BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Guy de Maupasant. Panele Perl. Novele

I  

Iš tikrųjų keista mintis šovė man tą vakarą į galvą pasirinkti karaliene panelę Perl!

Kiekvienais metais Trijų karalių švęsti aš vykstu pas seną savo draugą Šantalį. Kai buvau dar vaikas, mane pas jį veždavosi tėvas, artimiausias jo draugas. Šitą tradiciją pratęsiau ir laikysiuosi tikriausiai jos tol, kol būsiu gyvas, ir tol, kol šiame pasaulyje bus bent vienas Šantalis.

Šantalių, beje, labai savotiška būtis; Paryžiuje jie gyvena taip, tarsi gyventų Grase, Ivto ar Pont-a-Musone.

Turi namą su nedideliu sodeliu prie Observatorijos. Jaučiasi čia jaukiai, kaip provincijoje. Apie Paryžių, tikrąjį Paryžių, nieko nežino, nieko nenutuokia; jie taip toli, taip toli nuo jo! Tačiau kartais iškyla į kelionę, į ilgą kelionę anapus tiltų. Ponia Šantal „išsiruošia į didįjį apsipirkimą”, kaip sakoma šeimoje. Štai kaip ruošiamasi „į didįjį apsipirkimą”.

Panelė Perl turi nuo virtuvės spintų raktus (baltinių spintos yra pačios šeimininkės žinioje), taigi panelė Perl praneša, kad baigiasi cukraus atsargos, nebėra konservų ir kad maiše, kuriame laikoma kava, jos ne kažin kiek belikę.

Taip perspėta apie gresiantį badą, ponia Šantal peržiūri produktų likučius pasižymėdama užrašų knygelėje. Paskui, apsčiai primarginusi ją skaitmenimis, pasineria į ilgus apskaičiavimus, po to - į ilgus svarstymus su panele Perl. Jos vis dėlto pagaliau susitaria ir nusprendžia, kiek kurio produkto reikia, kad užtektų trims mėnesiams: cukraus, ryžių, džiovintų slyvų, kavos, uogienių, konservuotų žirnelių, pupelių, omarų, sūdytos ar rūkytos žuvies ir t. t., ir t. t.

Po šių apskaičiavimų paskiriama diena pirkiniams, jos sėda į fiakrą su bagažine ant stogo ir išvažiuoja pas solidų bakalėjininką anapus tiltų, į naujus kvartalus.

Ponia Šantal ir panelė Perl visą šią paslaptingą kelionę yra kartu ir grįžta vakare išvargusios, nors vis dar susijaudinusios, kračia karietaite, kurios viršus apkrautas ryšuliais ir maišais tarsi koks krovinių vežimas.

Šantalių supratimu, Paryžius kitoje Senos pusėje - tai nauji kvartalai, kvartalai, užgyventi keistų žmonių - triukšmingų, ne itin padorių; dienomis jie dykinėja, naktimis lėbauja, o pinigus mėto vėjais. Vis dėlto retkarčiais šeima nuveža dukteris į teatrą - į Opéra Comique ar į le Franēais teatrą, kai pjesę rekomenduoja Šantalio skaitomas laikraštis.

Šantalių dukterims šiandien vienai - devyniolika, kitai - septyniolika metų; tai dvi gražios merginos, aukštaūgės, skaisčiaveidės, labai gerai, per daug gerai, taip gerai išauklėtos, kad jūs net jų nepastebite, kaip dviejų dailių lėlyčių. Man niekad neateitų į galvą mintis atkreipti akis į paneles Šantal ir imti apie jas suktis; jūs vos drįstate jas užkalbinti, tokia jos dvelkia nekaltybe, net su jomis sveikindamasis beveik bijote pasielgsiąs nederamai.

Na o tėvas - žavus žmogynas, labai apsišvietęs, labai atviras, labai nuoširdus, bet užvis labiausiai mėgstantis tylą, ramybę, rimtį; norėdamas gyventi pagal savo užgaidą - apsnūdusiame sąstingyje, - jis smarkiai prisidėjo prie to, kad šeima sustabarėjo. Ponas Šantalis daug skaito, mielai įsileidžia į pokalbį ir lengvai sugrunda. Gyvenimas be ryšių, be bendravimo su žmonėmis, be konfliktų įdirgino ir įjautrino jo epidermį, jo sielos epidermį.

Ir vis dėlto Šantaliai turi pažįstamų, bet jų skaičius ribotas, - rūpestingai parinktų tarp kaimynų. Taip pat jie pasikeičia dviem trim vizitais per metus su toli gyvenančiais giminaičiais.

Na o aš vakarieniauju pas juos rugpjūčio penkioliktą ir Trijų karalių dieną. Man tai tokia pat pareiga, kaip Velykų komunija katalikams.

Rugpjūčio penkioliktą pakviečiami dar keli draugai, bet per Tris karalius aš esu vienintelis svečias.

  II  

Taigi šiais, kaip ir visais kitais, metais švęsdamas Tris karalius atvykau vakarienės pas Šantalius.

