BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Ramutės Saulės kuriniai, skaityti Gi sodyboje


44. Romantiška


 


 


Širdies gilumoje jis norėjo užmerkti sotaus patino akis. Problema buvo ta, kad autobuse nebuvo nė vienos sėdimos vietos. Per kiekvieną duobutę ir posūkio vingį bjauriai siūbavo it į lianą įsikibusią beždžionę. Autobuso galas, aišku, sekė jį tarsi įkyrią kandį – kurgi nutūps. Dieve, kaip jis stengėsi nepažvelgti atgal. Skaičiavo iki trisdešimt septynių vis lėtindamas į pabaigą, skiemenuodamas kiekvieną žodį. Mamertas taip matuodavo savo kantrybę: skaičiuodamas iki trisdešimt septynių. Taip jis buvo susigalvojęs. Bet autobuse, kaip tyčia, niekas nė nekrustelėjo, kad būtų galėjęs įtarti jau ketinant išlipti. Visi lyg susitarę važiavo ekspresu. Jo pagieža galėjo iššauti. Jam aiškiai norėjosi, kad pradinis kulkos greitis iš pravertos burnos nebūtų didelis. Gerklė ištįso lyg molinis siauragurklis ąsotis. O akiplėša vairuotojas vis siekė ranka konduktorės kelio. Tuo labai labai rizikuodamas.


Kam reikalinga pagieža? Valgydamas nuo peilio pats pasiplonini sau liežuvį. O niekas ir neįtaria to. Taigi pagieža niekam nereikalinga – tik kenkia. Jeigu jis pažvelgtų pro langą, šiandien pamatytų save. Šiandien  jo žvilgsnis trumpas, bet atsparus korozijai kaip monetinis metalas, o langas kaip veidrodis.


Mamertas bandė man paaiškinti, kas yra romantika. Jis sakė, kad aš esu romantiška. Sėdėjau nuleidusi pečius kol pastebėjau jį įtartinai žaibuojant akimis. Laukiau, gal ims kalbėti apie mėnulį ir žvaigždes, apie debesėlius ir samanas.


Tu teisus, pasakiau ir atsimerkiau. Nusprendžiau, kad išsakysiu Mamertui savo romantizmo versiją. Bet tuoj pat apsisprendžiau, kad nedarysiu to. Mat mano romantizmas kito priklausydamas nuo metų laiko ir saulės tviskėjimo. Nuo kolegų blevyzgų, kaliaropės vešlumo, pusseserės Vikos laiško, nuo papilkėjusios stalinės lempos ir bėgiojimo šen bei ten. Nuo mano pačios įsiklausymo ir kažką tokio, apie kurį kalbėjo Mamertas. Jis sakė, kad jį priviliojo ne mano atvira krūtinė, ne visai toks nieko užpakaliukas, ne akceleratorių spaudžianti pėdutė ar salsvas moters prakaito kvapas, o kažkas tokio, kažkas tokio, prisimerkęs kartojo kelis kartus ir graibydamas orą, stengėsi tą kažką tokį parodyti. Tikėjau juo: kad jis taip sako, tad taip ir yra.


Romantiška turėti daug pagalvėlių ir būti Kalėdų seneliu, pasakiau ir abu nusijuokėme. Tai kažkas tokio!


Mamertas nurimo, pajutęs, kad suprantu jį. Ir tai labai jaudino. Dustelėjo tarsi aukštyn kojomis apvirtęs uodas. Kvepėjo šviežiais obuoliais.


Bet mes visada galim atidaryti savo piltuvėlius. Tokiu būdu gyvenimą papildytume mažiausiai kokiais 95 % vaizduotės. Įjungę posūkio rankenėlę, lengvai galim įvairuoti į įdomesnį kelią. Marija kartą pasakė, - kažkas tokio. Aš pagalvojau, kad taip sako Mamertas ir tai yra jo žodžiai. Marija yra labai nuovoki. Bet ir aš esu nuovoki. Jei būčiau Marija, turėčiau būrį manekenių ir modelių namus kur nors Prancūzijos pietuose. Kalbėčiau prancūziškai ir išsiugdyčiau subtilų prancūzišką skonį. Jei aš būčiau Marija, bendradarbiaučiau su didžiausia Skandinavijos biblioteka ir įgyvendinčiau projektą, pagal kurį grąžinamas knygas, kaip ir anoje bibliotekoje, skirstytų du oranžiniai robotai: ji ir jis. Pas mus dar tokio nėra buvę. Ją, lietuvę, išskirčiau ramune, nes ir jos kolegė skandinavė pasipuošusi geltona plunksna. Jos moterys-robotės. Jei būčiau Marija, mano kambario didžioji siena būtų nukabinta Evajotos paveikslais, o ant rytinės, šalia vienas kito, kabėtų tik du: papūga Skutis ir moteris-drugelis Madrigalas. Jei būčiau Marija, sėdėčiau prie kompiuterio užsidėjusi telefoną-ausines ir nardyčiau ramiai po internetą. Porolono pagalvėlė, ant kurios pasidedu alkūnę, kai kalbu 8 valandas per dieną telefonu, gulėtų netoliese ir sentimentaliai puoštų stalą it žavus suvenyras. Nes mano anūkas įdiegtų laisvų rankų pasikalbėjimo sistemą. Jei būčiau Marija, būčiau išleidusi dvi knygas. Rašyčiau atsikėlusi anksti ryte ne todėl, kad toks mano amžius, o todėl, kad laukčiau sugrįžtant Mamerto. Vakare dėliočiau iš kriauklelių pasiansą ir sakyčiau jam: na, būk sveikas.  Tai būtų tikra romantika.



