BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Sergejus Kanovičius. Ištirpę rūke

 


2009-04-09



Poetas ir publicistas Sergejus Kanovičius gimė 1962 metais Vilniuje žinomo rašytojo ir literatūros redaktorės šeimoje. Baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Vėliau dirbo redaktoriumi „Vyturio“ bei „Vagos“ leidyklose. Autoriaus kūryba kultūrinėje Lietuvos spaudoje publikuojama nuo 1988 metų. Šiemet „Bernardinai.lt“ išleido pirmąją poeto eilėraščių rinktinę – „Kelionmaišis“. Šiuo metu Sergejus gyvena Briuselyje ir turi Lietuvos bei Izraelio pilietybes. S. Kanovičių kalbina Liudvikas Jakimavičius.


Kaip apibrėžtum šiandien savo priklausomybę ir identitetą – tautinį ir kultūrinį. Kas svarbiau, kalba ar tema, kad galėtum pasakyti, kokiai kultūrai priklausai?


Tavo klausimas mane privertė šyptelėti – prisiminiau tarybinių laikų paso anketą….


Kultūrinę rašančiojo priklausomybę, mano manymu, labiausiai lemia kalba, kuria jis rašo. Bet tai labiau pasakytina apie tai, ką pats menininkas galvoja apie savo identitetą. Skaitytojas, žiūrovas, klausytojas gali nuspręsti kitaip. Aš rašau lietuviškai. Kita vertus, galėčiau paklausti, kokia kalba „rašė“ Jaša Heifecas, B. Dvariono „Kregždutes“ dirigavo Hermanas Perelšteinas, tapė Markas Šagalas? Ar mano tėvas, visus romanus parašęs rusų kalba, nėra Lietuvos ir lietuvių kultūros dalis? Tema, ne tik kalba gali nulemti kultūrinę priklausomybę. Kiek įvairių, įvairiai giedančių paukščių gyveno už mano lango Antakalnio Varnų miške? Toje pačioje girioje… Pamenu tokią polemiką žiniasklaidoje prieš keletą metų, kai tuomet nesutvarkytose Kauno žydų kapinėse kažkas surado apleistą Danieliaus Dolskio kapą – buvo diskutuojama, kas tą kapą turėtų tvarkyti – savivaldybė ar Kauno žydų bendruomenė. Niekaip nebuvo aišku, kokiai kultūrai priklauso D. Dolskis. Nepaisant to, kad dar iki paminklo Laisvės alėjoje jį mums sovietiniais laikais grąžino a. a. Vytautas Kernagis. Vėliau buvo kilęs klausimas, kas statys paminklą be giminių vienišam numirusiam vienam didžiausių lietuviško žodžio žinovui, daugelio žodynų autoriui Chackeliui Lemchenui… Jei visuomenė kelia tokius klausimus, neabejotina, kad ji, visuomenė, pati turi savo identifikacijos problemų, kylančių iš švietimo ir auklėjimo spragų – nuo mokyklos suolo. Beje, manyčiau, kad paminklas V. Kernagiui turėtų stovėti kažkur ten, kur stovėjo Leninas – brode, ir Vilniuje, Gedimino prospekte, jis turėtų su D. Dolskiu, stovinčiu Laisvės alėjoje, kartu traukti „Lietuvaitė – gėlė gražių laukų“… V. Kernagio paminklas Lukiškių aikštėje – ar galime rasti geresnį nepriklausomos lietuviškos dvasios Vilnių ir Lietuvą dainuojančios  laisvės simbolį?


Tautybė? Yra fiziologija, kur viskas paprasta. Turiu turkiško, rusiško, graikiško ir žydiško kraujo. Savo vaikams jį šauniai su žmona papildėme lietuvišku – namuose Babilonas, kiekvienas šeimos narys laisvai kalba bent keturiomis kalbomis. Švenčiame žydiškas ir lietuviškas šventes. Yra fiziologija ir yra identitetas. Pastarąjį dar formuoja ir aplinka. Būdamas maždaug penkerių, grįžęs iš kiemo, kur susimušiau su kiemo vaikais, siūliusiais „paimti pagaliuką“, paklausiau tėvų: „Kas yra žydas?“ Tėvai pasakoja, kad tada pirmąsyk ir pareiškiau, kad užaugęs noriu būti žydas. Kiti norėjo būti kosmonautais arba daktarais…


Kiekvienas tautinis identitetas man siejasi su kalba, istorija, tradicijomis, papročiais, religija. Kai Jeruzalėje meldžiuosi prie Raudų sienos, aš nežinau, kokios tautybės yra Jis. Ir niekada apie tai nesusimąstau. Aš ilgai nemokėjau kalbos, kuri nutiestų tiltą į tai, kuo save laikiau. Hebrajiškai skaityti, rašyti ir kalbėti laisvai išmokau būdamas dvidešimt aštuonerių. Tačiau mano identitetui Lietuvoje trūko ne tik kalbos. Man trūko mano tautos gyvenimo, esaties ženklų. Jų nepaprastai stigo. Hebrajiškos abėcėles aš mokiausi, skaitydamas užrašus ant paminklų Vilniaus žydų kapinėse. Kitos mokyklos tuomet nebuvo ir būti negalėjo. Mano identitetas yra paprastas kaip du kart du – esu Vilniaus, pabrėžiu, Vilniaus žydas. Iki kaulų smegenų. Kad ir nemokėdamas gimtosios kalbos, aplinkiniams buvau KITOKS. Man apie tai nuolat primindavo kieme ir mokykloje. Ir ne tik vaikai ar klasiokai. Primindavo ir jų tėvai, ir net mokytojai.


