BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Perkeliu is Bernardinai.lt

Mari Poisson. Kitą kartą, seniai seniai buvo viena…


2005-10-30




Kai didysis sieninis laikrodis išmušdavo dvyliktą nakties, ji pakildavo nuo žalio kortų stalelio prie židinio, kur vakarais dėliodavo pasjansą, arba nuo sofutės, kur siuvinėdavo, apsivilkdavo liemenę, pasiūtą iš keturių ar penkių taftos sluoksnių, apsimaudavo kelnes, kurioms sunaudota mažiausiai aštuoniasdešimt aštuonios uolektys frizo ir eskarlato medžiagos, apsiaudavo aulinius batus su mėzdra į išorinę pusę ir labai aukštais kulnais bei aukštomis pėdomis, su dideliu pagrindu pentinams ir padais, kurie didesni už pėdą. (Pentinai paauksuoti). Galiausiai prisisegdavo špagą, ant kurios ašmenų buvo išgraviruotas prancūziškas sakinys Noblesse oblige (Kilmė įpareigoja), o ant makšties - lotyniškas sakinys Primum inter pares (Pirmas tarp lygių) ir, lydima pentinų skimbčiojimo, šuns ir skersvėjų, išeidavo ilgais painiais koridoriais į priekinę rūmų dalį, kur pro langus buvo matyti puošnūs vartai ir didžiulis privažiavimo kiemas. Miegamajame nusirengdavo, pati nusimaudavo batus ir atsiguldavo ant lit de parade (paradinės lovos). Vos tik atsiguldavo – tapdavo Jo Didenybe Karaliumi, nes tada jau būdavo savo darbe. Nes ji dirbo karaliumi. Šalia lovos tuojau pat atsistodavo Valeur (Orumas), Consideration (Pagarba) ir Gloire (Šlovė).


Į darbą, kaip minėta, ji išeidavo vidurnaktį. Iki to laiko tiesiog gyveno paprasčiausią moters gyvenimą vidiniuose kambariuose, tolimiausiame fligelyje, galbūt gėrė arbatą užsikąsdama anyžiniais sausainiais, gal matavosi perukus ar prabangias šilkines ir atlasines suknias, siuvo, piešė modelius, mezgė, siuvinėjo kryželiu, grojo klavesinu, skaitė romanus, dėliojo pasjansą… Nesvarbu. Tik tada jai nereikėjo išsiskirti iš žmonių. Jai nereikėjo nei pagarbos, nei orumo. O juo labiau - šlovės. Ir niekas trijų šimtų ljė nuotoliu, net turėdamas laikrodį ir almanachą, negalėjo pasakyti, ką ji tuo metu daro.


Sekmadieniais, kai jai nereikėdavo į darbą, nes buvo sekmadienis, ji išsikviesdavo taksi ir važiuodavo į bažnyčią pasiklausyti giesmių arba į vasaros kavinę išgerti baltojo itališko vyno, pavalgyti žuvies, paplepėti su draugėmis, pasivaikščioti krantine, nusipirkti gėlių ir vieną kitą knygą. Arba, jei būdavo žiema, paklajodavo parko sniege prakastais takeliais. Žinoma, ji užsukdavo ir į kapines, aplankyti karaliaus. Kartais. Kai per daug dažnai imdavo jį sapnuoti.


Nuo pat ankstyvos jaunystės jai neteko būti kuo nors kitu – tik našle. Tačiau kur kas labiau jai patiko gyvanašlės statusas. Todėl niekada nesakydavo, kad karalius miręs ar žuvęs, ar kad yra karo žygyje, nes tai irgi primintų mirties galimybę. Ji tiesiog sakydavo, kad šiuo metu Jo Didenybė yra išvykęs į užsienį diplomatinės misijos. Taip ji galėjo jaustis visiškai saugi. Ji tiesiog dirbo jo darbą, kasdien laukdama savo vyro.


Šuo, kuris miegojo ant kilimėlio prie miegamojo durų, visada ją pažadindavo 8 valandą ryto. Ji įjungdavo elektrinį virdulį ir pasitaisydavo sau puoduką stiprios kavos. Pasaulis keitėsi sparčiau negu ji, nors turėjo būti atvirkščiai. Todėl ji žvelgė į pasaulį tarsi į mažą kaprizingą vietoje nestygstantį vaiką. Ji nieko nebijojo ir viską mokėjo pasidaryti pati. Neišlipdama iš lovos, ji skambindavo mobiliuoju telefonu reikalingiems žmonėms ir pareigūnams. Tai nuostabu - daugelį reikalų galima sutvarkyti štai šiuo daikčiuku, tiesiog gulint lovoje. Pasaulis pats atėjo pas ją. Jai nereikėjo bėgti jo ieškoti.


