BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Vakar ryta pro musu langa Londone. Fotografavo Ben Londis

Rodyk draugams

Mari Poisson. Kaip romanas

Mano gyvenimas tarsi romanas. Paveldėtas romanas. Ne nuosavas, ne pirktas, ne skolintas iš viešosios bibliotekos. Visos idėjos man atiteko iš mano tėvų ir protėvių. Ilgai tikėjau, kad negaliu pradėti kurti ko nors visiškai savo, autentiško. Negaliu, galvojau, nes privalau tęsti ir tęsti pradėtąsias temas, numatytąsias linijas, o paskui viską tvarkingai perduoti savo vaikams ir vaikų vaikams kaip amžinąjį palikimą.


Aš ir tęsiau. Tęsiau tol, kol vieną gražią dieną mano pagrindinė herojė, man nė neįtariant, tapo visiškai nepriklausoma, laisva nuo manęs, nuo mano giminės, mano kultūrinės tradicijos, mano protėvių palikimo ir net savo pačios vaikų. Staiga ji pasielgė visiškai netikėtai. Ji pasipriešino. Aš daugiau nebetęsiu, pasakė. Tęsk, kad nori, tęsk, jei matai prasmę, pridūrė. Aš išvažiuoju, sako. Ir išskrido į Londoną. Be mantos, be pinigų ir net nepranešusi mano mamai. Tiesa, ji vis dėlto turėjo su savimi tą seną rožinį lagaminą su miegmaišiu, jei kartais tektų nakvoti gatvėje… Į mažą juodą rankinuką, kurį visada nešiojo pakabinta ant siauro odinio dirželio skersai krūtinės, buvo atsainiai įsimetusi pasą, dantų šepetuką ir vienpusį lėktuvo bilietą.


Aš, žinoma, persigandau. Juk vis dar negalėjau jos net įsivaizduoti atskirai nuo savęs, tapatinau ją su savimi, nepaleidau. Maniau, kad ji dar nesubrendusi, per jauna būti nepriklausoma. Dabar ji tikrai žus, galvojau. Žus! Dieve, galvojau, juk jei ji, mano pagrindinė herojė, žus, ateis natikėta mano gyvenimo romano pabaiga. Bet ji nežuvo. Anaiptol. Iš Londono pradėjo siuntinėti keistus narsius elektroninius laiškelius, panašius į esė, kartais pasikalbėdavo su mano dukra per Skype.


Ji ėmė gražiai, įdomiai ir romantiškai gyventi. Be reikalo bijojau.


Šiemet, tiesa, pirmą kartą trumpam buvo grįžusi į Lietuvą rugsėjo pabaigoje. Tai buvo baisu! Ne tas žodis - tai buvo tragedija, nes jai visiškai nebetiko Lietuvos klimatas. Akių vokai ištino, pakraščiai paraudo, apsibėrė mažyčiais skausmingais leptoidiniais taškeliais, panašiais į tuoj tuoj beatsiversiančias smulkias žaizdeles. Ją ėmė krėsti neapibrėžtas šaltis, koks krečia sergant maliarija, apniko sloga ir vienu kartu suskaudo visi dantys. Jos kūnas pasidarė tarsi būtų sudaužytas, tapo sunkus, beveik nepakeliamas. Skaudėjo raumenis, kaulus, gėlė nugarą.


Noriu namo, pasakė nusiminusi. Ir aš jos pasigailėjau. Keliauk, pasakiau. Aš vis tiek tave myliu labiau už viską savo gyvenime, pasakiau. Ji nusišypsojo, bet nieko nepasakė,- akys buvo sklidinos sklidinos vos besulaikomų ašarų. Neverk, pasakiau. Nebijok. Aš skrisiu kartu ir visur tau padėsiu. Ji ir vėl nieko neatsakė. Be jokių žodžių paėmė mane už rankutės lyg būčiau  šešerių ir mudvi išskridome atgal į Londoną. 


Lėktuve ji man leido sėdėti prie lango ir padėjo užsisegti saugos diržą. Ji buvo man gera. Tarsi mamytė. Mes rašysim antrą mūsų romano tomą, gerai? Ji šypsojosi. Aha, atsakiau nusiraminusi. Buvo rugsėjo 23. Vakar buvo mano gimtadienis.  

Rodyk draugams

Apie Virginiją Dičiūtę


 


Virginija  Dičiūtė gimė 1975 05 14 Biržuose. 1991 metais baigė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos chorinio dainavimo klasę, o 1993 – Biržų „Aušros“ vidurinę mokyklą. Vėliau studijavo klasikinę (graikų ir lotynų) filologiją Vilniaus Universitete. Magistro laipsnį įgijo 2001 metais. 1998 - 1999 mokslo metais studijavo Oksfordo hebrajų ir žydų studijų centre, kur įgijo magistro lygio Žydų studijų diplomą. 2001 – 2002 mokslo metais dirbo Biržų „Atžalyno“ mokykloje mokytoja. Dabar dirba Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute moksline redaktore, verčia iš anglų kalbos.

