BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Perkeliu is Literaturmenio

SEKMADIENIS, 2004 M. LIEPOS 18 DIENA


Mari Poisson, Sara Poisson


 


Miela Mari,

Šiandien buvau priversta pasiimti Mildą iš stovyklos, nes ji, išpuikusi originalė, taip ir nepritapo prie kompanijos… Kai imi skaičiuoti, 60 nepanaudotų litų – kaip į balą… (Stovyklos kaina – 200…)


Pasiėmiau Mildą iš stovyklos, pakeliui sustojau rugiagėlių (žiedai nuo galvos skausmo), o kitoje žvyrkelio pusėje pasivagiliavom pašarinių žirnių… Paskui – sodybon. Prisirinkom po pusę puoduko žemuogių, kepėm ant laužo medžiotojų dešreles, valgėm užgerdamos savo ką tik surinktų kmynų arbata. Maudėmės tvenkinėlyje kartu su varlytėmis ir stebėjome, kaip jos vabzdžius gaudo pasišokinėdamos.


Fotografavau Angelicą, vis labiau abejodama, ar tai – Angelica archangelica (vaistinė šventagaršvė), ar Angelica silvestris (Amerikoje paplitusi Angelicos atmaina, lietuviškai – miškinis skudutis)… Reikės fotkių pasiųst žolininkei Balvočiūtei.


Tų Angelicų, kurias laikinai pavadinau Angelica samogitia, yra keliolika augalų už mano tvartelio. O palei keliuką yra dar kažkokia lyg ir Angelica, bet nei archangelica, nei sylvestris.


Šiaip tų Angelicų – keliasdešimt atmainų, o karalienė – archangelica, žinoma.


Be Angelicos, fotografavom žiogelius – mūsų Žiogaičių kaimo simbolį. Jie dabar labai įspūdingi – su įvairaus dydžio sparneliais ir uodegėlėmis. Bet mes su Milda taip ir nesupratom – ar sparnai ir uodegėlės priklauso nuo vabzdžio amžiaus, lyties, ar nuo atmainos.


Pridedu fotkių. “Mėlyni šešėliai” – iš vakar. Tai yra užuolaidų su mazgais šešėlis ant lovos užtiesalo kaime. Šešėliai yra mano tema, nes esu pagal projektą įsipareigojusi parengti parodą “Šešėliai – giminės”.


O kaip Tu, Mari?


Prisiminiau, kad Tavo gimtadienį esu užsirašiusi kompe, ir tada dar prisiminiau, kad rugsėjo 22-ąją yra gimęs toks vaikinukas, kurį buvau įsimylėjusi nuo II iki VIII klasės. Kartais jis iki šiol sapnuojasi. Linas jo vardas, akys – didelės ir žydros. Paskui teko girdėti, kad su kažkuo susimušė, net kalėjime sėdėjo.


Sara




Miela Sara,

Laiškas buvo nuostabus. Bet labiausiai man patiko pati pati pabaiga…


Ir nuotraukos visos penkios tiesiog pasakiškos… Tiesiog, tiesiog…


Na, tiesą pasakius, aš irgi prisiminiau, kad vienos mano anglistės gimnazijoj dukrytė taip pat yra gimusi rugsėjo 22-ąją. Šiemet jai sueis 2 metai, ir jos vardas yra Meda. Aišku, visi ją vadina Medute.


Šeštadienį, galima sakyti, vadavausi mirtimi. Be proto skaudėjo galvą. Bet po pietų šiaip taip atsikėliau iš lovos, kur gulėjau neatmerkdama akių, ir įdėjau į Rašykus vieną novelikę, kuri vadinasi “Meilė ir kortos, arba prasmės technologija”.


Šiandien visą dieną jau neblogai jaučiausi. Dirbau savo rankdarbius, viriau kalafiorus ir ėjau į parduotuvę (pas Kurmį).


Vyras “zeimeriu” visą dieną pjaustė malkas. Malkos dar iš pernai metų. Šiųmetinių neturim. Buvo pažadėta, kad atveš kaip ir praėjusią savaitę… Bet nesulaukėm…


Šiaip jau kaip ir neblogai praėjo sekmadienis. Tik visiškai neturėjau jokios energijos. Iš po vakarykščio galvos skausmo, matyt…


Šiandien sėdėjau prie kompo šalia atviro balkono. Pirmą kartą jaučiau, kad tikrai yra vasara…


Iš parduotuvės parnešiau tris ledus su šokolado gabaliukais. Vyrui, sau ir anūkui. Bet anūkas neturėjo laiko. Mat vienas kaimynų bernas atėmė iš jo vandeninį šautuvą. Teko jam vaikytis… Vos iškentėjau neįsikišusi…


Pasikviečiau vyrą nuo “zeimerio”, ir mudu suvalgėme savo ledus. Anūko dalį įkišau į šaldymo kamerą.


Žodžiu, ne taip išeina, kaip sumanai…


O tie Tavo giminės šešėliai – tikrai labai įspūdingi. Labai. Graži bus paroda…

Mari

Rodyk draugams

Laiskas

Chiara M. Laiškas Liučijai


2008-07-13




Chiara M. autobiografinė knyga “Žiauri švelnioji meilė”, kurią neseniai išleido “Katalikų pasaulio leidiniai” , nepalieka abejingų. Vieni ja žavisi, kiti piktinasi. Tačiau negalima paneigti, kad asmeninė istorija, pasakojanti apie mėginimą susigyventi su “ja” - palaipsniui vis labiau luošinančia ir apribojančia liga - atveria netikėtų properšų į žmogaus sielą ir perkeičia skaitantįjį. Siūlome dar vieną ištrauką iš šios knygos. 


Miela Lučija,


štai pabandysiu išreikšti ant popieriaus tai, ką vakar tau kalbėjau telefonu.


Kaip žinai, man nebuvo lengva susitaikyti su šia nauja tikrove – invalido vežimėliu. Jau daug metų (tu žinai, kaip ilgai!), gyvendama su šia liga, išmokau pralaimėti, bet šito dalyko tiesiog ne, negalėjau pakęsti.


Žinojau, kad tam ateis laikas, buvau tai sau ir sakiusi, tačiau, užsispyrusi kaip asilas, iki tol, kol jau be to nebebuvo galima išsiversti, už tai mokėdama net ir rėžiančiais skausmais, bandžiau „užsimaskuoti“ ir nekristi į akis, vaikščioti taip, tarsi būčiau viena iš tų, kurie „neturi ko veikti“.


Bet paskui, juk žinai ir tu, tai įvyko. Įsėdau į šį liūdnai pagarsėjusį, tokį nekenčiamą keturratį.


Manyje viskas tiesiog stojosi piestu, nebylus šauksmas, net nežinojau, kur jį kreipti.


Man atrodė, kad tai buvo pabaigos pradžia. Buvau tikra, kad „tokia“ aš tikrai nebeturėsiu drąsos išeiti iš namų. Žinau, kad tai gali atrodyti absurdiška, bet aš to gėdijausi. Vien jau mintis, kad žmonės pamatys mane nusiritusią iki šito, vertė mane tai atmesti, kėlė nuolatinį skausmingą pasibjaurėjimą tuo, kas paprastai neturėtų jo kelti. Buvau netgi nusprendusi tūnoti tarp keturių sienų visą likusį savo gyvenimą ir pasirodyti tik artimiausiems žmonėms. O mieste, savo pačios mieste, tai jau visiškai ne.


Neįstengiau „persilaužti“.


Paskui buvau priversta išeiti iš namų, nes būtinai reikėjo nuvažiuoti į vieną susitikimą kitame mieste. Negaliu tau apsakyti tos įtampos, to šalto prakaito, kurį jaučiau bėgant mano nugara, tos keistos mano laikysenos, kad tik kiti nematytų mano veido. Mačiau tik batus ir asfaltą. Panarinusi galvą nenorėjau žiūrėti į akis „pasauliui“. Dienai baigiantis buvau tarsi išsunkta.


Praėjo kiek laiko, keletas mėnesių, per kuriuos manyje virė ši įnirtinga, be galo sunki kova. Nepakenčiau žmonių, kurie man sakė: „Ir ko gi nori, reikia tik išlįsti, išeik pagaliau! Ar žinai, kiek progų taip prarandi? Už sienų verda gyvenimas, negali savęs taip palaidoti namuose!“


Žinoma, tam, kuris, tau tai sakydamas, stovi ant savo paties kojų, viskas yra taip paprasta. Arba ir kiti žmonės, kurie jau sėdi vežimėlyje. Na taip. Esu sutikusi ir keletą iš jų, kurie man iš dalies pakartojo tą pačią mintį, ir galbūt būtent tai mane dar labiau suerzino. Negalėjau net įsivaizduoti, kad „būtent“ jie manęs nesupranta. Tad padariau išvadą, kad, turint galvoje kitą žmogų, nieko negalima laikyti savaime suprantamu dalyku. Kiekvienam yra savas laikas ir reikia mokėti to paisyti. Aš pati savo „viduje“ turiu žengti tą žingsnį, savo „viduje“ turiu išmokti priimti save tokią, kokia esu. Tačiau nieko negalima padaryti staiga. Tai, kas vienam žmogui gali būti paprasta, kitam gali atrodyti tarsi neperkopiama uola. Turi pamažu subręsti, tarsi koks katarsis, suvokimas, kad dėvi jau kitokį drabužį ir turi jį ne kartą išmėginti.


Laikas. Duoti sau laiko, bet savęs „neprievartauti“. Aš su savimi pačia tam tikra prasme susitaikiau po truputį. Ilgomis, nesibaigiančiomis vienatvės valandomis turėjau galimybę (neversdama savęs būtinai susitaikyti su šiuo nemaloniu dalyku) suartėti su savimi pačia ir su šia nauja tikrove. Turiu pripažinti, kad jūs man labai padėjote. Tai, kad į menų kongresą nuvažiavau tokia, „ratuota“, man „saugioje“ aplinkoje leido įgyti pirmąją patirtį. Bandžiau elgtis laisvai, tačiau viduje kartais atrodydavo, kad mirštu. Tai buvo pirmas mano išėjimas į viešumą. Jūsų žvilgsniuose mačiau nuostabą, retkarčiais sutrikimą, tačiau ir didelę meilę. Pamažu kelią ėmė skintis neaiškus suvokimas: dviejų pasaulių, kurie susitinka, tačiau dar nėra atradę bendros kalbos, sąmoningumas.


Iš pat pradžių, kai išeidavau iš namų, savo „akių aukštyje“ sutikdavau tik vežimėliuose sėdinčių vaikų žvilgsnius, galbūt nustebusius dėl to, kad priešais save mato kažką, kas yra už juos didesnis. Retai pasitaiko, kad kas nors iš suaugusiųjų pasilenktų iki vaikų ir taip kartu su jais važinėtųsi vežimėliu! Iš pradžių jaučiausi nejaukiai. Mačiau tik neigiamą viso to aspektą. Tikrovė buvo tokia, kad tam tikru būdu „ištrūkau“ iš tos pozicijos, kurioje iki tol mane matė pasaulis. Tiesiog nekantravau vėl užsidaryti į savo kiautą. Tačiau tuo pat metu toliau vyko ir vidinis intensyvus darbas…


Ir štai priėjome iki šių dienų. Tų, kurios ką tik praėjo. Bendrystės ištroškusią mano sielą pagirdė rasos lašų lietus. Kiekvienas susitikimas su kiekvienu iš jūsų buvo tarsi tas lašas. Vienas lašas, paskui dar vienas… vis daugiau lašų… jaučiausi tarsi po truputį atsigaunantis augalėlis. Tai beprasmiška, mes nesutverti tam, kad liktume vieni. Juk geriausias vaistas ir toliau išlieka Meilė.


Taigi. Pasivaikščiojimas palei ežerą su U. ir jos draugėmis.


Šį kartą buvo kitaip. Galbūt todėl, kad žinojau, jog niekas manęs nepažįsta, turėjau drąsos pakelti galvą ir pažvelgti į akis prieš mane esantiems. Padėjo ir pati diena. Pirmosios popietės valandos, šiltas oras, saulė, atsipalaidavimo jausmas. Pirmieji, žinoma, buvo vaikai. O aš nusprendžiau jais pasekti. Leidausi vedama. Ir apie nieką negalvojau.


Įdomu. Kadangi man nereikia žiūrėti, kur statyti koją, būdama tokiame „aukštyje“ ir slinkdama tokiu greičiu, pastebiu daug smulkmenų: automobilio buferius, šiukšlių konteinerius, susikibusias sužadėtinių rankas ir raukšlėtas senelių rankas, kuriose pasislepia mažytės jų vaikaičių rankytės, naujagimius jų „laukui“ skirtuose lopšiuose, ypač aptvarus, pro kuriuos negaliu pasukti ten, kur kiti eina beveik automatiškai. Prasilenkdama su praeinančiais žmonėmis, išgirstu daug kasdien ištariamų žodžių… žmonių įvairovės atspindys. Net ir žvelgdama į pasaulį iš apačios, jame galiu rasti daug netikėtų dalykų…


Sustojame suvalgyti ledų. Iš baro išeina ponia ir man nusišypso.


Štai ir priėjome. Priverčiau tave skaityti visą šią ilgą įžangą, kad dar kartą prieitume prie „žvilgsnių“ temos.


Prie to, apie ką tau ir kalbėjau telefonu. Vėl pakėlusi galvą pamačiau, kad žmonių, kai jie pamato kurį nors iš „mūsų“, žvilgsniai gali būti įvairūs: jie gali žiūrėti smalsiai (smalsumas, prisipažinsiu, mane labai erzina, ypač jeigu jis yra liguistas), sutrikę, nebyliai klausdami, jausdamiesi nesmagiai…


Tai mane privertė susimąstyti.


Galbūt, galbūt tai priklauso ir nuo mūsų. Kas?


Padėti jums, kad mums padėtumėte.


Jūs nežinote, kaip tai padaryti, o mes neturime drąsos pasikalbėti su jumis, nes esame įsitikinę, jog šiame pasaulyje, kuris liaupsina tik aktyvumą, karjerą, sveikatą, gražią išvaizdą, esame visam laikui išbraukti iš gyvenimo.


Nėra lengva būti šalia neįgalaus žmogaus, kad ir kokia būtų jo negalia. Neįgalieji, nenorėdami dar labiau kentėti, dar aštriau jausti savo kitoniškumo naštą, instinktyviai pastato dyglius. Jie yra linkę susitikti su panašiais į save, ieškoti ryšių su jais ir taip nenoromis kai kada sudaro tikrus psichologinius getus. Tačiau jeigu aš pasakysiu tau: „Lučija, man reikia tavęs, man reikia, kad man „būtent taip“ padėtum“, tai suteiksiu tau galimybę įžengti į mano pasaulį, pažinti mane, išmokti su manimi normaliai kalbėti.


Kad ir kaip būtų, pirmiausia aš pati turiu žengti pirmą žingsnį ir prisiartinti prie tavęs. O tai man nelengva. Vadinasi, dar kartą turiu nugalėti save. Nieko nepasilaikyti sau. Netgi ligos, vienintelio „turto“, kuris man dar buvo likęs.


Tačiau turiu nutildyti savąjį „aš“. Pripažinti, jog nesu autonomiška. Pripažinti, kad man reikia kito žmogaus. Pripažinti ir priimti tą tikrovę, kurioje dabar gyvenu, ir dalytis ja su kitais. Tai nėra lengva. Turime žengti žingsnį vieni prie kitų. Kiekvienas turi atiduoti tai, ką turi: sveikatą ir ligą, stiprybę ir silpnumą, aktyvumą ir apmąstymus.


Tačiau galiausiai suvokiu, kad galbūt daugiausia stiprybės turime mes, jeigu tik sugebame ją iškelti aikštėn. Jeigu tik nepamirštame, jog kai ką galime duoti ir mes jums. Niekas neturi jaustis esąs geresnis už kitus. Lygios galimybės. Juk taip sakoma, ar ne?


