BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Iš M. ir S. Poisson knygos “Šabaš”, kurią dabar rengiam spaudai

Londonas, 2009 gegužės 24 d., sekmadienis

Mieloji Sara,

Na, tikrai – labai juokiausi skaitydama Tavo šios dienos laišką. Ypač toj vietoj su apipjaustytų pimpaliukų demonstaravimu. Žinau, ne sykį esu pagalvojusi, kad vyrai… na, jie niekada nesuauga… Nežinau, ar tai gerai, ar blogai… Beskaitydama prisiminiau, kad Georgas, priešingai, per daug jau rimtas, solidus ir mandagus. Padorus ir kultūringas. (Viename laiške Tu man net esi parašiusi, kad gal jis per senas?) Kodėl gi tie vyrai yra arba tokie, arba anokie? Kodėl jie nebūna, na, visokie, ar,kaip čia pasakius,… ir vaikiški, ir, sykiu, subrendę…

O skaitydama apie Tavo pabruktą sijoną prisiminiau, kad, panašiai kaip Tu, tik virtualiai, esu parodžiusi Georgui,- net nežinau ką,- špygą ar užpakalį. Tik,- esu, ir viskas.

O buvo taip, kaip pasakytų gerbiama klasikė Ieva Simonaitytė;)))))) Po to, kai Georgas parašė paskutinįjį laišką, kuriame paskelbė, jog yra absoliučiai ir kardinaliai užimtas, todėl negali būti mano Karalystės Karaliumi, norėjau nieko neatsakyti. Buvau įsižeidusi ir užpykusi. Bet paskui persigalvojau. Parašiau jam štai tokį laiškelį:

Dear Georg,

Enjoy the traditional story, which I read ten minuts ago in Clarissa Pinkola Estes book Women Who Run With The Wolves.

Toliau Tau trumpai nupasakosiu siužetą, kad būtų greičiau. Žodžiu, sykį generolas Eisenhower‘is susiruošė vizituoti savo karius Ruandoje. Gubernatorius užsinorėjo, kad ta proga vietinės moterys išsirikiuotų abipus plūktinio kelio ir linksmai mojuotų sveikindamos Eisenhower‘į, kai tas važiuos keliu savo džipu. Viskas gerai, tik viena problema – vietinės moterys nenešioja jokių apdarų išskyrus karolių vėrinius ant kaklų ir retkarčiais dar užsijuosia per juosmenį odinius diržiukus

Gubernatorius iškvietė bendruomenės vadą ir išdėstė jam reikalą. Tas pasakė, kad jei gubernatorius skirs keletą tuzinų sijonų ir palaidinių, jis pasirūpins, kad moterys tą vieną išskirtinį kartą būtų apsirengusios. Taip ir sutarė. Gubernatorius liepė vietos misijonieriams parūpino sijonus ir palaidines.

Atėjo didžiojo parado diena. Ir tik likus keletui minučių prieš Eisenhower‘io džipo pasirodymą, paaiškėjo, kad vietinės moterys pareigingai apsivilko sijonus, bet palaidinės jom nepatiko, todėl paliko jas namuose.

Taigi moterys išsirikiavo abipus kelio sijonuotos, bet nuogomis krūtimis. Jokių liemenukų, jokių kelnaičių.

Gubernatorių ištiko apopleksija ir jis piktai pašaukė parado vadovę. Ši labai atsakingai užtikrino, jog moterys sutiko prisidengti krūtis, kai generolas važiuos pro šalį.

Kadangi nebebuvo laiko ginčams ir repeticijoms, mes galime tik spėlioti, kokia buvo generolo Eisenhower‘io reakcija, kai jo džipas puškavo tarp nuogakrūčių moterų, kurios gracingai kėlė trumpų sijonų priekius, kad padelkomis užsidengtų veidus.

Nieko daugiau nei prirašiau, nei pridėjau. Prisipažinsiu, rašydama šį kvailą laišką juokiausi ir džiūgavau. Panašiai kaip Tu, sužinojusi, kad niekas šiame pasaulyje nežino (ir, ko gero, niekada nesužinos), kodėl žirafų kaklai ilgi. Ak, Sara, sunku man net aprašyti, kaip gyvai ir aiškiai įsivaizdavau rimtuolišką Georgo veidelį, skaitantį šį laišką… Manau, kad jam buvo nepaprastai sunku patikėti, kad aš galėjau, va, taip, va, štai taip, parašyti. Esu tikra, kad jis perskaitė viską bent jau du kartus tai jau tikrai. Na, Georgo kaklas, tiesą pasakius, nėra labai ilgas, bet, dievaži, ir tikrai tikrai netrumpas…

Bet čia tik tarp kitko… Svarbiausia mano naujiena ta, kad vakar lėkiau į Ročesterį žiūrėti savo bičių… Gėda prisipažinti, bet internete perskaičiau, kad Amerikoje, Masačiūsteso valstijos Beverlio oro uoste bičių spiečius nutūpė ant lėktuvo, naudojamo mokomiesiems skrydžiams, kairiojo sparno. (Taip pranešė naujienų agentūra AP).

Žodžiu, iš pradžių apie 10 tūkst. bičių spietėsi kairiojoje orlaivio pusėje, o paskui sutūpė ant kairiojo sparno viršaus.

Skrydžių centro savininkas nedrausmingoms bitėms kvietė policiją, tačiau ši patarė skambinti vietiniam bičių ekspertui Alui Wilkinsui.

Tas Alas Wilkinsas pasinaudojo specialiai sukurtu vakuuminiu prietaisu bitėms susiurbti, o paskui jas perkėlė į avilius, kur bitės galės nešti medų.

Žodžiu, tas specialistas spėjo, kad bičių motinėlė ant lėktuvo sparno galėjo stabtelėti pailsėti, o kitos susispietė aplink, kad ją saugotų.

Garbės žodis, Sara, pamaniau, kad mano bitės emigravo… nežinau, nei kaip jaučiausi… Buvau lyg ir laiminga iš vienos pusės, džiaugiausi, kad gal problema išnyko pati savaime – bitės paliko mano butą. Iš kitos gi pusės – nepatiko man mintis, kad su biėmis sykiu emigravo ir tėtis… Lyg būtų kažkaip antrą kartą numiręs, ar kaip… Nežinau, gal tai ir nesąmonė, tačiau aš slapta tikiu, kad taip yra. Kad mūsų tėvas įsikūnijo į bitę… Ir… kad tos mano bitės Ročesteryje yra tikrai ne šiaip sau paprastos bitės…

Taigi, vakar buvo šeštadienis, Markas nedirbo, todėl aš galėjau ramiai išeiti iš namų. Spėk kodėl? O todėl, kad praėjusį sekmadienį Markas pametė savo raktą nuo mūsų buto Londone. Dabar jis ištisą savaitę elgiasi, va, taip: paėmė mano raktą, ir tiek. Išvažiuoja į darbą visai dienai, šią savaitę dirba viršvalandžius, taigi grįžta vėlai, žodžiu, per vėlai, kad padarydintų naują raktą.

