BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Nr. 5

 


Laikyk savo draugus arti – o priešininkus netgi dar arčiau


 

Daugelis žmonių, kuriuos jis pakvietė į savo namus, pasistatytus Qunu, buvo žmonės, kaip jis man užsiminė, kuriais jis nevisiškai pasitikėjo. Jis juos vaišino pietumis; jis juos pakvietė, kad su jais pasikonsultuotų; jis jiems meilikavo ir įteikinėjo jiems dovanas. Mandela yra žmogus, pasižymintis neįveikiamu žavesiu – ir jis dažniau naudojo tą žavesį savo priešininkams, nei savo sąjungininkams.


 

Būdamas Robben saloje, Mandela visada sau liepdavo bendradarbiauti su žmonėmis, kurių jis nei mėgo, nei kuriais pasikliovė. Vienas toks žmogus, su kuriuo jis suartėjo, buvo Chris Hani, audringas ANK karinio sparno štabo vadovas. Kai kurie galvojo, kad Hani rengia sąmokslą prieš Mandela, bet Mandela įgijo jo palankumą. „Buvo ne tik Hani“, – teigia Ramaphosa. – „Buvo ir dideli pramoninkai, kalnakasių šeimos, opozicija. Jis pakeldavo ragelį ir jiems skambindavo per jų gimtadienius. Jis eidavo į jų šeimos laidotuves. Jis tai matė kaip galimybę.“ Kai Mandela išėjo iš kalėjimo, jis priėmė kalėjimo prižiūrėtojus į savo draugų būrį ir jį kalinusius vadovus paskyrė į savo pirmąjį kabinetą. Vis dėlto puikiai žinau, kad kai kuriuos iš šių vyrų jis niekino.  

 

Būdavo akimirkų, kai jis atsižadėdavo žmonių – ir tokių atsitikimų, kai jis, kaip ir daugelis žmonių, pasižyminčių dideliu žavesiu, leisdavosi būti sužavėtas. Mandela iš pradžių buvo užmezgęs šiltus santykius su Pietų Afrikos prezidentu F.W. de Klerk, štai kodėl jis vėliau jautėsi taip išduotas, kai De Klerk jį viešai užsipuolė.  


 

Mandela tikėjo, kad savo priešų apkabinimas yra tam tikras būdas juos kontroliuoti: jie buvo daug pavojingesni palikti vieni, nei jo įtakos rate. Jis brangino lojalumą, bet nebuvo juo apsėstas. Kaip bebūtų, jis mėgdavo sakyti „žmonės veikia paisydami savo interesų“. Tai buvo paprasčiausias žmogiškosios prigimties faktas, ne yda ar defektas. Optimistams – ir jis toks yra – būdingas per didelis pasitikėjimas žmonėmis. Bet Mandela pripažino, kad geriausias būdas susitvarkyti su tais, kuriais nepasitiki, – neutralizuoti juos žavesiu.

Rodyk draugams

Nr. 6

 


Išvaizda yra svarbu – ir nepamiršk šypsotis


 

Kai Mandela buvo vargšas teisės studentas Johanesburge ir vilkėjo savo vienintelį nudėvėtą kostiumą, jį nuvedė pasimatyti su Walter Sisulu. Sisulu buvo tikras nekilnojamojo turto agentas ir jaunas ANK lyderis. Mandela išvydo sofistikuotą ir sėkmingą juodaodį, kurio pavyzdžiu galėtų sekti. Sisulu matė ateitį.


 

Sisulu kartą man pasakė, kad XX amžiaus 6 dešimtmetyje didysis jo siekis buvo paversti ANK masiniu judėjimu; ir tada vieną dieną, kaip jis su šypsena prisimena, „masių lyderis įėjo į mano kabinetą“. Mandela buvo aukštas ir patrauklus, boksininkas mėgėjas, vaikščiojęs su karališka vado sūnaus veido išraiška. Ir jis turėjo šypseną, kuri buvo lyg debesuotą dieną pasirodžiusi saulė.


 

Mes kartais pamirštame istorinį ryšį tarp vadovavimo ir fizinės išvaizdos. George Washington buvo aukščiausias ir tikriausiai stipriausias vyras kiekviename kambaryje, į kurį įžengdavo. Dydis ir jėga labiau priklausė nuo DNR nei nuo vadovavimo žinyno, bet Mandela suprato, kaip jo išvaizda gali pagerinti jo padėtį. Būdamas ANK pogrindinio karinio sparno vadovu, jis reikalavo, kad būtų fotografuojamas su tinkama uniforma ir su barzda, ir visos savo karjeros metu jis rūpinosi, kad rengtųsi atitinkamai pagal savo statusą. George Bizos, jo advokatas, prisimena, kad pirmą kartą sutiko Mandela indų siuvėjo parduotuvėje XX amžiaus 6-jame dešimtmetyje; Mandela buvo pirmasis jo matytas Pietų Afrikos juodaodis, kurį siuvėjas matavo kostiumui. Dabar Mandela uniforma yra serija džiugiai spalvotų marškinėlių, deklaruojančių, kad jis yra džiaugsmingas modernios Afrikos senelis.


 

Per prezidento rinkimų kampaniją 1994 metais jis žinojo, kad simboliai yra tokie pat svarbūs kaip ir turinys. Jis niekada nebuvo puikus oratorius ir žmonės dažnai nebekreipdavo dėmesio į tai, ką jis sako, po pirmųjų penkių minučių. Bet žmonės suprasdavo ikonografiją. Būdamas tribūnoje jis visą laiką atlikdavo toyi-toyi, vietinį šokį, kuris buvo kovos simbolis. Bet daug svarbesnė buvo ta akinanti, palaiminga ir viską apimanti šypsena. Baltaodžiams Pietų Afrikos gyventojams šypsena simbolizavo tai, kad Mandela nejautė kartėlio ir reiškė, kad jis yra jiems palankus. Juodaodžiams rinkėjams ji teigė: „Aš esu laimingas kovotojas ir mes nugalėsime“. Visur kabėjęs ANK rinkimų plakatas paprasčiausiai buvo jo besišypsantis veidas. „Šypsena“, – teigia Ramaphosa, – „buvo žinia“.


 

Po to kai jis išėjo iš kalėjimo, žmonės vis sakydavo, kad yra nuostabu, jog jis nėra piktas. Buvo tūkstantis dalykų, dėl kurių Nelson Mandela buvo piktas, bet jis žinojo, kad jam svarbiausia rodyti visiškai priešingas emocijas. Jis visada sakydavo: „Pamiršk praeitį“, – bet aš žinojau, kad jis niekada nepamiršo.

Rodyk draugams

Nr. 7

 


Niekas nėra tik juoda ar balta


 

Kai mes pradėjome mūsų interviu seriją, aš dažnai klausdavau Mandela tokių klausimų kaip šis: Kada jūs nusprendėte sustabdyti ginkluotą pasipriešinimą, ar tai buvo dėl to, kad jūs supratote, jog nesate pakankamai stiprūs, kad nuverstumėte vyriausybę ar dėl to, kad žinojote, jog galite laimėti tarptautinį palankumą, pasirinkdami nesmurtinį veikimo būdą? Jis tuomet smalsiai į mane pažiūrėdavo ir tardavo: „Kodėl ne ir tas, ir tas?“


 

Aš pradėjau klausinėti protingesnių klausimų, bet žinia buvo aiški – gyvenimas niekada nėra arba/arba. Sprendimai sudėtingi ir visada yra besirungiančių veiksnių. Žmogaus protas yra linkęs ieškoti paprastų paaiškinimų, bet tai neatitinka realybės. Niekas niekada nėra taip paprasta, kaip atrodo.