Būtų gražu, jeigu kiekvienas iš „mūsų“ kiekvienam iš „jūsų“ galėtų ištarti: „Štai, imk mano ranką, eime su manimi… aš išmokysiu tave mūsų kalbos ir kartu mes rasime bendrą kelią į negalią.“


Ir man šis kelias yra naujas. Mano pranašumas yra tas, kad dar prisimenu „normaliųjų“ pasaulį, tačiau aš jo ir ilgiuosi, gailiuosi, kad jam nebepriklausau, tad man prireiks visos įmanomos pagalbos, kad nepasiduočiau nuolatos tykančiai pagundai jaustis „nurašyta“.


Nežinau, ar man pavyko tau tai paaiškinti. Visa tai dar labai nauja, dar tik bręsta. Jaučiu, kad ir man tai nėra lengva. Tačiau tu, manęs klausdama, suteiki man ir galimybę išsiaiškinti su savimi pačia.


Ir tai yra bendrystė, tad kodėl turėčiau tuo stebėtis?


Rodyk draugams

Mari Poisson apie dviguba pilietybe ir du pasus

Kazkaip labai jau nedorai atrodo. Nepadoriai… Tada gal turekim ir po dvi motinas kiekvienas ir po du vyrus ar po dvi zmonas… Jei turesim dvi tevynes, tai kuri is ju bus mylimesne? Ar prisimenate Biblijos vietele apie tai, kad nereikia buti dvieju ponu tarnu? O 10 Dievo isakymu: Neturek kitu Dievu - tik mane viena?


O as? Ka darysiu as pati? O stai ka: vos tik turesiu teise tai daryti, prasysiu Anglijos pilietybes ir atsisakysiu Lietuvos. Tai sakau atvirai ir tiesiai. Ko man apsimetineti? Kartais mes juk skiriames su mylimuoju ir turime tai aiskiai ir nedviprasmiskai pasakyti. Tik po to ramia sazine galime teketi uz kito vyro.


 

Rodyk draugams

Virginijos laiskelis…

Mieloji Mari,
 
aciu uz geranoriskuma :)
Dabar atostogu datos dar paskelbti negaliu, bet tik tiek galiu pasakyti, kad ji bus ne anksciau, kaip rugpjuty. Tat siek tiek laiko dar turime.
 
Jusu
 
V.

Rodyk draugams

Mari Poisson. Ką darytum, jei gyventum mirusi


        Oskaro sesuo Isola gyveno savo tėvų namuose kaip naminis gyvūnėlis, leisdama dienas internete. Ji jau keletą kartų bandė kažką gražaus parašyti pati. Nesėkmingai. Niekas nenorėjo pripažinti, kad galima rašyti ir apie tai, kas gražu. Aplink klestėjo bjaurumo estetika. Vertinga buvo tik tai, kas bjauru. Isola niekaip nerado artimos savo širdžiai srovės, prie kurios galėtų šlietis. Dėl to liūdėjo ir buvo prislėgta. Virpėdavo kaip lapelis, skaitydama  visokiausias anonimiškas bjaurybes po savo rašiniais. Neskaityk tų šiukšlių, sakydavau jai. Bet ji skaitė. Mat visa širdimi troško būti graži, tyra ir patikti žmonėms. Dar daugiau – troško patikti visiems žmonėms. Nes juk visiems žmonėms turi patikti tai, kas gražu ir tyra. O kas yra visi žmonės ? Visi yra pasaulis. Kokia nesąmonė, sakydavau jai. Pati to nesuvokdama, tu trokšti patikti visam pasauliui.

        O lelijos ir rožės patinka visiems, atsakydavo ji. Juk taip?


        Na, taip, sutikdavau šiek tiek nenoromis. Ir tuojau pridurdavau, kad esu skaičiusi, jog tas, kas patinka pasauliui, nepatinka Dievui. Ir atvirkščiai. Tas, kas patinka Dievui – nepatinka pasauliui. Tu nori patikti ir pasauliui, ir Dievui. Tu nori to, kas neįmanoma.


        Bet aš vis tiek noriu, ji atsakydavo.


        Iš kitos pusės žvelgiant, jos atvejis buvo lyg ir nevisai normalus. Nebuvo konkretaus vieno vienintelio žmogaus, kuriam ji būtų norėjusi visa siela patikti, arba vieno vienintelio priešo, kurį tikrai iš širdies būtų norėjusi įveikti. Viskas, sakyčiau, buvo kažkaip bendra, neapibrėžta. Neryšku. Lyg vos vos banguojanti jūra. Arba pakrantės smėlynai, apaugę gubojomis… Lyg internetas… Viskas truputį vibravo, truputį mirgėjo ir truputį priminė rūkuose plaukiantį žydėjimą. Atrodė, kad visi ją myli, tiksliau, niekas nekreipia į ją jokio dėmesio. Ką daryti? Apsimesti, kad viskas gerai, kad yra viskuo patenkinta? Ką ji galėtų  padaryti, kad, netrukdydama žmonėms, atkreiptų į save jų dėmesį? Juk gėlės pritraukia bites, sakydavo Isola. Pakanka tik žydėti, ir daugiau nieko, sakydavo, žvelgdama tamsiomis drėgnomis veršiuko akimis.


        Tada, mieloji Isola, atsakydavau nė nemirktelėjusi, – turėtum numirti pasauliui. Nes kol tik būsi gyva, žmonės bus priversti į tave kaip nors reaguoti. Vieni nekęs, kiti pavydės. Tai normalu. 


        Bet, jos galva, tai nebuvo normalu. Ji neturėjo drąsa atvirai ir ramiai kažko siekti,  konkuruoti, pranokti kitus, džiaugtis pergalėmis, eiti į tikslą. Be to, ji neturėjo tislo. Pagal savo mamos planą, ji viskuo turėjo būti panaši į Oskarą. Septintaisiais savo gyvenimo metais vilkėjo tą pačią žydrą aksominę Oskaro suknelę su kaspinais, kuria mama puošdavo Oskarą, protestuodama prieš tai, kad ir antrasis jos vaikas gimė berniukas. Taigi Isola manė, kad turi patikti pasauliui tiesiog šiaip sau, - kad yra graži ir tyra mergaitė. Be priežasties. Dėl to, kad gimė mergaite.


        Tu, Isola, esi trečiasis mamos vaikas-pagaliau mergaitė ir neturi jokios kitos vertės. O turėti savo asmeninę vertę yra tiesiog gyvybiškai būtina, pamokslavau.


        Kaip tai, klausdavo Isola.


        Kvailas klausimas, blondine, atsakydavau.


        Esu apie tai kažkur skaičiusi, paskui paaiškindavau. Pavyzdys buvo toks: vienas žymus pamokslininkas iškėlė ir  parodė salei naujutėlį šimto dolerių banknotą. Kas norėtumėte, kad jį atiduočiau, paklausė. Pakilo daug rankų. Bet palūkėkite, pasakė pamokslininkas, aš pirma kai ką jam padarysiu. Ir jis suglemžė banknotą. Tada vel paklausė, ar dar kas nors jo nori? Žmonės pašurmuliavo, bet vėl pakilo daugybė rankų. Tada pamokslininkas numetė banknotą ant žemės ir sutrypė. Ar kas nors vis dar jo nori? Ir vėl pakilo daugybė rankų.


        Moralas: kodėl jūs vis dar norite? Todėl, kad šimtas dolerių neprarado savo vertės. Jūs jo norite, dėl jo vertės. Štai todėl.


        Kiek aš kainuoju, liūdnai klausdavo Isola. Nieko? Žvaigždės juk nekainuoja nieko. Ir Saulė, ir oras, be kurių nė vienas iš mūsų neišgyventų.


        Bet tu žmogus, o žmogaus vertę nustatyti visai nėra sunku, sakydavau žinovės tonu. Viena valanda pagalbinio darbininko gyvenimo Jungtinėje Karalystėje kainuoja maždaug penki su puse svaro. Bet yra ir pigesnių gyvenimų. Nors, kaip žinome iš žiniasklaidos,- yra ir nepaprastai brangių gyvenimų, pridurdavau pamojusi ranka į vakarinį laikraštį ant Isolos lovos.


        Pati girdėjau kaip Nadabukas, kitas žymus pamokslininkas iš Afrikos, pateikė tokį pavyzdį: visa Anglija verkė ir gedėjo, kai vienas žymus futbolininkas susilaužė koją ir dėl to negalės žaisti rinktinėje. Tačiau jis vis tiek, netgi be kojos, buvo įtrauktas į rinktinės sąrašą. Kiti net ir su abiem kojomis ten nepateko, o jis – buvo įtrauktas. Kodėl? Tik dėl savo vertės.


        Atsimink, nuoširdžiai guodžiau save pačią ir gražiąją Isolą, visai nesvarbu ką kalba apie tave žmonės ir kaip jie tave vertina. Svarbu tik tai, kaip tave vertina Dievas. Nes Dievas nesiekia netyrų tikslų - tave sumenkinti, sutrypti ar išjuokti. Jis nesiekia sau garbės, nedaro sau reklamos. Todėl jei patinki jam – esi teisingai vertinama. Ir aš pati stengiuos patikti  Dievui. Jei mes patiksim Dievui – viskas tvarkoje, Isola. Gyvenkim taip, kad patiktume Dievui.


        Bet Isola jau buvo apsisprendusi numirti ir toliau gyventi mirusi.


        Kurį laiką ji taip ir gyveno. Man, prisipažinsiu, tai nepaprastai patiko. Tai buvo puikus atsakymas į amžinąjį klausimą – ką daryti?


        Ką ji darė? Nieko tokio. Skaitė, rašė eilėraščius, mokėsi italų kalbos, ėjo į mokyklą, laikė egzaminus, plovė indus, naršė internete, atsakinėjo į laiškus, miegojo, valgė, maudėsi po dušu, meldėsi, kalbėjosi su mama, su manimi, telefonu su Oskaru, sėdėjo prie lango žiūrėdama  į gatvę, gėrė vynuogių sultis tarsi gertų vyną Florencijoje, rymojo balkone su pieštuku ir molbertu tarsi būtų Paryžiuje, vartė vakarinį laikraštį, mezgė, siuvinėjo kryželiu, gilinosi į Bibliją, skolinosi iš bibliotekos knygas, meditavo, rašė dienoraštį, klausėsi CD su bažnytine muzika ir giesmėmis…


        Ji gyveno mirusi. Tai labai lengva, sakė. Nėra nieko lengviau, kaip gyventi mirusiai. Ar ilgai ketini taip gyventi, kartą paklausiau. Visada, atsakė Isola. Jos ausys blyktelėjo. Ji buvo graži ir tyra. Dar vaikystėje jai pradūrė ausis ir todėl dabar kasdien įsiverdavo vis kitus auskarus… Tai išties labai labai žaisminga, gyriau. Juk esu blondinė, švelniai nusišypsodavosi.  


        Ar ji apsisprendė, kad niekada nebesieks patikti žmonėms, galvojau. Man išties patiko ši mintis – gyventi mirusiai. Aš jokiu būdu nesitikėjau, kad ji eis dar toliau, tiksliau, kad tikrai mirs.


        O kur tu gyveni, kai gyveni mirusi, kartą paklausiau Isolos.


        Karalystėje.


        Kokioje tokioje karalystėje, perklausiau nepatikliai. Mes juk išties ir gyvenome UK -  Jungtinėje Karalystėje…


 


        Dievo karalystėje, atsakė Isola. Man patinka Dievo Karalystė ir Jos Įstatymai. Jokių protekcijų, jokių pažinčių, jokio siauro saviškių ratelio, jokio blato, jokių neteisingų nuosprendžių, jokio šantažo, jokio nedoro ar nepadoraus gyvenimo, jokios klastos, jokio persekiojimo, jokių išdavysčių, jokio žeminimo, jokių pinklių, jokių grąsinimų… Be to, jokio humanizmo ir jokios demokratijos.


 


        Ji mirė devyniolikos. Vasario 23. Tyliai. Visai be regimos priežasties.


        Jos nekalta mirtis sukrėtė Oskarą. Piniginėje jis ėmė nešiotis mažytį perregimą plastikinį pakelį su auksine Isolos garbana. Tokius pakelius duoda vaistinėje, jei perki ne visą aspirino pakuotę, o tik keletą tablečių. Nekaltybės mirtis, jis sakydavo apie ją.  Niekada nebevadino jos Isola. Sakydavo – ji. Aš tuomet  užsičiaupdavau ir tylėdavau, lyg būčiau labai kalta dėl nekaltybės mirties. Kartą, vartydama Oskaro popierius, aptikau jo ranka rašytą eilėraštį.


 


             Tread lightly, she is near


             Under the snow,


      Speak gently, she can hear


             The daisies grow.


 


     All her bright golden hair


             Tarnished with rust,


     She that was young and fair


             Fallen to dust.


 


     Lily-like, white as snow,


             She hardly know


     She was a woman, so


             Sweetly she grew. . .


 


        Ir tikrai, pagalvojau… Kažin, ar Isola žinojo, kad buvo moteris? Tam tikra moters atmaina. Mergaitė. Ir kodėl aš jos apie tai nepaklausiau, kol ji dar gyveno mirusi? Esu tikra žioplė, galvojau apie save. Ir akimirksniu apsisprendžiau patikrinti. Pabandysiu, pagalvojau. Nuo tos akimirkos gyvenu mirusi ir, žinokite, vis tiek esu moteris. Tiksliau, mergaitė. Pasirodo, tai be galo paprasta suderinti.


        Oskaras apie šį mano atradimą sako: gyvenk mirusi, būk moteris ar kas tik nori, tik būk žmogus, žmogau, nieko man apie tai nepasakok. Aš tavęs nesuprantu ir man tai visai nerūpi. Gyvenk mirusi, ir tylėk.

        Aš ir tyliu. Kodėl turėčiau apie tai kam nors ką nors pasakoti

Rodyk draugams

Apie Nices e****oliarini palikima. (Nekreipkite demesio, kompas pats sudejo zvaigzdutes;)) Galvoja, kad cia keiksmazodis;)))

F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas

Per savo trumpą gyvenimą, kurio metu kūrybinis laikotarpis tetruko kokius du dešimtmečius, Nyčė parašė kelis tūkstančius laiškų. Jo e****oliarinis palikimas neįkainojamas todėl, kad tai vienintelis jo likimo, vidinio ir išorinio gyvenimo, bėgusio nuošalyje, nematomo pasauliui, liudininkas. Tai atsiskyrėlio likimo ženklai.

1887 m. balandžio – 1889 m. sausio laikotarpio laiškai – tai paskutinio jo gyvenimo laikotarpio, prieš krentant į dvasinę prarają, apraiška. Tarsi tampi tragiškos atomazgos, preliudo į beprotybę, liudininku. Ir suteikia peno daugybei interpretacijų.

Nietsche by E.Munch Viena jų, kuri, tarytum, pati iškart prašosi į galvą - užklydo, atseit, žmogelis į tokią minčių tankmę, kad išėjo iš proto – tam tikra prasme net laiminga atomazga, nes yra tarsi pamoka kitiems. Žmonija galėjo su palengvėjimu atsidusti, nusimetusi būtinybę nerti į tokias pavojingas dvasines paieškas, duodančias tokį liūdną rezultatą. Taip su Nyčės beprotybe krito šešėlis ir ant jo kūrybos. Tokiu būdu V. Solovjovas1) kilniai atleido Nyčei visas jo nuodėmes – atseit, savo beprotybe jis “įrodė savo prigimties sąžiningumą ir kilnumą ir, tikriausiai, išgelbėjo savo sielą… Psichinis negalavimas panašiais atvejais yra kraštutinis vidinio žmogaus išsigelbėjimo būdas per regimą jo mąstymo , pasirodžiusį nepajėgiu spręsti mūsų egzistavimo moralinio uždavinio“.