Aš jaučiuosi lyg įkalinta… Bet, tiesą pasakius, panašiai jaučiuos ir Ročesteryje…

Tai va, Sara, kaip jau sakiau, lėkiau į Ročesterį pilna galva nežinojimo, ko noriu. Ar noriu, kad bitės tebebūtų, ar kad jų nebebūtų, ir apie tą nelemtą raktą visiškai pamiršau…

Jos tebebuvo… Niekas nepasikeitė. Apsisukau ir grįžau į Londoną.

Prie buto durų paskambinau mobiliuoju ir Markas mane įleido. Jis tebebuvo neapsirengęs ir nesiprausęs… Lova nepaklota… Neturėjo laiko - naršė internete… Vos spėjau įeiti į kambarį, matyt, kad nepradėčiau barti, tuojau man papasakojo naujieną. Žinai, sako, mokslininkai niekaip nesugeba nustatyti, kam gi žirafoms ilgi kaklai…

Aš buvau kažkokia nervinga ir pavargusi, tad nieko nesakiau. Markas tuojau surado straipsnelį ir garsiai jį man perskaitė. Na, matyt, tikėdamasis nukreipti mano dėmesį… Staiga mano galvoje pasigirdo bitės dūzgimas. Po akimirkos dūzgimas pavirto į puikiausiai suvokiamą žodį šokis. Tiksliau, gal kažkaip lyg ir… na… žokis.

Sustingau ir nė iš šio nė iš to garsiai tarsi pati savęs paklausiau: argi žirafos šoka? Markas aktyviai atsiliepė, nors aš buvau netgi pamiršusi jį. Sako, žinoma. Aišku, kad šoka. Šoka? Tu tikrai žinai? Esu matęs… kine. Kokiame tokiame kine? Na, animaciniame, sako. Norėjau pasakyti, kad jis yra mažvaikis, toks ir numirs, bet nesakiau. Tik paklausiau (nors ir be klausimo buvo aišku): ar padarydinai raktą? Ne, sako. Pamiršau…

Ak, Sara… Tiesa, suprantama, yra ta, kad jis užsižaidė internetu, o manęs nebuvo namie. Taigi, nebuvo, kas jį išvaro. Nevaromas Markas nieko nedaro… Laukia, kol aš paliepsiu… Anksčiau, kol buvo vaikas ir paauglys, laukdavo, kol jam palieps mama…

Markai, sušukau, iš nevilties. Juk puikiausiai žinai, kad mums būtinai reikia ANTRO rakto…

Markas ir sako: bet juk tu man neliepei išvažiuodama… Norėjau apsiverkti, bet pamaniau, kad tai bus didelis pedagoginis netaktas…

Šioj vietoj ir baigiu… Jau vėlus vakaras… Rytoj pirmadienis… Gal tai ir nepedagogiška, bet ketinu rytą atimti iš Marko savo raktą, nueiti ir padarydinti jam kitą… Nes, ko gero, niekada nesulauksiu, kad Markas …. Ak… Ir vėl užsinorėjau paverkti… Tikra kvailė…

Lik sveika, sesute. Laukiu laiškelio.

Bučkis.

Mari

Rodyk draugams

Mari Poisson. Dendis arba nuotrauka su iešmeliu

Oskaras sako, kad vyras, kuris gali dominuoti prie Londono pietų stalo, gali dominuoti ir pasaulyje. Ateitis priklauso dendžiams. Tai įmantrumas, kuris akivaizdžiai jau ima virsti taisykle, sako Oskaras.

Pirmą kartą gyvą dendį pamačiau eidama dvyliktus. Keista, bet tai buvo mūsų pačių tėvelis. Tik, žinoma, be savo nutrintų džinsų, išblukusių marškinėlių ir mylimųjų teniso batelių. Vilkėjo balintos kavos spalvos kostiumą su liemene, baltus puikaus šilko marškinius, ryšėjo baltą atlasinį kaklaraištį, avėjo baltas puskojines, baltus batelius, kvepiančius tikra oda, o ir pats jis maloniai kvepėjo kažkokiu nauju, švelniu, bet itin vyrišku kvapu. Betrūko plonytės lazdelės su auksiniu bumbulu… Bet ją puikiausiai atstojo fotoaparatas.

Lūkuriavome šventoriuje. Diena nebuvo eilinė. Ką tik priėmėm Pirmąją komuniją.

Kur mamytė, paklausiau labai nustebusi. Be galo jauni mūsų tėvai visur vaikščiojo tik kartu ir tik susitvėrę už rankų. Manau, jie gyveno tarsi žaisdami šeimą. Jiems patiko, kad mes, trys jų vaikai, vadiname juos tėveliu ir mamyte. Jiems patiko vaidinti tėvelį ir mamytę.

Mamytė išėjo namo, atsakė tėvelis.

Be mūsų? Mamytė išėjo be mūsų? Kodėl išėjo?

Turi svarbių reikalų.

Nutilau supratusi, kad visi aplink nuščiuvo suklusdami. Dėl neįtikėtino tėvų jaunumo buvome tikros miestelio įžymybės. Visi šnibdėjosi mums už nugarų, rodė į mus vienas kitam akimis ir pirštais, mums praeinant pro šalį kumščiojo vienas kitam į pašones, pasakojo apie mus būtus ir nebūtus dalykus.

Tačiau, kad TOKIĄ dieną nėra mamytės, buvo išties daugiau nei neįtikėtina. Kokie dar svarbūs reikalai!? Kokie reikalai? Negali mūsų mamytė turėti jokių svarbesnių reikalų už mus, galvojau vos sulaikydama ašaras.

Tačiau nerimauta buvo be reikalo. Netruko paaiškėti, kad mamytė išbėgo namo vien tik norėdama pasitikti mus grįžtančius kartu su kunigėliu, kuris buvo ta proga pakviestas pietų. Puiki idėja. Aišku, tai mamytės idėja. Ir ta idėja man labai patiko. Man patiko ir pats kunigėlis: nepaprastai jaunas, lieknas, tamsiaplaukis, rudaakis, su juoda ilga suknele.

Jo akys pašėlusiai spindėjo. Kaip du antracito gabaliukai, apšviesti saulės.

Tiesą pasakius, kunigėlis nebuvo solidus. Ir, aišku, jis nė iš tolo nebuvo dendis. Greičiau priminė išstypusį paauglį, vaidinantis kunigą mokyklos vakarėlyje. Bet jo automobilis buvo tikrai prabangus. Didžiulis. Juodas.

Mus visus tris susodino ant galinės sėdynės. Tėvelis priekyje. Kunigėlis už vairo. Vairavo viena ranka, tiksliau, dviem pirštais. Kitos rankos alkūnę šauniai iškišo pro atvirą automobilio durelių langą.

Jaučiausi lyg vaidintume kine.