Rodyk draugams

Virginija Dičiūtė.Kūriniai, skaityti Gi sodyboje,

 


 


Tiesiog būti


 


            Kaži kokia paslaptis pas dėdiną traukdavo visų aplinkinių namų vaikus. Jos namuose jų būdavo ir būdavo, o ir aš pati praleisdavau pas dėdiną valandų valandas. Tiesą pasakius, net nelabai prisimenu, ką ten veikdavome ir ko ten eidavome. Tiesiog dėdina buvo kitokia ir kažkodėl su ja buvo gera, įdomu.


            Dėdina buvo mano senelio brolio našlė, todėl ją taip vadinome. Gyveno ji mano senelių, pas kuriuos augau, kaiminystėje. Jau labai sena, sudžiūvusi, sunkiai vaikštanti. Turėjo daržiuką, vištų, triušių, šunį, visuomet pas ją gyveno ir kačių. Gal dėl negalios, skurdo ir neperdidelio pedantiškumo namai buvo nešvarūs ir ne itin tvarkingi. Iki šiol ironiškai nusišypsau pažiūrėjus kokią nors mikrobofobinę reklamą, kokių dabar vis daugėja - jokie mikrobai tuomet nei dėdinos, nei mūsų neįveikė.


            Ką gi veikdavome pas dėdiną dienų dienas? Žaisdavome, padėdavome darže, klausydavomės jos pasakojimų apie Prancūziją. Gal visa paslaptis ir buvo toji Prancūzija? Dabar ranka pasiekiamos ir dar tolimesnės pasaulio šalys, tačiau kai buvau maža, Prancūzija buvo trijų muškietininkų iš Diuma romano bei grafo Montekristo kraštas, ne kiek neartimesnis už Eldoradą ar Utopiją. Kad tenai įmanoma bus kada nors nuvažiuoti, man net nešaudavo į galvą. Pasakų šalis. O dėdina - kažkokiu būdu atėjusi pas mus iš tos pasakos. Niekad nepamiršiu ant sienos kabančios jos vestuvių nuotraukos. Tolima ir nepaprasta elegancija, nepažįstamo pasaulio paveikslas. O nuometas, nuometas - neperdedu, kokiu penkių metru ilgio ir užtat nešti jį turėjo dvejetas vaikučių.


            Matyt tokia jau Lietuvos dalia - nepirmąsyk turi jos vaikai pritrūkę duonos eiti ieškoti laimės tolimuose kraštuose. Patys drąsiausi. Negi nereikia drąsos keliauti į svetimą kraštą nemokant nė vieno žodžio svetima kalba? Dėdina irgi buvo iš tokių drąsuolių praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Jai pasisekė - pateko dirbti į šeimą, kuri ją pamilo. Kažkokiame kaime netoli Paryžiaus ji tvarkydavo aštuoniolikos kambarių rūmus - kasdien po kambarį, o apėjus visus - vėl iš naujo… Ir prancūziškai išmoko savotišku būdu - kartodama šeimininkų jai sakomas frazes.


            Parvykusi atostogų į Lietuvą susitiko būsimą vyrą, vėliau jis atvažiavo pas ją į Prancūziją ir įsidarbino pas tuos pačius šeimininkus. Netrukus jie susituokė ir pasilikimo perspektyvos Prancūzijoje buvo nuostabios - tereikėjo padėti bevaikiams šeimininkams sulaukti saulėlydžio, o už tai jiems buvo pažadėti namai ir turtas. Nedaug truko, kad ir mano senelis būtų atvažiavęs pas juos (kur tada būčiau gimusi aš?). Bet viską sujaukė prasidėję senelio brolio negalavimai. Priežastis aiški - jam netiko klimatas. Ir išeitis viena - grįžti į Lietuvą. Norėjo grįžti vienas, bet meilė buvo stipri - išgyvenusi užsienyje vienuolika metų su juo grįžo ir žmona. Nežinojo, kad netrukus laukia karas, okupacijos ir kuklutis gyvenimėlis sovietmečiu su keturiais vaikais ir romantiškais prisiminimais.


            Dėdinos vyro nebeprisimenu, teturiu tik jos atiduotą jo natų aplanką. Jis grojo akordeonu ir mandolina, vadovavo ansambliui. Kai atsiverčiu natas, išsyk pakliūnu į kažkokį kitą pasaulį. Jame gyvena Hitleris, Marlena Dytrich, skamba fokstrotai ir tango.