Tačiau Solovjovas apgailestavo, kad “Nyčės pavyzdys nepadarė jokio įspūdžio jo pasekėjams” – nes bet kuris sąžiningas tyrinėtojas mato, kad beprotybė visai nėra pavyzdžiu, galinčiu ko nors išmokyti. Nyčės dvasinė krizė, užklupusi jį Turine, taip sudėtingai susipynė su jo kūrybine biografija, kad neužtenką ją vien tik įvardinti. Jį reikia dėstyti kaip istoriją, kelti kaip problemą.

Filosofas gyvena, iš vienos pusės, sau, o iš kitos – dėl kitų filosofų. Neįmanoma egzistuoti tik dėl savęs, nes žmogus neišvengiamai bendrauja su kitais žmonėmis: ir jei jis filosofas, tai tokie ryšiai neišvengiami. Laikai: net kai jis kuo griežčiausiai save nuo jų atskiria, tapdamas atsiskyrėliu, tuo pačiu jis pateikia visą žinomą mokymą, duoda pavyzdį ir yra filosofu kitiems. Jis gali elgtis kaip nori, tačiau jo filosofinė būtis visada bus nukreipta į žmones. Filosofo veiklos produktas – tai jo gyvenimas (labiau, nei jo kūriniai). Tai jo meno kūrinys. Bet kuris meno kūrinys viena puse nukreiptas į menininką, kita – į klikusius žmones“. Ši mintis iš 1873 m. juodraščių priklauso dar Bazelio filologijos profesoriui, kol kas visai nesiruošiančiam tapti atsiskyrėliu. Tačiau čia jau daug kas suplanuota, kas sudarys esmę jo būsimo gyvenimo meno kūrinyje.Nepaisant, kad ruošėsi vesti, kad kūrė planus su draugais. Gyvenimas iškeltas virš kūrinių (”Kažką turiu savyje, ko negalima rasti mano knygose“, po 9 m. parašė Lu Salomei2)). Tarytum jis turėjo giluminį savo gyvenimo pojūtį – ir tai būtent ir buvo jo pagrindinis planas, jo gyvenimo šerdis. Visa kita – idėjos, aforizmai, knygos, netgi “Zaratustra” – pakeičiama, yra vos ne atsitiktinumas. Lemtis nepakeičiama.

Katastrofos nujautimas pasireiškia anksti, 8 dešimtm. pabaigoje. Tačiau 1887 m. pabaigoje jis, atrodo, visai sąmoningai ruošiasi išėjimui, kuris kažkuo panašus į L. Tolstojaus pabėgimą iš Jasnaja Polianos. Tačiau Nyčė neturi kur bėgti – jis ir taip įsibrovė į tokią vienatvę, kurioje “joks gimtas balsas daugiau nepasiekia” jo, kaip rašo seseriai, ir teigia, kad toje vienatvėje jam “atsivėrė visa jo padėties, problemos, naujo klausimo esmė“. Ir vis tiek net tokios vienatvės jam pasirodo per maža: jis pradeda sąmoningai traukyti, kiek jam, iš prigimties gana švelniam, pavyksta, savo negausius ryšius. Jis tarsi neriasi iš ankstesnės odos, tačiau naujoki tam pranašui, protų valdytojui, dar neparengta. 1888 m. pabaigoje Nyčė lieka be apsauginio apvalkalo, o kadangi be jo gyventi neįmanoma, tai slepiasi už kaukių, kurias keičia tol, kol lieka viena vienintelė – beprotybės kaukė.

Supaprastinam? Be abejo. Eilinė metafora Nyčės mįslei. Nepaprastai svarbūs 1888 m. liepos mėn. Nyčės parašyti laiškai Francui Overbekui3. Perteikiami dramatiški dviejų būsenų, fizinės ir psichinės, apibūdinimai, paskutinis bandymas paatvirauti. Toliau Nyčė pereina į visai naują bendravimo kalbą. Pirmiausia į akis krenta (mums, žinantiems, kas bus) – tai staigus savo fizinės būsenos įvertinimo pokytis, abejingumas, būdingas nebent žydinčiai jaunystei. Kur gi dingo nepaliaujami skundai ir verkšlenimai? Na taip, pora kartų tarsteli, kad, matai, skauda akis – ir viskas. Jau skamba tikro savimi, laimingo žmogaus intonacijos. Jis pasakoja apie savo pasivaikščiojimus Po pakrante, nušviesta saulėlydžio spindulių, savo teatro ir muzikos įspūdžius, Turino kavines, Pjemonto virtuvę su netikėtomis gurmaniškomis gaidomis. Nejučia įsivaizduoji gyvenimą mylintį estetą… “Iš tikro, aš daug juokiuos, tai išleisdamas į pasaulį“. Jis juokiasi – ir iš savo adresatų, taipogi, - tačiau tik paskutinėje eilėje. “Su savimi iškrečiu tokius kvailus fokusus ir taip kvailioju, kad kartais pusvalandį raitausi – nerandu kito žodžio – praeivių akivaizdoje… Jau 4 dienos, kaip negaliu užsidėti rimtumo fizionomiją” – rašo lapkričio 25 d. Tai aiškus pavojaus signalas, “šifruotė”, kurios (kaip ir ankstesniųjų, kurių prieraše jis prašė jas priimti kaip tragiškas) kol kas niekas nesupranta.

Visa tai kelia mintį apie sąmoningą Nyčės beprotybę – apie suvokimą, kad nėra kito pasirinkimo. Tuo metu “Ecce Homo” jis rašo: “Ar supranta Hamletą? Ne abejonė, o abejonės nebuvimas išveda iš proto“. Kokios būtent abejonės nebuvimas išvedė Nyčę iš proto – galima tik spėlioti. Ir Nyčė tiesiog išeina – ir iš Europos kultūros.



 

Francui Overbekui į Bazelį, 1887 m. balandžio 14 d., Kanobio, Badia vila

Mielas drauge,

Nuo balandžio 3-ios aš čia, Lago Madžore, pinigai atėjo laiku, dar pasidžiaugiau, kad man pasiuntei ne viską, nes dar ir šiandien tiksliai nežinau, kur praleisiu vasarą. Apie mano seną gerą Zils-Mariją, kaip bebūtų gaila tai sakyti, teks užmiršti, kaip ir Nicą. Abiejose tose vietose man trūksta pirmiausios ir esminės sąlygos – vienatvės, visiško trikdžių nebuvimo, izoliacijos, distancijos, be ko negalių įsigilinti į savo problemas Ūnes, kalbant tarp mūsų, aš tiesiog bauginančia prasme - gelmės žmogus ir be šito požeminio darbo daugiau negaliu kęsti gyvenimo). < … > Man atrodo, kad aš pernelyg švelnus, pernelyg atsargus su žmonėmis; ir dar: kur begyvenčiau, žmonės nedelsdami įtraukia mane į savo ratą ir savo reikalus tiek, kad galiausiai nebežinau, kaip nuo jų apsiginti. Šie svarstymai sulaiko mane, pavyzdžiui, kad pagaliau surizikuočiau dėl Miuncheno4), kur manęs laukia daugybė priėmimų ir nėra nieko, kas pagarbiai pažvelgtų į mano pirmiausias ir esmines buvimo sąlygas arba pasistengtų man jas užtikrinti. Niekas nesiutina žmonių taip, kaip atviras parodymas, kad elgiesi su savimi taip griežtai, kad prie to jie dar nepribrendo. < … > Visiškai nėra jokio mano supratimo, ir, jei mano paskaičiavimai ir nuojauta neapgauna, iki 1901 m. šiuo požiūriu vargu ar kas pasikeis. Esu tikras, kad mane tiesiog palaikytų išprotėjusiu, jei paskelbčiau tai, ką manau apie save. Palikdamas mano požiūriu visišką neapibrėžtumą, parodau savo “humaniškumą”: priešingu atveju aš tiesiog sužiaurėčiau prieš savo brangiausius draugus ir nieko tuo nenudžiuginčiau.

Tuo tarpu aš daug padariau peržiūrėdamas mano senus darbus ir parengdamas naują jų redakciją. Jei man greitai ateis galas – o aš neslepiu, kad noras mirti darosi vis gilesnis, - po manęs vis kas nors liks: kažkoks kultūros sluoksnis, kurio kol kas nėra kuo pakeisti. (Šią žiemą aš pakankamai pasižvalgiau po Europos literatūrą ir dabar galiu tvirtinti, kad mano filosofinė pozicija drąsiai gali būti pavadinta pačia nepriklausomiausia – iki tokio laipsnio, kad jaučiuosi kelių tūkstantmečių įpėdinis. Šiuolaikinė Europa neturi nė mažiausio supratimo apie kokius baisius sprendimus suka mano mintis ir visą mano esybė, prie kokio problemų rato aš pririštas – ir kam prie manęs artėja katastrofa, kurios pavadinimą aš žinau, tačiau neištarsiu.) < … >

Mete fon Salis auf Mašlins, 1887 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis, Zils-Marija

< … > Tai, kad skaitote mano knygas, dabar man kelia mažiau nerimo: artimas asmeninis bendravimas veikia koreguojančiai knygai knyginę pažintį su svetimomis mintimis ir vertybėmis; dėka pirmojo galima gerokai ramiau priimti ir daryti išvadas (rašytinis žodis pats savaime dviprasmiškas ir sukelia neramumą). < … >

Karlui Šliteleriui5 į Bazelį, 1887 m. rugsėjo 17 d., Zils-Maria

< … > Jūs piktinatės dėl redakcijų ir leidėjų – tai, atsiprašant, kažkiek nuteikia mane prieš Jus! Kuriančiojo tai, kas nėra pašaras masėms, nereiktų kaltinti dėl masinio pašaro tiekėjų abejingumo rinktinei produkcijai. Tokiam abejingumui jiems nėra poreikio nei būti “bailiais”, nei “parsidavėliais”.

Tokią padėtį reiktų nagrinėti kaip savo pranašumą (sakau iš patirties) ir nieko nepaisant šiepti dantis. Būtent tasai, kuris šiandien “smarkiai juokiasi”, patikėkite jau manimi, pasijuoks ir paskutinis

Ir pagaliau – ne reikia manyti, kad galima gerai pagyventi iš savo talentų (esant sąlygai, žinoma, kad tie talentai išskirtiniai). < … >

Franciskai Nyčei į Naumburgą, 1887 m. spalio 18 d., Venecija

Miela mama,

Tavo laiškas, gautas gimimo dieną, užklupo mane užsiėmusį tuo, kas tave pradžiugintų: kaip tik rašiau laiškutį Pietų Amerikos Lamai6). Tavo laiškas ir palinkėjimai buvo, tarp kitko, vieninteliais, kad duoda neblogą įsivaizdavimą apie per šį laiką pasiektą mano “nepriklausomybę” – o ji filosofui yra pirmiausia būtinybe. Tikiuosi, kad mano ankstesnėje žinutėje atkreipei dėmesį į nuoširdų linksmumą pateikiant vokiečių svarstymų apie mane meniu7), - susipažinimas su jais mane tikrai pralinksmino, juk aš galų gale pakankamai susigaudau žmonių prigimtyje, kad žinočiau, iki kokio lygio per 50 metų pasikeis mano vertinimai ir kokia šlovės aureole tada bus apgaubtas Tavo sūnaus vardas dėka tų pačių dalykų, dėl kurių aš iki šiol buvau išjuokiamas ir keiksnojamas. Nuo vaikystės neteko girdėti jokio žodelio, kuriame būtų gylis ir supratimas, - toks jau mano burtas, ir neprimenu, kad man už tai būtų tekę skųstis… Kad tave nuraminčiau, pasakysiu vieną dalyką: Tu manai, kad tas antagonizmas, kuriame randuos, kažkaip susijęs su mano požiūriu į krikščionybę. Ne! Tavo sūnus ne toks jau “nepavojingas”, ir ne tokie jau “nepavojingi” mano ponai priešininkai. Apmąstymai, kuriuos tau pateikiau, visi kartu ir kiekvienas atskirai, kyla iš pačios terpės nesančios bažnytine, kokią tik galima įsivaizduoti; tai ne teologų svarstymai. Beveik kiekviena tokia kritika (o ji priklauso dažnai gana išmoningiems kritikams ir mokslininkams) stengiasi nukreipti nuo savęs įtarimus, tarsi nurodymu į pavojų, slypintį mano knygoje, mane bando atiduoti “bažnyčios žiurkėms ir kapinių varnoms”. Antagonizmas, kuriame randuos, pernelyg radikalus, kad kartu rimtai kreiptum dėmesį dar ir į visokius religinius klausimus ir konfesinius niuansus. Atleisk už šį pernelyg išsamų nukrypimą, ir vis gi: kai sakau, kad patys išmoningiausi mokslininkai iki šiol klysta mano požiūriu, akivaizdu, kad senasis Pinderas8) jų fone ypatingai neišsiskiria. Jis iš visko įsisavino tik tai, kad jo požiūris ir mano požiūris – tai skirtingi požiūriai, ir apie tai pareiškė, kad gaila.

Žinios apie Paragvajų ir iš tikro labai džiugios, tačiau aš kaip anksčiau neturiu nė mažiausio noro atsidurti savo svainio kaimynystėje9). Jo pažiūros ir mano – skirtingos, dėl ko aš gailiuosi.

Lagaminas jau pusiau sukrautas; poryt vakare arba ryte išvykstu. Sveikata, bendrai, gera, jei neminėsime to, kad nekaip akys. Nuo šio momento mano adresas: Nica < … >

Karlui Fuksui10). į Dancigą, 1887 m. gruodžio 14 d., Nica (Prancūzija), Ženevos pansionas

Mielas ir gerbiamas drauge,

Tai buvo labai tinkamas momentas tokiam laiškui, kaip Jūsų. Mat aš, beveik to nenorėdamas, tačiau dėl negailestingos būtinybės, suvedu dabar sąskaitas su visais ir viskuo ir apibendrinu visą mano “ankstesnįjį”. Beveik viskas, ką dabar darau – tai ribos nubrėžimas. Vidinių sukrėtimų mastas visus šiuos paskutinius metus buvo siaubingas; ir dabar, kai turiu pereiti prie naujos ir aukštesnės formos, man prireikė visų pirma distancijos, kažkokio aukštesniojo nuasmeninimo. Tams nepaprastai svarbu <žinoti>, kas ir kurie man dar leika.

Kiek jau pasenęs? Šito nežinau, kaip ir to, kiek jaunas dar būsiu…

Vokietijoje smarkiai skundžiasi mano “ekscentriškumais”. Tačiau kadangi niekas nežino, kur mano centras, vargu ar gali išsiaiškinti, kur ir kada iki šiol buvau “ekscentriškas”. Pavyzdžiui, būdamas filologu, aš aiškiai nebuvau savo centre (kas, laimei, visai nereiškia, kad buvau prastas filologas). Kaip ir šiandien ekscentriškumu man atrodo tai, kad buvau vagnerietis. Tai buvo nepaprastai pavojingas eksperimentas; dabar, kai žinau, kad nežuvau nuo to, man žinoma ir tai, kokią prasmę visa tai turėjo man: tai buvo rimčiausias mano charakterio išbandymas. Tiesa, švenčiausieji dalykai disciplinuoja mus vėl į vieningumą; ta aistra, kuriai taip ilgai negali rasti pavadinimo, ta užduotis, kurios misionieriumi ne savo valia tapai, gelbsti mus nuo visų nukrypimų ir išsiblaškymų. < … >

Elizabetei Fiorster į Asunsioną, 1887 m. gruodžio pabaiga, Nica (juodraštis)

Tuo tarpu man juodu ant balto įrodė, kad ponas daktaras Fiorsteris iki šiol nenutraukė ryšių su antisemitiniu judėjimu. Kažkoks padorus stuobrys iš Leipcigo (Fricšas14) , jei neapgauna atmintis) dabar ėmėsi to uždavinio: iki šiol jis reguliariai, nepaisant mano energingo protesto, persiunčia man antisemitinę korespondenciją (nieko niekingesnio savo gyvenime nesu skaitęs). Nuo tada man sunku parodyti Tau nors ankstesnį švelnumą ir virpinantį jausmą, kurį taip ilgai tau jutau, nesutarimai tarp mūsų absurdiškai pamažu pasireiškė būtent tame. Arba Tau visai nesvarbu. dėl ko gyvenu pasaulyje?

