Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-07-19

Mari Poisson. Didysis planas

Publikuota: Kita

Mari Poisson. Didysis planas


2005-09-25




Mano minčių eiga buvo maždaug tokia: tik moterys gali pasišvęsti apmąstymams, nes jos nėra vyrai ir gali sau leisti nedirbti. Vyrai šito negali. Jie privalo dirbti ir išlaikyti šeimą. Be to, moterims nėra svarbi valdžia. Todėl joms nusispjauti į karjerą ir savo reikšmę visuomenėje. Jos puikiausiai sugebėtų likti nematomos, nes tik būtinybė patikti verčia jas nuolat budėti dėmesio centre.


Tiksliau jos jau įpratusios, nes tūkstančius metų karta iš kartos yra tiesiog privatūs asmenys. Vyrai niekada nėra laisvi nuo visuomenės. Jie daug reikšmingesni už moteris, todėl jiems neįmanoma gyventi šalia visuomenės, nebūnant vienuoliais.


Teoriškai moterys gal ir turi laisvo laiko, kurį lyg ir galėtų skirti apmąstymams. Jei tik sugebėtų, žinoma, įterpti apmąstymus tarp tarnaitės, namų šeimininkės, mamos ir sugulovės pareigų. Bėda tik, kad nesugeba. Net nebando, nes nesuvokia, kad tai turėtų būti vien tik puiki maskuotė, o ne gyvenimo būdas.


Namų šeimininkės gyvenimas man pačiai buvo netikėta, bet nuostabi niša. Aš galėjau nedirbti. Beliko nepanirti buityje. Tai buvo labiau negu sunku. Buitinių rūpesčių jūra siūbavo visiškai čia pat. Tiesiog mano virtuvėje, vonioje ir šaldytuve. Buvo dar viena problema – miegamasis. Bet su ja nesunkiai susidorojau - pakako vien tik apsisprendimo. Vieną rytą tiesiog persinešiau patalynę į savo kambarį ir patogiai įsitaisiau ant sofos. Tyliai nusišypsojau pati sau viena. Jei būčiau senovės prūsė, už šį veiksmą būčiau sudeginta ant laužo.


Bet aš nebuvau senovės prūsė ir netgi nebuvau eilinė šiuolaikinė moteris. Aš buvau pradėjusi eiti karalienės keliu. Norėjau perkurti pasaulį. O norint perkurti pasaulio modelį reikėjo turėti planą. Bet, žinoma, visų pirma reikėjo tą planą sukurti. Tai sunki užduotis. Tam reikia švarios galvos.


Pagaliau, lankstydama rankšluostukus ir pašluostes, stovėdama šalia sieninės spintos virtuvėje, kišdama į juodą polietileninį maišą seną šlamštą, suformulavau Didžiąsias savo Didžiojo plano sukūrimo prielaidas.


Tada beveik tekina nubėgau prie kompiuterio ir akimirksniu viską užsirašiau tiesiog bet kaip. Negalvodama. Rašiau: jei aš tikrai noriu sukurti Didįjį planą, o ne tik pliurpti apie jį, turiu:


1.  Turėti laiko apmąstymams


2.  Būti nematoma


3.  Nesirūpinti prasimaitinimu ir nesijausti dėl to kalta prieš vyrą


4.  Dieną ir naktį turėti tiesioginį ryšį su kosmosu


5.  Atsitolinti nuo visuomenės, bet iš jos neišeiti


6.  Neeikvoti energijos valdžiai, garbei, pinigams ir seksui


7.  Susikaupti ties kokiu nors paprastu darbu, kad žmonės neapkrautų manęs savo rūpesčiais


8.  Nedirbti įprastine šio žodžio prasme, bet visą laiką dirbti


9.  Nekalbėti, nes kalbos ir diskusijos yra vyrų darbas


10. Neužsiimti jokiu diskursu


11. Visą laiką paskirti Didžiojo plano sukūrimui ir apmąstymui


12. Nebijoti bado, benamystės ir vienatvės


Tada vėl nuėjau į virtuvę prie savo sieninės spintos.


Kai jau beveik buvau viską iškuopusi, atvyko mama. Jai labai patiko, kad nesėdžiu prie kompo, bet tvarkausi, valausi ir apskritai, kad esu virtuvėje. Bet po kelių minučių ji tiesiog nustėro pamačiusi, kaip mano vyras pasiėmė iš šaldytuvo dešros, skardinę alaus, atsipjovė riekę juodos duonos ir nuėjo prie televizoriaus. Tu ką, sušnypštė ji, vos tik likome virtuvėje dviese, nežinai, kad vyro meilė eina per skrandį? Nė nepajusi, kaip tavo vyras susiras kitą ir išeis pas ją su visa alga. Galėsi badu dvėsti. Gal ir miegi atskirai?