Visada sakiau, kad tikroji bendruomeninio turto restitucija prasideda ir baigiasi ne nuo to galo. Pirmiausia viskam reikia grąžinti istorinius pavadinimus – gatvėms ir pastatams. Tų pavadinimų dingimą iš istorinės mūsų atminties laikau baisesniu dvasiniu nusikaltimu, nei svetimo turto nusavinimą. Tai yra didžiausia nepagarba ne tik žydams, bet lietuviams ir Lietuvos istorijai. Kuo toliau siekia istorinė žmogaus atmintis, tuo patvaresnė laiko išbandymams yra visuomenė.


Beje, kodėl klausi apie identitetą? Į kokią lentyną jį galima dėti ir apskritai, ar reikia? Kiek Lietuva pasauliui ir sau pagimdė nelietuviškai rašiusių, grojusių, tapiusių, lipdžiusių ir dainavusių? Ar jie nėra Lietuva? Tik nuo švietimo priklauso, ar juos ir jų kūrybą, sugebėsime sugrąžinti į lietuvio istorinę savimonę. Tik nuo to ir nuo mūsų priklauso, ar jie liks užmirštais „žydų“ poetais, tapytojais, dailininkais, skulptoriais, ar Lietuvos. Visas žydų kultūros klodas Lietuvoje visų pirma priklauso tiems, kurių žemė čia yra – lietuviams. Juk kasdieniame gyvenime šiandien su žydais Lietuvoje susidurti veik ir neįmanoma. Ką apie Lietuvos žydus, jų istoriją, jų indėlį į Lietuvos kultūrą gali sužinoti koks nors moksleivis? Ne smalsus inteligentas, galintis nusipirkti už 80 litų kokį nors specialų leidinį, o moksleivis. Tas, kuris, atsivertęs Lietuvos istorijos vadovėlį vyresnėms klasėms, per kelis puslapius yra „supažindinamas“ su ilga turtinga, spalvinga ir pamokoma 600 metų žydų Lietuvoje gyvenimo knyga? Būkime sąžiningi, juk švenčiame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Net didesnę to laiko dalį buvome kartu. Ilgiau nei su Žečpospolita, vokiečiais, sovietais kartu paėmus! Ir visko, ko ta 600 metų ilgumo knyga nusipelno, yra keli vargani vadovėliniai puslapiai? Susimildami! Ar suvokiame ir ar suvoksime, iš kur esame atėję? Kokios mūsų šaknys? Ką reiškia BŪTI KARTU 600 metų. Kai KITOKIE GYVENA SU KITOKIAIS. Ar suvokiame, kad lietuviai turi kuo didžiuotis? Būtent ten, toje istorijoje yra, Liudvikai, ir tavo ir mano identitetas. Iš mokyklos suolo pakilę žmonės tegirdi ir težino kelis šablonus – Paneriai, žydšaudžiai ir restitucija. Internetas pilnas išsiilgusių Adolfo, besigailinčių, kad anas nespėjo padaryti savo darbo iki galo. Žmonės naiviai klausia: kas tie žydai, kad jiems reikia kaži ką kompensuoti, iš kur jie čia ir ką jie čia dora nuveikė? Dviem puslapiais į šiuos klausimus atsakyti neįmanoma. Kaip neįmanoma tikėtis, kad jie eis į knygyną už dešimtis litų pirkti fundamentalių studijų.


Man sunkiai suvokiama, kad po to, kai sovietai mus visus bandė išauklėti Čingizo Aitmatovo aprašytais mankurtais, ir šiandien yra akademinės visuomenės atstovų bei politikų, kurie uoliai mėgina „redaguoti“ mūsų istoriją – kai ką pagražindami, kai ką nutylėdami. Ar ne iš „trumpos“ istorinės atminties ima kilti Valdovų rūmai, iš istorijos šiukšlyno ištraukiami ir heroizuojami žmonės, kurių nuopelnai Tėvynei yra mažų mažiausiai abejotini? Iš kokios istorinės Vilniaus atminties gali kilti toks baisus pastatas, kuris iškils vietoje Profsąjungų rūmų? Mes negerbiame savo praeities ir nemylime vietos, kurioje gyvename ir auginame savo vaikus – mūsų istorinė savimonė dažnai prilygsta vienadieniam drugeliui kopūstinukui.