Sėdojome pamaldžiai susikaupę. Dvi mažos mergytės su baltomis trumpomis šilkinėmis suknutėmis ilgomis rankovėmis ir rūtų vainikėliais ant galvų, ir mūsų brolis Liu su baltais marškinėliais jūreiviška apykakle ir juodomis aksominėmis kelnėmis iki kelių. Visi avėjome vienodais baltais bateliais ir vienodomis baltomis puskojinėmis. Rankose iškilmingai laikėme pavyusiomis rūtomis apipintas tikro geltono vaško žvakes, kvepiančias medumi, ir lošimo kortos dydžio Mergelės Marijos paveiksliukus, kuriuos ką tik pašventino tas pats šaunusis kunigėlis.

Važiuoti buvo netoli. Nespėjome nė įsijausti, o jau riedėjome tiesiog per mūsų pievą, o paskui jau ir per sodo veją. Link plačiai atlapotų paradinių durų. Niekas nesitikėjo, kad atvažiuosim ne taip, kaip įprasta. Mamytės nesimatė. Mačiau tik už daržinės pavėsyje pririštą senelio arklį Barį, rupšnojantį šėką. Tai reiškė, kad seneliai pas mus atvažiavo mažu dviviečiu vežimaičiu su lingėmis. Jis dabar įstumtas į daržinę. Širdis suspurdėjo. Man patiko, kad turime svečių.

Staiga kunigėlis taip netikėtai užspaudė stabdžius, kad automobilis sustojo lyg priklijuotas. Akivaizdu, tai nebuvo numatyta scenarijuje. Paveikslėliai ir žvakės išlėkė iš rankų. Visi trys bemat įsitvėrėme priekinės sėdynės atlošo.

Po minutės supratau, jog stabdymo priežastis gana primityvi. Vidury kiemo, visai netoli paradinių durų, prismeigta prie žemės dailiai nudrožtu maždaug pusmetrio aukščio iešmeliu, merdėjo nedidelė graži rupūžė.

Tai mūsų senelės darbas. Ji dar žiemą prisidroždavo kelias dešimtis specialių iešmelių prismeigti rupūžėms, kuriuos, atėjus tinkamam metui, visada imdavo nešiotis savo rankinėje. Mat vasaros pradžioje ji tapdavo akyla rupūžių medžiotoja.

Rupūžės – vaistai nuo visų ligų. Gyvulių ir žmonių. Tačiau ne visos rupūžės. Tik tos, kurias senelė vadina Rožanomis. Rožanos nelabai didelės, dailaus sudėjimo, elegantiškos ir būtinai su specialiu ženkleliu ant galvos. Su karūna, kaip sako senelė.

Tokios pasitaiko itin retai.

Prismeigtos Rožanos turi gerokai apdžiūti saulėje. Tada senelė jas išrauna su visu iešmeliu ir susmeigia į nendrinį svirno stogą. Tarsi mažyčius vėjarodžius. Ten rupūžės baigia džiūti. Jos turi būti tokios sausos, kad lengvai susitrintų į miltelius. Lyg džiovinti mėtų lapai.

Taigi, kaip sakiau, sustojome ir stovėjome.

Po kelių akimirkų iš namo iššoko mamytė, apsisuko ir bemat nėrė atgal. Tuojau pasigirdo įsakmus jos balselis. Manau, ji liepė senelei atsiimti Rožaną.

Senelė išėjo nuleidusi akis, susigėdusi ir gerokai pasimetusi. Ji buvo pakviesta pietų, bet akivaizdžiai neištvėrė, pamačiusi tinkamą rupūžę. Kaltai šypsodamasi linktelėjo kunigėliui ir, nuėjusi prie iešmelio, išrovė jį su visu grobiu. Tada atsuko mums nugarą ir ėmė dairytis kitos, tinkamesnės, vietos Rožanai prismeigti. Mes vis dar sėdėjome automobilyje, nors iki namo buvo vos keletas žingsnių.

Pagaliau senelė apsisprendė. Nuėjo tolyn nešina iešmeliu. Rupūžė buvo absoliučiai gyva, nes spyruokliavo kojomis.

Naujoji vieta, ko gero, nebuvo labai tinkama. Žemė sausa, kietai suplūkta. Kaip asfaltas. Sunku įsmeigti… Be to, senelė akivaizdžiai stengėsi nenulaužti iešmelio. Pasilenkė ir sukiojo iešmelį pusračiais, bandydama kaip nors jį įtvirtinti. Abi storos ilgos jos kasos nutįso iki pat trumpai kirptos kiemo žolės.

Dabar ji iš tolo priminė mergitę, nekaltai smaigstančią lazdeles žirnių lysvėje. Buvo gražiai pasipuošusi. Vilkėjo ilgą žalio šinko suknelę su retomis mažomis baltai rausvomis gėlytėmis ir avėjo storapades basutes.

Laikas sustojo.

Mes sėdėjome automobilyje, mamytė stovėjo ant namo slenksčio, senelė vis zulino ir zulino iešmelį su Rožana į kietą kiemo plutą.

Praėjo ištisa amžinybė. Kunigėlis nebeištvėrė. Abiem rankom kilstelėjo savo juodosios suknelės skvernus, stryktelėjo iš automobilio ir nužirgliavo prie senelės. Jis lengvai įbedė iešmelį ir, apglėbęs senelę per pečius, demonstratyviai papozavo tėveliui. (Tėvelis žaibo greitumu iššoko į priekį ir juodu nufotografavo).

Senelė, aišku, šito labai nenorėjo. Bandė išsprūsti, nedrąsiai šypsojosi murmėdama pasiteisinimus, spyriojosi, norėjo atstumti kunigėlį ar atsiplėšti nuo jo. Todėl kunigėlis buvo priverstas prisitraukti ją artyn ir apglėbti abiem rankomis.

Nuotraukoje jiedu atrodė labai įdomiai - lyg dvi šokančios polką panelės. O Rožanos nėra. Nesimato. Bet ji tikrai ten yra. Va, čia. Gerai įsižiūrėjus ties senelės basutės storu padu aiškiai galima matyti plikai nužievintą baltą šermukšninį iešmelį. Po juo ir yra Rožana.

Tą dieną mums neliepė persirengti. Mes iki pat vakaro lakstėme, karstėmės ir dūkome gražiai pasipuošę.

Rodyk draugams

Mari Poisson. Iš knygos “Tikra mergaitė”

012. NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA ARBA DIENA, KAI   PASIKĖLIAU KAINĄ

Nėra lengva pasikelti kainą, todėl kaupiau jėgas daugiau nei mėnesį.

Iš piršto išlaužiau tam tikrą dienų skaičių ir ėmiau kalendoriuje, kurį buvau tualete prisiklijavusi ant sienos akių lygyje, braukyti tas dienas. Kasdien po vieną…

Tam reikalui ant grindų laikiau raudoną tušinuką. Braukiau ir braukiau, kol išbraukiau visas 48 ir ta data, kada numatytasis laikas išseko, atsitiko šiandien.

Šiandien.

Ne be Barbaros Streisend įtakos, žinoma, ta proga vėl pradėjau rūkyti.

