Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-07-19

Apie Lietuva ir Lenkija

Publikuota: Kita

Krzysztofas Kolanowskis. Lietuvos ir Lenkijos santykiai šiandien: stiklinė pustuštė ar puspilnė?


2008-07-15



Skaitant Lietuvos ir Lenkijos spaudos komentarus apie abiejų šalių bendradarbiavimą susidaro įspūdis, kad lietuviams labiausiai rūpi ekonomikos ir infrastruktūros klausimai, pavyzdžiui, jau seniai planuojamo energetinio tilto ir „Via Baltica“ tiesimo reikalai, o lenkams – tautinių mažumų, ypač Vilniaus krašto lenkų, problemos. Ir vienoje, ir kitoje srityje daug reikia padaryti, nors problemos ne visada glūdi ten, kur įprastai įsivaizduojama. Ko abi šalys gali pasimokyti iš pastarųjų 17–18 metų bendradarbiavimo istorijos ir kodėl mūsų bendra stiklinė vis dar tebėra pustuštė?


Pamoka Nr. 1. Jei nori sužlugdyti projektą, būtinai suteik jam aukštą valstybinį lygmenį


Pažvelkime pirmiausia iš lietuvių požiūrio taško, t. y. į abiejų valstybių ekonominio bendradarbiavimo kliūtis. Žinoma, kad labiausiai skauda dėl vis dar tik vaizduotėje egzistuojančio energetinio tilto tarp Elko ir Alytaus, juolab kad apie jį pradėta kalbėti jau 1997 metais. O kalbama buvo daug ir iškilmingai – apie šią viziją ne kartą atsiliepė abu Lietuvos prezidentai – Valdas Adamkus ir Rolandas Paksas, vos ne visi ministrai pirmininkai, daugelis ministrų ir kitų įžymybių. Iš pradžių visa tai atrodė kaip lietuvių monologas, nes daugmaž iki 2004 m. Lenkijos politikai ir žiniasklaida apskritai jokio dėmesio šiai temai neskyrė. Retkarčiais pasigirsdavo balsų, kad Lenkijai toks tiltas neatneštų jokios naudos dėl jau esamo elektros energijos pertekliaus. Tik praėjusių metų pabaigoje projektas pajudėjo iš pradinio taško, nors Lenkijos atstovai jam pritarė tik mainais už energijos tiekimo garantijas palankiomis sąlygomis iš būsimos Ignalinos atominės elektrinės (žr. „Veidas“, 21/2008). Kai kurie politikai (pavyzdžiui, J. Kalinowskis, Lenkijos Seimo vicepirmininkas) dar reikalauja susieti energetinio tilto tiesimą su kai kurių Lietuvos lenkų problemų sprendimu.


Čia verta pažymėti, kad nuo 1997 iki 2004 m. buvo nutiesta, išplėsta ar modernizuota 12 energetinių tiltų, jungiančių Lenkijos energijos tinklą su Vokietija, Čekija, Slovakija, Švedija ir Ukraina (pagal W. Kaminskį, EPC SA energetikos konsultantą). Šie tiltai niekada nesulaukė strateginių projektų statuso, jie nebuvo pavadinti valstybiniais prioritetais, apie juos nekalbėjo nei Lenkijos prezidentai, nei Vokietijos kancleriai, nei Švedijos karalius. Gal dėl to niekas ir nepagalvojo, kad tų tiltų statybą būtų buvę galima atidėti, kol vienas iš Lenkijos užsienio reikalų ministrų atsiprašys už lenkų kariuomenės dalyvavimą malšinant 1968 m. Prahos pavasarį ar kol Vokietija pakels nuo nacių nukentėjusiems lenkams išmokamų kompensacijų dydį. Kaip sako rusai: lėčiau važiuosi – toliau nuvažiuosi.