            Jų nebėra, bet dabar aš pati vakarų Europoje pabuvojus, rodos, tiek daug norėčiau jų paklausti. Kaip jie ištvėrė tą savo kitoniškumą absurdiškoje sovietinėje santvarkoje, nykioje provincijoje? Juk užsieninė patirtis pakeičia žmogų negrįžtamai. Taip, žinau, kartais slapta nuo vaikų pasikalbėdami prancūziškai, kartu pasidalindami savo “svetimumu”…


            Gal ir mylėjome dėdiną už tą savotišką kitoniškumo antspaudą. Už tai, kad visai netaip kaip daugelis mūsų artimųjų, ji skaitydavo knygas ir žurnalus, gyveno senovinės statybos name aukštomis lubomis, augino daug gėlių ir kantriai mezgė. Mūsų nebarė ir nieko nemokė, bendravo kaip su lygiais, kartu žaisdavo nutrinta paprastutį stalo žaidimą, kurį vadinome “ričiu-račiu”, kuris kažkodėl jai patiko net labiau, negu mums… Aš nežinau, tikrai nežinau, kodėl ateidavome pas ją tiesiog pabūti šalia, kodėl po daugelio metų vis dar norisi apie tai prisiminti ir rašyti. Tiesiog būti šalia ir viskas. Kokia buvo jos paslaptis, turbūt težino tik mano vaikystėje likusi, kaip drabužėlis išaugta siela, kuri kažką gražaus, gero ir tikro buvo atpažinusi.


 


 


 


Rabi Saliamonas


 


 


 


            Prie mano kambario studentų bendrabutyje durų bolavo kažkoks vokas. Kas gi galėtų rašyti? Administracija rašė, kad mano diplominio darbo vadovas šįvakar su manim nori susitikti.


            Atsidusau iš sielos gelmių. Aš su rabi Saliamonu susitikti visiškai nenorėjau. Ką galėjau jam pasakyti, kaip į akis pažiūrėti? Šiandien visą dieną praleidau susitaikymui su pralaimėjimu, kuris grėsė man finansiniais ir moraliniais nemalonumais. Bet susitaikiau, nes kas gi man beliko? Iki diplominio darbo įteikimo buvo likę vos porą dienų ir aš jo neparašysiu. Tikrai. Kaltas atidėliojimas, nesusikaupimas, tinginystė, kas tik norit, man jau visiškai tas pats. Troškau apie tai nebegalvoti.


            Tačiau į susitikimą neiti negalėjau. Garbusis senasis rabinas, kurio pavardė angliškai Saliamonas, ateis ir manęs lauks. Privalau gerbti bent jau jo žilą galvą ir, pagaliau, atsakyti už savo veiksmus. Tad po keletos valandų teks eiti.


            Susitikimas buvo nejaukus. Ką galėjome vienas kitam pasakyti? Per visus mokslo metus taip ir nesugebėjau nueiti pas jį konsultacijos. Bet kartą bandžiau, labai gerai prisimenu. Nuėjau iki pat auditorijos durų, bet taip ir neišdrįsau jų praverti. Paskui grįžau namo ir ilgai verkiau suprasdama, kad ne rabi čia kuo nors kaltas, bet lietuviškieji profesoriai su savo a priori neigiamu požiūriu į studentą. Neišdrįsau prieiti ir ko nors paklausti, nors profesoriaus Normano Solomono kas savaitę iš tolo klausydavausi žydų filosofijos paskaitose. Ir jis manęs neieškojo ir nekalbino.


            „Tai kas gi atsitiko?“ – paklausė, kai nuostabioje vėlyvo pavasario vejoje susėdome ant plastikinių kėdžių. „Neparašiau diplominio“ – atsakiau trumpai, tetrokšdama, kad ši egzekucija kuo greičiau baigtųsi. „Visiškai nieko neparašei?“ – „Ne, parašiau kokį dešimt puslapių…“ – „Tai kur jie?“ – „Kompiuteryje…“ – „Noriu juos pamatyti!“


            Rabi Saliamonas nuėjo skaityti vakarinės paskaitos. O, jis, be abejonės, turėjo ką pasakyti! Profesorius buvo jau senas, gal kokių aštuoniasdešimties metų, vienintelis iš mūsų dėstytojų dėvintis šlikę ir kažkodėl keliantis nenusakomai didelę pagarbą. Jis išmanė Talmudą ir filosofiją, taigi jo pavardė nepaprastai jam tiko.


            Nubėgau spausdinti savo varganų dešimties puslapių. Reikalas beviltiškas, bet kas beliko… Vakarėjo, temo, aš nusiaviau batus ir vaikštinėdama po rasotą žolę laukiau, kol tarpdury pasirodys liesutė, balta rabi figūra. Viskas vyko tarsi ne su manim, atrodė, kad iš šalies beveik abejingai tiesiog stebiu, kuo viskas baigsis.


