BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Virginija Dičiūtė. Senelis

Kartais senelis atsisėsdavo ant sofos ir užmesdavo koją ant kojos. Tuomet mėgdavau atsisėsti jam ant kojos ir senelis mane  supdavo, supdavo. Būdavo gera nuo tokio švelnaus ir žaismingo jo  žesto.


            Mano senelis buvo griežtas. Visi vaikai, mano draugai, aplenkdavo senelių kiemą, nedrįsdavo užeiti, sakydavo, kad bijo senelio. Keista, nes jis niekuomet nesibardavo. Tačiau turėjo tokį ypatingą žvilgsnį, kurio bijojome visi. Jam užtekdavo tik tuo žvilgsniu į ką nors žvilgtelti – jau aišku – senelis pyksta.


            Senelis neleisdavo lipti ant tvarkingai paklotos lovos ir mokė kultūringai valgyti. „Nesiblėniok“ sakydavo jis prie stalo. Į tą žodį sutilpdavo visas valgymo kultūros liepinys.


            Prisimenu jį nuolat dirbantį: matuojantį, kerpantį, daigstantį, siuvantį. Taip ir užaugau tarp medžiagų atraižų ir siūlgalių. Abu mano seneliai buvo siuvėjai ir geri siuvėjai.


            Dabar papasakosiu apie vieną vakarą, kuris man įsiminė visam gyvenimui.


            Kartą buvau nuėjusi aplankyti senelio. Tuomet jau buvau paaugusi, gal kokių dešimties metų ir dienas leisdavau mokykloje, o ne pas senelius. Tuo metu močiutė gulėjo ligoninėje, o senelis buvo vienas namie. Jis, prisimenu, nedirbo ir mes apie kažką šnekėjomės. Paskui ėmiau dainuoti jam dainas, kurias buvau išmokusi muzikos mokyklos chore.


            Artėjo vakaras, jau ruošiausi namo, tačiau senelis prašė ir prašė dar padainuoti. Ir aš dainavau jam. Buvo taip keista, taip nepaprasta – aš reikalinga seneliui… Dabar suprantu – jis tada jautėsi be galo vienišas. Mama sakė, kad rasdavo tomis dienomis ir maistą šaldytuve nepaliestą – taip jis liūdėjo dėl močiutės ligos.


            Senelis nebuvo iš tų, kurie sektų pasakas ar žaistų su vaikais, veikiau jis nekreipdavo į vaikus dėmesio. Ir štai tarsi sakytų  - „Neišeik, tu man labai reikalinga“…


            Daug metų praėjo nuo to laiko. Senelis jau seniai anapus mūsų būties. Tačiau mane vis dar šildo tas skaidrus dainuojančio vakaro atiminimas, ta savotiška ir tyli senelio meilė man.

Rodyk draugams

~ mari88 | 2008-07-31.

Vienas komentaras įrašui “Virginija Dičiūtė. Senelis”

  1. My sister recommended I might like this web site. He was totally right. This post truly made my day. You can’t imagine just how much time I had spent seeking for this information! Thank you!

Palikti komentarą