Ir tai nebe žydų, o lietuvių identiteto problema. Kai klausausi, kaip Lietuvos simfoninis (jau senokai be žydų), diriguojant J. Domarkui ir skambinant P. Geniušui, groja Dž. Geršviną, manęs nekamuoja nei kompozitoriaus, nei atlikėjų tautinis identitetas… Man regis, kad sėdėjimas po sovietų padu mums visiems įvarė nevisavertiškumo kompleksų ir nacionalinį identitetą mes pavertėme kažkokia savaimine suabsoliutinta vertybe. Žydai filmų subtitruose ieškodavo žydiškų pavardžių, gruzinai – gruziniškų, visa LTSR sirgo už TSRS krepšinio rinktinę, nes ten buvo lietuviškų pavardžių ir t. t., ir pan. Tas nevisavertiškumo kompleksas neabejotinai kilo iš baimės, kad galime visi ištirpti TSRS tautų „draugystės“ katile, į kurį visi pakliuvome priverstinai. Šiandien visa tai tirpsta ir varo baimę dėl kitų katilų, į kuriuos šokome savanoriškai, prieš tai demokratiškai balsavę…


Jei iš mokyklos suolo kilsime žinodami, iš kur atėjome, su kuo ir kaip buvome, – jokie katilai ir jokios sąjungos nesugebės suniveliuoti to, ką vadiname nacionaliniu identitetu. Jei į gyvenimą išleisime globalizmui neatsparius mankurtus – kaltinkime save dėl to, kad gyvename taip, kaip gyvename. Baisu, kad Vito Tomkaus ir jo pasekėjų eskaluojamas, net figos lapu nepridengtas antisemitizmas ir homofobija dabartinio lietuvio savimonei turi daugiau įtakos nei skurdoka vadovėlinė informacija. Man juokinga, kai kokia nors komisija nusprendžia, kad tokios rašliavos žydų neįžeidžia – ar jie, tie komisijų nariai, yra žydai, kad žino, kaip įžeistas žydas jaučiasi… Tie komisijų nariai net nepažiūri, kad mano ir tavo orumą saugo ne jie – jį saugo KONSTITUCIJA. Bet kai mums nusispjauti į istoriją, tai ignoruoti pamatines demokratijos vertybes tampa kasdienybe.


Labai įdomus atsakymas, ir man norėtųsi jį praplėsti pora biblinių bei istorinių kontekstų. Savo eilių knygą pavadinai „Kelionmaišis”, ir noriu išgirsti Tavo interpretaciją apie amžiną biblinį žydą keliautoją – Ahasferą. Kaip ten yra nuo Pradžios ir Išėjimo knygų, kad jūsų tauta vis keliauja ir keliauja? Gal tai senųjų raštų įkaltas tautos mentalitetan archetipinis bruožas? Pamenu, kaip aštuntajame dešimtmety iškeliavo ištisos žydų šeimos, su kuriais puikiai sugyvenome mūsų penkiaaukštyje, Žirmūnuose. Tai nebuvo nei disidentai, nei valdžios persekiojami žmonės, bet išvažiavo, nors materialiai gyveno geriau už visus kitus mūsų name gyventi likusius. Beje, Vienoje buvo tų naujųjų emigrantų perskirstymo punktas, kur didžioji jų dauguma pasirinkdavo ne Izraelį – naujai atsikuriančią valstybę, o JAV. Ar nebuvo taip, kad, uždangai prasivėrus, buvo bėgama iš tos laikinosios 600 metų tėvynės ten, kur gyventi geriau?


Atleisk už banalų atsakymą, bet visas žmogaus gyvenimas yra kelionė. Savo sūnums teisingos žemės nėra – nei ten, nei čia, Lietuvoje. Ir ten, ir čia visi mėgina tą teisingą žemę kurti. Tai nenutrūkstamas procesas, niekada nesibaigiantis – jokia okupacija ar įstojimu į kokią nors sąjungą. Nesutinku ir su tavo informacija dėl „ekonominės emigracijos“ iš Lietuvos į Izraelį. Jei kalbėtume apie pastarųjų kelių dešimtmečių emigraciją, jos būta ir ideologinės (grįžimas į istorinę tėvynę), ir ekonominės. Antai geriausi mano tėvų draugai, emigravę 1970-1976 metais, išvažiavo ne dėl ekonominių priežasčių. Kitas dalykas yra poperestroikos emigracija – ji dažniausiai buvo ekonominė. LTSR tarp visų TSRS žydų garsėjo tokia visiškai realia legenda – jei jūsų neišleido į Izraelį iš Maskvos, Kijevo, Novosibirsko ir panašiai, tai atvažiuokite į LTSR. Pagyvenkite porą metų, ir iš čia jus išleis. Taip buvo. Kodėl? Nežinau. Iš Vienos į JAV dažniausiai sukdavo žmonės, kurių giminės jau ten ir gyvendavo. Nežinau, ar jų buvo dauguma. Nemanau, nes Izraelio gyventojų statistika byloja kitaip buvus. Ben Gurionas prieš tapdamas pirmuoju Izraelio prezidentu sakė, kad galų gale mes turėsime viską savo – ir rašytojų, ir vagių, ir generolų, ir prostitučių. Visa Europos žydų istorija yra lydima nuolatinių ribojimų – nuo inkvizicijos laikų iki visiškai netolimos praeities. Žydus visur lydėdavo žodžiai „bet“, „išskyrus“, „nors“. Sėslumo zonos caro imperijoje, draudimai turėti dirbamų žemių, draudimai eiti tam tikras pareigas sovietmečiu ir panašiai. Tai vertė žmones nuolatos jaustis antrarūšiais, kita vertus, skatino juos mėginti būti geriausiems ten, kur jiems buvo leista pasireikšti.


