BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Apie kultūrinės spaudos pinigus

2008-08-07



Jolanta Kryževičienė
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo pirmininkas teigia, kad kultūriniai leidiniai neretai spausdina atsitiktines publikacijas, o kai kurie neturi nišos.

Kur daugiau, jeigu ne „Kultūros baruose“, savaitraščiuose „Nemunas“ ar „Literatūra ir menas“, žurnale „Metai“ turėtume aptikti rimtą kultūros procesų analizę?



Ar ne šie leidiniai turėtų pateikti išsamias kūrinių recenzijas: įvertinti knygą, operą, parodą ne tik kūrėjo biografijos, bet ir visos mūsų kultūros kontekste? Deja, situacija yra kitokia. Daugelis kultūros leidinių sėkmingai apsiriboja paviršutiniškais, dažnai atsitiktiniais tekstais. Labai dažnai pasirodžius net ir reikšmingam kūriniui, niekur negali aptikti jokios refleksijos.



Kultūros gyvenimą krečiantys finansiniai skandalai, kultūros politikos bergždumas, atrodo, nedomina net pačių kultūrininkų.



Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, daugiausia remiantis kultūrinę spaudą, šiais metais kultūros ir švietimo programoms skyrė per 5 mln. Lt. Iš jų 340 tūkst. tenka „Kultūros barams“, 235 tūkst. skirti „Metams“, 220 tūkst. – „Literatūrai ir menui“, 160 tūkst. – savaitraščiui „Nemunas“, 145 tūkst. – „7 meno dienoms“ ir t. t.



Kai kurios sumos visai nemažos. Šiuos pinigus skirsto fondo taryba, kurią sudaro 11-a įvairių sąjungų atstovų. Jai vadovaujančio Stanislovo Žvirgždo nuomone, atsiradus galimybei skirti didžiulius honorarus autoriams, gerai rašančių žmonių vis tiek neatsirastų.  


Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas gyvuoja jau 10 metų. Visą šį laiką tęsiasi skundai ir priekaištai, kad mūsų kultūrinė spauda gyvena ant skurdo ribos. Rimtos recenzijos, vykstančių procesų analizė yra vis dar spaudos puslapių reta viešnia, redakcijos negali augintis kritikų.  


Kaip jūs vertinate šiandieninę kultūrinės spaudos situaciją?  


Situacija nėra gera, tačiau ji žymiai pagerėjusi nuo 1990 metų, kai buvome visiškoje duobėje. Tuomet fondas turėjo vos 2 mln. litų, o šiandien išdaliname per 5 mln. litų, nors norėdami patenkinti visus pageidavimus turėtume turėti 11–13 mln. litų.                      


Sutinku, kad trūksta lėšų užsakyti gerus analitinius straipsnius, nes dalį pinigų tenka išleisti prenumeratos pristatymui, mokesčiams paštui ir t.t. Tačiau prieš kelias savaites Seimas priėmė sprendimą papildomai skirti 12 mln. litų kultūrinės ir šviečiamosios spaudos pristatymo apmokėjimui.  


Ar iš fondo skiriamų lėšų redakcijos turi sumokėti ir honorarus autoriams, ir atlyginimus redakcijos darbuotojams, ir leidybos bei platinimo išlaidas?  


Platinimo išlaidos ir atlyginimai – taip. Tačiau honorarus autoriams redakcijos gali sumokėti iš papildomų lėšų, kurios skiriamos specialioms kultūros ir šviečiamosioms programoms.


Jūs minėjote, kad norėdami patenkinti visus poreikius, turėtumėte išdalinti apie 11 mln. litų. Kaip jūs analizuojate pateikiamas paraiškas? Man teko skaityti dviejų recenzentų A. Navicko ir A. Samalavičiaus analizę, kurioje gana neigiamai vertinami leidiniai „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“.  


Tačiau žurnalas „Metai“ 2007 m. gavo 220 tūkst. litų paramą, o 2008 m. finansavimas išaugo iki 235 tūkst. litų. Kaip tai galima paaiškinti?  


Ekspertai dažnai būna labai subjektyvūs. Jūsų minėti ekspertai patys pasiskelbė, o kiti pageidauja likti nežinomi. Mes turime virš 100 ekspertų. Kai mums reikia konkrečios analizės, spaudos komisijos pirmininkė parenka žmones – tarybos nariai net nežino kokius. Tačiau ekspertai yra tik patariamasis balsas, viską sprendžia 11 tarybos narių.



