Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2009-08-03

Kol Europa miegojo

Publikuota: Kita

katalikai

Europai atsisakant savo šaknų, gali nelikti pačios Europos. Sacnpix nuotr.

 

Didžiosiose Europos katedrose galime rasti labai nedaug besimeldžiančių žmonių - vos keletą ir tai tik pagyvenusias moteris. Visi kiti yra turistai. Į akis krenta ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, Škotijoje sprendžiama, ką daryti su 300 ištuštėjusių bažnyčių kaimuose - ar jas sunaikinti, ar paversti į barus ir kavines. Pati Europa savo parengtoje Konstitucijoje atsisako pripažinti krikščionybės ir judaizmo palikimą, nors Graikija, Roma bei Apšvietos laikotarpis yra įrašyti.

Europa niekaip neprisimins, kas esanti, nebent pripažins, kad yra ne tik Graikijos, Romos pasaulių bei Apšvietos, bet taip pat ir judaizmo bei krikščionybės, taigi - katalikybės ir reformacijos vaikas. Jei Europa nepripažins savo religinio paveldo, pati Europos idėja mirs. Europa šiandien yra „post-krikčioniška”. Ką tai reiškia? Ką pranašauja?

Jei kultūra pasirenka pamiršti, kas esanti, kaip atsitiko Europai, ji neabejotinai pirmiausiai kris į agnostinę kovą ir bus nepajėgi apibrėžti, kokia ji yra ir kuo tiki. O iš čia ji neišvengiamai kris į nihilizmo glėbį. Pirmas to, kad Europa nepasiliks agnostiška, bet pereis į nihilizmą, ženklas - multikultūralizmo ideologijos, darančios „skirtumą” šventu ir absoliučiu principu. Paradoksalu, kad šiose ideologijose joks principas formaliai neturi tokio statuso. Skirtumas nepasako nieko savyje ar apie save. Kai kurie gyvenimo būdai pasaulyje yra brutalūs, kvaili ir bjaurūs. Kai kurių į žmogaus teises orientuota kultūra negali toleruoti. Kiekviena kultūra turi tikėti savo kultūros atsakomybe bei misija, kad galėtų kalbėti apie tam tikras vertybes ir politiškai bei socialiai jas institucionalizuoti. Tačiau šito post-krikščioniška kultūra padaryti negali.

Monokultūralizmai nėra atsakingi vieni prieš kitus. Atvirkščiai - kultūriniai ypatumai siekia ir įgauna galią: vieną dieną, teigia jie, mes jus palaidosime. Vienas iš radikalių islamo protestuotojų Londone plakatų per protesto akciją prieš Olandų spaudoje pasirodžiusias karikatūras skelbė: „Europa - vėžys, islamas - gydymas”. Iškraipyta islamo idėja stoja prieš Europą, kuri prarado jausmą, kas esanti ir ką reprezentuojanti.

Po kurio laiko net žmogaus teisės, šiandien plačiai pripažįstamos Europoje, neteks savo vertės, nes jose nėra nieko, kas negali būti panaikinta. Jau ir šiandien daugelis nenori būti trukdomi sergančių senų žmonių ar neįgalių kūdikių problemomis, todėl surandamos priemonės juos žudyti ar įsivaizduoti, kad jie patys pasirinko tokį likimą. Šiandien Olandijoje seni pacientai nužudomi be jų sutikimo, taip pat priimtas naujas protokolas, leidžiantis pritaikyti eutanaziją neįgaliems naujagimiams.

Kas nutiks, kai Europa praras pasitikėjimo savimi jausmą apie savo kultūros nešimo ir civilinę misiją? Pirmas dalykas, kuris nutiks, yra tas, kad ji nustos užsiimti savo piliečių motyvavimu. Asimiliacija tokiu atveju tampa „nešvariu” žodžiu. Etninės bendruomenės yra atskirtos nuo bendresnių visuomenės srovių, nuo tariamai švelnaus multikultūralizmo. Per savo pyktį ir atsiskyrimą šios bendruomenės tampa tarsi pūliniais. Pakviesti laikinam darbui, atvykėliai pasilieka kartomis nepilnos pilietybės prietemoje. Nedaug yra daroma siekiant naująsias imigrantų grupes, kurios neturi demokratijos tradicijų bei atvyksta su atvirai demonstruojama neapykanta Vakarų kultūrai, įtraukti į bendrąją kultūrą.

