BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Gintaras Beresnevicius apie moteru pasauleziura






Gintaras Beresnevičius. „Moterų pasaulėžiūros bruožai“  





        Šįsyk ketvirtajam puslapiui, kiek paabejojęs, siūlau novelę, nes tai tikrai ne mokslinis straipsnis ir net berods ne esė. Jos autorius žanro nenurodė; “Šiaurės Atėnus” pasiekė tik vokas su žemiau pateikiamu tekstu, be jokių komentarų; atgalinio adreso irgi nėra. Pats vokas išsiųstas iš Vilniaus Centrinio pašto. Jei teksto autorius teiksis pasirodyti, mielai išmokėsime jam honorarą; ir šiaip su originalaus mąstymo žmogumi būtų įdomu pasišnekėti, kad ir “Š.A.” puslapiuose.
       O kad šiame keistokame laiške keliamos problemos yra archajiškos ir išties mitologiškai pagrįstos, paliudys tekstas apie moterų atsiradimą lietuvių ir bulgarų sakmėse.

      -gb-  
                          

       Moterų pasaulėžiūros bruožai


       Moterys yra religingos, tačiau, kaip religijotyra nurodo, jos religingos savaip. Vyrams būdingesnis polinkis religiją logizuoti, o moterys joje įžvelgia emocines puses; vyrams religijoje svarbi organizacija, struktūra, o moterims - spalvingoji jos dalis. Vyrai religingi vyriškai - jiems iš religijos reikia jėgos, ir Jėzus Kristus viduramžiais buvo tapęs vos ne karvedžiu; moterys daugiau adoruoja Kūdikėlį Jėzų. Antra vertus, vyrų pamaldume labai stipriai iškyla Mergelė Marija, moterų - Jėzus. Taigi abi lytys religingos skirtingai.
       Kita vertus, kaip tokiais atvejais pridedama religijotyroje, kiekvieno vyro religingume yra moteriškumo, ir atvirkščiai; tikrovėje šie elementai susipina.
       Čia norisi paklausti: kokia tad prasmė tuos elementus skirti, jeigu jie susipina, gal tai dvi to paties religingumo pusės? - tačiau palikime šį klausimą. Juk išties moterys religingos savaip. Tai natūralu, nes jos išties kitokios.
       Tačiau kaip aprašyti moterų religingumą: jį juk aprašinėja vyrai, kurie moteris, tiesa, stebi bei interpretuoja, bet į moters vidų jie įlįsti negali. Tiesa, galima aprašinėti kokios nors genties tikėjimus, stebint ją iš išorės, bet tada ne visuomet esi tikras, kad aprašei teisingai. Reikia įsigyventi į tą gentį, sutapti su ja. Į moteris neįsigyvensi. Galima, žinoma, jas stebėti natūralioje aplinkoje, atlikti tam tikrus eksperimentus, aprašyti jų gestus, mimiką, eiseną, tikėjimus ir prietarus, ritualus, pasaulėvoką, jų šokius, žaidimus, dainas ir pan., - tačiau ar tai leidžia įsiskverbti į moters pasaulį, neaišku. Tai išties keista: niekas negali pasiversti moterimi ir pažvelgti jos akimis. Burtininkai pasiverčia vilkais ar leopardais, tačiau moterimi pasiversti nemoka. O ką moteris iš tikrųjų mąsto, ką ji rezga, kokiomis akimis žiūri į pasaulį, neaišku. Gal tas pasaulis jos akimis yra visiškai kitoks nei mūsų? Gal, tarkime, jos viską mato aukštyn kojom, tik to nesupranta?
       Visais laikais žmonijoje kirba nuojauta, kad moterys ne žmonės, kad jos atsiradusios kažkaip kitaip, ypatingai. Ar iš žvėrių, ar iš šonkaulio, - bet kitaip. To nederėtų suprasti kaip moterų paniekinimo, ne - tai greičiau baimės išraiška. Galimas dalykas, jos - angelai ar žvėrys.
       Jos ne tik religingos savaip. Jos pasaulį irgi mato kitokiais būdais, kurių mes negalime patikrinti. Žinau, kad esama slaptųjų moterų ženklų ir kodų, kuriais jos susikalba vyrų aplinkoje. Yra žmonių, pastebėjusių keistą moterų savybę: įsitikinusios, kad jų nestebi vyrai, jos ima kalbėti kita kalba, visiškai nesuprantama, ir tos kalbos garsai, primenantys paukščių čiulbesį, visame pasaulyje vienodi. Ką jos kalba, nėra žinoma.
       Jų religingumas yra tik išoriniai ženklai, iš tiesų jos tiki dievais Tahu, Mahu ir Ca. Vakarais, kai vyrai užmiega, jos renkasi į savo apeigas; tam jos turi požeminius rūmus. Niekas iš žmonių nėra tų apeigų matęs. Galimas daiktas, jos yra pabaisiškos, o gal didingos; žmogus jų vaizdo atlaikyti negali. Apeigose pasirodo dievas Ca.
       Slaptosiose hermetinėse Egipto knygose aprašyta, kaip moterys mato pasaulį. Mes dangų matome mėlyną, joms dangus - languotas, žaliais ir violetiniais langeliais, tačiau jos tą spalvą vadina “mėlyna”, ir mes nesuprantame, kad taip yra. Kairė joms yra dešinė, o viršus yra apačia, ir upės joms teka iš kitos pusės. Karvė joms atrodo kaip didelė žalia bitė. Sraigė - kaip žagarų ryšelis, tik labai mažas. Mėnulio jos išvis nemato, tačiau joms ant kaktos yra didelė auksinė žvaigždė. Medžių lapai joms yra gyvi, panašūs į ėriukus. Jos turi savo dievą, kurį slapčia garbina. Jis panašus į laivo inkarą, yra žalias. Kitas jų dievas nežinomas ir paslaptingas, vardas jo yra Bo.