            Dėstytojas įsivedė mane į tamsią dvaro, kuriame buvo įsikūręs mūsų studijų centras, menę ir susikaupęs ėmė skaityti. Pagaliau tarė: „Tavo rašinys ne šedevras, bet nėra jis ir labai blogas - be abejonės tu gali jį užbaigti.“ – „Negaliu,“ – atsakiau. –„Esu visiškai išsekusi ir visai nebeturiu jėgų.“ Rabi įdėmiau pažiūrėjo į mane: „Tau tiesiog reikia išsimiegoti.“ Po šios jo pastabos supratau kodėl būtent žydai pradėjo psichologijos mokslą. Jie neatskiria žmogaus sielos nuo kūno, mato žmogų, kaip visumą. Tačiau netikėjau, kad čia gali padėti paprastas išsimiegojimas – blogai jaučiausi jau keletą dienų ir nemiga nesiskundžiau. Kažką sumurmėjau apie tai, kad apskritai esu nevykėlė… „Na, jei jau čia pakliuvai, vadinasi kažką gyvenime esi nuveikusi.“ O tas „čia“ buvo Oksfordo universitetas. Taip, iš Dievo malonės ir nevertai buvau pakliuvusi… Paskui rabi beveik valiūkiškai pasakė dar vieną auksinę frazę: „Padaryk darbą ir tuomet jauskis nevykėle kiek tik nori…“ Jis daug kalbėjo, aiškino, ką turiu rašyti ir pastatė mane į tokią padėtį, kur buvo kvaila nepamėginti dar kartą. Bet jėgų, Dieve, visiškai neturėjau jėgų…


            Išėjome į vėlyvą gegužės vakarą. Aplink kvepėjo žiedai. Pasiguodžiau rabi, kad labiau širdis trokšta gėrėtis pavasariu, nei džiovinti smegenis prie mokslų. „Bus laiko ir gamtai, tik užbaik darbą.“ - Saliamonas šypsojosi lyg neštųsi kažkokią gražią paslaptį… Paskui įsėdo į savo automobilį ir man truputį suspaudė širdį pagalvojus, kad jis grįžta, ko gero, į tuščius ir tamsius namus, nes tik prieš keletą mėnesių buvo mirusi jo žmona. „Nieko tokio, po kelių metų galėsi tiesiog pasakoti, kaip viskas buvo…“ – atsisveikino profesorius.


            Užmigti neskubėjau. Klausiausi muzikos ir nardžiau po gausius dienos įspūdžius. Pagaliau panirau į gilų ir saldų miegą.


            O iš ryto atsitiko stebuklas. Atsibudau nepaprastai žvali ir pilna jėgų – to niekaip nebuvau tikėjusis. Be abejo, kažkokie senojo rabino žodžiai padarė tą stebuklą, nes žodžiai turi nepaprastą jėgą. Nuo to laiko nepajudinamai tikiu, kad ir Dievas viską sukūrė ir palaiko kažkokiu tik jam žinomu Žodžiu.


            Man reikėjo tik dar trupučio laiko, kurį administracija geranoriškai parūpino. Viskas baigėsi gerai. Aš netgi nustojau bijoti lietuvių profesorių ir ėmiau oriai kovoti už savo ir kitų studentų teises. Ir viskas tik išmintingojo rabi Saliamono dėka.


 

Rodyk draugams

Apie Ramute Saule


Ramutė Saulė gimė 1959 05 11 Kaliningrado srityje (Rusija). Nuo 1964 metų gyvena Lietuvoje. 1977 metais baigė Raseinių vidurinę mokyklą. Vėliau studijavo Šiaulių pedagoginiame institute matematiką ir 1981 metais įgijo diplomą. 1998-2005 metais su pertraukomis privačiai mokėsi kūrybinio rašymo pas rašytoją Mariją Jurgelevičienę. Dabar gyvena ir dirba Šiauliuose, rašo eilėraščius, prozą. Kūryba publikuota žurnale „Nemunas“, savaitraštyje „Literatūra ir menas“, almanachuose. Nuo 1999 metų Humanitarinės studijos „Plėviasparniai“ narė. 2003 metais išleido eilėraščių knygą Šilkinės kojinės, o  2005 metais jos vertimą į švedų kalbą, vertėjas Gintautas Saulis. 2008 metais išleido prozos knygą Apkask mane lapais. Nuo 2004 metų priklauso Šiaurės Lietuvos literatų draugijai.  

Rodyk draugams

Ramutės Saulės kuriniai, skaityti Gi sodyboje


44. Romantiška


 


 


Širdies gilumoje jis norėjo užmerkti sotaus patino akis. Problema buvo ta, kad autobuse nebuvo nė vienos sėdimos vietos. Per kiekvieną duobutę ir posūkio vingį bjauriai siūbavo it į lianą įsikibusią beždžionę. Autobuso galas, aišku, sekė jį tarsi įkyrią kandį – kurgi nutūps. Dieve, kaip jis stengėsi nepažvelgti atgal. Skaičiavo iki trisdešimt septynių vis lėtindamas į pabaigą, skiemenuodamas kiekvieną žodį. Mamertas taip matuodavo savo kantrybę: skaičiuodamas iki trisdešimt septynių. Taip jis buvo susigalvojęs. Bet autobuse, kaip tyčia, niekas nė nekrustelėjo, kad būtų galėjęs įtarti jau ketinant išlipti. Visi lyg susitarę važiavo ekspresu. Jo pagieža galėjo iššauti. Jam aiškiai norėjosi, kad pradinis kulkos greitis iš pravertos burnos nebūtų didelis. Gerklė ištįso lyg molinis siauragurklis ąsotis. O akiplėša vairuotojas vis siekė ranka konduktorės kelio. Tuo labai labai rizikuodamas.