 


                                                    Trečiųjų metų pratybos


                                                                  Liepos 4 d.


 


 


 


 


35. Pasitenkinimas


 


 


Kiekvieną antradienį vis rydavau seiles stebėdama skorpioniškai geliantį  garsą. Jis suspigdavo staiga ir, atsitrenkęs į suskilusią sieną, nuslysdavo stačiais laiptais. Pasitaisydavau petnešėlę ir lengvai nudulkindavau nesamą nieką. Kiekvieną antradienį, kai tik sutemdavo, pajusdavau nerimą, sėdėdavau prieš pilnatį ir vėl laukdavau kažin kokio garso.


Sėdžiu. Nuo trenksmo kulnu į medinį laiptelį atsibudo pakibęs šikšnosparnis ir akimirksniu pranyko puslankiu. Gal tai koks ženklas. Pašoku, apsisuku ratu, nustebusi sustoju tarsi būčiau lipusi pirmą kartą. Tyliai pradarau dureles ir džiaugsmingai sėlinu į jaučiamą pasaulį, kuriame smilkalų pelenai sumišę su stambiomis saulėgrąžų žiedadulkėmis ir taikoma šuniuko terapija. Jame suvokiau, kad save glausti ir saugoti nėra nuodėmė, o didžiausia būtinybė. Kitaip nemokėsiu net aiktelėti.


Kokie tavo jausmai? paklausia Mamertas.


Keista, kad tai jis. Šį klausimą susapnavau šiąnakt. Atsikėlusi užsirašiau  kaip sakė mano draugė Marija. Nusišypsau - Mamertas jau suseka ir slapčiausias mintis ir tuojau pat diagnozuoju pasitenkinimą sau - jis mato tai, ko ir neturėtų. Bet mano pasitenkinimas nėra toks atviras, jis yra:


1.      juslinis


2.      gurmaniškas


3.      tyras


4.      pilnavertis


5.      koncentruotas


6.      vaisingas


7.      sezoninis


8.      desertinis


9.      lipnus


10. gležnas


11. pilnutinis


12. pašėlęs.


Jis yra gerai užmaskuotas.


Kažkas pripėdavo dangų, atsakau jam, o debesys lyg išskėsti kojų pirštai!


Vyksta akivaizdi transformacija. Toje vietoje, kur sustoju. Galiu ramiai nagais brūžinti į nugarą, ieškodama nors vieno vakarykščio spuogo. Ji glotni, kaip nulakuotas stalas. Tai ir yra transformacija.


Apsiaunu ilgus geltonus batus ir pėdinu apipuvusių lapų takeliu lyg auksakotis baravykas visai nesibaimindama jokių ūkčiojimų, nes esu užsimaskavusi.  


 


 


                                                 Antrųjų metų pratybos


                                                   Rugsėjo 11 d. 


 


 


 


 


 


 


 


            36. Roza Roza,-


 


 


sumoderninu tavo vardą.


Neatsisakiau tavęs.


Prisiekiau nesikeikti, taip ir darau.



Prisimenu, - dainuodavau apie išpintas kasas ir suskeldėjusias lūpas,nes abi turėjome geltonus plaukus ir raudonas nailonines kojines. Pirmiausiai aš, o kai prakiuro keliai - tu, vąšeliu apnertu juosmeniu.



Ištraukiu iš palovio ir atidžiai apžiūriu tavo nuogybę.


Tavyje gražiausios svajonės, mergaitiškas motiniškumas, tavyje ilgos, lyg žydras per visą kambarį austas takas, dienos, juodas medinis lagaminėlis garderobui ir nematomas raktelis čik čik, išeinant apsipirkti.



Išsaugota iki šiandien meilė.


            Ir darganotas oras kaip gilus apmąstymas apkloja mus. 


Roza Roza, tu vėl kalbi su manimi.


 


 


                                                                        Antrųjų metų pratybos


                                                                                 Rugsėjo  18 d.


 

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-09-27.

Palikti komentarą