       “Zuhralio enciklopedija” vadinamas slaptas sufijų rankraštis tiesiai sako, kad moterys iš tiesų yra didele įtaigos ir burtų galia besinaudojantys nykštukai, maždaug pėdos aukščio. Jie yra užbūrę žmones ir laiko juos nelaisvėje ir migloje. Išsigelbėjimo iš šių maginių pančių nėra.
       Kinijoje būta mokymų, kurie teigė, kad moterys iš tiesų yra drakonai, kurie žmones kankina įvairiomis vizijomis, verčia jiems dirbti, o kad žmonės nesukiltų, patys pasiverčia moterimis - pavidalais, kurie apakusiems žmonėms patinka.
       Galima abejoti kai kuriais senųjų raštų teiginiais (tarkime, vargu ar sraigė joms atrodo kaip žagarų ryšelis, greičiau norėta pasakyti - kraujažolių puokštelė; toks mokymas egzistavo Kinijoje Šanių dinastijos laikais), tačiau iš esmės jie įtikina. Visa tai paaiškina tam tikrą žmonijos nerimą ir sutrikimą moterų atžvilgiu. Moterys, netgi gražios (ypač gražios yra moterų krūtys ir šlaunys), kelia tam tikrą pasibaisėjimą. Akivaizdu, kad jos yra kitokios prigimties ir priklauso kitam pasauliui; kova su jomis yra beviltiška.
       Sunku net pastebėti tikrąją moterų išvaizdą. Tirti moteris geriausia periferiniu regėjimu. Gerai pasitreniravus, galima pastebėti, kad apie jas zuja nedideli padarėliai - vieni sparnuoti, panašūs į drugelius, kiti pūkuoti, maži ir panašūs į kamuoliukus. Kokiu būdu pastarieji laikosi ore, neaišku. Šios būtybės vadinamos za ir grakais. Įsižiūrėjus galima pastebėti, kad moterų kojos pasibaigia kanopėlėmis, jos turi sparnus, tiesa, nedidelius, gal dviejų sprindžių. Šie sparneliai yra ties mentimis. Ar jie atlieka puošmenos funkciją, ar prireikus gali pakelti į orą, mums žinoti neleista. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad visų jų plaukai žali.
       Kokiam pasauliui jos priklauso, iš kokių pragarmių ar gal dangaus sferų yra atvykusios, mes negalime pasakyti. Tik atrodo, kad tame pasaulyje auga duonos medžiai, yra debesys. Taip pat esama za ir grakų. Ten yra pahų, kuskinų ir du branciūgai, pastaruosius moterys savo pasaulyje labai brangina, tad todėl jų toks vardas. Pahai, kuskinai ir branciūgai žemėje negyvena.
       Tame pasaulyje esama kačių, jas moterys iš ten ir atsigabeno, kad primintųjoms tėviškę. Katės joms atrodo kaip dideli pūkuoti greipfrutai, tik žali. Savo pasaulyje jos pasistačiusios aukštus bokštus. Į viršų jie kyla mylių mylias. Jie yra dramblio kaulo spalvos, rudi, auksiniai. Kitos spalvos pasitaiko labai retai. Galima tarti, kad tie bokštai kiek neskoningi, tačiau jie moterims patinka. Jos tuose bokštuose negyvena. Jos gyvena žaliuose soduose, kurie plaukioja vandenyje. Soduose auga auksiniai obuoliai, bet jie valgomi. Jos tuos obuolius valgo, po to šoka ir dainuoja. Jų dainos yra visai kitokios nei dainuojamos žemėje. Tas dainas sunku net apsakyti. Moterų pasaulyje yra Saulė, ji milžiniška, užima pusę dangaus skliauto, šildo, bet nekaitina. Moterys sako jai visokius žodžius.
       Mėnulių jos nevertina, nes galvoja, kad pačios yra mėnuliai, todėl nesidomi, ar virš jų galvų kabo dar koks mėnulis, ar ne.
       Moterų tikėjimai jų pasaulyje yra visiškai kitokie nei žemėje. Jos tiki dievybe Zau, kuri nėra nei vyras, nei moteris, nei belytė, tačiau yra visagalė. Zau yra aukščiausioji dievybė, o ryšį su savo išpažinėjomis palaiko per zauzau. Zauzau - tai mažas viščiukas, kurį savo pasaulyje turi kiekviena moteris (tas viščiukas joms atrodo kaip riešuto kevalas), zauzau išpildo kiekvieną moters norą, ir todėl moterys mūsų pasaulyje taip ilgisi zauzau ir taip visko nori.
       Neaišku, ar jos atėjusios mums pagelbėti, ar mus pavergti. Galimasdalykas, jos mus laiko kaip kokius kambarinius gyvūnėlius. Tiesa, ypač piktai nusiteikusios jos nėra, nes jei mes joms nepatiktume, jos seniai būtų mus išnaikinusios, kaip kad savo pasaulyje kadaise išnaikino pūkius ir tryškius. Nemalonu tik, kad apgaudinėja ir nesako visos tiesos. Juk moterys, paklaustos apie jų prigimtį ir slaptuosius reikalus, apsimeta apie tai negirdėjusios, tarsi jos nesuprastų, kad nuolatinis išsisukinėjimas tik patvirtina įtarimus.