Kam reikalinga pagieža? Valgydamas nuo peilio pats pasiplonini sau liežuvį. O niekas ir neįtaria to. Taigi pagieža niekam nereikalinga – tik kenkia. Jeigu jis pažvelgtų pro langą, šiandien pamatytų save. Šiandien  jo žvilgsnis trumpas, bet atsparus korozijai kaip monetinis metalas, o langas kaip veidrodis.


Mamertas bandė man paaiškinti, kas yra romantika. Jis sakė, kad aš esu romantiška. Sėdėjau nuleidusi pečius kol pastebėjau jį įtartinai žaibuojant akimis. Laukiau, gal ims kalbėti apie mėnulį ir žvaigždes, apie debesėlius ir samanas.


Tu teisus, pasakiau ir atsimerkiau. Nusprendžiau, kad išsakysiu Mamertui savo romantizmo versiją. Bet tuoj pat apsisprendžiau, kad nedarysiu to. Mat mano romantizmas kito priklausydamas nuo metų laiko ir saulės tviskėjimo. Nuo kolegų blevyzgų, kaliaropės vešlumo, pusseserės Vikos laiško, nuo papilkėjusios stalinės lempos ir bėgiojimo šen bei ten. Nuo mano pačios įsiklausymo ir kažką tokio, apie kurį kalbėjo Mamertas. Jis sakė, kad jį priviliojo ne mano atvira krūtinė, ne visai toks nieko užpakaliukas, ne akceleratorių spaudžianti pėdutė ar salsvas moters prakaito kvapas, o kažkas tokio, kažkas tokio, prisimerkęs kartojo kelis kartus ir graibydamas orą, stengėsi tą kažką tokį parodyti. Tikėjau juo: kad jis taip sako, tad taip ir yra.


Romantiška turėti daug pagalvėlių ir būti Kalėdų seneliu, pasakiau ir abu nusijuokėme. Tai kažkas tokio!


Mamertas nurimo, pajutęs, kad suprantu jį. Ir tai labai jaudino. Dustelėjo tarsi aukštyn kojomis apvirtęs uodas. Kvepėjo šviežiais obuoliais.


Bet mes visada galim atidaryti savo piltuvėlius. Tokiu būdu gyvenimą papildytume mažiausiai kokiais 95 % vaizduotės. Įjungę posūkio rankenėlę, lengvai galim įvairuoti į įdomesnį kelią. Marija kartą pasakė, - kažkas tokio. Aš pagalvojau, kad taip sako Mamertas ir tai yra jo žodžiai. Marija yra labai nuovoki. Bet ir aš esu nuovoki. Jei būčiau Marija, turėčiau būrį manekenių ir modelių namus kur nors Prancūzijos pietuose. Kalbėčiau prancūziškai ir išsiugdyčiau subtilų prancūzišką skonį. Jei aš būčiau Marija, bendradarbiaučiau su didžiausia Skandinavijos biblioteka ir įgyvendinčiau projektą, pagal kurį grąžinamas knygas, kaip ir anoje bibliotekoje, skirstytų du oranžiniai robotai: ji ir jis. Pas mus dar tokio nėra buvę. Ją, lietuvę, išskirčiau ramune, nes ir jos kolegė skandinavė pasipuošusi geltona plunksna. Jos moterys-robotės. Jei būčiau Marija, mano kambario didžioji siena būtų nukabinta Evajotos paveikslais, o ant rytinės, šalia vienas kito, kabėtų tik du: papūga Skutis ir moteris-drugelis Madrigalas. Jei būčiau Marija, sėdėčiau prie kompiuterio užsidėjusi telefoną-ausines ir nardyčiau ramiai po internetą. Porolono pagalvėlė, ant kurios pasidedu alkūnę, kai kalbu 8 valandas per dieną telefonu, gulėtų netoliese ir sentimentaliai puoštų stalą it žavus suvenyras. Nes mano anūkas įdiegtų laisvų rankų pasikalbėjimo sistemą. Jei būčiau Marija, būčiau išleidusi dvi knygas. Rašyčiau atsikėlusi anksti ryte ne todėl, kad toks mano amžius, o todėl, kad laukčiau sugrįžtant Mamerto. Vakare dėliočiau iš kriauklelių pasiansą ir sakyčiau jam: na, būk sveikas.  Tai būtų tikra romantika.



 


                                                    Trečiųjų metų pratybos


                                                                  Liepos 4 d.


 


 


 


 


35. Pasitenkinimas


 


 


Kiekvieną antradienį vis rydavau seiles stebėdama skorpioniškai geliantį  garsą. Jis suspigdavo staiga ir, atsitrenkęs į suskilusią sieną, nuslysdavo stačiais laiptais. Pasitaisydavau petnešėlę ir lengvai nudulkindavau nesamą nieką. Kiekvieną antradienį, kai tik sutemdavo, pajusdavau nerimą, sėdėdavau prieš pilnatį ir vėl laukdavau kažin kokio garso.


