BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Mari Poisson. Sugrįžus

Londonas, 2008 11 23


 


Ak, mieloji Sara, štai jau ir vėl aš savo namučiuose Londone. Kvaila būtų prisipažinti, bet geriau jau tuojau pat prisipažinsiu,- nebegalėčiau gyventi nei pas mamą, nei su mama, nei Italijoj, nei Lietuvoj, nei kur nors kitur… Nes niekur daugiau visame margame pasaulyje (įskaitant šiaurinę Afriką, kur, kaip Tu sakai, žuvis yra Dievas) nesu taip nuoširdžiai laukiama;) Mano internacionalinė bendruomenė šitaip apsidžiaugė mane išvydus, kad net saldu paliko. Tarsi jie būtų paaugliai-vaikai, kurių mamytė pagaliau sugrįžo iš kurorto. Kaip tik laiku, nes, pasirodo, nėra taip jau lengva būti suaugusiais bei savarankiškais, kai mamos ilgai nėra namie;))


          Grįžau trečiadienį, apie keturias. Kai atsirakinau buto duris, į veidą tvokstelėjo karštas oras. Radijatoriai beveik virė. Brazilų porelės moteriškoji pusė vardu Lija sėdėjo ant laiptų į antrąjį aukštą su ašaromis akyse ir traukė nosį – buvo pametusi kambario raktą. Paglosčiau galvelę, liepiau neverkti, pasiieškojau vyro įrankių stalčiuje tinkamą instrumentą, išlaužiau spyną ir įleidau ją į jos pačios kambarį. Tada greitai nubėgau į apačią, į virtuvę, padėti Sysai užkurti orkaitę. Kol surinkau ir sukišau į skalbimo mašiną per porą savaičių susikaupusius nešvarius vyro rūbus, Sysos bananai orkaitėjo jau padėjo degti, nes jis užsižiūrėjo televizorių. Išpuoliau į laiptinę ir skubumo tvarka surinkau nuo džiovyklos Flavijaus baltus slaugytojo marškinėlius, kad neprisigertų degėsių tvaiko. Flavijus, aišku, dar tebemiegojo, nes grįžęs iš darbo niekada neina gulti – žaidžia su kompu.


          Tada išėjau į parduotuvę. Kai grįžau, vyro rūbai jau buvo išsiskalbę, tad sudžiausčiau ir neskubėdama išviriau prietus. Apdangsčiau, apklosčiau, apdėjau pagalvėmis, kad neatšaltų. Išsiurbliavau kilimą, nuvaliau dulkes, išploviau grindis, dar kartą įjungiau skalbimo mašiną, išskalbiau visus virtuvinius rankšluosčius ir išsimaudžiau po dušu. Na, bet darbai, kaip ten bebūtų, vieną sykį baigiasi. Teko man įsijungti kompiuterį.


 


Drebančia širdimi atidariau e.paštą. Buvo du laiškeliai nuo Georgo. Pirmasis angliškai supermandagus, pedagogiškas, beveik nepriekaištingai santūrus, apie tai, kad jis tikisi pamatyti mane paskaitose ateinančią savaitę… Kad tai nėra paprastas dalykinis laiškelis išdavė tik tai, kad jis prasidėjo štai tokiu keistu sakiniu: Dear Mari, thank you for that. (Tai buvo labai skrupulingai užmaskuota užuomina į „My beloved Georg, I love you, you know that.). Antrasis buvo liūdnas, su švelniais skundais, kad sloguoja, kad jam skauda gerklę, kad jis jau nematė manęs dvi savaites, kad jo valdžia labai griežta ir kad jis nežino, ką  daryti, nes jis nežino, ką aš galvoju ir kodėl nelankau paskaitų. Gale buvo prierašas, kad jis yra laimingas, turėdamas savo grupėje rašytoją ir ar aš žiūriu per BBC1 „Lttle Dorrit“. Sakė, jog yra kažkada seniai skaitęs šį Dikenso romaną, bet, pasirodo, nieko nepamiršo. Bežiūrėdamas viską labai gyvai prisimena. Po šiais žodžiais galima buvo išskaityti, kad žiūrėdamas „Little Dorrit“ jis atpažįsta mane, rašytoją Mari, kad, žiūrėdamas filmą, mato mane, galvojo apie mane. Meilės laiškelis buvo neįtikėtinai subtiliai parašytas. Kiekvienas žodis buvo atidžiai apgalvotas kaip jautrus ir nedrąsus prisipažinimas. Man ėmė svaigti galva, skaudžiai sugnybo širdį ir užsmaugė gerklę. Apie inkstus net nepagalvojau, žinoma, nes viskas vyko trasi ir viršutinėje kūno dalyje… Staiga pajutau, kaip iš niekur atsirado baisiausia sloga… Sloga… Keista, ar ne?


