BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Ka galvoja saunus vaikinas Valdemaras Kukulas

Valdemaras Kukulas

 


 

Šiaip jau straipsnį norėtųsi pradėti nuo I. Janonės poleminių pastabų „Paribio literatūra?“ („Nemunas“, balandžio 24 – 30) ir įrodyti, kad tokia literatūra, tokia kultūra tikrai yra. Jos syvais minta didžioji literatūra, ir net po šimtmečių teoretikai nebegali atskirti, kodėl didesnis A. Puškinas, o ne V. Baratynskis. Lietuvoje tokia literatūra yra vadinama dar ir paraščių, pakelės, nuošalės literatūra (V. Daujotytės terminas), ir nieko čia nepadarysi. Rašo tūkstančiai, o girdimi tik vienetai. Tokios banalybės savo tekste irgi sau neleisčiau, jei nereikėtų pasakyti dar banalesnio dalyko: jei I. Janonė po daugybės metų pertraukos buvo pastebėta su eilėraščių rinkiniu, tai dar nereiškia, kad ir viskas, kas buvo bei yra parašyta prieš tai ir po to, yra estetinė vertybė. Reikėtų įsiklausyti pačiai autorei, kokio lygio prozos knyga sekė jos tikrai įspūdingą poezijos knygą. Ir todėl visi argumentai (kodėl J. Baltrušaitis liko rusų periferijoje, kodėl klasikai migruoja iš pakraščių į centrus ir atvirkščiai, kodėl autoriai surandami po dešimtmečių nuo jų mirties ir pan.) atrodo pernelyg pakylėti. Latvių literatūrologai yra gana įdomiai aptarę, kaip šiandienos kontekstuose periferijos rašytojai keičia centro rašytojus ir atvirkščiai. Dabar ir Lietuvoje įdomu stebėti, kaip, tarkim, P. Venclovas iš periferijos pamažu veržiasi į centrą, o G. Patackas iš neabejotino centro buvo atsidūręs nuošalėje. Panašių pavyzdžių begalės.

Kai kas verčia suklusti ir pavasario periodikoje. Kaip jaunas autorius
V. Daunys, išleidęs vos pirmą knygą, iš periferijos yrėsi centro link? Bet štai „Krantai“ (2008, Nr. 1) spausdina jo laiškus vos gimusiam sūnui, kuris tuomet turbūt net skaityti nemokėjo (tiesa, Vaidoto raštas buvo labai stambus ir įskaitomas): „Pavydžiu Sokratui, kuris mokėjo vykdyti savo socialinę priedermę, arba Kristui, kuris mokėjo sėdėti su vagimis už vieno stalo. Čia reikia kažkokios ypatingos, dievų įkvėptos energijos. Man gi tos energijos užtenka tik sau pačiam susikaupti. O juk turėčiau sukaupti ir kitus žmones“. Tai jau ne vien socialinė, bet ir egzistencinė priedermė. Meilės balsas, ir tą patį turbūt galėtume pasakyti apie visą Vaidoto kūrybą. Ir įsipareigojimo balsas. Po dvidešimties metų bendra etinių ir estetinių svarstymų tonacija keičias, tarkim, H. Kunčius sako: „Neretai laiko diktuojamos aplinkybės nustumia į šalį tai, kas dar neseniai rodėsi aktualu ir verta apmąstyti. Vienus stabus keičia kiti, simpatijos virsta antipatijomis ir atvirkščiai – gyvename nuolatinėje save gimdančių ir naikinančių vertybinių sistemų kaitoje“ (balandžio „Metai“). Ir tai sako vienas profesionaliausių (visomis prasmėmis) rašytojų mūsų literatūroje. Beje, kad nereikėtų grįžti, verta paminėti ir jo apsakymą „Literatūroje ir mene“ (gegužės 9) „Rašytojo M. G. laiškai pareigūnui Svajūnui“: kalbama apie karjeristą, įskundėją, bet taip atsargiai, jog nelieka jokių „įkalčių“. Tai ne visada pavyksta ir pačiam H. Kunčiui. Kartais jis „sukala“ tekstą ir labai tiesmukai.

O dabar pereisiu prie savo „arkliuko“, savo nemeilės postmodernizmui. L. Laurušaitė, kuri „Šiaurės Atėnuose“ nuolat referuoja latvių literatūros naujienas, dabar (balandžio 11) paskelbė apžvalgą „Nauja fazė – postliteratūra“. ten yra ir toks sakinys: „Perfrazuojant
Jeaną Jague’ą Roseuau, kuris kvietė atgal į gamtą, buvo pasiūlytas naujas motto: nuo tekstų – „atgal prie meno“. Ir štai šita frazė mums turbūt liks aktuali. Ko tik mes nedarome: „Litmenas“ įsivedė tikrai gerų, bet užmirštų eilėraščių rubriką, „Nemunas“ paskelbė P. Cvirkos novelės konkursą. Ir kas iš to? Kas norėjo, tas ir taip anuos eilėraščius žinojo, paskaitomų apsakymų nepagausėjo. Net trijuose leidiniuose spausdinosi N. Kliukaitė. Ten, kur išlaikoma grynai lyrinė intonacija, išlaikomas ir stilius. Bet ten, kur pradedama stilizuoti, stilius tampa beveik kaip P. Gižeco apsakyme „Žmogus ir žodis“ („Literatūra ir menas“, balandžio 11). Reikia drąsos: „užsidėti“ tokį pavadinimą ir rašyti tokia kanceliarine kalba. S. Paltanavičius, užsirekomendavęs kaip geras vaikų rašytojas, apsakyme „Paskutinis laužas prieš girią“ („Nemunas“, balandžio 24-30) kartoja ne tik stilistiką, poetiką, bet ir pačią siužetinę situaciją. Gal kiek įdomesnė Š. Navicko novelė „Naktis carienės miegamajame („Nemunas“, balandžio 10 – 16): bent jau kaitaliojami laikai ir personažų kaukės. Iš debiutanto P. Zaveckio publikacijos „Literatūroje ir mene“ (balandžio 18) patiko „Kovarnis“, bet nepatiko „Nusirito akmuo nuo širdies“. Kai yra meninė kalba, tada atsiranda ir struktūra, ir vidinė dramaturgija. O šiaip jau galvok ir išgalvok ką nori… Beje, buvo įdomiau skaityti iš praeities (beveik visur – apie A. J. Herbačiauską, „Krantuose“ – apie V. Daunį, P. Drevinį). Vis dėlto „siautėjo“ ir rimti prozininkai. Žinau, kad daug kam nebepatinka K. Saja, bet bent jau šiandieniniame prozos kontekste jo proza mus puošia – įvairiapusiškumu, sugebėjimu žaisti įvairiausiais stilistiniais registrais („Literatūra ir menas“, balandžio 25; spalio „Metai“). Apie kaimą rašyti daug kas gali, bet parašyk tu man sakmę – parabolę apie špygą! Žavi profesionalo darbas, kaip ir D. Mušinsko sugrįžimas į prozą. Nekalbu vien apie dvi jo noveles „Literatūroje ir mene“ (gegužės 2). Čia reikėtų prišlieti ir gegužės „Metų“ vedamąjį, kuris joks ne vedamasis, o socialinė novelė (tokias jis, beje, deda ir į savo knygas, o gaila). Įtariu, kad jeigu D. Mušinskas rašytų romaną iš savo socialinės dabarties, tai būtų pats žiauriausias amžininko romanas.

Netikėtai iš letargo miego prisikėlė „Šiaurės Atėnai“. Jie ieškojo įvairiausių išeičių (imtinai iki šokiruojančios kritikos), bet dabar vėl vienas po kito pasirodo D. Kalinauskaitės, G. Radvilavičiūtės tekstai. Čia jau priprasta: viena tobulai kaitalioja pasakojimo rakursus, antroji kuria teksto magiją. Bet buvau neįsidėmėjęs D. Girčio („Šiaurės Atėnai“, balandžio 11), kurio tekstas „Laimingų Naujųjų metų“ padarė įspūdį savo daugiaplaniškumu, daugiasluoksniškumu. Beje, neatsitiktinai „Nemuno“ novelės konkursas, ir dar tokiu skambiu vardu, nepasiteisina. „Metai“ taip pat verčiasi ne proza, o publicistika. Antai vietoj apsakymų balandžio numeryje jie skelbia L. Tapino apmąstymus apie V. Žalakevičių, o gegužę – abstrakčius
A. Mikutos dienoraščius. Panašiai verčiasi ir „Naujoji Romuva“, „Krantai“. Atmintis, retrospekcija darosi daug svarbesnės už šiandienos produkciją.

Apie literatūros ir tekstų santykį su virpuliu imu kalbėti, kai iškyla grėsmė rašyti apie poeziją. Čia itin aiškiai matau, kaip kinta konjunktūros, kaip maišosi vertinimo kriterijai. Štai į literatūrą sugrįžta V. Kuzmickaitė („Šiaurės Atėnai“, gegužės 2; „Literatūra ir menas“, balandžio 4), kuri vos po kelių publikacijų pateko į literatūros specialistų dėmesio lauką, buvo aprašyta V. Daujotytės knygoje „Parašyta moterų“. Ir štai dabar – gera, labai gera, bet jau viena iš keleto. Arba Z. Mažeikaitė: tuo metu, kai ji leido savo pirmąsias knygeles, atrodė per daug barokiška, per daug perkrauta. („Nemunas“, gegužės 15 – 22; gegužės „Metai“), o dabar biografinis pasakojimas pernelyg plokščias. Tiesa, poroje eilėraščių „Metuose“ yra tas keliasluoksnis kalbėjimas, kurio būtinai reikia kiekvienam meniniam kalbėjimui, bet „Nemune“ jis visai išnyksta. Apskritai dabar įdomi tendencija: prozininkai masiškai ima rašyti eilėraščius: M. Sluckis, E. Liegutė, dabar dar ir E. Ignatavičius („Literatūra ir menas“, gegužės 23). Kadangi po eilėraščiais surašytos datos, visai nesunku nustatyti – pats seniausias jo eilėraštis yra „Nepagaunami vagys“, jis yra geriausias, nes turi struktūrą, Toliau prasideda gamtinių peizažų kaleidoskopas.