Kaip įprasta, išsibučiavau su ponu Šantaliu, ponia Šantal ir panele Perl, iškilmingai pasisveikinau su panelėmis Luiza ir Polina.

Mane apibėrė daugybe klausimų: apie bulvarinius įvykius, apie politiką, apie tai, kaip viešoji nuomonė žiūri į Tonkino reikalus, ir apie mūsų deputatus. Ponia Šantal, apkūni dama, kurios visos mintys man atrodo keturkampės kaip tašyti akmenys, paprastai bet kurias kalbas apie politiką užbaigdavo šiuo sakiniu: „Visa tai geruoju nesibaigs.” Kodėl visada vaizdavausi, kad ponios Šantal mintys keturkampės? Nežinau, bet visa, ką ji sako, mano galvoje įgauna šią formą: keturkampio, didžiulio keturkampio su keturiais simetriniais kampais. Yra žmonių, kurių mintys man visada rodosi apvalios ir rieda it žaidimo lankeliai. Vos tik toks žmogus pradeda kokį sakinį, pasipila, rieda, lekia dešimtis, dvi dešimtys, penkios dešimtys apskritų minčių - didelių ir mažų, jos veja viena kitą iki pat horizonto. Kitų žmonių mintys smailios… Pagaliau nesvarbu.

Susėdome prie stalo taip kaip visada; vakarienė pasibaigė be jokio įdomesnio pokalbio.

Desertui buvo patiektas Trijų karalių pyragas. Kiekvienais metais karaliumi tapdavo ponas Šantalis. Nežinau, ar būta tokio tolydinio atsitiktinumo, ar šeimos sutarimo, bet pupą pyrago riekėje neišvengiamai rasdavo ponas Šantalis; jis paskelbdavo karaliene ponią Šantal. Todėl apstulbau, kai viename pyrago kąsnyje sukandau kažką labai kieto, vos nenusilauždamas danties. Atsargiai ištraukiau tą daiktelį iš burnos ir pamačiau mažą porceliano lėlytę, ne didesnę už pupelę. Iš nuostabos aiktelėjau: „Ai!” Visi sužiuro į mane, o ponas Šantalis plodamas rankomis šūktelėjo:

- Gastonas! Gastonas! Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!

Visi choru pakartojo: - Tegyvuoja karalius!

Paraudau iki ausų, kaip dažnai parausta žmonės be niekur nieko, kvailokomis aplinkybėmis. Sėdėjau nuleidęs akis. Laikydamas dviem pirštais fajanso grūdelį, stengdamasis juoktis ir nežinodamas, nei ką daryti, nei ką sakyti. Staiga Šantalis pridūrė:

- Dabar reikia išrinkti karalienę.

Čia aš visiškai suglumau. Galvoje man vienu akies mirksniu smilktelėjo tūkstantis minčių, tūkstantis prielaidų. Ar jie nori, kad aš išrinkčiau vieną iš panelių Šantal? Ar ne šitaip tikisi priversti mane pasakyti, katra jų man labiau patinka? Ar nėra tai atsargus, diskretiškas, nežymus tėvų bandymas pastūmėti mane į vedybas? Visuose namuose, kur yra suaugusių dukterų, visada šmėsčioja mintis apie vedybas, pasireikšdama visomis įmanomomis formomis, prisidengdama visais pavidalais ir griebdamasi visų įmanomų priemonių. Mane pagavo kraupi baimė, kad pakenksiu sau, taip pat begalinis drovumas, turint omenyje tokią atkakliai ceremoningą ir neprieinamą panelių Luizos ir Polinos laikyseną. Pasirinkti vieną jų kitos nenaudai man pasirodė taip sunku, kaip pasirinkti tarp dviejų vandens lašų; be to, mane baisingai trikdė baimė įsivelti į istoriją, kai mane prieš mano valią tylomis apvesdins tokiais santūriais, tokiais nepastebimais ir ramiais būdais, kaip šitas nieko nereiškiantis karališkas titulas.

Bet staiga man švystelėjo išganinga mintis ir aš ištiesiau simbolinę lėlytę panelei Perl. Iš pradžių visi nustebo, paskui tikriausiai įvertino mano santūrumą ir taktą, nes pašėlo ploti šaukdami:

- Tegyvuoja karalienė! Tegyvuoja karalienė!

O ji, vargšė senmergė, visiškai sutriko; drebėjo ir lemeno:

- Ne… ne… ne… tik ne aš… maldauju… tik ne aš…

Ir tada aš pirmą kartą gyvenime kitaip pažvelgiau į panelę Perl ir susimąsčiau, kas ji per žmogus.

Buvau įpratęs žiūrėti į ją šiuose namuose, kaip mes žiūrime į senus audiniu trauktus krėslus, ant kurių sėdime nuo vaikystės, niekada jais nepasidomėdami. Kurią nors dieną, nežinia kodėl, gal todėl, kad per jų sėdynę nuslysta saulės spindulys, staiga tariate sau: „Žiū, bet juk šis baldas labai įdomus!” ir sumetate, kad jo medinė dalis - menininko darbas, o apmušalas - nuostabus. Niekados nebuvau atkreipęs dėmesio į panelę Perl.