Mūsų pokalbiuose minėti leidiniai buvo ne kartą kritikuoti, ypač „Šiaurės Atėnai“, už necenzūrinės leksikos vartojimą. Žurnalas „Metai“ ir tarybos narių, ir ekspertų nuomone mažai pasikeitė nuo sovietinių laikų, kai buvo leidžiamas „Pergalės“ pavadinimu. Žurnale labiausiai pasigendama geros literatūros kritikos, procesų analizės. Kam publikuoti apsakymų rinktinę ar romaną, kurie netrukus pasirodys kaip knyga?



Reikėtų daugiau dėmesio kreipti į tai, kur eina mūsų literatūra, kokie poslinkiai joje atsirado, kokie ryšiai su kitomis Europos kultūromis? To pasigendame.



Tačiau nepaisydamas minėtų trūkumų fondas žurnalui didina lėšas. Jeigu leidinys yra prastas, gal jam reikia mažinti finansavimą, o daugiau pinigų skirti perspektyvesniam leidiniui? Kokia yra lėšų skirstymo politika?  


Kai padaugėjo pinigų, fondas turėjo juos išskirstyti, o perspektyvesnių leidinių neatsiranda.



Jūs pasakėte svarbų dalyką. Gal ne tik pinigai lemia tokią situaciją, o visai kitos priežastys?



Žinoma, kad ne vien pinigai. Tarkime, kad kokiam nors leidiniui skiriame didelį finansavimą, galima išrašyti didžiausius honorarus autoriams. Ar manote, kad atsiras gerai rašančių žmonių? Tikrai ne.



Iš karto neatsiras. Norvegai pasakojo, kad literatūros kritiką jie augina 5 metus.



Pas mus taip pat reikia tai daryti, tačiau ar yra daroma? Pasižiūrėkime, ką spausdina mūsų kultūrinė spauda. Yra gausybė atsitiktinių publikacijų, kai kurie leidiniai neturi savo nišos arba jos neišlaiko.



Galima paminėti leidinį „Naujasis židinys. Aidai“, kuris visą laiką suranda labai savitą kelią, publikuoja tekstus, kuriuose yra jų požiūris į mūsų kultūrą.


Dar vienas leidinys – „Krantai“. Keletą metų žurnalas net nebuvo finansuojamas, nes tapo savotišku ŠMC katalogu. Dabar jis surado savo nišą – užmezgė ryšius su kitomis Europos valstybėmis ir skiria po vieną numerį vienai šaliai ir jos kultūrai.



Iš savaitraščių šiuo metu kryptingiausiai dirba „Nemunas“. Tačiau, jeigu prisimenate, mes nefinansavome „Nemuno“ žurnalo, kuris buvo taip nusigyvenęs, kad turėjo mažiau nei 300 prenumeratorių. Savaitraštis atrado savo veidą ir jam reikėtų skirti dar daugiau pinigų, kad jis dar geriau dirbtų.



Vadinasi, Spaudos, radijo ir televizijos fondas vykdo leidybinę kultūrinės spaudos politiką?



Finansavimo svertą mes turime, o daugiau mūsų nelabai įsiklauso. Jeigu pasakome pastabas, iš karto yra teigiama, kad naikinamas leidinys, kuris redakcijos įsitikinimu, yra geriausias Lietuvoje. Mus gąsdina, kad jeigu sunaikinsime kultūrinį leidinį, tai jo vietą užims komercinis leidinys.


Bet jeigu leidžiamas niekam tikęs, neskaitomas kultūros savaitraštis, gal komercinis bus geresnis?



Nors tuo abejoju ir manau, kad laisva spauda turi didžiausią potenciją ir perspektyvą. Tačiau kai pajudinami didieji kultūros leidiniai, iš karto rašomi raštai ir Vyriausybei, ir Seimui, ir Švietimo bei Kultūros ministerijoms, kad fondas esą naikina kultūrą, nors nieko apie tai nesupranta.



Tačiau egzistuoja ir tam tikros leidinių finansavimo disproporcijos. Pavyzdžiui, „Dailės“ žurnalas, išeinantis du kartus per metus, gauna 110 tūkst. litų, o savaitraštis „Šiaurės Atėnai“ gauna 120 tūkst. litų.