Nori susipažinti su sąrašu pažiūrų, priešingų manosioms? Lengvai jas rasi, viena po kitos, savo vyro “Atsiliepimuose apie Parsivalį”: kai jas skaičiau, į galvą atėjo siaubinga mintis, kad Tu nieko, visiškai nieko nesupratai apie mano ligą, kaip ir mano skausmingiausią ir stulbinančią patirtį – kad žmogus, kurį labiausiai gerbiau pasaulyje. savo bjauriu išsigimimu priėjo tai, ką labiausiai pasaulyje niekinu – machinacijų moraliniais ir krikščioniškais idealais. Dabar pasiekė tai, kad turiu iš visų jėgų gintis, man manęs nepalaikytų antisemitiniu rėksniu; po to, kai mano sesuo, mano ankstesnioji sesuo, o dabar dar ir Videmanas suteikė pretekstą tai pačiai blogiausių iš visų įmanomų klaidų. Po to, kai antisemitinėje korespondencijoje sutikau net Z[aratustos] vardą.mano kantrybė trūko – dabar užėmiau visišką gynybą prieš tavo vyro partiją. Tegu tos prakeiktos antisemitinės kvailystės nedrįsta liesti mano idealo!!

< … > Kaip išdava, aš mėgaujuosi šių paskutiniųjų iliuzijos netekimo 10 metų, tarsi kas nors žino, kas su manim. Metų metus gyvenau pora žingsnių nuo mirties, ir niekas neturi nė mažiausio supratimo, kodėl. <… > Dabar, žingsnis po žingsnio, įgaunu tą žinojimą (kad niekas nieko apie mane nežino), ir dabar geriausia, kad aš, nuo tada, kai tai žinau, jaučiuosi laisviau, palankiau kiekvieno atžvilgiu.

Dabar save pastačiau į tokią padėtį, kuriai “nuteistas” jaučiaus ir anksčiau (kad nuo dabar joks gimtas garsas nepasiektų manęs), dar daugiau, būtent tame man ir atsivėrė mano padėties, mano problemos, mano naujai iškelto klausimo visa esmė.

Henrichui Kiozelicui11) į Veneciją, 1888 m. vasario 1 d., Nica

Mielas drauge,

Koks artimas man buvai visą šį laiką! Ko tik neprikūriau, protingo ir nelabai, kur pagrindiniuose vaidmenyse buvote Jūs. Tam buvo puikus pretekstas: paskutinis loterijos tiražas Nicoje, - ir bent pusvalandį leidau sau mažą kvailą prabangą būti visiškai įsitikinusiu, kad pagrindinis laimėjimas teks man. Su tuo puse milijono kišenėje galima būtų žemėje atstatyti nemažai prasmės; bent jau mudu abu su didele ironija, didesniu “atsiribojimu” žvelgtume į savo egzistavimo neprotingumą. Ir, iš esmės, mūsų daromų dalykų darymui, ir darymui nuostabiai ir dieviškai, reikia tik vieno – ironijos (taigi, pusė milijono – tai ironijos kaina: tokia žemiška logika…).

Tai, kad trūkstant sveikatos, pinigų, pagarbos, meilės, apsaugos, mes nevirtome į verkšlenančius tragikus – tai tikras mūsų dabartinio egzistavimo paradoksas, jo problema. Pasiekiau chroniško pažeidžiamumo būseną, už kurią geriausiais momentais imu revanšą – ir iš esmės jis toli gražu nepavojingas, tas žiaurumo ekscesas. To paliudijimas – mano paskutinis darbas. Ir vis tik aš ištversiu tai su rafinuoto psichologo supratimu ir be mažiausio moralinio kaltinimo; ach, kaip pamokoma gyventi tokioje radikalioje būsenoje, kaip manoji! Aš tik dabar suprantu istoriją, niekada neturėjau tokios gilios įžvalgos, kaip paskutiniaisiais mėnesiais. < … >

Jozefui Viktorui Vidmanui12) į Berną, 1888 m. vasario 4 d.

Didžiai gerbiamas pone daktare,

Pono Špitelerio mano kūrinių nagrinėjimas suteikė man didelį malonumą. Koks subtilus protas! Kaip malonu išklausyti jo priekaištus! Dėl žinomų priežasčių, jis apsiribojo beveik tik formos klausimais: dalyko esmę, esančią už minties, aistrą, katastrofą, tikslo ir likimo siekį jis tiesiog palieka nuošaly – čia man tiesiog neužtenka žodžių, kad išreikščiau savo pritarimą, tame pati tikriausia delicatezza [delikatumas]. Nėra trūkumų ir skubotuose pasvarstymuose. Akivaizdu, kad kūrinius jis skaitė pirmą kartą (o daugeliu atvejų ir visai jų neskaitė). Tuo labiau susižavėjimą sukelia estetinio takto pasitikėjimas, su kuriuo jis nubrėžia skirtumus tarp skirtingų knygų ir laikotarpių formos. Aš labai nepatenkintas, kad liko neatsižvelgta į mano “Anoje pusėje”: todėl pakalbėti apie vėliau išėjusį “Pamfletą” ["Link moralės genealogijos"] jam tiesiog neliko pagrindo po kojomis.

Mano kūrinių sudėtingumas tame, kad juose retos ir naujos sielos būsenos persveria normaliąsias. Aš nesakau, kad tai privalumas, tačiau taip yra. Dėl šių neužfiksuotų ir dažnai sunkiai befiksuojamų būsenų aš ieškau ženklų, ir man atrodo, kad tame ir yra mano išradingumas. Niekas man taip nesvetima, kaip tikėjimas “gelbėtojiška stiliaus jėga”, kuria, jei teisingai suprantu, tiki ponas Špiteleris. Argi į kūrinio užmačias neįeina pirmiausia jo stiliaus sukūrimas? Aš už tai, kad jei užmačios keičiasi, reikia taip pat negailestingai keisti visą stiliaus procedūrinę sistemą. Taip pasielgiau, pvz., “Anoje pusėje”, kurios stilius jau nepanašus į mano ankstesnįjį: sumanymas tas, kad būtų pakeistas svorio centras. Taip dar kartą pasielgiau paskutiniajame “Pamflete”: vietoje rafinuoto “Anoje pusėje” neutralumo ir jo neryžtingo judėjimo, į priekį išeina Allegro feroce ir aistra nue, crue, verte [apnuoginta, grubi, staigi]. Visiškai įmanoma, kad ponas Nyčė gerokai labiau artistas, nei tuo tikisi mus įtikinti ponas Špiteleris…

Karlui Špiteleriui į Bazelį, 1888 m. vasario 10 d.

Mielas pone,

Galbūt, jau matėte naujametinį “Bund” priedą. Aš jau išreiškiau padėką už jį šauniam “Bund” redaktoriui, be abejo, su ironijos dalimi.

Ponas Špiteleris – labai subtilus ir inteligentiškas žmogus, tik štai pati užduotis duotuoju atveju, man atrodo, buvo kažkur šalyje, dar labiau, už jo įprastinių perspektyvų ribų. Jis apie nieką nekalba ir nieko nemato, be estetikos klausimų: mano problemos, apimant mane patį, beveik nutylimos. Nenurodytas joks esminis punktas, kuris mane apibūdintų. Ir pagaliau, netgi tame, kas liečia formos klausimus, tarp gausybės komplimentų nėra trūkumo ir klaidoms bei skubotiems pasvarstymams. Pavyzdžiui: < … > “aforizmai jam pavyksta blogiausia” (o aš tai, asilas, įsivaizdavau, kad nuo amžių pradžios niekas neįvaldė taiklių išsireiškimų meno taip, kaip aš: įrodymas – mano “Zaratustra”). Pagaliau, net apie mano “Pamfleto” stilių ponas Špiteleris pastebi, kad jis labai toli nuo tobulumo; atseit aš nesirinkdamas užrašau viską, kas ateina į galvą, net nesusimąstydamas apie tai. Tai jau, žinote, pasikėsinimas į gerumą (vadinkite kaip norite); aš karšta ir žeidžiančia drąsa kalbu apie tris iš sunkiausių pasaulyje problemų, kurios jau seniai yra mano votimi, ir tuo pačiu aš, kaip to reikalauja aukščiausias padorumas, gailiuos savęs ne daugiau, nei ko nors kito; papildomai aš sugalvojau naują kalbinį apvalkalą tiems visais atžvilgiais naujiems dalykams – o mano klausytojas, kaip ir anksčiau, čia negirdi nieko nauja, išskyrus stilių, o dar ir netikusio stiliaus, ir galiausiai gaislisi, kad jo viltis dėl Nyčės, kaip rašytojo, rimtai susvyravo. Ar aš, įdomu, literatūrauju?! Panašu, kad net mano “Zaratustroje” jis regi tik kažkokius aukščiausio laipsnio pratimus su žodžiu < … >

Paskutinis klausimas: kodėl nieko nepasakyta apie mano “Anoje pusėje”> Man gerai žinoma, kad ta knyga laikoma uždrausta, tačiau vis tik joje galima rasti raktą man, jei tokį aplamai galima rasti < … >

Jums, mielas pone, labai įsipareigojęs, ir, tikiuos, ne paskutinį kartą
Fridrichas Nyčė

Rainhardui fon Zaidlicui į Kairą, 1888 m. vasario 12 d.

Brangus drauge,

Visai ne “išdidus tylėjimas” sukaustė mano lūpas, nes paskutiniu metu beveik su niekuo nebendrauju, o, greičiau, nuolankus tylėjimas kenčiančiojo, kuris gėdinasi parodyti savo kančias. Sergantis žvėris įlenda į urvą – taip elgiasi ir la bete [gyvūnas] filosofas. Draugiškas balsas taip retai mane pasiekia. Dabar aš vienišas, absurdiškai vienišas, ir savo negailestingame požeminiame kare prieš viską, ką iki šiol gerbė ir mėgo žmonės (mano formilė jai – “Visų vertybių perkainavimas”), pats nejučia tapau tarsi ola – kažkuo paslėptu, ko jau nerasi, net jei ir specialiai ieškosi. Tačiau ieškoti niekas nesiruošia… Kalbant tarp mūsų trijų13), gali būti, kad esu didžiausias epochos filosofas, o gal ir dar daugiau, lemiantis ir lemtingas, esantis tarp dviejų tūkstantmečių. Už tokią išskirtinę padėtį tenka nuolat mokėti – vis didėjančia, vis labiau stingdančia, vis labiau atskiriančia vienatve. O mūsų mielieji vokiečiai!.. Vokietijoje, nors man jau 45-eri ir aš išleidau apie 15 knygų… nė karto nepasiekė nors vienas, nors ko nors vertas bent vienos mano knygos. Dabar apsiginklavo žodeliais “ekscentriškas”, “patologinis”, “psichinis”. Netrūksta ir piktų šmeižiančių užuominų mano adresu; žurnaluose, moksliniuose ir ne, viešpatauja nevaržomas priešiškas tonas – tačiau kaip nutiko, kad nė vienas šio tam nepaprieštarauja? Kad nė vienas nesijaučia įžeistas, kai mane drabsto purvais? Ir jau metų metus – jokios paguodos, nė lašo žmogiškumo, nei meilės dvelksmo.

Tokiomis aplinkybėmis tenka gyventi Nicoje. < … > Kiekviena aušra čia pasirodo grožiu be jokios gėdos; nuostabesnės žiemos nebuvo. O jau tos Nicos spalvos! Noriu jas tau atsiųsti. Visos spalvos persunktos kažkokiu šviečiančiu sidabru, - subtilios, protingos, nuostabios, be jokio pagrindinių tonų brutalumo. Ta trumputė pakrantės tarp Alasio ir Nicos atkarpa – afrikatiškumo ekspansija spalvose, augmenijoje ir oro sausume: nieko tokio nerasi niekur kitur Europoje. < … >

… ir atleisk man už šį niūrų laišką! < … >

Karlui Fuksui į Dancigą, 1888 m. balandžio 14 d., Turinas

< … > Koks tylus darosi gyvenimas! Kur bepažvelgsi, nėra nieko, kas mane žinotų. Mano sesuo Pietų Amerikoje. Laiškai vis retesni. O juk aš dar nesu senas!!! Tiesiog filosofas! Tiesiog pats sau! Tiesiog kompromituojantis pats save!

Ir štai kuriozas: ką tik atsiuntė laikraštį iš Danijos. Iš jo sužinau, kad Kopenhagos universitete skaito viešų paskaitų ciklą “om den tueske filosof Friedrich Nierzsche” [apie vokiečių filosofą Fridrichą Nyčę] < … >

Henrichui Kiozelicui11) į Veneciją, 1888 m. gegužės 31 d., Turinas

< … > Šiomis savaitėmis man į rankas pateko Manu įstatymų knygos prancūziškas vertimas < … > Šis grynai arijų produktas, seniausios kilties šventikų moralės kodeksas, pagrįstas vedomis ir mokymu apie kastas, ne pesimistiškas, nors ir labai šventikiškas, - pačiu netikėčiausiu būdu papildė mano supratimą apie religiją. Prisipažįstu jaučiantis, kad dabar visa kita, atitekę mums iš didžiųjų etinių įstatymų, tėra pamėgdžiojimas ir net karikatūra… netgi Platonas pagrindiniais punktais atroto tik gerai išsilavinęs brahmanu. Tame žydai atrodo čandalos rase, kuri mokosi pas savo viešpačius principų, pagal kuriuos šventuomenė ateina į valdžią ir organizuojama tauta… Atrodo, kad ir kinai, veikiami būtent šios klasikinės senovinės įstatymų knygos į šviesą išleido Konfucijaus ir Lao-czi mokymus. O Viduramžių organizacija atrodo kaip keistas bandymas aklai sugražinti visus tuos įsivaizdavimus, kuriais grindžiama senoji indo-arijų visuomenė, įtraukdama į juos, vienok, pesimistiškas vertybes, išaugusias rasių nuopuolio dirvoje.

Žydai, atrodo, ir čia buvo tiesiog “tarpininkai” – jie nieko neišrado. < … >

Francui Overbekui į Bazelį, 1888 m. liepos 4 d., Zilsas

< … > Nuo tada, kai palikau Turiną, esu pasigailėtinoje būsenoje. Nuolatinis galvos skausmas, vėmimas; mano senų negalavimų paaštrėjimas, užklojantis gilų nervinį išsekimą, kuriam esant mano įrenginys niekam netinka. Man sunkiai pavyksta nuvyti liūdniausias mintis. Tikriau, mano bendra būsena matoma visiškai aiškioje, tačiau nedėkingoje šviesoje. Nėra ne tik sveikatos, bet ir prielaidų pasveikimui; gyvybinės jėgos daugiau nesusitvarko. < … >

Francui Overbekui į Bazelį, 1888 m. liepos 20 d., Zilsas-Marija

< … > Stengiuosi išsivaduoti iš kilpos, kuri bando mane pasmaugti, - iš vienatvės ir izoliacijos; iš kitos pusės, aš kuo giliausiai suprantu, kodėl niekas negali man pasakyti žodžių, kurie mane dar pasiektų… Moralė: galima žūti nuo to, kad padarei kažką nemirtinga, - vėliau kiekvieną akimirką tenka už tai susimokėti. Tai žaloja charakterį, žaloja skonį, žaloja sveikatą. Suprasti ir viduje išgyventi bent šešias šios knygos [Zaratustra] eilutes - man atrodo, jau tai gali bet ką pakelti į kažkokį aukščiausią, nežinomą mirtingųjų rangą. Tačiau nešti ant savęs visą šios knygos pasaulį – be galo sunkų pasaulį dar iki šiol nematytą ir negirdėtą, su jo gelmėmis ir toliais, o tada, pabandžius pasidalinti juo, tai yra palengvinti savo naštą, tiesiogiai susidurti su mirtina, buka vienatve – tai, pasakysiu, jausmas, kuriam niekas neprilygs.

