrybės ir niekada neturės. Tam yra kunigai ir psichologai.  

 

Bet tą Tu ir pati žinai, todėl po šios lengvos įžangos pereinu prie mudviejų su Georgu.

 

Gali netikėti, jei nenori, bet aš šventai tikiu, kad kiekvienas žmogus šiame gyvenime turi savo antrąją pusę. Vieną dieną tos dvi puselės susitinka ir akimirksniu kažką suvokia, kažką panašaus į persmelkiantį ŠTAI. Suvokimas skimbteli tik akimirksnį, bet perveria giliau negu kiaurai. Nesvarbu, kaip laimingai gyveni su savo vyru, augini vaikus, rūpinies namais. Nesvarbu, nes visą gyvenimą žinojai, (tik nesakyk, kad nežinojai), kad tas geras doras ištikimas žmogus yra ne tas. Ir dar žinojai, kad vieną gražią dieną neišvengiamai sutinksi minėtąją savo antrąją pusę. Gali ir nieko nesakyti, gali net nesusipažinti, tačiau pakaks vien tik pamatyti - suvokimas įeis pro tavo akis, trinktels į paširdžius ir pervers  minėtuoju – ŠTAI.

 

Nežinau, kaip Tau, bet man labai svarbu tą antrąją savo pusę pamatyti, suvokti tą ŠTAI ir būtinai apie tai paskelbti. Nenutylėti, neapsimesti, kad nieko neatsitiko, nesidėti kažkuo kitu, negudrauti. Visada laukiau tos dienos, visada, visą savo gyvenimėlį, žinojau, kad taip bus. Kartais pagalvodavau, kad tai pats svarbiausias dalykas, koks tik gali mane ištikti, o po to, kaip sakoma,- nors ir tvanas.

 

Čia, tarp kitko, negali padėti jokie psichologai. Tas suvokimas, tas ŠTAI, yra labai asmeninis, labai privatus, abipusis ir daug kam net nesuvokiamas. Gali būti, kad net mums pačioms nesuvokiamas, nes juk galim tiesiog taip atbukti, taip patikėti, jog taip nebūna ir būti negali, kad nieko nepamatysim. Tačiau taip būna, ir nieko čia nepadarysi.

 

Tai kas, kad aš negyvenu su Georgu, kad nevaikštau su juo susitvėrus už rankučių, neflirtuoju, nerašau jam žinučių, nefotografuoju jo, netgi visškai nebesusitinku, mečiau koledžą, atsitolinau,- vis tiek esu laiminga,- aš suvokiau tą lemtingąjį ŠTAI, netgi jam pačiam apie tai paskelbiau. Kad žinotų;) Dabar esu laisva nuo nežinios, nuo kvailų abejonių, kad gal tos antros puselės ir iš viso nėra, gal tai tik pasakos, fantazijos, geriausiu atveju - Platono išmislasJ. Ir dar. Dabar esu laisva nuo abejonių, kad suvokiau tik aš viena, o Georgas apie tai nieko net neįtaria. Jis ne tik įtaria, Sara. Aš jam pati asmeniškai tą pranešiau;)

 

Ai, bet ką aš čia… Dar pagalvosi, kad teisinuos;)

 

Bučkis;)* Galvok, ką nori, sese, bet vynas yra pats nuostabus žmonijos atradimas, o psichoanalizė pats kvailiausias koks tik begali būti.  

 

                                                                                                              Mari

Rodyk draugams

Mari Poisson. Laiškas seseriai (18)

Ročesteris, 2009 vasario 16 d.

 

Mieloji Sara,

 

Ak, kartais būna taip nepakeliamai nuobodu skaityti apie visokiausius organizacinius dalykus, kad man beveik jau net nekyla ranka apie juos rašyti. Labai nenorėčiau Tavęs vargini… Puikiai žinau, ką reiškia, jei porą dienų iš eilės skauda galvą… Dieve, kiek kartų man yra tekę tai ištverti… bet, kadangi esi Karalienės sesuo… Tau lyg ir priklausytų kai ką žinoti…

          Prisiekiu, būsiu išties labai kompaktiška;)

 

          Kaip jau patyrei, sesute, esu daugybę kartų kūrusi įvairiausias organizacijas, todėl manausi įvaldžiusi tam tikrą metodiką. Visų pirma tenka surasti partnerį. Tai pats pirmasis žingsnis, kurio neįmanoma paskubinti. Matai, organizacija labai panaši į medį (sakysim, klevą): pradžioje ji iš sėklos (pirminės idėjos), išleidžia du lygiaverčius pirmuosius lapelius. Nieko kito netenka nei laukti, nei tikėtis. Tai kanonas. Taip būna visada. Todėl, vos tik pamatau tinkamą partnerį, žinau, kad mudu ir esam tie du lygiaverčiai pirminiai lapeliai. Tada kuo greičiau sukviečiu mudviejų susirinkimą.