Ji gyveno Šantalių šeimoje, štai ir viskas; bet kodėl? Kokiomis teisėmis? Tai buvo aukšta, liesa moteris, kuri stengėsi likti nepastebėta, bet anaiptol nebuvo bet kas. Su ja visi elgėsi draugiškai, geriau negu su ekonome, bet ne taip kaip su giminaite. Dabar ūmai suvokiau daugybę niuansų, dėl kurių iki šiol nesukau galvos! Ponia Šantal ją vadino: „Perl.” Merginos: „Panele Perl”, o Šantalis - tik panele, galbūt su didesne pagarba negu jos.

Ėmiau ją stebėti. Kiek jai metų? Keturiasdešimt? Taip, keturiasdešimt. Ši mergina nebuvo sena, ji save sendino. Šis pastebėjimas mane netikėtai pribloškė. Panelė Perl šukavosi, rengėsi, puošėsi juokingai, bet vis dėlto anaiptol neatrodė juokinga - tiek joje buvo natūralaus, įgimto žavesio, pridengto, rūpestingai užslėpto žavesio. Iš tiesų keista būtybė! Kaip aš iki šiol nebuvau geriau į ją įsižiūrėjęs? Ji nešiojo keistą šukuoseną su smulkiomis senatviškomis iš tikrųjų komiškomis garbanėlėmis; o po jos plaukais, sušukuotais Nekaltos Mergelės stiliumi, matėsi aukšta tyra kakta, išvagota dviem giliomis raukšlėmis, dviem raukšlėmis, bylojančiomis apie ilgus liūdnus išgyvenimus, paskui didelės mėlynos akys, švelnios, tokios drovios, tokios baugščios, tokios nuolankios, nuostabios akys, išsaugojusios naivumą, kupinos vaikiškos nuostabos, jaunatviško jausmingumo, taip pat sielvarto, kuris, nugrimzdęs jose, sušvelnino jas, bet jų nesudrumstė.

Veido bruožai buvo smulkūs ir subtilūs, tai buvo vienas tų veidų, kurie užgęsta nespėję nusidėvėti ar nuvysti nuo gyvenimo vargų ar didelių išgyvenimų.

Kokia graži jos burna! Ir kokie gražūs dantys! Bet atrodo, kad ji nedrįsta šypsotis!

Ir aš staiga palyginau ją su ponia Šantal! Aišku, panelė Perl pranoko ją, pranoko šimtą kartų, buvo subtilesnė, iškilesnė, didingesnė.

Mano stebėjimo rezultatai mane apstulbino. Draugija pilstė šampaną. Aš ištiesiau ranką karalienės link, pakeldamas tostą už jos sveikatą ir palydėdamas jį dailiai sukurptu komplimentu. Ji panoro - aš tai pastebėjau - prisidengti veidą servetėle; paskui, kai prisilietė lūpomis skaidraus vyno, visi sušuko:

- Karalienė geria! Karalienė geria!

Ji apsipylė raudoniu ir paspringo. Visi nusijuokė; bet aš supratau, kad šiuose namuose ji labai mylima.

  III  

Vakarienei pasibaigus, Šantalis paėmė mane po ranka. Tai buvo jo „cigaro valanda” - šventa valanda. Jeigu būdavo vienas, surūkyti jį išeidavo į gatvę; jei turėdavo pietums svečių, kopdavo su svečiu į biliardinę ir rūkydavo žaisdamas. Tą vakarą Trijų karalių proga biliardinė buvo pakūrenta; mano senasis draugas pasiėmė savo lazdą, plonutėlę lazdą, rūpestingai ištrynė ją kreida ir tarė:

- Tavo eilė, berniuk!

Mat jis sakė man „tu”, nors buvau jau dvidešimt penkerių metų; bet jis matė mane, kai buvau dar visai mažas vaikas.

Taigi žaidimą pradėjau aš; man pavyko keli karamboliai; keletą kamuolių prašoviau pro šalį; bet kadangi mintis apie panelę Perl tebešmėsčiojo man galvoje, staiga paklausiau:

- Pasakykite, pone Šantali, panelė Perl - jūsų giminaitė?

Nustebęs jis liovėsi žaidęs ir žvilgtelėjo į mane.

- Kaip? Tu nežinai? Nežinai panelės Perl istorijos?

- Ne.

- Tėvas tau niekad jos nepasakojo?

- Ne.

- Va tai tau! Keista! Šimts kalakutų! O juk tai tikrų tikriausias nuotykis! - Jis nutilo, paskui vėl prašneko: - Ir jau tikrai neįtikėtinas dalykas, kad šį klausimą tu man užduodi šiandien, Trijų karalių dieną!

- Kodėl?