       Anonimas
 

Rodyk draugams

Mari Poisson. Ką aš galvoju, skaitydama savo sesers laišką

Galvoju, kad ji bijo, jog aš perskaitysiu ne visus žodžius.


Kad perskaitysiu jos laišką ne lėtuoju skaitymu, bet paskubomis. Kad neįsijausiu, nepasinersiu, o tik perbėgsiu akimis užgriebdama kas dešimtą , kad neskaitysiu taip, kaip ji rašo - iš lėto, atsargiai, po žodelį. Tarsi uogautų, tarsi rinktų iš susivėlusių žolynų pernokusias avietes bijodama sutraiškyti, tarsi šmėžuotų nuo žiedo prie žiedo rinkdama medų, kruopščiai, nė vieno nepraleisdama, kad ir menkiausio…


Dar galvoju, kad ji stengiasi mane užburti.


Užburti, įvilioti į sąvašynus, parodyti vieteles, kurios jau išnyko arba beveik išnyko, nes gyvos vien tik prisiminimuose ar jausmuose, kurie irgi yra vien tik prisiminimai kaip ta nuovargio saldybė. Tikrai  tikrai buvo. Garbės žodis. Į ten vis dar galima prasibrauti, nusivesti mamą tarsi kokią ypač rimtą liudininkę… Galvoju, kad Sara nori pasakyti, jog tekstas kaip tie sąvašynai, avietynai - lygiai toks pat bereikalingas papildomas sunkumas, vargas ir įdrėskimai…


Dar galvoju, kad ji tikisi tiksliau išsakanti save nuotraukose. 


Lengviau, paprasčiau, be papildomo vargo… Ne. Ji nebijo vargo. Žinoma, kad ne. Ji tik bijo varginti. Ji nori, kad aš lengvai įsitraukčiau, kad man būtų paprasta pagauti jos mintis, lengva fiksuoti prasmes, užuominas, niuansus, nes juk nuotraukose visa tai tarsi lyg ir paviršiuje, tarsi visiškai akivaizdu, plika akimi matoma… 


Dar aš galvoju, kad Sara visa širdimi ilgisi gero skaitytojo.


Tokio, kaip ji pati. Skaitytojo ne iš reikalo, - iš malonumo ir sykiu iš tam tikro ilgesingai gilaus terapijos poreikio. Ji rašo man, nes viliasi, jog jei aš pačiupinėsiu ar bent jau užuosiu tą melancholiją, kuri yra laiške lyg išdžiovina jonažolė, Sara bus tikra, kad melancholiją ji tikrai įdėjo į tekstą taip, kaip reikia, “kokybiškai”. Ji vis dar turi vilties, kad gal aš, jos vyresnioji sesuo, esu ne iš šio skubos pasaulio, ne iš šiolaikinio pasaulio, bet iš ten, iš-kažkur-nežinia-kur… Rami, atidi ir labai įdėmi jos skaitytoja. Gal aš netgi esu jos paskutinė viltis… Kas žino… Bet tik tokia skaitytoja galėtų įšgydyti liūdną Saros sielą nuo nepasitikėjimo skaitytojais, kurie, kaip tai bebūtų kvaila, daro didžiąją atranką amžinybei. 

Rodyk draugams

Mano sesers Saros Poisson laiskas



Sara Poisson. Maistas

 

 

 

 

 

Mano miela sese,

buvau ten, kur ir ketinau vykti, daug fotografavau. Tai, ką kiti vadina bendravimu, bendravimo malonumu, o aš gal slapčia pavadinčiau „bendravimo terapija“, patyriau penktadienio vakare, ir su kaupu, todėl jaučiausi pasiėmusi iš žmonių ar sociumo ir atidavusi jiems tiek, kiek reikia, o vėliau galėjau atsiduoti beveik vien tik fotografavimui. Jei dar tiksliau – fotografavimo terapijai, kuri pastaruoju mane gelbsti nuo liguisto nepasitikėjimo kalba, gal net alergijos kalbai, tekstui. Na, esu alergiška tik tam tekstui, kuris nukreiptas į mane ir kurį privalau vartoti, bandydama kažkokiu budu transliuoti ar retransliuoti save pačią: nuolat liguistai ir kažkaip graudulingai išgyvenu savo nepajėgumą perteikti tai, kas būtų adekvačiai perskaitoma ir suvokiama. Netgi kažkaip išdidžiai, iš aukšto žiūriu į galimą mano kuriamo ir išsakomo teksto efektą, nes mane labiau jaudina tai, kad ne efektas, o teksto adekvatumas man pačiai ir teksto galimybė būti perskaitytu taip pat atidžiai, kaip skaitau save pačią: vienu metu su meile, tačiau ir negailestingai, nevengiant demaskuoti sąlyginių mąstymo struktūrų ir įvairiopų socialinių bei kitokių instinktų. Mano siekis – pamilti save demaskuotą, dekonstruotą ir nuogą, gal net išskrostą visom prasmėm, ir lygiai tokia pat meile pamilti ką nors kitą arba bet kurį kitą.