 

Tačiau toliau, po susirinkimo, veiksmas vystosi ne pagal biologinę, bet pagal mitologinę logiką. Juk žinai, kaip būna pasakose - vos tik mergaitė išteka už karaliaus ir tampa jauna besilaukiančia karaliene, jos vyras visada, absoliučiai visada(!), ilgam ją palieka, nes turi keliauti į karą ar kokį kitą rimtą renginį.

 

Tuo tarpu jaunajai karalienei tenka iškentėti šmeižtus, melus ir žmonių žiaurumą. Ji išvaroma iš namų, jai gresia mirtis ir vienatvė. Be to, jai uždrausta kalbėti arba, sakysim, jai nukirstos rankos…

 

Tik viskas baigiasi gerai. Juk žinai? Karalius grįžta, teisybė atstatoma, prasideda laimingas gyvenimas.

 

Taigi, sesute, po bet kurio susirinkimo aš neišvengiamai lieku viena ir privalau viską iškentėti. Aš nebijau. Juk žinau – viskas baigsis gerai. Tokia tiesiog yra natūrali kiekvienos organizacijos augimo ir vystymosi logika, nieko čia nepadarysi.

 

Taip ir šį kartą. Likau viena. Teko išvykti iš namų. Atsidūriau vietoje, kurią galima būtų sąlyginai pavadinti tiesiog kalėjimo vienute.

 

Tačiau aš jau esu „mokyta“.

 

Vos tik su savo naujuoju juodu lagaminu įėjau į išsinuomotą kambarį Ročesteryje, nepuoliau į depresiją, ašaras as savęs gailėjimą. Tuojau pat stalą perstūmiau prie lango, ant palangės tiesiai priešais akis pasistačiau Olės dovanotąją lėlę, kad turėčiau su kuo pasikonsultuoti ir pasikalbėti. Tada atidariau savo nešiojamąjį kompiuterį Kolegą ir atsiverčiau pirmąjį Georgo laišką, kad neprarasčiau telepatinio ryšio su Karaliumi. Juk žinai, nebūtina būti kartu, kad išsaugotum vienybę.

Neketinau jam nieko rašyti, nei kaip nors kitaip lįsti į akis. Ne. Mano tikslas buvo toks: pagauti ir išlaikyti dvasinį ryšį. Perskaičiau visą pirmąjį jo laišką ypač susikaupusi. Privalėjau išgirsti neįtikėtinai tylų širdies balsą. Ir išgirdau. Nežinau ką išgirdau, pradžioje tai buvo visiškai neišreikšta jokia mintimi. Tai atsitiko štai ties šia Georgo laiško eilute

:

Diear Mari, have you been watching “Little Dorrit” on television, the serialisation of the Charles Dickens novel on BBC-it’s really worth watching. I read the book a long time ago and it’s strange how much I hadn‘t remembered of the plot.

 

Tai buvo daugiau negu keista… Kažkas mano suvokime suspurdėjo būtent ties šia vietele… Tarsi būčiau aptikusi kažkokį keistą riktą, nesąmoningą klaidelę ar neteisingai atspausdintą raidę… Kažkas aiškiai švietėsi per Georgo e.laiškelio tinkliuką… Štai dabar ir prasidėjo pats svarbiausias etapas – aš privalau mintimis sugrįžti į susirinkimą, tapti Georgu, įlįsti į jo kailį ir mintimis padalyvauti susirinkime su manimi.

 

Žinoma, aš negaliu tapti juo, tačiau, kaip tai bebūtų keista, apsimetusi juo aš sugebejau prisiminti visus iki vieno jo žodžius.