Ikikarines Lietuvos žydams suteikta kultūrinė autonomija neturėjo ir neturi analogų pasaulio istorijoje – ne tik žydų, bet apskritai tautinės mažumos atžvilgiu. Kad ir  apribotas, bet žydų kultūrinis gyvenimas Lietuvoje klestėjo. Reikia įsisąmoninti, kodėl ne Krokuva, ne Budapeštas, ne Lvovas, o būtent Vilnius visų Europos žydų buvo ir yra vadinamas Yerushalaim da Lita – Lietuvos Jeruzale. Šitas pavadinimas turėjo nepaprastos, magiškos jėgos. Ir jį pateisino gyvenimas – 22 laikraščiai, mokyklos, jeshivos, gimnazijos, dešimtys sinagogų, sporto klubai (Vilniaus Makabi buvo įkurtas 1916 metais, o 1933 metais Makabi Lietuvoje be Vilniaus krašto vienijo 4 000 narių 82 klubuose, ėjo dvisavaitinis laikraštis), žydų reikalų ministrai. Pirmosios vyriausybės užsienio reikalų ministro pavaduotojas – žydas.


Bet lygūs tarp lygių vis viena nebuvome. Galbūt būtume spėję jais tapti, jei ne katastrofa. Į tavo paskutinį klausimą norėčiau atsakyti kitu klausimu: ar jiems toje laikinoje 600 metų Tėvynėje buvo ir yra taip gerai, kad jie iš jos ir negalvotų važiuoti? Ar šiandien, kai niekas jokiu žydų teisių Lietuvoje neriboja, jiems neprimena, kad tebėra „bet“, „nors“, „tačiau“? Kad ir restitucijos įstatymo projektas. Kodėl reikia pabrėžti, kad nors kompensuotino bendruomeninio turto vertė yra 400 milijonų litų, valstybė planuoja kompensuoti 113 milijonų litų? Ir kompensuoti pradės nuo 2011-ųjų. Kodėl ne nuo 2050-ųjų? Aš nežinau, kokia suma yra teisinga. Mano manymu, jokia. Tegu būna bet kokia. Tik nereikia žydų paversti išmaldos prašančiais, o valstybę trečdalį malonės darančią. Tai ne ekonomine kompensacija – jos niekuomet niekas nebekompensuos. Tai moralinis poelgis – galų gale reikia padėti tašką. Ką jau kalbėti apie tai, kad vyksta dar vienas užkulisinis absurdas – pinigais disponuos pati valstybė, nedalyvaujant žydų bendruomenės atstovams… Ar neskatina apie emigraciją Lietuvos žydų galvoti ir nebaudžiamos antisemitines V. Tomkaus publikacijos, nežabotas, nebaudžiamas, kasdien vykstantis interneto komentarų holokaustas? Kodėl, pasirodžius antisemitinėms karikatūroms, pareiškimus rašo pasipiktinę inteligentai, o VRM, Prokuratūra tyli? Vienas kurso draugas man nuoširdžiai yra pasakęs: „Geras tu, Sergejau, žmogus, nors ir žydas.“ Kai už nacionalinės nesantaikos kurstymą skiriamos simbolinės, o ne realios bausmės, kai tyli teisėsauga ir atsakingi Vyriausybės ministrai – ar gali žydas jaustis, kad jis yra lygus tarp lygių? Kad valstybė jį gina taip, kaip numatyta įstatyme? Normalioje, kad ir monoetninėje valstybėje negali būti „mes“ ir „jie“. Yra tik „mes“ – PILIEČIAI. Reikia vieną sykį pripažinti, kad šiuo atžvilgiu valstybės institucijos TYLI. Kodėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai viešą susirūpinimą išreiškia tik tuo atveju, kai kalbama apie homoseksualus ir kokio nors prekybos tinklo darbą religinių švenčių metu, bet atkakliai tyli, kai visus jų parapijiečius užlieja laikraštiniai antisemitai? Ar ne ganytojiška misija apsaugoti visus nuo šito fašistinio kvaitalo, ar nebepamename, kuo baigėsi tos „nekaltos“  atpirkimo ožių paieškos? Tylinčios aveles gal ir išvengs vilko dantų, bet jos neišvengs skerdyklos. Kiek sykių dar turės griūti paminklai, kiek sykių dar reikės tinkuoti svastikas ir „Juden raus“, kol Lietuvai nebereikės raudonuoti nei dėl savęs, nei prieš tarptautinę bendruomenę? Lietuvoje nėra valstybinio antisemitizmo. Bet Lietuvoje yra antisemitizmo tolerancija valstybinių institucijų lygiu. Tai tokia pati blogybė, kaip ir antisemitizmas.