Nors ir laikausi principo, kad leidinyje dirbančio asmens nevalia minėti, iš poezijos publikacijų renkuosi
D. Kajoko eilėraščių pluoštą („Šiaurės Atėnai, balandžio 25). Iš jaunųjų labiausiai įsiminė J. Viningas („Nemunas“, gegužės 8 - 14).



Taip pat žiūrėkite:


Rodyk draugams

Apie galutiniu dalyku zenkla

Olivier Clément. Ką reiškia Marijos Ėmimo į dangų šventė?


2008-08-15



Olivier Clement yra prancūzų teologas, Paryžiaus Šv. Sergejaus ortodoksų teologijos instituto profesorius, aktyviai bendradarbiaujantis krikščionių vienybės darbe. Šiame straipsnyje, kuriame aptaria rugpjūčio 15 d. minimos Švč. Marijos šventės prasmę, trumpai ir taikliai pristato Rytų ir Vakarų tradicijos įžvalgas apie Marijos gyvenimo pabaigą. 



Marijos Ėmimo į dangų šventė nuostabiai gražiai iliustruoja Bažnyčios tėvų posakį, pasiekusį mus iš II amžiaus per Irenėjų iš Liono: „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu.“


Tapti Dievu, tai yra gyva būtybe, kurios gyvenimas - be ribų, nuo blogio ir mirties išlaisvintas gyvenimas.


Siekdamas aiškiau apibūdinti šią šventę, sugretinsiu dvi ikonas: vienoje vaizduojama Mergelė su kūdikiu, o kitoje – jos užmigimas – Ėmimas į dangų (vėliau paaiškinsiu šiuos du terminus).


Pirmasis paveikslas vaizduoja motiną, laikančią ir globojančią kūdikį, o kartais, kaip tai matome ikonoje „Švelnioji Mergelė“, ji priglaudžia savo veidą prie mažučio savo sūnaus veidelio. Marija visos žmonijos vardu priima Dievą. Pirmasis „Ėmimas“: žmonija priima dieviškumą.


Antrojoje ikonoje atsitinka visiškai priešingas dalykas: motina yra mirusi; jos palaikai, juodas kokonas, horizontaliai perskelia kompoziciją; tačiau mirties erdvė atsiveria, pasirodo pergalingas Kristus – šviesos vertikalė, kuri ikoną paverčia šlove spindinčiu kryžiumi. Jis paima į rankas savo motinos kūno nepalikusią sielą, kuri vaizduojama kaip maža mergaitė, – taip baigiamas Marijos gimimas karalystei.


Kai kuriose ikonose vaizduojamas Jėzus, glaudžiantis prie savo veido šios mažos mergaitės veidelį: ji – visos kūrinijos perkeitimo daigas ir pirmavaizdis.


Iš tiesų Bažnyčia anksti subrandino įžvalgą, pagal kurią stebuklingu būdu Marijos kūnas, esantis „vienos prigimties“ su Prisikėlusiojo kūnu, negalėjo pasilikti mirties kalėjime. Tad taip, kaip Dievas tampa žmogumi – žmogus tampa dievu, o pirmoji žmogiškoji būtybė, kuri su kūnu ir siela įžengia į Dievo garbę, yra „Moteris, apsisiautusi saule“, apie kurią kalba Apokalipsė.


Marija jau anapus mirties ir teismo, toje šviesoje, kurią Šventasis Raštas vadina „Dievo karalyste“; ir vis dėlto ji žmogiška; beribiai motiniška, išlieka visiškai atsigręžusi į žmones, į jų kentėjimus, Bažnyčios keliavimą, neretai tik apgraibomis, ir pirmiausia - į mistinę Bažnyčią, kuri apima visą žmoniją ir visą kosmosą. Didžiajame pirmųjų amžių Bažnyčios dvasingume, kaip ir daugelyje liaudies legendų, Marija yra sutinkama kaip ta, kuri meldžiasi už pragarą – taip pat ir už mūsų vidinį pragarą – prašydama visuotinio išgelbėjimo.


Pradedant V amžiumi, Rytų Bažnyčios homilijų tekstai Marijos užmigimą – tai yra ramią mirtį, per kurią siela įžengia į ramybę - susieja su kūno paėmimu į Dangų – siela susijungia su kūnu asmens vienovėje (kaip nutiks kiekvienam iš mūsų), jau pakelta į dangų, tiesiogine prasme pakylėta Kristaus prisikėlimo polėkio.


Ne viena prasmės kupina legenda įsiliejo į ankstyviausiąją liturgiją. Kai Marijai angelas praneša apie jos mirtį, netrukus ir toli pasklidę apaštalai stebuklingai atgabenami prie jos.


Ji apaštalus guodžia, laimina, meldžiasi už taiką pasaulyje ir miršta. Apaštalai ją palaidoja Getsemanėje. Po trijų dienų Marija pasirodo jiems, švenčiantiems Eucharistiją, jos kapą apaštalai randa tuščią.


Iš pradžių ši šventė buvo minima atėjus į vieną iš „stočių“ (liturgija iš pradžių vykdavo keliaujant procesija iš vienos stoties į kitą), įsteigtos netoli Betliejaus, kur, manoma, ir ilsisi Mergelė. Ėmimas į dangų tiek Vakaruose, tiek Rytuose švenčiamas sausio mėnesį. Apie 700 metus visoje Bizantijos imperijoje paplitusi šventė Vakarus pasiekė tik po keturiasdešimties metų popiežiaus Teodoro I dėka, nes jis buvo kilęs iš Jeruzalės klero.


1950 metais popiežius Pijus XII su visu dogmai priderančiu iškilmingumu paskelbė jog Nekaltoji Dievo Motina, baigusi savo žemiškąją kelionę, „su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus garbę“.


Stačiatikių Bažnyčia, kuri šiai šventei rengiasi penkiolikos dienų pasninku, nejautė poreikio suformuluoti tokią dogmą; išties joks stačiatikis neprieštarauja užmigimo-paėmimo į Dangų slėpiniui. Jį skelbia stačiatikių liturginiai tekstai: „Ji yra gyvybės Motina, ir tasai, kuris buvo jos nekaltose įsčiose perkėlė ją į gyvenimą… Visi žemės vaikai tedžiūgauja dvasia ir džiaugsmingai tešvenčia garbingą Dievo Motinos Ėmimą į dangų.“


Reikia pridurti, kad Rytuose pamaldumas Marijai, viena vertus, yra visuotinai paplitęs, kita vertus, – itin diskretiškas, beveik užkoduotas, kadangi priklauso ne tiek nuo Kristaus prisikėlimo skelbimo, kiek nuo to skelbimo priėmimo.


Rytų požiūris nuo Vakarų skiriasi tuo, kad, anot pirmojo, Marija turėjo pereiti per realią mirtį ir prisikėlimą, tuo tarpu antrasis Nekalto Prasidėjimo dogma verčia abejoti jos mirtimi. Išties 1950 metų dogma apie tai nieko nesako. Ar tai vien terminologinis disputas? Turime reikalą su dviem iš dalies besiskiriančiais požiūriais į „gimtąją nuodėmę“ ir jos perdavimą. O gal problema visai kita?


Iš tiesų tiek Rytams, tiek Vakarams Ėmimas į dangų yra galutinių dalykų ženklas. Marija, kuri yra „savo Sūnaus duktė“, kaip sako Dantė, mums duota kaip visos visatos laikų pabaigoje laukiančio išaukštinimo pirmavaizdis, kai Dievas bus „visa visame kame“.


Pakelta į dangų – skirtingai nei Kristus, kuris pakyla pats – Marija, kaip sakoma kai kuriuose liturginiuose tekstuose, yra mūsų „Pažado žemė“. Užmigimas-Ėmimas į dangų yra antrojo Jėzaus atėjimo pirmavaizdis, ne veltui didžiosiose freskose, puošiančiose išorines Moldavijos vienuolynų sienas, vaizduojama „Jesės šaka“, kuri išauga į didingą, kosminį degantį krūmą.


Ėmimas į dangų yra mūsų bendrojo likimo pirmavaizdis ir paruošimas Mergelės kūne, kurį simboliškai palaidoja apaštalai (Sekminių atgarsis) Getsemanėje (nuoroda į Kristaus kančią, vienintelį mūsų išganymo šaltinį), tame kūne, nuneštame į pirmapradę ir galutinę šviesą, nesukurtoji tikrovė priima visą kūriniją, visas žemės kūnas tampa Eucharistija. Tad ir mes kaip Jonas Damaskietis galime pasakyti: „Džiūgauk, dieviškas žemės daige, sode, kuriame buvo pasodintas Gyvenimo medis!“


Olivier Clément. Krikščionių šventės. Marijos Ėmimas į dangų


Vertė Saulena Žiugždaitė


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Apie barona Miunhauzena

Rima Pociūtė


„Nors tai keistai skamba, bet jei kas abejoja papasakotos istorijos tikrumu, tegul pats keliauja į mėnulį. Įsitikins, kad niekas, kas nukeliavo į mėnulį ir grįžo iš ten atgal, nepapasakojo apie šią kelionę taip sąžiningai, kaip aš.“
Baronas Miunhauzenas

Daugiau kaip 200 metų barono Miunhauzeno vardas reiškia populiariausių pasaulyje literatūrinių fantazijų kūrėją ir nuotykių ieškotoją. Mūsų vaikiškoje vaizduotėje jis išliko džiaugsmingai nusiteikęs, nerūpestingas ir laisvai reiškiąs savo kūrybingą vaizduotę. Jis nemąstė apie kasdienius rūpesčius, jo niekada nekankino stresas, jis akimirksniu galėjo pamiršti pasaulio civilizacijos bėdas: karus, ligas, potvynius ir gaisrus. Nesikankino dėl žmonių nelygybės, neištikimybės, išdavystės.