 


Sukaupiau jėgas, atsisėdau prie kompiuterio ir akimirksniu išsprendžiau visas Georgo problemas. Parašiau, kad jis tiesiog privalo ramiausiai išbraukti mane iš studentų sąrašo. (Prašau, Georgai, tik nepradėk rūpintis, pergyventi ir galvoti, kaip čia dabar bus. Viskas bus gerai. Aklai pasitikėk manimi.) Gale prirašiau, kad taip, ir aš žiūriu „Little Dorrit“ ir kad Dikensas tikrai, ko gero, rašė apie mane. (Tiesa, Georgai, aš tikiuosi, kad Tau patinka Margaret Atwood romanai ir Tu esi skaitęs „Oryx and Crake“.).


 


Išsiunčiau užsimerkusi, vos besugrobstydama kvapą ir turėjau gerokai pasėdėti, kad atsigaučiau. Tik tada ramiai peržiūrėjau kitus gautus laiškus. Nuostabu, bet buvo du laiškai iš visiškai nepažįstamų žmonių. (Vienas iš Japonijos, o kitas iš Kanados), kuriuose buvo rašoma, kad jie (šitie visiškai nepažįstami žmonės) turi mūsų tėvo laiškų. Atrodo, kad visas pasaulis pilnas mūsų tėvo laiškų… Mistika… Tik dabar, rašydama Tau, pagalvojau, kad šį potraukį rašyti laiškus, (gal netgi priklausomybę nuo laiškų rašymo) mudvi esame paveldėjusios iš tėvo, didžiojo laiškų rašytojo.


          Mama, tarp kitko, irgi turi pundelį tėčio laiškų, bet neleidžia net pačiupinėti. Aha, mama neleido man apturėti to Tavo aprašytojo čiupinėjimo malonumo;)) Sakė, meilės laiškai esą šventa relikvija. Nečiupinėjami, žodžiu. Na, bet gal Tau duos… Juk čiupinėjimo specialistė;))


 


Liu irgi turi keletą tėvo laiškų, bet… vos vos prisiverčiu rašyti Tau apie Liu. Norėčiau geriau jau neturėti jokio brolio… Alkoholizmas taip apdorojo jam protą, kad jis dabar, žinok, yra visiškai sumaišęs dieną su naktimi. Žodžiu, dieną snūduriuoja, o naktį baladojasi su tais savo ratukais po visą namą, postringauja, garsiausiai rėkia, rėžia patrijotines kalbas, bjauriausiai keikiasi ir … na, tiesą pasakius užgaulioja. Ir ne šiaip sau užgaulioja, bet begėdiškai ir tiesiog žiauriai, paieškodamas kuo tikslesnių įžeidžiančių žodžių. O jo žodynas,- Dieve duok kiekvienam oratoriui…


          Gal čia ir mama kalta, bet aš net nežinau, ką daryčiau jos vietoje… Galva mano neneša… Kadangi Liu yra kaip iš akies trauktas tėvas, tai ji, vargšiukė, jį tiesiog dievina. Netgi kelis sykius girdėjau, kaip užsimiršusi šaukia jį: Markai, Markai. Gal mama yra pamiršusi (arba nuolat pamiršta), kad tikrasis Markas jau beveik dešimt metų po žeme. Na, bet tas nieko dar… Didžioji neteisybė yra ta, kad Liu tik iš išorės panašus į tėvą. Iš vidaus jis tikras tėvo antipodas, gal, sakau, jis yra tamsioji mūsų tėvo pusė… Tėvą, kiek prisimenu, irgi dažnai kamuodavo nemiga, bet jis skaitydavo ar rašydavo kažką naktimis… Duodavo mums ramybę… O Liu - tiesiog siaubas - jis be perstojo postringauja ir plius be perstojo giriasi. Žodžiu, tikrų tikriausias nepripažintasis genijus…


 