Žydų Lietuvoje beveik neliko. Tai išmirštantis Lietuvos etnosas. Aš pasigendu valstybiškai atsakingo požiūrio į šito etnoso kultūrinį palikimą. Tai nėra rūpinimasis žydais. Tai rūpinimasis Lietuva ir lietuviais, nes, deja, ko gero, žydų čia nebeliks…


Izraelis nėra jokia Pažadėtoji žemė, bet tai – žydų valstybė, kurioje jie yra šeimininkai ir atsako už visus savo valstybės pasiekimus ir klaidas. Prieš save ir pasaulį. Ir Lietuva turi lygiai taip pat atsakyti prieš save ir pasaulį -izmų laikai baigėsi – komunizmų, socializmų, sionizmų ir kitokių ideologinių absoliutų. Lieka žmogiškosios vertybės – žmogaus laisvė, orumas ir atsakomybė sau ir savo kaimynui. Aš kelionmaišyje turiu viena dalyką – meilę Tėvynei, norą, kad ji butų kuo geresnė visiems be išimties savo sūnums ir dukterims.  


Nuo pat pirmo eilėraščio pajutau, kad intonaciškai ir temiškai neišvengiamai artėsi prie Algimanto Mackaus „Augintinių” ir Jureko. Kas yra A. Mackus tavo poetinėje vaizdinijoje?


Pirmiausia turiu padėkoti A. Baltakiui, nes jei ne jis, vargu, ar mūsų karta būtų apskritai A. Mackų atradusi – tik A. Baltakio pastangomis A. Mackus tapo mums anuomet prieinamas. A. Mackus man yra visų pirmiausia poetas, kuriam nepaprastai skaudėjo. Kartais žmonės gėdijasi savo jausmų. Net išsakomų menine forma. O man regis, kad tai nuoširdžiausias menininko bendravimas su auditorija, visa kita – suvaidinti netikri dalykai. Galbūt todėl šiandien esame priversti gyventi gausių grafomanų apsuptyje. Ir tas skausmas išsakytas taip nuoširdžiai ir subtiliai. Jį perskaitęs ir suvokiau, kad laimingiausia meilė be atsako yra meile Tėvynei. Jis nėra iki ašarų Lietuvos išsiilgęs poetas – tokių buvo daug. Jis analizuoja skausmą, jis užduoda sau labai nepatogių klausimų, jis nebijo labai nemalonių, bet nesumeluotų atsakymų. Jo tremtis ir atskirtis nuo Tėvynės nebuvo vien geografinė ar perdėm stereotipiškai nostalgiška – tai nuolatinės dvasinės tremties būklė. Aš nesu epigonas ir nesistengiu nieko atkartoti. Studijų metais man įstrigo „Augintiniai“ – aš iš tiesų tuomet parašiau A. Mackui dedikuotą eilėraštį, kuris man labiau yra tarsi laiškas jam. Laiškas be atsako. Padėka. Už išreikštą skausmą – ir dėl Jureko, ir dėl augintinių kartos. Mane tuomet ir dabar šokiravo kitkas – jis pasitraukė iš Lietuvos 1944-aisiais, būdamas dvylikos metų. „Jurekas“ yra suaugusio žmogaus parašyta tai, ką jautė vaikas… Vaikai meluoti nemoka. A. Mackaus nė viena eilutė nėra sumeluota, padaryta, sugalvota, surežisuota – tai gyvas nervas. Ten viskas paprasta, nekomplikuota, be jokiu išraitymų ir gyvenimiškai tragiška. Jis sugebėjo perteikti jo kartos išgyventą dramą. Jei jauti esant mano eilėse sąskambių su A. Mackumi – nepelnytas komplimentas. Taip kaip rašė jis – neberašė ir neberašo niekas. Turiu galvoje ne formą. Turinį. „nesibaigiantis kartos prakeikimas // be atvangos, be poilsio iš niekur į niekur“… O „Jurekas“ tai apskritai tema, kurios vengė ir Lietuvos, ir egzilės rašytojai – kažkam ji atrodė (ir atrodo iki šiol) nepatogi, kažkam gėdinga, kažkam dramatiška, tokia, kurią geriau nutylėti – ar mažą temų… A. Mackus nenutylėjo. Nes jo nekamavo joks nevisavertiškumo kompleksas. Jį kamavo pati TEMA, ir jis negalėjo jos kaip tikras menininkas nutylėti. Ir jis pasakė tiesą, aš tik pamėginau atsakyti sau į klausimą, į kurį jis, mus palikęs, atsakymo taip ir negavo – kas nutiko ne Jurekui („Į kiemą suėjo vyrai pikti. – Jurekai, bėk! Jurekai, bėk! Krito medinis žirgas kieme,/ pasviro į kraujo pusę“), o kas nutiko jo mediniam arkliukui – atminčiai apie daug daug jurekų. Mes dažnai pamirštam, kad atmintis yra kaip gėlė – nuvysta be mūsų nuolatinio dėmesio. Jei viską pamiršim, tai paliksim mūsų vaikams pasaulį su vitrinomis ir kainomis….