Paradoksalu, bet baronas Miunhauzenas labiau už viską pasaulyje nekentė melo ir tik todėl – norėdamas nepaneigiamai įrodyti savąją tiesą – pasakodavo tuos niekada nesibaigiančius fantastiškus pasakojimus. Kuo labiau klausytojas netikėjo jo pasakojimais, tuo labiau buvo kurstoma barono Miunhauzeno vaizduotė, noras įtikinti. Taip, Miunhauzenas nėra koks nors keistuolis, melagis – jis kūrybinės vaizduotės ir neišsenkančios fantazijos genijus, išgarsėjęs labiau už išradėjus, karvedžius, politikus.

Vaikystėje skaitydami žymiausio pasaulio fantasto istorijas, troškome patirti ką nors panašaus, bet bėgant metams (ir net amžiams) jis neprarado savo fenomenalaus žavesio. Pajutęs, kad senka gyvybinės jėgos ir bėgantys metai lenkia kuprą, jis pasitraukė į svajonių pasaulį – Ulubeli. Ten vėl buvo galima atgauti gyvenimo džiaugsmą, sielos harmoniją ir amžiną jaunystę.


Münchhausen, Nr. 701

Ne kiekvienam žinoma, kad už šaunaus ir sąmojingo kavalerijos eskadrono vado, per įvairias šalis ir amžius švilpiančio ant pabūklo sviedinio ir galinčio ištraukti už plaukų save ir savo žirgą iš pelkės, figūros slypi ir realus asmuo, jo gyvenimas, neįprastai sudėtingas likimas. Karlas Friedrichas Hieronymus von Münchhausenas (1720–1797) – toks barono Miunhauzeno vardas ir pavardė – šeimos medyje galima suskaičiuoti daugiau nei 1300 žmonių (šiandien yra likę apie 50). Atsekama, kad Miunhauzeno protėviai dalyvavo kryžiaus žygyje Palestinoje, žuvo įvairiuose karuose ir giminių susirėmimuose. Liko vienas, kuris išliko todėl, kad buvo tapęs vienuoliu. Tam tikru raštu jis buvo paleistas iš vienuolyno ir pradėjo naują giminės šaką, „Münchhausen“, tai reiškė – „iš vienuolio namo“. Vienuolis su Šventuoju Raštu rankose yra vaizduojamas Miunhauzenų giminės herbe. Giminėje būta garsių kariūnų, mokslininkų ir rašytojų. XVIII a., kuriame gyveno Karlas Friedrichas Hieronymus von Münchhausenas, žymus buvo Getingeno universiteto įkūrėjas Herlahas Adolfas von Münchhausenas. Universitetas suklestėjo iš dalies dėl jo: Friedrichas paskyrė universitetui 36 metus (kūrė Universiteto Statutą, skyrė bausmes studentams, kurie dalyvavo dvikovose ir laikė piktus šunis). Žymiausias giminės biografas tame amžiuje buvo Götlibas Samuelis Troyeris, moralės ir etikos profesorius keliuose Vokietijos universitetuose, pakviestas į naujai įkurtą Getingeno universitetą. Giminės istorijai daug metų skyrė ir Berissas von Münchhausenas, teisininkas bei rašytojas. Jo tyrimų rezultatas – barono Miunhauzeno šeimos istorija, kurioje didžiausią susidomėjimą kelia amžininkų memuarai apie jį kaip apie istorijų pasakotoją. Berissas von Münchhausenas itin siekė, kad jo gimine visos Vokietijos istorijos kontekste būtų didžiuojamasi. Kai Antrojo pasaulinio karo metais užvirė ginčai apie rasinį grynakraujiškumą, Berissas von Münchhausenas pareiškė, kad tie giminės atstovai, kurie turėjo palikuonių su žydais, užtraukė giminei gėdą. Tapęs priešiškas savo paties šeimai, jis 1945 m. balandžio mėn. drastiškai pasitraukė kartu su nacių režimu – išgėrė pernelyg didelę migdomųjų dozę. Berissas paliko didžiulį archyvą, jame buvo daug dokumentų, susijusių ir su Karlo Friedricho Hieronymus von Münchhauseno gyvenimu. Berissas archyvinius rinkinius buvo testamentu palikęs Getingeno universitetui, bet jie liko VFR teritorijoje ir tik 1991 m. buvo perduoti universitetui. Pasaulinės šlovės susilaukęs Karlas Friedrichas Hieronymus von Münchhausenas archyviniame Žemutinės Saksonijos Münchhausenų šeimos sąraše įrašytas 701 numeriu.


Vokiškasis šeimos medis

Realus asmuo Friedrichas Hieronymus von Münchhausenas, 1720 m. gimęs Biodenverderio dvare netoli Hanoverio, Vakarų Vokietijoje, 1797 m. ten ir mirė, nugyvenęs gyvenimą, kuris virto Miunhauzeno mitu. Po jo mirties „nuotykių pasakojimų“ knygos Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje buvo išleistos šimtus kartų, tad greitai pamiršta, kad pats Miunhauzenas buvo realus asmuo.

Asmuo, kuris šiandien žinomas kaip baronas Miunhauzenas, gimė pulkininko šeimoje, bet tėvas greitai mirė, 1735 m. jis tapo rūmų pažu. Išmoko etiketo ir manierų, sudėtingiausio meno, būtino norint išgyventi rūmuose: nujausti aplinkinių nuotaikas ir intrigas, mokėti manipuliuoti žmonėmis. Reikėjo slėpti savo mintis, bet įspėti, kaip klostosi konkurencijos pilni ir priešiški rūmų favoritų ryšiai. Laikyti liežuvį už dantų ir iš paskutiniųjų stengtis prisitaikyti prie aplinkinių. Miunhauzenas buvo iš kilmingos šeimos – „geros aplinkos“, nuspėdavo, kaip elgtis, buvo ne tik protingas, bet ir sąmojingas.

1737 m. kunigaikščiui Karlui Braunschweigui – Wolfenbuetteliui iš Sankt Peterburgo atėjo laiškas – jo jaunesnysis brolis princas Antonas Ulrichas prašė surasti du pažus. Vykstant Turkijos ir Rusijos karui, abu princo pažai žuvo. Rengiantis naujam mūšiui, numatomam 1738 m., jam reikėjo naujų. Nebuvo lengva į žuvusiųjų vietą surasti žmonių, kurie norėtų keliauti į mažai žinomą, mitais apipintą Rusiją kariauti su turkais. Vokiečiams Rusija buvo tolima, egzotiška, paslaptinga – laukinė šalis. Ilgos kelionės metu Miunhauzenas buvo apstulbintas nesibaigiančių platybių su begaliniais per jas vingiuojančiais prastais keliais, miškų, kuriuose buvo pilna visokiausių gyvūnų ir kuriuos vieną nuo kito skyrė tik ežerai. Vokiečiams laukinė Rusijos imperija jau buvo tapusi galinga Europos jėga, ji valdė Baltijos jūrą, Latvijos Vidzemę, Estiją. Princo palydoje Miunhauzenas pražygiavo Rusijos iki Dniestro valdomus plotus. Nuo Dniestro turkų kavalerija privertė grįžti į Sankt Peterburgą. Rusijos rūmuose taip pat virė imperatorių, jų favoritų ir užsienio kraštų diplomatų intrigos. Buvo sudarinėjamos trumpalaikės sąjungos, išdavinėjami buvę sąjungininkai. Kovojančiųjų dėl sosto intrigos buvo be galo žiaurios. Kiekvienas kovojo už save. Jaunasis Miunhauzenas Rusijos rūmų dramoje buvo pašalinis, galėjo suprasti tik rūmų „scenarijaus“ nuotrupas, būti susijęs su pavieniais „personažais“. Likimas jį susiejo Antonu Ulrichu, turėjusiu susigiminiuoti su Rusijos valdovais.


Miunhauzenas, Latvijoje kalbėjęs rusiškai

1739 m. vasarą princas Antonas Ulrichas, kuris pasikvietė Miunhauzeną iš Vokietijos, vedė Rusijos princesę, sosto įpėdinę. Jaunasis Miunhauzenas dalyvavo nepaprastose linksmybėse. Puota, saliutai nesibaigė savaitę, svečiai buvo vaišinami kepta mėsa, liejosi raudonas ir baltas vynas. Per šias vestuves Miunhauzenas nemaža laiko turėjo praleisti imperatorienės Golicynos draugijoje, mat po kurio laiko jai gimė nesantuokinė jo duktė, kuri buvo atiduota auginti kazokų atamano šeimai, jos pavardė buvo panaši į imperatorienės –¬ Nagovitsyna. 2002 m. Miunhauzeno proprovaikaičiu besiskelbiąs asmuo Vladimiras Nagovitsynas Kabardos – Balkarijos Respublikoje įsteigė Miunhauzeno muziejų, išleido knygą „Nuostabūs barono Miunhauzeno proprovaikaičio nuotykiai“ ir prie Nagovitsyno pavardės prisidėjo Münchhausenas.

Vyko nieko gero nežadantis varžymasis dėl Rusijos sosto, ir, apimtas blogos nuojautos, 1740 m. Miunhauzenas atsisakė pažo pareigų ir pasirinko karo tarnybą kunigaikščio Braunschweigo sunkiosios artilerijos pulke Rygoje. Princas Antonas Ulrichas formaliai buvo vadas. Įvykus vienam iš rūmų perversmų, jis tapo generolu. Miunhauzenui pats likimas nusišypsojo – po dviejų savaičių buvęs pažas „išdrįso“ priminti apie save, atsiprašinėdamas, kad Antoną Ulrichą labai drovisi pasveikinti. Jau po 3 dienų buvo paskelbtas įsakymas Miunhauzeną paaukštinti – jis tapo leitenantu, nors į šį postą pretendavo 20 kornetų. Ta proga jis gavo ir daugiau savo globėjo dovanų: du žirgus, balną, pakinktus, ****oletus ir visą paradinę aprangą.