Sėdžiu. Nuo trenksmo kulnu į medinį laiptelį atsibudo pakibęs šikšnosparnis ir akimirksniu pranyko puslankiu. Gal tai koks ženklas. Pašoku, apsisuku ratu, nustebusi sustoju tarsi būčiau lipusi pirmą kartą. Tyliai pradarau dureles ir džiaugsmingai sėlinu į jaučiamą pasaulį, kuriame smilkalų pelenai sumišę su stambiomis saulėgrąžų žiedadulkėmis ir taikoma šuniuko terapija. Jame suvokiau, kad save glausti ir saugoti nėra nuodėmė, o didžiausia būtinybė. Kitaip nemokėsiu net aiktelėti.


Kokie tavo jausmai? paklausia Mamertas.


Keista, kad tai jis. Šį klausimą susapnavau šiąnakt. Atsikėlusi užsirašiau  kaip sakė mano draugė Marija. Nusišypsau - Mamertas jau suseka ir slapčiausias mintis ir tuojau pat diagnozuoju pasitenkinimą sau - jis mato tai, ko ir neturėtų. Bet mano pasitenkinimas nėra toks atviras, jis yra:


1.      juslinis


2.      gurmaniškas


3.      tyras


4.      pilnavertis


5.      koncentruotas


6.      vaisingas


7.      sezoninis


8.      desertinis


9.      lipnus


10. gležnas


11. pilnutinis


12. pašėlęs.


Jis yra gerai užmaskuotas.


Kažkas pripėdavo dangų, atsakau jam, o debesys lyg išskėsti kojų pirštai!


Vyksta akivaizdi transformacija. Toje vietoje, kur sustoju. Galiu ramiai nagais brūžinti į nugarą, ieškodama nors vieno vakarykščio spuogo. Ji glotni, kaip nulakuotas stalas. Tai ir yra transformacija.


Apsiaunu ilgus geltonus batus ir pėdinu apipuvusių lapų takeliu lyg auksakotis baravykas visai nesibaimindama jokių ūkčiojimų, nes esu užsimaskavusi.  


 


 


                                                 Antrųjų metų pratybos


                                                   Rugsėjo 11 d. 


 


 


 


 


 


 


 


            36. Roza Roza,-


 


 


sumoderninu tavo vardą.


Neatsisakiau tavęs.


Prisiekiau nesikeikti, taip ir darau.



Prisimenu, - dainuodavau apie išpintas kasas ir suskeldėjusias lūpas,nes abi turėjome geltonus plaukus ir raudonas nailonines kojines. Pirmiausiai aš, o kai prakiuro keliai - tu, vąšeliu apnertu juosmeniu.



Ištraukiu iš palovio ir atidžiai apžiūriu tavo nuogybę.


Tavyje gražiausios svajonės, mergaitiškas motiniškumas, tavyje ilgos, lyg žydras per visą kambarį austas takas, dienos, juodas medinis lagaminėlis garderobui ir nematomas raktelis čik čik, išeinant apsipirkti.



Išsaugota iki šiandien meilė.


            Ir darganotas oras kaip gilus apmąstymas apkloja mus. 


Roza Roza, tu vėl kalbi su manimi.


 


 


                                                                        Antrųjų metų pratybos


                                                                                 Rugsėjo  18 d.


 

Rodyk draugams

Darius Kaunelis. Eilerasciai, skaityti Gi sodyboje

Gegužės vakaras



gyvenimas tartum mirtis
                                        dainavo tamsėjantis mėlis
jam pritarė varlės siūbavo laidai virš tvorų


suskilęs bet vientisas
                                   savo karščiausioj žaismėj
molingas ir drumstas bet savo dugnely
                                                       skaidrus —   


 


RETROSPEKTYVA


 ar matai mūsų kojos nešoko
                                                  kovojo
ir kumščiavosi rankos užuot apkabinę
velniažin ką tenai mūsų galvos galvojo
ir kokie katinai mūsų išlakė vyną


ar matai kaip kietai tavo delnas į skruostą
man atidavė savo žvaigždes netikėtai
bet žiūrėk
               vai tai tai
                              sustabdykime juostą
mūsų lūpos bučiavos
                                   vis tiek — — —


 


•••



tu be galo ne taip
                              negerai
                                             dainavai
bet aukščiau tavo balsas kaip angelas skriejo
dar aukščiau
                         kovo vėjas
                                             dainavo
                                                            žalsvai
tiktai tu viso to
                         negirdėjai


tu ją stumdei ir koliojai
                                        bestija tu
bet aukščiau judu šokot
                                        po muzika fleitų
dar aukščiau
                    kovo debesys
                                             suko
                                                       ratus
tiktai tu
               viso to
                              nematei


 


***


 vakarienė
               nė karto
                              nebuvo
tiktai bulvės
                    bandelė
                                   ar silkė
šokis buvo ne vien tik
išėjai
          patrepsėjai
                              kritai
vakariniai vasarių šviestuvai
į save akivaizdžiai netilpo
ir ledonešiai buvo daugiau nei
vien upes
               sulaužę
                              ledai


kitą veidą turėjo traukimas
prieštarauti
                    žvejoti
                              žudytis
atspindėjo
                    pavasario
                                        liūtys
kiek daugiau nei matei atspindy
tuo pačiu viskas buvo
                                   užkimęs
eilėraštis
               dvi jo eilutės
vienos iš jų žodis
                         to žodžio
atsimerkti
               nespėjus
                              raidė