Pamoka Nr. 2. Kantrybė reikalinga, ypač su didesniais kaimynais


Kodėl „Via Baltica“ (ir „Rail Baltica“) statyba taip užtruko? Dalyvaujant vienoje 2002 m. vykusioje konferencijoje apie Lenkijos ir Baltijos šalių ekonominį bendradarbiavimą man teko išgirsti vieną pranešėją kalbant, kad „Via Baltica“ Lenkijai, skirtingai negu Baltijos šalims, – ne strateginis koridorius, o veikiau šalutinis projektas. Galima teigti ir taip, tačiau iškart kyla klausimas: kokie koridoriai svarbūs Lenkijai? Turint omeny, kad 2007 m. buvo atiduota naudoti vos 25 km naujų automagistralių (žr. http://www.hotmoney.pl/, 2008 04 18), nors Lenkijos keliai priskiriami prie pačių prasčiausių visame Vidurio Europos regione, susidaro įspūdis, kad naujų kelių tiesimas išvis nėra joks valstybinis prioritetas. Žinoma, tikroji šių problemų priežastis turi struktūrinį ir procedūrinį pobūdį, pavyzdžiui, daug ką lėtina sudėtingi viešųjų pirkimų reikalavimai (žr. „Polityka“, 20/2008). Panašiai ir yra su „RailBaltica“ statyba: kai abiejų šalių geležinkelių kompanijos nepajėgia išbristi iš skolų bei organizacinių sunkumų ir uždaro egzistuojančius geležinkelio maršrutus, sunku kalbėti apie tarpvalstybinės infrastruktūros plėtojimą. Šiuo atveju puspilnę stiklinę galima laikyti nemažu laimėjimu ir nėra reikalo įtarinėti ką nors pikta valia.


Pamoka Nr. 3. Prieš kritikuodamas kaimyną pažiūrėk į savo kiemą


O dabar pažvelkime iš lenkų požiūrio taško į tai, kas jiems labiausiai rūpi, – į tautinių mažumų reikalus. Priminkime pastarojo meto karščiausias temas: pavardžių rašyba, dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės kai kuriose Vilniaus apskrities vietovėse ir t. t. Pridurkime dar, kad sunku surasti tarp Europos valstybių tokių, kurios ginčytųsi dėl pavardžių rašymo. Iš tikrųjų Lietuvoje taikomas neįprastas variantas – lenkiškos (ir rusiškos) pavardės rašomos fonetiškai, nors be galūnių, pavyzdžiui, Majevski (vietoj Majewski), Milevič (vietoj Milewicz) ir pan. Kadangi tokia rašyba nėra panaši nei į lietuvių, nei į lenkų kalbą, nestebina, kad pasiektas kompromisas sukelia kontroversijų abiejose valstybėse. Tačiau pažiūrėkime, kokiomis teisėmis kalbiniu atžvilgiu gali naudotis Lenkijoje gyvenantys lietuviai.


Jų pavardės nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. buvo rašomos lenkišku pavidalu, t. y. Birgiel vietoj Birgelis, Janulewicz vietoj Janulevičius, Niewulis vietoj Nevulis. Toks variantas galiojo iki pat abiejų šalių įstojimo į Europos Sąjungą, o visi norintys susigrąžinti originalią pavardės rašybą turėjo kreiptis į teismą dėl pavardės „pakeitimo“.


Tik dabartinis, t. y. 2005 m. priimtas, tautinių ir etninių mažumų įstatymas leidžia atkurti (patiems suinteresuotiesiems pageidaujant) originalią pavardžių rašybą, bet apie nelenkiškų raidžių vartojimą negali būti nė kalbos. Todėl Janulewicz gali tapti Januleviciumi (o ne Janulevičiumi), o jo žmona – Januleviciene.


Neseniai Lenkijos politikai ir žiniasklaida aštriai kritikavo Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos inspekcijos sprendimą nubausti kai kurias Vilniaus apskrities savivaldybes, kurių teritorijose buvo pakabintos „dvikalbės“ gatvių pavadinimų lentelės. Tiesa, toms lentelėms buvo dar toli iki tikros dvikalbystės, nes dažnai tie patys lietuviški pavadinimai buvo perrašyti lenkiškomis raidėmis (pavyzdžiui, Wilniaus = Vilniaus, Mokikłos = Mokyklos ir pan.). Pačioje Lenkijoje leidžiama vartoti ne lenkų kalbą kaip pagalbinę tuose valsčiuose, kur gyvena daugiau nei 50 proc. vienos tautinės mažumos atstovų. Prieš priimant tautinių mažumų įstatymą buvo planuojama įvesti tik 20 proc. slenkstį, tačiau Lenkijos Seimo dauguma turbūt bijojo suteikti tautinėms mažumoms „per daug“ teisių, kad jos tik neužmirštų, kokioje valstybėje gyvena. Taigi Lenkijos lietuviams leidžiama vartoti lietuvių kalbą kaip pagalbinę tik Punsko valsčiuje, o Seinų krašte toliau vyrauja lenkų kalba. Lietuviškų gatvių pavadinimų kol kas niekur Lenkijoje nėra.