Miunhauzenas galėjo didžiuotis: tapo pirmosios kuopos, kurioje tarnavo fiziškai stipriausi kareiviai, nešiojantys šarvus ir šalmus, vadu. Be to, ši karių kuopa su vyriausiuoju vadu buvo Rygoje, nors paties eskadrono vieta buvo Vendene (dabartiniame Cėsyje). Leitenantas Miunhauzenas turėjo daug kuo rūpintis: prižiūrėjo ginklus ir amuniciją, gaudavo iš užsienio arklius, rūpinosi ganyklomis, pardavinėjo nuluptas kritusių arklių odas, duodavo kareiviams leidimus vesti, gaudė dezertyrus. Jis gana gerai kalbėjo rusiškai, nors rašyti neišmoko.

1741 m. įvykus rūmų perversmui, leitenantui Miunhauzenui, į kurio pareigas įėjo Rygos bei Rusijos imperijos vakarinių sienų apsauga, prieš savo valią teko atlikti itin nemalonią pareigą – prižiūrėti Rygos pilį, kurioje buvo įkalinta jo dosniojo globėjo princo Antono Ulricho šeima. Ištrėmus Ulricho šeimą, nužudžius jo sūnų – sosto įpėdinį, ir Miunhauzeno karinė karjera nebesiklostė taip sklandžiai. Dar vienu rangu aukštesniu kariūnu – rotmistru – jis tapo 1750 m., bet imperatorienei pateiktame paaukštinamųjų sąraše buvo pats paskutinis. Tai buvo blogas ženklas. Miunhauzenas nebebuvo aukščiausiųjų Rusijos valdovų aplinkai priklausantis žmogus.


Duntės ąžuolų sodintojas

Vienas iš naujųjų Miunhauzeno pažįstamų buvo Rygos teisėjas Georgas Gustawas von Duntenas, turėjęs dvarą Duntėje, kuri šiandien yra viena labiausiai susidomėjimą keliančių Latvijos turistinių vietų. Jis pakvietė Miunhauzeną pamedžioti, o šis pamilo jo dukrą Jacobine. Įdomu, kad į Latviją atvykę jų protėviai buvo kilę iš tos pačios srities, kurioje gimė Miunhauzenas – Žemutinės Saksonijos Vokietijoje. 1744 m. Hieronymus ir Jacobine susituokė dabartinės Lielupės bažnyčioje. Duntės dvare Miunhauzenas praleido laimingiausius gyvenimo metus.

1750 m. Miunhauzenas metams išsiprašė iš kariuomenės, kurioje tebetarnavo, kad galėtų Vokietijoje sutvarkyti turto reikalus. Į Latviją, Vidzemę, jis taip ir nebegrįžo, liko gyventi savo Biodenverderio dvare netoli Hanoverio. Sugrįžęs ten, iš kur iškeliavo prieš 30 metų, jis atrodė tarsi parkeliavęs iš Šiaurės ašigalio ar Mėnulio. Labai mažai kas grįždavo iš mitinės, nežinomos ir paslaptingos Rusijos, daugelis likdavo joje kaip Rusijos vokiečiai. Vokietijoje jo padėtis buvo be galo neužtikrinta. Miunhauzenas parašė prašymą, kad už ilgą tarnybą Rusijos armijoje jam būtų suteiktas aukštesnysis karininko laipsnis, bet kol prašymas pasiekė Sankt Peterburgą, Miunhauzenas buvo išbrauktas iš pulko kaip laiku negrįžęs. Labai įtakingiems giminaičiams Vokietijoje pasirūpinus, jo statusas liko išvykusiojo iš armijos be leidimo (iki gyvenimo pabaigos Miunhauzenas pasirašinėjo kaip Rusijos imperatoriaus rotmistras). Įdomu, kad jis nebuvo baronas. Pats Miunhauzenas jokio dokumento šiuo titulu nepasirašė. Baronu jis vadinamas populiariosiose knygose, išleistose jo vardu – „Barono Miunhauzeno nuotykiuose“. Daug kas iš jo giminės kreipėsi į Prūsijos heraldikos komisiją, kad būtų patvirtintas šis titulas, bet ne Hieronymus. Atrodo, kad barono titulą jis „gavo“ iš populiariu tapusio bendrapavardžio literatūrinio personažo.

Miunhauzeno gyvenimas Vokietijoje ne tik šiandieniniu požiūriu buvo nuobodus. Vaikų jis neturėjo, su kaimynais ir vietine valdžia nesutarė (senoji kilmingųjų klasė priešinosi vis įtakingesnei buržuazijai). Miunhauzenas medžiojo, rūpinosi ūkiu. Tačiau savo seniesiems draugams labai mėgo pasakoti istorijas! Apie medžioklę ir nuotykius užsienyje jis pasakodavo mažam klausytojų ratui – giminaičiams, tiems, su kuo medžiodavo. Linksmindamas draugus prie vyno butelio vietinėse smuklėse, Miunhauzenas patraukdavo ir aplinkinių dėmesį. Žmonės pradėjo jo pasakojimus atsiminti, kai kurie gal net užsirašinėjo. Atsirado palyginimas: „Kaip Miunhauzenas!“, melagio pravardė – Lügerbaron.


Nekenčiama šlovė

1781 ir 1783 m. išleistame Berlyno almanache, skirtame „linksmiems žmonėms“, buvo paskelbta 18 pasakojimų, priskirtų „baronui Miunhauzenui“. Jie būtų buvę pamiršti, bet šios istorijos buvo išverstos į anglų kalbą ir vėl išleistos. Anglijoje juos išleido vokiečių mokslininkas ir bibliotekininkas Rudolfas Erichas Raspė, pirmą kartą parengęs „Barono Miunhauzeno nuotykių“ knygelę. Savo nežabotais polinkiais Raspė buvo artimas Miunhauzeno avantiūrų pasauliui. Akademinį pripažinimą pelnęs Raspė turėjo ieškoti prieglobsčio Anglijoje, kai buvo pagautas išpardavinėjantis jam saugoti patikėtas vertybes. Raspei teko išvykti į Angliją, ir 1785 m. jis ten anonimiškai publikavo „barono pasakojimus“.

Raspė (arba kitas galimas leidėjas Bürgeris – pasakojimų išleidimo istorija niekada nebetaps aiški) turėjo būti pažįstamas su Miunhauzenu arba bent jo giminaičiais. Angliškai paskelbtos istorijos iš karto buvo įvertintos kaip tam tikros formos literatūra ir vėl išverstos į vokiečių kalbą. Neįmanoma nustatyti, kurios istorijos sukurtos Miunhauzeno, o kurios – Raspės arba Bürgerio, o gal tai – perkurti seniau paplitę pasakojimai. Šiuose pasakojimuose atmetamas švietimo racionalizmas, tyčiojamasi iš logikos, fizikos dėsnių, apskritai „protingumo“. Žinoma, mažai knygos skaitytojų XVIII a. galėjo įžvelgti pasakojimų potekstę. Iš tiesų tai – pasakojimų apie medžiokles ir karus parodija, fantastiškai tikslios įžvalgos apie Vakarų europiečius, nukeliavusius į Rytus. Literatūrinė pasakotojo (ar skirtingų pasakotojų) išmonė žavi tuo, kad ji neišsenkanti, sąmojis spontaniškas, tonas linksmas. Pasakojimas kuriamas lengvai, Miunhauzeno vardu viską smarkiai perdedant. Mes gėrimės knygos fantazijos pasauliu, dar labiau patraukia pagyrūniški barono įtikinėjimai, kad tai, ką pasakoja, yra gryniausia tiesa. Pasakotojui svarbiausia ne sukurti tokį herojų, už kurį skaitytojas jaustųsi pranašesnis, ne rasti formą aštriam vokiškam kritiškumui, bet atverti vokiškos kultūros ir ypatingos gyvenimo patirties išlavintą vaizduotę.

Pats Miunhauzenas buvo įtūžęs. Šiandien gal ir sunku suprasti, kodėl toks jo pavardės išgarsinimas jam kėlė vien apmaudą. Išgarsėti to meto Vokietijoje kaip visos Europos melagių melagiui reiškė visų pirma užtraukti gėdą giminei, pražudyti jos gerą vardą. Miunhauzenas netgi negalėjo paduoti į teismą leidėjų ar autorių, nes viskas buvo išspausdinta anonimiškai. Nepageidaujamas populiarumas Miunhauzenui reiškė tai, kad jis autorių ir leidėjų anonimų yra paverstas pajuokos objektu visų kilmingųjų ir garbingos šeimos akyse.

Bet Miunhauzeno vardas tapo prekės ženklu, simboliu, viskas, kas buvo parduodama kaip „Miunhauzeno pasakojimai“, garantavo sėkmę. Plito nauji ar papildyti pasakojimai. Įdomiausia, kad jie išlaikė ryšį ir su Miunhauzeno gyvenimo realybe. Jo nuotykis, kai pulkas ančių buvo nušautos vienu šoviniu, primena tikrą atsitikimą, kai Miunhauzenui dar esant Rusijoje karinio parado metu netyčia iššovė vieno kareivio šautuvas – kulka pataikė į generolo žirgo koją, ir žirgas su visu generolu parvirto.