 

Mandela patinka prieštaravimai. Būdamas politiku jis buvo pragmatikas, matęs pasaulį, turintį be galo daug atspalvių. Tam, esu įsitikinęs, turėjo daug įtakos juodaodžio gyvenimo patirtis apartheido sistemoje, pateikusiai kasdienį skausmingų ir sekinančių moralinių pasirinkimų režimą: Ar aš susitaikysiu su tuo, kad baltaodis bus mano viršininkas tam, kad gaučiau darbą, kurio noriu ir ar išvengsiu bausmės? Ar man nešiotis leidimą?


 

Kaip valstybės veikėjas Mandela buvo nepaprastai lojalus Muammar Gaddafi ir Fidel Castro. Jie labai padėjo ANK tuomet, kad JAV vis dar buvo priskyrusi Mandela teroristams. Kai aš paklausiau apie Gaddafi ir Castro, jis atsakė, kad Amerika yra linkusi matyti dalykus tik juodus arba baltus, ir jis man priekaištaudavo dėl to, kad aš nemačiau atspalvių. Kiekviena problema turi daugybę priežasčių. Nors jis neginčijamai ir aiškiai buvo nusistatęs prieš apartheidą, apartheido priežastys buvo sudėtingos. Jos buvo istorinės, sociologinės ir psichologinės. Mandela visada viską apskaičiuodavo taip: Koks yra tikslas, kurio aš siekiu, ir koks yra praktiškiausias būdas to pasiekti?

Rodyk draugams

Nr. 8

 


Išėjimas taip pat yra būdas vadovauti


 

1993 m. Mandela manęs paklausė, ar aš žinau, kokią nors valstybę, kurioje balsavimo amžius būtų mažesnis nei 18 m. Aš atlikau nedidelę paiešką ir pateikiau jam ganėtinai neišsiskiriantį sąrašą: Indonezija, Kuba, Nikaragva, Šiaurės Korėja ir Iranas. Jis linktelėjo ir ištarė savo didžiausią pagyrimą: „Labai gerai, labai gerai“. Po dviejų savaičių Mandela nuėjo į Pietų Afrikos televiziją ir pasiūlė balsavimo amžių sumažinti iki 14 m. „Jis bandė mus įtikinti“, – prisimena Ramaphosa, – „bet jis buvo vienintelis [rėmėjas]. Ir jis turėjo susitaikyti su realybe, kad jis nesulauks paramos. Jis tai priėmė su didžiuliu nuolankumu. Jis nebuvo pasipiktinęs. Tai taip pat buvo vadovavimo pamoka“. 

 

Žinojimas, kaip atsisakyti nesėkmingos idėjos, užduoties ar santykių, dažnai yra sunkiausio pobūdžio sprendimas, kurį turi padaryti vadovas. Daugeliu atžvilgiu Mandela, kaip Pietų Afrikos prezidento, didžiausias palikimas yra būdas, kurį jis pasirinko palikti prezidento postą. Kai jis buvo išrinktas 1994 m., jis tikriausiai būtų galėjęs reikalauti likti prezidentu visam gyvenimui – ir daugelis galvojo, kad už tiek metų praleistų kalėjime, tai mažiausia, ką Pietų Afrika galėjo padaryti.   


 

Per visą Afrikos istoriją buvo tik saujelė demokratiškai išrinktų vadovų, kurie savanoriškai paliko savo postą. Mandela buvo pasiryžęs sudaryti precedentą visiems, kurie bus po jo – ne tik Pietų Afrikoje, bet visame likusiame žemyne. Jis, priešingai nei Mugabe, buvo žmogus, sukūręs savo valstybę ir atsisakęs ją laikyti įkaite. „Jo užduotis buvo nustatyti kursą“, – teigia Ramaphosa, – „ne vairuoti laivą“. Jis žino, kad lyderiai vadovauja ir kažką darydami, ir pasirinkdami kažko nedaryti.


 

Galų gale, raktas bandant suprasti Mandela yra tie 27 metai kalėjime. Žmogus, kuris įžengė į Robben salą 1964 m., buvo jausmingas, užsispyręs, lengvai įsižeidžiantis. Žmogus, kuris išėjo, buvo ramus ir disciplinuotas. Jis nėra ir niekada nebuvo linkęs į savianalizę. Aš dažnai jo klausdavau, kaip žmogus, kuris išėjo iš kalėjimo, skyrėsi nuo užsispyrusio jauno žmogaus, kuris į jį įžengė. Jis nekentė šio klausimo. Galiausiai, vieną dieną susierzinęs pasakė „Aš išėjau subrendęs“. Nėra nieko retesnio – ar vertingesnio – nei subrendęs žmogus. Su gimimo diena, Madiba.

 

Parengta pagal žurnalą „Time“


 


Rodyk draugams

Apie Thomo Manno festivali, kuriame niekada nesu buvusi, bet i kuri visada svajojau buti pakviesta. Tai pati didziausia mano neissipildziusi svajone:)))))

Arndas Helingas. Ekologija aplinkui ir žmogaus viduje


2008-07-22



Keičiant kraštovaizdžius svarbu į sprendimus įtraukti bendruomenę ir paisyti ne tik racionalių, bet ir estetinių bei emocinių argumentų, išsakomų žmonių, kurie tuose kraštovaizdžiuose gyvens ir mirs, sako Nidos svečias iš Vokietijos – teologas ir ekologas, liuteronų pastorius Arndas Helingas. Jis dalyvavo Thomo Manno festivalyje, kurio tema šiais metais – Baltijos jūra bei gamtos ir dvasios ekologija. Lrt.lt su juo kalbėjosi apie tai, kas yra pažanga.


Ar galima įžvelgti sąsajas tarp religijos ir ekologijos? Gal tai moderni religijos forma, o aplinkosaugos judėjimai – nauji religinės reformacijos judėjimai?


Priklauso nuo to, kaip suprantame gamtą. Ekologija yra mokslas, aprašantis funkcijas gamtoje. Šia prasme ji - jokia religija. Tačiau gamta mus veikia - kelia stiprius jausmus bei emocijas ir yra tiesiogiai susijusi su mūsų tapatybe. Esame priklausomi nuo gamtos, kurioje gyvename, nuo kraštovaizdžių, kurie mums prasmingi. Vaikystėje įstrigę vaizdai, vandens, miško, smėlio ir dangaus sukelti įspūdžiai yra mums reikšmingi ir tokie lieka visą gyvenimą. Gamta formuoja mūsų asmenybę, todėl gamtos patirtyje religinis momentas egzistuoja.


Tiek religiniuose, tiek aplinkosaugos judėjimuose svarbiausia - prasmės paieškos. Gali žiūrėti į gamtą kaip mokslininkas ir išsiaiškinti kai kurias jos funkcijas, bet gamtos prasmė yra visai kas kita. Prasmės klausimas yra susijęs su gamtos esme, su jos estetika, su gamtos ir kraštovaizdžių istorija. Kraštovaizdžiai mums labai prasmingi. Ką rasime gamtoje, priklausys nuo to, kas ieško. Gamtoje galima rasti daug, netgi Dievą, čia ir atsiranda paralelė – galime rasti gamtos reikšmę savo gyvenime, gamtos prasmę, suvokti, kaip ji yra susijusi su mūsų tapatybe, ir ją pripažinti.


Thomo Manno festivalyje kalbate apie dvasinę ekologiją. Kodėl Jums svarbu perkelti ekologijos klausimą į žmogaus vidų?


Akivaizdu, kad pažeisdami kraštovaizdį ir gamtą, mes pažeidžiame savo dvasią. Tai vienas nuo kito priklausomi dalykai. Mes gyvename vieningoje aplinkoje, vienoje kūrinijoje, esame jos dalis. Griaudami kūriniją sugriauname ir save. Mūsų vakarietiškąją kultūrą suformavo laiko viršenybė prieš erdvę. Čia nesąmoningai prisidėjo ir krikščioniškoji teologija, nesusiejusi Dievo su tam tikromis vietomis, šventais kalnais, medžiais ar šaltiniais.