Beveik vienoda suma yra skiriama dviems žurnalams ir penkiasdešimčiai laikraščio numerių. Kuo paremtas toks skirstymas?



Jeigu norima įsivaizduoti realią situaciją, reikia paskaityti teikiamas paraiškas, kuriose atsiskleidžia esminiai dalykai. Kaip geriausią paraišką galėčiau paminėti „Kultūros barų“ projektus. Nuo 1990 metų pirmojo konkurso jie yra geriausi. Bet jie kasmet sugalvoja kažką naujo.  


Turbūt ne mažiau svarbu, kad „Kultūros barų“ yra geros ne tik paraiškos, bet ir pats žurnalas. Juk šiais laikais daugelis puikiai moka parašyti paraiškas.



Sutinku. Tačiau savaitraštis „Šiaurės Atėnai“ savo paraiškas metai iš metų tiesiog perrašo pridėdami vos keletą žodžių. Daugelis yra įsitikinę, kad mes nieko neskaitom. Netiesa, perskaitome. Aš skaitau ne tik paraiškas, bet ir leidinius. Ir tai daro 11 žmonių, tarp kurių yra įvairių sričių specialistų, pasitelkiami ir ekspertai. Mes stebime, kaip panaudojami pinigai, kaip atsiskaitoma.



Kontrolė yra labai griežta ir skaidri. Nors dažnai stengiamasi gudrauti: pateikiamas vienas tiražas, o mes žinome, kad yra kitoks skaičius; prašoma viso išlaikymo, o mes galime remti tik 70 procentų.



Manau, per dešimtmetį fonde susibūrė išmanančių žmonių ratas. Visko perskaityti neįmanoma, nes spauda labai plečiasi. Sakykim, pastaruoju metu stipriai remiame jaunimo leidinius. Dabar yra milžiniška komercinių leidinių jaunimui lavina. Šie leidiniai ima 3–4 metų vaiką ir veda jį iki 16 metų per įvairius leidinius, kurie skiepija holivudinę populiariąją kultūrą.


Ar jūs sulaukiate įdomių neholivudinių projektų, skirtų jaunimui?



Labai mažai. Tačiau ir Seime žadama skirti šiems leidiniams ypatingą dėmesį ir pagalbą. Tikiuosi, kad rugpjūčio mėnesį paskelbus konkursą ateinantiems metams, projektų vaikams ir jaunimui tikrai sulauksime.



Turime nemažai vidutinio lygio kultūros savaitraščių, žurnalų. Kaip jūs pakomentuotumėte teiginį, kad geriau sujungti dalį jų į vieną ir turėti tikrai gerą, solidų kultūros leidinį?



Mes žinome vieną nesėkmingą bandymą sujungti „Dienovidį“ ir „Literatūrą ir meną“. Redaktoriai buvo labai skatinami susijungti, tačiau kai tai įvyko – viename savaitraštyje pamatėme kitą, organiškas procesas neįvyko. Sumanymas, nuleistas iš viršaus, nėra geras. Tai turi daryti patys leidiniai: jungtis, ieškoti bendrų sąlyčio taškų, idėjų. Bet tai nevyksta, net badaudami visi laikosi savo leidinių.



Būtų gerai, jeigu atsirastų alternatyva, nes dabar tik atgaivinami senieji leidiniai. Pavyzdžiui, buvo „Švyturys“, atsirado „Lietuvos švyturys“. Bet beveik niekas nepasikeitė, tik deklaruojamos idėjos.



Kaip kalbėjome – rašyti dabar visi moka, galima pasiimti Seimo stenogramą ir parašyti puikų projektą. Naudojant tą leksiką ir žodžių ekvilibristiką galima būti didžiausiu patriotu, didžiausiu lietuvių ir labiausiai mylėti kultūrą, nors tai tebus graži deklaracija.  


Dar viena didelė problema – kultūrinės spaudos sklaida. Kaip jūs minėjote, komercinė žiniasklaida moka auginti skaitytoją. Nuo „Panelės“, kurią gali nusipirkti kiekviename prekybos centre, iki „Moters“ ar kito spalvoto žurnalo.  


Deja, kultūrinės spaudos negali nusipirkti kiekviename spaudos kioske, ja prekiaujama tik keliose vietose. Minėjote, kad bus skiriami papildomi pinigai. Kada bus išspręsta ši problema?  


