Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-15

Apie galutiniu dalyku zenkla

Publikuota: Kita

Olivier Clément. Ką reiškia Marijos Ėmimo į dangų šventė?


2008-08-15



Olivier Clement yra prancūzų teologas, Paryžiaus Šv. Sergejaus ortodoksų teologijos instituto profesorius, aktyviai bendradarbiaujantis krikščionių vienybės darbe. Šiame straipsnyje, kuriame aptaria rugpjūčio 15 d. minimos Švč. Marijos šventės prasmę, trumpai ir taikliai pristato Rytų ir Vakarų tradicijos įžvalgas apie Marijos gyvenimo pabaigą. 



Marijos Ėmimo į dangų šventė nuostabiai gražiai iliustruoja Bažnyčios tėvų posakį, pasiekusį mus iš II amžiaus per Irenėjų iš Liono: „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu.“


Tapti Dievu, tai yra gyva būtybe, kurios gyvenimas - be ribų, nuo blogio ir mirties išlaisvintas gyvenimas.


Siekdamas aiškiau apibūdinti šią šventę, sugretinsiu dvi ikonas: vienoje vaizduojama Mergelė su kūdikiu, o kitoje – jos užmigimas – Ėmimas į dangų (vėliau paaiškinsiu šiuos du terminus).


Pirmasis paveikslas vaizduoja motiną, laikančią ir globojančią kūdikį, o kartais, kaip tai matome ikonoje „Švelnioji Mergelė“, ji priglaudžia savo veidą prie mažučio savo sūnaus veidelio. Marija visos žmonijos vardu priima Dievą. Pirmasis „Ėmimas“: žmonija priima dieviškumą.


Antrojoje ikonoje atsitinka visiškai priešingas dalykas: motina yra mirusi; jos palaikai, juodas kokonas, horizontaliai perskelia kompoziciją; tačiau mirties erdvė atsiveria, pasirodo pergalingas Kristus – šviesos vertikalė, kuri ikoną paverčia šlove spindinčiu kryžiumi. Jis paima į rankas savo motinos kūno nepalikusią sielą, kuri vaizduojama kaip maža mergaitė, – taip baigiamas Marijos gimimas karalystei.


Kai kuriose ikonose vaizduojamas Jėzus, glaudžiantis prie savo veido šios mažos mergaitės veidelį: ji – visos kūrinijos perkeitimo daigas ir pirmavaizdis.


Iš tiesų Bažnyčia anksti subrandino įžvalgą, pagal kurią stebuklingu būdu Marijos kūnas, esantis „vienos prigimties“ su Prisikėlusiojo kūnu, negalėjo pasilikti mirties kalėjime. Tad taip, kaip Dievas tampa žmogumi – žmogus tampa dievu, o pirmoji žmogiškoji būtybė, kuri su kūnu ir siela įžengia į Dievo garbę, yra „Moteris, apsisiautusi saule“, apie kurią kalba Apokalipsė.


Marija jau anapus mirties ir teismo, toje šviesoje, kurią Šventasis Raštas vadina „Dievo karalyste“; ir vis dėlto ji žmogiška; beribiai motiniška, išlieka visiškai atsigręžusi į žmones, į jų kentėjimus, Bažnyčios keliavimą, neretai tik apgraibomis, ir pirmiausia - į mistinę Bažnyčią, kuri apima visą žmoniją ir visą kosmosą. Didžiajame pirmųjų amžių Bažnyčios dvasingume, kaip ir daugelyje liaudies legendų, Marija yra sutinkama kaip ta, kuri meldžiasi už pragarą – taip pat ir už mūsų vidinį pragarą – prašydama visuotinio išgelbėjimo.


Pradedant V amžiumi, Rytų Bažnyčios homilijų tekstai Marijos užmigimą – tai yra ramią mirtį, per kurią siela įžengia į ramybę - susieja su kūno paėmimu į Dangų – siela susijungia su kūnu asmens vienovėje (kaip nutiks kiekvienam iš mūsų), jau pakelta į dangų, tiesiogine prasme pakylėta Kristaus prisikėlimo polėkio.


Ne viena prasmės kupina legenda įsiliejo į ankstyviausiąją liturgiją. Kai Marijai angelas praneša apie jos mirtį, netrukus ir toli pasklidę apaštalai stebuklingai atgabenami prie jos.