Klausimas apie miegojimą tikrai nebuvo retorinis. Mama buvo įsitikinusi, kad vyras žmoną myli už tai, kad ji jį maitina, palaiko namuose idealią tvarką, apskalbia, aptarnauja ir su juo miega. Be to, žmona dar gražiai atrodo ir yra visada maloni.


Mama žiūrėjo į mane išpūtusi akis ir laukė atsakymo. Ji buvo mano mama. Ji bijojo dėl mano ateities.


Aišku, kad nemiegu. Vyras anksti keliasi, jam reikia pailsėti, o man kartais tenka rašyti naktį, dažnai kyla noras padirbėti ramiu paros laiku, kai niekas netikėtai negali įeiti ar paskambinti, atsakiau labai kvalifikuotai.


Belieka laukti, kada tavo vyras tave mes, sušnypštė mama baisiausiai pasipiktinusi.


Mama, bet jis juk mane myli. Ir aš jį myliu, atsakiau kuo ramiausiai, bet pašnibždomis.


Kvaiša, ar nesupranti, kad kitos laksto aplink pasikėlusios sijonus ir siūlosi kiek begalėdamos. Tik nemanyk, kad kuri nors tinginti dirbti jauniklė tavęs pasigailės. O neturėsi vyro, turėsi dirbti ir pati pasirūpinsi, kaip užsimokėti mokesčius ir išsinuomoti kambarį. Mama šnypštė taip įspūdingai, kad kilo nuodėminga mintis ją nufilmuoti. Bet, žinoma, susivaldžiau.


Žinau, atsakiau nė kiek nesuglumusi. Kai reikės ir pasirūpinsiu. Kol kas, nereikia. Ar ne?


Bus po laiko, kai reikės, pasakė šaltai ir staiga nusisukusi nuėjo į vonią prie veidrodžio.


Puikiai supratau, ką sako mama. Daugelį kartų buvau apgalvojusi savo padėtį. Ji buvo tarsi be išeities. Tarsi be laimingos pabaigos. Aš negalėjau „rinktis gyvenimo”, jei neturėjau seksualinių santykių su kokiu nors vyru. Tu dirbsi, neturėsi laiko rašymui. Jei tu rašysi daktarinę, neturėsi laiko kitokiam rašymui, o ir daktarinė tau negarantuoja jokių pajamų, sakė Aurora. Tik prarasi laiką. Jei nenorėsi „rinktis darbo”, privalėsi „rinktis seksą” ir tokiu būdu užsitikrinti sau prasimaitinimą.


Tai buvo šventa tiesa. Juk, kaip sako Douglas Couplandas, tie žmonės, kurie turi daug laiko, pavyzdžiui, chroniški bedarbiai, ko gero, juo visai nesidžiaugia, nes turi rūpintis, kur gauti pavalgyti. Be to, Couplandas mano, kad jokiame visuomenės sluoksnyje neberastume žmonių, gyvenančių savo malonumui. Jei jie miestiečiai, jie paklaikusiai skuba. Jei jie vidutinio amžiaus, turi vaikų bei šiokios tokios nuosavybės, yra visiškai panirę į šiuos rūpesčius. Jei jie vyresni, tarkim, šešiasdešimties ar septyniasdešimties, tai kaip nors stengiasi pasirengti jų laukiančiam galui.


O jeigu tai moterys? Jei jos pusamžės, bet neturi darbo? Jei jos neturi vyro ir kol kas negauna pensijos? O jei jos neturi progos tą pensiją užsidirbti? O jei nebetinka seksui? Tai buvo budinčios baimės, kurios vis dar šmėžavo aplink mane tarsi samdomi žudikai.


Gerai pagalvok, ką darai, dukryte, švelniai pasakė mama ir apkabino per pečius. Ji jau buvo šiek tiek mažesnė už mane, todėl pabučiavo ne į skruostą, o į ranką, kažkur ties petimi.


Mama, išsivirkim kavos, pasakiau su užuojauta. Tu juk pasėdėsi truputį pas mane?


Na, tik truputį… Esu užsirašiusi pas manikiūrininkę.


Tada gerai, pasakiau ir pastačiau ant ugnies arbatinuką.


Kol mama vėl kažką veikė vonioje priešais veidrodį, patikrinau elektroninį paštą. Buvo laiškelis nuo Richardo. Spėjau perskaityti tik vieną, pirmąjį, sakinį: „Nemanau, jog kada būčiau sutikęs bent vieną žmogų, kuris tikrai gyventų savo malonumui”.


Na, kur ta tavo kava?


Jau nešu.


Bet mudvi net nepagalvojome eiti ten, kur vyras valgė dešrą ir žiūrėjo televizorių gurkšnodamas alų. Aš tik pašaukiau iš mandagumo: gal išgersi su mumis kavos, saulute? Bet jis atsisakė. Futbolas…


Bernardinai.lt


Atgal į: Mari Poisson. Didysis planas