Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-08-20

Apie tai, kad truksta rasanciuju

Publikuota: Kita

A. Žigaitytė-Nekrošienė: trūksta rašančiųjų


2008-08-13



„Prieš aštuoniolika metų padarėme esminę klaidą – neįvardijome savo prioritetų ir nepasakėme, kad valstybė negali egzistuoti be bibliotekų, teatrų, be visa tai analizuojančios spaudos.“


Kompozitorė A. Žigaitytė-Nekrošienė sako, kad reflektuojantiesiems kultūros reiškinius Lietuvos kultūros spaudoje labiausiai trūksta motyvacijos.


Kompozitorė sako, kad prieš 18 metų buvo labai svarbu įvardinti, jog valstybė be kultūros reiškinius analizuojančios spaudos negali egzistuoti.


Šiandien Lietuvos kultūrinė spauda, anot žurnalo „Muzikos barai“ įkūrėjos, redaktorės, kompozitorės ir muzikologės A. Žigaitytės-Nekrošienės, nyksta dėl rašančiųjų, reflektuojančiųjų kultūros reiškinius trūkumo.


Pirmiausia norėčiau klausti apie bendrą kultūrinės spaudos situaciją ir jūsų žurnalo vietą tame kontekste. Iš pirmo žvilgsnio žvelgiant į „Muzikos barus“ atrodytų taip, kad tai yra vienintelis žurnalas, rašantis apie muziką, taip pat leidžiantis kompaktines plokšteles, kurios pridedamos prie žurnalo.


Tai žurnalas, turintis unikalią savo nišą. Dėl to jis turėtų būti gerbiamas, stipriai finansiškai remiamas ir t. t. Apibūdinkite situaciją, kurioje šiandien yra žurnalas.


Dešimt metų aš slėpiau, kad jis vis miršta ir miršta. Šiandien jis miršta tikrąja to žodžio prasme. Ir šį kartą ne dėl lėšų stygiaus, nors ir jų mums visuomet trūko. Šįkart jis miršta dėl katastrofiško rašančiųjų trūkumo.


Kas atsitiko? Anksčiau, rodos, buvo suburtas nemažas bendradarbių ratas.


Dabar madingas žodis „motyvacija“. Labiausiai stokojama motyvacijos. Jeigu leidinys negali pakankamai užmokėti autoriui už publikaciją, rašantysis turi jausti, kad jis svarbus kultūros procesui, kad reikšminga jo nuomonė.


Jeigu pažiūrėtume ne vien į „Muzikos barų“, bet ir kitų leidinių publikacijas, pamatytume taip vadinamuosius viešuosius ryšius – tai, kas susiję su veiklą užtikrinančia sritimi.


Man kažkada labai norėjosi turėti tokį leidinį, kuris būtų panašus į mane išauginusius. Esu išaugusi su Irenos Mikšytės publikacijomis „Kultūros baruose“, su grupės autorių publikacijomis „Literatūroje ir mene“. O su Egmontu Jansonu nuolat buvo lyg vidinis mūšis dėl nuomonių skirtumo ir būtent jo rašiniai išprovokuodavo aplankyti konkretų spektaklį.


Bet ar „Muzikos barai“ nėra tokia erdvė, kurioje galėtų vykti provokacijos ir diskusijos?


Taip, ir aš tikrai nuoširdžiai svajojau, kad „Muzikos barai“ būtų tarsi reakcijos į nuskambėjusį įvykį prailginimas. Taip atsirado ir kompaktinių plokštelių žurnale idėja: skaitant aprašomą įvykį čia pat galima prisiminti ką tik nuskambėjusį koncertą ar spektaklį. Kompaktinė plokštelė tarsi prailgina ir užfiksuoja istorijoje tam tikrą būvį.


O dabar kas įvyko?


Nuomonė yra reikalinga tik tada, kai ji perdėm teigiama. Tačiau jeigu bus matomi tik teigiami dalykai, niekada nebus progreso. Reiškinius būtina analizuoti, lyginti su analogiškais pasauliniame kontekste. O į kritiką geriausiai reaguoti pirmiausia išanalizavus, ar rašantysis yra pakankamai kompetentingas tai teigti, ar ne.