Tualete laikiau senus kino žurnalus, kuriuos retkarčiais pavartydavau.

Juos beskaitinėdama visai atsitiktinai aptikau interviu su Barbara Streisend. Tai ir buvo tikrasis mano minties apie kainą įkvėpimo šaltinis.

Į klausimą, kokia buvo vaikystėje, ar stovėdavo vonios kambaryje priešais didelį veidrodį ir įsivaizduodavo, kad yra scenoje, ji atsakė: „Ne, aš rūkydavau pasislėpusi vonios kambaryje. Rūkiau nuo dešimties iki dvylikos savo gyvenimo metų. Vėliau mečiau. Buvau keistas vaikas. Viena vertus, kaip stropi mokinė dažniausiai bendravau su klasės elito atstovais, nešiojusiais oksfordus ir akinius, bet, kita vertus, norėjau tapti aktore, todėl rengiausi specifiškai, šviesinau plaukus, gana savotiškai dažiausi. Buvau maža keistuolė“.

Šiandien.

Šiandien privalėjau pasikelti kainą.

Trauktis nebebuvo kur.

Tačiau sieloje plytėjo nuožmi dykuma. Nežinojau, kaip nusiraminti… Svarsčiau visokius ėjimus. Pavyzdžiui: gal nusipirkti vyno, pasikviesti į svečius pusseserę Viką su vyru arba gal kur nors nueiti, sakysim, į kiną.

Už langų buvo eilinis ketvirtadienis, turėjau daug darbo ir kartais mane apimdavo neviltis.

Neviltis užplaukdavo bangomis. Vos tik nurimdavo viena banga, šliūkšteldavo kita. Pasibaisėtina, nes tos bangos nieko daugiau neveikė. Tik plaukė ir plaukė.

Nieko negalėjau daryti. Niekur nenorėjau eiti. Ir juo labiau nenorėjau nieko kviesti. Net pagalvoti apie tai negalėjau.

Nutraukiau visą savo rašymą.

Išjungiau kompiuterį ir telefoną.

Vėl pradėjau rūkyti.

Nors diena buvo nyki, kaip reta, nusprendžiau, kad būtinai turiu ją kaip nors atšvęsti. Juk tai neeilinė diena mano gyvenime. Bent jau taip turėjo būti.

Ir atšvenčiau.

Kaip galėjau, žinoma.

Spjoviau į Martos man teikiamas išmintingas lektūroas apie sveiką gyvenseną, ir vėl užsirūkiau.

Vėl, po keleto mėnesių pertraukos.

Stovėjau vonioje ir rūkiau.

Nemanykite, kad esu neištverminga. Ne. Tiesą pasakius, jau prieš porą savaičių pradėjau abejoti Martos sveikatingumo programos būtinumu.

Mat viena ragana (mamos terminas, kuris patiko Richardui) man išaiškino, kad rūkymas nekenkia sveikatai. Rūkyti reikia ne plaučiais, o galva.

Dabar taip ir buvo - stovėjau vonioje ir rūkiau galva.

Reikėjo juk kaip nors pažymėti šią ypatingai niekuo neįpatingą ypatingo lūžio dieną.

Simas, kaimynas iš ketvirtojo aukšto, kuris anksčiau man skolindavo dviratį, iš neturėjimo ką veikti entuziastingai dalyvavo kiemo vaikų futbolo varžybose. Mat buvo susilaužęs dešiniąją koją.

Pamaniau, kad, ko gero, Simas būtų puikus treneris.

Jis lakstė su ramentais iš vieno kiemo galo į kitą ir klaikiai švilpė švilpuku, kurį buvo pasikabinęs ant kaklo, bet šiaip jau visiškai neišleido iš dantų. Išspjaudavo jį tik tada, kai norėdavo kažką surikti futbolininkų kalba, kurios aš nemokėjau.

Erzelis buvo pasakiškas.

Užsidariau vonioje ir ėmiau leisti vandenį.

Dar kartą permečiau akimis minėtąjį interviu.

Barbaros Streisend sakė: „Jau 1992 rašėme scenarijų naujam filmui. Bet aš vis dar nebuvau juo patenkinta. Be to, studija man nenorėjo sumokėti viso honoraro. Tada pamaniau: „Apskritai neketinu to daryti. Žmonės tave labiau gerbia, kai gerbi pats save“.

Žinai, iš kur tai? „Juokingoje mergaitėje“ buvo tokia scena – kažkas sako Fani Brais: „Pareikalauk daugiau pinigų, ir tave pradės gerbti“. Taip ir buvo, tai iš tikrųjų padeda. Niekas neturi pelnytis iš to, kad man patinka šis darbas. Todėl užmečiau šį projektą net ketveriems metams“.

Vanduo tekėjo nepaprastai ilgai.

Rodėsi, niekada nebus tam galo.

Galvojau, ką tuo metu galėčiau nuveikti ir nesugalvojau nieko gudresnio kaip pasimelsti.

Atsiklaupiau ir sunėriau rankas ant vonios krašto.

Meldžiausi.

Dabar aš tikrai meldžiausi negalvodama, ką darau.

Paskui nusirengiau ir įlipau į vonią.

Taigi, kaip sakiau, nusprendžiau pasikelti kainą. Ne be Barbaros Streisend įtakos.

Paskutinis lašas buvo šie jos žodžiai: „Kartą vieno iš projektų realizuotojų dukra atėjo pasižiūrėti, kaip jos tėvas dirba su sudėtinga aparatūra. Norėjo pamatyti, ką tėvelis veikia darbe. Išgirdau, kad ji turi neblogą balsą, ir pasiteiravau, ar ji norėtų kada nors tapti aktore. Ji atsakė dar nežinanti. Tada jai pasakiau: „Nemėgink tapti aktore“. Šiai profesijai reikalinga didžiulė aistra. Čia ne pasirinkimo klausimas. Jeigu kas nors paprastai trokšta tapti aktoriumi, tai vietos pasirinkimui jau nebėra. Jis tiesiog turi tai daryti, tam tikra prasme, dėl to ir atėjo į šį pasaulį“.

Pasinėriau iki ausų ir gulėjau tol, kol atvėso vanduo.

Štai ir viskas, pagalvojau. Reikia lipti lauk.

Pasižiūrėjau į veidrodį.

Lyg ir viskas kaip visada. Jokio permainų ženklo. Apsižiūrėjau iš visų pusių. Tikrai – jokio ženklo. Įsiklausiau į savo gelmes – jokio ženklo. Jokio. Pasvarsčiau, ką tai galėtų reikšti, bet nesumaniau nieko reikšmingo.

Esu skaičiusi amžininkų atsiliepimus apie Balzako išvaizdą.

Galima sakyti, kad sutikę jį gatvėje pasistengtume aplenkti: taukuoti plaukai, iškritę priekiniai dantys, drabužiai aplipę pleiskanomis, seniausiai nelyginti…

Bet stebuklas yra tas, kad Balzakas pakerėdavo moteris vaizduotės jėga.