Savo knygą baigi strofa: …ir vėl kelionėn traukiniu iš Vilniaus atminties griuvėsių atgal į surogatinius namus. Man regis, kad čia yra viena iš knygos dramaturginių ašių – esamojo ir būtojo kartinio laikų sankirta, kur įtampa atsiranda tarp dviejų patirčių – tos, kuri yra atsiminimų kelionmaišyje ir susvetimėjusios dabarties, kuri į jį pateks. Ar visos šios dramos scenografija yra Vilnius, o gal daugiau nei dekoracija?


Esamasis laikas, Liudvikai, tai efemeriškiausias ir apgaulingiausias pasaulyje laiko matas. 


Kadaise vaikščiojau Kėdainių senamiesčiu. Ten dar buvo matyti grindinio akmenys. Žinau, kad mano pro-prosenelis, gyvenęs ten prieš daugiau nei 200 metų, buvo akmentašys ir Kėdainiuose klojo grindinį. Jau kažkada rašiau, kad nesvarbu, kiek asfalto sluoksnių užklos tą grindinį, bet tų asfaltų pagrindas, mano pro-prosenelio ir jo amato brolių darbas liks. Po asfaltu liks. Bet ar liks jis mūsų atminty, ar sugebėsime pasipriešinti tiems politiniams ir kitokiems volams, kurie tik ir laukia, kad galėtų užlieti kitą sluoksnį, kad prieš tai buvusįjį prisimintų kuo mažiau… Aš gal gerą pusvalandį stovėjau ir žiūrėjau į žmonių batus, kurie tą grindinį mynė. Daugybė batų. Turbūt geriausia, nors ir vėl metaforiškai, ta esamojo, greičiau būtojo kartinio ir būsimojo laiko ribą nusakė kepėja – iš Jonavos duonos kepyklos – sinagogos, kurioje meldėsi mano tėvas ir seneliai, prieš dešimtį metų tekina man pavymui išbėgo tokia raudonskruostė kepėja su balta prijuoste ir baltu kyku ir, laikydama rankose dar garuojančią pynutę, nuoširdžiai šypsodamasi pasakė: „Ponas, žyde, čia Jums, ką tik iškepėm.“


Visas mano kelionmaišis ir tiesiogine, ir perkeltine žodžio prasme – tai atmintis. Nesutinku, kai sako – pamirškime blogus dalykus, žiūrėkime tik į gerus: ar ne taip imame apgaudinėti save, kurti nesamus stabus? Aš laikausi kitos nuomonės – mokykimės iš blogų dalykų, bet negyvenkime vien jais, puoselėkime ir neleiskime iš mūsų gyvenimo niekam ištrinti gerų dalykų. Kai paėmiau tą garuojantį duonos kepalą, nešiau jį kiek tolėliau stovėjusiam tėvui, kuriam, kitaip negu man, nereikėjo priversti veikti vaizduotę – jis ten meldėsi su mano prosenele prieš katastrofą. Ir jo akyse aš mačiau tą patį klausimą, kuris garavo nuo pynutės: tai ką mums tas laikas „iškepė“? Ir nuoširdžiau tau, Liudvikai, pasakysiu – prisvilęs tas kepalas, nieko nepadarysi. Naivu galvoti, jog praeitis, kad ir geriausi jos epizodai, kada nors sugrįš į žydišką Lietuvą. Tokiu iliuzijų neturiu. Noriu tik vieno, kad nepamirštų, jog dalijomės vienu dangumi, virš mūsų tekėjo ta pati saulė, mes buvome KAIMYNAI. Visko būna tarp kaimynų, bet kai vienų nebelieka, tai tikiesi, jog likusieji kitoms kartoms perduos bent atsiminimų, išsaugos jų meno ir architektūros paminklus, išsaugos atminimą. Nejau, galvoju, po šimto metų Lietuvoj tik žydo kaukė beliks Rumšiškėse per Užgavėnes – mes nebepajėgūs patys nešti tos atminimo – mūsų paprasčiausiai daugiau miršta, nei gimsta. Iš tiesų, gal tik mediniai žydai ir tebus… Tai šen, tai ten girdžiu priekaištų – jūs, žydai, nei kapų nesusitvarkot, nei gatvių pervadinat, nei ant pastatų kokią lentelę prikabinat – tik virkaujat ir reikalaujat. Tokiems norėčiau priminti, kad Lietuva – ne kažkokia žydų bendruomenės respublika su savo savivaldos ir kitais organais. Tai viso labo negausi bendruomenė, kuri dažniausiai yra prašytojo vaidmenyje ir ne nuo jos, o nuo biurokratų ir ne visada geranoriškų politikų priklauso, ar kuris iš prašymų bus patenkintas. Ar galime ko nors iš tos istorijos pasimokyti? Iš V. Biržiškos, karo metais rizikavusio gyvybe, bet išgelbėjusio didesnę dalį M. Strašūno bibliotekos knygų. Ir ko jis jas gelbėjo, gal kvailas buvo, kur ta M. Strašūno biblioteka, kur buvo kone 40 000 knygų, o per dieną apsilankydavo net po 230 skaitytojų?