Jei Dievas yra visur, nebereikia ypatingos šventos vietos, jei tai, kas svarbiausia, vyks anapusiniame pasaulyje, šiapusinį linkstama nuvertinti. O kai gyvenimui pasaulietėjant Dievo vietą užima Žmogus, tuomet jam trūksta ne tik ryšio su metafiziniu pirminiu pradu, bet ir labai konkretaus ryšio su žeme, ant kurios stovi. Pasekmė – pagreitėja visi visuomeniniai procesai, bet ne į amžinybės šviesą, o veikiau, kaip Franzo Kafkos parabolėje, tarsi traukiniui skriejant per tunelį, kuris niekad nesibaigs.


Krikščioniškosios tradicijos turi įsisąmoninti – mes, žmonės, nesame virš kūrinijos ar virš gamtos, esame dalis. Turime būti su kūrinija, o ne aukščiau už ją.  


Tačiau gyventi galime tik ją naudodami, o naudoti beveik tas pats kaip ardyti.


Tai visoje gamtoje galiojantis principas – naudoti reiškia ardyti, iš dalies. Tačiau gamtoje šis procesas vyksta harmoningai, tik žmonija tą darną vis labiau ir labiau griauna. Naudotis kūrinija yra visai kas kita, negu sugriauti patį jos pagrindą, būtinąsias visos kūrinijos sąlygas, o dabar mes darome būtent tai.


Kur matote ryšį tarp krikščioniškos ir ekologinės sąmonės? Nors daliai krikščionių saikingumas ir asketiškas gyvenimas yra siekiamybė, bet platesniu mastu Vakarų civilizacija, vadinanti save krikščioniška, yra ypatingai vartotojiška.


Garsus vokiečių XX amžiaus pradžios teologas Paulas Tillichas yra pasakęs, kad Dievas yra pamatinis rūpestis, „das, was uns unbedingt angeht“, – tai, kas mums besąlygiškai svarbu. Šiandien kiekvieno žmogaus pamatinis rūpestis yra gamtai iškilusi grėsmė. Gamtoje mes galime sutikti Dievą - rasti pagrindą, visa ko pirminį principą, nors apie tai šventraščiai nerašo. Biblijoje nerasime tiesioginių patarimų, kaip spręsti ekologinę krizę, tai neįmanoma, ji parašyta kitais laikais, todėl krikščionys turi išmokti pažiūrėti naujai į kūriniją kaip į tai, kas duota Dievo. Krikščionys ir nekrikščionys turėtų atrasti bendrą kalbą klausimuose, kurie yra mūsų visų pamatinis rūpestis.


Zarasų rajone įsikūrusios Tiberiados bendruomenės vienuoliams svarbu rankų darbas ir paprastas gyvenimas, paprasto gyvenimo idėją kelia ir anarchoprimityvistų judėjimas, tarsi neturintis nieko bendra su jokia religija. Vienas kitas žmogus, pavargęs nuo vartojimo, virtualumo ir gyvenimo tempo, gal ir gali taip pakeisti savo gyvenimą, tačiau ar greičio ir pertekliaus atsisakymas įmanomas kaip civilizacijos lūžis?


Jis įmanomas, nes būtinas. Ypač jei kalbėsime apie mūsų visuomeninio gyvenimo greitį. Negalime tapti vis greitesni – mes prieiname greičio ribą. Iš dvasinių tradicijų galime daug išmokti. Pavyzdžiui, vienuolių benediktinų principas stabilitas loci – pasilikti ten, kur esi, pasilikti tam tikroje vietoje ir kurti gerus santykius su žmonėmis ten, kur gyveni. Manau, visi turime stengtis, kad žmonės norėtų pasilikti ten, kur gyvena, darbuotis tos vietos labui ir gal net melstis už savo kaimą ar regioną, daryti viską, kad ju gyvenamoji vietovė būtų graži ir prasminga jų gyvenimui. Dabar mūsų kultūra yra lūžio laike, jeigu ir toliau gyvensime taip, kaip gyvename pastaruosius dešimtmečius, katastrofa neišvengiama, tiek gamtos, tiek žmonijos. Mums reikia išmokti būti atsakingiems už konkrečią vietą, kurioje dabar gyvename.


Kaip tai suderinama su žmogaus mobilumo, nesusisaistymo su konkrečia fizine vieta idėja? ES ekonomikos principas   yra laisvas judėjimas – prekių, pinigų ir žmonių, arba darbo jėgos, kaip mus vadina įstatymai..


Viena vertus, ES skatina laisvą rinką, bet kartu remia ir regionų stiprinimo politiką. Tai vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Aš ne politikas, gal reikalingos abi vystymosi kryptis, bet man atrodo, kad net ES politikai dabar vis aiškiau mato, jog ES stiprybė yra tapatybė žmonių, jaučiančių ryšį su vieta, kurioje gyvena, su savo regionu. Tik tuo atveju, kai žmonės jaus ryšį su savo kraštovaizdžiais, mes turėsime darniai besivystančią Europą.


Baltijos jūros regionas yra labai įvairus kraštovaizdžių, gamtos, kultūros, etnine ir net religine prasme. Įvairovė tokia didelė, kad ji suprantama kaip viską jungiantis elementas, kaip vienovė. Niekur pasaulyje ortodoksų, katalikų ir liuteronų tradicijos nėra taip arti viena kitos, kaip mūsų regione. Visos konfesijos turėtų ieškoti būdo, kaip gyventi tausojant aplinką, ir ieškoti tam akstino savose tradicijose. Pavyzdžiui, protestantiškoje tradicijoje yra labai svarbu asmeninė atsakomybė, katalikų tradicija pabrėžia gamtos teisę, ortodoksų – sakralizuoja gamtą, viso to reikia, mes visi turime kartu pažiūrėti į savo tradicijas ir rasti, ką galime panaudoti ateičiai.


Bet ar žmonės Baltijos regione yra religingi?


Ne, jie nėra religingi tradiciniu požiūriu. Tačiau manau, kad iš esmės jie yra religingi – nes jie žmonės, o žmogus yra religinga būtybė. Šia prasme mes visi esame religingi. Uždavinys Bažnyčioms – suprasti šią tiesą. Ko gero daug ką turime pakeisti mūsų doktrinose. Reikia keisti mūsų gyvenimus ir santykius visuomenėje. Tai nereiškia, kad Bažnyčia visada teisi, o visi kiti turi keisti savo gyvenimo būdą. Netgi Bažnyčia turi keistis. Mes visi, kaip žmonija, turime bendrą iššūkį, kiekviena visuomenės grupė ir kiekviena ideologija turi prisidėti kuriant naują sąmonės bendrystę.


Visą laiką kalbama apie gynybą - turime ginti gamtą, kai kam atrodo, kad reikia ginti kultūrą, tradiciją, tapatybę, šeimą. Visais laikais ginti buvo ką - žemę, kalbą, valstybę, tikėjimą, Bažnyčią, Dievą. Objektas keičiasi, bet pozicija ta pati. Gal tiek daug gynybos todėl, kad būti ginančiuoju smagu ir patogu, tai padeda jaustis teisiu?


Gyvenimas yra kaita, ir gamta yra nuolatinė kaita. Nėra prasmės tiesiog konservuoti gamtą ar kultūrą vienoje konkrečioje būsenoje. Bet svarbu išsiaiškinti, kas šiandien formuoja mūsų tikrovę, kas buvo praeityje, ir suvokti, kas svarbu ateičiai.