Jis, matyt puikiai suprato moterų prigimtį: moteriai reikia leisti išsikalbėti, pasiguosti.

Savo dėmesiu joms ir vaizduotės galia jis sužavėdavo visas moteris.

Susisupau į rankšluostį ir vėl pasižiūrėjau pro langą.

Simas tebelakstė su ramentais, muštruodamas vaikus.

Žiema buvo nenormali. Jokio sniego. Beveik kasdien lijo.

Gal reiktų kur išeiti? Tačiau vietoj to uždariau balkoną ir užtraukiau tamsias užuolaidas.

Nežinojau, ar tokią dieną padoru išeiti iš namų. Juk diena ypatinga. Šiandien aš privalau pasikelti kainą. Nevalia blaškytis.

Tiek to, niekur neisiu – iškentėsiu, pamaniau, ir įjungiau televizorių. Puikiai prisimenu, ką rodė. Bet tikrai tai buvo visai ne tai, ko man reikai.

O galėjo…

Vėl nuėjau į vonią ir dar kartą užsirūkiau įsmeigusi akis į kortelę su teze: „Dirbk kaip vyras, gyvenk kaip moteris“, priklijuota ant veidrodžio.

Siela buvo tuščia, kaip iššluota.

Nuėjau į tualetą.

Tik dabar pastebėjau, kad diena kalendoriuje parašyta raudonai. Suvokiau, kad šiandien Vasario 16.

Viešpatie, ši diena mano mažytėje tėvynėje nėra eilinė diena! Jokiu būdu! Tai - Nepriklausomybės diena.

Be to, nedarbo diena…

Tai ženklas, pagalvojau. Ženklas, kad turiu siekti asmeninės nepriklausomybės.

Užgesinau cigaretę. Diena įsiprasmino. Pradėjo smarkiai plakti širdis. Beveik galvotrūkčiais.

Nepriklausomybės diena. Koks sutapimas…

Tai kažką reiškia, pagalvojau.

Beveik tekina nubėgau ir įjungiau telefoną.

Nusprendžiau, kad paskambinsiu visiems. Richardui, Zuzanai, Marijai, Gi, Sarai ir (gal) net savo pirmajam vyrui.

Tačiau joks pokalbis neužsitęsė ilgiau minutės.

Richardas darė karjerą sostinėje ir buvo įsijautęs į kažkokio lemtingo straipsnio rašymą.

Gi su tėvu ir broliu tvirtino pylimą tarp dviejų tvenkinių savo sklype, o gal sodino savo miške medelius, nepamenu.

Sara, kaip visada, su savo draugužiu iki nukritimo dirbo senovinėje sodyboje, kurią neseniai nusipirko.

Marija jau visiškai buvo išsikrausčiusi į savo „fazendą“ už kelių šimtų kilometrų.

Zu vėl skaudėjo dantį.

Markas (grynosios idėjos pavidalu) dar tebeskrajojo neužmatomose svajonių tolybėse, o gal net visiškai neegzistavo.

Savo pirmajam vyrui jau net nebeskambinau, - pabijojau, kad skambutis į Australiją man atsieis per brangiai, net jeigu pavyktų su juo pasikalbėti.

Be to, ką jam sakyčiau…

Mistika.

Vos tik aš su triukšmais ir ašaromis iš kaimo persikrausčiau į miestą, kad būčiau toliau nuo vienatvės, bet arčiau draugų, mano draugai, kaip susitarę, išsikraustė į kaimą. Jie troško vienatvės ir ramybės.

Mistika.

Dar pavarčiau užrašų knygutę, bet skambinti daugiau nebebuvo kam.

Nuėjau į kambarį ir įjungiau kompiuterį.

Tikėjausi,- gal kas parašė kokį laiškelį.

El. paštas irgi buvo tuščias.

Turėjau kvietimą į vieno pažįstamo rašytojo knygos pristatymą. Bet tai bus rytoj. O rytoj bus rytoj.

Tuomet suėmiau save į rankas ir oficialiai paskelbiau šios dienos pabaigą.

Buvo be dvidešimt trijų šešios.

Taip tiksliai žinau todėl, kad prieš išjungdama kompiuterį, specialiai pasižiūrėjau į laikrodį.

Tą pačią akimirką suskambėjo telefonas.

Kažkokiais telepatiniais keliais mano pirmasis vyras sužinojo apie mano ketinimus ir paskambino pats.

Jis pasisveikino prancūziškai ir aš jau prieš išgirsdama jo greitakalbę supratau, kad nieko nesuprasiu.

Jis kažką greitai pasakė, bet mano apmirusi iš nuostabos sąmonė niekaip nesugebėjo perjungti kalbų kanalo.

Jėzau, galvojau, dabar jis nežinia ką pagalvos…

Ką pasakei, ką pasakei, - kažkodėl ėmiau šaukti būtent angliškai.

Jis nusijuokė ir pasakė, kad susitarė su viena leidykla, kuri mielai leis mano romaną. Aš tave finansuoju, pasakė.

Nors ir viską supratau, toliau šaukiau tą savo „Ką pasakei?“, tik dabar jau dėl kitos priežasties ir kita intonacija.

Tą, ką girdėjai, atsakė mano pirmasis vyras. Leisiu tavo rašliavą.

Mano visiškai užšalusi sąmonė nebežinojo ką daryti.

Džiaugtis?

Dėkoti?

Sakyti, kad ne?

Neprasidėti su juo?

Negrįžti ten, iš kur jau vieną sykį išėjau?..

Ar girdi mane, Mari?

Taip.

Ar sutinki?

Taip.

Ar atvažiuoti pas tave?

Taip.

Na, ar džiaugiesi?

Taip.

Tai tuomet iki…

Taip.

Padėjau ragelį ir tik tada prisiminiau, kad šiandien ypatinga diena – Nepriklausomybės diena arba Diena, kai pasikėliau kainą.

Viešpatie, pagalvojau, - buvau visai pamiršusi…

Ką dabar daryti?