 

Sakysim, man buvo ypač netikėta, kad mūsų susirinkimo metu Georgas, pasirodo, sakė, kad lyderiai (o Karalius neišvengiamai ir yra lyderis) būna keturių rūšių. Pats didžiausias lyderis yra tas, apie kurį žmonės galvoja, kad gal jis net neegzistuoja. Po jo eina tas, kuriam žmonės meldžiasi ir kurį myli. Trečiasis yra tas, kurio žmonės bijo. Pagaliau yra dar ir ketvirtasis - tas, kurio žmonės nekenčia ir prieš kurį kovoja.

 

Bet aš jau, rodos, nuklydau! Norėjau juk Tau papasakoti visiškai ne apie tai. Norėjau papasakoti,  kokia iš tiesų buvo mudviejų su Georgu jungiamoji grandis, kurią aptikau jau cituotame laiško sakinyje. Tai, tiesą pasakius,  buvo Dikensas. Tiksliau jo romanas „Little Dorrite“. Kas tai per romanas? Ak, tai meistriškai parašyta klasikinė pasaka apie įkalinimą. Įkalinimą abiem prasmėm: tiesiogine ir perkeltine.

 

 

Atsimenu, kai aš tai suvokiau, bijojau net kvėptelti. Atsargiai, visiškai nejudindama galvos vos vos kilstelėjau akis nuo monitoriaus link Olės dovanos ant palangės. Lėlė atidžiai ir ramiai laukė. Tada nejudėdama ir nekvėpuodama pravėriau lūpas ir tyliai pasakisu: Nuo šiol Tave vadinsiu Little Dorrit, maže. Kūno nejaučiau. Buvau tarsi būčiau sumedėjusi.

 

Ir žinai ką? Lėlė man pamerkė akį!

 

Tada aš ramiai viena ranka pasiieškojau internete ko nors apie Ročesterį. Pasirodo, jie yra netgi du – vienas čia, o kitas Amerikoje. Dar daugiau. Tas, maniškis, žymus tuo, kad čia gyveno Dikensas. Dikensas? Taip. Vėl pažvelgiau į Little Dorrit. Bet tai juk tikrai keistas sutapimas, maže, pasakiau jai pašniždomis. Ir ji man vėl mirktelėjo. Tarsi sakytų, kad taip…  Aš nežinau, kaip Tau, tačiau man patinka, tokie keisti sąmonės šposai. Tarsi būčiau vaikas ir kažkoks labai mielas protingas suaugęs žmogus su manimi juokautų… Lyg erzintų šiek tiek… Bet nepiktai… Su meile… Saikingai…

 

Reiktų dabar rašyti toliau, tačiau bijau Tave visiškai nukamuoti. Manau, parašysiu kitą sekmadieni… Lik sveika, sesute. Bučkis:)*

 

Ar nepamiršai, kad šiandien Vasario 16-toji? Gera diena galvoti apie kalėjimą ir laisvęJ Ar ne?

 

 