 

Galbūt galimybė rašyti Tau, sese, bus man kalbos terapija.

 

Geriausi per pastarąją parą nutikę dalykai man dovanotoje žiedų kekėje šviežiai išsiskleidę baltų lelijų žiedai ir per „Animal planet“ besijuokiančios moteris ir karališkoji papūga. Moteris buvo garbanota, ji juokėsi iš papūgos, pamėgdžiojančios tos moteriškės juoką ir kraipančios savo kuoduotą galvą pagal moters pavyzdį. „Animal planet“ nežiūrėjau gal tris mėnesius.

Mano kabinete išsiskleidusi lelija puikavosi savo vyriškumu – riebiomis oranžinėmis kuokelėmis, kurios tarsi užsimojo prieš šviesius bendradarbio marškinius. „Ar čia jų nebuvo?“- stebėjosi bendradarbis, čiupinėdamas kitus lelijų žiedus, kurie buvo be kuokelių: pardavėjos, gerbdamos  šviesius marškinius, parduoda lelijas nuskabytais kuokeliais. Tačiau jie tyko pasislėpę besiskleidžiančiuose pumpuruose ir galiausiai išlenda kaip kokie truputį pikgtdžiugiški liežuviai.

Aviečių sąžalynas šiemet kelia beveik siaubą. Žemuogių plantacija kone nustelbta, ir man sunku nepasiduoti melancholijai. Ne pirmas sykis, kai panašius gamtos pokyčius man gerai pažįstamame miško ir kirtimo plotelyje išgyvenu tarytum senstančią ir į praeitį nueinančią epochą. Arba tekantį vandenį – turbūt jis turi gebėjimų prišaukti ne tik instinktyvų šlapinimąsi, bet ir verksmingumą. Prieš kelias savaites, savo gimtadienio išvakarėse,  nusivedžiau mamą į sąžalyną, ir visą tą laiką, kol brovėmės per brūzgynus, manęs neapleido mintis apie šio mūsų veiksmo neadekvatumą mūsų gyvenimams. Mūsų veiksmas buvo tarytum nereikalinga našta, kuri iš mūsų šaipėsi.

Jaunų beržynėlių tankmė panaši į ligą, avietynai – į užkariavimą. Šiemet beveik neliko jonažolių plotelių. Karas, karas, nepaliaujamas karas. Avietynai veržiasi palikti ženklus ant gyvo kūno, ir belieka spėlioti, koks yra gamtos sumanymas: išsaugoti uogas iki jos sunoks ir, nukritę ant žemės, pasisės? Kai kurie žmonės tiki, kad neištarti žodžiai išsaugomi iki laikų pabaigos, ir kad jie yra svarbesni bei sirpesni nei tie, kurie ištariami, kurie įrašomi į eilėraštį – kai kas tiki, kad poetas dėl to yra greičiau pasmerktasis, nuolat draskomas savo pasėtų avietynų…

Dabar avietės miškelio kirtime krinta nuo šakų į nepermatomus žolynus – tarytum kraujuotų pernokusi moteris, kartu su krauju prarasdama dalį gyvybės ir tuo pat metu atsinaujindama… Nėra kam tų aviečių surinkti, o menstruacijos juk irgi reiškia, kad moters vaisingumas tuokart  nebuvo panaudotas… Kitą dieną man tai galbūt reikštų žaizdos kraują, bet  ne dabar… Miškelis raudonuoja avietėm kaip niekad, namai šiomis dienomis pilni medaus tikrąja žodžio prasme: mama sugalvojo originaliai mane pasveikinti per mano gimtadienį: atitempė gal kokius septynis kilogramus medaus, o vakar, pirmadienį, tai padarė Aleksas su Oksana – atvyko su dukryte, atnešė du litrus šviežio medaus… Neįtikėtinas sutapimas… Be to, Aleksas man ranka parašė septynių puslapių meilės laišką, kurį jie įteikė labai originaliai įrištą ir suvyniotą į ritinį… Laiškas visas pulsuojantis, gyvas, su tuo, kas taip panašu į užkeikimus, čia yra netgi žodžiai „moters tarpkojis“: tekstas dar kartą paliudija Alekso drąsą ir kartu mėgėjišką dvasią gerąja prasme, talentą, kuris nebuvo tiek vystomas, kad taptų pastebimas daugeliui, tačiau jis nuolat skleisdavosi įvairiomis meilės formomis… Visada mylėjau šitą mėgėjiškumo dvasią, greta šito jausdama meistrystės žavesį, tikslius šokio ar muzikanto judesius…