Įsivaizduokit, per dešimt „Muzikos barų“ egzistavimo metų negalime užtikrinti, kad būtų atspindėta 100 proc. viskas, kas vyksta muzikoje ir aprašytas kiekvienas to nusipelnęs. Neseniai sutikau kompozitorių Feliksą Bajorą ir eilinį kartą išsakiau komplimentus jo kūrybai. O jis ir sako: „Kaip tu man gali tai sakyti – tavo žurnalas apie mane nėra rašęs“.


Na, aišku, nepuoliau jam aiškinti, kad žurnalas ne mano, ir jeigu patinka man, nebūtinai apie tai turi rašyti ir „Muzikos barai“.


Šiandien teatralai, rašytojai, šokėjai kalba, kad apskritai nėra Lietuvoje meno kritikos. Ir čia turimos galvoje ne anotacijos. Tarsi rašoma, bet iš tiesų atpasakojamas turinys, geriausiu atveju paminimi kūrėjai.


Žurnalas yra erdvė, kurioje galima analizuoti kūrinius, kultūros reiškinius, galbūt prognozuoti perspektyvas. Ar iš tikrųjų nėra drąsių rašančių žmonių?


Pagrindinis dalykas visgi yra pinigai. Šiandien, jeigu nori turėti nepriklausomą, savimi pasitikintį ir savo nuomonę galintį puoselėti žmogų, kuriam būtų nebaugi kerštaujanti tendencija iš aplinkos, turi jam bent jau sumokėti.


Iš meno kritikos šiandien muzikologas, teatrologas ar dailėtyrininkas išgyventi negali. Vadinasi, jis susisieja su kitomis struktūromis, nuo kurių jis priklauso?


Visų pirma nuo tų, kurie dalina pinigus. Nes jeigu ką nors pasakei blogai, Kultūros ministerija pinigų neduos, Spaudos rėmimo fondas neduos, o tu būsi tiesiog blogas žmogus visiems kolegoms. Tad kam tada kalbėti?


Prieš aštuoniolika metų padarėme esminę klaidą – neįvardijome kultūros prioritetų ir nepasakėme, kad valstybė negali egzistuoti be bibliotekų, teatrų, be visa tai analizuojančios spaudos.


Kai perėmiau kaip redaktorė „Muzikos barus“, su finansiniu projektu atėjau pas tuometį Seimo Pirmininką Vytautą Landsbergį. Išanalizavau, kad visas kultūros spaudai skirtas lėšas sudėjus į bendrą katilą, galėtume turėti prašmatnų, visišką nepriklausomybę rašantiesiems užtikrinantį, su komerciniais leidiniais ne tik prašmatnumu, bet ir turiniu konkuruojantį savaitraštį, nuo kurio – finansinės sėkmės atveju – galėtų tarsi spinduliai driektis ir specializuoti ne tik publicistiniai, bet ir moksliniai teatrą, dailę, muziką analizuojantys leidiniai.


Tam tikrai būtų pakakę lėšų, jeigu būtų dirbama taip, kaip dirbo „Muzikos barai“. T. y. jeigu būtų galvojama ne apie patalpas ir jų šildymą, o apie publikacijas ir atlygį už jas. „Muzikos barai“ išgyvena pirmiausiai dėl savo virtualumo: neturime redakcijos, administracijo, bet ilgą laiką turėjome tikrai gausų autorių būrį.


Ne paslaptis, kad man buvo patogu bendrauti su savo LMTA studentais, juos motyvuoti. Jeigu nėra pinigų, yra kažkas kita. Pavyzdžiui – galimybė bendrauti su atlikėjais, analizuoti reiškinius, numatyti proceso raidą, prognozuoti. Tai be galo įdomu.


Šiandien su studentais nebendrauju. Palikau, deja, ir nepaprastai talentingų mergaičių kursą, kurios buvo išaugusios jau su „Muzikos barais“. Jos jau rašė šiam leidiniui.


Kur jos dingo?


Nuėjo į kitas specialybes. Dėl to tikrai skaudu. Jeigu nesugebame išsiugdyti veiklai reikalingų žmonių ir užtikrinti jų egzistavimą valstybėje, nieko nebus.