O štai tada ji paskambindavo varpeliu. Daugiau dėl tradicijos, daugiau sau pačiai, nes tarnų seniai nebeturėjo, ir didžiuliuose rūmuose niekas neslankiojo klausydamas, ar tik nebus iškviestas. Bet vis tiek paskambindavo. Jos manymu, viskas ir visi turėjo grįžti namo ir vėl apsigyventi namuose. Todėl čia negalėjo išnykti namų garsai, turėjo mirgėti namų gestai ir skrajoti namų kvapai. Laikai, kai visi iš jos šaipėsi ir laikė ją beprote, jau beveik buvo praėję. Ji jau beveik buvo viską ištvėrusi. Liko visai nedaug.


Taigi ji visada būtinai paskambindavo varpeliu. Žinoma, niekas neįeidavo pro galines duris, todėl ji pati sau paliepdavo apsirengti, nusiprausti ir susišukuoti. Tada pati apdengdavo lovą aukso siūlais siuvinėta aksomine karališka lovatiese, pusiau sėdomis įsitaisydavo joje tiesiog su batais ir įjungdavo nešiojamąjį kompiuterį. Taip. Dabar ji buvo vyras, dirbo vyrišką darbą, todėl pirmiausia imdavo skaityti politines apžvalgas. Neskubėjo, skaitė išsamiai, visada maždaug valandą su puse. Kartais net ilgiau. Tuomet išgerdavo dar puodelį stiprios kavos ir pereidavo prie filosofijos. Turėjo keletą storų knygų ant stalelio prie lovos, kartais pasieškodavo ko nors internete, kartais užsisakydavo straipsnių ir knygų. Jai patikdavo žiūrėti pro rūmų langą, kaip prie vartų sustoja kurjerio furgoniukas. Tada užsimesdavo ilgą žydrą chalatą, auksu siuvinėtomis plačiomis rankovėmis, ir nueidavo prie durų. Kurjeris buvo malonus ir labai mandagus. Ji pasirašydavo ir užmokėdavo. Jis laikė ją tikra ponia. 


Tačiau maloniausia jai buvo prisėsti prie mitologijos knygų. Ir, nors būdavo jau gerokai pavargusi, skaitydavo tiek, kiek tik norėdavo. Ir, žinoma, labai dažnai mitologija jai atstodavo pietus, nes pietus ji sau ruošdavo pati. Dirbdavo virtuvėje apsirengusi kukliais virėjos rūbeliais. Su prijuoste ir balta kepuraite. Visada pati išplaudavo indus, pati serviruodavo stalą ir tik tada persirengdavo karališkiems pietums.


Nepasakosiu, ką ji valgydavo, nors pasakysiu, kad tai buvo išimtinai vien tik labai vyriškas maistas, gana stipraus vyno, jautienos sultinys, daug mėsos ir vaisių. Juk ji vis tebebuvo darbe. O tai reiškia - tebebuvo vyras.


Po pietų ji atsakinėdavo į laiškus, dalyvaudavo interneto konferencijose ir rašydavo komentarus. Lygiai penktą darbo diena baigdavosi, ir ji išeidavo į moteriškąją namo dalį, į savo gyvenamuosius apartamentus. Ten persirengdavo moterimi, išsimaudydavo po dušu, įsitrindavo visą kūną kvapniu kremu, pasikvėpindavo, šiek tiek nusnūsdavo. O toliau jau gyveno vie particuliere, tai yra privatų gyvenimą, - be atsakomybės ir be rūpesčių. Taip pat be orumo ir pagarbos.


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-07-12.

2 komentarai įrašui “Perkeliu is Bernardinai.lt”

  1. I simply want to say I’m beginner to weblog and absolutely savored your blog site. Very likely I’m want to bookmark your site . You certainly have terrific stories. Thanks a lot for sharing your web site.

  2. Good – I should definitely pronounce, impressed with your website. I had no trouble navigating through all the tabs as well as related info ended up being truly easy to do to access. I recently found what I hoped for before you know it at all. Quite unusual. Is likely to appreciate it for those who add forums or anything, web site theme . a tones way for your customer to communicate. Nice task..

Palikti komentarą