Ji apaštalus guodžia, laimina, meldžiasi už taiką pasaulyje ir miršta. Apaštalai ją palaidoja Getsemanėje. Po trijų dienų Marija pasirodo jiems, švenčiantiems Eucharistiją, jos kapą apaštalai randa tuščią.


Iš pradžių ši šventė buvo minima atėjus į vieną iš „stočių“ (liturgija iš pradžių vykdavo keliaujant procesija iš vienos stoties į kitą), įsteigtos netoli Betliejaus, kur, manoma, ir ilsisi Mergelė. Ėmimas į dangų tiek Vakaruose, tiek Rytuose švenčiamas sausio mėnesį. Apie 700 metus visoje Bizantijos imperijoje paplitusi šventė Vakarus pasiekė tik po keturiasdešimties metų popiežiaus Teodoro I dėka, nes jis buvo kilęs iš Jeruzalės klero.


1950 metais popiežius Pijus XII su visu dogmai priderančiu iškilmingumu paskelbė jog Nekaltoji Dievo Motina, baigusi savo žemiškąją kelionę, „su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus garbę“.


Stačiatikių Bažnyčia, kuri šiai šventei rengiasi penkiolikos dienų pasninku, nejautė poreikio suformuluoti tokią dogmą; išties joks stačiatikis neprieštarauja užmigimo-paėmimo į Dangų slėpiniui. Jį skelbia stačiatikių liturginiai tekstai: „Ji yra gyvybės Motina, ir tasai, kuris buvo jos nekaltose įsčiose perkėlė ją į gyvenimą… Visi žemės vaikai tedžiūgauja dvasia ir džiaugsmingai tešvenčia garbingą Dievo Motinos Ėmimą į dangų.“


Reikia pridurti, kad Rytuose pamaldumas Marijai, viena vertus, yra visuotinai paplitęs, kita vertus, – itin diskretiškas, beveik užkoduotas, kadangi priklauso ne tiek nuo Kristaus prisikėlimo skelbimo, kiek nuo to skelbimo priėmimo.


Rytų požiūris nuo Vakarų skiriasi tuo, kad, anot pirmojo, Marija turėjo pereiti per realią mirtį ir prisikėlimą, tuo tarpu antrasis Nekalto Prasidėjimo dogma verčia abejoti jos mirtimi. Išties 1950 metų dogma apie tai nieko nesako. Ar tai vien terminologinis disputas? Turime reikalą su dviem iš dalies besiskiriančiais požiūriais į „gimtąją nuodėmę“ ir jos perdavimą. O gal problema visai kita?


Iš tiesų tiek Rytams, tiek Vakarams Ėmimas į dangų yra galutinių dalykų ženklas. Marija, kuri yra „savo Sūnaus duktė“, kaip sako Dantė, mums duota kaip visos visatos laikų pabaigoje laukiančio išaukštinimo pirmavaizdis, kai Dievas bus „visa visame kame“.


Pakelta į dangų – skirtingai nei Kristus, kuris pakyla pats – Marija, kaip sakoma kai kuriuose liturginiuose tekstuose, yra mūsų „Pažado žemė“. Užmigimas-Ėmimas į dangų yra antrojo Jėzaus atėjimo pirmavaizdis, ne veltui didžiosiose freskose, puošiančiose išorines Moldavijos vienuolynų sienas, vaizduojama „Jesės šaka“, kuri išauga į didingą, kosminį degantį krūmą.


Ėmimas į dangų yra mūsų bendrojo likimo pirmavaizdis ir paruošimas Mergelės kūne, kurį simboliškai palaidoja apaštalai (Sekminių atgarsis) Getsemanėje (nuoroda į Kristaus kančią, vienintelį mūsų išganymo šaltinį), tame kūne, nuneštame į pirmapradę ir galutinę šviesą, nesukurtoji tikrovė priima visą kūriniją, visas žemės kūnas tampa Eucharistija. Tad ir mes kaip Jonas Damaskietis galime pasakyti: „Džiūgauk, dieviškas žemės daige, sode, kuriame buvo pasodintas Gyvenimo medis!“


Olivier Clément. Krikščionių šventės. Marijos Ėmimas į dangų


Vertė Saulena Žiugždaitė


Bernardinai.lt


Atgal į: Apie galutiniu dalyku zenkla