Gyvenimo pabaigoje Miunhauzenas turėjo jaustis vis bejėgiškesnis. 1790 m. mirus žmonai, vienišas ir senstantis Miunhauzenas leidosi išnaudojamas dar vienai avantiūrai: 1793 m. Biodenverderio dvare apsilankė fon Brun su dukra Bernardina, ir jis tapo merginos motinos grobiu. Ji sumanė greitai ištekinti už senio ekstravagantišką ir savo įgeidžių netramdančią 17 ar 19 metų jaunuolę, tarsi surežisuodama paskutinįjį tragikomedijos veiksmą. Kai Miunhauzenas skyrėsi su skandalingai besielgiančia lengvabūde, apsupta jaunų vyrų, jo dvaro turtai jau buvo iššvaistyti. Miunhauzenas gynėsi teisme, palūžo, mirė. Sūnėnui, kuriam jis užrašė dvarą, liko vien skolos, nes Miunhauzeno žmonos advokatui nė nereikėjo įrodinėti, kad senis esąs visiškas melagis ir fantazuotojas…

Miunhauzeno vardo prireikė net filosofams ir medikams: Miunhauzeno sindromu vadinamas sutrikusios psichikos reiškinys, kai trokštama būti gydomam, labai išradingai išgalvojant nesamus simptomus. Iš tiesų tokiais atvejais tesiekiama (kartais išgalvojant itin rizikingų, gyvybei grėsmingų būdų) sulaukti dėmesio ir užuojautos, kurios bent kiek tenka sergantiems žmonėms.

Rodyk draugams

Romano konkursas

Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga Lietuvos vardo pirmą kartą Kvedlinburgo analuose 1009 metais paminėjimo proga ir tūkstantmečio jubiliejui pagerbti skelbia romano konkursą.

Skiriamos trys premijos: I – 5000 dol., II – 3000 dol., III – 2000 dol.

Tema kūrėjams: LIETUVAI – TŪKSTANTIS METŲ!

Mes didžiuojamės tūkstančio metų istorija ir šimtmečiais kurta tautine kultūra.

Laikas: paskutinė kūrinio išsiuntimo data oro paštu 2009 m. birželio 30 diena. Prašome nelaukti ir kūrinius siųsti anksčiau.


Kūrinius siųsti:

ALTS, KONKURSAS
2711 West 7 lst Street,
Chicago, IL 60629-2005, USA

Teksto parengimas: konkursui siunčiamas kūrinys turi būti ne mažiau 200 puslapių, parašytas spausdinimo mašinėle arba kompiuteriu, pasirašytas slapyvardžiu. Slapyvardis turi būti užrašytas ant atskiro užklijuoto vokelio, į kurį reikia įdėti savo kortelę su vardu, pavarde, adresu, telefono ir fakso numeriu. Tik laimėjusio rašytojo vokas bus atplėštas. Nepremijuoti kūriniai negrąžinami.

Vertinimo komisija: Danutė Bindokienė, dr. Jonas Jasaitis, Petras Pavilionis, Stasė Petersonienė, Vytautas Volertas.

Premijų įteikimas: Lietuvių literatūros šventėje, Čikagoje, JAV, 2010 m. Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventės metu.

Rodyk draugams

Medziai ir smilgos. Dariaus Kaunelio nuotrauka

Rodyk draugams

Mari Poisson. Man labai įdomu viską pradėti nuo nulio…


2006-12-06




Interviu su šiuo metu Londone gyvenančia rašytoja Mari Poisson



Spėju, kad priežastis išvykti iš Lietuvos neatsirado per vieną dieną. Bet visgi – kodėl gyvenimas Lietuvoje jums neteko savo prasmės?


Niekada niekas neatsiranda iš nieko. Turi būti sėkla. Tačiau, kaip žinome, sėkla visada yra niekuo nepanaši į suaugusį augalą. Dažniausiai net nepastebim, kada ir kaip ją pasėjome. Taip ir manoji Londono sėkla nė iš tolo nepriminė Londono. Ko gero, ji nukrito į mane iš dangaus neatmenamais laikais, ankstyvoje vaikystėje, ir vadinosi tiesiog rašytoja, nes neturėjo nei vardo, nei pavardės. Kodėl? Mat gimiau namuose, pilnuose knygų. Jos buvo tokia natūrali mano pasaulio dalis, kad ilgą laiką šventai tikėjau: knygos auga parduotuvėje arba yra pasiskolinamos iš draugų. Neįsivaizdavau, kad knygas galima tiesiog parašyti. Maža to, maniau, jog visų žmonių namai pilni knygų, kad jos tiesiog būtinos tarsi koks namų teatro rekvizitas. Kaip kortų kaladė, staltiesė su kutais, gražūs indai, taurelės likeriui ir porcelianiniai niekučiai indaujoje, paveikslai ant sienų, lovatiesės ant lovų, petunijos ant palangių, veidrodžiai ant komodų, didelės žibalinės lempos su gaubtais palubėse ar vazos merkti gyvoms gėlėms ant apskritų staliukų viena koja.


Patį skaitymą maniau esant legaliu tinginiavimo būdu. Jis mano įsivaizduojamame legalių pramogų sąraše buvo pažymėtas paskutiniu numeriu - po kortų, rankdarbių, kulinarijos, fotografavimo, uogavimo, grybavimo ir riešutavimo. Niekada nepažinojau žmogaus, kuris būtų man pasakęs, jog rašymas taip pat yra malonus darbas. Todėl nė nepagalvojau, kad galiu vieną dieną tapti rašytoja. Juo labiau rašytoja, gyvenančia Londone. Taigi esu labiau negu tikra, jog minėtoji sėklelė nukrito į mane pati savaime, man to nežinant ir užaugo taip pat man nieko apie tai net neįtariant. Tik kai ji tapo gana brandžiu augalu, ir aš ją pagaliau pastebėjau, man ji nepaprastai patiko. Pradžioje maniau, kad tai kokia gėlė ar krūmas. Vėliai supratau, jog vis dėlto tai medelis. Dar vėliau tiesiog fiziškai pajutau, kad tas medelis labai aukštas ir išlakus. Be to, labai jau savarankiškas. Jis augo pats sau ir visiškai nekreipė į mane jokio dėmesio. Iki šiol negaliu atsistebėti, kaip jis spėjo tapti tokiu arogantu. Ilgą laiką pagarbiai žvelgiau į jį iš apačios į viršų nesuvokdama, koks tai medis. Tik dabar, gyvendama Londone, supratau, kad tai palmė. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai… Juk mano augalas gerokai per daug egzotiškas… Visai nepanašus į mane. Bet, kaip sakoma, - yra kaip yra.


Kodėl būtent Londonas?  


Kodėl Londonas? Todėl, kad to įsigeidė mano palmė. Jai buvo per šalta Lietuvoje. Ji tiesiog man pranešė, kad nušals net tikros žiemos nesulaukusi. Taip, be jokios abejonės, ir būtų atsitikę. O Londone? Ar Londone patogu augti palmėms? Žinoma. Jos čia auga beveik kiekvienų namų kieme. O iš Kanados į Londoną žiemoti atskrenda gulbės ir kiti paukščiai. Todėl jaučiuosi išties komfortiškai. Išeitų, kad dėl šio šiek tiek šiltesnio klimato man teko sulaužyti savo lietuviškąjį vazoną, kuriame iki šiol augau kaip kambarinis augalas. Aišku, tai mane gerokai išgąsdino, nes permainos mus visus juk labai gąsdina.


Londonas jau spėjo pagarsėti kaip lietuvių emigrantų „meka“. Tai, kad šalia jūsų gyvena ir daugiau tautiečių, Jums trukdo ar padeda? Ar su jais bendraujate?


Gyvenu Vakarų Londone visai nesutikdama lietuvių. Gyvenu be lietuvių. Lietuviškai kalbuosi tik su savo vyru. Tačiau ne visada buvo taip. Pačioje pradžioje pabandžiau prigyti Rytų Londone, kur įsikūrusi pati didžiausia lietuvių bendruomenė. Lankiau bažnyčią, bibliotekas, buvau įstojusi į tenykštį koledžą, turėjau daug pažįstamų. Bet galiausiai iš to nieko neišėjo… Nežinau, kodėl. Toks, matyt, likimas. Dėl to visai nesijaučiu nelaiminga. Mane vedė Dievas ar likimas, o aš tiesiog pasitikėjau šiuo vedimu. Ir tai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo teisinga taktika.  


Dabar lankau anglikonų bažnyčią, giedu chore, meldžiuosi angliškai, turiu keletą naujų draugų – porą senų aktorių, diplomatą ir knygyno darbuotoją. Choristai labai draugiški. Lyg šeimynėlė. Be to, Vakarų Londono koledže studijuoju anglų kalbą, ten turiu nemažą būrį įvairiausių tautybių pažįstamų - moksladraugių ir tiesiog pavyzdinį (!) jauną mokytoją Beną. Visiems prisistatau rašytoja. Niekas man nepavydi, nepašiepia mano literatūrinių pretenzijų ar talento, negalvoja, kad aš kvaila, buka ir apsišaukėlė. Man visiškai niekur netrukdo amžius. Be to, naujieji pažįstami manimi neabejoja. Jie kuo ramiausiai tiki, kad išties esu rašytoja. Dar viena svarbi smulkmena – jiems aš įdomi kaip asmenybė. Jie neieško protekcijų, pažinčių. Galiu nuoširdžiai manyti, kad jiems su manimi įdomu, nors ir nėra naudinga.


Pavyzdžiui, Čikaga turi senas kultūrines tradicijas (kalbu apie lietuvių emigrantų bendruomenę), ar kas nors panašaus turi galimybę „užgimti“ Londone?



Be jokios abejonės, Londone yra labai daug išsilavinusių lietuvių menininkų ir studijuojančio Lietuvos jaunimo. Ir apskritai – čia išties labai daug lietuvių. Yra daug visokiausių lietuviškų organizacijų, parduotuvių, eina keli lietuviški laikraščiai… Tai rodo, kad kultūrinis gyvenimas jau dabar klesti ir kada nors turės visas įmanomas ir neįmanomas galimybes dar labiau suklestėti. Žinoma, labai noriu prie to prisidėti. Tai mano žydroji svajonė. Kai tik tam ateis laikas…


Ką veikiate Londone? Kaip atrodo Jūsų dienotvarkė-darbotvarkė?