Bus sprendžiamos dvi problemos. Vyriausybės nutarimu yra numatyta, kad viešosioms bibliotekoms bus rekomenduojama prenumeruoti mūsų remiamus leidinius ir tai prenumeratai bus skiriami pinigai.                      


Antras dalykas – Seimas priėmė sprendimą papildomai finansuoti kultūrinės ir šviečiamosios spaudos pristatymą gyventojams. Dabar leidėjai neturi lėšų pristatyti žurnalą ar laikraštį į kiekvieną rajoną, o fondas neturėjo specialios platinimo programos.  


O kaip bus su spaudos kioskais?  


Didžiausia problema, kad „Lietuvos spauda“ yra monopolistas. Jų sąlygos griežtos: neišplatinti laikraščiai vežami į makulatūrą, perdirbami į tualetinį popierių. Jeigu būtų alternatyva, atsirastų konkurencija, kuri sudarytų geresnes sąlygas.  


Tačiau alternatyvos nėra, vadinasi, ir išeities nėra?



Išeitis – papildomas finansavimas.



Ką galima dar padaryti, kad kultūrinė spauda būtų įdomesnė ir prieinamesnė?



Yra dar ką veikti. Mūsų patirtis didėja, per dešimtmetį stipriai parėmėme regioninę spaudą. Kai kuriems leidiniams nutraukėme rėmimą, nes jie nesikeičia – gauna paramą ar ne.



Daug priklauso nuo redaktorių: kokią komandą jie suburia, ko reikalauja, kaip dirba. Tik gaila, kad šiandien žiniasklaidos herojais tampa sportininkai ir banditai, bet ne kultūros žmonės.



Paruošta pagal Lietuvos radijo laidos „Kultūros savaitė“ pokalbių ciklą apie kultūrinę spaudą ir jos situaciją Lietuvoje.  


Nuotraukoje - Stanislovas Žvirgždas. BFL nuotr. 

Rodyk draugams

Ieva prie seneles namelio. Dariaus nuotrauka

Rodyk draugams

Ieva prie seneles namelio. Dariaus nuotrauka

Rodyk draugams

Debesys ir javai. Dariaus Kaunelio nuotrauka

Rodyk draugams

Griztant is atostogu kaime. Dariaus Kaunelio nuotr.

Rodyk draugams

Simukas. Dariaus Kaunelio nuotr.

Rodyk draugams

Mari Poisson. Automatinė skalbimo mašina


 Paryčiais, gerdama kavą ir kažką skaitinėdama, aptikau nuostabaus gražumo frazę, kurią kaip mat išsirašiau į storą didelio formato raudoną “virtuvinį” sąsiuvinį. “Man patinka, kad “Colombard” vynuoges Prancūzijoje iki šiol tebeskina rankomis ir būtent taip gimsta taurus gėrimas, besiskleidžiantis prabangiais gėlių, medaus, tabako ir šokolado aromatais”. Tai apie brendį.


      O man iki šiol patinka skalbti rankomis.


      Semiu vandenį iš šulinio, nešu į virtuvę, pilu į didelį žalią puodą ir pašildau ant paprastos koklinės malkomis kūrenamos viryklės.


      Skalbimui reikia daug vandens. Tačiau pradžiai pakanka keturių kibirų. Tiek telpa į žaliąjį puodą.


      Išskalbiu, kai ką išvirinu, viską sukraunu į emaliuotą dubenį ir nusinešu prie šulinio. Iš sandėliuko išsitraukiu seną skardinę vonelę, kurioje kažkada maudžiau vaikus, o paskui šunį, pasistatau patogiai, po ranka, pripilu pilnutėlę šalto vandens ir po vieną skudurėlį viską rūpestingai išskalauju.


      Skalauju laisvai, lengvai ir su pasimėgavimu. Nebijau pritaškyti ar prilaistyti.


      Išskalauju ir padžiaunu sodelyje prie namo. Nebijau, kad privarvės, todėl nesirūpinu, kad nelabai sausai nugręžiau. Tik tvirtai ir gražiai prisegu. Lyg kurčiau performansą ar kokias puikaus filmo dekoracijas.


