BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Virginija Dičiūtė. Rabi Saliamonas


 


 


            Prie mano kambario studentų bendrabutyje durų bolavo kažkoks vokas. Kas gi galėtų rašyti? Administracija rašė, kad mano diplominio darbo vadovas šįvakar su manim nori susitikti.


            Atsidusau iš sielos gelmių. Aš su rabi Saliamonu susitikti visiškai nenorėjau. Ką galėjau jam pasakyti, kaip į akis pažiūrėti? Šiandien visą dieną praleidau susitaikymui su pralaimėjimu, kuris grėsė man finansiniais ir moraliniais nemalonumais. Bet susitaikiau, nes kas gi man beliko? Iki diplominio darbo įteikimo buvo likę vos pora dienų ir aš jo neparašysiu. Tikrai. Kaltas atidėliojimas, nesusikaupimas, tinginystė, kas tik norit, man jau visiškai tas pats. Troškau apie tai nebegalvoti.


            Tačiau į susitikimą neiti negalėjau. Garbusis senasis rabinas, kurio pavardė angliškai Saliamonas, ateis ir manęs lauks. Privalau gerbti bent jau jo žilą galvą ir, pagaliau, atsakyti už savo veiksmus. Tad po keletos valandų teks eiti.


            Susitikimas buvo nejaukus. Ką galėjome vienas kitam pasakyti? Per visus mokslo metus taip ir nesugebėjau nueiti pas jį konsultacijos. Bet kartą bandžiau, labai gerai prisimenu. Nuėjau iki pat auditorijos durų, bet taip ir neišdrįsau jų praverti. Paskui grįžau namo ir ilgai verkiau suprasdama, kad ne rabi čia kuo nors kaltas, bet lietuviškieji profesoriai su savo a priori neigiamu požiūriu į studentą. Neišdrįsau prieiti ir ko nors paklausti, nors profesoriaus Normano Solomono kas savaitę iš tolo klausydavausi žydų filosofijos paskaitose. Ir jis manęs neieškojo ir nekalbino.


            „Tai kas gi atsitiko?“ – paklausė, kai nuostabioje vėlyvo pavasario vejoje susėdome ant plastikinių kėdžių. „Neparašiau diplominio“ – atsakiau trumpai, tetrokšdama, kad ši egzekucija kuo greičiau baigtųsi. „Visiškai nieko neparašei?“ – „Ne, parašiau kokį dešimt puslapių…“ – „Tai kur jie?“ – „Kompiuteryje…“ – „Noriu juos pamatyti!“


            Rabi Saliamonas nuėjo skaityti vakarinės paskaitos. O, jis, be abejonės, turėjo ką pasakyti! Profesorius buvo jau senas, gal kokių aštuoniasdešimties metų, vienintelis iš mūsų dėstytojų dėvintis šlikę ir kažkodėl keliantis nenusakomai didelę pagarbą. Jis išmanė Talmudą ir filosofiją, taigi jo pavardė nepaprastai jam tiko.


            Nubėgau spausdinti savo varganų dešimties puslapių. Reikalas beviltiškas, bet kas beliko… Vakarėjo, temo, aš nusiaviau batus ir vaikštinėdama po rasotą žolę laukiau, kol tarpdury pasirodys liesutė, balta rabi figūra. Viskas vyko tarsi ne su manim, atrodė, kad iš šalies beveik abejingai tiesiog stebiu, kuo viskas baigsis.


            Dėstytojas įsivedė mane į tamsią dvaro, kuriame buvo įsikūręs mūsų studijų centras, menę ir susikaupęs ėmė skaityti. Pagaliau tarė: „Tavo rašinys ne šedevras, bet nėra jis ir labai blogas - be abejonės tu gali jį užbaigti.“ – „Negaliu,“ – atsakiau. –„Esu visiškai išsekusi ir visai nebeturiu jėgų.“ Rabi įdėmiau pažiūrėjo į mane: „Tau tiesiog reikia išsimiegoti.“ Po šios jo pastabos supratau kodėl būtent žydai pradėjo psichologijos mokslą. Jie neatskiria žmogaus sielos nuo kūno, mato žmogų, kaip visumą. Tačiau netikėjau, kad čia gali padėti paprastas išsimiegojimas – blogai jaučiausi jau keletą dienų ir nemiga nesiskundžiau. Kažką sumurmėjau apie tai, kad apskritai esu nevykėlė… „Na, jei jau čia pakliuvai, vadinasi kažką gyvenime esi nuveikusi.“ O tas „čia“ buvo Oksfordo universitetas. Taip, iš Dievo malonės ir nevertai buvau pakliuvusi… Paskui rabi beveik valiūkiškai pasakė dar vieną auksinę frazę: „Padaryk darbą ir tuomet jauskis nevykėle kiek tik nori…“ Jis daug kalbėjo, aiškino, ką turiu rašyti ir pastatė mane į tokią padėtį, kur buvo kvaila nepamėginti dar kartą. Bet jėgų, Dieve, visiškai neturėjau jėgų…


            Išėjome į vėlyvą gegužės vakarą. Aplink kvepėjo žiedai. Pasiguodžiau rabi, kad labiau širdis trokšta gėrėtis pavasariu, nei džiovinti smegenis prie mokslų. „Bus laiko ir gamtai, tik užbaik darbą.“ - Saliamonas šypsojosi lyg neštųsi kažkokią gražią paslaptį… Paskui įsėdo į savo automobilį ir man truputį suspaudė širdį pagalvojus, kad jis grįžta, ko gero, į tuščius ir tamsius namus, nes tik prieš keletą mėnesių buvo mirusi jo žmona. „Nieko tokio, po kelių metų galėsi tiesiog pasakoti, kaip viskas buvo…“ – atsisveikino profesorius.


            Užmigti neskubėjau. Klausiausi muzikos ir nardžiau po gausius dienos įspūdžius. Pagaliau panirau į gilų ir saldų miegą.


            O iš ryto atsitiko stebuklas. Atsibudau nepaprastai žvali ir pilna jėgų – to niekaip nebuvau tikėjusis. Be abejo, kažkokie senojo rabino žodžiai padarė tą stebuklą, nes žodžiai turi nepaprastą jėgą. Nuo to laiko nepajudinamai tikiu, kad ir Dievas viską sukūrė ir palaiko kažkokiu tik jam žinomu Žodžiu.


            Man reikėjo tik dar trupučio laiko, kurį administracija geranoriškai parūpino. Viskas baigėsi gerai. Aš netgi nustojau bijoti lietuvių profesorių ir ėmiau oriai kovoti už savo ir kitų studentų teises. Ir viskas tik išmintingojo rabi Saliamono dėka.


 


           


 

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-07-27.

4 komentarai įrašui “Virginija Dičiūtė. Rabi Saliamonas”

  1. http://psyduck.jgora.pl/internet,i,komputery/darmowe,tapety,s,432/

  2. you have a great blog right here! would you like to make some invite posts on my weblog?

  3. I believe you have noted some very interesting points , thankyou for the post.

  4. If you’re immobile proceeding the fence: grab your favorite headset, president timetabled to a Greatest Procure and solicit to plug them into a Zune next an iPod and comprehend which one sounds better to you, and which interface makes you smile more. Next you’ll know which is decent for you.

Palikti komentarą