Patikslindama tai, ką pasakiau apie savo santykį su tekstu, pasakysiu, kad nesu prieriška tekstams, kurie neįpareigoja manęs atsakyti ir kurie nepretenduoja būti tuo moliu, iš kurių lipdyčiau save. Kaip ir anksčiau, labai mėgstu skaityti. Skaitau, važiuodama autobusu į darbą ir iš jo. Viena iš mano kelioninių knygų – Paryžiaus profesoriaus  studija, kurioje man labiausiai patinka toji man artima demaskavimo dvasia. Man labai patiko tai, ką jis rašo apie tai, kad visas istorijos pažinimas yra suluošintas. Vienas iš pavyzdžių – knygų deginimas ir paprasčiausias tekstų neperrašymas Antikos metais:

„…knygų deginimas – gana sena praktika, kurios seniausi liudijimai siekia Periklio laikų Atėnus ir imperijos laikų Romą. Taip pat aišku, kad įvairios mąstytojų srovės nedvejodamos naikindavo varžovų raštus. Tai tinka ir filosofinėms grupėms. Iš filosofų
prisiminkime Platoną, norėjusį, kad būtų sudeginti jo varžovo Demokrito kūriniai. (…)
  Tačiau tokį požiūrį į dalykus reikia sureliatyvinti, nes jis pernelyg tragiškas arba pernelyg romantiškas. Pagrindinė antikinės literatūros praradimo priežastis – negatyvi, tai kūrinių neperrašymas. (…)
  Viena vertus, galima teigti, kad kai kurie tekstai laikyti pasenusiais. Ir veltui užimančiais vietą papiruse ar pergamente (…).
  Vargas tais laikas laukė minčių, paliovusių dominti amžininkus ir nebetenkinusių intelektinių bei dvasinių poreikių! Jos tiesiog ir paprasčiausiai dingdavo. Mums perduota tik tai, ką perdavėjas manė esant svarbu, įdomu. (…)
Žinoma, galim pasakyti: mes neturime visko, tačiau turime bent jau šedevrus. Galbūt, bet kas gi juos atrinko? Ir kokiais kriterijais vadovaudamasis? (…)
  Kaip pavyzdį galime paimti stoicizmą. Kaip žinoma, neišliko nė vieno vientiso šios mokyklos gyvavimo pradžios veikalo. Turime tenkintis trumpais fragmentais, pasiekusiais mus netiesiogiai, per citatas. (…)
  Taigi tekstas, kurį laikome rankose, su labai retomis išimtimis yra praeities kartų atliktos atrankos rezultatas. Ši atranka atlikta pagal tam tikrus kriterijus. Ir tie kriterijai, aišku, buvo Antikos laikų graikų kriterijai. Ne mūsų kriterijai. Ir ne tie kriterijai, kurie nulemtų amžiną kūrinio vertę. Mūsų supratimas apie Antikos laikų žmones, kaip ir visas istorijos pažinimas, iš esmės suluošintas. Tad venkime manyti, jog matome Antiką, teisingai išlaikydami proporcijas. Mes matome tai, ką vėlyvieji graikai nusprendė išlaikyti“.  (R. Brague. Ekscentriškoji Europos tapatybė. Aidai, MMI, p. 67-72.)

Viena iš svarbiausių mano praėjusio savaitgalio patirčių – specifinis, tikslinis lytėjimas ir netgi daugiau – bučiavimas. Pavadinčiau tai labai sąmoninga akcija, kurios pagrindas – mano asmeninis kūdybinės valios aktas. Manau, kad parašysiu apie tai kitame laiške.

Tavo Sara

Rodyk draugams

Mano redaktores Virginijos Diciutes laiskelis

Mieloji Mari,
 
kaip gi Jusu knyga? Nesulaukiu tekstu, galvoju jau, kad gal radote kita redaktore…
 
As jau pradedu gyventi atostogu nuotaikomis, ka nors dirbti vis sunkiau prisiversti. Nuo rugpjucio 4 d. iki rugsejo 2 d. atostogauju nuo enciklopedijos. Dar pabusiu Vilniuje siek tiek, pasitvarkysiu, o paskui planuoju pas mama vaziuoti ir galbut i Nida.
 
Jusu
 
Virginija


 


Ai, mieloji Virginija, kur ten as rasiu geresne redaktore uz Tave!!!
 
Tiesiog man uzejo noras perdelioti viska is naujo. Pradejau galvoti, kad taip, kaip yra padaryta, labai neidomu. Emiau galvoti, kad pradesiu nuo kitos vietos, ne taip, ne nuo cia, kaip Tau siunciau. Juk isivaizduoji, kokia tai begaline delione:))) Esu ta patyrusi ir anksciau, rengdama spaudai kitas savo knygas. Todel gerai zinau, kad ta begaline delione is tiesu visai nera begaline. Tik pradzioje taip atrodo. Kai viska pagaliau teisingai sudelioji, ima kazkaip ir viskas staiga nurimsta, prapuola noras ka nors pakeisti ar perstumdyti.
 
Zinau, kaip Tu lauki atostogu;))) Atostogos - kazkas nuostabaus. Mesk is galvos mano knyga ir pasinerk i svajones. Kai viska sudeliosiu, juk netruksi perskaityti. As manau, kad neforsuosiu. Geriau darysiu taip, kaip darosi. Kol norisi keisti, ko gero, reikia ir keisti.
 