Aš, kaip gali sau įsivaizduoti, labai išradingai ginuosi nuo to jausmo ekscesų. Tam tarnauja ir mano paskutinės knygos: jose daugiau aistros nei bet kame, ką anksčiau esu parašęs. Aistra apkurtina. Ji man į naudą, ji leidžia truputį užsimiršti… Be to, aš pakankamai artistas, kad mokėčiau fiksuoti būseną. Kol ji netapo forma, vaizdiniu. Aš, su geroka savivalės doze, sau susikūriau tokius personažus, kurie savo įžūlumu suteikia man malonumą, pavyzdžiui, “immoralistą” – iki šiol nematyto tipo. Dabar kaip tik bus spausdinamas nedidelis muzikinio pobūdžio pamfletas ["Vagnerio atvejis"], kuris gali pasirodyti tarsi padiktuotas kuo linksmiausios dvasios būsenos: linksmumas irgi apkultina. Jis man į naudą, jis leidžia užsimiršti… Aš iš tikro labai daug juokiuosi, tokius dalykus išleisdamas į pasaulį.

Surasti linksmybes, kurios veikia gana stipriai, tampa vis sunkiau. Kartais mane apima nenusakomas liūdesys.

Karlui Špiteleriui į Bazelį, 1888 m. liepos 25 d., Zilsas

< … > Kas dėl mano santykių su vokiečių spauda, apie kuriuos klausiate, tai juose pakanka keistenybių. Jų esmėje baimė prieš mane. Aš vienas iš nedaugelio, kuris nebijo susikompromituoti: gana pavojingas žmonių tipas. Iš tikro, aš turiu nemažą autoritetą ir darausi gana skaitomas autorius. Būti labiausiai nepriklausomu protu Europoje – tai jau kai kas. Kiekviename mieste, netgi Baltimorėje, turiu gerbėjų grupeles. Mano vertingiausiu žingsniu siekiant kartą ir visiems laikams garantuoti pagarbą sau, buvo vokiečių “auklėjimo” užsipuolimas tuo laiku, kai nacija buvo užsiėmusi nepaliaujamu savęs gyrimu. < … >

Negaliu nepripažinti: ši baimė - vertingiausia, ir būtent ji bet kurią akimirką gali peraugti į dievinimą. Man dar niekada nepavyko įgyti asmeninio priešo.

Pirmas žingsnis, kurį reikia padaryti, pasirodžius “visuomenėje, kad į tave atkreiptų dėmesį, - tai dvikova, - pasakė Stendalis. Aš to nežinojau, tačiau tai padariau. < … >

Mete fon Salis auf Mašlins, 1888 m. rugsėjo 7 d., Zils-Marija

< … > Paskutiniu metu aš be galo uolus – iki tokio laipsnio, kad man reiktų susigražinti mano paskutiniojo laiško apie “nuskendusią vasarą” [rugpjūčio 22 dienos] dejones. Man netgi pavyko kai kas daugiau, kažkas, ko nesitikėjau iš savęs… Tiesa, po pasėkoje mano gyvenimas paskutiniu metu pasirodė tam tikra betvarkė. Kelis kartus atsikeldavau naktimis, antrą valandą, paklusdamas “balsui iš aukščiau”, ir užrašydavau, kas iki tol buvo atsiradę galvoje. O tada buvo galima išgirsti, kaip namo šeimininkas ponas Durišas atsargiai atidaro duris ir išslenka į lauką – medžioti gemzių. Ką gali žinoti, gal ir mano medžioklė buvo gemzių medžioklė… < … >

Francui Overbekui į Bazelį, 1888 m. spalio 18 d., Turinas

Brangus drauge,

Vakar su Tavo laišku rankoje kaip įprasta pasivaikščiojau po Turino apylinkes. Visur skaidri spalio šviesa. Miške, per kurį mane apie valandą veda nuostabus takas beveik palei Po krantą, ruduo vos juntamas. Šiandien aš pat dėkingiausias žmogus pasaulyje ir nusiteikęs rudeniškai visomis geriausiomis šio žodžio prasmėmis: atėjo laikas mano didžiajai pjūčiai. Man viskas lengva, viskas pavyksta… Apie tai, kad pirmoji “Visų vertybių perkainavimo” knyga ["Antikristas"] jau baigta, parengta spaudai, - apie tai pranešu tau su jausmu, kuriam apsakyti nerandu žodžių. Viso bus keturios knygos – jos išeis viena po kitos. Šįkart aš, kaip senas artileristas, demonstruoju savo sunkiuosius pabūklus: bijai, kad iš jų žmonijos istorijas bus sudraskyta pusiau. < … >
Joje vokiečius puolu visu frontu: dėl “dviprasmybių” skųstis tau neteks. Ši neatsakinga rasė, ant kurios sąžinės sunkiausi nusikaltimai kultūrai, visais lemiamais istorijos momentais savo mintyse turėjo, matote, kažką “kita” (Reformaciją Renesanso metu, Kanto filosofiją – būtent tuo metu, kai Anglijoje ir Prancūzijoje taip sunkiai pasiekė mokslinį mąstymo būdą; “išsivadavimo karus” – ateinant Napoleonui, vieninteliam, kuris iki šiol tebuvo pakankamai stiprus, kad Europą pertvarkytų į politinę ir ekonominę vienybę), - o dabar, tuo metu, kai pirmąkart iškelti svarbiausi klausimai apie vertybes, jų galvose “reichas”, tai partikuliarizmo ir kultūrinio atomizmo paaštrėjimas. Dar nebuvo svarbesnio momento istorijoje, bet ar kas apie tai žino? Tas nesupratimas, kurį šiandien regime, labai dėsningas: tą akimirką, kai iki tol neregėtas dvasinės aistros aukštis ir laisvė apima svarbiausią žmonijos problemą ir reikalauja nuosprendžio pačiam jos likimui, - tokią akimirką ypatingai aiškiai turi išsiskirti visuotinis smulkmeniškumas ir kvailumas. Prieš mane dar nėra jokio priešiškumo: tiesiog dar nėra ausų kažkam, kas mano, tad - nei , nei prieš

< … > Dabar man reikia visomis jėgomis taupyti, kad įstengčiau milžiniškas išlaidas leidybai, numatomai per ateinančius tris metus… Mano planas – likti čia iki lapkričio 20 d… Tada ruošiuosi į Nicą. < … >

Malvidai fon Meizenbug į Romą, 1888 m. spalio 20 d., Turinas

Gerbiamoji drauge,

Atleiskite, kad aš dar kartą paimsiu žodį – galbūt, jau paskutinį kartą. Palaipsniu aš nukapojau beveik visus mano ryšius su žmonėmis – iš pasibjaurėjimo, kad mane priima kažkuo kitu, nei esu. Dabar jūsų eilė. Metų metus aš jums siunčiu savo kūrinius – tam, kad galų gale kartą, sąžiningai ir naiviai, pareikštumėte: “Man siaubą kelia kiekvienas žodis”. Ir čia būtumėte teisi. Todėl, kad Jūs “idealistė”, o su idealizmu elgiuosi kaip su instinktuose įsišaknijusiu blogiu, kai su siekiu niekada nematyti tikrovės; kiekvienas mano kūrinių sakinys išreiškia panieką idealizmui. Per visą žmonijos istoriją nebuvo blogesnio dalyko, nei štai ši intelektualinė nešvara; iš visų realijų atėmė jų vertybes tuo, kad išgalvojo “idealų pasaulį”… Nesuprantate mano užduoties? Ir ką vadinu “visų vertybių perkainojimu“? Kodėl Zaratustra žvelgia į kilnius kaip pavojingiausią žmonių rūšį? Kodėl jis privalo būti moralės griovėju? Ar užmiršote, kad jis sako: “Sutrypkite, sutrypkite gerus ir teisius”?

Mano “antžmogio” sąvoką vėl pakeitėte, ko aš Jums niekada neatleisiu, į kažkokią “pakylėtą apgavystę”, iš sibilių ir pranašų srities; tuo tarpu bet kuris rimtas mano kūrinių skaitytojas privalo žinoti, kad žmogaus, nesukelsiančio man pasibjaurėjimo, tipas, - kaip kartas priešingas geriesiems praeities kumyrams, šimtą kartų arčiau Čezare Bordžija nei Kristaus. Kai Jūs, man esant, vienu kvėptelėjimu primenate garbųjį Mikelandželo vardą ir tokį kiaurai melagingą ir nedorą sutvėrimą kaip Vagneris, - tikrai, geriau jau jus išvaduosiu nuo mano jausmą vadinimo mano vardu. Praktiškai dėl kiekvieno Jūs visą gyvenimą kūrėte iliuzijas. Nemažai nelaimių, tame tarpe ir mano gyvenime, įvyksta todėl, kad Jumis pasitiki, - kai Jūsų svarstymai visiškai nepatikimi. Ir galiausiai susipainiojate, kur Vagneris, o kur Nyčė!.. Jūs taip ir nesupratote, koks tas pasibjaurėjimas, su kuriuo aš, kaip ir kiekvienas padorus žmogus, atsukau nugarą Vagneriui prieš 10 metų, kai tas apgaudinėjimas, kartu su pirmaisiais Bairoto lapeliais, tapo apmąstomas. Jūs nežinote to giliausio nusivylimo, su kuriuo aš, kaip ir visi sąžiningi muzikantai, stebiu to vagneriškos muzikos maro plitimą, tai, kaip ji sugadina muzikantus? < … > Niekada nesupratote nė vieno mano žodžio, nė vieno mano žingsnio; čia nieko nepadarysi, ir tam reikia padaryti aiškumą – “Vagnerio atvejis” man ir šia prasme pasirodė patogus atvejis.

Fridrichas Nyčė

Henrichui Kiozelicui11) į Veneciją, 1888 m. spalio 30 d., Turinas

Brangusis drauge,

Ką tik žvilgtelėjau į save veidrodyje – taip dar neatrodžiau niekada. Ypatingai geros nuotaikos, įmitęs ir 10 m. jaunesnis, nei turėčiau būti. Papildomai viskam nuo tada, kai Turiną pasirinkau savo rezidencija, daug pasikeitė tame, kokius honneurs suteikiu sau: pvz., galiu save nudžiuginti apsilankymu pas puikų siuvėją ir man svarbu, kad mane visur priimtų kaip svarbų užsienietį. Kas man, kaip bebūtų keista,pavyksta. < … >

Oras toks nuostabus, kad visai nesunku sukurti ką nors vertinga. Per savo gimtadienį ėmiausi eilinės užmačios, kuris, atrodo, turi pavykti ir už kurį jau gavau padorų avansą. Pavadinimas “Ecce Homo” arba “Kaip tapti savimi“. Ten kalbama, drąsokai, apie mane ir mano kūrinius; tokiu būdu aš rengiuosi ne tik prisistatyti publikai, prieš užbaigiant baisiai vienišą perkainojimo aktą, - man norisi dar ir patikrinti, kokiai rizikai mane pasmerkia vokiečių įsivaizdavimai apie spaudos laisvę. Įtariu, kad pirmoji “Perkainojimo” knyga bus nedelsiant konfiskuota – visiškai teisėtai ir pilnai turint tam pagrindą. “Ecce Homo” pagalba noriu parengti gerą dirvą, galbūt sukelti smalsumą, kuris leistų padaryti man išimtį iš visuotinai priimtų ir, iš esmės, protingų sampratų apie tai, kas leistina. Beje, apie save kalbu su visu įsivaizduojamu psichologiniu “gudrumu” ir šaunumu – man visai nelinksma žmonėms pasirodyti pranašu, pabaisa ir moraline baidykle. Knyga dar ir tuo poži9riugali būti naudinga; galbūt, ji sutrukdys mano painiojimui su mano priešingybe < … >

Elizabetei Fiorster, 1888 m. lapkričio vidurys, Turinas (juodraštis)

Mano sesuo!

Gavau Tavo laišką ir, jį kelis kartus perskaitęs, matau rimtą būtinybę su Tavimi atsisveikinti. Dabar, kai buvo sprendžiamas mano likimas, kiekvieną Tavo man skirtą žodį aš priimu šimtąkart jautriau: neturi nė mažiausio supratimo. Kad esi artimiausiai susijusi su žmogumi ir likimu, kuriuose išsisprendė tūkstantmečių klausimas, - mano rankose, jei kalbėsim tiesiogiai, žmonijos ateitis… Suprantu, kaip atsitiko, kad būtent Tau, dėl visiško negalėjimo matyti dalykus, kuriais gyvenu, teko bėgti pas vos ne mano priešingybę. < … > Būtent ši misija tave nvedė pakankamai toli nuo manęs, tad pirmas sukrėtimas to, kas dabar, tikėtina, nutiks su manimi, Tavęs nepalies. Būtent to linkiu Tau; visų pirmiausia karštai prašau nepasiduoti draugiškam ir šiuo atveju tikrai pavojingam smalsumui ir neskaityti dabar publikuojamų mano kūrinių. Jie gali baisiai tave žeisti. < … >

Bendram nuraminimui galiu pasakyti apie save, kad mano būsena nuostabi, pilna tokios stiprybės ir kantrumo, kokių nebuvo per visą ankstesnį gyvenimą; kad lengva tapo viskas, kas sunku, kad pavyksta viskas, ko imuosi. O juk man skirtas uždavinys, - tai mano paties prigimtis, tad tik dabar sugebėjau suvokti, kame mano, man skirta laimė. Žaidžiu su luitais, kurie sutraiškytų bet kurį mirtingąjį … Nes tai, ką man lemta atlikti - baisu visomis žodžio prasmėmis: aš iškeliu savo baisųjį kaltinimą ne kam nors atskirai, o visai žmonijai; ir koks bebūtų nuosprendis – mano naudai ar prieš mane – bet kuriuo atveju su mano vardu bus susieta neapsakomai daug nelaimių < … >

Tavo brolis

Henrichui Kiozelicui į Berlyną, 1888 m. lapkričio 25 d., Turinas

< … > Prisipažįstu, kad “Kumyrų sutemos” man atrodo tobulos; tokių ryžtingų dalykų negalima išdėstyti aiškiau ir delikačiau. Ar įsivaizduojama, kad galima būtų naudingiau sugaišti 10 d., - o būtent tiek laiko man užėmė toji knyga… < … >

Su savimi iškrečiu tokius kvailus fokusus ir taip kvailioju, kad kartais pusvalandį raitausi – nerandu kito žodžio – praeivių akivaizdoje… Jau 4 dienos, kaip negaliu užsidėti rimtumo fizionomiją.

Manau, kad tokios nuotaikos tinku į “gelbėtojus”?..

Atvažiuokite…

Jūsų draugas N.