                                                                                                                Su meile

                                                                                                                    Mari

Rodyk draugams

Virginijos Diciutes laiskelis: daugiausia apie zydus

Ak, mieloji ir brangioji Mari,

kaip gera vėl gauti jūsų laiškelį! Tiesiog atgaiva sielai…
Taip įdomiai išdėstėte tuos tris gyvenimo etapus. Kai sulauksiu trečiojo, turbūt daug rašysiu, kaip kad jūs dabar :) Kol kas vis dar verčiu po truputį. Šiandien va išverčiau porą puslapių vienos žydės prisiminimų apie skaudžius karo metų išgyvenimus. Dar galbūt kitą mėnesį vertėjausiu žodžiu vienai amerikietei, kuri atvažiuos į Lietuvą filmo apie žydus statyti. Taip jau susiklostė, kad turiu tris drauges (lietuves), kurios sukasi žydiškuose reikaluose, ir po truputį mane vėl į juos įtraukia. Šiaip tai, pasak jų, žydiškasis pasaulis yra aktyvus ir daug visko jame vyksta. Žydai stengiasi išsaugoti atmintį, nevengia finansuoti visokių kultūrinių projektų, yra ir tokių, kurie labai smarkiai remia judaikos mokslą. Faktiškai tas centras Oxforde, kuriame studijavau, finansuojamas daugiausia turtingų Amerikos žydų. O jidiš institutas prie Vilniaus Universiteto irgi yra finansuojamas vieno privataus mecenato. Aš gyvendama Anglijoje įsitikinau, kad yra nemažai anglų, kurie nežino nei kur ta Lietuva, nei kur tas Vilnius ir nelabai jiems tas rūpi. Bet turbūt nėra nė vieno bent šiek tiek prasilavinusio žydo, kuris šito nežinotų. Aš kai pasakydavau, kad esu iš Vilniaus, tai jie žiūrėdavo į mane kaip į kažką ypatingo… Nežinau, ar lietuviai kada suvoks, kad didžiausi Lietuvos garsintojai pasaulyje turbūt yra žydai. Ir ar suvoks jie kada, kas buvo toji Šiaurės Jeruzalė ir koks skaudus jos sunaikinimas. Man labai skaudu, kad labai dar daug Lietuvoje antisemitizmo, nepamatuotos, iracionalios neapykantos. Žinau, kad dirbdama žydams susidursiu ir su tuo. Visada kalbu apie žydus su įkvėpimu ir šiluma, gal net meile. Šiandien viena pažįstama net pasipiktino, kaip tu taip gali apie juos, sako, negaliu klausyt… Na o aš negaliu klausyt, kai jie kaltinami visokiomis būtomis nebūtomis nuodėmėmis ir nelaikomi žmonėmis…
Vakar nuėjau į biblioteką ir pasiėmiau porą romanų, labai seniai beskaičiau ką nors grožinio. Vieną Marko Zingerio (panorėjau ką nors jo paskaityti, jei jau ruošiuos pas jį dirbti), o kitą - Margaret Atwood “Penelopiadą” (čia duoklė savo graikiškajam aspektui…). Tai radus kokią laisvesnę minutę pasimėgausiu.
Darbo biržoj rytoj mane užregistruos, šiandien dar pasiuntė pažymos į buvusią darbovietę. Sako, priklauso man ir pašalpa kažkokia. Tai visai neblogai. Šiaip tai, nors ir pretenduoju į bedarbės statusą, veiklos ir darbo stoka nesiskundžiu :) Išgyvensiu.

Gražaus vakaro, rašykit.

V.

Rodyk draugams

Mari Poisson. Dvišalis eismas

kaip žemė ir dangus

kaip mirtis ir gyvybė

moteriškoji pusė

vyriškoji pusė

kilsteli iš prieblandos

ir eina jau greta su tavimi

petys į petį

kaip dvyniai kaip

šlaunys laikančios pusiausvyrą

kaip dvasia ir kūnas

kaip mintys dienos ir nakties

ar abejoji ar priešinies

užbėga už akių

kvailioja

gyvenimo meilė

niekur nedingsi

tarp debesų ir sniego

tyla ir paukščiai

išskečia sparnus ir laviruoja

tarp nuostabaus lengvumo ir mirties

juk taip žmogiška

būti kartu visą amžių

o mirti

pavieniui

keista religija dalinti pasaulį

į “čia” ir “ten”

kaip reikės būti tam kuris liks

pameluosim

prikišę prie lūpų lūpas

kad neilgam išeinam

greitai grįšim nebijok

atgal į vienkiemius

į miestelius

pašoksim auštant

kibsime į darbą

arsim pūdymą

velėsim šersim lesinsim

vagosim supsim

vystysim kirsim vešim marinsim

nuostabus mirties prisilietimas

pagarbus ir mandagus nusilenkimas

vaikštinėja sau

baltais šviesiais koridoriais

žvilgčioja į veidrodžius

į senų komodų antvožus

į daiktus

tai mirusioji tavo pusė

būk atsargus

nes jau esi nepermatomas

pilnas kaip akis

ligi pačios viršūnės užpustytas

o tavo judesiai

intymūs plastiški

kaip šokančios ugnies

juodi rudi šešėliai

man jau taip buvo

Rodyk draugams

Mari Poisson. Noriu namo

 

  

noriu namo noriu namo

kaip didžiulis šešėlis

keistas kūno jutimas

švari širdis

į tą gyvenimą

kur giminės už stalo

geria ir bučiuojas

džiaugiasi ir verkia

aš už langų šmėžuoju per visą

dangų

 

noriu namo noriu namo

kiekvieną kartą kaip pirmą kartą

kiekvieną kartą kaip paskutinį kartą

 