Aciu, kad rupinies manim ir mano knyga. Esi nuostabi:))
 
                                                                                                             Mari

Rodyk draugams

Mano anukelio Evaldo laiskelis



Labas.
Kaip jums sekasi?Pas mus labai karsta,kartais lyja lietus.Nakti labai triuksmavo pele su Dzema.Pele isnese i virtuve,kad netriuksmautu.Neturiu ka veikt,nera draugu,Sebastijanas isvaziavo i Londona o Karolis stovykloj,Laurynas issikrauste.
Siandien man nusimato darbai:pjausiu zole.Tetis dirba garaze.Mama lauke dirba.Jokiu naujienu.
Norejau atsiust filmuka bet negaliu telefono su kompiuteriu sujunkt,reikia jau windows perasyt.Dar kita karta pabandysiu.
Ate.

Rodyk draugams

8 lyderystės pamokos

R. Stengel. Mandela: 8 jo lyderystės pamokos


2008-07-18



Nelson Mandela visada laisviausiai jausdavosi būdamas tarp vaikų, ir tam tikru atžvilgiu didžiausia jo netektis buvo tai, kad 27 metus jis praleido negirdėdamas kūdikio verksmo ar nelaikydamas vaiko už rankos. Kai praeitą mėnesį aplankiau Mandela Johanesburge – silpnesnį, labiau sumišusį Mandela nei pažinojau anksčiau – jis pirmiausia ištiesė rankas mano dviems berniukams. Po kelių sekundžių jie jau laikė apkabinę draugišką senelį, o jis jų klausinėjo, kokius sportinius žaidimus jie mėgsta žaisti ir ką valgė pusryčiams. Kol mes kalbėjomės, jis laikė mano sūnų Gabriel, kurio sudėtingas antras vardas yra Rolihlahla – Nelson Mandela tikrasis pirmas vardas. Jis papasakojo Gabriel to vardo istoriją: kad išvertus iš Xhosa kalbos tai reiškia „nukirsti medžio šaką“, bet jo tikroji prasmė yra „rūpesčių kėlėjas“.

 

Šiandien, liepos 18 d., savo devyniasdešimtąjį gimtadienį švenčiantis Nelson Mandela yra sukėlęs tiek rūpesčių, kad jų užtektų keliems gyvenimams. Jis išlaisvino šalį iš žiaurių prietarų sistemos ir padėjo suvienyti baltaodžius ir juodaodžius, engėjus ir engiamuosius taip, kaip niekad anksčiau. XX a. dešimtajame dešimtmetyje aš beveik dvejus metus dirbau su N. Mandela, padėdamas rengti jo autobiografiją „Ilgas kelias į laisvę“ (Long Walk To Freedom). Tiek laiko praleidęs jo draugijoje, aš jaučiau siaubingą netektį, kai knyga buvo parašyta; tai buvo tas pats, lyg saulė pasitrauktų iš mano gyvenimo. Bėgant metams mes retkarčiais susitikdavome, bet aš norėjau aplankyti jį galbūt jau paskutinį sykį ir leisti savo sūnums dar kartą su juo susitikti.


 

Taip pat norėjau su juo pakalbėti apie vadovavimą. Iš visų šios žemės gyventojų Mandela labiausiai panašus į sekuliarų šventąjį, bet jis pirmasis pasakytų esąs kur kas labiau proziškesnė figūra – politikas. Tiksliai žinodamas, kada ir kaip atlikti kario, kankinio, diplomato ir valstybės veikėjo vaidmenis, jis nuvertė apartheidą ir sukūrė nerasinę demokratinę Pietų Afriką. Nemėgdamas abstrakčių filosofinių sąvokų, jis dažnai man sakydavo, kad tai buvo „ne principo, bet taktikos klausimas“. Jis yra didis taktikas.


 

Mandela nebesijaučia gerai, kada yra klausinėjamas ar kuomet jo prašo paslaugų. Jis bijo, kad nebus pajėgus būti tuo, ko žmonės tikisi lankydami gyvą dievybę, ir yra pakankamai išdidus, kad nesirūpintų tuo, ar jie pagalvos, kad jis nusilpęs. Tačiau pasauliui niekada labiau nereikėjo Mandela talentų – kaip taktiko, kaip agitatoriaus ir, taip, kaip politiko, – nei jis vėl parodė Londone birželio 25-ąją, kuomet pakilo pasmerkti Zimbabvės prezidento Robert Mugabe barbariškumo. Amerikoje prasidedant istorinės prezidentinės kampanijos pagrindiniam etapui, abu kandidatus jis galėtų pamokyti daug dalykų. Tai, ką jūs tuojau skaitysite, aš visada laikiau Madiba taisyklėmis (Madiba – jo klano vardas ir taip jį vadina visi jam artimi žmonės); jos yra sulipdytos iš senesnių ir naujesnių mūsų pokalbių bei tyrinėjant jį iš toli ir iš arti. Jos yra daugiausia praktinės. Daugelis jų kyla iš jo asmeninės patirties. Visos jos sukurtos kelti geriausią įmanomą rūpestį – rūpestį, kuris mus verčia klausti, kaip galime pasaulį padaryti geresnį.