Vilnius kultūros sostinė? V. Biržiškos žygdarbiui ir jo objektui paminėti nėra net lentelės ir neieškokite šitų ir kitų dalykų turistiniuose prospektuose. Mes gyvenam akropolių, Čili picų, maximų ir kitokių bereikšmių vartotojiškų dekoracijų pasaulėlyje – skurdžiame, kaip picos trupiniai greitojo maisto restorane. Kai Joniškio meras Romaldas Gadeikis gugenheimų ir valdovų rūmų laikais nepabūgo pakelti vajaus dėl sugriuvusios sinagogos atstatymo, pamaniau, kad dar ne viskas prarasta. Galvoju, kaip čia būtų atsitikę kokiam Toledo (na, žinoma, ne Joniškis) merui, jei jis būtų pasakęs, kad nėra lėšų šitai sinagogai (viena seniausių Europoje) lopyti, nors žydų jo miestelyje neliko dar inkvizicijos laikais…


Aš nenoriu, kad mano vaikai gyventų tik armanių, bosų, Vilniaus prekybų ir kitokių prekių ženklų pasaulyje. Aš noriu to, kas žmogų daro žmogišką, dvasingą, kas artoją priverčia kiekvieną pavasarį arti lauką. Mes nustojome arti. Mūsų atmintyje varpučių laukai, ir mes pernelyg mažai darom, kad juos bent kiek išravėtume – pasiduodam be kovos, atiduodam kino teatrus ir bibliotekas striptizo klubams ir prekybos tinklams… Vilnius yra iš tiesų pavirtęs atminties griuvėsiais. Žydų, lenkų, gudų. Kadangi Lietuva yra lietuvių žemė, tai nuo to pirmiausia nuskurdo ir lietuviai – tegul ant manęs nepyksta už tokį tiesmukumą. Mes patys kalti. Mūsų abejingumas, mūsų nepilietiškumas – aš negaliu atleisti sau, kad nepadariau jokios drastiškos demonstracijos, kai ėmė kilti valdovų rūmai. Ir rašysiu šita pavadinimą tik mažąja raide. Kiekviena karta palieka savo mieste savo pėdsaką. Pastarųjų penkiolikos metų pėdsakų būčiau linkęs miesto veide nematyti, nes jie pavertė šita miestą vartotojiška niekieno tarpstote. Oazių dar šen bei ten yra. Bet aplink jas – atminties dykuma ir tyrai. 1897 metais Vilniuje gyveno 63 000 žydų (40 proc. gyventojų). Kur „dingo“ žydai, mes visi žinome ir suprantame. Bet kur dingo jų gyvenimo ženklai? Kodėl jie TOLYDŽIO dingo ir tebedingsta? Tik, susimildami, nesakykite, kad tai – žydų rūpestis, nes tada išeitų pagal Ilfą ir Petrovą – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas… Aš labai noriu, kad žaliojoje vejoje Vokiečių gatvėje, ne tam kiemely, kur paminklas Gaonui, bet tarkim, greta Barboros Radvilaites skulptūros rastųsi, tarkime, 25 kartus sumažintas tikras Didžiosios sinagogos maketėlis. Jis nebūtų didesnis nei skėtis, saugantis galvą nuo saulės, bet ne nuo alaus… Kad piliečiai, eidami po polietileniniais skėčiais gerti gaivinančio (gaminamo nuo XVIII a. – štai kur dėmesys tradicijoms!) putojančo gėrimo, alumi vadinamo, galėtų bent jau pažvelgti, kaip visa tai atrodė… Ir kad pseudopatriotai nustotų Vilniaus lenkus įtikinėti, kad jie – jokie lenkai. Tokiems pasiūlyčiau užeiti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, lenkiškų sekmadieninių Mišių metu ir surasti laisvą vietą… Kažkuris miesto galva, būdamas labai patriotiškai nusiteikęs, norėjo išmokyti Vilniaus taksi vairuotojus kalbėti anglų kalba – net egzaminą buvo sugalvojęs. Aš, jei būtų mano valia, kiekvienam būsimam Vilniaus ir bet kurio miestelio merui įvesčiau privalomą miesto istorijos egzaminą. Neišlaikei – varyk į apleistus smėlio karjerus prie Trakų ir statyk ten guggenheimą ir kosminius laivus. Ir, mano galva, buvę miesto merai to egzamino nebūtų išlaikę. Šiuo atžvilgiu miesto galvos nė kiek nenutolo nuo jų sovietmečio kolegų – pastarųjų  pareiga buvo sergėti mus nuo praeities ženklų, dabartiniai šia tradiciją sėkmingai tęsia, tik ne dėl ideologinių priežasčių, mat istorinio atminimo saugojimas nepelningas. Na kam taksistui anglų kalba – įsės koks užsienio turistas, pasakys: „Maxima, Akropolis, Cili pizza, please“, – ir kurčnebylys nuvežtų  neklaidžiodamas… Turbūt ten pat nuvežtų, jei išgirstų  „How can I find Strachun library and Yivo museum“… Vėl suktų į Akropolį…


Aš neabejoju, kad užauginome naują, atmintį praradusiųjų kartą, kurie, aplinkybėms susiklosčius, nedvejodami griautų viską, kas dar primena mums, iš kur atėję ir kas mums visa tai paliko. Todėl ir augo namai ant kapinių. Nes tvarkėsi ne vilniečiai, o pinigiečiai. Tie žmonės mano, kad begalės pinigų juos padarė laisvus. Jie klysta. Jie tapo vergais.