Būtų gerai, jeigu kalbant apie tautines mažumas būtų minimi ne tik Lietuvos lenkai, bet ir Lenkijos lietuviai. Juk Lenkijos politikai dažnai keldavo reikalavimus dėl Lietuvos lenkų, pamiršdami, kad pačioje Lenkijoje tautinių mažumų padėtis ilgai buvo apverktina. O Lietuvos atstovai, oficialiai to nepastebėdami, tikriausiai nenorėjo erzinti didesnės kaimynės.


Kalbant apie tautines mažumas, nereikia pamiršti pirmosios mūsų „pamokos“: problemos, kurioms suteikiamas pernelyg aukštas lygis, bus visų demonizuojamos ir liks neišspręstos. Dėl tautinių mažumų turėtų derėtis atitinkamų tarpvalstybinių komisijų atstovai, o ne ministrai ir prezidentai.


Pamoka Nr. 4. Geras sąjungininkas – tikras lobis


Atrodytų, kad bendradarbiavimas geriausiai klostosi europinėje ir geopolitinėje srityse – čia jokių „pamokų“ lyg ir nereikia, nes abi valstybės dažnai turi panašių interesų ir kartu jiems atstovauja. Tačiau neužmirškime, kad čia turime reikalo su tomis pačiomis Lietuva ir Lenkija, kurios nemoka ramiai susitarti dėl energetinio tilto ar tautinių mažumų reikalų. Ypač Lenkijos politikams būtų gerai priminti, kad pernelyg šantažuodami savo mažesnę kaimynę gali prarasti gerą geopolitinę sąjungininkę.


Pamoka Nr. 5. Prieš bendradarbiaudami susipažinkime


Lietuviai savo žiniasklaidos yra gana gerai informuoti apie tai, kas vyksta kaimyninėje valstybėje, o lenkams Lietuva tebėra balta dėmė. Tiesa, jie sužino apie svarbiausius įvykius (rinkimai, skandalai, susitikimai su Lenkijos atstovais), tačiau į daugelį klausimų žiūrima per Vilniaus krašto lenkų prizmę. Jei vyksta rinkimai, Lenkijos televizijos žiūrovai iš karto sužino, kiek balsų surinko Lenkų rinkimų akcija, lyg Lietuvos politinėje scenoje veiktų tik du monolitai: Vilniaus lenkai ir juos „skriaudžiančių“ lietuvių atstovai. Jei kalbama apie žemės reprivatizavimą, visi administraciniai sunkumai tampa „diskriminacine praktika lenkų atžvilgiu“.


Nors pastaraisiais metais nemažai lenkų turistų aplanko Lietuvą, daugelis vis dar ją painioja su Ukraina, o Vilnių su Gardinu ar Lvovu. Visa posovietinė erdvė neretai apibūdinama kaip „Rytai“. Kaip tik todėl taip lengva užsienio reikalų ministrui W. Sikorskiui sudėti Lietuvą ir Baltarusiją į vieną maišą kalbant apie užsienio lenkų problemas, o buvusiam Seimo vicepirmininkui A. Lepperiui pasigirti vieno „lietuviško“ žodžio mokėjimu: „Zdravstvujte“. Šis tarp lenkų paplitęs Lietuvos problemų ignoravimas ir stereotipai kartu su „vyresniojo brolio“ kompleksu tebėra vos ne didžiausia kliūtis abiejų valstybių ir tautų santykiams gerinti.


Į straipsnio antraštės klausimą nesunku atsakyti: pustuštė stiklinė yra puspilnė stiklinė. Atrodo, kad Lietuva, nors ir mažesnė, į mūsų bendrą stiklinę įpylė daugiau vandens. Tai patvirtina buvęs lenkų disidentas, o dabar „Gazeta Wyborcza“ leidėjas A. Michnikas, sakydamas, kad Lenkija, būdama 10 kartų didesnė valstybė, daro 10 kartų didesnių klaidų. Tačiau kiekvienam bendradarbiavimui reikia dviejų šalių, o iš klaidų reikia mokytis. Savo namų užduotis turi atlikti abi valstybės, bet Lenkijai reikia padirbėti daugiau. Siūlyčiau pradėti nuo paskutinės pamokos – nuo tarpusavio pažinimo ir stereotipų atsikratymo.


Geopolitika.lt




Atgal į: Apie Lietuva ir Lenkija