Kaizeriui Vilhelmui II, 1888 m. gruodžio pradžia, Turinas (juodraštis)

Šiuo aš vokiečių imperatoriui suteikiu didžiausią garbę, kokia jam kada nors teko, - tuo didesnę garbę, kad tam man teko įveikti savo gilų pasibjaurėjimą viskam, kas vokiška: aš jam įteikiu pirmąjį egzempliorių savo kūrinio, kuriuo paskelbiamas artėjimas baisios krizės, kokios dar nebuvo žemėje, didžiausios moralinės kolizijos, su kokia dar nebuvo susidūrusi žmonija, subrendusio atsikratymo visko, ko iki šiol reikalavo, kuo tikėjo ir ką šlovino. < … > Tas veikalas, kaip tikiuosi, pateikia vaizdą visai ne “pranašišką”; tuo tarpu priešingai arba, greičiau, ne priešingai, ves visi pranašai iki šiol buvo melagiai, o aš skelbiu tiesą. Tačiau mano tiesa baisi, juk iki šiol tiesa buvo vadinamas melas. Visų vertybių perkainojimas - štai mano aukščiausio apmąstymo žmonijai formulė; mano lemtis nori, kad aš giliau, drąsiau, sąžiningiau, nei kas kitas iki šiol, pažvelgčiau į amžinus klausimus. Į dvikovą kviečiu ne gyvenančius dabar, - kviečiu ištisus tūkstantmečius. Aš prieštarauju, bet to nepaisant aš - neigimo dvasios priešingybė… Yra naujų ketinimų, yra tikslų ir uždavinių tokio masto, apie ką iki šiol nebuvo įsivaizduojama: aš skelbėjas par excellence, nors man tuo pačiu lemta būti ir likimu… Nes kai šis ugnikalnis išsiverš, žemę supurtys konvulsijos, kokių dar nebuvo: politikos idėja visiškai ištirps idėjų kare. Visi valdžios institutai išlėks į orą, ir prasidės tokie karai, kokių dar nebuvo. -

Georgui Brandesui į Kopenhagą, 1888 m. gruodžio pradžia, Turinas (juodraštis)

Drauguži, laikai būtina Jums pranešti pora ypatingos svarbos dalykų; duokite garbės žodį, kad tai liks tarp mūsų. Jūs pakliuvote į didžiąją politiką, netgi pasaulinę… Rengiu įvykį, kuris, tikėtina, istoriją padalins pusiau – iki tokio laipsnio, kad bus įvestas naujas metų skaičiavimas: iki ir po 1888-ųjų. Visa, kas šiandien paviršiuje – Trejeto sąjunga, socialiniai klausimai – visiškai ištirps individualumų susimaišyme; prasidės karai, kokių dar nebuvo, tačiau ne tarp nacijų, ne tarp sluoksnių: viskas išlėks į orą – aš pavojingiausias pasaulyje dinamitas. Po trijų mėnesių rengiuosi duoti pavedimą faksimiliniam “Antikristas: Visų vertybių perkainojimas” rankraščio išleidimui; ji išliks slapta: pasitarnaus man agitacijai. Man reiks vertimų į visas pagrindines Europos kalbas ir, kai kūrinys pagaliau pasirodys, aš manau, kad tiražas kiekviena kalba bus milijonas egzempliorių. Apie jus galvojau ryšium su danų kalba, o apie poną Strindbergą – ryšius su švedų kalba. Kadangi kalbama apie lemiamą smūgį krikščionybei, akivaizdu, kad vienintelė pasaulyje jėga, suinteresuota krikščionybės sunaikinimu, - tai žydai. Čia – instinktyvus priešiškumas, o ne menamas, kaip kokių “laisvamanių” ar socialistų – velniai žino ką padaryčiau su tais laisvamaniais. Vadinasi, mes privalome gerai žinoti šios rasės potencialias galimybes Europoje ir Amerikoje, juk, be visa kita, tokiam judėjimui reikalingas didelis kapitalas. Štai vienintelė natūraliai parengta dirva didžiausiam karui istorijoje; kiti sąjungininkus galima nagrinėti tik po šito mūšio. Toji naujoji valdžia, kuri čia iškils, sugebės viens-du tapti pasauline valdžia; jei pridursime, kad viešpataujančios klasės kol kas yra krikščionybės pusėje, tai yra akivaizdu, kad būtent jos iš esmės pasmerktos, nes visi stiprūs ir gyvybingi vienetai neišvengiamai atskils nuo jų. Tokiomis sąlygomis visos dvasiškai nesveikos rasės krikščionybėje išvys joms paliepiantį tikėjimą ir, vadinasi, stos į melo pusę – nereikia būti psichologu, kad tai nuspėtum. Rezultatas toks, kad dinamitas į orą pakels visus bandos organizavimo būdus, visokiausias konstitucijas – juk priešininkas nesugebės iškelti ką nors nauja ir tuo pačiu pasirodys nepasiruošęs karui. Karininkus į mūsų pusę atves instinktas; tai, kad būti krikščioniu yra aukščiausiu laipsniu nedora, bailu, purvina - tokią išvadą neklystant galima padaryti iš mano “Antikristo” (tačiau pirma išeis “Ecce homo”, apie kurį rašiau, - jo paskutinis skyrius duoda nuojautą, kas dar laukia, pats aš čia esu pagrindiniame vaidmenyje…). Kas dėl vokiečių kaizerio, tai aš žinau, kaip reikia elgtis su tokiais kretinais vario galvomis. < … >

Jei nugalėsime, valdžia žemėje bus mūsų rankose ir visuotinė taika taipogi… Mes įveikėme absurdiškas ribas tarp rasių, nacijų ir klasių: egzistuoja tik asmenybių hierarchija, tačiau šis hierarchijų medis neįsivaizduojama gylio.

Štai jums pirmas pasaulinės istorijos reikšmės tekstas: didžioji politika par excellence.

Francui Overbekui į Bazelį, penktadienio rytas [1888 m. gruodžio 26 d., Turinas]

Brangus drauge,

Štai dabar mane apėmė linksmumas: prisiminiau senąjį tavo kasininką, kurį man reikėjo nuraminti. Jam bus malonu išgirsti, kad aš nuo 1869-ųjų gyvenu be vokiečių pilietybės ir turiu nuostabų Bazelio pasą, kurį daugybę kartų pratęsė Šveicarijos konsulatai.

Kaip tik užsiėmęs memorandumais Europos valstybių rūmams – siekiant sukurti antivokišką lygą. Noriu “reichą” apvilkti tramdomaisiais marškiniais ir išprovokuoti beviltiškam karui. Nenurimsiu tol, kol jaunasis kaizeris ir kartu su juo skeptras nebus mano rankose.

Tarp mūsų! Tik tarp mūsų. Visiškas štilis sieloje! 10 valandų miego be pertraukos!

Francui Overbekui į Bazelį, 1888 m. gruodžio 29 d., Turinas

< … > Tai, kad aš ne žmogus, o likimas – ne tas jausmas, kurį galima perduoti < … >

Konstantinui Naumanui į Leipcigą, 1889 m. sausio 2 d., Turinas

Įvykiai gerokai aplenkė mažą tekstą “Nyčė prieš V[agnerį]“: išsiųskite man gale esantį eilėraštį, o taip pat paskutinį Jums atsiųstą eilėraštį “Šlovė ir amžinybė”, Pirmyn su “Ecce”! Telegrafuokite ponui Hastui!

Adresas ankstesnis, Turinas

Mete fon Salis auf Mar6lins, 1889 m. sausio 3 d., Turinas

Pasaulis nušvito, nes Dievas dabar žemėje. Argi nematote, kaip džiūgauja dangus? Aš ką tik įžengiau į savo karalystės sostą, Popiežių įmesiu į kalėjimą ir liepsiu sušaudyti Vilhelmą, Bismarką ir Štekerą.

Nukryžiuotasis

Kozimai Vagner į Bairoitą, 1889 m. sausio 3 d., Turinas

Princesei Ariadnei, mano mylimajai

Tai prielaida, kad aš žmogus. Tačiau jau ne kartą gyvenau tarp žmonių ir žinau viską, kas gali tekti žmonėms. Tarp indų buvau Buda, Graikijoje Dionisu, Aleksandras ir Cezaris – irgi mano inkarnacijos, kaip ir Šekspyro kūrėjas lordas Baironas. Galų gale, aš dar buvau Volteru ir Napoleonu, galbūt, ir Richardu Vagneriu… Šįkart ateinu kaip pergalingasis Dionisas, žemėje padarysiantis šventę.. Nereikia sakyti, kad turėčiau daug laiko… Dangus džiūgauja, kad aš čia… Aš dar kabojau ant kryžiaus…

Henrichui Kiozelicui į Anabergą, 1889 m. sausio 4 d., Turinas

Mano maestro Pjetro

Sudainuok man naują giesmę: pasaulis nušvito ir dangus džiūgauja.

Nukryžiuotasis

Malvidai fon Meizenbug į Romą, 1889 m. sausio 4 d., Turinas

Nors Malvida, kaip žinoma, Kundri, kuri juokėsi tuo metu, kai drebėjo pasaulis, vis tik jai daug kas atleidžiama, nes ji mane labai mylėjo: žiūrėk pirmą “Memuarų” tomą… Aš gerbiu visas tas subtilias sielas dėl Malvidos, Natali gyvena jos tėvas; ir juo taip pat aš buvau.

Nukryžiuotasis

Francui Overbekui į Bazelį, 1889 m. sausio 4 d., Turinas

Draugui Overbekui su žmona

Nors jūs iki šiol rodėti silpnutį tikėjimą mano mokamumu, aš vis tik tikiuos įrodyti, kad esu iš tų, kuris apmoka savo skolas – pavyzdžiui, Jums… Aš dabar įsakysiu sušaudyti visus antisemitus…

Dionisas

“Šviesiesiems lenkams”, 1889 m. sausio 4 d., Turinas

Aš iš jūsų tarpo, aš net labiau lenkas nei Dievas, noriu jus pagarbinti tiek, kiek leidžia mano jėgos… Gyvenu tarp jūsų – kaip Mateiko15).

Kardinolui Mariani į Romą (spėjama 1889 m. sausio 4 d., Turinas)

Ramybę Tau! Antradienį atvažiuoju į Romą, kad pareikščiau savo pagarbą Švenčiausiajam…

Nukryžiuotasis

Italijos karaliui Umberto I (spėjama 1889 m. sausio 4 d., Turinas)

Ramybę Tau! Antradienį atvažiuoju į Romą ir noriu matyti tave greta Švenčiausiojo Popiežiaus.

Nukryžiuotasis

Georgu Brandesui Kopenhagoje, 1889 m. sausio 4 d., Turinas

Mano draugui Georgu

Po to, kai mane atradai, rasti mane nėra stebuklas; sunkumas dabar mane prarasti…

Nukryžiuotasis

Jakobui Burkhartui į Bazelį, 1889 m. sausio 6 d., Turinas

Brangusis pone profesoriau,

Galiausiai mane labiau patenkintų likti Bazelio profesoriumi, nei Dievu; tačiau nedrįsčiau taip poli eiti savo egoizmu, kad vardan jo atsisakyčiau pasaulio sutvėrimo. Matote, tenka kažką aukoti, kuo būtum ir kada begyventum. Vis tik išsinuomojau sau studentišką kambarėlį priešais Kariniano rūmus (kur aš gimiau Viktoru Emanuilu), kurioje, sėdėdamas už rašomojo stalo, galiu girdėti nuostabią muziką iš Subalpino galerijos po manimi. Už viską su tvarkymu moku 25 frankus, pats sau perku arbatą ir viską, ko reikia, kankinuosi su kiaurais batais ir kas minutę dėkoju dangui už senąjį pasaulį, kuriam žmonės nebuvo pakankamai paprasti ir ramūs. Kadangi ateinančią amžinybę esu pasmerktas būti apipilamas bjauriais anekdotais, tai užsiima čia rašliava, geresnės už kurią nesugalvosi, labai malonia ir neįpareigojančia. Pašto dėžutė už penkių žingsnių, tad pats sukišu į ją savo laiškus, kad gautų geriausi grande monde feljetonistai. Be abejo, glaudžiai bendradarbiauju su “Figaro”, o norėdami įsitikinti, koks esu ramus ir nepavojingas žmogus, išklausykite mano pirmųjų bjaurių anekdotų.

Per daug nepergyvenkite dėl Prado16) š – Prado, o taip pat Prado tėvas, drįstu sakyti, kad ir Lesepsas17) – taipogi aš… Norėjau savo mylimiems paryžiečiams duoti visai kitokį supratimą – supratimą apie padorų nusikaltėlį. Chembidžas18). – tai irgi aš: dar vienas padorus nusikaltėlis.

Antrasis pokštas. Sveikinu nemirtingą mesjė Dodė, Prancūzijos akademijos narį.

Astu.
Kas, vienok, nemalonu ir užgauna mano kuklumą, tai, iš esmės, kad kiekviena istorinis asmuo – tai aš: net su vaikais, kurios išleidau į pasaulį, dalykas toks, kad kiek nepasitikėdamas klausiu savęs: ar ne iš Dievo kilo viskas, kas prasmegs į “Dievo karalystę”? Šį rudenį, apsirengęs kuo prasčiausiai, dukart dalyvavau savo laidotuvėse – pirmąkart būdamas kunigaikščiu Robilanu (ne, tai mano sūnus, nes aš savo prigimties galia – Karlo Alberto), tačiau AntoneIi buvau aš pats. Brangus pone profesoriau, Jums reiktų išvysti visą tą kūrinį; nes aš labai nepatyręs tame, ką kuriu [Tikėtina, kad čia tęsiasi susitapatinimas su Antoneli ir kalbama apie Mole Antoneliano bokštą], Jums tiktų bet kokia kritika. Būsiu atidus, tačiau negaliu pažadėti, kad pasimokysiu. Mes, menininkai, neapmokomi. Šiandien žiūrėjau savo operetę, genialiai-maurišką, ta proga taipogi su malonumu konstatavau, kad ir Maskva, ir Roma šiandien didingi. Matot, man ir peizažų srityje neatimsi talentų. Ryžkitės, mes puikiai, tiesiog nuostabiai paplepėsim. Turinas netoli, ypatingų rimtų darbinių reikalų nenusimato, taurę veltlinerio gausime. Tinkama apsirengimo forma – nuoga.

Tikrai mylintis
Jūsų Nyčė

Rytoj atvažiuoja mano sūnus Umberto su mieląja Margarita, kurią tik čia sutiksiu vienais marškiniais. Likusieji - frau Kozimai… Ariadnė… Laikas nuo laiko ją užburia…

Vaikštinėju visur su savo studentiška striuke, kartais paploju kam per petį ir sakau: siamo contenti? Son dio, ho fatto questa caricatura… [Mes patenkinti? Aš dievas – sutvėriau šitą karikatūrą]

Kajafą sukausčiau grandinėmis; o dar praeitais metais mane ilgai ir metodiškai niuksėjo vokiečių gydytojai.

Pribaigiau Vilhelmą, Bismarką ir visus antisemitus.

Galite kaip norite panaudoti šį laišką nemenkinant manęs Bazelio gyventojų akyse.



Pastabos

1) V. Solovjovas

2) Lu Salomė

3) Francas Overbekas (1835-1905) – teologas, bažnyčios istorikas, artimas Nyčės draugas nuo dėstymo Bazelyje laikų. Būtent jis 1889 m. pradžioje atvažiavo į Turiną pas Nyčę, sunerimęs dėl paskutinių žinučių.

4) Nyčė šioje vietoje padarė išnašą, kurioje paaiškina: “Man reikia miesto su didele biblioteka”.

5) Karlas Šliteleris (1845-1924) – šveicarų rašytojas, Nobelio premijos laureatas (1919). Susirašinėjimo metu buvo paskelbęs kritinį straipsnį apie Nyčę.

6) Lama – namų, “vaikiškas” filosofo sesers Elizabetės Fiorster vardas (jis pasirodė pranašiškas, nes 1886 m. Elizabetė su vyru išvažiavo į Pietų Ameriką).

7) 1887 m. spalio 10 d. F. Nyčė rašė: “… apie mano paskutinę knygą vokiečių žurnaluose yra kažkokia klaiki maišalynė iš nesupratimo ir nepriimtinumo. Tai mano knyga – “neapsakomi niekai”, tai – “velniškai aiški”, tai užsitarnavau, kad mane siųstų į ešafotą… tai mane tituluoja “junkerių aristokratijos filosofu”, tai taršo mane tarsi antrąjį Edmundą fon Chageną, tai užjaučia, kaip XIX amžiaus Faustą, tai atsargiai atideda į šalį, priklijuodami etiketes “dinamitas” ir “siaubūnas”. Ir kad pasiektų tokį mano pažinimą, jiems prireikė beveik 15 m…. Tačiau tai laikais aš dar nesislėpiau už švelnaus vualio ir buvau gerbiamas vokiečių baronų, tarsi jiems priklausyčiau“.

8) Vilhelmas Pinderas (1844-1928) – Nyčės vaikystės draugas.

9) Bernhardas Fiorsteris (1843-1889) – Nyčės svainis ir vokiečių kolonijos “Naujoji Vokietija” Paragvajuje įkūrėjas.

10) Karlas Fuksas (1838-1922) – vokiečių muzikologas.