Didžiojoje Britanijoje prieš liepos 17 atakas 2005-aisiais radikalūs imamai pritraukinėjo karius, puoselėjančius antisemitizmą, panieką demokratijai, civilinių įstatymų pakeitimą šarijos įstatymais bei panieką bet kam vakarietiškam, prisidengdami religijos laisve. Britanija nežinojo, ko griebtis, o tuo tarpu neapykanta liejosi gatvėse, metro bei autobusuose.

Prancūzijos musulmonų bendruomenė gyvena pykčio kupinoje subkultūroje, pilnoje paniekos Prancūzijai ir Europai. Ši subkultūra pasižymi dideliais nusikaltimų mastais bei netolerancija, dažnai užsiima praktikomis, nukreiptomis prieš žmogaus laisvę, pavyzdžiui, iš anksto suplanuojamais priverstiniais mergaičių ištekinimais bei garbės kerštu ir užpuolimais. Nedemokratiška ir neliberali zona egzistuoja didesniame demokratiniame kūne. Tuomet Prancūzijos vyriausybė nusprendžia, kad reikia kažką su tuo daryti, ir uždraudžia burką. Apmaudas tik auga.

Nenuostabu, kad rugsėjo 11-osios žudikai buvo radikalizuoti Europoje.

Demokratijos dažnai susiduria su problemomis, kaip spręsti vidines grėsmes, susitelkusias prieš bendrąjį politinį modelį, kaip atsitiko su Veimaro nesugebėjimu susitvarkyti su Hitleriu. Greičiausiai šiandien europiečiai yra pernelyg patenkinti savimi ir įsitikinę, kad ekonominės teisės bei ekspresyvistinis suverenumas gali būti geriausias sprendimas. Tačiau nė vienas neturėtų praleisti pro akis Europos kultūrinio suglebimo bei išsekimo, pasklidusių per visą kontinentą.

Europa šiandien kenčia nuo daugelio pačios sukeltų žaizdų - abejingumo, savęs absorbavimo. Ar ji sugebės susitvarkyti su bauginančiomis destabilizacijos, ekonominės stagnacijos bei kitomis problemomis? Tik jei prisimins, kas esanti, su daug kuo vertu ir brangiu - tai yra religiniu paveldu bei jos nešamomis normomis kas leidžiama ir kaip galima tai daryti.

Nenorėdama prisiminti savo šaknų, Europa vis giliau kris į tai, ką Vaclavas Havelas pavadino „arogantiškuoju antropocentrizmu”, kuriame matome Europos nihilistinį veidą. Vienoje iš savo esė Romos katalikų Bažnyčios popiežius Benediktas XVI rašo, kad šiandien Europoje tie, kurie kalba prieš judaizmą bei islamą yra gėdinami ar baudžiami, tačiau kai tai daroma prieš krikščionybę „žodžio laisvė tampa didžiausia vertybe”.

Šis atvejis rodo keistą vakarų „savęs neapykantą”. Yra pagirtina, kad vakarai bando būti atviresni, supratingesni autsaiderių vertybėms, tačiau ji prarado gebėjimą mylėti save pačią. Visa, ką ji mato savo praeityje, yra žema ir destruktyvu. Multikultūralizmas, kuris yra nuolat ir aistringai skatinamas, gali tapti savo pačios paveldo išsižadėjimu.

Europai, kaip rašo Benediktas XVI, reikia „savęs priėmimo - tokio, kuris yra kritiškas ir kuklus, jei ji nori ir toliau išlikti. Europa turi įsisavinti tai, kas yra geriausia jos pavelde ir tokiu būdu imtis patarnauti žmonijai”.

Jean Bethke Elshtain

Patiko (0)


Atgal į: Kol Europa miegojo