Rodyk draugams

Vasario mėnesio renginiai, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį

Sveiki,
Persiunciu informacija apie artimiausius renginius  vasario men., i kuriuos vertetu atkreipti demesi.
Vasario 10-11 Londone koncertuos LEONIDO SINKARENKOS JAZZ 4, kuriame be grupes lyderio bosisto groja trimitininkas Valerijos Ramoska, pianistas Dainius Pulauskas ir perkusininkas Linas Buda. Si itin stipri ir patyrusi dziazmenu komanda vasario 10 d. pasirodys legendiniame Londono dziazo klube 606 Londono vakaruose, Chelsea, o vasario 11 d. surengs koncerta klube Charlie Wrights International, Hoxtone. Koncertus pristato Lietuvos ambasada Londone bendradarbiaujant su aviakompanija Star 1.
Vasario 10 d. 19 val. (durys, pradžia 19:30) 606 klubas, 90 Lots Road London, SW10 0QD. Bilieto kaina £8. Bilietus galima uzsisakyti tel. 020 7352 5953 arba elektroniniu pastu jazz@606club.co.uk.
Vasario 11 d. 20 val. Charlie Wrights International, 45 Pitfield Street, Hoxton, London N1 6DA. Bilieto kaina £10, Tel: 020 7490 8345.
Vasario 21 d. 16 val. Jungtine Karalystes bendruomene kviecia mineti VASARIO 16-AJA, po renginio vyks koncertas.
Ukrainieciu klubas Londone, 154 Holland Park ave., London W11 4UH. Artimiausia metro stotele: Holland Park
Vasario 23 d. 19.30 britu ansamblio APARTMENT HOUSE naujosios muzikos koncertas East Anglia universitete Norvice. Eklektiskoje koncerto programoje skambes ir ANTANO REKASIAUS, RICARDO KABELIO bei naujasis ARTURO BUMSTEINO kurinys.
Vasario 23, 19.30, Concert room, School of Music, University of East Anglia, Norwich, NR4 7TJ. Bilietai: £8/6.50/4.
Vasario 25, 19 val. zurnaliste BEATA NICHOLSON kviecia  i savo receptu knygos “Beatos virtuve” pristatyma, kuris vyks Lietuvos ambasadoje Londone. Vakaro metu Beata kalbins zurnalistas Andrius Uzkalnis, taip pat bus galima isigyti naujaja knyga, dali pajamu zurnaliste zada skirti Headley parko koplytstulpio atstatymui. Norincius dalyvauti kvieciame registruotis elektroniniu pastu events@lithuanianembassy.co.uk arba skambinti tel. 020 7034 1209
***
Iki kovo 6 d. Lietuvos ambasadoje Londone eksponuojamos Lietuvos karo aviacijos kapitono, topografo ir fotografijos megejo MECIO BRAZAICIO (1903–1952) spalvotos fotografijos nukelia i XX-ojo simtmecio 4-ojo desimtmecio pabaiga – laikotarpi, kuomet buvo sukurti ir paplito pirmieji praktiskai pasiteisine spalvotosios fotografijos metodai. Parodos kuratorius Valentina Gylys parodai atrinko skirtingu zanru Mecio Brazaicio fotografijas, kuriose matyti laikmecio zenklai, gyvenimo budas, mados, propaguojamos temos, kuriancios stabilaus ir prasmatnaus tarpukario valstybes gyvenimo ivaizdzius.
Lietuvos ambasada Londone, 84 Gloucester Place, London W1U 6AU. Metro: Baker Str. Iejimas nemokamas nuo 10 iki 17 val.
Iki vasario 20 d. James Hyman galerija eksponuoja kelis INDRES SERPYTYTES darbus. Galerija pristato 2009 m. Nacionalinio medijos muziejaus Bradforde metu stipendijos laimetojus, tarp ju ir lietuviu fotografe.
James Hyman Gallery, 5 Savile Row, London W1S 3PD, galerija veikia pirmadieni - penktadieni nuo 10 iki 18 val., sestadieni nuo 10 iki 14 val.
Daugiau informacijos: http://www.lithuanianembassy.co.uk/index.php?-376292132
***
Vasario men. pasirodo Kembridzo Trinity koledzo idainuota Baltijos saliu kompozitoriu chorines muzikos kompaktine plokstele BALTIC EXCHANGE. Kompaktiniame diske irasyti latviu kompozitoriu Ugio Praulinio, Majos Einfeldes esto Urmaso Sisasko bei lietuviu kompozitoriaus, ilgamecio “Azuoliuko” choro bei mokyklos vadovo Vytauto Miskinio kuriniai. Pagrindinis leidinio inspiratorius bei Baltiskos chorines muzikos propaguotojas - Stephenas Laytonas, Trinity koledzo choro vadovas bei disko sudarytojas.
***
Urbanistiniai klonai: iki kovo 1 d. kvieciame siusti kurinius naujai parodai!
Parodos “Urbanistiniai klonai: nuo emocijos iki realybes” organizatoriai Austeja Mackelaite ir Ernestas Parulskis su Lietuvos ambasada Londone kviecia teikti paraiskas dalyvavimui naujame projekte, kuris vyks 2010 metų geguzes 11-23 dienomis St-Martin-in-the-Fields galerijoje (Trafalgaro aikste, Londonas).
Parodai iki sios dienos atsiusta nemazai darbu, ir jau galima isivaizduoti busimos parodos struktura. Atsiustos fotografijos yra puikios, kol kas darbuose labiau yra akcentuojama “emocija”, nei “realybe”. Tokia nuostata irgi tinkama. Esant progai, dar karta perskaitykite salygas ir gal pavyks pagauti ne tik emocine, bet ir realaus “urbanistinio klono” akimirka.
Jusu kurybos lauksime iki 2010 m. kovo 1 d. Mums rasykite: urbanistiniaiklonai@gmail.com

Pagarbiai,
Daiva Parulskiene

Rodyk draugams

Mari Poisson. Vėl nėra “rankutės”

Negaliu nei normaliai funkcionuoti savo BLOG’e, nei jo ištrinti. Bandžiau išsitrinti jau keturis kartus. Niekaip nepavyko. Ką tai reiškia? tai reiškia, kad mano BLOG’as yra mano kompiuterio virusas arba šnipas arba dar kas nors, manau. Tik jau ne mano draugas, žinoma.

Gal kas gali man patarti, ką turėčiau daryti?

Rodyk draugams

Andrius Užkalnis pristato savo knygą

Sausio 21 d. 19 val.
Lietuvos ambasadoje Londone
(84 Gloucester Place, W1U 6AU London, Tube: Baker Street)
ANDRIUS UŽKALNIS
pristato savo naująją knygą
ANGLIJA: APIE TUOS ŽMONES IR JŲ ŠALĮ

Knygos autorių kalbins Beata Nicholson
Andrius Užkalnis:
“Apie Angliją sugalvojau parašyti todėl, kad mums ši šalis, nors dėl dešimčių tūkstančių lietuvių ir artima, dvasiškai vis dėlto yra labai toli. Lietuvoje Angliją mažai kas myli, o supranta ją dar mažiau kas; šioje šalyje gyvenantys lietuviai į ją dažnai žiūri kaip į keistą, nemylimą ir nemylinčią pamotę, laikinus namus. Anglijos keistybės, nesuprantami dalykai, anglų įpročiai ir papročiai lietuviams yra priežastis šią šalį pašiepti, piktintis ja ar dar kartą sau patiems įrodyti, kad tai – kvailių šalis, nesusipratimas, nesąmonė”.
Daugiau apie knygą skaitykite:
Įėjimas į vakarą nemokamas, jo metu bus galima įsigyti naująją knygą.
Būsime dėkingi, jei apie savo dalyvavimą pranešite elektroniniu paštu culture@lithuanianembassy.co.uk

_______________
Daiva Parulskiene
Cultural attaché
Lithuanian Embassy in the UK
84 Gloucester Place, London W1U 6AU
ph: +44 (0) 20 7935 9872
fax: +44 (0) 20 7486 6403
mob: +44 (0) 798 996 8815

Rodyk draugams

Mari Poisson. “Rankutė”

Nėra mano BLOG’e “rankutės”… Kokios “rankutės”? “Rankutės” su viršun iškeltu nykščiu. Kodėl nėra? Nežinau… Nusprendžiau, kol ji neatsiras, manysiu, kad mano BLOGas yra netikras. Kaip tai netikras? Na, kažkoks falsifikatas… O jei netikras, kas tada? Nežinau… Lauksiu, kol bus tikras…

Rodyk draugams

Mari Poisson. Idėja, kuri mane žavi

Mane visada žavėjo ir dabar žavi idėja turėti savo BLOG’ą.