 


***



pavirst kažkuo kitu
alksnynu ar krantu
ar varnomis virš to ko nebelieka


o gal gryna dvasia
gandrais debesyse


o gal tiek to
tik atsišliet
į liepą


 


Laivelis


Buvo mažas laivelis visai, buvo upė gili,
buvo jūra toli, buvo didelė šone skylė.
Pūtė vėjas stiprus, krito žemėn lašai dideli —
ir nuskendo jisai, ir paliko dugnely gulėt.


O kodėl gi dabar, o kodėl gi vaidenasi man,
kad jisai ne dugne, o sykiu su baltais debesais,
kad su gulbėm baltom, su sugrįžusia sodan daina,
kad į jūrą tenai, kad į jūrą išplaukęs jisai…


 


TESTAMENTAS


 Nepraraskite ryšio ir gyvo gyvenimo,
nepraraskite meilės kaip lengvo aklumo,
nepraraskite noro išeit į srovenimą,
į svaiginantį graudų aiškumą…


Nepamirškit liepyno pakalnėj sustojusio,
nepamirškit lietaus, per vaikystę nubėgusio,
nepamirškit, kad esat po Viešpaties kojomis,
amžini ir, be meilės, neturintys nieko…


 


Neparašyta knyga



ji yra išleista
išleista jau prieš 1000 metų
dar daugiau
išleista prieš šumerus
ir prieš apledėjimus


ji išėjo tada
kai virš pirmojo pumpuro švito
ir
sulaužęs ledus
ant lyties atsistojo
Žydėjimas


ji yra paprasta
panaši į gyvenimą mažą
į sudilusį ratą
prie kūdros žilvitį parėmusį


ji yra išleista
milijonais laidų
o tiražai
tartum rausvosios žiedlapių miglos
Japonijos slėniuose


 





Rodyk draugams

Apie Sara Poisson















 

 






Rasa Čergelienė
Ričardo Šileikos fotografija, 2006


Čergelienė Rasa (slp. Sara Poisson), poetė, prozininkė, eseistė.
Gimė 1964.06.30 Plinkšiuose, Mažeikių raj.
1982 metais baigė Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinę mokyklą. 1983-1990 m. studijavo Vilniaus universiteto istorijos fakulte ir įgijo žurnalistės kvalifikaciją. Viena pirmųjų darboviečių – „Panevėžio balso“ redakcija (1988-1992). Vėliau, iki 2007-ųjų rudens, dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondente – dvejus metus Panevėžyje ir 13 metų Mažeikių rajone. Nuo 2007 metų spalio mėnesio dirba bendrovėje „Mažeikių nafta“ komunikacijos specialiste.
Nuo 2001 m. – Mažeikių literatų klubo narė, nuo 2002 m. – viceprezidentė, 2002 m. – Mažeikių rajono strateginio plano kultūros grupės narė, 2004 m. – komisijos dėl krašto kultūros premijos skyrimo narė.
Fotografuoja, dalyvauja parodose, yra surengusi keletą autorinių parodų.
Nuo 2003 m. – LRS narė.



Bibliografija:
Nelygybė: eilėraščiai.- Vilnius: Vaga, 1999.
Kūno išganymas: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.
Šmogus: novelės. (slapyvardžiu Sara Poisson) - Vilnius: Ciklonas, 2005.
Pasienis: eilėraščiai. (slapyvardžiu Sara Poisson) - Vilnius, Vaga, 2006.
Čiupinėjimo malonumas: esė. (slapyvardžiu Sara Poisson) - Vilnius, Tyto alba, 2007.


Sudarė:
Gyva oda: Mažeikių rajono literatų kūrybos almanachas. - Šiauliai: Lucilijus, 2004.


Apdovanojimai:
Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos ir Lietuvos Respublikos nacionalinės televizijos surengtos Metų knygos akcijos metu Saros Poisson knyga „Šmogus“ buvo išrinkta į metų geriausių prozos knygų penketuką ir nominuota geriausios metų prozos knygos rinkimuose.


tekstai:
http://www.tekstai.lt/tekstai/poissons/index.htm

Rodyk draugams

Sara Poisson. Eilerasciai, skaityti Gi sodyboje


Tengai*


 


Šiandien regėjau naują grožybės hieroglifą:


jūra, vėjas supa keturis pakaruoklius.


Kartumas burnoj. Balto kartūno kūnas


ant krūmo tarytum kapituliuojanti įvairovė.


 


Naujieji mėlio ir smėlynų įnagininkai:


skrybėlių jūra, ponai, pieštos pievelės ant


rankšluosčių, moterys su rankdarbiais


rankose, vaikai dažytomis lūpomis.