Klimato kaitos poveikis Baltijos jūros regione bus didžiulis, keisis viskas - augalija, gyvūnija, jūros ekosistema, mūsų žemės ūkis, atsiras nauji karštovaizdžiai. Tačiau mes galime analizuoti, kas vyksta, kas mums svarbu, kas vertinga, ir tada priimti sprendimus. Europos kraštovaizdžių konvencija, pasirašyta Florencijoje 2000 metais, skelbia, jog žmonės turi dalyvauti jų kraštovaizdžių vystymesi – jeigu kas nors jų aplinkoje keičiasi, žmonės turi būti informuoti ir įtraukti į sprendimų priėmimą, jie turi teisę spręsti, kokiame kraštovaizdyje norėtų gyventi ir gal net mirti bei būti palaidoti.


Kraštovaizdžio grožis – didelė vertybė, tampanti vis retesne. Teks mobilizuojant ir įtraukiant žmones vietoje žadinti iniciatyvas, kurioms rūpės daugybė ilgalaikės plėtros aspektų - nuo kaimo liepos išsaugojimo iki regiono aprūpinimo energija. Svarbu rasti konkrečių klausimų konkrečius sprendimus. Patartina būtų į bet kokį kraštovaizdžio planavimą, taip pat ir į gamtosauginį planavimą įtraukti estetinius ir emocinius aspektus. Kalbame apie žmonių švietimą, žinias, informaciją ir padrąsinimą – kito būdo nėra, tai demokratijos klausimas. Visos visuomenės institucijos, ypač Bažnyčia, turi ieškoti partnerių šiame procese, jokia institucija neras sprendimo viena.


Ilgą laiką civilizacijos pažanga tapatinta su technine pažanga. Kaip požiūris galėtų pasikeisti?


Be abejo, turėsime vis naujų išradimų ir naujų daiktų, kurie bus mums svarbūs. Tačiau kas yra pažanga? Tai ideologija, pateisinanti tam tikrus socialinius ir politinius dalykus. Kiekviena karta turi surasti savo būdą, kaip ji vystysis, ką ji vadins geru ir prasmingu gyvenimu. Esu įstikinęs, kad vartoti vis daugiau ir daugiau nėra pažanga. Mūsų ištekliai baigiasi. Šiandien pažanga būtų suradimas naujos pusiausvyros tarp skirtingų visuomenių, tarp žmonių ir aplinkos. Apie tai iki šiol ne tiek daug ir galvojome – kaip galėsime gyventi šioje mažoje planetoje su jos ištekliais dar 2000 metų. Tai uždavinys ateičiai, tai yra pažanga.


Kaip technologinės pažangos, vartojimo ir materialaus gyvenimo gerėjimo dvasioje susiformavusiai visuomenei gali atsirasti poreikis savanoriškai save riboti? Ar čia grįžtame prie to, ką sakėte – kad kiekvienas žmogus yra religinė, vadinasi, atsižadėti pajėgi būtybė?


Tikiu tuo. Juk esu pastorius. Kalbame apie kuklumą – religingumas galėtų būti jam akstinas. Čia ir yra mūsų, kaip Bažnyčios, vaidmuo. Tikiuosi, kad diskusijai apie darnų regiono vystymą bus galima gauti naujų impulsų iš ekumeninio judėjimo aplink Baltijos jūrą. Mums reikia visų Bažnyčių, visų balsų, bet pirmiausia Bažnyčia turi pasimokyti iš visuomenės ir mokslo, kad būtų išgirsta. Tai visai nauja situacija.  


Mūsų inicatyva „Duona+Žuvis: rūpestis dėl Baltijos jūros“ yra ES projekto Baltijos regione dalis. Pabandėme įtraukti Bažnyčią, nevyriausybines organizacijas, politikus, valdininkus ir mokslininkus, rengti atviras diskusijas, duona ir žuvimi Liubeke pamaitinome 5 tūkst. žmonių. Visa tai buvo skirta tam, kad atkreiptume visuomenės dėmesį į svarbius klausimus.


Mūsų Šlėzvigo-Holšteino vyriausybė labai remia Bažnyčios įsitraukimą į visuomenės diskusijas, nes darnus vystymasis yra tiesiogiai susijęs su etiniais ir dvasiniais klausimais. Bažnyčios mums reikia ne tam, kad mokytų žmones, kaip gyventi, bet kad ji mokytųsi iš žmonių, iš kitų visuomenės narių. Tik tada ji bus išgirsta. Ne tada, kai norės, kad jos klausytų tik todėl, kad ji – Bažnyčia. Tai – ideologija. Bažnyčiai reikėtų truputį daugiau kuklumo.


Kalbėjosi Audra Čepkauskaitė, LRT

Rodyk draugams

Pirmadieninis susirasinejimas su seserimi

Miela sesyte,

esu visiškai nusikalusi. Neturiu jėgų rašyti vertingą ar įdomų laišką… Naktį kankino… kačiukas: kadangi buvo likęs vienas, išsinuobodžiavo, tai naktį arba siuto mano kambary, mėtydamas daiktus, arba kniaukė už durų, kad jam to daryti neleidžiama… Po darbo važiavau kaiman aviečių, dar kiek paravėjau, ir dabar jaučiu saldų nuovargį, kuris sunkiai suderinamas su kokiu nors rašymu…

O gal Tu pirmoji parašytum man? Parašytum, tarkim, ir ko nors paklaustum…

                                                                                                                                                             Sara

 


 


Miela Sara,


gal ir galėčiau parašyti pirmoji, bet nėra jokio reikalo. Visai pakanka šio mielo trumpo laiškelio, kurį man parašei. Jis nuostabus. Nieko mielesnio ir nuoširdesnio negalėtų net būti. Manau, aš Tau tiesiog į jį atsakysiu;)


Pradžiai, žinoma, paklausiu, ar buvai savaitgaly nuvažiavusi ten, kur ketinai, ir ar turėjai fotoaparatą? Na, ir apskritai, kas ten buvo ir ar buvo taip, kaip tikėjaisi?


Klausiu, nes kartais man pačiai yra tekę pabuvoti renginėlyje, kurio labai ir ilgai laukdavau;) Ne visada pasiteisindavo, turiu prisipažinti;)


Panašiai dabar laukiu rugsėjo menesio ir kelionės į Lietuvą. Tačiau viskas palengva kinta, kinta, mainosi… Galimas dalykas, net nenuvažiuosiu ten visai, nors jau turiu ir bilietus nusipirkusi (pirmyn-atgal), ir sutartą literatūrinį vakarą Klaipėdoje, ir (irgi sutartą) vakarėlį Gi sodyboje… Visų pirma dėl to, kad parašiau pareiškimą dalyvauti viename Britų bibliotekos organizuojamame projekte. Jei būsiu į jį priimta - niekur nebegalėsiu važiuoti. Nebeturėsiu laiko.


Koks tai projektas? Tai mano svajonių projektas, tiesą pasakius. Vien tik dėl jo mokausi lotynų net ir dabar, kai vasaros atostogos, ir visi save gerbiantys studentai netupi prie knygų, o keliauja prie vandenų;)) Bet aš - ne. Stengiuosi padaryti viską, kas nuo manęs priklauso. Tai yra, gerai pasirengti interviu, kuris bus rugsėjo penktą. Tada ir paaiškės. 


Tačiau jei patekčiau į minėtąjį projektą - nieko man nebereikėtų. Būčiau vien tik tuo laiminga;) Projektas neilgas. Jis tęsis du metus, o jo tikslas yra parengti karališkųjų manuskriptų parodą, kuri sykiu bus ir paieškos, ir tyrinėjimas, ir mokslinis darbas, ir paroda. Kai parengimas baigsis, vyks didžiulė spaudos konferencija, bus publikuojami straipsniai spaudoje, interviu, ir visokie kitokie panašūs dalykėliai. 


