Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-06-01

Mari Poisson. Laiškas Janinai Jovaišaitei

Publikuota: Kita

Londonas, 2009 gegužės 4 d.

MARI POISSON

 

iliustracija

Mieloji Janina,

rašau Tau ne dėl to, kad ką nors pasakyčiau, norėdama pasveikinti jubiliejaus proga. Keistai rašau. Nei pati nežinau, kaip, - gal noriu užburti arba gal noriu apžavėti, arba gal tikiuosi papurtyti jazminų krūmą ar mėtų kerą, arba gal viliuosi sužydėti vilkdalgiu apie Tave ir Tau vienai, arba gal ketinu tiesiog pastovėti šalia, tarsi būčiau dar viena liepa prie tvoros Dubijos gatvėje su trim kovais ant galvos…

  •  
    •  
      •  
        •  

            kai vaivorykštės vėduoklė
            duoda ženklą
            poetams,
            atliekantiems upės pareigą -
            sutartis su vasara
            pasirašyta -
            jausmai
            šokio judesy
            laiptų pakopose,
            ir požemių stotyse,
            ir viržių kvepėjime -
            įvairūs temperamentai -
            įvairus tempas -
            artėjimo giesmė -
            katinas jaukus lange
            ir visuomenės požiūris
            į veidrodžių provinciją,
            o moterys
            prieš vitriną stovi.

 

 

Šiomis eilutėmis Tu prabilai viename iš savo eilėraščių rinkinių - „Saulėgrąžų veidrodžiuose” (2006). O aš štai dabar, kai rašydama stengiuosi grįžti į kažkurį savo likimo momentą, prisimenu Tave su švelnia rožėta suknele ir su didele rože prie akių. Dar prisimenu lietų. Kartais Tu mane palydėdavai per kiemą iki vartelių. Ak, būdavo baisus vėjas - lauždavo skėtį. Rudeninis lietus, žvarbi dargana. Kartais būdavo net ne ruduo, o lietinga žiema… Gerai įsiklausiusi, net ir dabar girdžiu, kaip laša vanduo per stogą į metalinį dubenėlį Tavo mansardoj, kur Tu rašai eilėraščius, gulėdama lovoj. Tavo mylimi gyvūnai ant laiptų… Šunys. Varna. Aukšta Žalčio gūžtos tvora… Gėlės, kurių niekas nesėja, nelaisto ir neravi, bet jos dygsta, kur nori, ir žydi, jei nori. Tai mamos palikimas, sakydavai. Na, ir žinoma, Tavo laimingosios vaikystės nuotraukos. Kalėdinė eglutė, puošnūs drabužėliai, dovanos… Tu mažytė, graži ir fotogeniška Palangos kurorte. Pušys, sūpynės, Birutės kapo akmenys. Esi man sakiusi, kad būdama gal penkerių, atradai savo filosofiją. Tu jau tuomet supratai, kad gera augti vieninteliu vaiku turtingoj šeimoj. Tai tiesa. Kaip ir tie gražūs žodžiai, kuriuos išmokau iš Tavęs įdėti į savo eilėraščius: altana, dvaras, tvenkinys, senelės kolonija…

Tavo poezija, Janina. Ji tikra. Ne šiaip sau tikra - tikra nuostabiai specifiniu, giliai asmeninius tikrumu. Apie tą specifinį tikrumą, manau, tiksliausiai yra pasakęs Donaldas Kajokas. Jis rašė apie pačią Tavo esmių esmės esmę - vadino Tave Poezijos Karaliene.

Nežinau, ar kas nors kada nors Šiauliuose dar rašys taip, kaip Tu. Greičiausiai niekas ir niekada.

  •  
    •  
      •  
        •  
            Pilis ant kalno -
            Bokštai lyg simfonija -
            Simfonijoj - mano mansarda, -

 

 

sakai Tu, įsižiūrėjusi į savo praeitį. O juk niekas ir niekada Šiauliuose nebeturės tokios praeities, kurioje bajorai joja į Seimą, kur vyrai kloja geležinkelį, o Tavo tėvelis yra inžinierius, baigęs mokslus Paryžiuje. Kur moterys ir jaunos panelės vaikšto po dvarą, po seną žydintį sodą baltai pasipuošusios, o Tavo mama su tamsiai žalio aksomo suknia, nes ką tik grįžo iš baliaus…

Tu mėgdavai šokti. Labai mėgdavai šokti. Tik staiga nebeliko nei kur, nei su kuo… Ak, Dieve, mąstau, kodėl gi tas gražusis pasaulis taip kardinaliai pasikeitė? Kas būtų nutikę, jei jis nebūtų pakitęs? Kokia būtum Tu? Kokia būčiau aš? Kokios būtume? Žinau, kad taip net klausti negalima, bet noriu paklausti.

Miela Karaliene, kas būtume mes, tos mergaitės, kurioms krito laiminga korta gimti gražiomis šviesių dvarų panelėmis? Jūsų Didenybe, Šiaulių Karaliene, klausiu šito su gyva viltimi, kad kada nors man vis tiek atsakys. Bent po mirties. Kodėl tas mūsų laimingasis, turtingasis ir fantastiškai romantiškas pasaulis taip ėmė ir apsivertė, prasmegdamas į niekur? Nors būtent tas apvirtęs pasaulis mudvi ir suvedė, supažindino, panardino į tą pačią versmę, į tą pačią žvilgančią ledinę sietuvą… Gal čia jo prasmė?

Bet aš esu tikra, kad Tu žinojai kažkokią savą paslaptį, Janina. Man visada patiko tas Tavo fatalizmas. Viskas turi atsitikti savaime, sakydavai. Savaime eilėraščiai turi sukristi į knygą, savaime turi atsirasti pinigai, rekomendacijos, leidyklos, palaikymas. O jei ne? Jei neatsiranda? Taip negali būti, sakydavai. Kas mums priklauso, tas būtinai turi mums atsitikti. Ir atsitikdavo! Visada tas stebuklas įvykdavo! Tu tuomet tiesiog džiūgaudavai. Nes visada buvai be galo žavi šiuo savo stilingu tikėjimu…

Sunku man rašyti, Janina, bijau ko nors svarbaus nepaliesti, pražiūrėti… Tačiau juk viliuos, Tu perskaitysi ir tą ką nors, kas nepasirašė, kas slydo praslydo ir nuplaukė… Gal tas kas nors yra geležinkelio pabėgių kvapas, Kalėdos, sniegas - kai sninga miesto langų žiburiais ar alyvom. Arba didžiulėm geltonom saulėgrąžom… Arba gal vasaros rytas ar vakaras po obelim su knyga. Gal Joninės, šiltas saulėtas sekmadienis Bubiuose, senelės kolonijoj…

Visko nesurašysi. Viskas tiesiog yra, nes nėra praeities. Juk žinai, - visada dabartis. Visada amžinasis dabar. Anot Tavęs:

  •  
    •  
      •  
        •  
            Rytas pažadina spalvas ir formas -
            šviesos meistras tapo mėlyno porceliano
            poeziją

 

 

Ir dar. Švęsdama gimtadienį, nepamiršk, kad nuolat jaunėji - kaip stebuklinga fantasmagorija (atleisk už šį gremėzdišką tarptautinį žodį - ranka nepakilo išbraukti, nes nemokėjau kitaip užbaigti.).

 

Su pagarbia meile ir padėka Marija

Patiko (0)


Atgal į: Mari Poisson. Laiškas Janinai Jovaišaitei