11) Henrichas Kiozelicas (1854-1918) – kompozitorius, Nyčės mokinys ir draugas.

12) Jozefa Viktora Vidmanas - šveicarų žurnalo “Berenr bund” redaktorius.

13) “Trečiuoju” gali būti barono fon Zaidlico žmona Iren, tačiau galima ir kita (”Zaratustros” pavyzdžiu) interpretacija – tai vienas iš Nyčių (rašantis šias eilutes arba “paslėptasis”).

14) Ernstas Vilhelmas Fricšas – pirmasis Nyčės leidėjas.

15) Janas Mateiko (1836-1893) – lenkų tapytojas, monumentalių darbų Lenkijos istorijos tema autorius.

16) Prado – žudikas, garsaus teismo Paryžiuje dalyvis.

17) Lesepsas – prancūzų diplomatas, Prancūzijos akademijos narys; vadovavo kompanijai, kasusiai Panamos kanalą 1880-ais. Po jos bankroto 1889 m. pateko į teismą.

18) Henris Chembidžas – 22 m. anglas 1886 m. nužudė savo 8 m. vyresnę meilužę. 7 m. kalėti nuteisto Chembidžo parodymais, jiedu su meiluže, įkvėpti vieno iš Alfredo de Vinji siužetų, ruošėsi dvigubai žmogžudystei.

Nyčė ir Vokietija
T. Adornas. Nihilizmas
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
Nyčė: Anapus gėrio ir blogio
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
H. Hesė. “Faustas” ir Zaratustra
Rudolfas Šteineris. Krikščionybės esmė
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Porfirijaus “Nimfų ola”
Karlas Gustavas Jungas
A. Kamiu filosofija
Egzistencializmas
Filosofijos puslapis
Vartiklio naujienos

Rodyk draugams

Apie irodymus

Apie ką byloja akmeninis Negyvosios jūros rankraštis?


2008-07-12



Lenta su mesianistinę prasmę turinčiais įrašais, kaip manoma, padarytais dar prieš Kristaus gimimą, tapo karštų diskusijų tarp Biblijos ir archeologijos ekspertų tema. Vienam mokslininkui tvirtinant, kad šio radinio dėka „gali pakisti pati krikščionybės samprata“, atsiranda ir kitokių nuomonių: žymus Šventojo Rašto tyrinėtojas katalikas profesorius teigia, jog lentelė gali tapti svarbiu įrodymu, bylojančiu apie krikščionių tikėjimo šaknų gilumą.


Aštuoniasdešimt septyniose eilutėse hebrajų kalba, iškaltose trijų pėdų aukščio lentoje, kalbama apie ateisiančio mesijo kančią ir jo prisikėlimą, praėjus trims dienoms po jo mirties. „The International Herald Tribune“ rašoma, jog lenta veikiausiai buvo rasta prie Jordanijoje esančios Negyvosios jūros, tad dėl šios priežasties ji buvo pavadinta „Akmeniniu Negyvosios jūros rankraščiu“.


Maždaug prieš dešimtmetį šią lentą iš vieno Jordanijos antikvaro įsigijo Izraelio – Šveicarijos kolekcionierius Davidas Jeselsohnas. „Tuo metu, kai įsigijau šią lentą, iš jos negalėjau gauti jokios naudos, – sako antikvarinių vertybių ekspertu laikomas D. Jeselsohnas. – Tai, kokia vertinga yra mano turima lenta, sužinojau tik prieš keletą metų ją parodęs Adai Yardeni, hebrajų raštų žinovei. Ji buvo priblokšta. „Tu juk turi akmeninį Negyvosios jūros rankraštį!“ – tada pasakė ji man.


D. Jeselsohnas ir A. Yardeni apie D. Jeselsohno lentąkartu parašė mokslinį straipsnį, kurį publikavo ketvirtiniame hebrajų kalba leidžiamame moksliniame žurnale „Cathedra“ (šiame leidinyje yra publikuojami straipsniai apie Izraelio istoriją ir archeologiją). Minėtame straipsnyje A. Yardeni teigė, jog įrašai lentelėje buvo iškalti pirmajame amžiuje prieš Kristų. Taip pat buvo buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog, atlikus cheminius tyrimus, neliko abejonių dėl lentelės autentiškumo.


Jeruzalėje veikiančio Hebrajų universiteto profesorius Izraelis Knohlas, besispecializuojantis Biblijose studijų srityje, lentelę įvardija kaip įrodymą teorijos, jog tikėjimas Mesijo kančia atsirado dar prieš paties Jėzaus pasirodymą.


Smūgis krikščionių tikėjimui?


„Šis įrodymas turėtų apversti aukštyn kojomis dabartinį krikščionių tikėjimą, – taip apie lentelę atsiliepė I. Knohlas, duodamas interviu „The International Herald Tribune“. – Po trijų dienų įvykstančio prisikėlimo motyvas, priešingai visoms iki šiol užfiksuotoms mokslinėms žinioms, atsirado dar prieš Jėzaus gimimą. Tad iš tikrųjų tai, apie ką dabar skaitome Naujajame Testamente, tebuvo Jėzaus ir jo pasekėjų įgyvendinta jau anksčiau buvusių mesianistinių istorijų realizacija“.


Anot I. Knohlo, mesijo, apie kurį yra kalbama lentelėje, prototipas galėjo būti Simonas – žmogus, kuris, pasak pirmajame amžiuje po Kristaus gyvenusio istoriko Juozapo, buvo nužudytas Erodo kariuomenės vado. I. Knohlas teigia, jog lentelę greičiausiai sukūrė Simono pasekėjai, kurie Simono nužudymą (kitaip sakant, Mesijo kančią) pavaizdavo kaip būtiną žingsnį žydų tautos išganymo link. Tai I. Knohlas sprendžia iš trijų lentelės eilučių, kuriose rašoma: „Per tris dienas jūs patirsite, kad teisingumas nugalės blogį.“ Kitose eilutėse kalbama apie kruvinus ir kovų pilnus kelius į teisingumą. Viena iš sunkiai įskaitomų lentelės eilučių taip pat prasideda žodžiais „Po trijų dienų…“. Šiuos sunkiai suprantamus žodžius profesorius I. Knohlas interpretuoja taip: „Po trijų dienų tu gyvensi; aš, Gabrielius, sakau Tau“. Kitoje eilutėje yra kalbama apie „visų valdovų valdovą“.


I. Knohhlas tvirtina, jog lentelėje yra kalbama apie žydų valdovo prisikėlimą, praėjus trims dienoms po savo mirties. Taip pat mokslininkas teigia, jog atradimas ankstesnio, nei buvo pripažįstama iki šiol, tikėjimo kenčiančiu, mirštančiu ir prisikeliančiu Jėzumi, turės įtakos krikščionių požiūriui į Jėzaus gyvenimą ir mirtį. „Jėzaus misija buvo tai, jog jis turėjo būti nukankintas romėnų tam, kad jo kraujas taptų atpirkimo ženklu, – sako I. Knohlas. – Tai – Juozapo sūnaus siųstas ženklas. Tokį požiūrį Jėzus sąmoningai formavo, ir tai Paskutinei vakarienei suteikia absoliučiai naują prasmę, negu kad esame įpratę manyti. Jėzaus kraujo praliejimu turėjo būti ne išpirktos žmonių nuodėmės, o atneštas išganymas Izraeliui.“


Tuo tarpu kitas lentelės įrašus studijavęs mokslininkas - Izraelio Hebrajų kalbos akademijos prezidentas Moshe Bar-Asheras - teigia, jog tokia I. Knohlo interpretacija yra abejotina.


„Visų pirma šioje interpretacijoje aš matau tokią problemą: tekste trūksta kai kurių esminių jo vietų. Aš suprantu, kodėl I. Knohlas trūkstamų raktų bandė ieškoti periode, trukusiame dar iki Jėzaus gimimo, tačiau negaliu sutikti su tokia interpretacija, kadangi dviejose- trijose teksto eilutėse trūksta daugybės žodžių.“


„Vienu metu negalime laikytis dviejų skirtingų požiūrių“


Anot Denverio (JAV) Augustino Biblijos studijų instituto profesoriaus Timothy Gray, lentelės atradimas jį „tiesiog pakerėjo“, mokslininkas teigia neturintis jokių abejonių dėl lentelės autentiškumo.


T. Gray nuomone, tekstas yra stipriai paremtas Danieliaus knyga. Iš jau minėto senovės istoriko Juozapo darbų mūsų dienų mokslininkai žino, jog laikotarpiu prie pat Jėzaus gimimą ir jo gyvenimo metu žydai labai daug dėmesio skyrė Danieliaus knygai, kadangi būtent  šioje Senojo Testamento dalyje buvo surašytos pranašystės apie ateisiantį Mesiją, kuris apreikš Dievo Karalystę.


„Dievo karalystė buvo esminis elementas Jėzaus mokyme, kuriame Jėzus darė daugybę aliuzijų į Danieliaus knygą. Iš tikrųjų galima rasti daug sąsajų tarp Jėzuas mokymo ir Danieliaus knygos“, – sako T. Gray.


T. Gray teigimu, Danieliaus knygos pranašystėse atsispindi žydų viltys dėl ateisiančio ir mirsiančio Mesijo. Profesorius priduria, jog būtent devintojoje šios knygos dalyje yra kalbama apie tai, kaip pateptasis Mesijas bus nužudytas.


Anot T. Gray, moderniosiose mokslinėse Biblijos interpretacijose yra laikomasi požiūrio, jog evangelijose užrašyti Jėzaus posakiai, kuriuose Jis numato savo kančią ir mirtį, negali būti autentiški, kadangi, mokslininkų teigimu, dauguma žydų nesitikėjo ateisiantį kenčiantį Mesiją. Tad Kristaus žodžiai apie kančią ir mirtį, anot mokslininkų, į evangelijas buvo įterpti vėliau, ankstyvosios Bažnyčios metais.


I.Knohlo teiginiai apie tai, jog idėja apie Mesijo kančią tarp žydų sklandė dar prieš Kristaus gimimą, yra randami ir Biblijos tyrinėtojo katalikų mokslininko Branto Pitro veikale. Tuo tarpu „The International Herald Tribune“ pasirodžiusios minėtosios mokslininkės interpretacijos apie lentelę, anot T.Gray, jį „labai nustebino“ dėl kategoriškų teiginių, jog lentelėje esą slypi įrodymai, kurie „pakirs krikščionybės šaknis“.


„Kita vertus, mokslininkai teigia, jog jokia žydų tradicija apie kenčiantį Mesiją neleidžia teigti, kad šią idėją vėliau sukūrė pati Bažnyčia. Vos tik atsiranda senovinis dokumentas, parodantis, jog žydai laikėsi Danieliaus kenčiančio Mesijo interpretacijos, žmonės ima kalbėti apie tai, kad atsirado įrodymas, pagrindžiantis nuomonę dėl krikščionybės teiginių netikrumo.


„Tad matome esant du skirtingus požiūrius, kurių neįmanoma laikytis vienu metu, – sako T.Gray. – Dalykas tas, jog moderniosios žiniasklaidos veikiami šiuolaikiniai žmonės ir modernieji mokslininkai yra linkę pasinaudoti bet kokiu įrodymu, pasitarnaujančiu krikščioniškųjų tiesoms paneigti, net jeigu toks įrodymas iš tikrųjų yra krikščionybę paremiantis įrodymas. O mūsų aptariamas konkretus įrodymas akivaizdžiai daro nuorodą į istorinį krikščionybės pagrindimą, į Jėzų, kaip istorinę asmenybę.“


„Kadangi žydų tradicijoje nėra jokių įrodymų apie tikėjimą Mesijo kančia, buvo padaryta išvada, jog šis tikėjimas tebuvo pačios Bažnyčios išrastas dalykas, – apibendrina T.Gray.– Tačiau dabar, atradę, jog toks įrodymas vis dėlto yra, ir Evangelijų istoriškumas atsiskleidė esąs dar labiau pagrįstas nei buvo manoma lig šiol, daroma visiškai priešinga išvada – esą šis atradimas paneigia pačią krikščionybės esmę.“


Viešojoje erdvėje iškilusi žiniasklaidos ir mokslininkų reakcija į „Gabrieliaus apreiškimo“ atradimą, T. Gray nuomone, puikiai iliustruoja septintajame Luko evangelijos skirsnyje aprašytą Jėzaus palyginimą apie „mūsų kartos žmones“, kurie elgiasi tarsi vaikai prekyvietėje, sakydami: „Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte.“


Parengta pagal CNA


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Manau, kad sukursiu savo parduotuve;))







2008-07-10 -


Parašė tetasigita







Atsinaujinusiame „skelbimai.lt“ – galimybė susikurti savo parduotuvę!


Komentarai  Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Rodyk draugams

Perkeliu is Bernardinai.lt

Mari Poisson. Kitą kartą, seniai seniai buvo viena…


2005-10-30




Kai didysis sieninis laikrodis išmušdavo dvyliktą nakties, ji pakildavo nuo žalio kortų stalelio prie židinio, kur vakarais dėliodavo pasjansą, arba nuo sofutės, kur siuvinėdavo, apsivilkdavo liemenę, pasiūtą iš keturių ar penkių taftos sluoksnių, apsimaudavo kelnes, kurioms sunaudota mažiausiai aštuoniasdešimt aštuonios uolektys frizo ir eskarlato medžiagos, apsiaudavo aulinius batus su mėzdra į išorinę pusę ir labai aukštais kulnais bei aukštomis pėdomis, su dideliu pagrindu pentinams ir padais, kurie didesni už pėdą. (Pentinai paauksuoti). Galiausiai prisisegdavo špagą, ant kurios ašmenų buvo išgraviruotas prancūziškas sakinys Noblesse oblige (Kilmė įpareigoja), o ant makšties - lotyniškas sakinys Primum inter pares (Pirmas tarp lygių) ir, lydima pentinų skimbčiojimo, šuns ir skersvėjų, išeidavo ilgais painiais koridoriais į priekinę rūmų dalį, kur pro langus buvo matyti puošnūs vartai ir didžiulis privažiavimo kiemas. Miegamajame nusirengdavo, pati nusimaudavo batus ir atsiguldavo ant lit de parade (paradinės lovos). Vos tik atsiguldavo – tapdavo Jo Didenybe Karaliumi, nes tada jau būdavo savo darbe. Nes ji dirbo karaliumi. Šalia lovos tuojau pat atsistodavo Valeur (Orumas), Consideration (Pagarba) ir Gloire (Šlovė).


Į darbą, kaip minėta, ji išeidavo vidurnaktį. Iki to laiko tiesiog gyveno paprasčiausią moters gyvenimą vidiniuose kambariuose, tolimiausiame fligelyje, galbūt gėrė arbatą užsikąsdama anyžiniais sausainiais, gal matavosi perukus ar prabangias šilkines ir atlasines suknias, siuvo, piešė modelius, mezgė, siuvinėjo kryželiu, grojo klavesinu, skaitė romanus, dėliojo pasjansą… Nesvarbu. Tik tada jai nereikėjo išsiskirti iš žmonių. Jai nereikėjo nei pagarbos, nei orumo. O juo labiau - šlovės. Ir niekas trijų šimtų ljė nuotoliu, net turėdamas laikrodį ir almanachą, negalėjo pasakyti, ką ji tuo metu daro.


Sekmadieniais, kai jai nereikėdavo į darbą, nes buvo sekmadienis, ji išsikviesdavo taksi ir važiuodavo į bažnyčią pasiklausyti giesmių arba į vasaros kavinę išgerti baltojo itališko vyno, pavalgyti žuvies, paplepėti su draugėmis, pasivaikščioti krantine, nusipirkti gėlių ir vieną kitą knygą. Arba, jei būdavo žiema, paklajodavo parko sniege prakastais takeliais. Žinoma, ji užsukdavo ir į kapines, aplankyti karaliaus. Kartais. Kai per daug dažnai imdavo jį sapnuoti.