- Ak, kodėl? Klausyk. Štai šiandien, Trijų karalių dieną, suėjo keturiasdešimt vieni metai, lygiai keturiasdešimt vieni metai. Gyvenome tada Rojuji-le-Tore, prie tvirtovės pylimo; bet pirmiausia, kad gerai suprastum, turiu tau paaiškinti, kokia buvo mūsų namo situacija. Rojuji statytas ant šlaito ar tiksliau - ant kalvos, iškilusios virš didžiulės lygumos. Turėjome ten namą su nuostabiu kabančiu sodu, kurį laikė ore senos gynybinės sienos. Taigi namas stovėjo mieste, gatvėje, o sodas buvo iškilęs virš lygumos. Gale slaptų laiptų, iškirstų storose sienose, visai kaip romanuose sode buvo varteliai, išeinantys į laukus. Pro šiuos vartelius ėjo kelias, o ant vartelių kabojo didelis varpas, nes kaimiečiai, kad nereikėtų daryti lanksto, pro juos pristatydavo savo produktus.

Įsivaizduoji vietovę, ar ne? Tai štai. Tais metais prieš Tris karalius snigo visą savaitę. Atrodė, pasaulio pabaiga. Kai eidavome ant pylimo pasižiūrėti lygumos, šita beribė balta baltutėlaitė platybė, ledinė platybė, blizganti, tarsi laku padengta, stingdė mums kraują gyslose. Regėjos, kad gerasis Dievulis supakavo žemę ir ruošiasi padėti ją į palėpę su kitais dingusiais pasauliais. Tikrai sakau, reginys buvo labai liūdnas.

Tuo metu gyvenome visi kartu, šeima buvo didelė, labai didelė: tėvas, motina, dėdė, teta, du mano broliai ir keturios pusseserės, gražios mergytės; aš vedžiau jauniausiąją. Iš visos šitos giminės gyvi dar esame trys: mano žmona, aš ir mano svainė, gyvenanti Marselyje. Šimts griebtų, kaip išsibarsto šeima! Kai pagalvoju, šiurpas nukrato! Buvau tada penkiolikos metų, nes šiandien man penkiasdešimt šešeri.

Tai štai ruošėmės švęsti Tris karalius ir buvome linksmai, labai linksmai nusiteikę! Svetainėje susirinkę laukėme vakarienės, kai staiga mano vyresnis brolis Žakas pasakė: „Jau gal dešimt minučių lygumoje kaukia šuo, turbūt paklydo vargšelis.”

Jis dar nespėjo užbaigti sakinio, kai suskambo sodo varpas. Jo garsas buvo sodrus kaip bažnyčios varpo, kurį išgirdęs prisimeni mirusiuosius. Visi krūptelėjo. Tėvas pašaukė tarną ir liepė nueiti pažiūrėti, kas atsitiko. Laukėme jo gūdžiai tylėdami; galvojome apie sniegą, užklojusį visą žemę. Grįžęs tarnas užtikrino, kad nieko nematyti. Šuo vis dar be paliovos kaukė, o jo kauksmas nei tolo, nei artėjo.

Susėdome prie stalo, bet buvome šiek tiek susijaudinę, ypač jaunimas. Viskas ėjo sklandžiai, kol padavė kepsnį; čia staiga vėl suskambo varpas tris kartus iš eilės, pasigirdo trys ilgi garsūs dūžiai, kurių virpesys perbėgo visų mūsų kūnais net iki pirštų galiukų ir kurie mums užėmė žadą. Mes suakmenėjome žiūrėdami vienas į kitą, iškėlę šakutes klausėmės pagauti kažkokios antgamtiškos baimės.

Pagaliau prabilo mama: „Keista, kad antrąsyk paskambino po tokio ilgo tarpo; neikite vienas, Batistai, kuris nors ponų jus palydės.”

Iš už stalo pakilo dėdė Fransua. Tai buvo tikras Herkulis, labai didžiavęsis savo jėga ir nieko pasaulyje nebijojęs. Tėtis jam tarė: „Pasiimk šautuvą. Nežinia, kas ten gali būti.”

Bet dėdė pasiėmė tik lazdą ir išėjo su tarnu.

O mes likome sėdėti tirtėdami iš siaubo ir nerimo, nei valgydami, nei kalbėdami. Tėtis bandė mus raminti. „Pamatysite, - tarė jis, - tai bus koks nors elgeta ar praeivis, pasiklydęs sniegynuose. Paskambinęs pirmą kartą ir pamatęs, kad niekas neatidaro, bandė susirasti kelią, paskui, kai nepavyko, grįžo prie vartelių.”

Mums pasirodė, jog dėdė negrįžta visą valandą. Pagaliau jis pasirodė, įtūžęs, plūsdamasis: „Nieko ten nėra, velniai griebtų, kas nors papokštavo! Nieko, tik tas prakeiktas šuo, staugiantis už šimto metrų nuo tvirtovės sienų. Jei būčiau pasiėmęs šautuvą, būčiau jį nudėjęs, kad užsičiauptų!”

Mes vėl kibome į valgį, bet visiems buvo neramu: jautėme, kad tai dar ne galas, kad kažkas įvyks, kad varpas vėl tuoj suskambės.