      Tada atsistoju ir ramiai pasigrožiu bendru vaizdu. Plazdančiais skalbiniais. Esu ne tik kūrėja, bet ir atidi bei ištikima šio spektaklio žiūrovė. Nesvarbu koks metų laikas. Nebūtinai tai turi būti vasara, ar pavasaris, kaip štai dabar. Ne. Nebūtinai.


      Tačiau to, kas vyksta dabar, - neįmanoma nei aprašyti, nei nupasakoti. Dabar skalbiniai plazda tarp žydinčių medžių. Virš jaunutės žalsvos vejos. Papūsti narcizų vėjo. Ir dar. Rytas yra toks gaivus ir vaiskus, kad jauno mėnesio pjautuvėlis vis dar tebekybo virš rausvos didžiosios obels galvos, - visiškai ir absoliučiai žydro dangaus fone. 
      Skalbimas mane žavėjo visada. Dar vaikystėje man taip patiko žiemą parneštų iš lauko sušalusių skalbinių kvapas, kad iki šiol tikiu, - taip kvepia rojuje… Dar tada prisiekiau, - užaugusi būsiu skalbėja. Nes tai nuostabiausias darbas šioje žemėje. Tikrą skalbėją Dievas myli, Jis Ja asmeniškai rūpinasi ir visada suteikia puikų orą, kai reikia. Tai ir yra ženklas, kad esi Dievo mylima.


      Tačiau vis dažniau, nežinia kodėl, eidama pro prekybos centrą vis užsuku pasižiūrėti į prabangias automatines skalbimo mašinas, - tikrą technologijos stebuklą.


      Niekada nieko neperku. Net neketinu. Dėl filosofinių priežasčių. Automatinei skalbimo mašinai reikalinga nuolatinė vieta. Nes ji gali funkcionuoti tik tam tikroje nuolatinėje vietoje. Ta nuolatinė vieta turi būti ne šiaip sau. Mašinai turi būti garantuotas visas būtiniausias komfortas: elektra, tam tikras fazių skaičius, vandentiekis, kanalizacija… Techninė priežiūra. Prijungimo specialistas. Garantijos. Remontas. Nuolaidos. Pažyma iš darbovietės, jei perki išsimokėjimui. Darbovietė. Vyr. buhalterė. Antspaudas. Pasas. Darbo stažas… Bet svarbiausia, - vieta. Nuolatinė vieta, kurioje ji bus prijungta ir priregistruota. Kur ji, kitaip sakant, gyvens ir dirbs.


      Tu skalbi rankomis, be galo nustebęs paklausė Oskaras. Diena, kaip sakiau, buvo tokia puiki, kad jis atvažiavo nepaskambinęs. Atvežė didelę puokštę pavasarinių lauko gėlių. Pavažiavo už miesto. Sustojo šalikelėje. Perlipo per griovį. Krūmuose ir pakelėje priskynė gaivių laukinių gėlių, ir atvežė. Dieve… Nežinojau nei kaip sureaguoti.


      Tu braidžiojai po pievą, lipai per griovį, susipurvinai batus ir sušlapai kojines, sušukau. Lyg būtum koks piemenėlis. Kodėl negalėjai paskambinti – tau būtų atnešę į ofisą.


      Mes stovėjome vienas priešais kitą ir žiūrėjome vienas į kitą išvertę nustebusias akis. Mūsų galvos traškėjo ir kibirkščiavo, nes neturėjo jokio supratimo, kur, į kokias lentynėles, sudėti šias visiškai netikėtas mudviejų keistenybes.


      Prisimeni pasaką apie kaminkrėtį ir piemenaitę? Oskaras pirmasis sugalvojo, kaip paversti mudviejų nuostabą juokais.


      Prisimenu, atsakiau. Tik pas mus viskas atvirkščiai: skalbėja ir piemenėlis. Truputį pasijuokėme. Bet neilgai.


      Nori, aš tau nupirksiu skalbimo mašiną, staiga paklausė.


      Bet juk jai reikės nuolatinės vietos?


      Taip. Reikės… Tikrai… Aš net kažkaip nepagalvojau apie tai… Nenorėtum sėslaus gyvenimo?


      Taip, atsakiau, nes niekada nesakau “ne”. Taip. Nenorėčiau. Mūsų giminė nomadai. Mes klajoklių veislės. Sėslumas mums nebūdingas.