Aišku, labiausiai noriu būti atrinkta į projektą, bet jei ne, jei nebūsiu atrinkta, tiesiog važiuosiu dešimčiai dienų į Lietuvą, nes jau esu nusipirkusi bilietus į abu galus;) ir be galo pasiilgusi. Ką manai,- juk tai mano pirmoji kelionė į Lietuvą per visą tą laiką;);)


Va, matai, kaip viskas dėliojasi… Tai Tu dabar man pasakyk, ko labiau norėti? Tiesiog belieka atsiduoti Dievo valiai;)))))


O kaip kačiuko vardas? Buvai sakiusi, bet… ne mano nosiai jį prisiminti. Toks gana sudėtingas buvo… Gal pakito, kaip tie mano planai;))


Bučkis;)*


Laukiu laiškelio;)


                                                                                                                                        Mari


 

Rodyk draugams

Pro langa…

Rodyk draugams

Ką galvoti apie Šliogerį…







Ką apie dievą mąsto Šliogeris, iš šio straipsnio sunku spręst, bet ką galvoja Lahayne apie Šliogerio mintis, matyt ir be padidinamojo stiklo.


Parašė Mindaugas 2008-07-21 11:20


Taip, Tavo tiesa, Mindaugai. Tačiau man labai labai įdomu, kas ką Lietuvoj galvoja apie Šliogerį. Pavyzdžiui Tu, mielasis Mindaugai, ką Tu pats apie jį galvoji? O ir šiaip, man nepaprastai knieti žinoti, ką apie Šliogerį galvoja, sakysim, Leonidas Donskis arba mano sesuo Sara Poisson…


Ir apskritai - visi Lietuvos žmonės;)


Žmonės, ką jūs galvojat apie Šliogerį?

Rodyk draugams

Pakeliui i Windsora…

Rodyk draugams

Apie tai, ką apie Dievą galvoja Šliogeris

Holger Lahayne. Klaidinantis Sokratas


2008-07-21



Kai stengiausi suprasti išmintį ir tai, kas vyksta žemėje, kodėl žmonės nei dieną, nei naktį nesudeda akių, pamačiau visus Dievo darbus ir supratau, kad žmogus negali suvokti, kas vyksta po saule. Kaip žmogus besistengtų tyrinėdamas, jis nesuvoks to; net išmintingasis, kuris tariasi žinąs, to nesupras. Mokytojo (Koheleto) 8, 16–17


Nemažai pasaulio religijų, ypač tokios kaip islamas ar krikščionybė, sparčiai auga. Tikėjimas stebuklais arba angelais, dvasingumas, dvasios pratybos, malda ir meditacija ne menksta, o priešingai – plinta ir populiarėja. Religingumas plačiąja prasme labai madingas. Tačiau tuo pat metu ypač Europoje gyvą tikėjimą išpažįstantiems krikščionims darosi ankštoka. Jų ekskliuzyvinė, misionieriškumu ir dogmomis paremta religija pastaraisiais metais sulaukia aršių išpuolių.


“Naujųjų ateistų” vado pozicijose jau nuo kadais laikosi Oksfordo biologas R. Dawkinsas, savo knygoje “The God Delusion” kalbantis apie “baimės Dievą”. Dawkinsui baimę kelia “tikėjimo karingumas. Tikinčiųjų įsitikinimas, kad jie tiksliai žino, kas teisinga”. Bet ir jis vieną dalyką tiksliai žino: “Religingumas griauna intelektą, pakerta tiesos ieškojimą”. Religija (dažniausiai jis turi omeny krikščionybę) jam esanti “mentalinio vaikų tvirkinimo forma” (”Der Spiegel”, Nr. 37, 2007). Dar prieš dešimtmetį jis sakė, kad “tikėjimas yra viena iš didelių pasaulio blogybių, prilygstanti raupsams, tik daug sunkiau išnaikinama” (”The Humanist”, 01/02 1997).


Į tą pačią dūdą su Dawkinsu pučia ir jo žemietis Christopheris Hitchensas. Knygoje “God Is Not Great” jis piktinasi, kad “religija viską apnuodija”. Kad ji esanti mokslo priešė. Kad “tikintysis tol nesiliaus, kol neparklupdys viso pasaulio” (”Der Spiegel”, Nr. 22, 2007). Prancūzijoje naujojo ateizmo pranašu laikytinas Michelis Onfray, kurio knyga “Traité d’athéologie” tapo bestseleriu (angliškai išleista “Atheist Manifesto”; apie M. Onfray žr. G. Grooto straipsnį “Dvi sielos”, “Aidai”, 2004). M. Onfray kalba apie “paskutinįjį mūšį” su “teologiniu abrakadabra”, sako, kad religija esanti “natūraliojo smurtingumo katalizatorius”. Vokietijoje toks pat provokuojantis pasirodė Ulrichas Beckas, savaitraštyje “Die Zeit” (Nr. 52, 2007) išspausdinęs esė “Gott ist gefährlich”. Joje šis žinomas sociologas kritikuoja krikščionių atseit vykdomą “Dievo oponentų demonizavimą”, esą krikščionys “netikinčiųjų… net žmonėmis nelaiką”. Jo išvada taip pat nė kiek ne švelnesnė: “Visas religijos humaniškumo vidus užpildytas totalitarine pagunda”. O italas P. Odifreddis šią tarptautinę ateistų galeriją papuošia šmaikščiu naujojo tikėjimo trejybės apibrėžimu: “Vardan tėvo Pitagoro, sūnaus Archimedo ir šventosios dvasios Niutono”.


Nusikaltimas mūsų degradavusiai tautai


Lietuvoje šitokių radikalių balsų nedaug; Dawkinsas su Hitchensu (dar) neišversti. Bet gerklių tokiems balsams ir šičia esama. Viena iš jų – Arvydo Šliogerio. Savaitraštyje “Atgimimas” (Nr. 20, 2008) interviu “Dievas – tuštumos vardas” šis “žymiausias ir originaliausias lietuvių filosofas” (N. Kardelis Šliogerio knygos “Kas yra filosofija?” pratarmėje) riktelėjo taip, kad per silpnai niekam nepasirodė.


Kitaip nei Vakarų spaudoje, čia žurnalisto M. Nastaravičiaus klausimai nebuvo nei griežti, nei kritiški, o tik nuorodinės frazės. Viskas prasidėjo, žinoma, nuo šiuo metu labai aktualios temos – abortų, kur žurnalistas pasidomėjo, ar nebūtų galima (pritariant abortų priešininkams) teigti, kad “virš moters sprendimo yra ir Dievo sprendimas”. Šliogeris rėžė be užuolankų:


“Jeigu katalikai turi tiesioginį ryšį su Dievu, kuris jiems praneša savo dekretus, tai tokie argumentai galimi. Aš, pavyzdžiui, taip kalbėti negaliu, nes man Dievas savo sprendimų nepraneša… Rėmimasis mistiniais, antgamtiniais autoritetais yra tik paprasčiausia demagogija. Man regis, reikia remtis sveiku protu. Kalbant konkrečiau, tuo, ką matei.” Vėliau sukonkretindamas priduria, kad abortų priešininkai, norintys jiems palankaus įstatymo, “remdamiesi Dievo valia, turi į Seimą atnešti Dievo dekretą. Su Jo parašu.”


Iš kur žinome, ką Dievas apie tai kada nors kalbėjo? – iš tikrųjų tai esminis klausimas. Ar yra kas nors ten, aukštai, kada nors pasisakęs žmogaus būties klausimais? Galų gale ar apskritai egzistuoja apreiškimas? Ar jis įmanomas? Jei taip, tai ar yra buvęs? Tai labai svarbūs filosofiniai, teologiniai ir pasaulėžiūros klausimai. Bet Šliogeriui svarbiau sukarikatūrinti ir pašiepti krikščionių poziciją.