Ir jis suskambo lygiai tą akimirką, kai ėmėme raikyti Trijų karalių pyragą. Vyrai visi kartu pašoko. Dėdė Fransua, jau truktelėjęs šampano, pareiškė, kad JĮ nugalabys, pareiškė taip įtūžęs, jog mama ir teta puolė jį raminti. Tėtis, nors labai ramaus būdo ir nevisiškai sveikas (jis vilko koją nuo tada, kai susilaužė ją krisdamas nuo arklio), savo ruožtu pasakė, kad nori sužinoti, kas ten, ir kad eis su kitais. Broliai - vienam jų buvo aštuoniolika, kitam - dvidešimt metų - nubėgo atsinešti savo šautuvų; kadangi manimi niekas nesidomėjo, čiupau šratinį karabiną ir pasiryžau taip pat prisidėti prie ekspedicijos.

Mes kaipmat iškilome. Tėtis ir dėdė žengė pirmi, lydimi Batisto, nešančio žibintą. Iš paskos sekė mano broliai Žakas ir Polis, aš spūdinau paskutinis, nepaisydamas mamos maldavimų, ji su seseria ir mano pusseserėmis liko stovėti namo tarpduryje.

Prieš valandą vėl buvo pradėję snigti, medžių šakos buvo nugultos sniego. Eglės linko nuo šito sunkaus blyškaus apdangalo ir panėšėjo į baltas piramides, milžiniškas cukraus galvas; o pro pilką smulkių, tankių snaigių šydą tamsoje vos ne vos bolavo liaunesni krūmokšniai. Snigo taip tirštai, kad nieko nebuvo matyti per dešimt žingsnių. Bet kelią prieš mus aiškiai nušvietė žibintas. Kai pradėjome leistis įvijais laiptais, iškirstais gynybinėje sienoje, aš iš tiesų išsigandau. Man pasivaideno, jog kažkas žengia paskui mane; jog tuoj pat sugriebs už pečių ir nusineš; ir aš panorau grįžti; bet dėl to reikėjo pereiti per visą sodą ir aš neišdrįsau.

Išgirdau, kaip atsidaro varteliai į lygumą; paskui dėdė vėl ėmė plūstis: „Velniai griebtų, jis ir vėl paspruko! Tegul tik šmėsteli kad ir jo šešėlis, aš to rupūžės gyvo nepaliksiu.”

Kraupu buvo žiūrėti į tą lygumą, arba tiksliau - jausti, kad ji prieš tave, nes jos nebuvo matyti; matėsi tik begalinis sniego šydas - viršuj, apačioj, priešais, dešinėje, kairėje, visur.

Dėdė vėl prašneko: „Žiū, šuo ir vėl kaukia; parodysiu jam, kaip aš šaudau. Vis šiokia tokia nauda.”

Bet mano tėvas, kuris buvo geraširdis, tarė: „Verčiau eikim ir paimkim tą vargšą gyvulėlį, juk jis kaukia iš bado. Tas bėdulis loja šaukdamasis pagalbos, kaip nelaimėje atsidūręs žmogus. Eime.”

Ir mes patraukėme per tą šydą, per tą tirštą, tolygų sny~gį, per tas putas, kurių buvo pilna naktis ir oras, kurios sruvo, pleveno, krito ir tirpdamos stingdė kūną taip, tarsi būtų jį deginusios, kiekvienu mažų baltų snaigių prisilytėjimu sukeldamos aštrų ir staigų skausmą.

Klimpome ligi kelių į šitą minkštą baltą masę; norėdami žengti, turėjome labai aukštai kelti kojas. Juo mes artėjome, juo šuns kauksmas garsėjo, stiprėjo. Dėdė suriko: „Štai jis!” Sustojome, stebėdami jį, kaip tai daroma naktį susidūrus su priešu.

Aš nieko nemačiau; tačiau pasivijau kitus ir išvydau šunį - didelį, juodą aviganį ilgais gaurais ir vilko snukiu - baisų ir fantastišką; jis stovėjo gale ilgo šviesos ruožo, kurį metė ant sniego žibintas. Nejudėjo; nutilo ir žiūrėjo į mus.

Dėdė tarė: „Keista, jis nei eina prie mūsų, nei bėga. Man baisiai norisi paleisti į jį kulką.”

Tėtis tvirtu balsu atsakė: „Ne, reikia jį pasiimti.”

Čia mano brolis Žakas pridūrė: „Bet jis ne vienas. Šalia jo kažkas yra.”

Iš tiesų už jo kažkas stovėjo, kažkas pilkas, ko neįmanoma buvo įžiūrėti. Visi atsargiai žengė į priekį.

Matydamas, kad mes einame link jo, šuo atsitūpė. Jis neatrodė piktas. Greičiau buvo patenkintas, jog žmonės juo susidomėjo.

Tėtis priėjo tiesiai prie šuns ir paglostė jį. Šuo palaižė jam rankas; ir mes pamatėme, kad jis pririštas prie vežimėlio rato, savotiško žaislinio vežimėlio, įvynioto į tris ar keturias vilnones antklodes. Atsargiai nuėmėme šias antklodes, ir kai Batistas prikišo žibintą prie vežimėlio durelių, vežimėlio, kuris priminė riedančią būdą, pamatėme viduje miegantį kūdikį.