      Mudu nebežinojome ką toliau veikti su šia netikėtai mus ištikusia informacija. Oskaras tiesiog prarado žadą, o aš, gelbėdama padėtį, paėmiau švarų rankšluostį ir atsiklaupiau prie jo kojų. Ėmiau šluostyti batus. Jis vis negalėjo atsipeikėti, todėl nejautė, ką aš darau. Stovėjo ramiai ir leido šluostyti. Ši situacija buvo dar keistesnė. Ką mudu čia veikiame?


      Pažvelgiau iš apačios į viršų. Oskaras buvo toks gražus ir toks vyriškas… Taip, tikriausiai, atrodė šaunus jaunas dievas Apolonas arba nenugalimasis karys Aleksandras Makedonietis… Jis buvo toks didingas žvelgiant iš apačios, kad… Dieve, aš neištvėriau… Aš nebesusivokiau, ką darau… Didžiulis vergijos, pasiaukojimo, pasidavimo nelaisvėn troškimas visiškai užplūdo mano smegenis ir paralyžavo mano mąstymo sistemą.


      Gerai, pasakiau beveik alpdama. Nupirk.


      Keista, bet Oskaras suvokė tai, kaip įsakymą. Jis juk buvo vyras ir todėl buvo išmokytas paklusti komandoms. Gerai, pasakė nė nesvarstydamas. Tuojau.


      Apsisuko, išėjo pro duris, sėdo į mašiną ir išvažiavo.


      Atsikėliau nuo grindų ir, vis dar nieko nesuvokdama, stengdamasi kaip nors susidoroti su naujų minčių chaosu, pažėriau ant virtuvinio stalo gėles.


      Yra toks vienas labai senas, Rytuose išbandytas, nusiraminimo būdas – įsigilinus sudarinėti šviežių, ką tik nuskintų, lauko gėlių kompoziciją. Tada, kai turėsiu automatinę skalbimo mašiną, nebebūsiu skalbėja, pagalvojau. Gal būsi floristė, pašaipiai paklausė mano nugara. Mano vargšelė nugara… Dieve, ji visada buvo labai nusistačiusi prieš skalbimą rankomis…


 


 


 


 

Rodyk draugams

Tvorele. Fotografavo Ben Londis

Rodyk draugams

Virginija Dičiūtė. Kaip gimsta feministės


            Aš esu truputį feministė. Truputį, nedaug. O kodėl – tuoj pamatysite. Juk feministės kaip ir viskas šiame pasaulyje neatsiranda iš nieko. Būna priežastis.


            Tada mokiausi devintoje klasėje. Prisimenu, kad auklėtoja buvo liepusi gražiai sutvarkyti klasę. O kas to imsis? Žinoma, stropiosios merginos.


            Šiukšlių buvo nemažai, bet mes viską švariai iššlavėme. Aš laikiau rankose kastuvėlį su šiukšlėmis ir jau nešiau jas išmesti. Staiga priešais mane išdygo bendraklasis ir kad spirs į tą kastuvą – šiukšlės vėl išsibarstė į visas šalis. Aš įsiutau gal kaip niekad gyvenime. Likusias šiukšles mečiau tiesiai į tą bendraklasį. Tada įsiuto jis  - iš visų jėgų trenkė man į petį ir apspjovė. Mačiau, kad kiti bendraklasiai, ypač vaikinai, nustėrę žiūrėjo, kas čia bus toliau. Bet nieko nebebuvo. Neskaitant to, kas toliau vyko mūsų širdyse.


            Pasijutau žiauriai pažeminta. Blogiausia, kad ne tik to bendraklasio. Kitos merginos manęs nepalaikė! Jos tik išsigandusios mane įspėjinėjo, kad „atsargiau tu su juo, kad dar kas blogesnio nenutiktų“. Šitas bailumas ir nuolankumas mane labai skaudino. Nejaugi taip ir turi gyvenime būti? Nejaugi vyrams galima daryti, ką nori, o mes tegalime tik taikstytis su tuo?


            Iš tiesų buvau labai sukrėsta. Grįžusi iš mokyklos papasakojau viską močiutei. Bet ji irgi ne ką tegalėjo mane paguosti. Pasijutau blogai. Nuo to nervinio sukrėtimo man pakilo temperatūra. Todėl net nebėjau į muzikos mokyklą, o atsiguliau į lovą.