Rodyk draugams

Nr. 1

 


Drąsa nėra buvimas bebaimiu – tai kitų įkvėpimas jos nepaisyti


 

1994 m. prezidento rinkimų kampanijos metu Mandela mažu motoriniu lėktuvėliu skrido į Natalio žudynių laukus sakyti kalbos savo rėmėjams zulusams. Aš susitariau susitikti su juo oro uoste, kur po jo kalbos tęstume darbą. Kai iki lėktuvo nusileidimo buvo likusios 20 minučių, sugedo vienas iš jo variklių. Kai kurie lėktuvo keleiviai pradėjo panikuoti. Vienintelis juos raminęs dalykas buvo žiūrėjimas į Mandelą, kuris tyliai skaitė laikraštį – lyg žmogus, rytiniu traukiniu važiuojantis į darbą. Oro uostas pasiruošė avariniam nusileidimui ir pilotas sugebėjo saugiai nutupdyti lėktuvą. Kai Mandela ir aš atsidūrėme ant galinės sėdynės jo neperšaunamame BWM, kuris turėjo mus nuvežti į mitingą, jis atsisuko į mane ir tarė: „Žmogau, ten viršuje buvau jau persigandęs!”. 

 

Mandela dažnai bijojo būdamas pogrindyje, Rivonia teismo proceso metu, pasibaigusiu jo įkalinimu, būdamas Robben saloje. „Žinoma, kad bijojau!“ – vėliau jis man pasakys. Jo nuomone, nebijoti būtų buvę neracionalu. – „Negaliu apsimesti, kad esu drąsus ir galiu nugalėti visą pasaulį.“ Bet būdamas lyderiu negali žmonėms leisti to žinoti: „Turi apsimesti.“


 

Ir būtent tą jis išmoko daryti: apsimesti ir, atrodydamas bebaimis, įkvėpti kitus. Tai buvo pantomima, kurią Mandela ištobulino Robben saloje, kurioje daug kas kėlė baimę. Su juo buvę kaliniai teigė, kad jiems padėjo ištverti vien stebėjimas, kaip Mandela tiesus ir išdidus vaikšto po kiemą. Jis žinojo esąs pavyzdys kitiems, ir tai jam teikė stiprybės nugalėti savo paties baimę.

Rodyk draugams

Nr. 2

 


Vadovauk būdamas priekyje – bet nepalik rėmėjų užnugaryje


 

Mandela yra gudrus. 1985 m. dėl padidėjusios prostatos jam buvo daroma operacija. Grįžęs į kalėjimą, jis buvo pirmą kartą per 21 metus atskirtas nuo savo kolegų ir draugų. Jie protestavo. Bet, kaip prisimena jo ilgametis draugas Ahmed Kathrada, jis jiems pasakė: „Palaukite minutėlę, vaikinai. Iš to gali išeiti kažkas gero.“


 

Gerai buvo tai, kad Mandela pats pradėjo derybas su apartheido vyriausybe. Tai buvo nesuvokiama Afrikos nacionaliniam kongresui (ANK). Dešimtmečius teigęs, kad „kaliniai negali derėtis“ ir propagavęs ginkluotą pasipriešinimą, parklupdysiantį valdžią ant kelių, jis nusprendė, kad atėjo tinkamas laikas pradėti kalbėtis su savo engėjais.


 

Kai 1985 m. jis pradėjo derybas su vyriausybe, daugelis manė, kad jis pralaimėjo. „Mes manėme, kad jis parsiduoda“, – teigia Cyril Ramaphosa, tuomet buvęs galingas ir aršus Nacionalinio angliakasių susivienijimo lyderis. – „Aš nuėjau su juo pasimatyti, kad jam pasakyčiau – ką tu darai? Tai buvo neįtikėtina iniciatyva. Jis labai rizikavo.“


 

Mandela pradėjo kampaniją, siekdamas įtikinti ANK, kad jo pasirinktas kelias teisingas. Jo reputacija kabėjo ant plauko. Kalėjime jis lankė kiekvieną bendražygį, prisimena Kathrada, ir aiškino savo veiksmus. Jis juos įtikino lėtai ir apgalvotai. „Kartu su savimi pasiimi savo pagrindinius rėmėjus“, – sako Ramaphosa, kuris buvo ANK generalinis sekretorius, o dabar yra verslo magnatas. – „Pasiekęs desanto išsilaipinimo placdarmą, leidi žmonėms judėti toliau. Jis nėra „lyderis iš kramtomosios gumos“ – pakramtai ir išspjauni.“


 

Atsisakymas derėtis Mandela buvo taktinis, o ne principinis sprendimas. Per savo gyvenimą jis visada skyrė šiuos dalykus. Jo nesvyruojantis principas – apartheido panaikinimas, įgyvendinant sistemą, kurioje vienam žmogui tenka vienas balsas – buvo nepajudinamas, bet beveik viską, kas jam padėjo pasiekti tą tikslą, jis laikė taktika. Jis yra pats pragmatiškiausias tarp idealistų.