Buvome tokie apstulbę, kad neįstengėme nė žodžio ištarti. Tėtis atsigodėjo pirmas, o kadangi buvo auksinės širdies ir truputį perdėtai jausmingas, padėjo ranką ant vežimėlio stogelio ir pasakė: „Vargše pamestinuk, mes priimsime tave į savo šeimą!” Ir liepė mano broliui Žakui stumti šį rastą vežimėlį priešais mus.

Tėtis balsu galvodamas vėl prabilo: „Tai meilės vaikas, jo vargšė motina paskambino į mano duris šią Trijų karalių naktį Dieviškojo Kūdikėlio atminimui.”

Jis vėl sustojo ir nakties tamsoje visu balsu į keturias dangaus puses sušuko: „Mes jį priglaudėme!” Paskui, padėjęs ranką savo broliui ant pečių, sušnabždėjo: „Kas būtų buvę, jei būtum šovęs į šunį, Fransua?”

Dėdė neatsakė, bet patamsėse plačiai persižegnojo, nes buvo labai religingas žmogus, nors ir pagyrūnas.

Šunį atrišome, jis bėgo įkandin mūsų.

Ak, koks mielas buvo mūsų grįžimas namo! Pirmiausia gerokai pavargome, kol užkėlėme vežimėlį laiptais, iškirstais pylime, į viršų, kol paskui nuridenome jį į vestibiulį.

Kokia juokinga, patenkinta ir suglumusi buvo mama! O mano keturios mažosios pusseserės (jauniausiai buvo šešeri metai) panėšėjo į keturias višteles, apspitusias lizdą. Pagaliau iškėlėme iš vežimėlio vis dar miegantį kūdikį. Tai buvo kokių šešių savaičių mergytė. Ir jos vystykluose radome dešimt tūkstančių frankų auksu, taip, dešimt tūkstančių frankų! Tėtis padėjo juos į banką kaip būsimą jos kraitį. Vadinasi, tai ne vargdienių vaikas… galbūt kurio nors didiko ir neturtingos miestietės… ar gal… galvoje mums kirbėjo šimtai prielaidų, bet niekas niekada nieko nesužinojo, niekada nieko… niekada nieko… Niekas neatpažino ir šuns. Jis buvo ne vietinis. Šiaip ar taip, tas ar ta, kuri triskart paskambino prie mūsų vartų, turėjo gerai pažinoti mano tėvus, jeigu juos pasirinko.

Štai kaip panelė Perl, būdama šešių savaičių, įžengė į Šantalių namus.

Beje, „panele Perl” mes ją pavadinome vėliau. Pirmiausia pakrikštijome ją „Mari Simona Kler”. Kler turėjo būti jos pavardė.

Mūsų sugrįžimas į valgomąjį su šita atsibudusia mažyle, žiūrinčia į žmones ir šviesas miglotomis, mėlynomis ir drumzlinomis akimis, turėjo tikrai atrodyti keistokas.

Vėl susėdome prie stalo, ir kiekvienas gavo Trijų karalių pyrago riekę. Karaliumi tapau aš ir išsirinkau karaliene panelę Perl, kaip ką tik padarėte jūs. Tą dieną ji vargu ar nutuokė, kokia jai atiteko garbė.

Taigi mergaitė buvo priimta į šeimą ir joje išauklėta. Ji užaugo; prabėgo daug metų. Buvo miela, švelni, paklusni. Visi ją mylėjo, ir mes būtume ją bjauriai išlepinę, jei mama nebūtų sukliudžiusi.

Mama mėgo tvarką ir laikėsi luomų hierarchijos. Ji sutiko elgtis su mažąja Kler kaip su savo pačios sūnumis, tačiau reikalavo, kad mus skiriantis atstumas būtų aiškiai jaučiamas ir padėtis aiškiai apibrėžta.

Todėl, kai tik mergaitė įstengė suprasti, papasakojo jai jos istoriją ir atsargiai, netgi meiliai įteigė mažylei, kad ji yra jų įdukterė, priimta į šeimą, bet iš tiesų - svetima.

Kler suprato šią padėtį su ypatinga nuovoka, stulbinamu instinktu; gebėjo užimti ir išlaikyti jai skirtą vietą taip taktiškai, taip žaviai ir taip meiliai, jog mano tėvą graudindavo iki ašarų.

Net ir mamą taip sujaudino šitos mielos ir lipšnios būtybės karštas dėkingumas ir drovus prisirišimas, kad pradėjo vadinti ją „dukrele”. Kartais, kai mažylė padarydavo ką nors gero, delikataus, mama pakeldavo akinius ant kaktos - tai visada reiškė, kad ji susijaudinusi, - ir kartodavo: „Betgi šita mergaitė - perlas, tikras perlas!” Šis vardas prilipo mažajai Kler, ji taip ir liko mums panele Perl.