Štai ir Bjork koncertas nuskambėjo – valstybė jam skyrė 800 tūkst. litų. Galima paanalizuoti, kas tame koncerte įvyko, be ko negalėjo mūsų Lietuva apsieiti, kas liko po minėto koncerto ir ką apskritai buvo galima padaryti už tuos 800 tūkst. litų, kad būtų atnešta gal būt tikrai daugiau naudos ne kam kitam, o mūsų valstybei kaip valstybei.


Ar „Muzikos barai“ rašys apie minėtą koncertą?


Tai klausimas su daugtaškiu. Priklauso nuo to, ar ims viršų tas „o kam?“


Tuomet liūdna, kai gimsta meno kūriniai, spektakliai, knygos ar muzikos kūriniai, o aplink tyla: jokio rezonanso, vertinimo, jokio konteksto.


Be abejo, pinigai suteikia nepriklausomybę. Kita vertus, iš jūsų kalbos supratau, kad net ne pinigai yra svarbiausias dalykas.


Teisybė. Jeigu pragyvenimas būtų užtikrintas, žmogus galėtų konfliktuoti su visu pasauliu, nes jis būtų materialiai nepriklausomas…


O kitaip – ne konflikto santykiu – negalima?


Kad kritika būtų suvokta pozityviai, pirmiausiai reikalingas išprusimas. Aš nepripažįstu nieko objektyvaus – visi turime savą patirtį.


Kaip kompozitorė, į kritiką išmokau atitinkamai reaguoti ir nereaguoti. Visų pirma tai yra savianalizė, lyginimas su visu pasauliu. Negalima pykti ant žmogaus, jeigu jis arba nežino to, ką aš žinau, arba nepajėgia suprasti, arba, na, galbūt, jam tą dieną tiesiog skaudėjo dantį ir jam nepatiko. Jeigu kritikuojantis sąžiningas, kitą kartą, kai jam neskaudės danties, ar jis žinos daugiau, ir parašys kitaip.


Kritikas negali būti vienadienis, vienkartinis. Jis turi nuosekliai dirbti. Pavyzdžiui, Rūtą Naktinytę, vieną iš „Literatūros ir meno“ kritikių „anais“ laikais, pakviečiau tęsti šią veiklą, paliktą prieš maždaug 15 metų. Ji man iškart atsakė labai nuoširdžiai, kad yra atitrūkusi nuo muzikinio gyvenimo pulso.


Vieno labai garsaus šveicarų muzikos kritiko paklausiau, kuo skiriasi pirkta recenzija (visi žinome, kad tai įmanoma) nuo nepirktos? Jis atsakė, jog savo prestižo niekad neaukoja – vardas jam svarbiausias. O pirkta ar nepirkta recenzija – tai jau rašančiojo virtuoziškumas. Jeigu recenzija pirkta, tai ji bus parašyta taip, kad ir eilinis skaitytojas supras, kad dalykas geras nebuvo. Bet bus vienas ar du sakiniai, kad aprašomasis tuos komplimentus galėtų cituoti su autoriaus pavarde ir leidinio pavadinimu savo biografijoje. Ir priešingai – puikią recenziją galima suregzti taip, kad nebus nė vieno sakinio, kurį galėtum pacituoti. Cituok visą recenziją – arba nieko.


Tai žavus dalykas. Prisipažinsiu, keletą vaikų (aš taip vadinu studentus) man pavyko uždegti rašymu. Sakiau, jeigu rašysi, jeigu turėsi sistemą, gali tapti nepriklausomu autoritetu, galėsi formuoti procesus, prognozuoti. Tai yra be galo įdomu.


Tačiau matome, kad Lietuvoje tai yra neparanku.


Tad kokias jūs perspektyvas matote Lietuvoje? Jeigu, kaip jūs sakėte, jauni žmonės šiandien nemato jokios motyvacijos ir nueina dirbti kitų darbų, jeigu meno kritika užsiimti šiandien yra pavojinga, nes gali susipykti su atlikėjais ar autoriais, tai mes tuomet anotacijų liūne ir murkdysimės?


Dar blogiau. Žinot, kai maždaug 1993 ar 1994 m. maestro S. Sondeckis šaukėsi pagalbos ir sakė, kad griūna mūsų mokymo sistema, atrodė, kad profesorius nesąmones kalba.