 

„Jis istorinis žmogus“, – teigia Ramaphosa. – „Jis galvojo daug toliau numatydamas į priekį nei mes. Jis mąsto apie būsimąsias kartas: kaip jie regės tai, ką mes padarėme?“ Kalėjimas jam suteikė sugebėjimą matyti į priekį. Jis privalėjo; kitoks žvilgsnis nebuvo įmanomas. Jis mąstė ne dienomis ir savaitėmis, bet dešimtmečiais. Jis žinojo, kad istorija yra jo pusėje, kad baigtis yra neišvengiama; klausimas tebuvo, kada ir kaip tai bus pasiekta. „Ilgainiui reikalai pagerės“, – kartais sakydavo. Jis visada lošė, numatydamas į priekį.

Rodyk draugams

Nr. 3

 


Vadovauk būdamas užnugaryje – ir leisk kitiems tikėti, kad jie yra priekyje


 

Mandela mėgdavo prisiminti savo paauglystę ir tingias popietes ganant galvijus. „Žinai“, – sakydavo jis, – „gali juos vesti tik būdamas užpakalyje jų“. Tuomet kilsteldavo antakius norėdamas įsitikinti, kad supratau jo analogiją.


 

Kai Mandela buvo berniukas, didelę įtaką jam darė Jongintaba – jį užauginęs genties karalius. Kai Jongintaba rengdavo savo tarybos susirinkimus, vyrai susirinkdavo ratu ir karalius pradėdavo kalbėti tik visiems išsakius savo nuomonę. Vadovo užduotis, kaip teigė Mandela, yra ne pasakyti žmonėms, ką daryti, bet pasiekti konsensusą. „Neįsijunk į diskusijas per anksti“, – sakydavo jis.


 

Tuo metu, kai dirbau su Mandela, jis dažnai rengdavo savo patarėjų susitikimus savo namuose Houghton, žaviame sename Johanesburgo priemiestyje. Jis sukviesdavo pusę tuzino vyrų – Ramaphosa, Thabo Mbeki (dabartinis Pietų Afrikos prezidentas) ir kitus – prie valgomojo stalo ar kartais ratu kieme, prie įvažiavimo į garažą. Kai kurie kolegos šaukdavo ant jo – kad jis veiktų greičiau, kad būtų radikalesnis, – o Mandela paprasčiausiai klausydavosi. Kai jis galiausiai tuose susitikimuose prabildavo, lėtai ir metodiškai apibendrindavo kiekvieno požiūrį ir tada atskleisdavo savo mintis, subtiliai kreipdamas sprendimą ta kryptimi, kurios norėjo, jo neprimesdamas. Vadovavimo triukas yra taip pat leistis būti vadovaujamam. „Išmintinga“, – teigė jis, – „įkalbėti žmones daryti dalykus ir įtikinti juos, kad tai buvo jų pačių idėja“.

Rodyk draugams

Nr. 4

 

 


Pažink savo priešą – ir domėkis jo mėgstamu sportu


 

Jau XX a. 7 dešimtmetyje Mandela pradėjo studijuoti būrų kalbą (afrikansą), kuria kalbėjo apartheidą sukūrę baltieji Pietų Afrikos gyventojai. Jo kolegos iš ANK dėl to iš jo juokėsi, bet jis norėjo suprasti būrų pasaulėžiūrą; jis žinojo, kad vieną dieną su jais kovos arba su jais derėsis ir kad jo likimas buvo susijęs su jų.    


 

Tai buvo paranku keliais atžvilgiais: kalbėdamas priešininkų kalba, ji galėjo suprasti jų stipriąsias bei silpnąsias puses ir į tai atsižvelgdamas parengti taktiką. Bet jis taip pat įgydavo savo priešo palankumą. Visiems – nuo paprasčiausių kalėjimo prižiūrėtojų iki P. W. Botha (Pietų Afrikos prezidentas 1984- 1989 m., aršus apartheido šalininkas – Vert. past.) – darė įspūdį Mandela noras kalbėti būrų kalba ir jo žinios apie būrų istoriją. Jis netgi domėjosi regbiu, būrų mėgiamu sportu, – tam, kad galėtų pasikalbėti apie komandas ir žaidėjus.   


 

Mandela suprato, kad juodaodžiai ir būrai turi kai ką labai svarbaus bendro: būrai taip pat tvirtai tikėjo esą afrikiečiai, kaip ir juodaodžiai. Jis taip pat žinojo, kad būrai patys yra buvę prietarų aukomis: britų valdžia ir baltieji anglų naujakuriai juos niekino. Būrai kentėjo dėl kultūrinio nepilnavertiškumo komplekso beveik taip pat kaip juodaodžiai.   


 


Mandela buvo teisininkas ir būdamas kalėjime jis pagelbėdavo prižiūrėtojams išspręsti jiems kilusias teisines problemas. Jie buvau daug mažiau išsilavinę ir patyrę nei jis, ir jiems atrodė keista, kad juodaodis nori ir sugeba jiems padėti. Jie buvo „nuožmiausi ir žiauriausi apartheido režimo veikėjai“, – teigia puikus Pietų Afrikos istorikas Allister Sparks; ir jis „suprato, kad įmanoma derėtis net su blogiausiais ir šiurkščiausiais“.

Rodyk draugams