Londone keliuosi penktą. Tai nėra labai anksti, nes reikia atmesti dviejų valandų skirtumą. Valandą padirbėju prie savo naujojo romano ir šeštą einu gerti rytinės kavos. Tiksliau, niekur neinu iš namų, - tik nusileidžiu iš antro aukšto į pirmą, kur yra virtuvė. Nuomoju nedidelį kambarį trijų miegamųjų bute. Šeimininkė yra brazilė, vardu Simonia. Nuomininkai irgi iš Pietų Amerikos. Iš Brazilijos ir Kolumbijos. (Turiu progos nepelnytai naudotis Kolumbijos sostinės Bogotos mero Antano Mockaus (lietuvio!) uždirbtais laurais – todėl esu labai gerbiama.) Po to dar šiek tiek padirbėju prie naujojo romano. Paskui lendu į internetą. Šeimininkės sūnus Rodrygo, kuris keisto sutapimo dėka yra gimęs tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną kaip mano anūkas, leidžia man prisijungti kabelį prie savo modemo. Už kabelį ir idėją esu labai dėkinga Simoniai, nes anksčiau tiesiog leidau laiką ir kuklius savo svarus interneto svetainėse. Dabar, kai mano vyras jau čia, Londone, ir man nebereikia atsakinėti į laiškus kasdien, vis tiek kasdien lendu į internetą. Iš įpročio, o ne iš reikalo. Tik dabar į mūsų vaikų ir anūko laiškus paprastai atsakinėja vyras, o aš tuo tarpu gaminu pietus. Po pietų mudu mokomės anglų. Vakarais sėdime paskaitose. Taip ir rieda dienos… Tas gyvenimas, kurį gyvename dabar, išties labai primena mūsų studentiškus laikus. Tik, aišku, įgijome proto,- mokomės kur kas rimčiau ir atidžiau. Ir su daug didesniu malonumu.


Ar Londonas – geresnė aplinka rašytojui? Ar turite čia kokių leidybinių – kūrybinių planų?


Ką čia ir kalbėti, - Londone daug geresnės sąlygos rašytojos darbui. (Dirbu rašytoja ir vertėja). Be to, daug laiko skiriu anglų kalbai tobulinti.  Aišku, turiu daugybę visokiausių leidybinių-kūrybinių planų. Be to, vis dar tebepuoselėju viltį, kad Lietuva manęs nepamirš. Tikiuosi leisti savo knygas ir lietuviškai, ir angliškai. Kalba – didelis ir sudėtingas dalykas. Norėčiau ją kaip įmanoma greičiau išmokti. Bet yra ir kitų gyvenimo Londone privalumų. Tai išties tikras didmiestis. Čia įdomu. Atsirado daugybė neįtikėtinų ir stulbinančių patirčių. Labai jau spalvingas tas Londonas. Kitoks. Ne toks, kokį jį įsivaizdavau gyvendama Lietuvoje. Lyg pasakų šalis. Be to, jis juk išties labai netoli. Dvi valandos lėktuvu. Argi tai nuotolis?


Lietuvoje spėjote „užsitarnauti“ tam tikrą vardą. Ar nebaisu vėl pradėti viską nuo nulio? Gal kaip tik dėl to pakeitėte savo kūrybinį slapyvardį?


Lietuvoje gyvenau visą gyvenimą ir visą gyvenimą buvau rašytoja. Dabar kartais pagalvoju, kad netgi du kartus padariau rašytojos karjerą Lietuvoje. Kodėl negalėčiau vėl pradėti visko nuo nulio ir tapti rašytoja trečią kartą? Prisipažinsiu, man nepaprastai įdomu pradėti viską nuo minėtojo nulio, nuo absoliutaus nieko, sukurti naują biografiją, naują pavardę, ją išgarsinti ir išpopuliarinti. Manau, kad pats laikas tai padaryti ir vėl. Bet, prisipažįstu,- kitą slapyvardį sugalvojau ne kūrybai, o praktiniam, tai yra asmeniniam gyvenimui. Tikroji mano pavardė – Marija Jurgelevičienė – yra daugiau negu nepatogi Londone. Ji tiesiog labai jau ilga, sudėtinga – joks kitatautis jos  niekada neįsidėmės. Todėl ten, kur reikalas nesusijęs su dokumentais ar pinigais – naudojuosi slapyvardžiu Maria Aistic. Tuo tarpu mano kūrybinis slapyvardis taip ir liko Mari Poisson. Neketinu jo keisti. Jis man labai mielas. O ir šiaip – neskubu visko išmesti lauk. Ko man skubėti? Daug ką moku, daug kur galiu pasinaudoti senuoju patyrimu. Tai nepaprastai lavina fantaziją. O fantazijos rašytojai niekada nebus per daug.



Ar Londonas spėjo Jus pakeisti? Kaip?



Ar mane pakeitė Londonas? Taip. Jis mane kardinaliai pakeitė. Nežinau, kaip, bet žinau, kad esu visiškai kita. Valgau, dirbu, miegu, galvoju, gyvenu, kalbu, rašau, einu į parduotuvę, skaitau, gaminu maistą, skalbiu, žiūriu televizorių, kalbuosi su kaimynėmis ar draugais, meldžiuosi, giedu bažnyčios chore, mokausi, juokiuosi, geriu vyną, kavą, atsakinėju į klausimus, - visiškai kitaip. Nieko nebėra taip, kaip buvo. Neliko akmens ant akmens. Man tai patinka. Kiek save atmenu, visada mėgau svajoti apie tai, kas man būtų, jei staiga absoliučiai viską pakeisčiau. Dabar taip ir yra. Viską pakeičiau ir susidomėjusi laukiu, kaip man bus. O turi būti taip, kaip turi būti. Jaudinuos belaukdama ateities. Kaip man bus, kur mane nuneš ši nežinoma ir vandeninga upė, Londonas? Viskas prasideda iš naujo. Tiksliau, vos vos prasidėjo. Pati gyvenimo pradžia. Tai labai atjaunina. Aš ne tik pasikeičiau – atjaunėjau;))


Kokia kalba rašote? Kaip Londonas veikia Jūsų kūrybą?


Taip, veikia. Be jokios abejonės. Kaip? Jis yra didelis. Jis - milžiniškas. Jis negali manęs neveikti. Tiksliau, aš jam visiškai nerūpiu, o jis man labai rūpi. Taip, kaip man rūpi mano vienintelis gyvenimas. Staiga pajutau, kad nieko daugiau neturiu šiame pasaulyje – tik Londoną. Kartais, kai rašau elektroninius laiškus suaugusiems savo vaikams, manau, kad vis dėlto esu laiminga. Tai labai jau savotiška laimė – sunku ją apsakyti. Gerai, kad esu rašytoja. Tai saugo ir įkvepia. Net neabejoju, jog manęs laukia puiki ateitis. O mano ateitis ir yra mano kūryba..


Aišku, rašau lietuviškai. Turiu dvi svajones. Viena - viską išsiversti į anglų kalbą ir publikuoti Londone. Antroji - viską publikuoti Lietuvoje. Kai ateis tam laikas, žinoma.


Kalbino ir parengė Evelina

Bernardinai.lt


 


 


 

Rodyk draugams

Helsinkyje. Jolantos Donskienes nuotrauka

Rodyk draugams

Straipsnis, kuri Leonidas atsiunte mano BLOG’ui pernai. Man jis ir dabar labai patinka

 


 


 


KLAIPĖDOS“ APŽVALGININKO POŽIŪRIS


Kaip susigrąžinti gyvenimo vertės ir prasmės pojūčius visko nuvertėjimo ir beprasmybės laikmečiu?


 


Leonidas DONSKIS


 


Skubėjimo ir infliacijos metas


Mes gyvename skubėjimo, laiko neturėjimo ir visuotinės infliacijos laikmečiu. Kas geriausiai apibūdintų mūsų laikmetį? Turbūt skubėjimas ir laiko neturėjimas gyventi bei džiaugtis kasdienybe. Daugelio darbų dirbimas vienu metu. Nuolatinis užimtumas ir laiko neturėjimas sau, mylimoms knygoms ir draugams.


Mūsų akyse baigia išnykti savaitgalis – ir kaip sąvoka, ir kaip reiškinys. Savaitės pabaiga tampa geriausiu laiku vienus darbus pakeisti kitais arba vienas įtampas kitomis. Savaitgaliai tampa puikia galimybe rengti seminarus, konferencijas, smegenų šturmus ir mokymus.


Mes viską darome greitai. Greiti dalykai dažnai esti menkaverčiai – pavyzdžiui, greitas maistas. Ne veltui vienas iš pačių įdomiausių antiglobalistinių kultūrinių sąjūdžių nūdienos Europoje yra Giacomo Moioli sukurtas tarptautinis sąjūdis Lėtas maistas (Slow Food International).


Kartu tai ir greitas bei lengvas vartojimas – įskaitant ir meno kūrinių vartojimą. Greitas skaitymas. Greitas rašymas. Greitas kalbėjimas – juk lėtas kalbėjimas pamąstant gali nusibosti laiko neturinčiai TV žiūrovų auditorijai arba publikai. Greitas bendravimas, neišskiriant ir artimųjų bei draugų.


Sykiu tai infliacijos metas. Mūsų akyse sparčiai ir nuolat nuvertėja viskas. Nuvertėja pinigai, sąvokos, žodžiai, priesaikos ir rekomendaciniai laiškai - kažkada jie buvo rašomi itin retai, puikiai suvokiant savojo žodžio ir reputacijos vertę, o šiandien jais švaistomasi į kairę ir į dešinę.


