BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Kas mezgė tuniką

 


                                                                                                                                                    


 Oskaras ir jo vyresnysis brolis Willis visą gyvenimą kovėsi tarpusavy dėl savo  mamos meilės ir dėmesio. Mama jiems buvo viskas – idėjų šaltinis. Man buvo kitaip. Nes aš ir mano mama – moterys.


 


Vyrai nedalyvauja moterų karuose. Tai jiems nepritinka, - nevyriška. O moterys, net ir labai norėdamos, negali dalyvauti vyrų karuose, nes yra tiesiog į juos neregistruojamos. Tai gerai, galvojau, man nereikės vienai kariauti prieš visus. Man pakaks vieno karo – karo prieš moteris. Nujaučiau, kad, ko gero, laimi tos, kurioms kariauti padeda jas mylintys vyrai. Tėtis, sakysim, padeda mamai… Oskaras ir Willis – savo mamai.


 


Nesitikėjau jokios pagalbos. Iš niekur. Neturėjau vyro, man buvo maždaug aštuoneri, buvau ką tik sužinojusi, jog mano senelė ir mama juos turi, bet vis tiek paskelbiau sau mobilizaciją. Nekariauti negalėjau. Buvau įsitikinusi, kad taip reikia. Kad karas yra visuotinis. Tiksliau, du karai. Visų prieš visas. O taip pat visų prieš visus. Nes toks yra suaugusiųjų žaidimas.


                                    


Žinoma, man buvo baisu. Juk tada turėjau tik vieną man pasiekiamą priešę moterų tarpe, – savo mamą. Košmaras, daugiau nieko. Šiurpu net pagalvoti. Bet, ką turėjau daryti?  Nusprendžiau, kad kariausiu visiškai ir absoliučiai slaptai.


 


Buvo pats viduržiemis. Kitą dieną po to kai apsisprendžiau stoti į karą, mudvi ardėme senus megztinius. Tiksliau, ji ardė, o aš vyniojau siūlus į labai tamprius kamuolius. Mat išardyti siūlai mikliai pavirsta į krūvą garbanų. Tačiau tampriai suvyti jie šiek tiek išsitempia, pasilygina.


 


Kai kamuolys būdavo pakankamai didelis, mudvi pasikeisdavome vaidmenimis. Ji perimdavo vyniojimą, nes jos rankos didesnės, -  lengviau apima kamuolį ir gali išlaikyti labai didelį vyniojimo tempą. Aš tuomet tapdavau ardytoja.


 


Žinoma, ji  vyniojo ir ardė daug greičiau už mane. Mūsų jėgos buvo toli gražu nelygios. Ji buvo beveik šešiolika metų vyresnė, tris kartus gimdžiusi, pergyvenusi karą, gaisrą, emigraciją ir sūnaus mirtį, todėl darė viską maždaug šešiolika kartų greičiau negu aš. Be to, ji mokėjo gražiai ir mikliai megzti. Iš šių išardytųjų siūlų, šiek tiek pridėjusi naujų, ji ketino numegzti tėčiui naminį megztinį jo naktinėjimams prie istorijos knygų. Aš gi tuomet temokėjau užsidėti ant virbalų akis.


 


Kiekvieną naują kamuolį pradėdavome taip: mano darbas buvo atnešti du suglamžytus lapus iš šiukšlių dėžės po tėčio rašomuoju stalu, labai smarkiai kaire ranka juos suspausti į gniužulą, o dešiniąja pradėti labai greitai ir tampriai vynioti. 


                                                                                                      


Dabar pagalvojau, kad kiekvienas kamuolys teoriškai tarsi turėjo intelektualinę šerdį, nes  kiekviename slypėjo koks nors tėčio knygos juodraščio gabalas. Bet praktiškai – ne. Mes nesidomėjome, kas ten parašyta. Net nepažvelgdavom. Mums tie lapai buvo tarsi tušti. Tarsi trigubai užkoduoti. Jie buvo ne tik suglamžyti, ne tik iš šiukšlių dėžės, bet dar ir kryžmai perbraukti raudonu rašalu. Šis trigubas kodas, vertė tekstą nematomu.


 


Taigi mudvi ardėme ir vyniojome.


 


Keista, bet pirmoji mano slaptojo karo diena buvo neįtikėtinai taiki.


 


Visas pasaulis tą dieną buvo neišpasakytai mielas.


 


Namie buvo jauku ir tylu. Ramiai tiksėjo didelis sieninis laikrodis, retkarčiais švelniai suburgzdamas, pasiruošdamas ir pedantiškai išmušdamas valandas. Kambarys buvo šiltai prikūrentas, kvepėjo eglinėmis malkomis ir naminiais sausainiais. Mes draugiškai sėdėjome ant geltonos minkštos sofos parietusios po savimi kojas vienodomis baltai-pilkomis vilnonėmis kojinėmis. Mums virš galvų kabėjo 4A formato juodai-baltas paveikslas,- tarsi padidinta nuotrauka. Jonas Krikštytojas krikštija Jėzų Jordane.


 


Ant apskrito stalo stovėjo didelė stiklinė vaza su dirbtinėmis arbatinėmis rožėmis ir buvo užtiesta balta rankom megzta staltiesė su kutais, atkartojanti užšalusių langų raštą. Ta staltiesė neatsirado pati savaime. Ją numezgė mama. Ir ta vaza ir tos dirbtinės rožės neatsirado iš niekur. Jas nupirko mama…


 


Lauke siautėjo pūga ir kartais iki mūsų atskriedavo nerimastingai pratisas vėjo kauksmas. Jis ir neleido man pamiršti, kad dalyvauju amžinajame kare. Kokia neteisybė, galvojau. Aš nenoriu kariauti. Mano mama tokia jaunutė, tokia graži, kaip viską moka gerai ir greitai daryti… Tegu, jeigu jau tikrai reikia su ja kariauti, tegu aš pralaimėsiu. Pradėjau mintyse save įtikinėti, kad konkurencinis karas – vien tik vyrų žaidimas.