Be abejo, iš dalies pačių krikščionių problema, kad jie kartais per lengvabūdiškai švaistosi savo “ypatingo ryšio su Dievu” argumentu – lyg gyventų greta jo, už sienos. Tik ar nors vienas rimtesnis teologas, etikas, argi nors vienas abortų klausimu remiasi kokiu nors pranešimu, gautu tiesiai iš Dievo? Krikščionys savo požiūrį į gyvybės apsaugą kildina iš Biblijos. Bet Šliogeris šio fakto nepastebi; jis paprasčiausiai ignoruoja kompleksišką krikščionybės apreiškimo sampratą. Jis nurodinėja Dievui, kokiu būdu jam teikti savo sprendimus. Ir dar apsimeta, tarsi būtų atviras Dievo balsui, tiesioginei informacijai iš dangaus. Kam taip elgtis, kai ir taip aišku, jog net iš ten pasipylusi ugnis kažin ar priverstų jį atverti savo ausis.


Biblija ne vienoje vietoje sako, kad pagrindinė problema visai ne informacijos iš Dievo trūkumas ar neaiškumas. Kai žmogus neturi nusistatymo klausytis (žr. Lk 16, 31), neįtikins jo nei Dievo balsas, nei stebuklai, nei parašai. Šliogeris (beje, pasielgdamas labai nemoksliškai) iš karto atmeta bet kokį antgamtinį autoritetą – nuo pat pradžių aiškiai išrikiuodamas fronto linijas. (Be to, knygoje “Niekis ir esmas”, II t. rašo: “‘Dievo’ apreiškimas iš tikrųjų yra Niekio apreiškimas. JHVH meluoja Mozei… JHVH privalo sakyti taip: ‘esu, kurs nesu’…šis melas tęsiasi iki pat mūsų dienų”.)


Bet pagaliau minėtajame interviu žymusis filosofas suformuluoja savo argumentus prieš abortų draudimą. Kaip ir daug kur, iš pradžių skaitome: “Ar abortų sumažės? Tikrai ne…” Bet vėliau…, vėliau kaip reikiant drioksteli: esą Tomaševskio įstatymas atvestų prie to, kad “asocialios šeimos” pradėtų plisti ir nevaldomai daugintis. Iš asocialių šeimų, kaip žinoma, “… atsiranda nusikaltėliai, debilai, girtuokliai, narkomanai, tinginiai ir panašaus pobūdžio padugnių fauna. Drausti abortus – tai dauginti nusikaltėlių ir alkoholikų procentą, taigi naikinti mūsų mažos tautos gyvybinius pamatus.” Tai sakiniai, kurie vadinami smūgiu žemiau juostos. Tai cinizmo viršūnė. Tai mintys, kurios prieštarauja visų liberaliųjų demokratijų konstitucijų, aukštinančių prigimtinę žmogaus vertę ir orumą, dvasiai. Tai žodžiai, kurie filosofijos katedros vadovui, seniausio Pabaltijo regiono universiteto profesoriui visiškai netinkami ir neturėjo išeiti iš jo burnos.


Kodėl šis filosofas jaučia visišką laisvę šitaip rūšiuoti žmones? Paminėtuosius nuo kitų atskirti ir pavadinti fauna? Manyti, kad daliai visuomenės net neverta leisti gimti? Jei jau kartą tapo narkomanu, tai ir liks juo visą laiką? Tėvai padugnės – ir vaikai būtinai padugnės? Lyg žmogus į pasaulį ateitų pažymėtas amžinu antspaudu ir su determinuotu likimu. Kiekvienas socialinis darbuotojas ir kiekvienas sielovadininkas (bet ne kiekvienas filosofas) gerai žino: “nepriekaištingai” išauklėtas, lydimas sėkmės ir laimingas šiandienos žmogus gyvenimo negandų, nesėkmių, ligų paveiktas rytoj gali virsti “padugne”. Įdomu, ką Šliogeris kalbėtų, jei jo vaikas “sėstų ant adatos”? Dabar tokiems “sėdusiesiems” jis tiesiog lengvu mostu kabina etiketę “fauna” – net neužsiminęs apie pagalbą, bent apie bandymą padėti susigrąžinti jiems žmogiškumą ir orumą. Pagal Šliogerio logiką, norint išvengti visuomenės padugnių, geriau visai vaikų negimdyti! Kadangi net ir Sokrato vaikai turi potencialo tapti pankais, bomžais, alkoholikais, narkomanais ir padugnėmis. (Šioje vietoje Šliogeriui tebūnie pasiūlyta pasižiūrėti R. Zemeckio filmą apie debilo gyvenimą “Forrest Gump”.)


Toliau Šliogeris meta dar vieną (beje, gana retai vartojamą) “argumentą”: “pasaulyje trūksta maisto.” Tuo argumentu jis ne tiek pribloškia, kiek nuvilia: negi filosofas neskaitė nė vieno rimto straipsnio apie dabartinę globalią maisto krizę? O gal jis gyvena užsidaręs nuo pasaulio? Pagrindinių maisto produktų bei grūdų trūkumas yra kompleksiška problema ir turi daug priežasčių (prasti derliai, erozija, klimato kaita, didėjanti paklausa Azijoje, didėjantis mėsos suvartojimas, spekuliacijos biržose, cukranendrių, ryžių ir rapso vartojimas biologiniam kurui gaminti, prasta kai kurių šalių žemės ūkio bei socialinė politika ir t. t.). Abortai su visu tuo neturi beveik nieko bendra. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Egipte, didelis gimstamumas didina maisto problemą. Bet čia ir dar visiškai neišnaudotos švietimo bei informavimo galimybės. O filosofas jau varo toliau: “Gimdyti be saiko – tai pasmerkti mūsų vaikaičius badui ir skurdui.” Koks abortų priešininkas pasisako už “gimdymą be saiko”? Ypač evangelikai juk visiškai (nepažeidžiant etikos ribų) neprieštarauja šeimos planavimui! Trumpiau tariant, abortų legalizacija tikrai, net garantuotai nesumažintų maisto stokos pasaulyje problemos.


Be to, ką tai turi bendro su Lietuva (Šliogeris būtent kalba apie mūsų vaikučius)? Lietuvoje kaip ir kitose Europos valstybėse gyventojų juk taip mažėja! Būtent mūsų retai apgyvendintame regione ateityje trūks žmonių, tai yra darbininkų, galėsiančių apdirbti derlingus dirvonus (ypač tai pasakytina apie Rusiją, kurioje dėl klimato kaitos žemės ūkio produkcija potencialiai galės smarkiai išaugti).


Bet apie gimstamumo reguliavimą Šliogeris turi ir daugiau ką pasakyti: “Išmintinga visuomenė visada reguliuodavo populiaciją – arba atvirai, arba veidmainiškai. Atvirai šitai darydavo graikai: jeigu gimdavo nesveikas kūdikis, jis būdavo sunaikinamas. Tarkime, man tai nepatinka, tačiau, deja, tai faktai.” Čia Šliogeris skaitytoją suklaidina: iš jo formuluotės visiškai aišku, kad visuomenė gimstamumą turėtų reguliuoti “atvirai”, nes kitaip – “veidmainiškai” – suprantama, nebūtų gerai. Kadangi filosofas graikus laiko išmintinga visuomene, tai jų būdas jam nėra ir negali būti atmestinas (tik gal kiek nepatinka, ne visai pagal jo skonį). Paprasčiau: gimusių vaikų žudymas (antikos tautose, deja, toli gražu nebuvo vien nesveiki kūdikiai!) nors ir žiaurus bei ‚nemalonus’ dalykas, bet reikalingas, taigi ir naudingas visuomenei (o graikai juk buvo išmintingi!). Tai dar kartą parodo, kad abortų šalininkai suvokia, žino, jog žudoma žmogaus gyvybė: bet mes (tiksliau, tie “geresnieji”) gali ir turi nuspręsti, kam verta gyventi, o kam ne. Gimusių vaikų žudymas jau tik to padarinys. Tad Šliogeriui vertėjo savo mintį ne sukti ir painioti, o aiškiai pasisakyti už graikų gimstamumo reguliavimo metodą (juk graikai išmintinga visuomenė!)