Nuvertėja moksliniai straipsniai ir knygos, į kurių kokybę bei turinį vis mažiau besigilinama. Visa tai paprasčiausiai suskaičiuojama, o ne skaitoma. Akyse nuvertėja architektūra ir meno kūriniai, kurių vertę vis dažniau nustato pati vulgariausia pinigų kalba ir finansinė galia.


Mūsų universitetuose mokslinė kūryba atviru tekstu vadinama produkcija ir skaičiuojama visiškai taip pat, kaip sovietmečiu buvo skaičiuojami grūdų centneriai iš hektaro arba pieno išmilžis pavyzdiniuose kolūkiuose.


Iš dalies tai globalinė tendencija. Kažkada Europoje vieno ar poros gerų straipsnių rimtame mokslo žurnale pakako, kad žmogus gautų akademinę poziciją universitete. Šiandien viskas skaičiuojama publikacijų šūsnimis ir lankų arba ženklų skaičiais, bet ne turiniu, idėjomis ar jų tarptautine sklaida.


XX a. pirmojoje pusėje tokie mąstytojai kaip Otto Weiningeris ar Ludwigas Wittgensteinas galėjo viena knyga pakeisti visą Europos intelektinį gyvenimą. Šiandien jiems niekas nesuteiktų akademinės pozicijos nei Vakaruose, nei juolab Lietuvoje – mat neproduktyvūs žmonės. Per lėtai ir per mažai rašė. 


 


Maratono bėgikai


Ypač šie globalizacijos bruožai jaučiami Lietuvoje ir į mus panašiose šalyse. Vienas mano buvęs studentas Helsinkio universitete, filosofijos doktorantas iš Rygos, kartą pašmaikštavo, kad Suomijos gyvenimo tempas ir ritmas yra amžina sekmadienio popietė, o Baltijos šalių – nuolatinis pirmadienio rytas.


Mes džiaugiamės tuo, kad pasiekiame finišo tiesiąją ir kad sėkmingai įveikiame distanciją. Tik nesusimąstome, kad mūsų gyvenimas tą akimirką suvedamas į distancijos įveikimą, nuoširdžiai įtikėjus, kad visa gyvenimo ir vertė ir prasmė slypi startiniame jaudulyje ir finišavime.


O gal viskas yra priešingai? Gal vertingiausia yra būtent tai, ko mes nepamatome ir nebefiksuojame bėgdami – akimirkos ir epizodai, žvilgsniai ir veidai, kurių mes nebematome? Ir kodėl mes nesusimąstome apie tai, ar apskritai verta bėgti? 


Šį moderniosios civilizacijos primestos beprasmybės ir dvasinės tuštumos pojūtį genialiai atvėrė JAV kino režisieriaus ir aktoriaus Sydney Pollacko 1969 metais sukurtas filmas They Shoot Horses, Don’t They? (pas mus išverstas ir rodytas kaip Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?).


Ko čia daugiausiai esama? Globalizacijos sąlygoto visuotinio vertės ir prasmės pojūčio praradimo, vertę ir prasmę siejant tik su galia, sėkme, matomumu, intensyvumu ir greitu pripažinimu? Kraštutinės kapitalizmo formos su jai būdinga brutalybe ir apskritai moderniąja barbarybe, visą meną ir kultūrą redukuojant į rinką? Ar pokomunistinių visuomenių mitologizuotos sąmonės su jos apverstu marksizmu, kuris nieko rimtai netraktuoja, kas nesusiję su rinka ir finansine galia?


Ar mūsų neeksploatuoja mūsų pačių džiaugsmingai prisiimtas gyvenimo būdas, kurį mes fatalistiškai laikome kažkuo, kam neįmanoma pasipriešinti ir kas susiję su pačia laiko dvasia?   


 


Alternatyva: lėtumo reabilitavimas ir defliacija


Pamėginkime pagalvoti apie alternatyvą. Visų pirma reikėtų aiškiai susivokti, ką daryti greitai, o ką lėtai. Greitai reikėtų daryti tą, kas susiję su mūsų veiklos priemonėmis, bet jokiu būdų ne su tikslais ar juolab prasmės šaltiniais.


Pavyzdžiui, reikėtų retai ir greitai posėdžiauti. Greitai rašyti ataskaitas. Greitai ir nedaug kalbėti apie darbą – juk jį reikia dirbti, o ne aptarinėti. Greitai ir kaip galima mažiau bendrauti su biurokratais. Greitai skaityti laikraščių ir interneto portalų žinias. Visai neskaityti destruktyvios ir lėkštos informacijos – juk gyvenimas per trumpas, mes nespėjame perskaityti, išgirsti ir pamatyti to, kas vertingiausia.


Tuo pat metu būtina sugrąžinti lėtą geros literatūros skaitymą nuolat sugrįžtant prie didžiųjų tekstų; pakartotinį mėgstamų spektaklių ir filmų žiūrėjimą; lėtą bendravimą su draugais ir šeimos nariais. Reikia neskubant mėgautis mylimais peizažais ir muziejais.


Svarbiausia – sugrąžinkime vertę sąvokoms, žodžiams, priesaikoms, kūriniams, moralinei reputacijai ir gyvenimo formoms. Iki šiol mes gyvenome visuotinės infliacijos pasaulyje. Kodėl gi nepamėginus defliacijos? Tam reikia, kad vertė ir prasmė visų pirma sugrįžtų į žmonių sielas.


Kam šlovinti gyvenimą, kuriame viskas nuvertėja ir netenka prasmės? Gal geriau pamėginti gyventi kitaip? Tada nereikės savo gyvenimų laikyti aukomis, sudėtomis ant globalizacijos aukuro ar kokiais kitais mitologizuotos pažangos instrumentais. Nereikės ir laužyti galvų, ar egzistuoja slaptas globalizacijos architektų projektas, siekiantis užvaldyti mūsų visų sielas.


Tad mažiau fatalizmo ir žvalgymosi į pasaulio galios centrus. Daugiau laisvės ir drąsos neskubėti, įsigilinti, lėtai skaityti ir išgyventi kiekvieną savo buvimo akimirką.     

Rodyk draugams

Mylimas Leonidai, sveikinu gimtadienio proga;)





Apie:

Filosofas, eseistas, kultūros kritikas, aktyvus visuomenės veikėjas Leonidas Donskis gimė 1962 m. Klaipėdoje. Septynerius metus dėstė ir dirbo tyrinėtoju JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose bei tyrimų centruose. Dabar jis - Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos profesorius, Filosofijos katedros vedėjas, Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius, Humanitarinių mokslų (filosofijos) daktaras Vilniaus universitete, Socialinių mokslų daktaras Helsinkio universitete, vizituojantis profesorius daugelyje pasaulio universitetų. Nuo 2003 m. - Lietuvos televizijos kultūros ir politikos pokalbių laidos „Be pykčio“ autorius ir vedėjas.

Leonidas Donskis - 7 monografijų ir daugiau nei 80 straipsnių bei knygų skyrių autorius, profesinių žurnalų specialių numerių kviestinis redaktorius. Redaguoja knygų seriją iš Baltijos studijų akademinėje leidykloje Rodopi (Olandija). Lietuvių ir anglų kalbomis parašyti darbai išversti į danų, estų, lenkų, portugalų, rusų, suomių, vokiečių ir ukrainiečių kalbas.


Bibliografija:

Moderniosios kultūros filosofijos metmenys : mokymo priemonė universitetų humanitarinių fakultetų studentams / Klaipėdos universitetas. - Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1993. - 165 p.
Moderniosios sąmonės konfigūracijos : Kultūra tarp mito ir diskurso. - Vilnius : Baltos lankos, 1994. - 281 p.
Tarp vaizduotės ir realybės : ideologija ir utopija nūdienos civilizacijos teorijoje. - Vilnius : Baltos lankos, 1996 (Vilspa). - 239 p.
Tarp Karlailio ir Klaipėdos : visuomenės ir kultūros kritikos etiudai. - Klaipėda : Klaipėdos universiteto l-kla, 1997. - 235 p.
Pilietinė visuomenė ir jos priešai : autoritetas, tiesa ir viešoji erdvė XXI amžiaus pradžios Lietuvoje. - Vilnius : Versus aureus, 2004 (Vilnius : Sapnų sala). - 172 p.
Tapatybė ir laisvė : trys intelektualiniai portretai. - Vilnius : Versus aureus, 2005 (Kaišiadorys : A. Jakšto sp.). - 221 p.
Be pykčio. - Vilnius : Versus aureus, 2006


Knygos anglų kalba:

Ground control : technology and utopia / Susan Buck-Morss, Julian Stallabrass, Leonidas Donskis. - [London] : Black Dog, 1997. - 185 p.
The second voice of Lithuanian politics and culture: sketches of three moral biographies. - Uppsala : Institutionen för östeuropastudier, 2001. - 31 p.
Identity and freedom : mapping nationalism and social criticism in twentieth-century Lithuania. - London : Routledge, 2002. - 178 p.
Loyalty, dissent, and betrayal : modern Lithuania and East-Central European moral imagination. - Amsterdam : Rodopi, 2005. - 164 p.


Kitomis kalbomis:

Nationalismus und Globalisierung : Herausforderungen des 21. Jahrhunderts an Litauen. - Lampertheim : Litauisches Kulturinstitut, 2004. - 20 p.