Šiandien aš remiuosi šiuo autoritetu, ir sakau, kad apskritai visa sistema sugrius, jeigu finansuosime tokius koncertus kaip Bjork ir nieko neskirsim, pavyzdžiui, nacionalinėms operoms.


Maždaug prieš savaitę ar dvi „Muzikos barų“ redakciją pasiekė suomių žurnalas, skirtas nacionalinei operai. Jame analizuojamos operos, parašytos suomių autorių per šimtą metų. Kaip manote, kiek per šimtą metų Suomijoje buvo pastatyta nacionalinių autorių kūrinių? Trys šimtai!


Pamėginom paskaičiuoti, kiek nacionalinių operų per šimtą metų buvo pastatyta Lietuvoje. Kartą suskaičiavom 25, kitą – 30. Na, tegu ir 35. Skirtumas: 300 ir 30 – tai pavadinčiau katastrofa.


Žinot, ta proga po Bjork koncerto nunešiau VEKS (įstaiga „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ – lrt.lt) pasiūlymą pastatyti operą Lietuvos tūkstantmečiui Kernavėje. Po Bjork koncerto aš tai dariau labai drąsiai, nes mano operos projektą, kuriame visiems dalyvaujantiems būtų sumokėtas gana padorus, net neįprastai tokiais atvejais didelis atlygis ir kuris būtų sėkmės atveju net ne vienkartinis projektas, be to trunkantis ne valandą, kaip Bjork koncertas, o tris, galėčiau įgyvendinti už 300 tūkst. litų, o ne už 800 tūkst.litų.


Tikrai nebesuskaičiuočiau, kiek meno kūrėjų, kiek žmonių kalbėjo apie tai, kad mes neturime prioritetų, kad tai tęsiasi metų metais.


Ar jūs matote kokias nors priemones, žingsnius, kurie mums kaip nors padėtų išeiti, sakyčiau iš aklavietės?


Matau, ką dar galėtų padaryti šiandieninis Seimas. Jis galėtų priimti nuostatą, kad kultūros ministrai negali būti nei politikai, nei teisininkai, nei dar kas nors.


Ar jūs manote, kad ministras pakeistų situaciją?


Esu įsitikinusi. Todėl, kad esu įsitikinusi, jog jokių ekspertų negali būti tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva – mes visi susiję. Gali būti vienas žmogus, kuris motyvuotai ir argumentuotai atsakys už tai, ką jis daro, ir gali būti antra pusė – mes visi, kurie į tai reaguosime.


Žinoma, galime reaguoti į asmenį: man Jonaitis ar Petraitis nepatinka, nes jis per storas, per aukštas ir pan. O galime žiūrėti į darbus, atsietus nuo to, kas juos atlieka…


Nuo penktos klasės išmintingi M. K. Čiurlionio mokytojai mus kiekvienais metais veždavo į M. K. Čiurlionio galeriją Kaune. Itin skaudu buvo, kad toks genijus kaip Čiurlionis turėjo kurti praktiškai kultūros dykvietėje – juk nebuvo nei profesionaliosios lietuvių muzikos, skurdo dailė… Ir jau nuo tada vis galvodavau: o kad man būtų lemta tapti ta vidutinybe, ta pilkąja mase, kuri padėtų iškilti tokiam genijui kaip Čiurlionis. Kuo aukštesnė bendroji kultūra – profesionalumo lygis, tuo lengviau skleistis talentams. Kad nebūtų galima daryti blogiau, nei aš darau.


Ir man nereikia, kad Lietuva būtų Europos ar pasaulio kultūros sostinė. Man reikia, kad mano vaikas išgirstų lietuviškai ir dramą, ir operą, kad būtų Lietuvos autoriai, kad Lietuva, kokia maža ji bebūtų, neišnyktų iš pasaulio žemėlapio.


Kalbėjosi Jolanta Kryževičienė


Parengta pagal Lietuvos radijo laidos „Kultūros savaitė“ pokalbių ciklą apie kultūrinę spaudą ir jos padėtį Lietuvoje.


 


Atgal į: Apie tai, kad truksta rasanciuju