 


Žodyje plėšos ligota raidė tarsi lotų


liepsna, pririšta prie tirpstančios žvakės.


Kalbos nuodas: apverčiau visą pasaulį,


kad spurdantį ugnies kablelį pamatyčiau.


 


Išvydau atsargią pilvotą žmogystą: joje


nekaltai pradėtas kampuotas ženklas,


reiškiantis skausmą, puotą ir neblėstantį


blizgesį.


 


Purvini tvarsčiai: geltona mergaitės pėda


verčiama į leliją. Du vyrai lengvinasi,


atsukę nugaras į kelią, jungiantį didelį


ir mažą miestus.


 


Kiekvienas vardas turi po pasiutusią


raidę.


 


 


*Taip Kinijoje vadinama motinos meilė.


Šis žodis užrašomas dviem hieroglifais, kurių vienas reiškia skausmą, kitas – meilę.


 


 


 


 


Atsakymai


 


Štai žvyrkelis per sausrą.


Geltonas kliedesys iš dulkių


paskui automobilį raudoną.


Tolumų diržas, kurį atsega lietaus rankelės.


 


Mylime vienas kitą


žemiau peizažo pusiaujo.


Įkaitusioj, tamsioj  paveikslo papilvėj.


Gaktiplaukiuos.


Ten, kur ir kapų gėlės nuleidę galveles.


 


Jūs klausėte apie žydėjimą per sausrą?


 


Štai stora moteris. Ji krūpčioja lyg


Kiaušinis savo laiko gale.


Juokas iš jos – lyg besikalantis viščiukas,


kuriam  galiausiai pritrūksta jėgų.


 


Tai atsakymas į klausimą, kaip atrodo


vieniša moteris, kai ji prašo dalykų,


kurie nėra būtini niekam,


bet gyvastis tebėra,


ir ją reikia  kažkur įkurdinti.


 


Atpučia vėjas, kuris neleidžia ilgai


kalbėtis. Po to atpučia vėjas,


kuris atriša gerkles.


 


Nuotraukoje kai kas patamsėjo ir


kai kas nubalo kaip senstančio


žmogaus veide.


 


Kai laukėme pagrindinio klausimo,


atbėgo šuo, kvepiantis paraku,


žaliomis akimis ir mus apuostė.


Matėme, jog tai – sena kalė,


bet vėliau kalbėjom tik apie šunį.


 


Visa prisirpę, nebėra kam nokti.


Paukščių giesmės kaip garsai, kai


trinamasi į stiklą. Niekas neklausia


apie giedančius.


Stiklo sienos yra atsakymas.


 


Dūmai jau balti, ir kaminas


jau gedulingas.


 


Anksčiau dar turėjome vaikų,


kurie klausinėjo, bet ir jų ilgesys


paseno nespėjęs išsiristi.  



 


 


 


 


Iš baikštaus vyro*


 


 


Esu kažkas, kilęs iš baikštaus vyro. Sudygęs iš vyro,


apkrėsto baime ir girgždesiu. Iš pašiaušto vyro.


 


Kažkas bučiuoja tau į pakaušį, nes bijo savo kvapo


 burnos. Kažkas iš baikštaus vyro. Paskui kažkas


sėdi vienišas sniego baltumo virtuvėje tarp stiklainių


su grybais.


 


Grietinėta lėkštė su įkypa šakute šią akimirką


yra kažkieno veidrodinis atvaizdas. Nes kažkas


ištuština savo veidą, kai sėda užrašyti klajojančius balsus.


Kažkas bijo visko, kas neparašyta.


 


Kažkas užlipa į varpinę, užsirakina ten ir daužo varpą


iš visų jėgų, nes bijo mirti. Kūnas verda, prakaitas


kyla į dangų, kviesdamas paskui save kažką.


 


Nes kažkas pasodino medį ir mato, kad medis piktas


ir kad jis mėto piktus lapus. Plikos šakos mėnulį


sergsti nuo dar piktesnio kažkieno žvilgsnio. 


 


Kažkas turi antrąją pusę savo liūdesiui ir savo


juokui. Kažkas atima vyno tiesą iš vyno ir palieka


neteisingą vyną. Kažkas išgeria tą vyną, gadindamas


savo liūdesio vientisumą.


 


Tada tas, kas iš baikštaus vyro, eina apkabinti


baikštaus vyro, kuris visada tamsoje, nes aklas.


Kažkieno trumparegystė apgobia aklumą kaip


vienintelė šviesa, kuri virpa iš baimės,


 


nes kažkas paseilina drebantį pirštą ir trina baltą


krakmolo dėmę ant raudonos tunikos. Tada


kažkas nusileidžia į vyno rūsį ir klausosi, kaip


dūzgia stiklas į stiklą, nes čia atėjo


kažkas iš baikštaus vyro.


 


 


 


——————————–


* Platonas samprotavo, kad moterys yra kilusios iš baikščių vyrų.


 


Rodyk draugams

Skaistes Kazarauskaites nuotrauka. Mari Poisson Klaipedoje

Rodyk draugams