Toliau Šliogeris pereina prie krikščioniškosios žmogaus sampratos: “Krikščionybė paskelbė, kad žmogus yra Dievo paveikslas ir jo negalima naikinti.” Ir iškart spusteli jau visų baisiausiai nutrintą mygtuką: “Rezultatai kokie? Teologai ir popiežiai paskelbė, kad naikinti netikėlius, klaidatikius, pagonis ir stabmeldžius ne tik galima, bet ir būtina…” – juodasis krikščionybės praeities darbų sąrašas. Ir “originalusis” filosofas nesugalvoja nieko naujo, kaip tik dar kartą religijai sušerti atskirų jos tarnų gėdingosios praeities rimbu. Tarsi nebūtų galima religijos įvertinti ir kitaip. Tai tas pats, kas islamą atmesti vien dėl rugsėjo 11-osios išpuolio; marksizmą pasmerkti tik dėl Stalino vykdytų valymų; Amerikos politinę sistemą vertinti tik pagal G.W. Busho veiklą. Nesvarbu, kokia religija ar pasaulėžiūra, juk reikia ir būtina ieškoti kuo objektyvesnio vaizdo ir kuo įvairesnių faktų! Juk gal net ir Šliogeris žino, kad kryžiaus žygių praktika visiškai neatitiko nei Senojo Testamento, nei Jėzaus mokymo dvasios. Be abejo, yra oponentų, kurie teigtų priešingai, bet juk tokiu atveju galima diskutuoti. Kam mėtytis tokiais pigiais ir nieko neduodančiais kaltinimais?


Kad ir kaip, bet į vieną klausimą dar neatsakyta: kokia gi jūsų, Šliogeri, žmogaus samprata? Atrodo, jums nepatinka krikščioniškoji? Į frazę “kad gyvybė šventa” Šliogeris atsako: “Tada tegul klebonai nevalgo mėsos.” Ir jis teisus: “Šiame pasaulyje gyventi ir nenaikinti gyvybės yra neįmanoma…” Gyvybė savaime nėra šventa (to Biblija nesako net apie žmogaus gyvybę). Bet Šliogeris prideda: “Nemanau, kad esu geresnis už paršelį, kurį valgau. Aš tik stipresnis už jį. Kodėl Dievas sukūrė vieną rūšį, kurios gyvybė yra šventa, o kitą pasmerkė? Ar tai rodo, kad Dievas yra biologinis rasistas? Nežinau, nes šiaip ar taip, ir šiuo klausimu reikėtų tiesiogiai pasikonsultuoti su Viešpačiu…”


Kai kurių Rytų religijų, taip pat ir A. Schweitzerio sampratą, kad gyvybė savaime yra šventa, filosofas (teisėtai) atmeta. Krikščionys į kūriniją žiūri labai diferencijuotai, kaip į tam tikrą struktūrą: ‚viršuje’ į Dievą panašus žmogus, kurį nužudyti galima tik keliais ir labai išskirtiniais atvejais; žemiau nuo žmonių aiškiai atskirtas gyvūnijos pasaulis su daugybe visokiausių ‚teisių’, bet atiduotas žmogui kaip maistas; dar žemiau augalija ir t. t. Tačiau Šliogeriui tai nepatinka. O kas lieka? Kokios filosofo alternatyvos? Sakydamas “aš tik stipresnis už jį”, Šliogeris parodo, kad lieka tik stipresniojo teisė. Bet iš tiesų taip ir yra. Iš esmės juk žmonės irgi kaip gyvūnai, tik turėję laimę išsiskirti jėga ir protu. Tuo skirtumu ligšiol tebesinaudoja. Kito kelio nėra, tai vienintelė alternatyva. Abortų debatuose taip pat nuolat iškylanti ir aptariama.


Taigi Šliogerio argumentai abortų draudimo tema svarūs tik tuo, kad yra įžeidžiamai ciniški, o visu kitu – silpni ir nepakankami. Ypač turint omeny, kad čia kalba tikras proto gigantas ir ekspertas. Todėl jo reziumė “Abortų draudimas būtų nusikaltimas mūsų jau ir taip gerokai degradavusiai tautai” nesuprantama. Labiau tiktų atvirkščiai: jei stipresniojo teisė toliau tvirtinsis kaip principas, tai tauta dar labiau degraduos.


Dievas tik žodis


“Dievas – tuštumos vardas” – tai sakinys, kuriuo pavadintas minėtasis “Atgimimo” interviu. Dievas yra tik žodis, “tuščiažodžis”, kurį galima užpildyti kuo tik nori ir su kuriuo “galima pateisinti viską”. Knygoje “Transcendencijos tyla” Šliogeris pateikia tikrai visai neblogų (ir suprantamų) pastabų apie krikščionybės bruožus ir Dievą. Tačiau dažniausiai jo mintijimai apie šiuos dalykus labai keisti ir painūs: “Dievas yra nuodėmės savivoka ir savisaka. Arba taip: Dievas yra nuodėmės kalba” (”Būtis ir pasaulis”, 265); “[Dievas] autentiškiausias Niekio vardas” (”Niekis ir esmas”, II t.). Bet kur kas aiškiau yra pasisakęs bemaž prieš dešimtį metų viename Šiaulių laikraštyje:


“Esu skeptiškai nusiteikęs ne tik krikščionybės, bet ir visų religijų atžvilgiu. Jokio ‘Dievo’ kaip tikrovės nėra, bet bažnyčia ir religija naudinga bendruomenei, vadinasi, reikalinga daugybei žmonių. Štai kodėl, pats būdamas absoliutus skeptikas, aš gerbiu ir religijas, ir bažnyčią. Aš apskritai gerbiu gražias iliuzijas… Iliuzija yra kur kas svarbiau negu vadinamoji tiesa. Religija yra puikus dalykas kaip tik todėl, kad ji neturi nieko bendro su tiesa.”


Filosofas teigia, kad žmogus “yra svetimas šiai žemei, svetimas nežmogiškiems daiktams – neabejotina. Netikiu, kad žmogus yra gamtos vaikas…”; “Žmogus nėra gamtiškas padaras…” Jis yra “kosminis ligonis, jam reikia kažkaip kompensuoti jame žiojėjančią tuštumą” ir tai daro “kalbėdamas” – visų pirma apie Dievą.


Anot jo, tiek Dievas, tiek religija susikurti pačių žmonių siekiant patenkinti tam tikrus norus bei trūkumus. Taigi Dievas tėra žmogaus projekcija, kalbinė fikcija, nesantis niekas, “absoliutus stabas”, egzistuojantis “kaip Transcendencijos protezas…” (”Niekis ir esmas”, II t.). Šitaip teigdamas, Šliogeris pasirodo besąs L. Feuerbacho (1804–1872) tradicijoje, kuria vėliau sekė ir Marxas, Freudas bei kiti (smarkiai ją radikalizuodami).