Neseniai buvau viename dideliame knygyne naujų knygų pristatyme. Nusipirkau Mary Beard knygą “It’s Don’s Life”.

Ant viršelio apie ją rašoma taip: “A Don’s Life is that rerest of online creatures: a fascinating, well-written, revealing and entertaining blog” Good Web Guid

Tai knyga apie universitetų gyvenimą. Įdomiausia, kad autorė yra klasikinių kalbų specialistė.

Kai tik parsinešiau knygą namo, puoliau skaityti. Ji man sugrąžino bemirštančią viltį turėti savo šaunų ir nepriklausomą BLOG’ą.

Galimas dalykas, kada nors išleisiu jį kaip Mari Poisson knygą “Karalienės BLOG’as”. O kodėl ne?

Nusprendžiau nusispjauti į tai, kad mano BLOG’as vis dar blogai veikia. Jau nekalbu apie “rankutę”, kuri taip niekada ir nepasirodo. Gal kada nors viskas kažkaip savaime susitvarkys… Juk būna pasauly stebuklų.

Rodyk draugams

Valentinas Sventickas. Bet neduoda. (Perkėliau iš TEKSTAI.lt)

Valentinas Sventickas. Bet neduoda Spausdinti Email

sventickas valentinas Esu nuolatinis „Metų“ skaitytojas.

Šios skilties poetika man žinoma.

Kad ir kas rašytų, kad ir kokia tema, – vis tiek parašo gražiai.

Man šįkart nelemta plaukti ta gražia vaga. Nes turiu papasakoti, kaip klostosi šiemet valstybės piniginė talka knygų leidybai. Tiesą sakant, tikrai reikia papasakoti, nes visuomenei ir autoriams ne visa žinoma, net ir klaidinimo yra.

Nepriklausomybės pradžioje toji pagalba buvo visai neprastai užsukta. Rašto žmonės per savo atstovus ir organizacijas įtikino valdžią, kad Lietuvos valstybė turi remti nekomercinių knygų leidimą. Kokie buvo argumentai? Lietuviškai skaitančių žmonių nėra daug (iš ekonomikos žodyno: maža rinka), mūsų poezijos, novelistikos, nepopsinių romanų, knygų vaikams, lituanistinių tyrinėjimų tiražai negali būti dideli, spaudos medžiagos ir spausdinimo darbai pradėjo kainuoti tiek pat, kiek kitose Europos šalyse. Taigi tokios literatūros leidėjai patys vieni negali verstis. Valdžia sutiko, kaip ir kitų palyginti nedidelių Europos valstybių valdžia, kad tokių knygų leidimą reikia bent kiek remti. Nacionalinis interesas.

Atsirado tokio rėmimo sistema su savo taisyklėmis. Kultūros ministerijos nurodytu laiku, paprastai metams baigiantis, visi Lietuvos leidėjai teikia nustatytos formos paraiškas (daug popierių) minėtai ministerijai. Jas svarsto Literatūros ir leidybos ekspertų visuomeninė komisija, sudaryta iš literatūros, knygų sklaidos ir spaudos darbų žinovų. Komisijos sprendimų pagrindu kultūros ministras pasirašo įsakymą, – kokios konkrečios knygos remiamos, kokia suma, kiek egzempliorių leidėjai turės nemokamai atiduoti viešosioms bibliotekoms ir pan.

Toji dalinės paramos suma paprastai sudaro beveik pusę knygos išleidimui reikalingų lėšų (būna, kad ir mažiau), taigi likusioji išlaidų dalis yra leidyklų reikalas.

Kaip jau sakyta, – tai suprantama, įsitvirtinusi, daugeliui Europos šalių žinoma sistema.

Kelerius pastaruosius metus šiai programai mūsų valstybė skirdavo apie 2 mln. litų kasmet.

Jeigu pažvelgtume į kitas valstybės metinio biudžeto eilutes „lyginamosios gramatikos“ akimis, jeigu netyčia pagalvotume, kad seniausios iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų literatūrinis gyvenimas yra unikali ir puoselėtina vertybė, jeigu pagarbiai žvelgtume į lietuvių rašytojų kūrybines pastangas ir likimus, – turėtume sakyti, kad suma ganėtinai kukli.

Bet kol kas šiaip taip vertėmės.

Iki šių metų.

Čia turėčiau prabilti įspūdingais epitetais, bet mintyse jie visi jau žaižaravo ir spėjo išblėsti, tad renkuosi už juos raiškesnę – konstatavimų kalbą.

2009 m. vasario 26 d. buvo paskelbtas kultūros ministro įsakymas Nr. 100 „Dėl leidinių leidybos projektų finansavimo iš dalies 2009 m. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis“. Šiuo įsakymu paskirta 2 mln. 24 tūkst. litų 162 knygoms paremti. Pateiktas jų sąrašas.

Bet pinigų leidėjai negavo.

2009 m. gegužės 22 d. paskelbtas kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-265 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2009 m. vasario 26 d. įsakymo „Dėl leidinių leidybos projektų finansavimo iš dalies 2009 m. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis“ pakeitimo“. Šiuo įsakymu paskirta jau nebe anksčiau minėtoji, bet 1 mln. 29 tūkst. litų suma, ir nebe minėtam kiekiui, o 116 knygų paremti. Pateiktas sąrašas.

Bet pinigų leidėjai negavo.

2009 gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima nutarimą Nr. 521 „Dėl 2009 metų Privatizavimo fondo lėšų dalies skyrimo“, kuriame, be kita ko, skelbiama, kad Vyriausybė skiria 2 mln. litų lietuviškų knygų leidybai. Jau gegužės 26 d. Vyriausybės naujienlaiškyje buvo rašoma ir apie tą sumą, ir dar štai kas: „Vykdome pažadą lietuviškų knygų kūrėjams ir leidėjams kompensuoti padidėjusią mokestinę naštą. Vyriausybės programoje įsipareigojome saugoti, puoselėti lietuvių kalbą, skatinti laikytis kalbos tradicijų, tad pagal šalies finansines išgales visada remsime lietuviško žodžio sklaidą“, – sakė Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius.“

Bet pinigų leidėjai negavo!

Autoriai ir visuomenė mato vieną ministro įsakymą, antrą, Vyriausybės nutarimą, visi užganėdinti, nuraminti, patenkinti.

Bet pinigai neateina.