  IV  

Ponas Šantalis nutilo. Jis sėdėjo ant biliardo stalo, tabalavo kojomis, kairėje rankoje sukiojo kamuoliuką, o dešine glamžė skudurėlį, kuriuo buvo nutrinami nuo grifelinės lentos taškai ir kurį mes vadinome „kreidiniu skudurėliu”. Truputį paraudęs kurčiu balsu kalbėjo dabar pats su savimi, paskendęs prisiminimuose, pamažėle klaidžiodamas po tolimą praeitį ir senus įvykius, bundančius jo mintyse, - taip mes klaidžiojame po seną šeimos sodą, kuriame augome ir kuriame kiekvienas medis, kiekvienas takas, kiekvienas augalas, dygūs bugieniai, kvapūs laurai, kukmedžiai, kurių raudonos ir sultingos uogos susimaigo tarp pirštų, pažadina kas žingsnis kokį nors smulkų praeities įvykį, vieną tų nereikšmingų ir mielų širdžiai įvykių, sudarančių mūsų būties pagrindą, jos esmę.

O aš stovėjau prieš jį, atsilošęs į sieną, pasirėmęs ant dabar nebereikalingos biliardo lazdos.

Minutę patylėjęs, jis kalbėjo toliau: „Sudegtum, kokia ji buvo graži, kai jai buvo aštuoniolika… grakšti… tobula. Ak, gražioji… gražioji… gražioji ir geroji… šaunioji… žavioji mergina!.. Jos akys buvo mėlynos… vaiskios… tyros… tokių aš niekados nebuvau matęs… niekados!”

Jis vėl nutilo. Aš paklausiau: - Kodėl ji neištekėjo?

Jis atsakė ne man, o atsiliepė į nuskambėjusį žodį „neištekėjo”.

- Kodėl? Kodėl? Nepanoro… nepanoro. O juk turėjo trisdešimt tūkstančių frankų kraičio… ir piršosi jai ne vienas… o ji nepanoro! Tuo metu ji atrodė kažkokia liūdna. Tai buvo tada, kai aš vedžiau savo pusseserę, mažąją Šarlotę, savo dabartinę žmoną, su kuria buvau prieš šešerius metus susižadėjęs.

Žvelgiau į poną Šantalį ir man regėjos, kad įsibroviau į jo sielą, ūmai įsibroviau į vieną tų tylių ir žiaurių dramų, vykstančių dorose, tyrose, nepriekaištingose širdyse, tose uždarose ir neįžvelgiamose širdyse, kurių nepažino niekas, netgi tie, kurie yra nebylios ir nuolankios tų dramų aukos.

Ir staiga kurstomas akiplėšiško smalsumo ištariau:

- Vesti ją turėjote jūs, pone Šantali.

Jis krūptelėjo, pažiūrėjo į mane ir pasakė:

- Aš? Vesti - ką? - Panelę Perl. - Kodėl?

- Nes mylėjote ją labiau už savo pusseserę.

Jis žvilgtelėjo į mane keistomis išplėstomis, išsigandusiomis akimis, paskui pralemeno:

- Aš ją mylėjau?.. Aš?.. Kaip? Kas tau sakė?..

- Po šimts pypkių, tai aišku kaip dieną… ir jūs tik dėl jos taip ilgai atidėliojote vedybas su pussesere, kuri laukė jūsų šešerius metus.

Jis paleido iš kairės rankos kamuoliuką, abiem rankom čiupo „kreidinį skudurėlį” ir, įsikniaubęs į jį, prapliupo raudoti. Verkė jis beviltiškai ir juokingai, tuo pat metu akimis, nosimi ir burna - taip liejasi vanduo iš kempinės, kai ją suspaudžiame. Kosėjo, spjaudė, šnypštė į skudurėlį, šluostėsi akis, čiaudėjo, vanduo tekėjo visomis jo veido raukšlėmis, gerklėje gurgėjo, tarsi jis būtų skalavęs gerklę.

Aš išsigandęs, susigėdęs norėjau sprukti ir nebežinojau, ką sakyti, ką daryti, ko griebtis.

Staiga laiptuose nuaidėjo ponios Šantal balsas:

- Ar tuoj baigsite rūkyti? Atidaręs duris šūktelėjau: - Taip, taip, ponia, - tuoj nusileisime.

Paskui prišokau prie jos vyro, sugriebiau jį už alkūnių ir tariau:

- Pone Šantali, mielas drauge Šantali, klausykite, jus šaukia žmona, atsitokėkite, tuoj pat atsitokėkite, reikia leistis žemyn, atsitokėkite.

Jis sumikčiojo:

- Taip… taip… einu… vargšė mergina!.. Einu… pasakykite, kad tuoj ateisiu.

Ir jis ėmė sąžiningai šluostytis veidą skudurėliu, kuriuo dvejus ar trejus metus buvo nutrinami įrašai grifelinėje lentoje; pagaliau pasirodė jo veidas - pusiau baltas, pusiau raudonas, kakta, nosis, skruostai ir smakras išterlioti kreida, o akys paburkusios, dar pilnos ašarų.

Paėmiau jį už rankų ir nutempiau į jo kambarį vapėdamas:

- Prašau atleisti, pone Šantali, labai prašau atleisti, kad jus įskaudinau… bet… aš nežinojau… jūs… jūs suprantate?

Jis suspaudė man ranką.

- Taip… taip… gyvenime esti sunkių akimirkų.