Na, kadangi jis dabar visiškas invalidas po anos avarijos ir gyvena ratukuose, mama jam viską leidžia. Svarbiausia, leidžia gerti. Pati perka vyną. O vynas Italijoj, kaip žinai,  pigesnis už vandenį, tai mama ir nuostolio jokio nejaučia. Na, bet Liu daug ir nereikia. Jis tuojau pat apspangsta ir užsnūsta. Ir taip visą dieną. Truputį nugeria ir vėl snaudžia… Bet kai ateina naktis,- siaubas, kas darosi. Bjauriausiai keikiasi ir šaukia. Rėžia intelektualias prakalbas su purviniausių rusiškų keiksmažodžių priedainiais ir būtinai kas nors turi jo klausytis ir apsimesti, kad palaiko kompaniją prie vyno. Suprask, jis nekenčia diskutuoti vienas, mat būtinai nori, kad vyktų gyva diskusija. Tu, sakau jam, rašyk, kaip tėvelis darė, o ne pliurpk. Visą savo talentą paleidi vėjais. Gal aš su tavim ir padiskutuočiau kokią naktį ar dvi, bet nepadaryk iš diskusijos beprotnamio.


          Paskui taip gailėjausi tai pasakiusi, kad apsakyti negaliu. Žinok, Liu pradėjo kas naktį atsibaladoti su tais savo ratukais tiesiog prie mano lovos ir griebti mane už plaukų, kad aš atsiprašyčiau ir pasiaiškinčiau, kodėl nenoriu su juo kalbėtis, kodėl vengiu diskusijos apie kalbėjimo ir rašymo skirtumus bei ypatumus ir kodėl jo negerbiu! Aš, kvailė, pamaniau, kad pakaks pasakyti, kad visi tie pliurpalai yra vyrų darbas. Kad jis gali pliurpti kad nori, o aš tiesiog rašau, nes esu rašytoja, o ne kalbėtoja. Ir tėvelis taip darė, sakiau… Bent jau laiškus rašė, kad negalėjo rašyti knygų… Maniau, kad nukreipsiu Liu dėmesį nuo kalbėjimo link rašymo, bet kur tau! Kad pagriebė mane už rankos, kad pradėjo ją laužti (!) sykiu šlykščiausiai dėdamas ant visos bobų veislės… Antifeministas, suprask!!!! Liu – antifeministas!!! Mamai ant sprando sėdi,- antifeministas;))) Ot man įdomu, ką jis be bobų pagalbos veiktų tuose savo ratukuose. Kas jam užpakalį plautų… Mama, žinoma, šoka aplink jį kazoką, o kai užsnūsta, net kvėpuoti bijo, kad neprižadintų… Nu, elgias grynai taip, kaip tarsi turėtų nervingą mirtinai sergantį kūdikį, nuo kurio neįmanoma atsitraukti nei dieną, nei naktį, bet ką jau darysi…


 


Ai, bet nekalbėkim apie tai. Nuvažiuosi ir pati galėsi pasigrožėti.


 


Aha, kaip sakiau, grįžau trčiadienį. Atvirai pasakius, norėjau kuo greičiau bėgti iš Perudžos, kol ir man protas nepasimaišė. Tai viena. Antra, norėjau bent truputį pasimokyti lotynų, pasidaryti būtiniausius vertimus ir ką nors iškalti, nes grupė, kurioje mokausi, susideda iš fanatiškai stropiai besimokančių jaunų merginų anglių. (Pradžioje buvo ir trys vaikinai, bet jau seniai išgaravo). Nenoriu nuo jų atsilikti. Onoras, taip sakant, neleidžia. Bet svarbiausia, tiesą pasakius, troškau pailsėti ir išsimiegoti savo lovoje…


 


Kaip laikais, Sara. Jau net negaliu, kaip laukiu Tavo laiškelio;))


 


Bučkis;)*


 


P.S.: Va, berašydama Tau tik dabar staiga pastebėjau, kad ant mano blonknoto šalia kompo užrašytas vyro laiškelis man. Šiandien grįš vėliau, žodžiu… Man šiurpas per nugarą perbėgo, nes tik dabar suvokiau, kad tai mano vyro laiškelis, kad jis, kaip ir tevas, vardu Markas… Kokia gėda! Kaip galėjau tai pamiršti? Juk visada tą žinojau, visą  gyvenimą, tai man juk jokia naujiena, bet kažkodėl staiga visiškai pamiršau… Gali įsivaizduoti? Gal dėl to, kad buvau prisiskaičiusi tėvo laiškų ir prisigalvojusi apie jį kaip apie didįjį laiškų rašytoją… Tarsi niekas daugiau šiam pasauly nebegalėtų nei Markas būti, nei laiškų rašyti… Ech…


 


Va, o dabar štai paskambino Aleksandra. Pakvietė pirmadienį į operą, žiūrėti „Boriso Godunovo“.


 


Iki, sesute. Laukiu laiskelio;)


 


 


 


                                                                                                                          Mari   

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-11-26.

Palikti komentarą