Kas čia daroma, ko taip darant siekiama?

Na, tiek to, ministro gegužės mėnesio įsakymą, tą antrąjį, aiškinkime kaip krizinį. Leidėjams nieko nieks neaiškino, sumažino sumą, krizė, ką padarysi. Taigi paskyrė, nors mažiau, bet vis tiek nedavė. Tačiau nuo gegužės 22 d. ministro įsakymo iki gegužės 27 d. Vyriausybės nutarimo tėra kelios dienos. Tai ką, – Jie Ten tarp savęs nepasikalba? Ar pasikalba taip, kad mes visi būtume paklaidinti? Nes tą gegužės 22 d. įsakymą ministrui, regis, irgi teks atšaukti. Kas čia gali ką suprasti?

Kaip suprasti, kad Kultūros ministerijai prireikė bemaž dviejų mėnesių sutvarkyti programai, kurios reikėjo Vyriausybės gegužės 27 d. nutarimui apipavidalinti?

Ar galėtume palyginti tokį darbo tempą su ištisu pluoštu įstatymų, parengtų ir priimtų per kelias naktis 2008-ųjų gruodį? Tada buvo politinė valia. O čia kas?

Dabar reikia papasakoti tikrą abrakadabrą dėl tų papildomų dviejų milijonų iš Privatizavimo fondo. Turėjom kantriai nuolankiai klausytis pasakojimų apie tai, kad šitos lėšos naudotinos visai kitaip negu biudžeto lėšos. Svarbiausia – jas galima gauti tik tada, kai darbas padarytas! O už ką tą Čigriejaus eilėraščių knygą išleisti? Mes, uoliausi lietuvių literatūros leidėjai, taigi valstybinės knygų leidybos programos vykdytojai (maždaug pusė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos metinio plano, nesulaukiantys lėšų tą programą vykdyti, neatgauname pinigų net už parduotas knygas (stabdo savo veiklą svarbūs knygų pardavėjai – „Mūsų knyga“ ir Respublikinis knygų centras), mes, kaip ir visi kiti, esam užklupti padidinto PVM’o ir kitų naujų mokesčių (autorinių atlyginimų apmokestinimas). Taigi – už ką?

Negana to, ministerijos specialistai ilgai niekaip negali išsiaiškinti, kokiems reikalams tas Privatizavimo fondo lėšas galima naudoti, kokiems ne, – tai rašoma į sutartis ir ataskaitas. Kai valdininkų daug, dokumentų formalumus galima komplikuoti be galo. Turim vis taisyti tas „formas“. Pinigų už išleistas knygas (kai kurias visgi ryžomės leisti, taip įsiskolinome popieriaus tiekėjams ir spaustuvėms) – taip pasakyta rugsėjo 9 d. – tegalime tikėtis rugsėjui baigiantis.

Kartais kyla minčių, kad yra susitarimų neduoti ir susitarimų tvarkytis taip, kad nedavimas atrodytų teisėtas.

Visa labai painu.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pirmą Kultūros ministerijos įmoką pagrindinei leidybos programai įgyvendinti (46 tūkst. litų) gavo rugsėjo 1 d. Beje, ne toms knygoms, kurios buvo minėtuose sąrašuose, o kitoms, nes birželio mėnesį ministerija buvo paskelbusi dar vieną konkursą, atsirado dar vienas ministro įsakymas. Na, matote, darbas virte verda!

Ką galėjome ir galime sakyti autoriams, sudėtingų leidinių sudarytojams, sukaktuvių rengėjams, iliustracinės medžiagos telkėjams, savo bendradarbiams, varomiems „neapmokamų atostogų“? Gal – kartoti žodžius apie „puoselėjimą“, gal žavėtis Remigijum Vilkaičiu, atsinešusiu į „Lietuvos žinių“ surengtą pokalbį (2009 m. rugsėjo 4 d. publikacija) savilaidinę Anos Achmatovos knygą (tada pagalvojau: šaunių žmonių daug, bet reikia ir darbą dirbti), gal – baigti tą idealizmą ir leisti tai, kas garantuoja pelną?

O ką tu darei, kad būtų geriau?

Teisingas klausimas. Visiems verkšlentojams.

Mitinguose kalbėjau.

Į spaudą ėjau.

Ministrui Pirmininkui sakiau.

Seimo Pirmininkui irgi.

Prezidentui (buvusiam) pasakojau.

Kultūros ministrui rašiau (atsakymų dabar nebūna)… Be kita ko, siūliau skirti avansines įmokas, kol tvarkoma visa dokumentacija.

Tai ką dabar?

Papasakoti „Metų“ skaitytojams.

Toliau dirbti savo darbą.

Laukti.

Kasvakar vietoj maldos kartoti Ministro Pirmininko žodžius – „visada remsime lietuviško žodžio sklaidą“.

Įsidėmėti, kad antro šiam reikalui skirto ministro įsakymo numeracijoje prieš skaičiais parašytą numerį atsirado raidės ĮV.

Tas raides paverskime žodžiais. Tarkim – Įdomi Valdžia.

2009 m. rugsėjo 14 d.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)

Rodyk draugams

Mari Poisson. Ką aš galvoju

Jei gyveni vien tik šia minute, nuolat save pagauni begalvojančią. Dar daugiau - besikalbančią su savimi pačia.

Šiandien rytą pagalvojau, kad gal man gera būti Royal Society of Literature nare, nes juk šiaip ar taip be rašymo nėra man kitų kelių. Be to, gal tai leis mano anūkams didžiuotis manimi. Todėl buvau laiminga tol, kol taip galvojau. Paskui staiga pagalvojau, kad jei kas nors sužinos, kad džiaugiuosi, kad esu laiminga, - užpavydės. Kai kurie žmonės yra nuostabiai pavydūs. Nežinia, kodėl.

Tačiau ir apie tai galvojau labai trumpai. Šiek tiek pagalvojau apie Šliogerį, nes rašiau komentarą į Tomo Vilucko BLOG’ą.

Dieną negalvojau nieko, nes skaičiau The Guardian, o vėliau Marlene Dietrich biografiją. Oi, ne. Pagalvojau, kad ta knyga labai keistai vadinasi - Dietrich. Man tai patiko. Pamaniau, kad ir aš norėčiau būti Poisson. Na, gal geriau Ms Poisson…

Paskui pamaniau, kad mano BLOG’as blogai veikia… Bandžiau kartą kažkam skųstis, bet geriau nuo to nesuveikė. Liko toks, koks buvęs… Dar pagalvojau, kad gal reiktų uždaryti šį savo BLOG’ą, nes, kadangi jis blogai veikia, neteikia man dvasinio džiaugsmo. Ko gero taip teks ir padaryti. Ačiū, mielasis Gi, kad man jį nuolat pratęsinėji. Jei uždarysiu, nebereikės ir Tau (irgi) vargti.

Dar pagalvojau, kad eisiu jau virti vakarienės… Vakarienė yra viskas - aš ją valdau, o ji man teikia dvasinį malonumą.

Rodyk draugams