Paskui panardino veidą į dubenį. Kai nusiprausė, man pasirodė, kad jis dar negali viešai pasirodyti; bet čia man toptelėjo į galvą mažutė gudrybė. Matydamas, jog jis sunerimęs žiūri į save veidrodyje, tariau:

- Užteks pasakyti, kad jums į akį įkrito dulkelė, ir galėsite verkti visų akivaizdoje kiek tinkamas.

Jis iš tiesų nusileido žemyn nosine trindamas akis. Šeima sunerimo; kiekvienas puolė ieškoti krislelio, kurio, žinoma, nerado, ir pripasakojo panašių atvejų, kai reikėjo kviesti gydytoją.

Aš, prisėdęs šalia panelės Perl, žiūrėjau į ją kamuojamas deginančio smalsumo, smalsumo, kuris virto kančia. Iš tiesų kažkada jos veikiausiai būta labai gražios, akys buvo švelnios, didelės, ramios ir taip plačiai atmerktos, kad ji, atrodė, niekada jų neužmerkia, kaip kiti mirtingieji. Jos apdaras buvo truputį juokingas, tikras senmergės apdaras, ir darkė jos išvaizdą, bet nedarė jos negrabia.

Man rodėsi, kad skaitau joje, kaip ką tik skaičiau pono Šantalio sieloje, kad regiu šitą nuolankų, paprastą ir atsidavusį gyvenimą nuo pradžios iki galo; bet jaučiau poreikį, kankinamą poreikį paklausinėti ją, sužinoti, ar ji taip pat jį mylėjo; ar ir ji kaip jis iškentėjo tą ilgą, slaptą, skausmingą kančią, kurios niekas nemato, kurios niekas nežino, niekas neįspėja, bet kuri prasiveržia naktimis tamsaus kambario vienatvėje. Žiūrėjau į ją, mačiau, kaip po palaidine krakmolytu antkrūtiniu plaka jos širdis, ir svarsčiau, ar ši romi tyra būtybė dejavo kas vakaras įsikniaubusi į drėgną minkštą pagalvę ir raudojo karštligiškai blaškydamasi po deginančią lovą.

Ir jai tyliai, kaip daro vaikai, laužydami brangų žaisliuką, kad pamatytų, kas jo viduje, tariau:

- Jeigu jūs būtumėte ką tik pamačiusi verkiantį poną Šantalį, ar jums būtų buvę jo gaila?

Ji krūptelėjo: - Kaip? Jis verkė? - O taip, verkė! - Kodėl?

Ji atrodė labai susijaudinusi. Aš atsakiau:

- Dėl jūsų. - Dėl manęs?

- Taip. Jis pasakojo man, kaip kadaise jus mylėjo ir kokia jam buvo kančia vesti ne jus, o savo dabartinę žmoną…

Man pasidingojo, kad jos išblyškęs veidas sukrito, jos akys, visada atvertos ramios akys staiga užsimerkė taip stipriai, jog, atrodė, užsivėrė amžiams. Ji nuslydo nuo kėdės ir susmuko ant grindų tyliai, iš lėto kaip nukritusi šerpė.

Aš sušukau:

- Gelbėkit! Gelbėkit! Panelė Perl apalpo!

Ponia Šantal ir dukterys puolė prie jos ir kol visos ieškojo vandens, rankšluosčio ir acto, aš čiupau skrybėlę ir sprukau.

Žengiau plačiais žingsniais, sukrėsta širdimi, graužiamas sąžinės ir gailesio. Ir kartu jaučiausi patenkintas; man atrodė, kad atlikau kažką pagirtina ir būtina.

Svarsčiau: „Ar aš pasielgiau teisingai, ar neteisingai?” Jie nešiojo tiesą širdyje, kaip nešiojama kulka užsivėrusioje žaizdoje. Ar nebus jie dabar laimingesni? Dabar jau per vėlu iš naujo išgyventi kankynę, bet dar yra laiko prisiminti ją su grauduliu.

Ir galbūt ateinantį pavasarį, kurį nors vakarą, sujaudinti mėnulio spindulio, nukritusio pro medžių šakas ant žolės prie jų kojų, jie susiims už rankų ir, suspaudę jas, prisimins visą tą užgniaužtą žiaurią kančią; taip pat galbūt šis trumpas kontaktas paskleis jų gyslomis truputį to niekada jų nepatirto virpulio ir dovanos jiems, šitiems akimirką prisikėlusiems negyvėliams, įtaigų ir dyviną to svaigulio, tos beprotybės pojūtį, kuris vienu krūptelėjimu suteikia įsimylėjėliams daugiau laimės, negu kiti patiria per visą gyvenimą!

 

Versta iš: Guy de Maupassant. Contes choisis. Paris: Albin Michel

Iš prancūzų k. vertė Ramutė Ramunienė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai”, 2009 m. Nr. 4 (balandis)

Patiko (0)

Rodyk draugams

~ mari88 | 2009-06-15.

2 komentarai įrašui “Guy de Maupasant. Panele Perl. Novele”

  1. Ech… Šis prancūzas tikrai žinojo, kaip parašyti nuostabų kūrinėlį.

  2. Jo… Šventa tiesa…

Palikti komentarą