Žmogus savyje nešiojasi “begalybės nuojautą”; “Paprasčiausiai Dievas yra išpildytas troškimas… Dievas pripildo tuštumą, kurią troškimas iškelia į paviršių”, buvo įsitikinęs šis vokiečių mąstytojas, savo kelią pradėjęs nuo teologijos. Dievas – tai “proto savimonė”, “Dievo supratimas yra žmogaus savimonė” (krikščionybės esmė). Religijos atžvilgiu Feuerbachas kaip ir Šliogeris taip pat labiau akcentavo jausmus nei protą kaip švietimo atstovai. Taip pat neatmetė religijos, laikė ją naudinga praktiniams tikslams. Šliogerio retkarčiais pasitaikantis antiabstrakcionizmas neretai aptinkamas ir pas Feuerbachą: “Filosofijos ir mokslo užduotis bendrąja prasme nėra nukreipti nuo apčiuopiamybės, t. y. nuo realių objektų, o būtent prie jų atvesti; ne paversti suvokimo objektus į idėjas bei įsivaizdavimus, bet būtent juos padaryti matomus…” (”Grundsätze der Philosophie der Zukunft”).


Feuerbachas, nuopuolio, prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo neigėjas, yra pasakęs ir gerų dalykų. “Religija turėtų būti Dievo reikalas, Dievo valios, religija Dievui ir dėl Dievo valios. Bet regis, kad ne viskas [tuometinėje religinėje praktikoje] sukasi vien apie jų [krikščionių] atpirkimą, vien apie jų susitaikymą, vien apie jų išganymą ir nemirtingumą? Dievas nustumtas į jų religijos pakraštį; centre stovi patys individai” (”Gedanken über Tod und Unsterblichkeit”).


Ateistai kaip Feuerbachas daugelyje dalykų yra teisūs ir galintys pabūti tarsi veidrodžiu visai krikščionijai, nes šitaip veikia – tam tikra prasme – Biblijos dvasioje. Mat religijos kritika nėra nei graikų filosofų, nei švietimo mąstytojų išradimas, o senatestamentinė praktika. Išsamių religijos kritikos skyrių galime rasti Ps 115, 4–8, Ps 135, 15–18, Iz 44, 9–20, Jer 10, 1–16. Visose šiose vietose sakoma, kad stabai yra susikurti žmonių ir yra niekis (ir čia: tuštuma), bejėgiai ir nepaveikūs. Izaijas smulkiai aprašo amatininkų darbą ir daiktų gamybą; kaip medis vartojamas statybai ir kūrenimui; ir kaip paskui iš to pat medžio likučio išskaptuojamas stabas ir imamas garbinti:


“Rąstigalį žmogus sudegina ugnyje, ant jo žarijų kepasi mėsą, sotinasi kepsniu, vis šildydamasis prie ugnies ir kartodamas: “O, kaip man šilta, net karšta!” O kas dar liko iš medžio, iš to išdrožia dievą – savo stabą, klupčioja ir kniūbsčias puola prieš jį, maldaudamas: “Gelbėk, nes tu mano dievas!”" (44, 16–17)


Stabai nei ko duoda, nei ką nuveikia. Anot Jeremijo, jie vien “paukščių baidyklės melionų darže” (10, 5). Todėl kvaila jiems teikti nors kokio dėmesio. Pranašai kritikuoja ne tik stabus, bet ir jų garbintojus:


“Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: “Rąstigalį įmečiau į ugnį, ant jo žarijų išsikepiau duonos, pasispirginau mėsos ir pasisotinau. Nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstigalį garbinsiu?”" (eil. 19)


Vokiečių teologas H.P. Hempelmannas šią mintį taikliai apibendrina: “Krikščionių tikėjimui reikalingas religijos kritikos “feuerbachas” – ugnies upelis (iš vok. “Feuer” – ugnis, “Bach” – upelis). Jam reikalinga toji kritiškų ir tikrai radikalių klausimų skaistykla. Jis negali gyvuoti nepaklaustas, ar nepasidarė vien tik religija, būtent kad vien tik religija nepasidarytų. Kad nepavirstų vien žmogiška kultūros istorijos apraiška. Krikščionių tikėjimui būtina religijos kritika ir kuo greičiau” (”theologische beiträge”, 39, 2008)


Feuerbachas bus kone visai teisus sakydamas, kad religijos tėra iliuzija. Beveik visos religijos yra egocentriškos (šiandien politiškai tai visiškai nekorektiškas pasakymas). Bet tik “beveik” visos. Mat Feuerbachas žengtelėjo ir toliau, priskirdamas prie įsivaizduojamųjų ir Biblijos, taigi žydų ir krikščionių Dievą. Bet ateistinė religijos kritika įvartį įsivaro pati sau: visas religijas įmanoma pašalinti tik jų vieton pastatant naują sukurtą religiją (ideologiją arba pasaulėžiūrą). Ir Šliogeris tai gerai suprato: “Net jei žmogus laiko save netikinčiu ir atmeta religiją, jis vis vien ieško autoriteto ir jį susiranda pasaulietiškose ideologijose. Pasirinkimas labai ribotas: arba religija, arba ideologija. Kas nesimeldžia Dievui, tas suklumpa prieš ideologinius stabus.” (”Kas yra filosofija?”). O “Atgimimo” interviu prideda:


“… visi Dievai yra kruvini, nes reikalauja aukos. Būtų gerai, jeigu ‘Dievą’ galėtume užmiršti, bet tai neįmanoma. Vietoj jo atsiras ‘tiesa’, ’socializmas’, ‘didysis sprogimas’, ‘kvantas’, ‘nekilnojamasis turtas’, ‘genas’, ‘Zvonkė’, ‘doleris’, ‘kvazaras’, ‘tautos vadas’ ir pan. Kažkuo tikrovės stoka bus užkimšta. Bet visų tų kamščių pradininkas yra žodis ‘Dievas’. Geriau būtų apsieiti be tokio žodžio, už kurio nieko nėra.”


Arba (tikra) religija, arba ideologija. Tik kodėl dėl visko kaltas žodis “Dievas”? Juk argi ne svarbiau išsiaiškinti, kaip ir dėl kokių priežasčių pasirinkti vieną ar kitą pasaulėžiūrą? Ką pasiūlytų Šliogeris? Ką ir dėl ko jis pats sau yra pasirinkęs?


Interviu jis aiškiai to nepasako. Tik tiek: “Kai aš sakau ‘šlepetė’, galiu ją parodyti, o Dievo parodyti negaliu.” Reikia remtis “tuo, ką matei”. Straipsnyje “Rojus yra čia ir dabar” (”park@s”, Nr. 35, 2005) taip pat sako: “kliedesiai yra Dievas, kliedesiai yra religijos…”, pridėdamas:


“Tikra yra tai, ką aš matau, ką aš liečiu. O visa kita yra kliedesiai. Gali būti tokie, kitokie, bet vienu požiūriu jie vienodi – aš to negaliu pakeisti. O ką aš matau – aš galiu pakeisti… Aš galiu remtis tik tuo, ką pats čiupinėju, matau. Tai yra tas pats paprastas nežinojimo imperatyvas.”


Tame pačiame straipsnyje Šliogeris taip mini “filosofijos išradėjus” Ksenofaną, Sokratą, kurie pasakė: “Visi tie jūsų dievai, visi mitai yra kliedesiai. Mes galim mąstyti tik apie tai, ką matom savo akimis. Tik savo akimis. Ir aš bandau mąstyti apie tai, ką matau savo akimis.”


Tikiu tik tuo, ką matau (Sokratu šiuo atveju remtis sunkoka, bet apie tai vėliau). Ką bepridursi… Gal tik tiek, kad tai jau truputį keistoka ir senstelėjusi pažinimo teorija, juolab paties filosofo čia nė kiek nepagrįsta bei nesiūlanti jokių išeičių (ar tik pati nebūsianti kliedesys?). Šitokią nuostatą smarkiai yra sukritikavęs C. S. Lewisas savo “Narnijos kronikų” pirmajame tome, vaikų ir profesoriaus pokalbyje (daugiau apie tai H. L. straipsnyje “Liusi, profesorius, mokslas ir tikėjimas – trumpas įvadas į mokslo filosofiją pagal C. S. Lewiso ‚Narnijos kronikas’”.


B.d.



Rodyk draugams