Nuo pat ankstyvos jaunystės jai neteko būti kuo nors kitu – tik našle. Tačiau kur kas labiau jai patiko gyvanašlės statusas. Todėl niekada nesakydavo, kad karalius miręs ar žuvęs, ar kad yra karo žygyje, nes tai irgi primintų mirties galimybę. Ji tiesiog sakydavo, kad šiuo metu Jo Didenybė yra išvykęs į užsienį diplomatinės misijos. Taip ji galėjo jaustis visiškai saugi. Ji tiesiog dirbo jo darbą, kasdien laukdama savo vyro.


Šuo, kuris miegojo ant kilimėlio prie miegamojo durų, visada ją pažadindavo 8 valandą ryto. Ji įjungdavo elektrinį virdulį ir pasitaisydavo sau puoduką stiprios kavos. Pasaulis keitėsi sparčiau negu ji, nors turėjo būti atvirkščiai. Todėl ji žvelgė į pasaulį tarsi į mažą kaprizingą vietoje nestygstantį vaiką. Ji nieko nebijojo ir viską mokėjo pasidaryti pati. Neišlipdama iš lovos, ji skambindavo mobiliuoju telefonu reikalingiems žmonėms ir pareigūnams. Tai nuostabu - daugelį reikalų galima sutvarkyti štai šiuo daikčiuku, tiesiog gulint lovoje. Pasaulis pats atėjo pas ją. Jai nereikėjo bėgti jo ieškoti.


O štai tada ji paskambindavo varpeliu. Daugiau dėl tradicijos, daugiau sau pačiai, nes tarnų seniai nebeturėjo, ir didžiuliuose rūmuose niekas neslankiojo klausydamas, ar tik nebus iškviestas. Bet vis tiek paskambindavo. Jos manymu, viskas ir visi turėjo grįžti namo ir vėl apsigyventi namuose. Todėl čia negalėjo išnykti namų garsai, turėjo mirgėti namų gestai ir skrajoti namų kvapai. Laikai, kai visi iš jos šaipėsi ir laikė ją beprote, jau beveik buvo praėję. Ji jau beveik buvo viską ištvėrusi. Liko visai nedaug.


Taigi ji visada būtinai paskambindavo varpeliu. Žinoma, niekas neįeidavo pro galines duris, todėl ji pati sau paliepdavo apsirengti, nusiprausti ir susišukuoti. Tada pati apdengdavo lovą aukso siūlais siuvinėta aksomine karališka lovatiese, pusiau sėdomis įsitaisydavo joje tiesiog su batais ir įjungdavo nešiojamąjį kompiuterį. Taip. Dabar ji buvo vyras, dirbo vyrišką darbą, todėl pirmiausia imdavo skaityti politines apžvalgas. Neskubėjo, skaitė išsamiai, visada maždaug valandą su puse. Kartais net ilgiau. Tuomet išgerdavo dar puodelį stiprios kavos ir pereidavo prie filosofijos. Turėjo keletą storų knygų ant stalelio prie lovos, kartais pasieškodavo ko nors internete, kartais užsisakydavo straipsnių ir knygų. Jai patikdavo žiūrėti pro rūmų langą, kaip prie vartų sustoja kurjerio furgoniukas. Tada užsimesdavo ilgą žydrą chalatą, auksu siuvinėtomis plačiomis rankovėmis, ir nueidavo prie durų. Kurjeris buvo malonus ir labai mandagus. Ji pasirašydavo ir užmokėdavo. Jis laikė ją tikra ponia. 


Tačiau maloniausia jai buvo prisėsti prie mitologijos knygų. Ir, nors būdavo jau gerokai pavargusi, skaitydavo tiek, kiek tik norėdavo. Ir, žinoma, labai dažnai mitologija jai atstodavo pietus, nes pietus ji sau ruošdavo pati. Dirbdavo virtuvėje apsirengusi kukliais virėjos rūbeliais. Su prijuoste ir balta kepuraite. Visada pati išplaudavo indus, pati serviruodavo stalą ir tik tada persirengdavo karališkiems pietums.


Nepasakosiu, ką ji valgydavo, nors pasakysiu, kad tai buvo išimtinai vien tik labai vyriškas maistas, gana stipraus vyno, jautienos sultinys, daug mėsos ir vaisių. Juk ji vis tebebuvo darbe. O tai reiškia - tebebuvo vyras.


Po pietų ji atsakinėdavo į laiškus, dalyvaudavo interneto konferencijose ir rašydavo komentarus. Lygiai penktą darbo diena baigdavosi, ir ji išeidavo į moteriškąją namo dalį, į savo gyvenamuosius apartamentus. Ten persirengdavo moterimi, išsimaudydavo po dušu, įsitrindavo visą kūną kvapniu kremu, pasikvėpindavo, šiek tiek nusnūsdavo. O toliau jau gyveno vie particuliere, tai yra privatų gyvenimą, - be atsakomybės ir be rūpesčių. Taip pat be orumo ir pagarbos.


Bernardinai.lt

Rodyk draugams

Mari Poisson. Okodė

 






Kai man dar neduvo nė dviejų, sode aptikau keletą didelių akmenų. Jie stovėjo bevaik ratu, buvo apkerpėję, giliai įaugę į žemę, o vienas jų, pats didžiausias, buvo visiškai be galvos, plokščias kaip stalas ir kiaurai perskilęs.


        Iš suaugusiųjų kalbų miglotai žinojau, kad ant tų akmenų kadais stovėjo senasis namas. Tačiau kodėl didysis akmuo perskilęs, niekas neturėjo jokio supratimo. Tyliai viena sau  nusprendžiau, kad pati suprasiu, kodėl. Buvau per maža manyti, kad tai  neįmanoma.


        Kasdien, kai tik mane išleisdavo į lauką, nukeliaudavau tiesiai prie buvusių senojo namo pamatų, užsikardavau ant suskilusiojo akmens ir iš tolo ramiai žiūrėdavau į plyšio pusę. Matyt, kažką galvodavau. Sunku pasakyti.


        Taip besėdint vasaros pabaigoje netikėtai į galvą atėjo mintis, kad čia puikiausiai galėčiau žaisti „namais“. Ėmiausi darbo. Kažkaip puošiau tą akmenį, apkaišydavau, dėliojau ant jo akmenėlius, lapus, gražių indų šukes, kaštonus, giles, konkorežius, varnalėšų kibius. Nuolat buvau labai įsitraukusi į žaidimą, visą laiką keliaudavau ko nors pasirinkti ir atsinešti,  patyliukais kalbėjausi pati su savimi, kažką galvojau, kūriau, planavau. Mano „namai“ man pasidarė tarsi paralelinis pasaulis. Vos tik užlipdavau ant akmens, - tuojau atsidurdavau kažkur visiškai ne čia, ne mūsų sode. Gal kitame išmatavime ar kitame laike.


        Vieną šiltą rugpjūčio pabaigos pavakarę, kai mane išleido į lauką po popiečio miego, aptikau, kad ant perskilusio akmens tįso nedidelis senas, bet labai meistriškai padarytas driežas. Buvo atsigulęs ant pilvuko, atsirėmęs į akmenį kibiomis trumpomis smulkiai ir kruopščiai tatuiruotomis rankutėmis, o išmoningai ornamentuotą nugarėlę buvo atkišęs nekarštiems pavakarės saulutės spinduliams. Jis gražiai derėjo prie plokščio dulksvai raudono perskilusio akmens. Aplink plytėjo kosminė tyla, nebuvo nė menkiausio vėjelio, erdvė išskaidrėjo – pasidarė krištolinė, pradingo laikas, kvėpavimas ir širdies plakimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodė,  kad driežas miega arba yra išdrožtas iš sauso tamsaus pagaliuko, arba yra negyvas. Bet jis buvo puikiausiai gyvas, nes pamerkė man akį. Girdėjau kaip skimbtelėjo jo sidabrinis perregimas vokas.


        Buvo labiau negu aišku, - driežas yra solidus, inteligentiškas, gerai išsilavinęs ir draugiškai nusiteikęs. Bet sykiu ir kažkoks reiklus, teisingas. Lyg geras mokytojas. Atsisėdau ant žemės šalia akmens ir ėmiau žiūrėti į jį galvodama, kad kažkas čia, ko gero, ne taip. Gal jam nepatinka mano „namai“?


-          Tai visai ne tavo namai. Be reikalo įsijautei. Iš esmės, tai mano namai. – pasakė vien tik mintimis tiesiai į mano mintis.


-          Okodė? – Paklausiau, vartodama neseniai mano pačios išgalvotą žodį, kurį tardavau sąmoningai pabrėždama k. Naujasis žodis buvo puikus. Trumpas, sausas, traškantis, su magišku užtaisu. Kaip žiogo čirškimas.


-          Todėl, kad aš čia gyvenu, o tu tik žaidi. Žaidimas nėra gyvenimas ir jam nereikia atskirų namų.


-          Okodė?


-          Todėl, kad visi mes žaidžiame gyvenimą kol esame vaikai, bet iš tikrųjų gyvename savo tėvų namuose, nes jie mus maitina. Be to, tu man trukdai, nes esi mergaitė ir žaidi namais per daug rimtai.


-          Okodė? – Paklausiau labai nustebusi, nes dar nežinojau, kad esu mergaitė.


-          Todėl, kad visi mes esame arba berniukai, arba mergaitės. Ir visi žaidžiame savo žaidimus priklausomai nuo to, kas esame.


-          Okodė?


-          Todėl, kad atėjus laikui privalėsime jungtis ir įkurti savo nuosavus namus.


-          O kodė?


-          Todėl, kad jei nesijungsime, tarp mūsų tuojau atsiras plyšys, kuriame kas nors įkurs savo namus ir apsigyvens.


-          Okodė?


-          Todėl, kad pasaulyje negali būti plyšių.


-          Okodė?


-          Todėl, kad visada viskas yra sujungta ir vos tik atsiranda koks nors plyšys, jis tuojau užpildomas, kitaip sakant, tampa kieno nors namais?


-          O kodė?


-          Todėl, kad pasaulis yra vientisas. Kaip akmens luitas. Kaip štai šis akmuo. Matai, dabar jis jau suskilęs. Todėl aš užėmiau šį plyšį ir gyvenu. Bet jei ankmuo nebūtų suskilęs, jei jis būtų vientisas, niekas į jį negalėtų įsiterpti.


-          Okodė?


-          Todėl, kad nebūtų jokio plyšio, štai kodėl. Tačiau plyšys jau yra. Aš jame, kaip sakiau, gyvenu, kaupiasi mano gyvenimo atliekos, vėjas ir lietus prineša drėgmės, dulkių ir sėklų. Sėklos dygsta, dulkių sluoksnis storėja, vanduo ir pašalas ardo akmenį iš visų kitų pusių. Akmens dalys palengva tolsta viena nuo kitos. Smulkėja. Nyksta. Galiausiai viskas virsta nieku. Ir todėl jau iš anksto aišku, kad šis akmuo nebebus tuo, kuo buvo. Tai yra, vientisu luitu.


-          Okodė?


-          Todėl, kad kažkas (šiuokart aš) jau spėjo įsiterpti į plyšį, ir ten įsikūrė savo namus, kuriuose ir gyvena.


-          Okodė?


-          Todėl, kad pasaulyje negali būti plyšių. Viskas turi būti su viskuo sujungta. Štai todėl visur, kur tik atsiranda nors ir pats mažiausias plyšys, tuojau pat kas nors  jame įsikuria ir apsigyvena.


-          Okodė?


-          Todėl, kad kiekvienas plyšys iš tiesų yra visai ne plyšys, bet kieno nors namai.


-          Okodė?


-          Todėl, kad visiems reikia namų.


-          O kodė?


-          Todėl, kad galų gale niekam nieko daugiau nereikia – tik namų.


-          Okodė?


-          Todėl, kad pasaulis turi būti vientisas. Kaip akmens luitas.


-          Okodė?


-          Todėl, kad jei mūsų pasaulis įskiltų, plyšyje būtinai kas nors tuojau pat apsigyventų. Turiu galvoje, kas nors iš kito pasaulio.


-          Okodė?


-          Todėl, kad pasaulis visą laiką keičiasi nesikeisdamas.


-          O kodė?


-          Todėl, kad jis yra dar neužbaigtas.


-          Okodė?


-          Todėl, kad jei jis būtų užbaiga, tuo pačiu būtų ir nebegyvas.


-          Okodė?


-          Todėl, kad sustotų.


 


           Nieko daugiau nebeklausiau. Nebeleidau sau būti per daug įkyriai. Ir taip jis buvo neišpasakytai kantrus. Matyt, pasakė viską, ką, buvo numatęs man pasakyti.


           Mačiau, driežas demonstratyviai užsimerkė ir apsimetė prisnūdęs. Leido suprasti, kad pokalbis baigtas. Aš ištiesiau kaklą ir pažvelgiau į plyšį. Nieko nesimatė. Atsargiai, pirštų galiukais, numėčiau apvytusias baltųjų dobiliukų galvutes-triušių skanėstą, kurias buvau sukaišiusi į plyšį dar šios dienos rytą - gražumo vardan. Tada prigludau prie akmens, prikišau prie plyšio dešiniąją akį ir įsistebeilijau į tamsą. Po poros akimirkų pamačiau „sekretą“.


        Tai buvo mažyčiai metaliniai rūmai su bokštais, kuorais, įmantriais grotuotais langeliais, su kalinėtomis metalinėmis rožėmis viršulangiuose, su ažūriniais vidinių kiemų balkonėliais, paremtais elegantiškomis kolonomis. Mažytės arkos ir jaukūs kiemeliai buvo rūpestigai apšviesti lengvais žibintais, panašiais į grakščias žalvarines žvakides. Vidinėse menėse matėsi tamsūs tapyti paveikslai plačiuose paauksuotuose rėmuose, o  parketas sudarė ištisinę vingrią egzotišką monogramą. Darbas buvo tiesiog juvelyrinis,- panašus į perlamutru inkrustuotą prabangios papuošalų diežutės dangtelį.


        Man užgniaužė kvapą. Virš rūmų bangavo tamsiai raudonos smailiakampės vėliavėlės panašios į tas, kurias galima pamatyti intenete, įsijungus Skype programą. Rūmai buvo begaliniai. Tarsi požeminis miniatiūrinis miestas. Nesimatė, kad jie kur nors baigtųsi. Jie tęsėsi ir tęsėsi virsdami jau net nebe rūmais, o smulkia, preciziška ir labai sudėtinga senovine graviūra.


        Kiek tik užmatė mano dešinioji akis, dar ir dar pulsavo mažytės raudonos gyvos prinokusios spanguolės dydžio vėliavėlių liepsnelės. Aš žiūrėjau į jas tol, kol tik įstengiau.


       Neprisimenu, kaip viskas baigėsi. Atsipeikėjau vėlai naktį. Tėvų lovoje. Visi suaugusieji ištįsusiais veidais styrojo aplink. Buvo iškvietę daktarą. Daktaras laikė mano ranką ir susikaupęs stebėjo savo didelį kišeninį laikrodį, kurį buvo už ausies prirakinęs prie juodų kelnių kišenės stambia auksine grandinėle.


        Aš atsipeikėjau ir norėjau jiems tuojau pasakyti, kad driežo namai akmenyje yra pats gražiausias ir subtiliausias dalykas, kokį kada nors gyvenime man teko regėti savo akimis. Bet jie suklego iš džiaudsmo, puolė mane bučiuoti - turėjusi būčiau juos perrėkti. Be to, mano gyvenimas buvo dar per trumpas, kad būčiau galėjusi jį vadinti visu savo gyvenimu. Tuo labiau, aš beveik nemokėjau žmonių kalbos, nežinojau daugelio žodžių.


 


        Dabar, kai po ano nepaprastojo karto praėjo daugybė metų, kai aš jau daug ką pamačiau savo akimis ir nepriekaištingai išmokau žmonių kalbą, kartais pagalvoju, kad driežo namai  kažkuo šiek tiek priminė Parlamento Rūmus Londone. Kažkuo… Labai iš tolo…

Rodyk draugams