Informaciją paruošė:
Ignas Ka

Kita informacija:








Gimė: 1962-08-13
Informacija atnaujinta: 2006-03-23






Taip pat žiūrėkite:

Taip, bet… (Knygos)




Be pykčio (Knygos)

Rodyk draugams

Apie sekme ir literaturinius apdovanojimus

Prancūzijoje literatūrinė sėkmė neapgina nuo diskriminacijos


2008-08-13


Į šiaurės rytus nuo Paryžiaus esančiame Pantino priemiestyje atsitiktinio lankytojo akį patraukia keistas septintojo dešimtmečio metų architektūros tendencijas atspindintis pastatas. Žydros spalvos betoninio daugiaaukščio, kuriame įrengti keli šimtai socialiai remtiniems žmonėms skirtų butų, ilgis – daugiau nei kilometras, o šalia jo besirangantys takeliai pėstiesiems pamėgdžioja viduramžių Italijos miestų gatvių raizgalynę. Vieniems toks architektūrinis sprendimas yra šiuolaikinės architektūros paminklas, tuo tarpu kitiems pastatas primena betoninį kalėjimą. Čia gyvena nepasiturintys žmonės, ir pirmieji jų gyvenamosios vietos pašto indekso skaičiai (93, Seine-Saint-Denis departamentas) tik dar labiau tai akcentuoja. Būtent šiame departamente 2005 metais prasidėjo po visą Prancūziją nuvilniję neramumai, persimetę į kitus skurdžiuosius šalies priemiesčius. Nesibaigiantys pilki daugiaaukščiai - tai rasizmo, jaunų žmonių nedarbo ir nevilties simboliai.

Keista, kad vienas šio priemiesčio kvartalų – Courtilieres, – taip ir netapo tarptautinio literatūros kritikų ir mėgėjų lankoma vieta. Čia gyvena Faiza Guene, kylanti šiuolaikinės literatūros žvaigždė, romano „Kiffe kiffe demain“ („Toks pat rytojus“) dėka tapusi savotiška savo kartos pranaše. Pirmoji autorės knyga buvo išleista net 27-iose šalyse, o parduotų egzempliorių skaičius siekė 300 tūkst. Vos pasirodžius romanui, 19-metė Faiza Guene netrukus buvo imta vadinti „priemiesčių Fransuaza Sagan“. Be to, jos literatūrinis debiutas buvo sutiktas kaip atsvara išpuikusiam ir krizės ištiktam šiuolaikinio prancūzų romano žanrui.


Nors ir pasiekusi stulbinamą sėkmę, Faiza Guene kartu su savo tėvais, broliu ir seserimi spaudžiasi nedideliame bute. Su rašytoja, kuriai šiuo metu suėjo 23 metai, susitikome vienoje kavinėje Paryžiaus centre. Ji ką tik buvo pabaigusi ir leidyklai atidavusi jau trečiąjį romaną, kurio veiksmo vieta – nedidelis miestelis pačioje priemiestinio traukinio maršruto pabaigoje. „Man patinka pasakoti paprastų žmonių, antiherojų, uždirbančių mažus atlyginimus gyvenimo istorijas“, – šypsodamasi paaiškina rašytoja. Atrodytų, kad jauna moteris, įkūnijanti vaisingą kultūrų maišymąsi, galėtų mėgautis kylančios literatūros žvaigždės gyvenimu, tačiau Prancūzijoje rasinė diskriminacija tokia gaji, kad net Faiza, viena žymiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, sėkmingai atstovaujanti savo šaliai užsienyje, su ja susiduria nuolat. Praėjusiais metais ji ištekėjo, ir jaunavedžiai viename Paryžiaus priemiestyje ėmė ieškoti išnuomojamo buto. Šioje vietoje verta pridurti, kad Faizos vyras yra kilęs iš vienos Afrikos šalies. „Anksčiau buvau girdėjusi pasakojant, kad nekilnojamojo turto agentūrų darbuotojai yra rasistai, ir visada maniau, kad tai tik paskalos. Tačiau vieną dieną pačiai teko su tuo susidurti ir nuo tada apsilankymai agentūrose pavirto košmaru“, – pasakojo Faiza Guene. Tikėdamasi, kad šviesesnė odos spalva nesukels tiek problemų, Faiza nusprendė į agentūras eiti viena. Be to, tariantis telefonu dėl apsilankymo, rašytojos pavardė – Guene – nuskambėdavo gan prancūziškai. Tačiau, vos atėjus apžiūrėti buto, pašnekovų tonas pasikeisdavo, ir kartais ji tiesiog būdavo išprašoma lauk. Po septynis mėnesius trukusių paieškų jaunavedžiams taip ir nepavyko įsikurti. „Vieną kartą aš apsilankiau bute, kuris man patiko, ir pareiškiau agentūrai norinti jį išsinuomoti. Tačiau laikas bėgo ir atrodė, kad jie mane pamiršo. Nelauktai man paskambino viena tos agentūros darbuotoja ir pašnibždomis ėmė su manimi tartis: „Klausykit, aš gyvenu su marokiečiu ir žinau, ką tai reiškia. Agentūros savininkė ką tik išėjo. Ateikit dabar ir pasirašykit sutartį, o kai savininkė sugrįš, ji jau nieko negalės pakeisti.“ Tą akimirką aš pasijaučiau tarsi vagis, įsibrovėlė, daranti kažką nusikalstamo.“


Tačiau to neužteko, ir Faizai Guene teko ieškoti savo turtu už ją garantuojančio asmens. Kadangi niekas iš jos šeimos neuždirbo pakankamai, rašytojai teko pagalbos kreiptis į savo leidėją. Anot rašytojos, Prancūzijoje, kai esate vargšas, sistema veikia taip, kad jūs vargšu ir liktumėte.


Prancūzijoje gimusius ir užaugusius imigrantų vaikus rašytoja vadina „benkartų karta“. Teoriškai Prancūzijoje galioja lygybės principu paremtas socialinis integracijos modelis, kuriame lygybė garantuojama visiems. Tačiau, kaip tuo įsitikino Faiza Guene ir jos draugai, kilę iš įvairiausių šalių, visų mokyklų prieigose regimas šūkis: „Laisvė, Lygybė, Brolybė“ yra tik melas. „Niekas negali paaiškinti, kodėl kai kurie jaunuoliai į šias vertybes neturi teisės. Brutalus rasizmas yra nesunkiai atpažįstamas, tačiau visuomenėje, persisunkusioje neokolonialistinių nuotaikų, yra dar pavojingesnis nuolatinis žmogaus kilmės priminimas, kai sakoma: „Esi prancūzas, bet kilęs iš…“ Į pirmą vietą iškeldami asmens kilmę, žmonės nesugeba pažvelgti toliau ir lieka įkalinti su kilme siejamais stereotipais.“


„Neužmirškite paminėti, kad aš išgarsėjau atsitiktinai. Nenoriu, kad mano sėkmė būtų priskirta respublikinės mokyklos modeliui“, – neturinti gerų prisiminimų iš mokyklos pasakojo Faiza. Ji prisiminė mokytojus, kuriems švietimo sistema pirmąją darbo vietą suteikdavo „sunkiuose“ priemiesčiuose. Nenuostabu, kad jie tokį hierarchijos sprendimą išgyvendavo kaip bausmę. Tai atsispindėdavo ir tolesnėje jų mokytojavimo praktikoje…


Kai išėjo pirmasis rašytojos romanas, Paryžiaus inteligentijai priemiesčiai atrodė kaip kita planeta. Tą patį galima pasakyti ir dabar. Priešingai, susidomėjimą rašytoja parodė aukšti šalies politikai. Pradžioje Faizą Guene bandė prisivilioti Dominique de Villepin’o vyriausybė. O kai prezidentu tapo Nicolas Sarkozy, rašytoja buvo pakviesta į iškilmingus pietus. Tačiau ji atsisakė visų ryšių su vyriausybe. Faizos Guene nuomone, ne iš Prancūzijos kilusių moterų skyrimas į atsakingus postus vyriausybėje (pvz., teisingumo ministrė Rachida Dati) yra cinizmo išraiška. Visuomenei pateikiamas veiksmingos integracinės politikos įspūdis, tuo tarpu eilinės Rašidos ar Fadelos gyvenime nevyksta jokių pokyčių. O ir pačiai rašytojai Prancūzijoje vis dar klijuojama „merginos iš priemiesčių“ ir „arabės“ etiketė, tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje bei JAV vykstančiuose šiuolaikinės literatūros seminaruose ji kviečiama skaityti paskaitų apie žargono vartojimą.


Nepaisant gausėjančių skaitytojų, literatūriniam Prancūzijos elitui Faizos Guene romanai, kurių veiksmo vieta – priemiesčiai, vis dar yra tik egzotikos apraiška. Šalies visuomenė taip susiskirsčiusi į uždaras socialines grupes, kad literatai paprasčiausiai nesuvokia Faizos Guene aprašomo pasaulio. Kitaip ir būti negali, nes jie niekada nebuvo atsidūrę varginguose priemiesčiuose. „Kas kartą kaip kokia kvailė turiu aiškinti, kad varginguose priemiesčiuose vaikai šeimose negimsta vien siekiant didesnių socialinių išmokų ir kad meilė tarp žmonių yra tokia, kaip ir kitur.“


Prancūzijoje visi pripažįsta, kad priemiesčiai užaugina talentingų sportininkų ir hiphopo muzikos atlikėjų, tačiau mintis apie priemiesčių intelektualus išlieka tabu. Nepaisant tarptautinio pripažinimo, Prancūzijoje Faiza Guene negavo jokio žymesnio literatūrinio apdovanojimo. O gal tai įvyks ateityje? „Jūs kalbate apie didžiuosius literatūrinius apdovanojimus? Turbūt juokaujate. Niekada, iki pat mano gyvenimo pabaigos, niekada negausiu jokio literatūrinio apdovanojimo, nes tai reikštų, kad mano kūryba yra tikra literatūra ir kad priemiesčiai turi savo intelektualų. Pagal neokolonialistinę pasaulėžiūrą čiabuviai gali mokėti sportuoti, dainuoti, šokti, bet tik ne mąstyti.“


Pagal „Courrier Internationnal“ ir „The Guardian“ parengė Aurimas Dunauskas


Bernardinai.lt

Rodyk draugams