 


Aplink nesimatė jokių vyrų. Pažvelgiau į paveikslą. Kas šitas vyras, paklausiau, rodydama į Joną Krikštytoją, nors jau ne kartą man buvo sakyta, kas jis, ir aš tai puikiai prisiminiau, tačiau neradau tinkamesnio preteksto pasikalbėti su kita moterimi apie vyrų pasaulį, kuriame mums, moterims, nereikėjo gyventi ir kariauti. Vyrų pasaulis buvo, mano manymu, nekalta tema moterų pokalbiui. Be to, Jėzus nekonkuravo su Jonu Krikštytoju. Jėzus nedalyvavo konkurenciniuose karuose. Jonas Krikštytojas pripažino jo pranašumą ir pasidavė. Tai man buvo puikus pavyzdys, kad nekariauti įmanoma.


 


Kalbą pradėjau nuo megztinio. Man atrodo, kad Jonas Krikštytojas turėtų vilkėti kupranugario vilnos megztinį, pasakiau pamiršusi, kad man tik aštuoneri.


 


Ir man taip atrodo, atsake ji, matyt irgi pamiršusi, kad man tik aštuoneri.


 


Abi užvertėme galvas ir pažvelgėme į paveikslą. Jonas Krikštytojas buvo išties keistai apsirengęs - tarsi koks laukinis. Ant nuogo kūno per petį buvo užsimetęs kailio atraižą ir perjuosęs ją diržu. Rankoje laikė ilgą gumbuotą lazdą lenktu galu, o kita ranka atsainiai pylė vandenį. Jis buvo basas. Tiksliau, jiedu abu buvo basi. Natūralu. Juk braidė po Jordaną. Jų kojos buvo labai švarios. Tarsi nušveistos ūkišku muilu ir aštriu šepečiu… Tačiau Jėzus vilkėjo baltais ilgais naktiniais marškiniais, (manau šilkiniais), ir atrodė kaip žmogus  iš kito, daug modernesnio, pasaulio. Gal iš Renesanso pabaigos… Romantizmo…


 


Jei tai būtų ne nuotrauka, galvojau (nes tikėjau, kad tai nuotrauka), manyčiau, kad neteisingai nupiešta.


 


Turėtų jam būti labai karšta su tuo kailiu, pagalvojau apie Joną Krikštytoją. Bet tuojau prisiminiau, kad tėtis buvo sakęs, jog dykumoje dienos nepaprastai karštos, o naktys šaltos… Jonas, ko gero niekada nepersirengia, pagalvojau… Jis maitinasi laukinių bičių medumi ir žiogais…  Iš veido buvo jaunas, visiškai toks pat kaip Jėzus. Jis buvo pranašas. O Jėzus buvo mesijas. Todėl jie buvo taip skirtingai apsirengę. Jie buvo apsirengę pagal vaidmenis…


 


Palauk, netikėtai pasake mama. Ji nėlipo nuo sofos, nuėjo į tėčio kambarį ir atsinešė knygą. Atsivertė reikiamą vietą ir paskaitė apie tai, kaip kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir pasidalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; Kareiviai pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau mesime burtą, kam ji teks.“ Ir jie metė burtus dėl  tunikos, kuri buvo numegzta be siūlės – vienu gabalu.


 


Perskaitė, užvertė knygą ir, pakėlusi į mane akis, ilgokai tylėjo. Žiūrėjo į mane kaip į suaugusią. Lyg laukdama susižavėjimo ar pritarimo. Pagaliau pasakė: matai?


 


Taip. Aš mačiau. Jėzus vilkėjo megztą tuniką. 


 


O kas jam numezgė tuniką, paklausiau.


 


Bet ji jau buvo pasikeitusi. Atnešk dar porą lapų, paliepė. Vėl tapo kažkokia kita, iš suaugusių moterų pasaulio. Konkurentė, priešė, kita moteris, su kuria privalau kautis slaptame amžinajame kare tarp moterų. Aš ją nugalėsiu, prisiekiau mintyse. Gerai, kad ji nežino, ką galvoju, dar pagalvojau. Tai gerai, pagalvojau.


 


Nuėjau į tėčio kambarį ir pasilenkiau prie šiukšlių dėžės. Ji buvo tuščia.


 


Mam, nebėra juodraščių, šūktelėjau.


 


Paimk du naujus lapus iš viršutinio stalčiaus, paliepė. Ir aš paėmiau. Suglemžiau, suspaudžiau ir pradėjau vynioti. Buvo įdomu sekti, kaip siūlai nenumaldomai dengia baltus tuščius švaraus popieriaus plotelius, kuriuose niekada nieko nebuvo parašyta. Ir niekada nebus. Tai slaptas tekstas, galvojau vyniodama. Mintys ten jau yra. Jos nematomos.


 


Siūlų sluoksnis pastebimai augo, sorėjo ir storėjo. Pasijutau laiminga. Buvau gera vyniotoja. Sparti. Gal net pranokau ją. Arba bent jau prilygau jai. Staiga kamuolys išsprūdo ir nuriedėjo pro pastalę per visą kambarį. Atnešk, šaltai pasakė. Imk ardyti, paskui paliepė.


 


Ateis diena, kai tave nugalėsiu, dar sykį prisiekiau mintyse.    

Rodyk draugams

~ mari88 | 2009-03-14.

Vienas komentaras įrašui “Mari Poisson. Kas mezgė tuniką”

  1. Gražu

Palikti komentarą