Rodyk draugams

Mari Poisson. Lietus

 

tai ne likimas ne

tai tik lietus

ak lietus vibrena sparneliais

vėduoklėmis skečias

lietaus jaučiančioji siela tokia pat

kaip moters arba gyvulio

spyruokliuoja ant raumeningų ilgų kojų

klega iš tolo

kepšteli letenom

           kažkur žemai debesų draiskanos kaip

kremo atspalvio kailiai

           sklandūnai debesys

supliuškę susiraukšlėję

kur nors nutūpę ežerai

visur arba beveik visur

nuo pirėnų iki ochotsko

nuo aukštapelkių iki smėlio kopų

pradeda kilti plačialapiai gysločiai

kas tik čia neveši nežydi

           žvaigždės medžių lajose

kaip pulkas kraują siurbiančių vabzdžių

drumstos akys žvėrių

europos stirnų

takais tolyn į žemyną

laikas bėgdamas užtrypia pėdas

nutrina daug vardų lietaus vanduo

           girių nuošalumose kažkur girdėti

nepaprastai jaukus speigliuoto sparno garsas

           teškena lietaus lašai lašai ant akmenų

ledynų tirpsmo vandenys neskubiai sunkiasi

            dvelkia gilia ramybe vos pradedanti švisti

žaluma sprogstančiais lapais žemės purslais

           vidurio žemaitijos aukštumoj

snaudžia seni miškai kalnai

girgždūtė šatrija medvėgalis

           kaimietis kepurės pamušalu nusibraukęs kaktą

išleidžia palaigyti ir pasimankštinti

nusistovėjusius gyvulius

            tai ne lietus ne ne lietus

likimas

Rodyk draugams

Ką šiandien man atsiuntė mūsų bažnyčios vargonininkas Trevor Dawson

Dear All
 
This is being sent out to try to catch those of you who are not in touch with us via Facebook.  I hope you may be able to join us next Sunday for this rather special service which is in response to the “Wings Challenge” set up by BBC Radio 3 to celebrate the 200th Anniversary of Mendelssohn’s birth.
 
Rehearsal is at 5.15pm (prompt start, please!)
 
Service at 6.30pm
 
Party afterwards!
 
The following link should take you to a BBC Singers performance of “Hear my Prayer” which may aid your preparations for Sunday.
 
 
Best wishes
 
Trevor

Rodyk draugams

Mari Poisson. Iš knygos “Dvišalis eismas”

 

MAŽAS PAUKŠTELIS GIEDA

NET UŽSIMERKDAMAS

NET UŽSIMERKDAMAS

PRIEŠ DIDŽIAUSIAS VĖTRAS

EŽERŲ JAUKIUOS SMĖLĖTUOS LABIRINTUOS

 

MUDU SUSIDRAUGAUTUME SU TUO

KAS ŽINO

APIE BŪTIES IR NEBŪTIES VIENYBĘ

GVYBĖS IR MIRTIES

MUDU SUSIDRAUGAUTUME SU TUO

KAS ŽINO

Rodyk draugams

Adresiukas

http://maripoisson.blog.co.uk

Rodyk draugams

Tendencija - ilgi plaukai

 

fashionising nuotr.

Ilgi plaukai - tai investicija ir didžiausias moters turtas, kurio vertė auga su kiekviena diena… Juk trumpus plaukus gali turėti visos, o štai besiplaikstančius ilgus - toli gražu ne kiekviena.

Šį pavasarį dizaineriai kaip susitarę šlovino šią moters grožybę. Žinoma, pasiūlydami įvairių variacijų.

Palaidi, laisvi plaukai

Paleiskite plaukus ir atsiduokite vėjo žaidimams. Kuo natūralesni jie atrodys ar net netvarkingi, tuo puikiau. Juk pavasaris skelbia laisvę!

Donna Karan, Anna Sui, Donna Karan

Tiesūs, suglotninti plaukai

Jei valiūkiška netvarka Jums ne prie širdies, rinkitės griežtą ir tvarkingą įvaizdį plaukus skrupulingai ištiesinusi. Plaukelis prie plaukelio - viskas tvarkinga ir tiesu, jokių nukrypimų į lengvabūdiškumą.

Doo Ri, Matthew Williamson, Matthew Williamson

Undinėlės - 1940 metų bangelės

Romantikėms dizaineriai siūlo puoštis undinėlės stiliaus garbanomis. Jos yra elegantiškos, akimirksniu galinčios pakeisti vilkimų drabužių nuotaiką iš griežtų ir rafinuotų į romantiškus ir subtiliai moteriškus.

Proenza Schouler, Tuleh, Proenza Schouler

Aušrytė Žilovaitė

Rodyk draugams