Jei būtų mano valia, prašyčiau, kad Vilniuje vieni kitiems ekskursijas vestų šešiolikmečiai – žydų mokyklos auklėtiniai lietuvių mokiniams, lietuvių – lenkų ir atvirkščiai. Mes neįsivaizduojame, kokiame išties turtingame mieste gyvename. O gaila.


Ir Vilnius – tik veidrodis to, kas vyksta kitur. Nors man, žinoma, Vilnius yra pasaulio bamba, nes kito tokio nebus, jei nustosime jį daryti panašų į kitus beveidžius vitrinų didmiesčius.


Visi mes turime tą patį kelionmaišį. Pakratykim, suraskim senų, pamirštų, bet ne vienadienių dalykų – jų yra. Tuomet, kai statysime ką nors nauja, atsigrįšime, kad pažiūrėtume, ar neskriaudžiame jo – mūsų protėvių atminimo – kad ir kokia forma jis būtų išreikštas – kryžiaus, plytos, šešiakampės žvaigždės ar grįstos gatvės. 


Dėl tavo klausimo apie dvi patirtis, būtojo kartinio ir būsimojo laiko sankirtas. Prieš dvidešimt penkerius metus vasarą svečiavomės su žmona pas Valdą Papievį, jo namuose, Anykščiuose. Buvo daug kalbų, daug vyno, daug V. Papievio mamos prigamintų skanumynų. Gal vyno pritrūkom, gal šnekų, bet pakirdau šeštą ryto ir su žmona išėjome pasivaikščioti. Kažkur čiurleno Šventoji, ėjome rūke vieškeliu. Ir žiūriu – kelios karvės, besiganančios labai aukštoje žolėje, iš kurios kyšojo kažkokių akmenų fragmentai. Tai buvo apleisti žydkapiai – ėsk, karvute, žalio šieno, duok, karvute, žydų pieno… Nustėrau. Negalėjau pratarti nė žodžio. Atsigrįžęs rūke skendinčiame vieškelyje pamačiau einančią grupę žmonių – moteris, vyrus, vaikus. Tokius nuvargusius, apskurusius, kažkokiom labai liūdnom akim. Žmonės ėjo tyliai, nesišnekėdami, girdėti buvo tik duslūs žingsniai. Iš visų ėjusiųjų mano dėmesį patraukė maždaug šešerių metų berniukas su keliom pievų ramunėm rankoje, tipenantis pačios eisenos gale. Eidamas jis vis atsigręždavo, tarsi ieškojo akimis mamos, kuriai norėtų tas gėles padovanoti. Mėginau jį kalbinti, bet eisena tolo, tirpo rūke, kol galų gale visiškai dingo iš akiračio.


Visa tai truko akimirką. Brėško. Aš labai norėjau sužinoti, kur nuėjo tas sušaudyti varomas Anykščių žydų berniukas, jis nuėjo į rūką, o aš likau stovėti prie atrajojančių žydkapiuose karvių. Tiesiog mėginau parodyti tam berniukui, kur jis būtų atėjęs, jei jam būtų leidę padovanoti mamai tas ramunes. Mes ligi šiolei, aš ir jis, tebeieškome ir vienas kito ir to atsakymo, kodėl tas rūkas tarp mūsų niekaip nesisklaido… Mes visi ligi šiolei klaidžiojame tarp to, kur esame, ir tarp to rūko. Sklaidykime jį drauge.


Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Patiko (0)

Rodyk draugams

~ mari88 | 2009-04-09.

2 komentarai įrašui “Sergejus Kanovičius. Ištirpę rūke”

  1. Skaudžiai teisingi žodžiai.Straipsnį perskaičiau atsitiktinai, kartu su miestelio muziejininke, senų dvarų griuvėsiose radome plytų su išspaustais simboliais šešiakampe žvaigžde ir trimis kryžiais virš pusmėnulio. Gal kas žino šio simbolio reikšmę.Mūsų miestelyje nuo seno gyveno daug žydų, šalia yra vietovė vadinama Cigelne… Aš čia ne visai į temą… bet tai taip pat mūsų praeities dalis ir mums rūpi. Jei kas atsilieptų iš anksto ačiū…

  2. This web site is known as a walk-by way of for all of the information you wished about this and didn’t know who to ask. Glimpse right here, and you’ll undoubtedly uncover it.

Palikti komentarą