            Atsigulus mane apniko baisios mintys. Pirmą kartą gyvenime išgyvenau tikrą norą nusižudyti. Jei vyrai yra tokie, kokius juos pamačiau tądien, aš nenoriu gyventi. Nenoriu gyventi ir turėti su jais ką nors bendra. Man buvo baugu žvelgti į vyriškosios giminės menkumą, o kartu ir moteriškosios… Jaučiausi vieniša ir nesuprasta. Norėjau mirti, nes gyvenimas beprasmis ir nuostabioms mergaitiškoms svajonėms apie drąsų ir kilnų draugą išsipildyti greičiausiai nelemta.


            Tačiau dar nepradėjus konkrečiai svarstyti kokį mirties būdą pasirinkus, mane sustabdė mintis, kad ne tik gyvenimas beprasmis, bet beprasmė būtų ir mirtis. Juk ničniekas nesuprastų, kodėl numiriau. Gera, puikiai besimokanti mergaitė. Žinojau, kad niekas to nesuprastų. Ypač šeima. Tuomet nesupratau, bet dabar žinau, kad iš tiesų nė vienas žmogus nenori nusižudyti, nenori mirti. Tikrasis noras yra ne tas. Iš tikrųjų žmogus tik nori išvengti kančios ir kartais atrodo, kad nuo jos išvaduotų mirtis.


            Šiek tiek nurimau ir užmigau. Prabudusi pasijutau kiek geriau. Jau vėliau išgirdau iš vienos kurso draugės jos tėčio posakį: „Jei blogai jautiesi ir nebenori gyventi, eik ir pamiegok. Pabudęs mąstysi kitaip.“ Tai pasirodė tiesa.


            Į mokyklą, aišku, eiti labai nebenorėjau. Nuo to laiko mano ir to bendraklasio santykiai buvo prasti. Jis grasindavo mane užmušiąs, o aš be jokios baimės atsakydavau „gerai, užmušk“. Bet tikrai nebijojau. Net keista.


            Po daug laiko sužinojau, kad dėl tokios savo laikysenos pelniau pasiučiausio mūsų klasės draugo pagarbą. Vėliau gyvenime sutikau daug vyrų, kurie mane gerbė, bet beveik nebuvo tokių, kurie mylėtų.


            Gal kad esu truputį feministė.

Rodyk draugams

Apie tai, kodel as Anglijoj













Mari, tai Jus Aglijoje del uzdarbio ar kokius kursus lankot?

Parašė Anonimas 2008-07-03 23:12







http://maripoisson.blogas.lt/









Anglijoj aš ne dėl pinigų ir ne dėl kursų. Aš tiesiog gyvenu Anglijoj, tiksliau Londone. O kadangi gyvenu, kartais dirbu, kai reikia pinigų, o taip pat mokausi anglų Vakarų Londono koledže ir lankau lotynų kursus City Lit. (Kitais metais dar ketinu čia palankyti ir italu kursus). Taip pat darau dar ir kitką, kadangi čia gyvenu. Pavyzdžiui, einu į “savo” bažnyčia, į “savo” parduotuvę, nuomoju butą, verdu pietus… Bet šiaip jau sėdžiu per dienas kambary ir rašau knygą;))) Tą patį daryčiau ir kitur gyvendama, ne Anglijoj;))) O Tu? Kur Tu gyveni? Ką veiki? Kuo vardu?

Parašė mari88 2008-07-04 10:07















As skaiciau Jūsų knygą, ponia Mari. “Tikrą mergaitę”. Pats gyvenu Vilniuje, sunkiai sergančiame mieste, nors manau, jog Londonas serga ne mažiau. Nenoriu sakyti savo tikro vardo, todėl pasivadinsiu Borisu, iš pagarbos rusų klasikai. Tai va ką noriu pasakyti, man patiko Jūsų jausenos - ramios, subtilios, šiek tiek egzaltuotos (su saiku). Apskritai, jei esi išsilavinęs ir turi provincialios ramybės - puikus kokteilis. Ar ne? Milošas toks buvo. Manau Jūsų novelės per trumpos, reikėtų rašyti ilgesnius kūrinius, nes čia tokie “literatūriniai geitukai” (atleiskit už falocentrizmą. Esu, beje, feministas). Ar negalėtumėte išvardinti Jūsų mėgstamiausius rašytojus ir poetus?

Parašė Boria 2008-07-14 20:00

Rodyk draugams